Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas E. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2020 m. kovo 17 d. kiti nuteistieji dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų aplaidumo, neteisėto jo perkėlimo iš kameros Nr. 5 į kamerą Nr. 45, jam tik užėjus į kamerą prieš jį panaudojo smurtą, kurio metu jam buvo suduoti tam tikri smūgiai į veido sritį bei sudaužytas jo asmeninis inventorius. Dėl šių veiksmų minėtiems asmenims buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo iš asmenų, kurie sutrikdė jo sveikatą, nereiškė, nes manė, jog sužalojimą patyrė dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų neteisėtų veiksmų, t. y. pareiškėjo saugumo neužtikrinimo. Dėl patirto smurto išgyveno fizinį skausmą, orumo pažeminimą, dvasines kančias, nepatogumus, patyrė išgyvenimus. Pareiškėjo nuomone, teismas privalės skundą tenkinti vadovaujantis teismų praktika panašiose bylose, pvz.: Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. A-91-552/2020. Teismas turės konstatuoti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai tinkamai neįvykdė teisės aktų reikalavimų, įpareigojančių jam užtikrinti laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą, neužtikrino kalėjime laikomų nuteistųjų reikiamos izoliacijos ir nuolatinės nuteistųjų elgesio kontrolės. Tai reiškia, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai neveikė taip, kaip pagal galiojančius teisės aktus privalėjo veikti, ir būtent dėl šio neveikimo pareiškėjas patyrė smurtinį išpuolį. Todėl nagrinėjamoje byloje jis turi teisę į neturtinės žalos, kilusios dėl neteisėtos valstybės institucijos (pareigūnų) veikos, atlyginimą. Pareiškėjo atveju, veika buvo kvalifikuota kaip sveikatos sutrikdymas, nes, kaip ir minima pradėtame tyrime, išorinių kūno sužalojimų jam klinikiniais duomenimis buvo konstatuota. Pirminės apžiūros metu pareiškėjui buvo nustatytas (duomenys neskelbtini). Teismui neturėtų kilti abejonių, jog dėl to pareiškėjas patyrė fizinį skausmą, sukrėtimą ir orumo pažeminimą, nors šiame skunde neteikė duomenų, kad jo sveikatai būtų atsiradusios sunkios ar negrįžtamos pasekmės. Teismas turės atsižvelgti į tai, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai, sužinoję apie kilusį incidentą, nors ir ėmėsi skubių ir adekvačių priemonių jam numalšinti, bet pareiškėjui nebuvo suteikta medicininė pagalba, o kaltininkai buvo tik atskirti nuo jo.

3. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad atsakovas neužtikrino įstaigoje saugumo, nepasirūpino, jog būtų įdiegtos techninės ar kitokios priemonės, leidžiančios užtikrinti pakankamą nuteistųjų stebėjimą. Pareiškėjo sumušimo metu buvo ne tik jis sužalotas, bet ir neteko savo televizoriaus, dėl kurio šioje byloje neprašė jokio žalos priteisimo. Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo užtikrintas pareiškėjo, kaip nuteistojo saugumas, toleruojama kriminalinė nuteistųjų subkultūra ir taip sudaromos sąlygos nuteistųjų tarpusavio smurtui. Nurodė, jog nusikaltimas prieš jį buvo įvykdytas dienos metu iš anksto suderintais veiksmais, kurie nebuvo spontaniški ir neplanuoti, o parengti pasinaudojant Šiaulių tardymo izoliatoriaus ne vienerius metus egzistuojančiomis saugumo spragomis, personalo trūkumu ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) reikalavimų nevykdymu. Ikiteisminis tyrimas Nr. 13-1-0-00004-20 dėl jo sumušimo 2020 m. kovo 17 d. buvo pradėtas, nusikaltimą padarę asmenys nustatyti. Šiaulių tardymo izoliatorius nerinko ir neturėjo jokių duomenų apie 45 kameroje esančių asmenų elgesį 2020 m. kovo 17 d. dienos metu, t. y. 45 kameroje esantys asmenys nebuvo stebimi. Atsakovas turėjo pareigą imtis prevencinių priemonių apsaugoti pareiškėją, kad nebūtų naudojamas smurtas, tačiau to neatliko. Dėl patirtų sužalojimų, pareiškėjas teigia, nuolat išgyvenantis emocinę depresiją. Prarado vienintelį pasitikėjimą teisėsaugos struktūromis, kurios turėjo užtikrinti jo saugumą. Be to, pareiškėjui neigiamus dvasinius išgyvenimus, apmaudą ir beviltiškumo jausmą sukėlė ir tai, kad Šiaulių tardymo izoliatorius ikiteisminį tyrimą atlieka neefektyviai ir toliau jį vienu automobiliu veža į Šiaulių tardymo izoliatorių, kurio metu kentėjo nuo kitų ikiteisminiame tyrime kaltinamų asmenų pažeminimus ir grasinimus.

4. Pareiškėjas nurodė, kad jis nei žodžiu, nei raštu nesikreipė į Šiaulių tardymo izoliatorių dėl gresiančio pavojaus jo sveikatai ar gyvybei, taip pat nesikreipė ir dėl asmeninių konfliktų su kitais nuteistaisiais, tokios informacijos nebuvo gauta ir iš kitų asmenų, todėl taikyti BVK 70 straipsnio 6 dalį, t. y. laikyti ji izoliuotą nebuvo pagrindo. Atsakovas iš esmės pripažino, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo sukurta tinkama ir pakankama kalinamų asmenų priežiūros sistema, be to nustatyta, kad ir esanti nuteistųjų priežiūros sistema veikė netinkamai. Pareiškėjo teigimu, tiesioginės žalos atsiradimo priežastis buvo jį sužalojusių nuteistųjų neteisėti veiksmai, o Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų neteisėtumas, kuris pasireiškė netinkamai vykdant teisės aktais nustatytą pareigą prižiūrėti ir apsaugoti nuteistuosius (tame tarpe jį), buvo netiesioginė žalos atsiradimo priežastis, tačiau ji sudarė sąlygas (neužkirto kelio) pasikėsinimui į didžiausią vertybę – žmogaus sveikatą. Pareiškėjas, siekdamas apsaugoti savo sveikatą, nepasinaudojo jam BVK 11 straipsniu suteikiamomis teisėmis, taip pat BVK 70 straipsnyje suteikta teise kreiptis į pataisos įstaigos administraciją arba Kalėjimų departamentą dėl perkėlimo į kitą kamerą ar izoliavimo nuo kitų nuteistųjų, nes tam nebuvo pagrindo, nes nežinojo, kad prieš jį gali būti panaudotas fizinis smurtas, Atsakovas nevykdė jam priskirtų funkcijų dėl didelio nerūpestingumo, aplaidumo. Pareiškėjas teigė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo laikomasi teisės aktų nustatytų reikalavimų, o tai sudarė galimybę dienos metu neprižiūrimiems kitiems tuo metu 45 kameroje esantiems asmenims koordinuoti savo veiksmus. Manė, kad sąvoka „nuolatinė nuteistųjų priežiūra“ turi būti suprantama ne kaip nenutrūkstama kiekvieno nuteistojo priežiūra, bet kaip tinkamos ir pakankamos priežiūros sistemos sukūrimas ir funkcionavimas apskritai. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje konstatuota, jog valstybė turi pareigą imtis prevencinių priemonių apsaugoti asmenis, kad prieš juos nebūtų padaryta nusikalstama veika. Atsakovas nepagrįstai remiasi Duomenų apsaugos įstatymo nuostatomis dėl vaizdo kamerų negalimumo gyvenamosiose patalpose. BVK 112, 113 straipsniai numato pataisos įstaigos režimo priemones, pats atsakovas gali nustatyti tokias priemones, kurios yra būtinos nuolatinei nuteistųjų priežiūrai.