Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant pareiškėjui – D.V.

atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D.V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nuteistųjų gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos, įskaitant kamerų tipo patalpas, baldais, apranga, asmens higienos priemonėmis, kitu inventoriumi ir švaros priemonėmis aprūpintos vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-06 įsakymu Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“. Vadovaujantis minėtomis normomis vienam nuteistajam išduodama: skalbiamasis muilas - 200 g - vieną kartą per mėnesį; tualetinis muilas - 100 g - vieną kartą per mėnesį; tualetinis popierius - 1 rulonas - vieną kartą per mėnesį. Kiekvienam nuteistajam, einančiam praustis į dušą, kiekvieną kartą išduodama po 30 g muilo. Įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose ir kamerų tipo patalpose, kadangi šilumos tiekimas yra centralizuotas.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2013-12-02 iki 2016-08-07.

Motyvuojamoji dalis

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-09-018 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Bylos duomenimis (b.l. 12, 23-27) nustatyta, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose ir kamerų tipo patalpose didesniąją laiko dalį buvo užtikrintas teisės aktais numatytas minimalus plotas, tačiau pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose 2-me sektoriuje 14 būryje bei 15 būryje, laikotarpiais nuo 2014-06-17 iki 2014-12-11 ir nuo 2016-08-03 iki 2016-08-08 pareiškėjo teisė į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse numatytą 3,1 kv. m gyvenamąjį plotą vienam asmeniui nebuvo užtikrinta. Pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014-06-17 iki 2014-12-11 (178 paras) teko 2,33 kv.m gyvenamojo ploto (trūko 0,77 kv.m gyvenamojo ploto), o laikotarpiu nuo 2016-08-03 iki 2016-08-08 (6 paras) pareiškėjui teko 2,28 kv. m gyvenamojo ploto (trūko 0,82 kv. m gyvenamojo ploto). Šie atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, taigi teismas vadovaujasi spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš kitų netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų. Nurodo, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas patalpų vėdinimas, trūko inventoriaus, gyvenamosiose patalpose buvo asbesto, lovos buvo dviejų aukštų, buvo per mažai sanitarinių įrenginių, galimybė nusiprausti duše buvo suteikiama tik kartą per savaitę ir tik 15 minučių, klozetai buvo įrengti netinkamai – buvo tik skylės grandyse, žaidimų aikštelės nebuvo aptvertos apsauginiu tinklu, lokaliniuose sektoriuose nebuvo pastatytų pavėsinių, gyvenamosiose patalpose buvo parazitų, nebuvo išduodami vienkartiniai skutimosi peiliukai, dantų pasta, dantų šepetukas, per mėnesį išduodamas tik vienas tualetinio popieriaus rulonas, muilo - tik 100 g.

Pareiškėjas skunde tvirtino, jog jo gyvenamosiose patalpose buvo asbesto. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-09-28 nutarimu Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Atsiliepime į skundą bei Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2016-09-14 pažymoje Nr. 77-2253 ( b.l. 26-27) nurodyta, jog pastatų, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio. Asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimi nematomos skaidulos. Įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Pažymėtina, kad pareiškėjo skunde neišdėstytos aplinkybės dėl asbestinio stogo remonto (ardymo, laužymo ir pan.), į bylą nepateikti pareiškėjo skundai Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl asbesto buvimo ir neigiamų pasekmių jo sveikatai, todėl, nesant tokių duomenų, pareiškėjo deklaratyvūs argumentai dėl asbesto daromos žalos atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN-AK gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo laikomas, netinkamo vėdinimo, parazitų (tarakonų ir blakių) buvimo. Byloje nepateikta įrodymų - t.y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012-06-25 įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-10-28 įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu Reglamentu, surašytų pareiškėjo buvimo vertinamose gyvenamosiose patalpose ar panašiu laikotarpiu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamo vėdinimo, parazitų (tarakonų ir blakių) buvimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 str. 2 p., visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu apie netinkamą vėdinimą, parazitų (tarakonų ir blakių) buvimą būtų informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo vėdinimo, parazitų (tarakonų ir blakių) buvimo laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas teigia, kad sanitariniuose mazguose trūko įrenginių. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2010-03-03 iki 2017-01-01) nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad gyvenamosiose patalpose trūko inventoriaus. Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2016-09-14 pažymoje Nr. 77-2253 ( b.l. 26-27) nurodyta, kad nuteistųjų gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos baldais, apranga, asmens higienos priemonėmis, kitu inventoriumi ir švaros priemonėmis aprūpintos vadovaujantis Aprūpinimo normomis. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodo, kad gyvenamosiose patalpose trūko inventoriaus ir sanitariniuose mazguose trūko sanitarinių įrenginių, tačiau šios aplinkybės nedetalizavo (ko konkrečiai trūko), neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Pažymėtina ir tai, kad Aprūpinimo normos nenumato, jog prausykloje privalo būti įrengti sėdimi klozetai, todėl pareiškėjo argumentai dėl to, jog buvo įrengti tupimi unitazai atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl to, kad dušu pasinaudoti galimybė buvo suteikiama tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 minučių, pažymi, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) 68 punktas (vėliau Lietuvos higienos normos HN134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN134:2015) 44 p.) taip pat įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip viena kartą per savaitę. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Pažymėtina, jog šiuo atveju pareiškėjas neteigia, kad pareiškėjui iš viso nebuvo užtikrinama teisė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, todėl šiuo aspektu atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nenustatyti.

Teismas pažymi, jog pareiškėjas nors ir reiškia pretenzijas dėl dviaukščių lovų buvimo Pravieniškių PN-AK, tačiau pažymėtina, kad Aprūpinimo normose įtvirtinta, jog gyvenamojoje patalpoje turi būti asmeniui skirta metalinė lova, tačiau kad lova turi būti vieno aukšto ir, kad negali būti dviaukštės lova, nenumatyta, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją, kad negali miegoti lovos antrame aukšte.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad Pravieniškių PN-AK per mėnesį jam buvo suteikiamas tik 1 ritinėlis tualetinio popieriaus, tik 100 g muilo, be to, neišduodami skutimosi peiliukai, dantų pasta ir šepetukas. Pagal Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos Namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas, patvirtintas 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2010-03-03 iki 2017-01-01) per mėnesį nuteistiesiems turi būti išduodama tualetinio muilo 100 g, skalbiamojo muilo 200 g, tualetinio muilo 1 rulonas. Paties pareiškėjo teigimu, jam buvo išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus vienam mėnesiui, 100 g muilo (pareiškėjas nedetalizavo, koks muilas – tualetinis ar skalbiamasis muilas jam buvo išduodamas, nenurodė, jog skalbimasis muilas jam išduotas nebuvo), todėl neteisėti atsakovo veiksmai ir pats neturtinės žalos egzistavimo faktas dėl per mažo kiekio tualetinio popieriaus ir muilo išdavimo nenustatyti. Teisės aktuose nenustatyta, jog nuteistiesiems turi būti išduodami skutimosi peiliukai, dantų pasta ir dantų šepetukai. Be to, pažymėtina, jog higienos priemones nuteistieji turi teisę įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl papildomo aprūpinimo higienos priemonėmis, todėl suteikti jam daugiau tualetinio popieriaus ar kitų priemonių atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo.

Higienos normos HN 76:2010 18.3 punktas nustatė, kad sporto aikštynai turi būti papildomai aptverti; sporto įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, nekelti pavojaus laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų bei personalo sveikatai ir gyvybei. Higienos normoje HN134:2015, galiojančioje nuo 2015-11-01 toks reikalavimas nėra numatytas. Be to, teisės aktai nenumato pavėsinių lokaliniuose sektoriuose įrengimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog sporto aikštelės nėra aptvertos, neįrengtos pavėsinės, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Iš Pravieniškių PN-AK 2016-09-01 pažymos Nr. 81(2)-427 (b.l. 81) matyti, kad pareiškėjui diagnozuota visa eilė susirgimų, tačiau atsižvelgiant į susirgimų pobūdį nėra pagrindo konstatuoti, jog minėtus pareiškėjo sveikatos sutrikimus sukėlė minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimas tam tikrą laikotarpį, todėl spręstina, jog byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno gan ilgą laikotarpį (184 paras), tačiau nagrinėjamu atveju akcentuotinos bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK bendrosios sąlygos. Pareiškėjui minimalus teisės aktuose nustatytas plotas nebuvo užtikrintas gyvenant bendrabučio tipo patalpose, turėjo judėjimo laisvę po bendro naudojimo patalpas, lokalinio sektoriaus teritoriją, taip pat galėjo sportuoti sporto aikštynuose, sporto salėse, lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, užsiimti kita leistina veikla (b.l. 38-76). Teismo nuomone, pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė, galimybė užsiimti sportine, kūrybine ar pan. veikla iš dalies kompensavo jam tekusį gyvenamojo ploto trūkumą. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 133 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjo D.V. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 133 Eur (vieną šimtą trisdešimt tris eurus) neturtinės žalos atlyginimui.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.