Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

2016 m. gruodžio 23 d.

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvutės Kartanaitės, Jarūnės Sedalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Virginijaus Stankevičiaus,

dalyvaujant atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės atstovams J. B. ir S. J.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. S. ir M. S. skundus atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinei dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai V. S. ir M. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundais, prašydami panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės sienos kontrolės skyriaus 2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendimus Nr. (21/23)-191-15 ir Nr. (21/23)-191-16.

Pareiškėjai į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimais (a. b. Nr. I-3160-394/2016 b. l. 116–117), prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta.

Pareiškėjai skunduose nurodė, kad nesutinka su Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės sienos kontrolės skyriaus 2016 m. rugpjūčio 1 d. priimtais sprendimais Nr. (21/23)-191-15 Nr. (21/23)-191-16, nes jokių administracinių teisės pažeidimų jie nėra padarę. Skundžiamuose sprendimuose nurodyta, kad pareiškėjai pažeidė įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ keliamus reikalavimus, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje ir Šengeno valstybėse išbuvo daugiau nei leidžiama per 180 dienų, todėl pareiškėjų buvimas Lietuvos Respublikoje laikytas neteisėtu, atsakomybė už padarytus pažeidimus numatyta Lietuvos Respublikos ATPK 206 straipsnyje. Pareiškėjai nurodė, kad jokių pažeidimų nepadarė, protokolų surašymo dieną pareiškėjams jau buvo išduoti (išdavimo data 2016-07-28) Lenkijos Respublikos leidimai gyventi Lenkijos Respublikoje (duomenys neskelbiami), todėl protokolų surašymo dieną Šengeno valstybėse jie buvo teisėtai. Be to, už tą patį pažeidimą negali būti baudžiama du kartus, o pareiškėjų atveju 2016 m. rugpjūčio 1 d. buvo priimti du sprendimai – skundžiami dėl grąžinimo į Ukrainą ir kiti – dėl 72 Eur dydžio baudos paskyrimo. Atsakovas bylas išnagrinėjo pažeisdamas ATPK keliamus reikalavimus, priimti nutarimai neatitinka jiems keliamų reikalavimų. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad atsakovo priimti sprendimai neatitinka jiems keliamų reikalavimų. 2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendimuose pasigendama motyvuotų aplinkybių įvertinimo. Iš skundžiamų sprendimų turinio neaišku, kokiais faktiniais duomenimis padarytos išvados apie pareiškėjų tariamai įvykdytus teisės pažeidimus. Be to, skundžiamuose sprendimuose nėra nei bylos aplinkybių analizės, nei įrodymų vertinimo, nei pagrindžiančių motyvų. Bylą nagrinėjęs organas nenurodė, kokia kaltės forma (tyčia ar dėl neatsargumo) pasireiškė pareiškėjų veikos, kokios konkrečios aplinkybės leidžia konstatuoti tyčią ir daryti išvadą, kad pareiškėjai elgėsi priešingai teisei. Pareiškėjų bylas nagrinėję specialistai apie jų teisę turėti atstovus neišaiškino, nebuvo tinkamo teisės į gynybą realizavimo. Tokiomis aplinkybėmis pareiškėjai nesuprato, kuo buvo kaltinami, kuo remiantis buvo surašyti sprendimai (kai turėjo galiojančius dokumentus – Lenkijos Respublikos leidimus gyventi).

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinė (toliau – ir atsakovas) nesutinka su pareiškėjų skundais, prašo juos atmesti, kaip nepagrįstus. Atsakovas atsiliepimuose bei jo atstovai teismo posėdžio metu paaiškino, kad, atliekant nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės funkcijas, 2016 m. rugpjūčio 1 d. 10 val. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės sienos kontrolės skyriaus pareigūnai Zoknių užkardos patalpose apklausė Ukrainos piliečius M. S. ir jos sutuoktinį V. S. Apklausos metu, atliekant dokumentų patikrinimą, nustatyta, kad M. S. ir V. S. į Šengeno erdvę (Lenkijos Respubliką) atvyko 2016 m. balandžio 27 d. per Dotohusk–Jagodzin pasienio kontrolės punktą (Lenkijos Respublika, tai liudija Lenkijos pasienio tarnybos spaudai pasuose), kitą dieną – į Lietuvos Respubliką, turėdami Ukrainos pasus, galiojančius iki 2023 m. spalio 22 d., kuriuose įklijuotos Šengeno trumpalaikės (C) tipo daugkartinės vizos Nr. (duomenys neskelbiami), galiojančios nuo 2015 m. kovo 4 d. iki 2017 m. kovo 3 d., leistinas buvimo laikas 90 dienų. Nustatyta, kad užsieniečiai per 180 dienų laikotarpį (nuo 2016 m. vasario 4 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d.) Šengeno erdvėje išbuvo 97 dienas ir viršijo leistiną vizose nurodytą buvimo laiką. Tuo pareiškėjai pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir įstatymas) 11 straipsnio 3 dalį, 124 straipsnio 2 dalį. Vadovaujantis įstatymo 23 straipsnio 1 punktu užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu. Atsakomybė už pažeidimą numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 206 straipsnyje. Vadovaujantis ATPK 206 straipsniu, užsieniečiams surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolai ir išnagrinėjus administracinio teisės pažeidimo bylas buvo priimti nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose, kuriais pareiškėjams skirta po 72 Eur baudos. Nutarimai nebuvo apskųsti, yra įsiteisėję. Tokiu būdu nepaneigta, kad užsieniečiai (pareiškėjai) yra pažeidę įstatymo 11 straipsnio 3 dalį, 124 straipsnio 2 dalį, ir vadovaujantis įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, užsieniečių buvimas Lietuvos Respublikoje šiuo metu yra neteisėtas. Vadovaujantis įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu, priimti ginčijami sprendimai dėl Ukrainos piliečių V. S. ir M. S. grąžinimo į Ukrainą, kuriais pareiškėjai įpareigoti savanoriškai išvykti į Ukrainą per 30 dienų. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti pagrindai, kuriems esant priimamas sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, iš kurių taikytas ginčui aktualus 6 punktas (kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–5, 7 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką). Įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis galiojančią Šengeno vizą, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje vizoje nurodytą laiką, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį. Sprendimo priėmimo dieną – 2016 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjai Šengeno erdvėje buvo išbuvę 97 dienas ir viršiję leistiną buvimo laiką valstybėje narėje – Lietuvos Respublikoje, kurio terminas baigėsi 2016 m. liepos 25 d., nebuvo aplinkybių, dėl kurių galima būtų negrąžinti užsienio piliečių, todėl institucija, surašiusi ginčijamus sprendimus, neturėjo jokio teisinio pagrindo priimti kitokius sprendimus. Ši įstatymo nuostata atitinka Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ (toliau – Direktyva), kuri taikoma trečiųjų šalių piliečiams, neteisėtai esantiems valstybės narės teritorijoje (2 str. 1 d.). Galimybė pasilikti šalyje narėje kiekvienu individualiu atveju gali būti svarstoma tik tuo atveju, jei yra pradėta procedūra valstybės narės teritorijoje neteisėtai esančiam trečiosios šalies piliečiui siekiant pratęsti leidimą gyventi ar kitą leidimą, suteikiantį teisę pasilikti (Direktyvos 5 p.). Atsakovo žiniomis, jokios administracinės procedūros, susijusios su pareiškėjų prašymais leisti gyventi (laikinai ar nuolat) Lietuvoje, nepradėtos. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2016/399 „Dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies b) punkte nustatyta, jog numatomam buvimui valstybių narių teritorijoje, kurio bendra trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, kai laikoma, kad kiekviena tokio buvimo diena įeina į 180 dienų laikotarpį, trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlyga yra tokia: jie turi galiojančią vizą, jei to reikalaujama pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 539/2001, išskyrus atvejus, kai jie turi galiojantį leidimą gyventi arba galiojančią ilgalaikę vizą. Tai, jog 2016 m. liepos 28 d. Lenkijos Respublika pareiškėjams išdavė leidimus gyventi, procesinių sprendimų metu Pakrančių apsaugos rinktinei nebuvo žinoma, šių faktų nepaminėjo ir patys pareiškėjai. Kaip matyti iš pareiškėjų teismui pateiktų Lenkijos Respublikos leidimų gyventi kopijos, tai yra leidimai laikinai gyventi su leidimu dalyvauti darbo rinkoje, išduoti metams laiko. Direktyvos įžanginės dalies 18 punkte nustatyta, jog „trečiųjų šalių piliečiams, turintiems galiojantį kelionės dokumentą ir vieną leidimą, išduotą valstybės narės, kuri taiko visą Šengeno acquis, turėtų būti suteikta teisė atvykti į valstybių narių, taikančių visą Šengeno acquis, teritoriją ir joje laisvai judėti ne ilgiau kaip tris mėnesius per bet kurį šešių mėnesių laikotarpį. Pareiškėjai leidimų gyventi Lenkijoje išdavimo dieną (2016 m. liepos 28 d.) jau buvo Lietuvoje, o ne į ją atvyko. Pagal įstatymo 11 straipsnio 5 dalį, buvimo Lietuvoje, turint kitos valstybės išduotą leidimą gyventi, klausimas yra reglamentuotas: „užsienietis, kuris nenurodytas šio straipsnio 4 dalyje, bet turi kitos Šengeno valstybės išduotą leidimą gyventi ar nacionalinę vizą, leidimo gyventi ar nacionalinės vizos galiojimo metu turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje be vizos, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį.“ Taigi buvimo Lietuvos Respublikoje laikas, turint kelis teisėtą buvimą patvirtinančius pagrindus, nesumuojamas. Leidimo gyventi turėjimas bendro buvimo šalyje narėje termino skaičiavimui, turint vizą ir leidimą gyventi, aktualus tik užsieniečiui būnant šalyje narėje, išdavusioje tokį leidimą. Leidimas gyventi valstybėje narėje, kaip teisėto buvimo pagrindas, kiekvienoje valstybėje narėje yra išduodamas pagal tos šalies nacionalinius teisės aktus, įvertinus daugybę faktorių, svarbių tik tai valstybei (darbo rinkos poreikius, sąsajas su ta valstybe ir kt.). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo traktuoti, kad vien savaime leidimo gyventi vienoje valstybėje narėje turėjimas suteikia teisę trečiųjų šalių piliečiams būti kitose valstybėse narėse laiką, viršijantį bendrą 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Net ir darant prielaidą, kad pareiškėjai sprendimų priėmimo momentu būtų pateikę leidimą gyventi Lenkijos Respublikoje, ši aplinkybė būtų buvusi reikšminga tik nustatant užsieniečio grąžinimo pagrindą ir formuluotę – tokiu atveju būtų taikoma įstatymo 125 straipsnio 2 dalies nuostata: „jeigu yra bent vienas iš šio straipsnio 1 dalyje nustatytų grąžinimo į užsienio valstybę pagrindų, tačiau užsienietis turi galiojantį kitos Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės išduotą dokumentą, suteikiantį teisę joje būti ar gyventi, užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos“. Taigi šiuo atveju užsieniečio turimas leidimas gyventi kitoje Šengeno valstybėje tik pakeičia grąžinimo pagrindą, o užsienietis įpareigojamas savarankiškai išvykti per nustatytą terminą į šalį narę, kuri jam išdavė leidimą gyventi. Atsakovas taip pat nurodė, jog dokumentuose, surašytuose pareiškėjų atžvilgiu (administracinių teisės pažeidimų bylos bei bylos dėl pareiškėjų grąžinimo į Ukrainą), užfiksuota, jog pareiškėjai yra susipažinę ir savo parašais patvirtinę, kad jiems suprantamas dokumentų turinys. Jokių pastabų, kad nesupranta dokumento turinio ar dėl ko apklausiami, nepareiškė. Pareiškėjų teisė į objektyvų sprendimų priėmimą ir teisė susipažinti su dokumentais jiems suprantama kalba bei teikti paaiškinimus procesinių sprendimų priėmimo metu buvo užtikrinta. Visą laiką nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylas ir priimant ginčijamus sprendimus su pareiškėjais bendrauta jiems suprantama rusų kalba, atsakingi pareigūnai, mokantys vertimui reikalingą kalbą, savo parašais patvirtino, jog yra įspėti dėl melagingo vertimo, savo pareigą išversti procesinių dokumentų turinį atliko tinkamai. Procesinių sprendimų (protokolų, nutarimų ir sprendimų dėl grąžinimo) kopijos pareiškėjams buvo įteiktos nedelsiant juos priėmus – 2016 m. rugpjūčio 1 d. Be to, 2015 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjams buvo surašyti analogiški procesiniai dokumentai dėl analogiškų pažeidimų ir tais pačiais pagrindais, tuomet pareiškėjams nekilo klausimų dėl dokumentų turinio ar pretenzijų dėl vertėjo bei pačių procedūrų atlikimo objektyvumo.

Pareiškėjų V. S. ir M. S. skundai atmestini kaip nepagrįsti.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės sienos kontrolės skyriaus 2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendimų Nr. (21/23)-191-15 ir Nr. (21/23)-191-16 įpareigoti pareiškėjus (Ukrainos piliečius) savanoriškai išvykti į Ukrainą per 30 dienų nuo sprendimų įteikimo dienos, t. y. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d., bei įspėti pareiškėjus, kad, per nustatytą laiką jiems neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimti sprendimai dėl jų išsiuntimo iš šalies, teisėtumo ir pagrįstumo. Sprendimai priimti vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu, kuriame nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–5, 7 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas, redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 20 d.) bei Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-429 (toliau – ir Aprašas, redakcija, galiojanti nuo 2015 m. gruodžio 31 d.).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Ukrainos pilietis V. S. turi Ukrainos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbiami), galiojantį iki 2023 m. spalio 22 d., kuriame įklijuota Šengeno trumpalaikė (C) tipo daugkartinė viza Nr. (duomenys neskelbiami), galiojanti nuo 2015 m. kovo 4 d. iki 2017 m. kovo 3 d., leistinas buvimo laikas 90 dienų; pareiškėja M. S. turi Ukrainos pilietės pasą Nr. (duomenys neskelbiami), galiojantį iki 2023 m. spalio 22 d., kuriame įklijuota Šengeno trumpalaikė (C) tipo daugkartinė viza Nr. (duomenys neskelbiami), galiojanti nuo 2015 m. kovo 4 d. iki 2017 m. kovo 3 d., leistinas buvimo laikas 90 dienų. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės sienos kontrolės skyriaus 2016 m. rugpjūčio 1 d. įsiteisėjusiu nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 1487N-67730124-16 (ROIK: 16060127731) V. S. paskirta administracinė nuobauda pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 206 straipsnį dėl Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 11 straipsnio 3 dalies, 124 straipsnio 2 dalies, 23 straipsnio 1 punkto pažeidimų, tai yra, kad užsienietis per 180 dienų laikotarpį (nuo 2016 m. vasario 4 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d.) Šengeno erdvėje išbuvo 97 dienas ir viršijo leistiną vizoje nurodytą laiką. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės sienos kontrolės skyriaus 2016 m. rugpjūčio 1 d. įsiteisėjusiu nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 1487N-67726902-16 (ROIK: 16060127483) M. S. paskirta administracinė nuobauda pagal ATPK 206 straipsnį dėl Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 11 straipsnio 3 dalies, 124 straipsnio 2 dalies, 23 straipsnio 1 punkto pažeidimų, tai yra, kad užsienietis per 180 dienų laikotarpį (nuo 2016 m. vasario 4 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d.) Šengeno erdvėje išbuvo 97 dienas ir viršijo leistiną vizoje nurodytą laiką. Ginčijamais 2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendimais Nr. (21/23)-191-15 ir Nr. (21/23)-191-16 atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 125 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatomis, atsižvelgęs į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir nustatytas faktines aplinkybes bei tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1–2 dalyse nurodytų aplinkybių, nusprendė įpareigoti pareiškėjus savanoriškai išvykti į Ukrainą per 30 dienų nuo sprendimų įteikimo dienos, t. y. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d., bei įspėti pareiškėjus, kad per nustatytą laiką jiems neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimti sprendimai dėl jų išsiuntimo iš šalies.

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 23 straipsnio 1 punktą, užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–5, 7 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo joje laiką. Pagal Įstatymo 11 straipsnį, užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje be vizos, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį (šio straipsnio 2 dalis), užsienietis, turintis galiojančią Šengeno vizą, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje vizoje nurodytą laiką, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį (šio straipsnio 3 dalis), užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, bet turi vienos iš Europos Sąjungos valstybių narių išduotą Europos Sąjungos leidimo gyventi kortelę, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje be vizos ne ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį (šio straipsnio 4 dalis), užsienietis, kuris nenurodytas šio straipsnio 4 dalyje, bet turi kitos Šengeno valstybės išduotą leidimą gyventi ar nacionalinę vizą, leidimo gyventi ar nacionalinės vizos galiojimo metu turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje be vizos, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį (šio straipsnio 5 dalis). Pagal Įstatymo 124 straipsnio 2 dalį, užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki šio Įstatymo 11 straipsnio 2–5, 7 dalyse užsieniečiams nustatyto buvimo laiko pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–5, 7 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką. Priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą (Įstatymo 128 straipsnio 1 dalis). Draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (Įstatymo 130 straipsnio 1 dalis). Be to, užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (Įstatymo 130 straipsnio 2 dalis).

Byloje ginčo dėl to, kad pareiškėjai nesilaikė Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 11 straipsnio 3 punkto, 23 straipsnio 1 dalies, 124 straipsnio 2 dalies nuostatų, nėra, tačiau, kaip matyti iš pateiktų skundų, pareiškėjai tvirtina, jog jie nesuprato, kuo remiantis atsakovas priėmė ginčijamus sprendimus, kai jie turėjo galiojančius dokumentus – Lenkijos Respublikos leidimus gyventi.

Sprendžiant klausimą dėl to, ar priimant skundžiamus sprendimus nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties iš esmės nustato tik sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti priėmimo pagrindus, detalesnė šios procedūros tvarka reglamentuota Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-429. Aprašo 4 punktas nustato, jog užsienietis įpareigojamas išvykti pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ <...> 125 straipsnio 2 dalies nuostatas, sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo priimamas įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais. Kaip aukščiau nurodyta, minėtame įstatyme nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–5, 7 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką (Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktas), o, jeigu yra bent vienas iš 125 straipsnio 1 dalyje nustatytų grąžinimo į užsienio valstybę pagrindų, tačiau užsienietis turi galiojantį kitos Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės išduotą dokumentą, suteikiantį teisę joje būti ar gyventi, užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pats įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjo yra apibrėžtas kaip teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savanoriškai privalo palikti Lietuvos Respublikos teritoriją (išvykti į tą Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybę narę, kurioje jis turi teisę būti ar gyventi) (Įstatymo 2 straipsnio 9 dalis). Grąžinimas į užsienio valstybę – procedūra, kai užsienietis prievolę išvykti iš Lietuvos Respublikos įvykdo savanoriškai arba iš jos išsiunčiamas į valstybę, kuri nėra Europos Sąjungos arba Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybė narė (Įstatymo 2 straipsnio 9 dalis).

Iš šių nuostatų akivaizdu, kad teisės aktų leidėjas nesuteikė sprendimą dėl įpareigojimo išvykti priimančiai institucijai diskrecijos priimti ar nepriimti tokio sprendimo. Tačiau sprendimas turi būti priimtas ne tik nustačius formalius pagrindus dėl užsieniečių įpareigojimo išvykti (Įstatymo 124 straipsnio 1 ir 2 dalys, 125 straipsnis, nagrinėjamu atveju – kad pareiškėjai Lietuvos Respublikoje yra laikotarpį, viršijantį įstatyme nustatytą leidžiamą užsieniečiams, turintiems galiojančias Šengeno vizas, buvimo laiką (Įstatymo 11 straipsnio 3 dalis), ir nenustačius teisės aktuose nustatytų pagrindų, dėl kurių asmuo negali išvykti iš šalies (neturi reikiamų kelionės dokumentų (Aprašo 8 punktas), jeigu jam paskirta kardomoji priemonė arba taikoma laikinoji apsaugos priemonė, kurios apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos (Aprašo 9 punktas, Įstatymo 124 straipsnio 3 dalis), bet, laikantis Aprašo 22 punkte nustatytos procedūros (dokumentai dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti <...> turi būti išnagrinėti ir sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti <...> turi būti priimtas ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo fakto, kad yra įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ <...> 125 straipsnyje nustatyti užsieniečio įpareigojimo išvykti <...> pagrindai, nustatymo dienos, o jeigu užsienietis sulaikytas ne ilgiau kaip 48 valandoms – ne vėliau kaip per 48 valandas nuo sulaikymo momento), turi būti įvertinta, ar konkrečiu atveju yra faktinių aplinkybių, užkertančių kelią to asmens grąžinimui į užsienio valstybę (Įstatymo 128 straipsnio 1 dalis, 130 straipsnio 1–2 dalys) ir, jei paaiškėja, kad tokių aplinkybių yra, jos privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens įpareigojimo išvykti ar jo grąžinimo į užsienio valstybę.

Iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas, priimdamas sprendimus dėl pareiškėjų įpareigojimo savanoriškai išvykti į Ukrainą, laikėsi teisės aktuose nustatytų reikalavimų, atliko jo kompetencijai priskiriamus ir privalomus veiksmus. Tokią išvadą suponuoja ir Aprašo II skyriuje nustatyta sprendimo dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti priėmimo tvarka. Byloje surinkti Aprašo 28, 25.1–25.10 punktuose išvardinti dokumentai – tarnybiniai pranešimai, administracinių teisės pažeidimų protokolai, nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose, pasų kopijos, užsieniečių apklausos lapai, pažymos apie užsieniečių patikrinimą bei kiti dokumentai, patvirtinantys sprendimų dėl užsieniečių įpareigojimo išvykti priėmimo pagrindus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo laikyti, kad skundžiami sprendimai buvo priimti pažeidžiant pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Pareiškėjai teigia, kad priimdamas ginčijamus sprendimus dėl jų įpareigojimo išvykti į Ukrainą, atsakovas turėjo atsižvelgti į tai, jog pareiškėjai sprendimų priėmimo metu (2016 m. rugpjūčio 1 d.) turėjo Lenkijos Respublikos leidimus Nr. (duomenys neskelbiami), (išduotus 2016 m. liepos 28 d.) gyventi Lenkijos Respublikoje. Atsakovas šių aplinkybių neginčija, tačiau teigia, kad sprendimų priėmimo metu pareiškėjai tokios informacijos nepateikė, atsakovas apie tai nežinojo; net ir darant prielaidą, kad pareiškėjai sprendimų priėmimo momentu būtų pateikę leidimus gyventi Lenkijos Respublikoje, ši aplinkybė būtų buvusi reikšminga tik nustatant užsieniečio grąžinimo pagrindą ir formuluotę – tokiu atveju būtų taikoma Įstatymo 125 straipsnio 2 dalies nuostata dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Su tokiais atsakovo argumentais nagrinėjamu atveju sutiktina, kadangi byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovui buvo žinoma (galėjo būti žinoma ar prieinama) tokia informacija sprendimų priėmimo metu, tokių duomenų nepateikė ir pareiškėjai. Įstatymo 125 straipsnio 2 dalies, reglamentuojančios, kad jeigu yra bent vienas iš šio straipsnio 1 dalyje nustatytų grąžinimo į užsienio valstybę pagrindų, tačiau užsienietis turi galiojantį kitos Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės išduotą dokumentą, suteikiantį teisę joje būti ar gyventi, užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, bei ginčijamuose sprendimuose taikyto 125 straipsnio 1 dalies 6 punkto, nustatančio pareigą atsakovui priimti sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–5, 7 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką, nuostatų sisteminė ir lingvistinė analizė leidžia daryti išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjų turimi leidimai gyventi kitoje Šengeno valstybėje nedaro jų buvimo Lietuvos Respublikoje teisėtu, kuomet yra viršytas Įstatyme numatytas leistinas buvimo laikas. Išdėstyti teisės aktai imperatyviai nustato atsakovui pareigą, esant Įstatymo 125 straipsnyje išvardintiems pagrindams, įvertinus Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes bei nesant Įstatymo 130 straipsnio 1–2 dalyse nurodytų priežasčių, abiem atvejais priimti sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti. Todėl pareiškėjo argumentai dėl Lenkijos Respublikos leidimų turėjimo sprendimų priėmimo metu pripažintini nepakankamais panaikinti iš esmės teisingus ginčijamus sprendimus.

Pareiškėjai skunduose taip pat nurodė, jog atsakovas bylas išnagrinėjo pažeisdamas ATPK keliamus reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis ATPK 292 straipsnio nuostatomis, policijos, valstybinių inspekcijų ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų tam įgaliotų organų (pareigūnų) administracinių teisės pažeidimų bylose priimtus procesinius sprendimus (nutarimus), kad būtų patikrintas jų teisėtumas ir pagrįstumas, suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti apylinkės teismui pagal pažeidimo padarymo vietą. Įvertinus byloje esančią rašytinę medžiagą, pareiškėjų skundų turinį, teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis, išklausius atsakovo atstovų paaiškinimų, nustatyta, kad pareiškėjai 2016 m. rugpjūčio 1 d. nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 1487N-67730124-16 ir Nr. 1487N-67729268-16, priimtų administracinio teisės pažeidimo protokolų Nr. 1487P-67728986-16 (ROIK: 16060127731) ir Nr. 1487P-67726902-16 (ROIK: 16060127483) pagrindu, kuriais pareiškėjai nubausti administracinėmis nuobaudomis, pripažinus juos padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 206 straipsnyje (užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką, buvimo ar gyvenimo joje, vykimo per ją tranzitu ar išvykimo iš jos tvarkos pažeidimas), neskundė, nutarimai yra įsiteisėję ir vykdytini.

Taigi byloje neginčijamai nustatyta, jog pareiškėjai, Ukrainos piliečiai, Šengeno erdvėje išbuvo 97 dienas per 180 dienų laikotarpį (nuo 2016 m. vasario 4 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d.) ir viršijo turėtose vizose nurodytą ir pagal Įstatymą leistiną buvimo laikotarpį. Esant Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties įtvirtintam pagrindui, atsižvelgiant į tai, kad nebuvo Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje, 130 straipsnio 1, 2 punktuose nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas turėjo teisinį pagrindą priimti ginčijamus sprendimus dėl pareiškėjų įpareigojimo savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog teisėjų kolegija negali sutikti su pareiškėjų teiginiais, kad priimant ginčijamus sprendimus pareiškėjams nebuvo užtikrinta teisė į gynybą, o bylą nagrinėję specialistai apie pareiškėjų teisę turėti atstovus neišaiškino, kadangi, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, apklausų metu dalyvavo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės specialistė A. L., apklausos vyko rusų kalba, specialistė pasirašytinai buvo supažindinta dėl administracinės atsakomybės už melagingą vertimą, pareiškėjams buvo sudaryta galimybė teikti paaiškinimus, nurodyti priežastis bei pateikti papildomą informaciją, galinčią turėti reikšmės priimant sprendimus jų atžvilgiu, pareiškėjai pasirašytinai supažindinti tiek su užsieniečio apklausos lapuose nurodyta informacija, tiek su priimtais ginčijamais sprendimais.

Skundžiami atsakovo sprendimai – individualūs administraciniai teisės aktai, kuriems taikomi ir bendrieji turinio bei formos reikalavimai, įtvirtinti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas). Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Šis administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis). Aprašo 30.2 punktas numato, jog nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktais pagrįstas sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti įforminamas nustatytos formos sprendimu, dviem egzemplioriais. Sprendimo forma patvirtinta Aprašo 9, 10 prieduose. Nustatytą formą atitinka ir ginčijami sprendimai, kuriuose aiškiai nurodytas teisinis (Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties 125 straipsnio 1 dalies 6 punkto) bei faktinis (pareiškėjai per 180 dienų laikotarpį (nuo 2016 m. vasario 4 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d.) Šengeno erdvėje išbuvo 97 dienas ir viršijo leistiną vizose nurodytą laikotarpį, t. y. gyvena Lietuvos Respublikoje neteisėtai) sprendimo priėmimo pagrindai. Ginčijamus sprendimus priėmė kompetentingas subjektas (Įstatymo 127 straipsnio 4 dalis, Aprašo 22.2 punktas), sprendimuose aiškiai nurodytos pareiškėjams nustatytos pareigos bei galimos teisinės pasekmės, sprendimų apskundimo tvarka. Tai, kad pareiškėjai su jų atžvilgiu priimtais sprendimais dėl įpareigojimo savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos buvo supažindinti, sprendimai buvo išaiškinti pareiškėjams suprantama kalba (Aprašo 31.2 punktas), patvirtina V. S. ir M. S. parašai ginčijamuose sprendimuose. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiami Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės sprendimai nesudaro pareiškėjams jokių objektyvių kliūčių visa apimtimi naudotis jiems teisės aktų garantuojamomis teisėmis bei suprasti jiems sukuriamas pareigas, iš esmės atitinka teisės aktuose nustatytus turinio ir formos reikalavimus, yra teisėti bei priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų. Pareiškėjų nurodytos aplinkybės dėl turimų Lenkijos Respublikos leidimų gyventi esminės reikšmės ginčui neturi. Kaip jau minėta, Įstatymo 125 straipsnio 2 dalis imperatyviai nurodo – esant bent vienam iš Įstatymo 125 straipsnio 1 dalyje nustatytų grąžinimo į užsienio valstybę pagrindų, ir užsieniečiui turint galiojantį kitos Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės išduotą dokumentą, suteikiantį teisę joje būti ar gyventi, užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos. Aplinkybės dėl pareiškėjų turimų Lenkijos Respublikos leidimų gyventi taps reikšmingos, atsakovas privalės į jas atsižvelgti bei jas vertinti, jei įstatymo nustatyta tvarka bus sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės sienos kontrolės skyriaus 2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendimai Nr. (21/23)-191-15 ir Nr. (21/23)-191-16 įpareigoti Ukrainos piliečius V. S. ir M. S. savanoriškai išvykti į Ukrainą per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d., bei kuriais pareiškėjai įspėti, jog per nustatytą laiką jiems neišvykus iš Lietuvos Respublikos bus priimti sprendimai dėl jų išsiuntimo iš šalies, yra teisėti ir pagrįsti, pareiškėjų skundai negali būti tenkinami juose išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų V. S. ir M. S. skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.