Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Pakruojo rajono apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 22 d. nutarties, kuria G. M. baudžiamoji byla pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. nutraukta, nes jis sunkiai sutrikdė A. K. sveikatą, veikdamas būtinosios ginties būklėje, neperžengiant būtinosios ginties ribų, kas yra jo atsakomybę šalinanti aplinkybė, o dalyje dėl A. K. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. baudžiamoji byla nutraukta, nes nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, ar prokuroro reikalavimo.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

G. M. 2008 m. rugpjūčio 23 d. apie 23 val. Pakruojo rajone, (duomenys neskelbtini), savo gyvenamojo namo kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, gindamasis nuo A. K., kuris, būdamas neblaivus, konflikto metu, paėmė ant stalo buvusį virtuvinį peilį ir iškėlęs į viršų juo užsimojo, sakydamas „dabar tave sunaikinsiu“, tai yra esant būtinosios ginties situacijoje, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, kaire ranka suėmęs už peilio, kurį A. K. laikė dešinėje rankoje, dešine ranka tyčia smogė vieną kartą tuščiu buteliu A. K. į galvą, tuo padarydamas jam sužalojimus: galvos smegenų sumušimą, kraujo išlają dešiniajame smegenų pusrutulyje, povoratinklinę kraujosruvą, muštinę žaizdą kaktoje ir nubrozdinimus kaktos kairėje pusėje t. y. sunkiai sutrikdė A. K. sveikatą, nes rasti sužalojimai sukėlė jo gyvybei pavojingą būseną dėl galvos smegenų sužalojimo;

be to, G. M. toje pačioje vietoje, iš karto po to, kai gindamasis nuo A. K., smogė vieną kartą tuščiu buteliu jam į galvą, po ko A. K. susmuko, tai yra jau pasibaigus pavojingam kėsinimuisi, nusitempė A. K. į koridorių, kuriame tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu jam į veidą bei spyrė vieną kartą į sėdmenis, tuo padarydamas A. K. muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad A. K. išreikštas grasinimas sunaikinti, jo veiksmų intensyvumas ir pobūdis, taip pat aplinkybė, kad konfliktuojantys buvo neblaivūs, rodo, jog G. M. gynyba neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, jo panaudotos priemonės nebuvo būtinos ir tuo jis peržengė būtinosios ginties ribas. Apeliantė teigia, kad A. K. yra neįgalus, 10 cm mažesnis už G. M., kuriam jokie kūno sužalojimai padaryti nebuvo, A. K. realių veiksmų neatliko, tik grasino, tuo tarpu neabejotina, kad G. M. gynėsi ne rankomis ar kojomis, o pasirinko pavojingą įrankį – stiklinį butelį, ir užsimodamas juo sąmoningai taikėsi A. K. į galvą, į gyvybiškai svarbią kūno vietą, kad pastarajam būtų padaryti pavojingi gyvybei sužalojimai. Be to, skunde pažymima, kad A. K. sužalojimai buvo padaryti 2 smūgiais kietais daiktais į veidą ir tai rodo, kad G. M. veika nebuvo padaryta būtinosios ginties sąlygomis, kad jis suprato, jog gali sužaloti nukentėjusįjį ir sukelti pavojų jo gyvybei, tokias pasekmes numatė, nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms kilti.

G. M. atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo Pakruojo rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, nes teismas visas įvykio aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino teisingai ir nešališkai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje G. M. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašė pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teisme.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir ištyrusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingas išvadas apie kilusią konfliktinę situaciją tarp G. M. ir nukentėjusiojo A. K. ir pagrįstai nusprendė, kad G. M. sunkiai sužalojo nukentėjusįjį veikdamas būtinosios ginties sąlygomis (BK 28 str.).

Lietuvos Respublikos BK 28 str. yra įtvirtinta asmens teisė į būtinąją gintį. Būtinosios ginties situacija šalina baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančios veikos padarymą, tačiau tokios situacijos buvimas gali būti konstatuotas tik esant tam tikroms sąlygoms, o būtent, kai įstatymo ginamiems interesams kyla reali grėsmė dėl kito asmens pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi. Kėsinimasis yra pavojingas, kai juo padaroma žala valstybės saugomiems teisiniams gėriams arba sukeliama tokios žalos atsiradimo grėsmė (kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą ir pan.). Teisė į būtinąją gintį gali būti realizuota nepriklausomai nuo galimybės išvengti pavojingo kėsinimosi pabėgant, pasislepiant ir t. t., tačiau būtinoji gintis turi atitikti ginties teisėtumo sąlygas – turi būti ir kėsinimasis (pavojingas, akivaizdus ir realus), ir gynyba, kuri turi atitikti šiuos požymius: žala padaroma tik besikėsinančiajam, žala padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi ir žala padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų. Bet kuriuo atveju žalos padarymas besikėsinančiam turi būti tik būtina priemonė, o ne tikslas, ir tai negali virsti susidorojimu su besikėsinančiu asmeniu.

Prokurorė savo apeliaciniame skunde išdėstė prieštaringus motyvus – vienu atveju teigdama, kad G. M. atliko veiksmus prieš A. K. pasibaigus pavojingam kėsinimuisi, po to, kai peilis iš besikėsinančio buvo atimtas, o kitu atveju, iš esmės pripažino, kad G. M. veikė gindamasis, tačiau peržengė būtinosios ginties ribas, nes gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai pažymėjo, kad būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik tuomet, kada veikiant tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata (BK 28 str. 3 d.). Tiek prokurorė savo skunde, tiek apylinkės teismas teisingai konstatavo, kad G. M. veikimas nepasireiškė tiesiogine tyčia. Tokiu būdu, nenustačius pagal Lietuvos Respublikos BK 28 str. 3 d. būtinos subjektyvinės pusės požymių, nėra teisinio pagrindo svarstyti, ar G. M. peržengė būtinosios ginties ribas ar ne.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi tik nenuosekliais ir prieštaringais G. M. parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu. Tiek iš skundžiamos nutarties, tiek iš teisiamojo posėdžio protokolo (b. l. 98-105) matyti, kad teismas, aiškindamasis prieštaravimų kilmę, analizavo ne tik G. M., tačiau ir liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, dėl kurių pastarieji logiškai paaiškino, kad apklausiami policijos pareigūnų dar nebuvo visiškai išsiblaivę, buvo pasimetę ir kategoriškai tvirtino, kad teisiamajame posėdyje apie įvykio aplinkybes sako tiesą. Kolegijos nuomone, nėra pagrindo atmesti ar nesiremti G. M. parodymais, duotais teisiamajame posėdyje, nes jie kartu su kitais surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais sudaro vientisą įvykio aplinkybes atkuriančią medžiagą, patvirtinančią pirmosios instancijos teismo išvadas.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad prokurorė savaip interpretuoja byloje surinktus įrodymus, teigdama, kad G. M. smūgį stikliniu buteliu A. K. į galvą sudavė pasibaigus pavojingam kėsinimuisi ir visai ne toje vietoje, kur kilo konfliktas ir G. M. buvo grasinama susidorojimu, o 2 – 2,5 metrų atstumu nuo stalo. Tokias savo prielaidas apeliantė grindžia tuo, kad nuo smūgio į A. K. galvą sudužusio butelio šukės buvo rastos ne prie stalo, prie kurio iš pastarojo G. M. atėmė peilį, o toliau – prie sienos. Dėl paminėtų apeliacinio skundo argumentų kolegija pažymi, kad nei įvykio vietos apžiūros metu prie sienos rastos sudužusio stiklinio butelio šukės (b. l. 6-9), nei liudytojų B. K. ir P. B., kurie, kaip policijos pareigūnai, apžiūrėjo įvykio vietą, parodymai apie stiklo šukių lokalizaciją nepaneigia to, kad G. M. buteliu smūgiavo ne konflikto vietoje. Kolegija atkreipia dėmesį, kad įvykio vieta buvo apžiūrėta maždaug po 5 valandų, todėl akivaizdu, kad tyrimui reikšmingų daiktų, pėdsakų išsidėstymas galėjo būti pasikeitęs, nes, pasak G. M., sumušęs ir išvaręs A. K., jis toliau gėrė alkoholinius gėrimus – vadinasi veiksmas įvykio vietoje tęsėsi. Tokią tikimybę patvirtina ir tai, kad įvykio vietos apžiūros metu peilis, kuriuo grasino A. K., buvo padėtas ant stalo, nors teisiamajame posėdyje tiek G. M., tiek A. K. tvirtino, kad peilis nukrito ant grindų – vadinasi peilį valingai ar ne kažkas pakėlė nuo grindų ir padėjo ant stalo. Kad A. K., užsimodamas peiliu, grasino susidorojimu G. M. prie stalo ir kad čia pat buvo suduotas smūgis stikliniu buteliu A. K. į galvą, patvirtina ne vien G. M. parodymai. Teisiamojo posėdžio metu A. K. nurodė: ,,Tuo pačiu metu ar iš karto po to G. į kitą ranką paėmė ant stalo buvusį tuščią butelį nuo degtinės ir smogė juo man į galvą“ (b. l. 101). Taigi, pats nukentėjusysis laiko prasme sulygino savo ir G. M. atliktus veiksmus, todėl nėra pagrindo teigti, kad G. M. buteliu trenkė vėliau ar kitoje vietoje. Tą patį tvirtino ir liudytoja D. C., nurodydama, kad konfliktas tarp A. K. ir G. M. kilo stovint abiems skirtingose siauro stalo pusėse, kuomet A. K. pagriebė nuo stalo virtuvinį peilį ir juo užsimojo – ,,...lyg norėdamas smogti G. iš viršaus į apačią.“ (b. l. 103).

Iš nukentėjusiojo A. K., G. M., liudytojos D. C. parodymų yra aišku, kad A. K. sužalojimo metu G. M. namuose buvo tik paminėtieji trys asmenys, tačiau iš jų pačių bei kitų liudytojų (R. Č., Z. G.) parodymų akivaizdu, kad konfliktas prasidėjo dėl paties nukentėjusiojo netinkamo elgesio. Kai buvo išgerti alkoholiniai gėrimai, G. M. paprašė svečių išeiti iš jo namų. R. Č. ir Z. G. išėjo, įkalbinėjo kartu eiti ir A. K., tačiau pastarasis neklausė ir nėjo. A. K. neklausė nei vėlesnių daugkartinių G. M. įkalbinėjimų eiti namo, siūlė išeiti pačiam G. M., po ko vyrai pradėjo pyktis. Iš skundžiamoje nutartyje išdėstytų ir aptartų liudytojų, nukentėjusiojo, G. M. parodymų neginčijamai nustatyta, jog būtent A. K. elgėsi agresyviai, neetiškai, įžeidžiančiai, o tai reiškia, kad, iš esmės, jis buvo konflikto iniciatorius. Jokio kėsinimosi iš G. M. pusės A. K. atžvilgiu nebuvo, nenustatyta ir kad G. M. būtų elgęsis neteisėtai. Priešingai, pasak liudytojų, jis gražiuoju prašė A. K. eiti namo. Konfliktą inicijavęs asmuo paprastai negali būti pripažintas besiginančiuoju nuo asmens, kurio atžvilgiu konfliktas buvo inicijuojamas, nebent pastarojo veiksmai būtų visai neadekvatūs situacijai. Tuo tarpu byloje nustatyta, kad pats konflikto iniciatorius – A. K., pagriebęs nuo stalo peilį, užsimojo juo prieš G. M. ir pagrasino jį sunaikinti. Nepriklausomai nuo to, ar A. K. būtų sudavęs peiliu G. M., ar pastarasis turėjo kitų galimybių išvengti smūgio peiliu, kolegija konstatuoja, kad A. K. pradėtas kėsinimasis buvo realaus ir neabejotinai pavojingas, nuo tokio kėsinimosi į savo sveikatą G. M. turėjo teisę gintis net padarydamas žalą besikėsinančiajam. Prokurorės argumentai, jog G. M. pasirinkta gynybos priemonė (stiklinis butelis) ir smūgiavimas juo į pavojingą žmogaus sveikatai ir gyvybei kūno dalį (galvą) neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, yra nepagrįsti. Pirmiausia, iš atkurtos įvykio situacijos akivaizdu, kad A. K. pavojingas kėsinimasis peiliu, užsimojus prieš G. M. iš viršaus, ir pastarojo smūgis jam į galvą stikliniu buteliu, įvyko tapačiu laiku. Taigi, nelogiška būtų manyti, jog G. M. būtų turėjęs laiko atsinešti, pasirinkti mažiau pavojingą įrankį gynybai ar suplanuoti kovinių gynybos veiksmų kombinaciją rankomis ir kojomis, kuomet agresorius laiko peilį pastarajam virš galvos. Prokurorė savo skunde teigdama, jog G. M. galėjo apsiginti kitokiomis priemonėmis ir būdais, nurodė, jog nukentėjusysis už G. M. yra 10 cm žemesnis, invalidas. Paminėti duomenys šioje konkrečioje situacijoje neturi įtakos išvadoms dėl G. M. teisės į gynybą ir paties gynybos pobūdžio, nes, kaip buvo minėta, A. K. išreikštas kėsinimasis buvo ne vien jo fizinės jėgos naudojimas, o įrankio – peilio, kurio žalojančios savybės žmogaus sveikatai tikrai ne menkesnės už stiklinio butelio. Tokiu būdu sprendžiama, jog gynyba šiuo atveju visiškai atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, kas nustatyta bylos medžiaga.

Būtinosios ginties instituto taikymo (BK 28 str.) G. M. atžvilgiu dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. nepaneigia nei tai, kad specialisto išvadoje nurodyta, jog A. K. kūne rastiems sužalojimams padaryti reikėjo 2 smūgių bukais kietais daiktais (b. l. 16). G. M. neneigė, kad po to, kuomet A. K. nuo smūgio buteliu į galvą nugriuvo, o vėliau atsikėlė, jis nukentėjusįjį tempė iš savo namų laukan, koridoriuje dar sudavė vieną smūgį į veidą ir įspyrė į sėdmenis (b. l. 100). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atribojo tokį G. M. veikimą, nuo veiksmų, kuomet pastarasis gindamasis sunkiai sutrikdė A. K. sveikatą, nes yra aišku, kad pastarojo pavojingas kėsinimasis jau buvo neutralizuotas ir G. M. kitą smūgį į veidą nukentėjusiajam sudavė vėliau, tiesiog, norėdamas išvaryti jį iš savo namų, kas taip pat neatitinka susidorojimo su nukentėjusiuoju turinio.

Byloje nustatyta, kad konfliktą išprovokavo A. K. – svetimuose namuose elgdamasis agresyviai, neidamas namo, vėliau užsimodamas peiliu pagrasino susidoroti su buto šeimininku. Todėl akivaizdu, jog tarp konflikto išprovokavimo, netinkamai elgiantis, grasinant sunaikinti, panaudojant peilį, ir nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo yra priežastinis ryšys. Tokiu būdu kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria G. M. baudžiamoji byla pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. nutraukta, nes jis sunkiai sutrikdė A. K. sveikatą, veikdamas būtinosios ginties būklėje, neperžengiant būtinosios ginties ribų, yra teisėta bei pagrįsta, todėl tenkinti prokurorės apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, atribojęs G. M. veikimą sunkiai sužalojant A. K. nuo smūgio sudavimo į veidą bei spyrio į sėdmenis, padarė išvadą, kad smūgiu į veidą padarydamas muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje G. M. padarė A. K. nežymų sveikatos sutrikdymą. Pastarąją G. M. nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismas kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 6 p., baudžiamąją bylą šioje dalyje nutraukė nesant nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, ar prokuroro reikalavimo.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme specialistų pagalba nebuvo nustatinėjamas A. K. smūgiu į viršutinę lūpą padaryto sužalojimo sunkumas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas J. Sakalas nurodė, kad vienu smūgiu kietu buku daiktu į viršutinę lūpą A. K. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Tokia specialisto išvada dėl A. K. sveikatos sutrikdymo sunkumo nesutampa su pirmosios instancijos teismo išvada.

Baudžiamoji atsakomybė už nesunkų žmogaus sužalojimą yra numatyta Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir ši veika nėra nusikalstamų veikų, kuriose baudžiamasis procesas pradedamas tik tada, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas arba prokuroro reikalavimas, sąrašuose (BPK 167 str. 1 d., 407 str.). Todėl baudžiamosios bylos nutraukimas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., remiantis Lietuvos Respublikos 3 str. 1 d. 6 p., yra negalimas.

Esant tokioms aplinkybėms kolegija sprendžia, jog dėl neteisingo nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir dėl to netinkamai pritaikytų Baudžiamojo proceso įstatymo normų pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria G. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. baudžiamoji byla nutraukta, yra neteisėta bei nepagrįsta, todėl naikinama.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 5 d. 2 p., kolegija

nutaria:

Panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 22 d. nutarties dalį, kuria dėl A. K. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. baudžiamoji byla nutraukta, nes nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, ar prokuroro reikalavimo, ir šioje dalyje perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.