Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

dalyvaujant atsakovės atstovui Arnoldui Dilbai, pareiškėjos atstovui advokatui Arūnui Šidlauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Valstybinės lošimų priežiūros komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 23 d. pareiškėjo UAB „Žalgirio loto“ skundą atsakovei Valstybinei lošimų priežiūros komisijai dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos 2008 m. gegužės 30 d. nutarimo Nr. N-137 „Dėl UAB „Žalgirio loto“ skirtos labdaros ir paramos“ panaikinimo ir išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Komisija priėmė individualų teisės aktą, skirtą pareiškėjui – UAB „Žalgirio loto“, – kuriuo pripažino, kad pareiškėjas, privalėdamas 8 proc. per 2007 metų IV ketvirtį išplatintų loterijos bilietų nominalios vertės skirti labdarai arba paramai, skyrė mažiau nei 8 proc., neatsižvelgiant į tai, kad per ankstesnį laikotarpį pervedė didesnes nei 8 proc. sumas, tuo pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus.

Išplatintų bilietų skaičių ir paskaičiuotas sumas labdarai ar paramai patvirtina 2007 m. III ketvirčio didžiųjų loterijų finansinių rodiklių ataskaita (b. l. 19, 107), 2007 m. IV ketvirčio didžiųjų loterijų finansinių rodiklių ataskaita (b. l. 20, 105) bei 2008 m. I ketvirčio didžiųjų loterijų finansinių rodiklių ataskaita (b. l. 21), pareiškėjo atliktus mokėjimus labdarai ar paramai 2007 m. III ketvirtį ir 2007 m. IV ketvirtį patvirtina 2008 m. birželio 18 d. buhalterinė pažyma dėl paramos sumokėjimo (b. l. 22) bei lydraštis Nr. 1 (b. l. 23) ir lydraštis Nr. 2 (b. l. 42). Pareiškėjas pažymėjo, kad mokėjimo nurodymų, darytų labdarai ar paramai, mokėjimų paskirtyje nurodoma, kad tai „parama pagal Loterijų įstatymą“ (mokėjimo nurodymai (b. l. 24-40, 43-69)).

Atsižvelgdamas į tai, kad 2007 m. III ketvirtį pervesta didesnė, negu reikalauja teisės aktai, suma labdarai ar paramai, o 2007 m. IV ketvirtį – mažesnė, pareiškėjas 2007 m. rugsėjo 11d. raštu Nr. 2-1058 dėl užskaitos galimybės kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kuri 2007 m. spalio 22 raštu Nr. (20.4-37)-R-10417 paaiškino, kad šiuo atveju Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos dėl įskaitymo negali būti taikomos, o turėtų būti taikomos Civilinio kodekso ir kitų teisės aktų nuostatos. Vadovaudamasi minėtu Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos raštu bei Civilinio kodekso normomis, pareiškėjas atliko įskaitymą, užskaitydamas permokėtas sumas einamųjų mokėjimų sąskaita.

Loterijų įstatymo 7 straipsnyje nustatyta, kad loterijų organizatoriai 8 proc. nominalios išplatintų loterijos bilietų vertės privalo skirti labdarai arba paramai Labdaros ir paramos įstatyme nustatytiems labdaros arba paramos gavėjams. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 1550 „Dėl Didžiųjų ir mažųjų loterijų licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 1550) patvirtintų Didžiųjų ir mažųjų loterijų licencijavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 24 punktu, juridinis asmuo, organizuojantis loteriją, 8 proc. nominalios išplatintų loterijos bilietų vertės privalo skirti labdarai arba paramai Labdaros ir paramos įstatyme nustatytiems labdaros arba paramos gavėjams; labdarą arba paramą juridinis asmuo privalo pervesti labdaros arba paramos gavėjams kiekvienam kalendorinių metų ketvirčiui pasibaigus, iki kito ketvirčio pirmojo mėnesio penkioliktos dienos. Taigi, Loterijų įstatymo 7 straipsnis nustato aiškią pareigą loterijų organizatoriui teikti paramą arba labdarą. Už šios pareigos, kylančios iš Loterijų įstatymo, nevykdymą galiojantys teisės aktai nustato atsakomybę, kuri pasireiškia prievartos priemonėmis. Todėl akivaizdu, jog Loterijų įstatymas labdaros ir paramos teikimą nustato kaip privalomą prievolę, kuri savo esme ir režimu tampa panaši į mokestinę prievolę (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalis): pareiga teikti paramą ar labdarą atsiranda Loterijų įstatymo pagrindu, loterijos organizatorius privalo teisingai apskaičiuoti labdaros ir paramos sumą, suteikti ją paramos ar labdaros gavėjams ir vykdyti pareigas, susijusias su šios sumos deklaravimu.

Pareiškėjas, atsižvelgdamas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007 m. spalio 22 raštą Nr. (20.4-37)-R-10417, kuriame paaiškinta, kad šiuo atveju Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos dėl įskaitymo negali būti taikomos, o turėtų būti taikomos Civilinio kodekso ir kitų teisės aktų nuostatos, nurodo, kad pagal Civilinio kodekso 6.130 straipsnį, prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Kadangi 8 proc. labdaros ar paramos sumos neatitinka Civilinio kodekso 6.130 straipsnio definicijos, tai įskaitymo instituto nuostatos negali būti taikomos Loterijų įstatymo 7 straipsnyje nustatytos prievolės atžvilgiu.

Pareiškėjas pažymėjo, kad galimybės įskaityti permokėtą paramos ir labdaros sumą šiuo metu nereglamentuoja: 1) Loterijų įstatymas bei Didžiųjų ir mažųjų loterijų licencijavimo taisyklės; 2) Labdaros ir paramos įstatymas, kadangi tai prieštarauja pačiai labdaros ir paramos esmei (savanoriškumui); 3) Mokesčių administravimo įstatymas šiems santykiams netaikomas, nes labdara ir parama nėra valstybės nustatytas mokestis (nors Loterijų įstatymo 7 straipsnis labdarai ir paramai suteikia panašų teisinį režimą); 4) Civilinio kodekso įskaitymo instituto nuostatos negali būti taikomos, kadangi labdaros ar paramos teikimas pagal Loterijų įstatymą neatitinka Civilinio kodekso 6.130 straipsnio definicijos. Taigi, labdaros ar paramos permokos įskaitymui galėtų būti taikoma teisės analogija. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į tai, jog valstybė nustato galimybę subjektams vykdyti valstybės nustatytų mokesčių permokų užskaitą (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 1K-199 patvirtintos Mokesčių permokos įskaitymo mokesčio nepriemokai ir skoloms valstybei padengti taisyklės) bei įvertinant tai, jog labdaros ir paramos teikimas pagal Loterijų įstatymą yra aiškiai apibrėžta prievolė, įgyvendinama valstybės nustatytomis prievartos priemonėmis, kas iš esmės savo teisiniu režimu yra panašu į mokestinę prievolę, labdaros ir paramos permokos užskaitymas būsimų laikotarpių (kalendorinių ketvirčių) labdaros ir paramos mokėjimams turi būti galimas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad pervesdamas didesnes, nei priklauso pagal Loterijų įstatymą sumas labdarai ar paramai, jis nurodo, kad tai yra mokėjimas pagal Loterijų įstatymą ir nesinaudoja Pelno mokesčio įstatymo 28 straipsnyje nustatyta lengvata, suteikiančia teisę iš pajamų du kartus atskaityti išmokas, kurios Labdaros ir paramos įstatymo nustatyta tvarka skirtos paramai. Taigi, nei valstybei, nei paramos ar labdaros gavėjams žalos nėra padaroma, o pareiškėjas nepatiria jokios mokestinės naudos: loterijų organizatorius perveda privalomas labdaros ar paramos sumas anksčiau – viso ataskaitinio kalendorinio ketvirčio laikotarpiu ir nesinaudoja su parama susijusiomis mokestinėmis lengvatomis.

Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A14–192/05 pažymėjo, kad teisinės valstybės principas bendriausiąja prasme reiškia visuomenės gyvenimo tvarkymą pagal įstatymais įtvirtintas normas ir įstatymo viršenybės pripažinimą visose visuomenės veiklos srityse, tuo tarpu Komisija, konstatuodama pareiškėjos veiksmuose, kuriais prievolė atlikti mokėjimą padaroma anksčiau negu reikalauja teisės aktai, pažeidimą, nesivadovauja įstatymu ir teisinės valstybės pamatinėmis vertybėmis. Pareiškėjas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A14–1625-05, kuriame konstatuota, kad „teisinėje valstybėje turi būti ginami visų asmenų teisėti lūkesčiai, kad įstatymo jiems suteiktos teisės valstybės institucijose bus įgyvendinamos laikantis įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų“, ir nurodė, kad priešingu atveju įstatymai tampa neveiksmingi, pakertamas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise, sudaromos prielaidos pažeisti žmogaus teises, konstitucinį teisinės valstybės principą, nepaisyti Konstitucijoje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvo.

Pareiškėjas pažymėjo, kad, mokėdamas labdaros ir paramos sumas anksčiau laiko, nepiktnaudžiavo teisės aktų jam suteiktomis teisėmis, priešingai, stengėsi įvykdyti nustatytą prievolę anksčiau laiko ir pagrįstai bei teisėtai tikėjosi, kad anksčiau laiko įvykdyta prievolė negali pažeisti nustatytų teisės normų ar sukelti neigiamų pasekmių.

Komisijos nuomone, juridiniai asmenys, organizuojantys didžiąsias loterijas, vykdydami Loterijų įstatymą ir Taisykles, labdarą arba paramą privalo teikti nustatytais terminais ir tvarka t. y. kiekvienam kalendorinių metų ketvirčiui pasibaigus, iki kito ketvirčio pirmojo mėnesio penkioliktos dienos, o labdaros ir paramos teikimas nuolat, nesilaikant loterijų organizavimo tvarkos (labdaros ir paramos dydžių ir terminų), laikytinas tik savanorišku, o ne privalomu labdaros ir paramos teikimu pagal Loterijų įstatymą ir Taisykles.

Atsakovė pažymėjo, kad Nutarimu Nr. N-137 jokių papildomų pareigų nenustatė, tik konstatavo, kad pareiškėja, nepervesdama nustatyto dydžio labdaros ir paramos, pažeidė teisės aktų reikalavimus, ir sprendė klausimą dėl poveikio priemonių taikymo pareiškėjai. Komisija,vadovaudamasi Taisyklių 34 ir 35 punktais, turėjo teisę taikyti pareiškėjai poveikio priemones, tačiau, atsižvelgusi į pažeidimo pobūdį, poveikio priemonių netaikė. Taigi, pareiškėja nepagrįstai teigia, kad Komisija nesivadovavo įstatymu ir teisinės valstybės vertybėmis. Priešingai, Komisija, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, įvertino visas faktines aplinkybes, t. y. atsižvelgė į licencijuojamos veiklos pažeidimo pobūdį ir pareiškėjai netaikė teisės aktuose nustatytų poveikio priemonių.

II.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 1550 „Dėl Didžiųjų ir mažųjų loterijų licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Didžiųjų ir mažųjų loterijų licencijavimo taisyklių 24 punkte nustatyta, jog juridinis asmuo, organizuojantis loteriją, 8 procentus nominalios išplatintų loterijos bilietų vertės privalo skirti labdarai arba paramai Labdaros ir paramos įstatyme nustatytiems labdaros arba paramos gavėjams; labdarą arba paramą juridinis asmuo privalo pervesti labdaros arba paramos gavėjams kiekvienam kalendorinių metų ketvirčiui pasibaigus, iki kito ketvirčio pirmojo mėnesio penkioliktos dienos. Taigi, Taisyklių 24 punkte yra nustatyta ne tik imperatyvi loterijų organizatorių pareiga 8 procentus nominalios išplatintų loterijos bilietų vertės skirti labdarai arba paramai Labdaros ir paramos įstatyme nustatytiems labdaros arba paramos gavėjams (ji identiška Loterijų įstatymo 7 straipsnyje nustatytajai pareigai), bet ir tvarka bei terminai, kuriais minėtos piniginės lėšos turi būti skiriamos labdarai arba paramai Labdaros ir paramos įstatyme nustatytiems labdaros arba paramos gavėjams, o būtent – labdarą arba paramą juridinis asmuo privalo pervesti labdaros arba paramos gavėjams kiekvienam kalendorinių metų ketvirčiui pasibaigus, iki kito ketvirčio pirmojo mėnesio penkioliktos dienos. Aiškinant pastarąją Taisyklių 24 punkto nuostatą konstatuotina, jog ji taip pat įtvirtina imperatyvią pareigą loterijų organizatoriams, tačiau šios pareigos turinį lemia pirminė (kartu ir įstatyminė) loterijų organizatorių pareiga 8 procentus nominalios išplatintų loterijos bilietų vertės skirti labdarai arba paramai Labdaros ir paramos įstatyme nustatytiems labdaros arba paramos gavėjams: vadinasi, abi šias pareigas – pirma, pareigą 8 procentus nominalios išplatintų loterijos bilietų vertės skirti labdarai arba paramai Labdaros ir paramos įstatyme nustatytiems labdaros arba paramos gavėjams ir, antra, pareigą labdarą arba paramą pervesti labdaros arba paramos gavėjams kiekvienam kalendorinių metų ketvirčiui pasibaigus, iki kito ketvirčio pirmojo mėnesio penkioliktos dienos, reikia aiškinti sistemiškai, t. y. kartu (neatsiejant vieną nuo kitos). Nei Loterijų įstatyme, nei Taisyklėse nėra draudžiama loterijų organizatoriams pareigą 8 procentus nominalios išplatintų loterijos bilietų vertės skirti labdarai arba paramai Labdaros ir paramos įstatyme nustatytiems labdaros arba paramos gavėjams įvykdyti išankstiniais mokėjimais, t. y. pervedant pinigines lėšas Labdaros ir paramos įstatyme nustatytiems labdaros arba paramos gavėjams daugiau negu 8 procentus nominalios išplatintų per ketvirtį loterijos bilietų vertės. Kadangi, kaip minėta, loterijų organizatorių pareiga 8 procentus nominalios išplatintų loterijos bilietų vertės skirti labdarai arba paramai Labdaros ir paramos įstatyme nustatytiems labdaros arba paramos gavėjams yra privaloma ir nesavanoriška, todėl aiškinti, esą per ketvirtį pervesta permoka (virš 8 procentų nominalios išplatintų loterijos bilietų vertės) yra savanoriškas pagal Labdaros ir paramos įstatymą, jeigu pats loterijos organizatorius tokio pervedimo nelaiko savanorišku pervedimu, negalima. Priešingas aiškinimas būtų nesisteminis, t. y. atliktas aiškinant vieną pareigą (pareigą 8 procentus nominalios išplatintų loterijos bilietų vertės skirti labdarai arba paramai Labdaros ir paramos įstatyme nustatytiems labdaros arba paramos gavėjams) ir kitą pareigą (pareigą labdarą arba paramą pervesti labdaros arba paramos gavėjams kiekvienam kalendorinių metų ketvirčiui pasibaigus, iki kito ketvirčio pirmojo mėnesio penkioliktos dienos) atsiejant vieną nuo kitos.

Pažymėjo, kad mokesčių teisėje valstybė nustato galimybę subjektams vykdyti valstybės nustatytų mokesčių permokų užskaitą (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 1K-199 patvirtintos Mokesčių permokos įskaitymo mokesčio nepriemokai ir skoloms valstybei padengti taisyklės (2007 m. rugpjūčio 1 d. redakcija)). Pažymėjo, kad mokestinius santykius reguliuoja viešosios teisės normos, o loterijų organizavimo santykius reguliuojančios normos taip pat yra viešosios teisės normos. Todėl tai, kad loterijų organizatorių įstatyminė pareiga 8 procentus nominalios išplatintų loterijos bilietų vertės skirti labdarai arba paramai Labdaros ir paramos įstatyme nustatytiems labdaros arba paramos gavėjams yra imperatyvi, teismo vertinimu, lemia ir tai, kad, kol įstatymais ar kitais teisės aktais nėra tiksliai sureguliuota, loterijų organizatorių per ketvirtį pervesta permoka (virš 8 procentų nominalios išplatintų loterijos bilietų vertės) nėra savanoriška pagal Labdaros ir paramos įstatymą, jeigu pats loterijos organizatorius tokio pervedimo nelaiko savanorišku pervedimu, o bet koks viešojo administravimo subjektas, inter alia Valstybinė lošimų priežiūros komisija, paneigdama sisteminį loterijų organizavimo santykius reguliuojančių teisės aktų aiškinimą, negali savo sprendimais nustatyti tokių apribojimų ir/ar pareigų loterijų organizatoriams, kurių nėra įstatymuose ar kituose teisės aktuose. Pabrėžė, kad konstituciniams teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams (kad jie yra konstituciniai nurodyta Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 15 d. nutarime) prieštarautų toks įstatymų aiškinimas, kad, kai loterijų organizatoriai, laikydami, jog jie vykdo įstatyme įtvirtintą imperatyvią pareigą ir nesavanoriškai teikia labdarą ir paramą, viešojo administravimo subjektas aiškintų, jog tai yra savanoriškas labdaros ir paramos teikimas.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčijamame nutarime Komisija yra konstatavusi, jog pareiškėjas, organizuodamas didžiąsias loterijas ir privalėdamas 8 proc. per 2007 metų IV ketvirtį išplatintų loterijos bilietų nominalios vertės skirti labdarai arba paramai, per minėtą laikotarpį pervedė labdarai arba paramai tik 4,5 proc. per 2007 metų IV ketvirtį išplatintų loterijos bilietų nominalios vertės, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos loterijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį ir Licencijavimo taisyklių 24 ir 30.1 punktus, tačiau pareiškėjui poveikio priemonių netaikė, atsižvelgdama į tai, kad per ankstesnį laikotarpį pareiškėjas pervedė didesnes labdaros ir paramos sumas nei nustatyta teisės aktuose, įspėjo, kad ateityje privalu laikytis Licencijavimo taisyklėse numatytos labdarai ir paramai skirtų lėšų pervedimo tvarkos bei terminų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo ginčijamo Valstybinės lošimų priežiūros komisijos 2008 m. gegužės 30 d. nutarimo Nr. N-137 „Dėl UAB „Žalgirio loto“ skirtos labdaros ir paramos“ turinį, sprendžia, kad šis ginčijamas nutarimas nepripažintinas individualiu teisės aktu, skųstinu administraciniam teismui. Teisės aktai nustato Komisijai tam tikrus įgalinimus kontroliuojant loterijų organizatorius: pagal Lietuvos Respublikos loterijų įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 3 punktą priežiūros ir kontrolės institucijos kontroliuoja, kaip loterijų organizatoriai laikosi įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių loterijų organizavimą, reikalavimų, o pagal to paties įstatymo 25 straipsnio nuostatas priežiūros ir kontrolės institucijos turi teisę tikrinti, kaip loterijų organizatoriai laikosi šio Įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų loterijų organizavimo ir bilietų platinimo vietose (1 dalies 2 punktas), taip pat turi teisę tikrinti loterijų organizatorių finansinę veiklą, susijusią su loterijų organizavimu (1 dalies 3 punktas), ir taikyti loterijų organizatoriams įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas poveikio priemones: licencijos galiojimo panaikinimą, licencijos galiojimo sustabdymą ir kitas (1 dalies 7 punktas). Atsižvelgiant į aukščiau minėtą skundžiamas nutarimas vertintinas kaip Komisijos jai teisės aktais suteiktų įgalinimų realizavimo procedūrinio pobūdžio dokumentas, tai yra pats nutarimas laikytinas viešojo administravimo subjekto (Komisijos) procedūriniu administravimo aktu. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad ginčijamu nutarimu Komisija realizavo minėtose teisės normose įtvirtintus įgalinimus, tačiau šis nutarimas pareiškėjai nesukėlė teisinių pasekmių. Konstatavus, kad pareiškėjas neturi materialinio teisinio suinteresuotumo dėl byloje pareikšto reikalavimo, šis turi būti atmestas.

ABTĮ 5 straipsniu nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Administracinis teismas išnagrinėjęs pareiškėjo skundą priima vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų sprendimų. Priimamų sprendimų rūšys patvirtina, kad administracinis teismas gindamas pažeistą teisę ar interesą sprendimu atkuria iki pažeidimo padarymo buvusią padėtį, įpareigoja atlikti atitinkamą veiksmą, priteisia padarytą žalą arba išsprendžia ginčą kitu būdu. Šių normų turinys patvirtina, kad administracinis teismas negali nagrinėti skundų ar prašymų dėl administravimo subjekto veikos, kuria nėra pažeidžiama pareiškėjo teisė ar interesas, nes realiai nebus realizuota administracinio teismo funkcija ginti pažeistą teisę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 3 dalį, formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus ir kitus teisės aktus, 2007 m. spalio 4 d. nutartyje (adm. byla Nr. AS16–420/2007), pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Pareiškėjas skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad ginčijamas nutarimas yra individualus teisės aktas, sukeliantis teisinių pasekmių, nes jame pareiškėjo veiksmai yra pripažinti teisės aktų pažeidimu. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nenurodo, kokias pareiškėjo teises ginčijamas nutarimas pažeidžia, ar kokias neigiamas pasekmes jam sukelia. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2009 m. birželio 18 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-693/2009 panašiais motyvais Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nutarimo nepripažino individualiu teisės aktu, skųstinu administraciniam teismui.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovo nutarimas, kurį skundžia pareiškėjas, yra individualus teisės aktas, sukeliantis pareiškėjui pasekmių. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamo akto pagrįstumas gali būti vertinamas, bet ne Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Tuo pačiu teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad Loterijų įstatymo 7 straipsnis nustato aiškią pareigą loterijų organizatoriui 8 procentus nominalios išplatintų loterijos bilietų vertės skirti paramai arba labdarai, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 1550 „Dėl Didžiųjų ir mažųjų loterijų licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Didžiųjų ir mažųjų loterijų licencijavimo taisyklių 24 punkto nuostatos aiškiai ir nedviprasmiškai įpareigoja juridinį asmenį, organizuojantį loteriją, labdarą arba paramą pervesti labdaros arba paramos gavėjams kiekvienam kalendorinių metų ketvirčiui pasibaigus, iki kito ketvirčio pirmojo mėnesio penkioliktos dienos. Teisėjų kolegija minėtas nuostatas supranta taip, kad labdara arba parama turėtų būti pervedama pirmojo mėnesio (pasibaigus ketvirčiui) nuo pirmos iki penkioliktos dienos laikotarpiu.

Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, dėl to Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 23 d. negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, skundžiamas teismo sprendimas panaikintinas, priimtinas naujas sprendimas (ABTĮ 143 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Valstybinės lošimų priežiūros komisijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 23 d. panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo UAB „Žalgirio loto“ skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.