Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Aušrelės Mažrimienės, kolegijos teisėjų Remigijaus Armino ir Dalios Gumuliauskienės,

2015 m. spalio 28 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D.Z. skundą atsakovei Klaipėdos teritorinei muitinei, trečiajam suinteresuotam asmeniui L.Z., dėl 2015-05-15 sprendimo Nr. (LM34)-RŽ211-307 panaikinimo ir turto arešto akto panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai. Gautas prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant ir skundą tenkinti skunde nurodytų motyvų pagrindu.

Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės pareiškėjui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui nedalyvaujant (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ 78 straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas yra kilęs dėl Klaipėdos teritorinės muitinės 2015-05-15 sprendimo Nr. (LM34)-RŽ211-307 „Dėl turto arešto“ (b.l. 10) bei 2015-05-15 turto arešto akto Nr. (LM34)-RŽ155-13 (b.l. 8-9) teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos muitinės įstatymas (toliau – ir Muitinės įstatymas), Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas), 1992-10-12 Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 2913/92 nustatantis Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), Civilinis kodeksas.

Muitinės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, jog viena iš muitinės funkcijų yra kontroliuoti bendrojo muitų tarifo, muitų ir kitų muitinės administruojamų mokesčių bei jų lengvatų, taip pat muitų teisės aktų nustatytų importo, eksporto ir tranzito draudimų bei apribojimų taikymą. Muitinė, administruodama mokesčius, vadovaujasi Mokesčių administravimo įstatymu ir jį taiko atsižvelgdama į ypatumus ir išimtis, numatytus Europos Bendrijos muitų teisės aktuose ir jų taikymo tvarką reglamentuojančiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose (5 straipsnis). Už muitų administravimą Lietuvos Respublikoje yra atsakinga muitinė, kuri administruodama pridėtinės vertės mokesčius ir akcizus yra laikoma mokesčių administratoriumi (Mokesčių administravimo įstatymo (2014-12-04 įstatymo Nr. XII-1382 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015-01-01) 15 straipsnio 2 dalis). Mokesčių administratorius turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus (Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 15 punktas). Mokestinė prievolė apibrėžiama kaip mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu (Muitinės įstatymo 2 straipsnio 20 dalis). Muitinės administruojamus papildomai apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas mokesčių mokėtojas privalo sumokėti Bendrijos muitinės kodekse nustatytais muitų mokėjimo terminais. Muitinės administruojamų mokesčių (įskaitant papildomai apskaičiuotus mokesčius) mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė, jeigu įstatymai nenustato kitaip (Mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 4 dalis). Konkretaus mokesčių mokėtojo mokestinė prievolė įvykdoma: 1) mokesčio ir su juo susijusių sumų sumokėjimu; 2) trečiojo asmens atliekamu mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimu; 3) turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymu mokestinei nepriemokai padengti (Mokesčių administravimo įstatymo 82 straipsnis). Mokesčių administravimo įstatymas apibrėžia mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus, tarp kurių 95 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas turto areštas, kuris apibrėžiamas kaip šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą (Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 1 dalis). Pagrindinis šio prievolės užtikrinimo būdo tikslas yra užtikrinti mokesčio ir su juo susijusių sumų sumokėjimą, nustatant draudimą skolininkui disponuoti jam priklausančiu turtu, kilus pavojui dėl tokio turto netekimo.

Skundžiamas sprendimas dėl turto arešto akto priimtas Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 3 dalies pagrindu. Minėta įstatymo nuostata nustato, jog mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šioje teisės normoje yra nustatytos trys sąlygos, iš kurių dvi (alternatyviai pirmoji arba antroji ir būtinai trečioji) yra privalomos, siekiant mokesčių administratorius mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui realizuoti teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą: 1) jeigu mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų; 2) jeigu mokesčių administratorius priima sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos; 3) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Nagrinėjamu atveju ginčijamas 2015-05-15 sprendimas Nr. (LM34)-RŽ211-307 priimtas, nustačius, jog egzistuoja dvi sąlygos (antroji ir trečioji sąlyga), t.y. Vilniaus teritorinė muitinė 2015-04-02 sprendimu Nr. 2TR-19-0036 solidariai atsakingus asmenins pripažino skolininkais muitinei (ir D.Z.) bei įregistravo mokestinę prievolę : 22672 Eur muito, 231410 Eur akcizo, 61623 Eur PVM, 1527 Eur akcizo delspinigių, 407 Eur PVM delspinigių ir skyrė 31570 Eur baudą, (b.l. 11-14) (mokesčių administratorius priėmė sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuotas ir nurodomas sumokėti mokestis ir su juo susijusios sumos), bei nustatė, jog yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali nuslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti, ir tokiu būdų gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Pareiškėjas skunde ir jo atstovas teismo posėdžio metu argumentuoja, jog esant neįsiteisėjusiam sprendimui dėl skolos muitinei įregistravimo (2015-04-23 Vilniaus teritorinės muitinės sprendimas Nr. 2TR-19-0036 apskųstas Muitinės departamentui, kuris 2015-06-11 sprendimu Nr. 1A-260 sustabdė skundo nagrinėjimą, kol bus priimtas galutinis sprendimas ikiteisminiame tyrime Nr. 02-4-00032-15 (b.l. 15-16), ginčijamas sprendimas negalėjo būti priimtas. Iš šių motyvų seka, jog pareiškėjas nesutinka egzistuojant 101 straipsnio 3 dalies sąlygai - mokesčių administratorius priima sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos. Atsakovės atstovė argumentuoja, jog esant priimtam sprendimui dėl skolos muitinei įregistravimo, muitinė įgyja teisę taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, ir sprendimo dėl skolos muitinei įregistravimo apskundimas, turto arešto taikymo nedaro negalimu. Teisėjų kolegija, sistemiškai vertindama Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 3 dalies, 110 straipsnio 1 dalies nuostatas, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju skundo dėl skolos muitinei įregistravimo teisėtumo padavimas (Muitinės departamentui ir skundo nagrinėjimo sustabdymas) nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones inter alia turto areštą. Vadinasi Klaipėdos teritorinė muitinė pagrįstai nustatė egzistuojant 101 straipsnio 3 dalies būtiną (antrąją) sąlygą. Dėl antrosios būtinos sąlygos (trečioji) kiekvienu atveju turi būti nustatyta, kad egzistuoja realus pavojus, jog mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011, aptariama sąlyga išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką. Nagrinėjamu atveju matyti, kad mokestinė prievolė fiziniam asmeniui apskaičiuota didelė – 349209 Eur ir tokios sumos padengimui būtina užtikrinti, kad pareiškėjas turės pakankamai turto, jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką didelė mokestinės prievolės suma gali būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą (žr. administracinę bylą Nr. A442-1497/2011, A442-711/2014). Atsakovės duomenimis pareiškėjo vardu viešajame registre nėra registruoto turto. Taigi apibendrinant aukščiau išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes spręstina, jog atsakovė turėjo pagrindą priimti sprendimą taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą – turto areštą.

Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas mokestinės prievolės užtikrinimo būdas – turto areštas, kurio pagrindu areštuotas pareiškėjo sutuoktinei L.Z. (byloje procesinė padėtis – trečiasis suinteresuotas asmuo) nuosavybės teise priklausantis turtas – 0,2621 ha žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), siekiant užtikrintini mokestinės nepriemokos įvykdymą pagal 2015-04-23 Vilniaus teritorinės muitinės sprendimą Nr. 2TR-19-0036. Minėta mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 1 dalis turto areštą apibrėžia kaip šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomą mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą <..> priverstinį laikiną apribojimą. Muitų atžvilgiu mokesčių mokėtoju laikomas asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei (skolininkas) (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 17 dalis). Įvertinus faktines bylos aplinkybes – pareiškėjo D.Z. atžvilgiu įregistruota skolą muitinei, spręstina, ar atsakovė pagrįstai apribojo nuosavybės teisę į pareiškėjo žmonos L.Z. turtą. Byloje nustatyta, jog santuoka tarp pareiškėjo ir L.Z. įregistruota 2013-09-10 (b.l. 84), o žemės sklypas, kuriam pritaikytas priverstinis laikinas apribojimas trečiajam suinteresuotam asmeniui nuosavybės teise priklauso nuo 2012-12-31 (b.l. 17-24). Iš apibrėžtos turto arešto sąvokos matyti, jog esminė aplinkybė turto arešto taikymui yra ta, kad turtas nuosavybės teise priklausytų mokesčių mokėtojui (nagrinėjamu atveju – skolininkui D.Z.). Pažymėtina, jog Mokesčių administravimo įstatymas nereglamentuoja koks turtas gali būti areštuotas, todėl byloje taikytinos Civilinio kodekso nuostatos (toliau – ir CK), reglamentuojančios sutuoktinių turto režimą ir prievolių teisę. CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, jog asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas abiejų sutuoktinių įgytas iki santuokos sudarymo. Iš bendro sutuoktinių turto vykdomos solidarios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Jeigu kreditorių, kuriems abu sutuoktiniai atsako solidariai, reikalavimams visiškai patenkinti bendro sutuoktinių turto nepakanka, tai šie reikalavimai tenkinami iš asmeninio sutuoktinių turto (CK 3.113 straipsnis). Byloje nenustatyta, kad skola muitinei įregistruota kaip solidari sutuoktinių D.Z. ir L.Z. prievolė, tačiau įregistruota būtent pareiškėjo D.Z. vardu. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytas Civilinio kodekso nuostatas, Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio nuostatas, sprendžia, jog atsakovė nepagrįstai turto areštą taikė turtui, kuris asmeninės nuosavybės teise priklauso trečiajam suinteresuotam asmeniui L.Z. Konstatuotina, jog atsakovė netinkamai realizavo Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 15 dalyje, 101 straipsnyje numatytas teises – neišsiaiškino turto teisinio režimo (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl priimtas sprendimas dėl turto arešto akto ir turto arešto aktas yra neteisėti, kadangi juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimų pagrįstumą, todėl naikintini.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011, administracinė byla Nr. A-1024-442/2015). Šiuo pagrindu teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų vertinti atsakovės veiksmus kaip ultra vires, dėl pareiškėjo atstovo teismo posėdžio metu išsakytų argumentų, jog sprendimas priimtas ne to subjekto atžvilgiu.

Pareiškėjas skundu taip pat prašo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikia teismui prašymo su išlaidų apskaičiavimu.

Proceso šalių išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas ABTĮ 44 straipsnyje nustatyta tvarka. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ ne tik įtvirtina asmens teisę reikalauti atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, bet ir numato minėtos teisės įgyvendinimo mechanizmą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išskiriamos trys pagrindinės su teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą realizavimu susijusios sąlygos: pirma, turi būti priimtas asmeniui (proceso šaliai) naudingas teismo sprendimas; antra, minėtas asmuo iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, o to nepadarius – ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo, turi išreikšti valią, kad patirtos išlaidos jam būtų atlygintos; trečia, prašymas, kaip tokios valios išreiškimo procesinė forma, turi būti pateiktas raštu ir atitikti jam keliamus turinio reikalavimus, t. y. turi būti nurodytas išlaidų apskaičiavimas ir jų pagrindimas. Tik esant šių sąlygų visumai, teisme gali būti sprendžiamas proceso šalies patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-668/2011).

Kadangi byloje nepateiktas raštiškas prašymas su išlaidų apskaičiavimu ir jų pagrindimu, teismas pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo nesprendžia. Išaiškintina, jog remiantis ABTĮ 45 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę paduoti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo D.Z. skundą tenkinti.

Panaikinti atsakovės Klaipėdos teritorinės muitinės 2015-05-15 sprendimą „Dėl turto arešto“ Nr. (LM34)-RŽ211-307.

Panaikinti atsakovės Klaipėdos teritorinės muitinės 2015-05-15 turto arešto aktą Nr. (LM34)-RŽ155-13.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.