- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-17
- Bylos Nr.
- AN2-11-491/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 4-14-3-00126-2017-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Valdas Meidus
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Meidus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Anykščių rajono policijos komisariato (toliau – Institucija) viršininko Rimanto Čepulio apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarimo E. K. administracinio nusižengimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. K. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 346 straipsnio 1 ir 4 dalis buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas už tai, kad jis pažeidė Gyvūnų laikymo Anykščių rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių 7.1 ir 7.2 punktus, Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo (toliau – Įstatymas) 20 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nes 2017 m. birželio 28 d. apie 21 val. (duomenys neskelbtini) neužtikrino, kad jo šunys be priežiūros nepatektų į viešąsias vietas, dėl ko vienas iš jo šunų, išbėgęs į bendro naudojimo kelią, dantimis apgadino D. Š. vairuojamą automobilį Citroen C5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir padarė jam turtinę žalą. Be to, nuo 2017 m. birželio 28 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. E. K. priklausantys šunys nebuvo registruoti įstatymo nustatyta tvarka, nors E. K. buvo atsakingas už savo augintinių registravimą.Anykščių rajono apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 17 d. priėmė nutarimą, kuriuo administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 346 straipsnio 1 ir 4 dalis E. K. nutraukė pripažinęs, kad jo veikoje nėra administracinio nusižengimo požymių (ANK 591 straipsnio 1 punktas). Teismas šiame nutarime nurodė, kad Įstatyme yra įtvirtintas reikalavimas tik dėl privalomo pavojingų šunų registravimo, o visų kitų gyvūnų registravimas yra privalomas tik tuomet, kai gyvūno savininkas nusprendžia savo gyvūną perduoti kitam savininkui. Byloje nėra duomenų, kad E. K. šunys priskiriami prie kovinių ar kovinių ir pavojingų šunų mišrūnų. Taip pat byloje E. K. nebuvo traukiamas atsakomybėn už tai, kad perdavė kitam savininkui gyvūną, neįregistravęs jo į Gyvūnų augintinių registrą. Todėl E. K. veikoje nėra požymių administracinio nusižengimo, numatyto ANK 346 straipsnio 1 dalyje. Dėl ANK 346 straipsnio 4 dalies požymių E. K. veikoje, apylinkės teismas konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina jo kaltės. Teismas sprendė, kad nukentėjusiojo parodymų nepakanka E. K. kaltei pagrįsti, juolab byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių ar papildančių nukentėjusiojo parodymus. Teismas taip pat pažymėjo, kad E. K. bylos nagrinėjimo metu pateikė įrodymus, iš esmės paneigiančius nukentėjusiojo parodymus. Apeliaciniu skundu Institucijos viršininkas R. Čepulis prašo panaikinti apylinkės teismo nutarimą dalyje dėl administracinio nusižengimo teisenos pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį E. K. nutraukimo ir šioje dalyje jį nubausti už šio nusižengimo padarymą. Jis skunde nurodo, kad apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutarimą. Pažymi, kad administracinio nusižengimo byloje nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad E. K. kaltė buvo įrodinėjama tik nukentėjusiojo D. Š. parodymais. Nurodo, kad byloje be nukentėjusiojo parodymų yra ir kitų įrodymų, pagrindžiančių E. K. kaltę, t. y. automobilio apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, pareigūno E. J. tarnybinis pranešimas, jo pateiktas vaizdo ir garso įrašas. Teismas nevertino šių įrodymų visumos, todėl priėmė nepagrįstą nutarimą, palaikydamas E. K. iškeltą įvykio versiją. Pabrėžia, kad byloje suinteresuotu asmeniu galima laikyti ir E. K., kadangi jis yra suinteresuotas išvengti administracinės nuobaudos ir padarytos žalos atlyginimo. Be to, E. K. nėra suinteresuotas nustatyti tiesą byloje ir neturi pareigos duoti teisingus parodymus, todėl jo parodymai turi būti vertinami tiek, kiek juos patvirtina kiti bylos įrodymai.Teigia, kad E. K. pateikia tikrovės neatitinkančias aplinkybes apie jo sodybą juosiančią vielinę tvorą, kadangi šiuos jo teiginius paneigia kiti bylos įrodymai. Nukentėjusiojo D. Š. parodymai, pareigūno E. J. 2017 m. birželio 30 d. 14.18 val. darytas vaizdo ir garso įrašas patvirtina, kad E. K. sodyba nebuvo pilnai aptverta ir jo šunys bėgiojo viešoje vietoje. Pažymi, kad D. Š. automobilis buvo apgadintas 2017 m. birželio 28 d. apie 21 val., o pareigūnas E. J. į E. K. sodybą vyko po pusantros paros laiko ir užfiksavo tas pačias aplinkybes. Tai patvirtina, kad E. K. neužtikrino šunų laikymo sąlygų, todėl jie išbėgo į bendro naudojimo kelią ir apgadino D. Š. automobilį. Nurodo, kad E. K. tik bylos nagrinėjimo metu pateikė nuotraukas iš vaizdo kamerų, įmontuotų jo sodyboje, todėl nebuvo galimybės jų patikrinti tyrimo metu. Nors teismas šias pateiktas nuotraukas ir pripažino E. K. teisinančiu įrodymu dėl to, kad jose nematyti nei vieno D. Š. automobilį besivejančio šuns, su tokiu teismo vertinimu nesutinka. Nurodo, kad iš nuotraukų negalima nustatyti, ar tai tikrai yra D. Š. automobilis, kadangi nesimato automobilio valstybinio numerio bei jo vairuotojo. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad nuotraukos buvo padarytos 2017 m. birželio 28 d., kadangi E. K. nepateikė vaizdo kamerų techninių duomenų, kas galėtų patvirtinti įrašo laiką, jo saugojimo laiką ir pan. Pažymi, kad E. K. turėjo galimybę pateikti ir 2017 m. birželio 28 d. vaizdo įrašą, tačiau to nepadarė. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tokie duomenys yra įrodymais administracinio nusižengimo byloje, kai jie yra užfiksuoti ir patikrinti ANK nustatyta tvarka. Apelianto manymu, tokios aplinkybės leidžia teigti, kad E. K. į bylą pateiktos nuotraukos neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų.Tvirtina, kad liudytojo V. L. parodymus teismas turėjo vertinti kaip neobjektyvius. Nurodo, kad šis liudytojas buvo pakviestas E. K. ir jų parodymai buvo suderinti, kadangi teismo posėdyje iš pradžių liudytojas nesuprato, dėl ko buvo apklausiamas (tai girdėti garso įraše), tačiau teisėjai nespėjus patikslinti klausimo, jis nepertraukiamai pradėjo pasakoti 2017 m. birželio 28 d. apie 21 val. vykusias aplinkybes. Akcentuoja, kad liudytojo parodymus apie E. K. sodybos aptvėrimą vieline tvora vėlgi paneigia nukentėjusiojo D. Š., liudytojo E. J. parodymai, byloje esantis garso įrašas. Kadangi liudytojas V. L. klaidino teismą dėl šios aplinkybės, jo parodymai turėjo būti vertinami kaip suinteresuoto asmens ir jais teismas negalėjo vadovautis. Dėl Lietuvos kinologų draugijos prezidentės R. K. pažymos, apeliantas nurodo, kad joje buvo vertinta aplinkybė, ar E. K. šuo galėjo apkandžioti apie 40 km/h važiuojantį automobilį, tačiau nukentėjusysis parodė, kad tuomet važiavo ne daugiau kaip 10 km/h greičiu. Nors pažymoje ir nurodoma, kad šuns dantų būklė yra bloga, tačiau liudytojas V. L. parodė, kad tą dieną E. K. šunis šėrė kietu maistu ir tai paneigia pažymoje nurodomas aplinkybes, kadangi plastmasė nėra tokia kieta kaip kaulai. Nurodo ir tai, kad kinologė pažymą pateikė tik pagal E. K. nurodytas aplinkybes, jai nebuvo pateikti byloje surinkti visi duomenys. Ši pažyma apeliantui kelia abejonių savo objektyvumu ir dėl to, kad iš pažymos nėra aišku, kokį šunį kinologė apžiūrėjo, ir iš pateiktų nuotraukų negalima spręsti, kad užfiksuoti dantys yra būtent šio šuns. Taip pat byloje nebuvo pateikti asmens, atlikusio šuns apžiūrą ir pateikusio išvadą, išsilavinimą bei kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai, pažymėjimai, kuriuose būtų nurodyta jo specializacija. Tačiau teismui ši pažyma nesukėlė abejonių, teismas net nevertino jos teisėtumo ir objektyvumo. Be to, liudytojo V. L. parodymus, kad jis šėrė E. K. šunis, sugretinus su aptariamoje pažymoje nurodytomis aplinkybėmis, gaunama viena kitai prieštaraujanti išvada. Apelianto manymu, tam, kad ši pažyma būtų vertinama kaip įrodymas byloje, turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl šio specialisto iškvietimo į teismo posėdį, tačiau teismas to nesvarstė.Apeliantas pastebi, kad sprendžiant dėl šuns galimybės apkandžioti automobilį, reikia vertinti ne tik jo fizinę būklę, bet ir šuns emocinį elgesį, jo agresyvumą, į ką apylinkės teismas nekreipė jokio dėmesio. Jo įsitikinimu, byloje esanti pažyma turi būti vertinama tik kaip nuomonė, kadangi joje aptariamos tik E. K. pateiktos bei jam palankios įvykio aplinkybės, tačiau galimybė pateikti klausimus Institucijai nebuvo suteikta, tokiu būdu buvo pažeistas rungtyniškumo principas. Teigia, kad bylos nagrinėjimo metu kilus klausimams dėl automobilio apgadinimo aplinkybių, buvo tikslinga skirti ekspertizę vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 61 straipsnio 1 dalimi, juolab nukentėjusysis parodė, kad jo automobilis dar nėra suremontuotas ir jis gali jį bet kada pateikti. Nurodo, kad nukentėjusysis viso proceso metu dėstė nuoseklius ir išsamius parodymus, kurie sutapo bei juos patvirtino liudytojų A. Č., E. J. parodymai. Apeliantas tvirtina, kad visuma išdėstytų faktų leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad E. K. padarė administracinį nusižengimą pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį.Atsiliepime į apeliacinį skundą E. K. nurodo, kad apylinkės teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai ir objektyviai bei priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, todėl su apeliacinio skundo motyvais nesutinka. Apeliacinis skundas netenkinamas.Pagal ANK 652 straipsnį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Institucija nesutinka tik su pirmosios instancijos teismo nutarimu dalyje, kuria administracinio nusižengimo teisena pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį prieš E. K. buvo nutraukta, nesant jo veikoje šio nusižengimo požymių. Skunde teigiama, kad E. K. kaltę patvirtina nukentėjusiojo D. Š., liudytųjų A. Č., E. J. parodymai, automobilio apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, vaizdo ir garso įrašas. Taip pat Institucija skunde tvirtina, kad E. K. ir liudytojo V. L. parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai, o E. K. į bylą pateiktais dokumentais nesiremti, kadangi jie neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos įrodymus, skundžiamo teismo nutarimo motyvus bei apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir motyvuotai argumentavo, kodėl jų nepakanka padaryti neginčijamą išvadą, kad nukentėjusiojo D. Š. automobilį apkandžiojo būtent E. K. priklausantis šuo. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas, neatitinkantis proceso dalyvių lūkesčių, nėra teismo procesinio sprendimo neišsamumą patvirtinančios aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens paaiškinimus, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, rašytinius dokumentus vertino byloje surinktų įrodymų visumoje, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismo motyvai dėl įrodymų vertinimo yra pagrįsti, patikimi ir įtikinami.Šioje byloje E. K. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį už tai, kad pažeidė gyvūnų laikymo taisykles, dėl ko jam priklausantys trys šunys išbėgo į viešąją vietą – bendro naudojimo kelią, ir vienas iš šių šunų apkandžiojo D. Š. automobilį, taip padarydamas jam turtinę žalą. Taigi, nagrinėjamu atveju neturi kelti jokių abejonių tiek turtinės žalos padarymo faktas, tiek tai, kad šią žalą padarė būtent šuo, kurio laikytojas yra E. K. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog pagal byloje surinktus duomenis nekyla abejonių, kad nukentėjusiojo D. Š. automobilis apžiūros metu buvo apgadintas – iš byloje esančių šio automobilio nuotraukų iš tiesų matyti automobilio galinio dešinės pusės sparno ir bamperio subraižymai (16-17 b. l.). Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad automobilio apgadinimo mechanizmas, jo padarymo aplinkybės byloje nebuvo atskleistos – o tai visų pirma privalėjo padaryti administracinio nusižengimo bylą tyrusi institucija, kuri ir privalėjo surinkti pakankamus įvykio aplinkybes ir pažeidėjo kaltę patvirtinančius įrodymus. Iš bylos matyti, kad apie nagrinėjamą įvykį – konkrečiai, apie D. Š. automobilio apgadinimo aplinkybes, iš skirtingų įrodymų šaltinių buvo gauta skirtinga informacija. Antai, D. Š. 2017 m. birželio 28 d. protokole – pareiškime nurodė, kad tą pačią dieną apie 21 val., (duomenys neskelbtini), iš miške esančios sodybos išbėgę trys šunys apgadino jo automobilį (9 b. l.). Vėliau tos pačios dienos apklausos metu D. Š. nurodė, kad apie 21 val. važiavo žvejoti jam nežinomu miško keliu, palei (duomenys neskelbtini) upę. Taip privažiavo sodybą, iš kurios išbėgo trys šunys – du dideli ir vienas šiek tiek mažesnis. Vienas iš šunų – pilkai gelsvos spalvos, ilgesnio pasivėlusio plauko, nebejaunas, apkandžiojo jo automobilio galinį dešinės pusės sparną bei galinį bamperį po sparnu, taip juos apgadindamas. Išsigandęs prie sodybos nesustojo ir nuvažiavo į policiją (12 b. l.). Analogiškas aplinkybes D. Š. parodė ir apklaustas teismo posėdyje, kur papildomai paaiškino, kad pravažiavus E. K. sodybą, šunys jį sekė toliau. Kadangi ant kelio buvo nuvirtęs medis, jis apsisuko ir važiavo atgal. Taip bevažiuojant atgal, vienas iš šunų pradėjo kandžioti jo automobilį. Apgadinimų vietą matė per automobilio galinio vaizdo veidrodėlį, girdėjo garsą (2017 m. spalio 2 d. posėdžio garso įrašo laikas nuo 15:29:57 val. iki 16:25:13 val.). Tuo tarpu administracinėn atsakomybėn traukiamas E. K. tyrimo metu parodymų nedavė (24, 25 b. l.), tačiau apklaustas teismo posėdyje neigė šį jam inkriminuotą administracinį nusižengimą. Jis parodė, kad 2017 m. birželio 28 d. išvyko į ligoninę prieš tai įsitikinęs, kad jo šunys buvo pririšti. Iš ligoninės grįžo birželio 29 d. ir taip pat rado savo šunis pririštus. Kai buvo išvykęs, V. L. patikėjo prižiūrėti savo šunis. Jis kalbėjo su V. L., kuris nurodė, jog viskas buvo gerai, tik birželio 28 d. vakare pro sodybą pravažiavo tamsus automobilis (2017 m. spalio 2 d. posėdžio garso įrašo laikas nuo 14:32:32 val. iki 15:27:08 val.). Liudytojas V. L. patvirtino tokias aplinkybes ir parodė, kad 2017 m. birželio 28 d. vakare nuvažiavo į E. K. sodybą pašerti jo šunų. Kai atvyko į sodybą, šunys buvo pririšti. Kol smulkino šunims kaulus, šunys pradėjo loti ir jis pamatė, jog pro sodybą pravažiavo juodas automobilis. Po to jis padėjo šunims kaulus, pripylė vandens ir pamatė, kad tas pats automobilis vėl pravažiavo atgal. Išvažiavęs iš sodybos, šunis taip pat paliko pririštus (2017 m. spalio 2 d. posėdžio garso įrašo laikas nuo 16:25:13 val. iki 16:42:39 val.). Pažymėtina, kad tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais ir kurių patikimumas kelia abejonių. Beje, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Tai pamatiniai administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo principai.Šiuo atveju jokių objektyvių įrodymų, išskyrus pačių suinteresuotų šalių parodymus dėl įvykio aplinkybių, byloje nėra, tuo labiau byloje nėra ir E. K. parodymus paneigiančių įrodymų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra ir galimybės neginčijamai konstatuoti E. K. kaltę pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį. Vien tai, kad liudytojas V. L. yra E. K. pažįstamas, nesudaro absoliutaus pagrindo netikėti šio liudytojo parodymais, nes ir juos paneigiančių objektyvių įrodymų byloje nebuvo surinkta. Nors apeliaciniame skunde ir teigiama, kad nukentėjusiojo D. Š. parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu, juos patvirtino liudytųjų A. Č., E. J. parodymai, automobilio apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, vaizdo ir garso įrašas, visgi šiuose įrodymų šaltiniuose užfiksuoti duomenys yra gauti remiantis nukentėjusiojo parodymais, o kitų objektyvių juos patvirtinančių duomenų byloje nėra. Iš byloje esančio vaizdo ir garso įrašo bei nuotraukų (20-21, 91 b. l.) matyti, kad 2017 m. birželio 30 d. policijos pareigūnas E. J. su nukentėjusiuoju D. Š. vyko prie E. K. sodybos. Šiame įraše iš tiesų užfiksuoti trys šunys, palaidi ir be priežiūros bėgiojantys miške bei miško keliu. Pagal paties E. K. parodymus apie jo laikomų trijų šunų išvaizdą – kailio spalvą, ilgį, šunų dydį, galima teigti, kad įraše užfiksuoti trys šunys priklauso E. K., juolab jie lakstė šalia jo sodybos ir vėliau bėgo keliu, vedančiu į sodybą. Kita vertus, pagal aplinkybę, kad E. K. šunys viešojoje vietoje palaidi ir be priežiūros bėgiojo 2017 m. birželio 30 d., negalima kategoriškai spręsti, jog tie patys E. K. šunys buvo palaidi ir 2017 m. birželio 28 d. vakare. Pastebėtina ir tai, kad parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusysis D. Š. parodė tik miško kelią, į kurį nusuko važiuodamas žvejoti bei kuris veda link E. K. sodybos, bei šio miško kelio išsišakojimą (90-92 b. l.). Iš minėto garso ir vaizdo įrašo matyti tik tai, kad 2017 m. birželio 30 d. E. J. su nukentėjusiuoju D. Š. privažiavo prie E. K. sodybos, tačiau toliau miško keliu nevažiavo, tad šiame įraše nebuvo užfiksuota vieta, kur 2017 m. birželio 28 d. vakare D. Š. apsisuko kelyje pamatęs kliūtį – apvirtusį medį, taip pat vieta, kur E. K. šuo galimai pradėjo kandžioti D. Š. automobilį. Taigi, iš esmės E. K. pareikštas kaltinimas ir buvo grindžiamas tik nukentėjusiojo D. Š. parodymais, kurių šiuo atveju tikrai nepakanka tiesai byloje nustatyti. Tokia išvada daroma dėl toliau aptariamų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas buvo aktyvus ir ėmėsi visų būtinų priemonių įvykio aplinkybėms išsiaiškinti ir byloje esantiems prieštaravimams pašalinti, apklausė visus asmenis, kurie turėjo kokių nors žinių apie įvykį, tačiau jokie neabejotini duomenys, patvirtinantys faktą, jog E. K. šuo apkandžiojo nukentėjusiojo D. Š. automobilį, nebuvo nustatyti. Institucija apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi E. K. į bylą pateikta (duomenys neskelbtini) R. K. pažyma, kurioje aptariama E. K. šuns (duomenys neskelbtini) dantų būklė bei jo galimybė apkandžioti važiuojantį automobilį. Beje, teismo posėdyje nukentėjusysis D. Š. patvirtino, kad pažymoje esančiose nuotraukose yra užfiksuotas šuo, kuris, jo teigimu, ir apkandžiojo automobilį. Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad pagal viešai prieinamą informaciją internete, R. K. yra įtraukta į Lietuvos kinologų draugijos kinologų ekspertų sąrašą, kaip ekspertė dalyvauja įvairiose šunų varžybose. Tad jos kompetencija pažymoje pateiktu klausimu apeliacinės instancijos teismui, kaip ir pirmosios instancijos teismui, nekelia abejonių. Iš šios pažymos matyti, kad šuo (duomenys neskelbtini) yra daugiau nei 10 metų amžiaus, nudilusiais pagal amžių dantimis, dešinėje pusėje iltys seniai nulaužtos ir apdilusiais kraštais, kairėje pusėje – aptrupėjusiais ir nudilusiais dėl amžiaus. Nurodoma, kad tokios būklės šuo sunkiai galėtų apkandžioti net stovintį automobilį, nes šuniui sudėtinga apžioti plokščią didelį paviršių, tokį, koks yra automobilio sparnas. Subraižyti važiuojantį automobilį taip, kaip užfiksuota nuotraukose, tokiam šuniui fiziškai neįmanoma. Apžiūros metu šuo buvo ramus ir draugiškas, jokių agresijos požymių nerodė (75 b. l.). Nors skunde teigiama, kad Institucija negalėjo pateikti kinologei R. K. klausimų, visgi apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad Institucija turėjo teisę savo iniciatyva pasikviesti specialių žinių turintį asmenį – šiuo atveju kinologą, bei prašyti pateikti išvadą byloje aktualiu klausimu, tačiau to nepadarė. Todėl vien tai, kad pats E. K. ėmėsi iniciatyvos pateikti duomenis apie jo šuns dantų būklę ir galimybę apkandžioti automobilį, negali būti vertinama jo nenaudai. Juolab, kad pažymoje pateiktą informaciją apie E. K. šuns dantų būklę patvirtina ir nuotraukos, kurių autentiškumu apeliacinės instancijos teismas taip pat neabejoja. Be to, kad byloje kelia abejonių E. K. šuns (duomenys neskelbtini) gebėjimas pagal jo dantų būklę apkandžioti automobilį (beje, tiek važiuojantį, tiek ir stovintį), byloje nėra pašalintos ir abejonės dėl E. K. šunų laikymo sąlygų. Kaip teigė pats administracinėn atsakomybėn traukiamas E. K., jis šunis laiko pririštus sodybos teritorijoje, kuri, be to, yra aptverta vieline tvora. Pagal E. K. ir liudytojo V. L. parodymus, 2017 m. birželio 28 d. vakare šunys tikrai buvo pririšti ir dėl to negalėjo apkandžioti D. Š. automobilio. Tuo tarpu nukentėjusysis D. Š. bei liudytojas E. J. nurodė, jog nematė, kad E. K. sodyba būtų kaip nors aptverta. Visgi, tai nepaneigia E. K. nurodomų aplinkybių dėl jo sodybos aptvėrimo vieline tvora, o iš byloje esančių nuotraukų bei vaizdo ir garso įrašo negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad taip nėra, kadangi pati sodyba išsamiau apžiūrėta nebuvo. Dėl tų pačių priežasčių byloje nėra jokių duomenų ir apie tai, kaip buvo laikomi E. K. šunys. Todėl E. K. nurodoma aplinkybė, kad jis savo šunis laiko pririštus sodybos teritorijoje, kuri yra aptverta vieline tvora, nėra paneigta. Institucija skunde taip pat ginčija E. K. į bylą pateiktų nuotraukų (77-79 b. l.) autentiškumą, bei nurodo, kad į bylą nebuvo pateiktas visas vaizdo įrašas. Tačiau skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad įvykio tyrimo metu Institucija turėjo galimybę išsireikalauti vaizdo kamerų, įmontuotų E. K. sodyboje įrašus, nes liudytojas E. J. pastebėjo šias kameras, ką patvirtina vaizdo ir garso įrašas, tačiau to nepadarė. Pasak E. K., šiuo metu 2017 m. birželio 28 d. vaizdo įrašo pateikti jis negali, nes jis nebuvo išsaugotas ir po 10-12 dienų išsitrynė. Iš minėtų nuotraukų matyti, kad jose užfiksuotas E. K. sodybos įvažiavimas bei miško keliu važiuojantis tamsios spalvos automobilis. Galima sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, kad nuotraukose užfiksuotas vaizdas nėra aiškus, jose automobilio valstybinis numeris bei jo vairuotojas nesimato, tad darytina išvada, kad tokios kokybės nuotraukos negali nei patvirtinti, nei paneigti bylai reikšmingų aplinkybių. Čia pastebėtina ir tai, kad Institucijos atstovės teigimu, įvykio tyrimą apsunkino tai, jog E. K. nebendradarbiavo su pareigūnais. Tačiau tokios aplinkybės negali būti vertinamos kaip pagrindžiančios administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, tuo labiau pateisinti tyrimą atliekančios institucijos neveikimą. Juk atsakomybėn traukiamam asmeniui garantuojama teisė gintis visais įmanomais bei teisėtais būdais ir jis negali būti įpareigojamas įrodyti savo nekaltumą. Tik tyrimą atliekančios institucijos turi pareigą pagal savo kompetenciją rinkti įrodymus byloje bei jais pagrįsti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę. Tokiu būdu, byloje nenustačius pažeidimo faktą mačiusių liudytojų, be paties nukentėjusiojo D. Š. parodymų byloje nesant jokių kitų objektyvių įrodymų, kurie galėtų tiesiogiai patvirtinti, kad administracinio nusižengimo protokole nurodytu laiku ir vietoje E. K. šuo apkandžiojo D. Š. automobilį, nėra įrodytas vienas iš būtinų administracinio nusižengimo sudėties elementų – administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltė. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog E. K. veikoje nėra nusižengimo pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį požymių. Teismų praktikoje nuolat pažymima, kad duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą grįsti ir administracinei nuobaudai skirti, asmens kaltė gali būti konstatuota, jeigu ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda, visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė bei įvertino įrodymus, pagal byloje surinktus įrodymus nustatė faktines aplinkybes, todėl pagrįstai E. K. nutraukė administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį. Dėl aukščiau aptartų priežasčių ir byloje esančių nepašalintų prieštaravimų apeliacinio skundo argumentai yra nepakankami pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Palikti Anykščių rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Anykščių rajono policijos komisariato viršininko Rimanto Čepulio apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis neskundžiama.