Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jolantos Raščiuvienės, teisėjų Prano Šimkaus ir Sigito Bagdonavičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. Ž. apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir nuteista laisvės atėmimo bausme 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, A. Ž. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta laisvės atėmimo bausmė 4 mėnesiams. Vadovaujantis BK 92 straipsniu, A. Ž. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, skiriant jai auklėjamo poveikio priemones - 12 (dvylika) mėnesių elgesio apribojimo - įpareigojant būti namuose nuo 20 val. vakaro iki 6 val. ryto, jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu (BK 87 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 4 dalis), tęsti mokslą (BK 87 straipsnio 2 dalies 2 punktas) ir uždraudžiant bendrauti su M. B. (BK 87 straipsnio 4 dalis).

Iš A. Ž. M. B. naudai priteista 175,22 Lt turtinei žalai atlyginti ir 5000,00 Lt neturtinei žalai atlyginti. Iš A. Ž. S. B. (nukentėjusiosios M. B. atstovui pagal įstatymą) naudai priteista proceso išlaidų - 1000 litų advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Ž. nuteista už tai, kad 2014 m. balandžio 25 d., apie 9 val. 40 min., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) pastato požeminėje perėjoje, esančioje (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu, vieną kartą ranka sudavė mažametei M. B., gim. (duomenys neskelbtini), į veidą, dėl ko lūžo jos nosies kaulas ir tokiais savo nusikalstamais veiksmais padarė nukentėjusiajai mažametei M. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu A. Ž. gynėjas advokatas E. L. prašo panaikinti Visagino miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendį, kuriuo A. Ž. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, A. Ž. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 93 straipsniu, ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Nurodo, kad A. Ž. apysunkį nusikaltimą padarė, būdama nepilnamete, ji nusikalto pirmą kartą. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltę pripažino, nuoširdžiai gailėjosi ir nukentėjusiosios atsiprašė. Pabrėžia, kad toks A. Ž. požiūris atsispindi ne tik ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotuose parodymuose, tačiau ir mokymo įstaigoje, ką patvirtina (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos 2014 m. birželio 16 d. charakteristika, kurioje nurodyta, jog A. Ž. jautėsi kalta dėl minimo įvykio, išgyveno ir gailėjosi. Pirmosios instancijos teismas prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi pripažino lengvinančia jos atsakomybę aplinkybe. Teismas taip pat pripažino ir dar vieną A. Ž. atsakomybę lengvinančią aplinkybę - tai, kad A. Ž. veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios elgesys. Byloje esantys duomenys patvirtino, jog nuketėjusioji M. B. mokykloje keletą mėnesių be jokios aiškios priežasties necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo A. Ž., tą patį ji padarė ir nusikaltimo dieną - įžeidė pavadindama A. Ž. necenzūriniu žodžiu, kas ir išprovokavo pastarosios atsakomąją reakciją - smurtinį elgesį. Atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju nusikaltimo pavojingumą mažina tai, kad buvo suduotas tik vienas smūgis, kaip atsakas į įžeidžiančius nukentėjusiosios veiksmus. Nors nukentėjusiajai lūžo nosies pertvara, tačiau ji po sužalojimo nesigydė stacionare. Mano, kad A. Ž. veikė netiesiogine tyčia, kadangi nesiekė kilusių padarinių, o tyčia buvo staiga kilusi ir ją būtų galima pripažinti afektine, kadangi įžeidžiančių nukentėjusios žodžių A. Ž. labai susijaudino ir smurtinius veiksmus atliko būtent po įžeidimo. Nesutinka, kad nuteistoji siekė savanaudiškų tikslų, nes jos motyvas buvo atkeršyti už įžeidimą ir nutraukti tokį nukentėjusiosios įžeidžiantį elgesį ateityje.

Mano, kad paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, prieštaraujanti teisingumo principui, paskirta neatsižvelgiant į tai, kad A. Ž. įvykdyta nusikalstama veika yra visiškai atsitiktinė, išprovokuota nukentėjusios ir nulemta objektyviu nepilnamečio asmens, kurio psichika nėra visiškai susiformavusi, nesugebėjimu tinkamai įvertinti ir reaguoti į provokuojančias situacijas. Pabrėžia, kad teistumas apeliantei atimtų daugelį galimybių gyvenime ir duotų priešingą efektą nei siekiama bausmės tikslais. Akcentuojama, kad atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės A. Ž. išlieka galimybė taikyti daugelį auklėjamojo poveikio priemonių.

Atsikirtimu į nuteistosios A. Ž. atstovo apeliacinį skundą nukentėjusiosios M. B. atstovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais. Nurodo, kad jau ikiteisminio tyrimo metu, žinodami, kad dėl neteisėtų A. Ž. veiksmų reikės atlyginti neturtinę žalą nukentėjusiajai, nei A. Ž., nei jos įstatyminė atstovė S. Ž. nepasinaudojo BK 38 straipsnyje numatytais pagrindais, nesitaikė su nukentėjusiąja ir byla buvo perduota teisminiam nagrinėjimui. Taikyti aptarimą BK normą ir taikytis buvo siūlyta ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau reikalaujamų priteisti 11175 Lt nei kaltininkė, nei jos tėvai atlyginti nesutiko, pasiūlydami tik 3000 Lt, kas netenkino nukentėjusiosios ir jos atstovų. Pažymi, kad abu A. Ž. tėvai dirba (duomenys neskelbtini), gauna ne mažus atlyginimus. Todėl atlyginę nusikalstamais veiksmais padarytą žalą - 7000 Lt, su kuria sutiko ir nukentėjusiosios atstovai, tokiu būdu būtų padėję savo dukrai išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tačiau jie teisminio nagrinėjimo metu pasirinko kitą taktiką pareikšdami, kad dukrai tapus pilnamete ji pati atsako už savo veiksmus. Tad pirmosios instancijos teismas M. B. naudai iš A. Ž. priteisė 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 175 Lt turtinei žalai ir 1000 Lt advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Pažymi, kad nors A. Ž. yra pilnametė, tačiau dar mokosi mokykloje, jokių savo lėšų ar turto neturi, tad priteistos žalos atlyginti negali taip pažeisdama nukentėjusiosios M. B. interesus. Todėl S. B. nuomone, šią žalą turėtų atlyginti jos tėvai. Nesutinka, kad šiuo atveju būtų taikyta BK 93 straipsnio norma, pažymėdamas, tai, kad nėra jokio pagrindo atleisti A. Ž. nuo baudžiamosios atsakomybės vien dėl to, kad ji patiria nepatogumus ir tokiu būdu nepaisyti nukentėjusiosios interesų. Akcentuoja, kad jei A. Ž. iki apeliacinio skundo nagrinėjimo dienos iš dalies ar visiškai neatlygins priteistų M. B. 6175 Lt nebus jokių teisinių pagrindų tenkinti advokato E. L. apeliacinio skundo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistosios A. Ž. gynėjas ir prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti ir A. Ž. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 straipsnio pagrindu, skiriant auklėjamojo poveikio priemones.

Apeliacinis skundas dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamosios bylos nutraukimo - tenkintinas, apylinkės teismo nuosprendis naikintinas, baudžiamoji byla nuteistosios A. Ž. atžvilgiu nutrauktina (BPK 327 straipsnio 2 punktas).

Nors baudžiamajame įstatyme nėra imperatyvaus reikalavimo, tačiau kiekvieną kartą, kai pirmą kartą nusikaltusio nepilnamečio padarytos veikos pavojingumas, konkrečios veikos padarymo aplinkybės, asmenybė ir jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo atitinka BK 93 straipsnio 1 dalies sąlygas, teismas privalėtų svarstyti, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad kaltinamojo nubaudimas ir siekimas teigiamų nepilnamečio elgesio pokyčių ateityje yra galimas be kriminalinės bausmės skyrimo. Toks reikalavimas kildinamas iš nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirties.

Nepilnamečių atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės reglamentuoja BK 93 straipsnis. Pagal BK 93 straipsnį teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, nutraukti jam baudžiamąją bylą ir taikyti jam auklėjamojo pobūdžio priemones, esant šiame įstatyme numatytoms būtinoms sąlygoms, tai yra toks asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką dar nepilnametis (nesulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus); jis turi būti pirmą kartą padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų, ar apysunkį tyčinį nusikaltimą. Be to, teismas gali atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį tik nustatęs bent vieną alternatyvią sąlygą, kad jis: 1) nukentėjusiojo asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą; 2) pripažintas ribotai pakaltinamu; 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Net ir esant visoms 93 straipsnio 1 dalyje nurodytoms sąlygoms teismas gali atsisakyti atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi tai yra teismo teisė, o ne pareiga, tačiau, kaip jau minėta, teismas turėtų svarstyti, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad kaltinamojo nubaudimas ir siekimas teigiamų nepilnamečio elgesio pokyčių ateityje yra galimas be kriminalinės bausmės skyrimo.

Šioje byloje nustatyta, kad A. Ž. padarė tyčinį, baigtą apysunkį nusikaltimą, būdama nepilnametė – septyniolikos metų amžiaus, šiuo metu ji yra pilnametė. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nurodė, kad A. Ž. labai išgyvena ir kritiškai vertina savo elgesį ir pagrįstai nustatė dvi A. Ž. atsakomybę lengvinančias aplinkybes – tai, jog A. Ž. prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei tai, jog A. Ž. veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusios elgesys. Jokių A. Ž. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Nuteistoji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios prisipažino nusikaltusi, ikiteisminio tyrimo metu atlygino žalą valstybinei ligonių kasai (b. l. 30), administracine tvarka nebausta, anksčiau neteista, nusikalto pirmą kartą, t. y. veiką, už kurią nuteista skundžiamu nuosprendžiu, A. Ž. padarė pirmą kartą. Mokosi (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje ir charakterizuojama tik teigiamai (b. l. 37, 38-39), gyvena pilnoje šeimoje, jos buitinės gyvenimo sąlygos geros, socialiniai ryšiai tvirti (b. l. 34). Nėra jokių duomenų, kad po nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo, ji būtų pažeidusi įstatymus. Bylos faktinės aplinkybės nurodo ir tai teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, kad A. Ž. elgesys buvo grubus, smurtinis, spontaniškas ir neapgalvotas bei nekontroliuojamas, ji nesugebėjo savęs suvaldyti, objektyviai įvertinti situacijos ir rasti teisingą, neprieštaraujantį įstatymams sprendimą. Visiškai pagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog šios pirmosios instancijos nustatytos aplinkybės leidžia teigti, jog A. Ž. įvykdyta nusikalstama veika buvo tik atsitiktinė A. Ž. elgesio pasekmė. Kolegija daro išvadą, kad bylos aplinkybės rodo, jog A. Ž. antivisuomeninės nuostatos pilnai susiformavusios dar nebuvo, nusikalstama veika buvo sąlygota net tik A. Ž. nusikalstamų veiksmų, bet ir nukentėjusios provokuojančio elgesio. A. Ž. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pažadėjo įstatymų nepažeisti ir nedaryti naujų nusikaltimų (b. l. 125), todėl visos paminėtos aplinkybės kolegijai suteikia pagrindo manyti, kad ateityje A. Ž. nedarys naujų nusikalstamų veikų ir todėl, akivaizdu, jog egzistuoja BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindas.

Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti papildomi duomenys teigiamai charakterizuojantys A. Ž., o būtent: įvairių pianistų konkursų laureato diplomai, nurodantys, kad A. Ž. dalyvauja užklasinėje veikloje, yra nuolat teigiamai įvertinama kaip laureatė ir konkursų dalyvė. Be to, apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad A. Ž. nukentėjusios atstovui pagal įstatymą S. B. pervedė iš viso 340,37 eurų (1000 Lt (289,62 euro) advokato paslaugoms apmokėti ir 175,22 Lt (50,75 euro) turtinė žala), todėl akivaizdu, jog apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu nustatytas ir kitas BK 93 straipsnio 1 dalyje nurodytas pagrindas atleisti A. Ž. nuo baudžiamosios atsakomybės, o būtent: BK 93 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad nuo baudžiamosios atsakomybės gali būti atleistas, jeigu nukentėjusiojo asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies pašalino padarytą turtinę žalą.

Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog laisvės atėmimo bausmės paskyrimas šiuo atveju prieštarautų teisingumo principui ir daro išvadą, kad siekiant padėti A. Ž. pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį, atsižvelgiant į jos amžių ir socialinę brandą bei esant pagrindui manyti, kad ateityje ji laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, sutinkamai su Lietuvos Respublikos BK 93 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, ji yra atleistina nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos padarymą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 93 straipsnio 2 dalimi, A. Ž. yra skirtinos Lietuvos Respublikos BK 82 straipsnio 1 dalyje numatytos auklėjamojo poveikio priemonės. Atsižvelgiant į A. Ž. asmenybę, jos elgesį po nusikaltimo padarymo ir požiūrį į padarytą nusikaltimą, sutinkamai su Lietuvos Respublikos BK 82 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 5 punktu, 2 dalimi, 83 straipsniu, 87 straipsniu, tikslinga paskirti auklėjamojo poveikio priemones – įspėjimą ir elgesio apribojimą - įpareigojant A. Ž. tęsti mokslą ir dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio ugdymo priemonėse (BK 87 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 5 punktas) bei uždraudžiant bendrauti su M. B. (BK 87 straipsnio 4 dalis), nes šių auklėjamojo poveikio priemonių, ribojančių elgesį ir kartu turinčių auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį, pakanka tam, jog būtų pasiekti baudžiamojo įstatymo keliami tikslai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiamas Visagino miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendis naikintinas ir baudžiamoji byla nutrauktina (BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde. Skundo dėl civilinių ieškinių nėra, todėl, įvertinus tai, jog turtinė žala ir proceso išlaidos yra atlygintos, pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas dėl neturtinės žalos atlyginimo paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Visagino miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

Baudžiamąją bylą A. Ž. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą nutraukti ir A. Ž. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 93 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 93 straipsnio 2 dalimi, 82 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 5 punktu, 2 dalimi, 83 straipsniu, 87 straipsniu, A. Ž. paskirti šias auklėjamojo poveikio priemones:

1) įspėjimą;

2) elgesio apribojimą dešimčiai mėnesių, įpareigojant A. Ž. tęsti mokslą ir dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio ugdymo priemonėse bei uždraudžiant bendrauti su M. B..

Nukentėjusios M. B. atstovo pagal įstatymą, civilinio ieškovo S. B. pareikštą ieškinį tenkinti iš dalies ir iš A. Ž. M. B. naudai priteisti 1448,10 eurų (5000 Lt) neturtinei žalai atlyginti.