- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Data
- 2015-06-15
- Bylos Nr.
- I-2037-289/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Stankevičius (pran.), Žanas Kubeckas, Arvydas Martinavičius
- Pareiškėjas
- J. A.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Akmenės skyriaus, A. U., K. U., P. U., P. B.
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš posėdžio pirmininko ir pranešėjo teisėjo Virginijaus Stankevičiaus,
dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Akmenės skyriaus atstovei J. D.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos J. A. atstovo advokato G. G. prašymą dėl praleisto termino paduoti prašymą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Akmenės skyriui dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkūrimo atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šiaulių apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjos J. A. atstovo advokato G. G. prašymas dėl praleisto termino paduoti prašymą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriui dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkūrimo atnaujinimo. Skundu prašoma atnaujinti J. A. praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Akmenės skyriui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į T. R., K. R. ir K. R. iki 1940 m. liepos 22 d. Peiliškių kaime, Viekšnių valsčiuje, Mažeikių apskrityje nuosavybės teise valdytą 76,39 ha žemę, tame tarpe 20,30 ha miško, kurią jos 1953 m. sausio 15 d. sudarytu naminiu testamentu paliko pareiškėjos tėvams J. U., mirusiam 1964-10-09 ir J. U., mirusiai 1997-08-02.
Šalies argumentai
Pareiškėja J. A. teismo posėdžio metu nurodė, kad Rimgailų dvaro name jos šeima gyveno nuo 1955 m. iki 1958 m. Rimgailų dvaras buvo 11 m ant 22 m. Paskutinė Rimgailaitė turėjo atskirą gyvenamą teritoriją. Buvo ryšuliai daiktų ir viską padėjo ant spintos. Tėvai darė remontą ir susitarė su K. R., kad viską padės ant aukšto. 1978 m. mama liko ten viena ir teko sodybą nugriauti. 1978 m. mama su visais savo daiktais išsikėlė į Pašakalius pas brolį Kazimierą, visus daiktus sudėjo į sandėlį prie daržinės. 1988 m. mama išsikėlė gyventi į Ventą Žerkščių kaimą. Skrynias pas Kazimierą užkėlė į palėpę. Jų asmeniniai dokumentai buvo laikomi komodoje. 2010 m. rugsėjo mėn. brolis ieškojo senų dokumentų. 2010 m. rugsėjo mėn. Kamanų rezervato direktoriaus prašymu ieškojo senienų ir rado 1953 m. naminį testamentą, skolos raštą ir 1955 m. namų valdos pirkimo–pardavimo sutartį. Pradėjo visi ieškoti dokumentų žemėtvarkoje. Visi liudininkai mirė iki 1990 m. Kad žemė Rimgailų, vaikai žinojo, tą parodydavo K. R.. Apie testamentą šnekos nebuvo. Jį rado 2010 m. Buvo neaišku, kur jis dingo. Rado skrynioje, kuri buvo kilnojama. Tada tie popieriai buvo apdulkėję, apipeliję ir niekam nebuvo įdomu kapstytis. Mama 1978 m. išsikėlė pas brolį į Pašakarnius, vėliau – į Žerkščius, kur su Kazimiero šeima gyveno iki 1990 m., o po 1990 m. pas pareiškėją. Mama mirė 1997-08-02. Niekam nebuvo minties kažkur kapstytis, nes tose skryniose caro laikų raštu parašyta ir kažkur landžioti niekam nebuvo įdomu. Dar brolis atidavė senų 1886 m. popierių Kamanų direkcijai. Prašo atnaujinti įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą.
Pareiškėjos atstovas advokatas G. G. nurodė, kad pareiškėjos J. A. pareiškime išsamiai išdėstyta istorija ir aplinkybės. Prašo vadovautis pareiškime nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais. Terminas yra praleistas jau labai ilgą laiko tarpą po to, kai jie yra pasibaigę. Sunku suprasti, kodėl taip atsitiko. Reikalinga atstatyti įstatymo nustatytą terminą. Prašo atsižvelgti į tai, kad jų ir jų tėvų su Rimgailais žemės ryšiai nesiejo. Nežinant, kad yra toks dokumentas, negalima susikurti tokios vilties, kad kreiptis į NŽT atkurti nuosavybę į tų žmonių žemę, nežiūrint, kad jie buvo artimi. Kraujo ryšio nėra, testamento nėra, todėl tikėtis užvaldyti žemę nėra jokios logikos. Protingas žmogus nesusimąstytų tokia galimybe. 2010 m. Kamanų raštas ir buvo tai, kas užvedė ant minties ir K. U. senose skryniose pradėjo ieškoti dokumentų ir aptiko naminį testamentą ir visi suvokė galimybę realizuoti teisę į nuosavybės atkūrimą. Terminai buvo pasibaigę, Akmenės skyrius duomenų apie Rimgailų žemę neturėjo, teismuose bylos strigo. Prašo padaryti išvadą, kad priežastys yra svarbios, prašo terminą atnaujinti.
Trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Akmenės skyriaus atstovė J. D. teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėja turi įrodymus, palieka teismo nuožiūra spręsti. Jei teismas atstatytų terminą, galimybė atkurti yra, ginčo dėl žemės nėra, buvo jų komisija, yra apžiūrėjimo aktas. Pareiškėjai nuosavybės teisės būtų atkurtos. Toje sodyboje, toje vietovėje jai pačiai teko būti. Galima būtų atlyginti tą skriaudą. Gal ir nebuvo žinomas naminis testamentas, palieka spręsti teismo nuožiūra.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo A. U. nurodė, kad su pareiškėjos prašymu sutinka, ginčo dėl žemės nėra.
Trečiasis suinteresuotas asmuo K. U. nurodė, kad patvirtina tai, ką sakė sesuo. Rezervato direkcija prašė surasti dokumentų, nuotraukų. Jis pradėjo skryniose vartyti dokumentus, atrado tuos dokumentus. P. P. paprašė nuotraukų. Jas rado. Suradę susisiekė su seserimi Pranciška. Ji ėjo į archyvus, kad Rimgailaitės valdė žemę, paskui kreipėsi į žemėtvarką. Ginčų nėra, pareiškėja viena pretenduoja. Kitų pretendentų be Unikų ir Baltrušaitienės nėra. P. U. gyvena Islandijoje. Apie ginčą jis žino.
Šalies argumentai
Pareiškėjos J. A. prašymas dėl praleisto termino paduoti prašymą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Akmenės skyriui dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkūrimo atnaujinimo yra tenkintinas ir terminas prašymui pateikti atnaujintinas.
Nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos pagal 1997 m. liepos 1d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Nr. VIII-359. Nuo 2004-10-26, įsigaliojus minėto įstatymo 10 straipsnio 1 dalies pataisai (2004 m. spalio 12 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2490), buvo įtvirtinta nuostata, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Pagal paminėto įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus turi pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Kolegijos nuomone, svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis laiku įgyvendinti savo teises, gali būti pripažintos tos priežastys, kurios buvo sąlygotos objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių.
Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo subjektyvių ir objektyvių aplinkybių. Todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A858-1209/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje A261-553/2010).
LVAT jurisprudencijoje konstatuojama, kad procesas dėl termino dokumentams pateikti atnaujinimo nėra savitikslis. Jo paskirtis – sudaryti galimybes (pašalinti kliūtis) atkurti nuosavybės teises tiems asmenims, kurie dėl svarbių priežasčių negalėjo pateikti kompetentingoms institucijoms tokių dokumentų, kurie yra būtini sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti. Taigi dokumentas, kurio pateikimui prašoma atnaujinti terminą, kompetentingai institucijai turi būti būtinas ir apskritai reikalingas sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų nekilnojamąjį turtą (2011 m. vasario 3 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-429/2011; 2010 m. spalio 6 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2093/2010).
Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra ne kartą akcentavęs, kad įstatymais nustatyti apribojimai neturi pažeisti pačios teisės esmės. Tokie apribojimai teismo yra pateisinami tik būtinais atvejais ir jie negali būti formalūs. Šiuo atveju, atsisakius atstatyti praleistą terminą, būtų apribota viena iš esminių teisių – teisė į nuosavybę. Galima teigti, kad išdėstytos priežastys patvirtina, kad praleistas terminas tokiomis aplinkybėmis gali būti atnaujintas. Taip pat, remiantis EŽTT pozicija, galima manyti, kad spręsdamas termino atnaujinimo klausimus panašiais atvejais teismas turėtų atsižvelgti į tą faktą, kad šie klausimai yra labai aktualūs didelei visuomenės daliai (asmenims, siekiantiems atkurti nuosavybės teises) ir vis tik netaikyti per griežtų standartų vertinant termino praleidimo priežastis (Europos Žmogaus Teisių Teismo byla 1992-12-16 De Geouffredela Pradelle V. France Serija, Nr. 253-B ir kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 15 d. nutartyje (administracinė byla Nr.A8-870/2007) pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatyti terminai prašymams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) pateikti reiškia, kad gali būti atnaujinti tik šie terminai, o tai savo ruožtu sąlygoja, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo. Ir priešingai, priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo, įtakos terminų praleidimui neturi.
Termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti atitinkamą prašymą (pateikti reikiamus dokumentus) arba turėjo įtakos jo valiai bei jo pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Laiko faktorius negali būti atsiejamas nuo asmens objektyvios galimybės elgtis taip ar kitaip prašomo atnaujinti termino eigoje. Sprendžiant, ar pareiškėjų, kurie kreipiasi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo tokio pobūdžio bylose, nurodytas priežastis būtų galima pripažinti svarbiomis, reikėtų įvertinti, ar asmuo, kuris turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, turėdamas pakankamai ilgą įstatymo leidėjo nustatytą terminą, išnaudojo visas galimybes, taip pat ar jis pats buvo pakankamai atidus ir tam dėjo visas reikiamas pastangas, kad tinkamai ir laiku būtų įgyvendintos jo teisės atkuriant nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą žemę.
Kolegijos nuomone, pareiškėja J. A. nustatytus terminus nuosavybės teisių atkūrimui į nekilnojamąjį turtą praleido dėl priežasčių, kurios pripažintinos svarbiomis. Svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis laiku įgyvendinti savo teises, gali būti pripažintos tos priežastys, kurios buvo sąlygotos objektyvių, nuo pareiškėjos valios nepriklausančių aplinkybių. Kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog apie namudinį testamentą, surašytą 1953 m. sausio 15 d., pareiškėjai J. A. ar kitiems tretiesiems asmenims buvo kas nors žinoma. Seserys Rimgailaitės mirė dar tada, kai pareiškėja buvo paauglė (paskutinė iš seserų K. R. mirė 1965 m. rugsėjo 11 d.). Pareiškėjos tėvas J. U. mirė 1964 m. spalio 9 d., o motina J. U. – 1997 m. rugpjūčio 2 d. Tėvai savo vaikams iki savo mirties apie jokius susitarimus su Rimgailaitėmis ir apie naminį testamentą nepasakojo. Pareiškėja apie tai, kad yra naminis testamentas sužinojo tik 2010 metų rugsėjo mėnesį. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai apie namudinį testamentą buvo žinoma anksčiau, nes tiek motina, tiek ir tėvas buvo seniai mirę ir ji neturėjo galimybių teirautis dėl šių faktų. Teismo nuomone, pareiškėja, esant tokioms aplinkybėms bei faktiniams duomenims, elgėsi pakankamai rūpestingai ir kruopščiai, stengdamasi realizuoti savo galimybę dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Kaip jau anksčiau buvo minėta ir remtasi suformuota teismų praktika, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatyti terminai prašymams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) pateikti reiškia, kad gali būti atnaujinti tik šie terminai, o tai savo ruožtu sąlygoja, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo. Ir priešingai, priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo, įtakos terminų praleidimui neturi.
Šalies argumentai
Šitos aplinkybės ir pateikti dokumentai leidžia tenkinti prašymą dėl praleisto termino prašymui paduoti atnaujinimo. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Akmenės skyrius taip pat nepateikė teismui jokių įrodymų, kad pareiškėjai būtų buvęs žinomas namudinio testamento egzistavimo faktas ar su juo susijusios aplinkybės anksčiau nei nurodo pati pareiškėja ir tokiu būdu būtų sąmoningai ar dėl kitų priežasčių vilkinusi nuosavybės atkūrimo procesą. Pareiškėjos anksčiau nurodytos priežastys, dėl kurių ji praleido nustatytus terminus nuosavybės teisių atkūrimui į nekilnojamąjį turtą, pripažintinos svarbiomis.
Motyvuojamoji dalis
Dėl šių priežasčių pareiškėjos prašymas yra tenkintinas ir terminas pateikti yra atnaujintinas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjos J. A. prašymą dėl praleisto termino paduoti prašymą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Akmenės skyriui dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkūrimo atnaujinimo patenkinti.
Atnaujinti pareiškėjai J. A. terminą pateikti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Akmenės skyriui prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į T. R., K. R. ir K. R. iki 1940 m. liepos 22 d. Peiliškių kaime, Viekšnių valsčiuje, Mažeikių apskrityje nuosavybės teise valdytą 76,39 ha žemę, taip pat 20,30 ha miško, kurią jos 1953 m. sausio 15 d. sudarytu naminiu testamentu paliko pareiškėjos tėvams J. U., mirusiam 1964-10-09. ir J. U., mirusiai 1997-08-02.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.