Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Juozapo Surblio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M., a. k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. vieneriems metams laisvės atėmimo, pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 1 d. ketveriems metams laisvės atėmimo, subendrinus bausmes dalinio sudėjimo būdu – ketveriems metams ir šešiems mėnesiams laisvės atėmimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

R. M. nuteistas už tai, kad 2007 m. vasario 28 d., apie 22 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą tenkinti lytinę aistrą, įsibrovė į nukentėjusiajai G. M. priklausantį gyvenamąjį namą, panaudodamas fizinį smurtą ir taip atimdamas galimybę priešintis, fizinio sąlyčio būdu prieš nukentėjusiosios valią tenkino lytinę aistrą: pačiupo G. M. už pečių, nubloškė ant lovos, numovė kelnes ir čiupinėjo jos lytinius organus. Jai priešinantis, atsigulė už nukentėjusiosios nugaros, viena ranka užspaudė jai burną, o kita ranka paėmęs jos ranką įdavė savo lytinį organą ir liepė masturbuoti. Tokiu būdu apie 10 – 15 min. tenkino savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios G. M. valią.

R. M. taip pat nuteistas už tai, kad 2007 m. vasario 17 d., apie 13 val., (duomenys neskelbtini), V. K. priklausančiame gyvenamajame name, parvertė ant lovos sėdėjusį K. L., sudavė jam tris smūgius kumščiu į veidą bei vieną smūgį į kairįjį šoną, padarydamas nukentėjusiajam nosies nubrozdinimą, abiejų akių vokų kraujosruvas ir kairės pusės šonkaulio lūžį, t. y. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau nuosprendis dėl šios veikos neskundžiamas.

Nuteistasis prašo pakeisti nuosprendžio dalį dėl G. M. seksualinio prievartavimo ir jį išteisinti, neįrodžius, kad jis darė šią nusikalstamą veiką. Skunde nurodoma, kad 2007 m. vasario 28 d. nuteistasis buvęs neblaivus, vakare niekur išėjęs nebuvo ir naktį miegojo namuose. Jį pažadinę policijos pareigūnai, atvežę prie G. M. namų ir sakę: ,,tu čia buvai ir čia tavo darbai“. Tą pačią naktį jis buvo nuvežtas į policijos komisariatą, ten buvo vartojamas smurtas, todėl prisipažino, kad pro langą buvo įlipęs į G. M. namą ir atsigulęs į jos lovą. Taip pat nurodoma, kad buvo netinkamai įformintas jo batų ir rastų batų pėdsakų prie G. M. namų palyginimas. Mano, kad šis tyrimo rezultatas negali būti pripažintas faktiniu duomeniu baudžiamojoje byloje ir įrodymu baudžiamajame procese. Taip pat nurodo, kad smurto žymių ant nukentėjusiosios kūno nerasta, jos rūbai ir patalynė nesuplėšyti, kraujo ar spermos pėdsakų ekspertai nerado nei ant rūbų, nei ant patalynės. Be to, nukentėjusiosios G. M. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, jai įtaką darė jos dukterys, kurios jai patarė, kokius parodymus duoti.

Apeliacijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo nuosprendį pakeisti, prokurorė prašo skundą atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas, teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, byloje surinkti duomenys pripažinti kaip įrodymai, nusikalstama veika dėl seksualinio prievartavimo kvalifikuota tinkamai.

Nors nuteistasis neprisipažino įvykdęs seksualinio prievartavimo veiksmų, teismas, visapusiškai ištyręs į bylą surinktus duomenis ir įvertinęs su įvykiu susijusias aplinkybes, pagrįstai nuteistąjį pripažino kaltu ir skyrė bausmę. Priimdamas tokį sprendimą, teismas rėmėsi nukentėjusiosios, liudytojo A. K. parodymais, iš dalies – paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Nuosprendyje įvertinta ir tai, kad įvykio vietoje nerasta biologinių pėdsakų, kurie paprastai randami po lytinių nusikaltimų padarymo. Tokių pėdsakų nebuvimą patvirtino Kriminalistinių tyrimų centro išvada. Tačiau tokių pėdsakų neradimas nepaneigia kitų į bylą surinktų duomenų vertinimo. Akivaizdu, kad esminiai duomenys, kuriais teismas rėmėsi priimdamas nuosprendį, yra nukentėjusiosios parodymai. Iš šių parodymų matyti, kad į nukentėjusiosios namus buvo įsibrauta naktį brutaliais veiksmais, nukentėjusioji iš pat pradžių buvo užpulta ne dėl kokių nors kitokių motyvų, o būtent dėl seksualinių ketinimų. Įvykio aplinkybių turinio išgalvoti nukentėjusiajai jokių priežasčių ar pagrindo nebuvo. Tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tiek teismui buvo svarbu nustatyti asmenį, įsibrovusį į nukentėjusiosios namą ir atlikusį seksualinio prievartavimo veiksmus. Teismo nuosprendyje šis klausimas išnagrinėtas, iš asmenų parodymų išdėstyta įvykio aplinkybių situacija nekelia abejonių ir nesudaro prielaidų kitokio sprendimo priėmimui.

Byloje nustatytos aplinkybės rodo, jog nukentėjusioji gerai pažinojo nuteistąjį, abu gyveno tame pačiame kaime, netoli vienas nuo kito esančiuose namuose ir, kaip paaiškino nukentėjusioji, nuteistasis buvo jos anūko draugas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiosios parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Iš tikrųjų, tuoj po įvykio nukentėjusioji, duodama paaiškinimus policijai, teigė, jog į jos namą įsibrovusio ir ją seksualiai prievartavusio asmens nepažinojo ir negalėjo nurodyti, kas galėjo padaryti nusikalstamus veiksmus. Teismas šį klausimą nuosprendyje išnagrinėjo ir padarė logiškas, gyvenimo tikrovę atspindinčias išvadas. Nors nukentėjusioji iš pradžių teigė nepažinojusi ją užpuolusio asmens, bet vėliau be jokių abejonių nurodė R. M., tai ji padarė ne dėl kokių nors neaiškių priežasčių ar klydimo, bet dėl psichologinės motyvacijos: pirma, nukentėjusioji, kaip ir kiti išnagrinėtoje byloje minimi asmenys, bijojo nuteistojo, kaip iš įkalinimo vietos grįžusio ir kaimo žmones terorizuojančio asmens, reikalaujančio iš žmonių pinigų, grasinančio išprievartauti tiek moteris, tiek vyrus, antra, akivaizdu, kad nukentėjusioji, būdama senyvo amžiaus, pripažįstanti dorovines vertybes, bijanti visuomenės dėmesio dėl įvykio pobūdžio, buvo linkusi nekelti baudžiamosios atsakomybės klausimo nusikaltimą padariusiam asmeniui. Tačiau nukentėjusiosios artimieji pagrįstai reikalavo, kad nusikaltimą padaręs asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Todėl atmestini skundo argumentai, kad nukentėjusioji nuteistąjį kaltinančius parodymus davė veikiama savo artimųjų. Nėra jokių prielaidų manyti, kad nukentėjusiosios artimieji būtų turėję kokių nors tikslų siekti baudžiamosios atsakomybės nusikalstamų veiksmų nepadariusiam asmeniui. Tokių tikslų negalėjo turėti ir pati nukentėjusioji. Todėl, kaip minėta, paneigti teismo nuosprendyje išdėstytas išvadas jokių pagrindų nėra. Be to, nukentėjusiosios parodymų turinys motyvuotai yra susietas su liudytojo A. K. parodymais, kurie byloje išnagrinėti ir kaip įrodymai įvertinti priimant nuosprendį. Šių duomenų kaip įrodymų visuma leidžia kitaip vertinti ir paties nuteistojo prisipažinimą apie buvimą įvykio vietoje nurodytu laiku. Nors įtariamasis (kaltinamasis) turi teisę duoti ar neduoti parodymus apie įvykio aplinkybes, tačiau asmeniui davus parodymus, teismas turi teisę vertinti šiuos parodymus kaip įrodymus. Nuteistojo duotų parodymų turinys taip pat atspindi ir patvirtina nukentėjusiosios ir liudytojo A. K. parodymų esmę. Kaip minėta, biologinių ar smurto vartojimo pėdsakų neradimas nėra priežastis atmesti nukentėjusiosios ir minėto liudytojo parodymus. Smurtas, kuris galėjo sukelti matomus sveikatos sutrikdymus, prieš nukentėjusiąją nebuvo vartojamas, nes nukentėjusiosios, kaip senyvo amžiaus žmogaus, bet koks galimas pasipriešinimas butų vis vien įveiktas ir be žiauraus smurto veiksmų. Todėl fizinis priešinimasis buvo beprasmiškas, nes, anot nukentėjusiosios, tai galėjo sukelti dar baisesnes pasekmes jos sveikatai ir gyvybei.

Nuteistojo padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal Baudžiamojo kodekso 150 str. 1 d. Skirdamas bausmę teismas nurodė konkrečius Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio nuostatas atspindinčius teiginius, susijusius su padarytos nusikalstamos veikos sunkumu, pobūdžiu, nuteistojo asmens charakteristikos bruožais. Už nagrinėjamą nusikaltimą paskirta bausmė yra teisinga.

Tačiau esant nuteistojo skundui dėl nuosprendžio švelninimo apeliacinės instancijos teismas keičia pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo – Baudžiamojo kodekso 63 straipsnio – nuostatų taikymo subendrinant nuosprendžiu paskirtas bausmes (Baudžiamojo proceso kodekso 328 straipsnio 1 punktas). Kaip matyti iš nuosprendžio, teismas nuteistąjį pripažino kaltu už dviejų nusikaltimų – nesunkaus ir sunkaus – padarymą. Bendrindamas už šias veikas paskirtas bausmes, teismas vadovavosi baudžiamojo kodekso 63 str. 1 ir 4 d. nuostatomis, kurios numato bendrąsias už atskiras nusikalstamas veikas paskirtų bausmių bendrinimo taisykles. 63 straipsnio 5 dalis nurodo bausmių bendrinimo galimybes tik taikant apėmimo būdą: kai yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis ir kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal Kodekso 10 ar 11 straipsnius. Kadangi išnagrinėtoje byloje nuteistasis pripažintas kaltu už nusikalstamas veikas, kurios labai skiriasi pagal 11 straipsnyje nurodytas kategorijas, todėl paskirtos bausmės bendrintinos apėmimo būdu.

Rezoliucinė dalis

n u s p r e n d ž i a:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 25 d. nuosprendį pakeisti: nuteistajam R. M. paskirtas laisvės atėmimo bausmes – vienerius metus pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir ketverius metus pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 1 d. – subendrinti griežtesne bausme apimant švelnesnę ir paskirti ketverių metų laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.