- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2005-05-13
- Bylos Nr.
- 1A-171
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laima Garnelienė (pirm.), Valdimaras Bavėjanas, Elena Vainienė
- Kaltinamasis
- K. N.
- Nukentėjusysis
- K. V., Kauno
- Advokatai
- Živilė Urbonavičienė
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios K. V. ir Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2004 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo K. N. išteisintas, pagal 1961 m. BK 111 str. 1 d., nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Nukentėjusiosios K. V. ir prokuroro civiliniai ieškiniai atmesti.
Aprašomoji dalis
n u statė:
K. N. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad 2003 m. vasario 8 d., laikotarpyje nuo 4 val. iki 7 val., (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu tyčia sudavė ne mažiau trylikos smūgių kumščiais ir kojomis nukentėjusiajai K.V. į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas jai galvos smegenų sukrėtimą, kraujo išsiliejimą po voratinkliniu dangalu, kairės akiduobės, pakauškaulio žvyno ir kairės piramidės lūžimą, muštines žaizdas veide bei abiejų ausų kaušeliuose, odos nubrozdinimus kairio kirkšnio, nugaros srityje, poodines kraujosruvas rankų pirštuose, kairėje kirkšnyje, krūtinės ir nugaros srityse, tai yra padarė sunkų kūno sužalojimą, kadangi kaukolės lūžimai yra pavojingi gyvybei.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismo 2004 m. spalio 22 d. nuosprendžiu K. N. , pagal 1961 m. BK 111 str. 1 d., išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Nuosprendyje nurodyta, kad byloje nėra pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių K. N. kaltę. Nukentėjusiosios parodymai tyrimo metu ir teisme yra pakankamai prieštaringi, todėl nėra pagrindo juos vertinti vienareikšmiškai bei daryti neginčijamą išvadą apie kaltinamojo kaltę. Apkaltinamasis nuosprendis K.N. negali būti pagrįstas tik nenuosekliais, subjektyviais ir abejotinais nukentėjusiosios K. V. parodymais, nepatvirtintais jokiais kitais įrodymais.
Šalies argumentai
Nukentėjusioji K.V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį, priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo K. N. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal 1961 m. BK 111 str. 1 d. laisvės atėmimo bausme sankcijos ribose nešvelninant bausmės. Taip pat prašo priteisti iš K. N. 1948 Lt turtinės žalos bei 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimui ir atstovavimo išlaidas. Teigia, kad teismo nuosprendis neteisėtas, nepagrįstas, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas nepagrįstai teigia, kad byloje nėra objektyvių ir neginčytinų įrodymų K. N. pripažinti kaltu padarius sunkų nusikaltimą. Šis nusikaltimas padarytas neesant liudytojų. K. N. neprisipažindamas padaręs nusikaltimą, tikisi išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl jo parodymai turi būti vertinami kritiškai. Teismas nepagrįstai kritiškai vertino jos ir kitų liudytojų parodymus. Teigia, kad jos parodymai neprieštaraujantys, papildantys vieni kitus, nes visų nusikaltimo aplinkybių tuoj po nusikaltimo padarymo neprisiminė. Intensyviai gydantis jos atmintis grįžo. Teismo ekspertas parodė, kad toks atminties grįžimas, po tokio pobūdžio smegenų sužalojimo, yra normalus reiškinys. Todėl netikėti jos parodymais nėra pagrindo. Jos mintys, kad ji buvo sumušta prie baro „Eldija“, turi būti vertinamos kaip kliedesiai, esant sunkiai smegenų traumai, nes minėta baras nedirba trečius metus. Tai, kad apeliantė galėjo kliedėti, patvirtino gydytojas specialistas. Liudytoja R.B. parodė, kad apeliantė į namus sugrįžo nesumušta ir neapiplėšta. Nurodo, kad buto durys buvo neišlaužtos, atrakintos raktu, bute nerasti kokių nors svetimų žmonių pėdsakai, todėl versija, kad ji galėjo būti sužalota kito asmens, turi būti atmesta. Byloje nėra duomenų, kad apeliantę apiplėšė kiti asmenys. Teigia, kad K. N. parodymai yra nenuoseklūs. Jis sąmoningai nuo jos artimųjų slėpė jos sužalojimą ir nekvietė medicininės pagalbos bei nusikalstamai ją paliko pavojingoje gyvybei būsenoje. Apeliantė mano, kad byloje yra surinkta pakankamai neginčijamų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių K. N. kaltę padarius nusikaltimą.
Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorė apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti, priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį ir K. N. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą 2000 m. BK 135 str. 1 d., perkvalifikuojant iš 1961 m. BK 111 str. 1 d., bei nuteisti penkeriems metams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Taip pat prašo patenkinti prokuroro civilinį ieškinį ir priteisti iš K. N. Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiosios K. V. gydymą 1294 Lt. Teigia, kad teismo išvados neatitinka faktinėms bylos aplinkybėms. Prokurorė nurodo, kad 2003 m. vasario 7 d. vakare K. N. su sugyventine K. V. svečiavosi pas draugus D. ir R. S., kur gėrė alkoholinius gėrimus. Nakties metu K. V. viena išėjo iš S. namų, pakelyje užėjo į barą „Setas“ ir apie 1 val. sugrįžo viena į namus. Liudytoja R. B. parodė, kad K. V. namo sugrįžo viena, nesumušta. Apie 2 val. iš S. namų išėjo K. N. ir užėjo pas K. V. tėvus L. ir J. G., kur ieškojo K.V. J.G. paskambino K.V., kuri namuose miegojo. K.N., sužinojęs, kad K. V. namuose, iš G. buto išėjo. Liudytoja J. K. parodė, kad 2003 m. vasario 8 d. apie 3 val. kaimyno K.N. bute kilo triukšmas, garsiai grojo muzika, girdėjosi vyriškas balsas šaukiantis „užmušiu“, šūkaliojimai, vyriški žingsniai. Triukšmas nutilo 5 val. Teismas nepagrįstai šios liudytojos teismo posėdyje neapklausė ir šiais parodymais nesirėmė. Liudytojai D. ir R.S. parodė, kad K. N. 2003 m. vasario 8 d., apie 7 val., pas juos atėjo vedinas šunimi, jautėsi pasimetęs, klausinėjo apie K.V., pasakė, kad ji grįžo į namus ryte girta ir neištaria nei žodžio. Apie tai, kad ji sumušta, nieko nesakė. Liudytojos J.G. ir A.V. parodė, kad 2003 m. vasario 8 d., apie 10 val., jos negalėjo susikalbėti su K.V. arba K.N. atsakydavo, kad ji miega. Tik apie 13 val. jis pranešė, kad K. V. blogai. Atvykusi A. V. rado K. V. smarkiai sumuštą, sutinusią, nesimatė akių, kruviną, nuogą apklotą kruvina patalyne, negalinčią savarankiškai paeiti. Iškviesti medikai ją išvežė į ligoninę, kur po kelių dienų atgavusi sąmonę K.V. apie įvykį nieko neprisiminė. Nukentėjusioji K. V. parodė, kad ilgą laiką po traumos nieko neprisiminė, negalėjo paaiškinti įvykio aplinkybių. Tik pradėjusi prisiminti įvykio aplinkybes paaiškino, kad ją sumušė K. N. Ji nurodė, kad išėjusi iš draugų S. namų, užėjo į klubą, po to taksi grįžo namo viena, koridoriuje sutiko valytoją. Namie nusirengė striukę, pakabino į spintą, batus padėjo ant radiatoriaus. Šias aplinkybes patvirtino liudytojos R. B. ir A. V. Taip pat parodė, kad atsigulė vilkėdama megztiniu ir kelnėmis, jai skambino mama, kuriai pasakė, kad ji namuose miega. Naktį, išgirdusi skambutį, atidarė duris, prie kurių stovėjo vienas K.N. Jis smogė kumščiu jai į veidą, nuo smūgio ji nukrito ir daugiau nieko nebeprisimenanti iki atsigavusi ligoninėje. Prokurorė teigia, kad nukentėjusiosios K.V. parodymai, prisiminus įvykį, yra nuoseklūs. Teismo medicinos ekspertizės išvadoje nurodyta, kad K.V. laike traumos ir po jos galėjo būti kurį laiką be sąmonės, galėjo neprisiminti įvykio aplinkybių, o praėjus kuriam laikui prisiminti ir jas atpasakoti. Aktyvių veiksmų atlikti negalėjo. Nukentėjusiąją gydęs gydytojas A.B. parodė, kad smegenų trauma susijusi su sąmonės netekimu, tuo pačiu su atminties praradimu įvykio metu ir po jo. Amnezijos trukmė neribojama, asmuo atmintį gali greitai atgauti, gali ilgai neatgauti ar net visai neprisiminti. Kuo sunkesnė trauma, tuo ilgiau atmintis neatsistato. K. V. trauma buvo sunki ir atsigavusi ji iš karto galėjo pasakoti netikslius dalykus, bet vėliau atmintis atsistatė ir ji aiškina tiesą. Todėl prokurorė teigia, kad teismas nepagrįstai laikė nukentėjusiosios K. V. parodymus prieštaringais. Prokurorė mano, kad pirmąsias netikslias įvykio aplinkybes K. V. nurodė traumos įtakoje. Nepagrįstas teismo teiginys, kad K. V. atidarė K. N. buto duris, nes prie jų nerasta kraujo, o jis rastas balkone prieš laiptinę. K. N. parodė, kad jis neturėjo raktų nuo buto ir laiptinės, iš kurios patenkama į du butus, durų. K. V. nurodo, kad ji K. N. atidarė laiptinės duris, prie kurių ir gavo smūgį. Teismas nepagrįstai vertina liudytojos J. G. naktinį įsivaizdavimą, kad jos duktė K. V. namuose ne viena, nors tai liudytoja vėliau paneigė, bei kad ši liudytoja, nežinodama apie jos vyro įsipareigojimą saugoti kruviną patalynę, praėjus pusmečiui po įvykio, išmetė ją iš savo balkono, kaip veiksmus ginančius K. V. Taip pat nepagrįsti atmetė teismo medicinos eksperto bei gydytojo A.B. išvadas, dėl K. V. traumos ir po tos sekusios amnezijos. Prokurorė nurodo, kad nenuoseklūs, prieštaringi ir nenuoširdūs yra K. N. parodymai, nes keletą kartų apklaustas, jis nurodė skirtingas įvykio aplinkybes. Apklaustas tuoj po įvykio jis parodė, kad naktį, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir išėjęs iš draugų S., užėjo pas K. V. tėvus G. Ten neradęs K. V. ir iš jos motinos sužinojęs, kad ji namie miega, sugrįžo namo. Kadangi neturėjo laiptinės ir buto durų, todėl naudojosi skambučiu, tačiau K.V. durų jam neatidarė. Tuomet jis naktį praleido laiptinėje. Ryte grįžo K. V. smarkiai sumušta, nieko neaiškino. Vėliau apklaustas jis nurodė, kad grįžęs apie 3 val. naktį miegojo automobilyje. Kaip įėjo į butą neprisimenantis, kas įleido nežinantis. Salone ant sofos rado visiškai nuogą, užsiklojusią antklode K. V., kuri buvo smarkiai sumušta, kruvina, nekalbėjo. Pasiėmęs šunį, jis nuėjo pas draugus S., jiems, K. V. motinai bei seseriai apie K. V. būklę nieko nesakė. Vėliau pamatęs, kad nukentėjusiajai nenustoja bėgti kraujas, kad ji labai sutino, išsigandęs pakvietė A. V. Pastarajai atvykus, jis paaiškino, jog tai jis ją nurengė, todėl ji nuoga. Prokurorė nurodo, kad suplėšyti drabužiai rasti virtuvėje šiukšlių kibire. Vėlesnėje apklausoje K. N. parodė, kad grįžęs ryte rado laiptinės ir buto duris atidarytas. Namie rado smarkiai sumuštą K. V., tačiau apie tai niekam nepranešė ir greitosios medicinos pagalbos nekvietė. Prokurorė mano, kad K. N. elgesys, radus atidarytą butą, jame smarkiai sumuštą savo šeimos narį-sugyventinę K. V., kuri dėl sumušimų negali judėti ir kalbėti, tačiau dėl to nekviečiant greitosios medicinos pagalbos, nepranešant policijai, K.V. artimiesiems, kurie tuo metu apie ją teiraujasi, o visiškai abejingai su šunimi einant pasivaikščioti, lankantis pas draugus, yra neįtikėtinas, būnant dėl to nekaltam. Todėl jo parodymai turi būti vertinami kritiškai, o netikėti nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo. Prokurorė teigia, kad K.N. sugrįžo į namus įpykęs, kad K.V. jį paliko pas S., buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir K. V. įleidus jį į namus, sumušė, suspardė ją šaukdamas „užmušiu“. Sumušęs, nudraskęs drabužius, numetė juos į šiukšlių kibirą ir, šaltakraujiškai palikęs K. V. gulėti, išėjo pasiėmęs šunį pasivaikščioti. Vėliau įvertinęs situaciją dėl sunkėjančios K. V. būklės, iškvietė jos seserį. Tokie jo veiksmai atitinka visų veiksmų laikui ir eigai, patvirtinami nukentėjusiosios K. V. , liudytojų R. ir D. S., L. ir J. G., J. K. , A. V. , R. B. , gydytojo A. B. parodymais, įvykio vietos apžiūra, paimtais drabužiais bei teismo medicinos specialistų išvada, kad nukentėjusioji sumušta namuose.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusioji prašė apeliacinius skundus patenkinti, o išteisintasis bei jo gynėja - atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundai atmetami.
Pirmosios instancijos teismas iš esmės išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra patikimų įrodymų, neginčijamai patvirtinančių K. N. kaltę dėl K. V. sveikatos sunkaus sutrikdymo. Šios teismo išvados apeliacinių skundų argumentai nepaneigia.
Kolegijai suprantamas apeliantų noras remtis kaltinimui palankiais nukentėjusiosios parodymais duotais ikiteisminio tyrimo pabaigoje ir teisme, nevertinant jų patikimumo aspektu ir visiškai neatsižvelgiant į išteisintojo parodymus, kurie, nežiūrint į jų specifiškumą, BPK 20 str. 3 d. prasme taip pat yra savarankiškas įrodymų šaltinis.
Išteisintasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iš esmės nuosekliai neigė jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą. Tam, kad paneigti tokius K.N. parodymus, nepakanka vien jais netikėti. Atmetant visus įrodymus, būtina nurodyti kokiais kitais objektyviais įrodymais patvirtinama ar paneigiama reikšminga bylai aplinkybė. Tokių įrodymų byloje nėra. Patys apeliantai pripažįsta, kad nukentėjusiosios parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Galima įvairiai vertinti K.V. parodymų keitimo priežastis ir netgi sutikti su tuo, kad po galvose smegenų traumos nukentėjusioji galėjo prarasti atmintį arba nesuvokti ką kalba, tačiau nuo to K. V. parodymų patikimumas, o tuo pačiu įrodomoji vertė nepadidėja. Ikiteisminio tyrimo pradžioje (b.l. 44, 46, 47-48, t. 1) nukentėjusioji tvirtino, kad nežino kas ir prie kokių aplinkybių ją sužalojo. Ir tik 2003 m. spalio 21 d. apklausos metu (b.l. 49-51, t. 1) ji jau nurodė, kad ją sužalojo K. N. . Pažymėtina ir tai, kad šios apklausos metu nukentėjusioji parodė, kad jau 2003 m. rugpjūčio pabaigoje prisiminė tikrąsias įvykio aplinkybes, tačiau negalėjo įtikinamai paaiškinti kodėl du mėnesius apie tai neinformavo teisėsaugos institucijų. Byloje yra duomenų (tai pripažįsta ir K. V. ), kad santykiai tarp nukentėjusiosios ir išteisintojo po K. V. sužalojimo pašlijo, o vėliau ir galutinai nutrūko, atsirado ginčų dėl turto. Tai leidžia pagrįstai manyti, jog R.V. turi priežasčių apkalbėti K.N. Todėl teigti, kad nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pabaigoje bei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, yra patikimi, nėra pagrindo, juo labiau, kad pati nukentėjusioji apygardos teisme net negalėjo patvirtinti, jog K. N. į namus grįžo ir ją sumušė vienas.
Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad K. V. buvo sužalota K. N. bute. Tokia išvada gali būti laikoma tik prielaida, kadangi jos be pačios nukentėjusiosios nenuoseklių parodymų nepatvirtina jokie kiti savarankiški įrodymų šaltiniai. Teismo medicinos specialistas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad po smūgio ar smūgių sudavimo K. V. galėjo prarasti sąmonę, o vėliau ją atgauti ir judėti, kadangi smegenys pradeda brinkti po 6 valandų. Byloje taip pat nustatyta, kad 2003 m. vasario 8 d. naktį klubo ,,Setas" bare K. V. buvo stipriai girta, konfliktavo su lankytojais, spjovė į vieną iš jų dėl ko pastarasis pastūmė nukentėjusiąją ir ši nugriuvo ant grindų. Pirmosios instancijos teisme teismo medicinos specialistas nepaneigė galimybės, kad sunkų sveikatos sutrikdymą sukėlęs sužalojimas galėjo būti padarytas griūnant ir susitrenkiant į kitą daiktą, turintį ribotą paviršių. Iš liudytojos R. B. parodymų matyti, kad K. V. į K. N. butą grįžo nesužalota ir vilkėdama puspaltį apie 24 valandą. Tuo tarpu iš liudytojo K.B. parodymų seka, kad K. V. į barą ,,Setas" atėjo apie 1 valandą vilkėdama ilgu juodos spalvos odiniu paltu ir bare išbuvo maždaug iki 2 valandos. Tai reiškia, kad nukentėjusioji po susitikimo su R. B. dar buvo išėjusi iš namų. Visos šios aplinkybės nepaneigia K. N. aiškinimo, kad nukentėjusioji į namus grįžo sužalota kitoje vietoje arba buvo sužalota bute, bet kito asmens (asmenų). Pastaroji aplinkybė taip pat yra nepaneigta. Liudytoja J. K. apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad nuo 2 valandos iki 5 valandos K. N. bute girdėjo muzikos garsus, triukšmą, vyro šauksmą ,,užmušiu". Iš liudytojų L.G. ir J. G., kurių negalima įtarti noru padėti K.N. išvengti baudžiamosios atsakomybės, parodymų seka, kad K. N. pas juos į namus atėjo apie 3 valandą ir išėjo apie 3³⁰ - 4 valandą. J.G. taip pat patvirtino, kad nurodytu laiku, t.y. pas juos esant išteisintajam, ji skambino ir kalbėjo su K. V. Ji ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė, kad kalbantis su K.V., girdėjo šalia jos (K.V.) esančio vyro šnopavimą (b.l. 65-66, t. 1). Kolegija nesiima spręsti ar įmanoma suklysti apibūdinant vyro ir šuns šnopavimą, tačiau bet kokiu atveju galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad tuo metu, kai J. K. girdėjo triukšmą ir vyro balsu išreikštą grasinimą nužudyti, sklindantį iš K. N. buto, išteisintojo tuo metu paminėtame bute nebuvo.
K. N. paaiškino, kodėl vienoje jo apklausoje nurodyta, kad, negalėdamas patekti į butą, laukė laiptinėje, o kitose - mašinoje ir kodėl iš karto niekam nepranešė apie K.V. sveikatos būklę. Šie nuteistojo aiškinimai taip pat nėra paneigti. Be to, jie nėra aiškiai negyvenimiški ir neįtikinami. Tokiais prieštaravimais ir išteisintojo elgesiu grįsti apkaltinamąjį nuosprendį negalima.
Tokiu būdu, byloje neginčijamai nenustatyta nei nusikaltimo padarymo vieta, nei jo padarymo mechanizmas, nei motyvas, nei jį padaręs asmuo.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą" 3.1.8. punkte nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Šiame nutarime taip pat išaiškinta, kad abejonės, jei išnaudotos visos galimybės jas pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai.
Kolegijos nuomone, abejonių dėl K.N. kaltės yra daug. Šių abejonių pašalinti nėra galimybės. Jas dar labiau sustiprina nenuoseklūs nukentėjusiosios parodymai ir logiškai nepaaiškinamos jos nuomone tikrųjų nusikaltimo padarymo aplinkybių slėpimas, kuris tęsėsi du mėnesius. Todėl priimti K.N. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį nėra galimybės.
Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinius skundus pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
n u taria:
Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės ir nukentėjusiosios K.V. apeliacinius skundus atmesti.