- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-28
- Bylos Nr.
- e2A-191-656/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Ignotas
- Ieškovas
- K. U.
- Atsakovas
- AB SEB bankui
- Trečiasis asmuo
- D. U.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro pranešėjas Andrius Ignotas, teisėjos Alma Urbanavičienė ir Jūra Marija Strumskienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės K. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. U. ieškinį atsakovui AB SEB bankui (vadinamas Banku) dėl kredito sutarties nutraukimo panaikinimo, trečiasis asmuo D. U..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama: 1) pripažinti atsakovo veiksmus, vienašališkai nutraukiant kredito sutartį Nr. 1850518010949 (toliau - Sutartis), sprendimą išieškoti iš ieškovės susidariusią skolą prieš terminą, pažeidžiančiais imperatyvias įstatymo normas; 2) patikrinti, ar nebuvo teisės normose nustatytų sąlygų keisti tuo pagrindu, kad pasikeitė Sutarties vykdymo aplinkybės. Nustačius tokias aplinkybes, pripažinti Sutarties nutraukimą neteisėtu, pažeidžiančiu ieškovės ir jos šeimos interesus; 3) įpareigoti atsakovą tęsti Sutarties vykdymą, t. y. šalis sugrąžinti į padėtį, buvusią iki Sutarties nutraukimo, ją pratęsiant. Ieškovė savo reikalavimus grindė pasikeitusių aplinkybių įtakos Sutarties vykdymui (CK 6.204 str. 3 d.), jų tarpe pasaulinės ekonominės krizės poveikiu ieškovės galimybėms vykdyti Sutartį; atsakovo bendradarbiavimo stoka, pasireiškusia ieškovei susidūrus su sunkumais vykdyti Sutartį; netinkamu Sutarties vienašalio nutraukimą techniniu aspektu, t. y. ieškovė teigia nebuvusi informuota apie Sutarties nutraukimą; pažeidžiamomis ieškovės nepilnamečių vaikų teisėmis į gyvenamąjį būstą, kuris yra įkeistas atsakovui už prievolės iš sutarties ir turi būti priverstinai parduodamas.Atsakovas prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kad dėl pakitusių aplinkybių jai tapo neįmanoma vykdyti Sutarties ar tapo sudėtingiau vykdyti Sutartį, negu atsakovui, kaip tai yra suprantama pagal CK 6.204 str. 1 d. teisės normos prasmę, todėl negali tikėtis ir reikalauti šios normos teisinių pasekmių. Kiti šiuo klausimu pateikti ieškovės argumentai yra susiję su tuo, jog sutartį vykdyti tapo sudėtingiau jai pačiai dėl šeimyninės padėties pokyčių, kas laikytina pačios ieškovės, kaip sutarties šalies, rizika ir pasekmėmis ir nepriskirtina CK 6.204 str. 3 d. sričiai. Sutarties nutraukimo momentu 2015-08-16 ieškovė buvo tinkamai neįvykdžiusi prievolės ir skolinga atsakovui, t.y. pažeidė Sutarties bendrosios dalies 4.1 bei 4.6 punktuose nurodytas pareigas. Ieškovė nesavalaikiai reikalauja pripažinti neteisėtu Sutarties nutraukimą bei įpareigoti šalis tęsti Sutartį, jos reiškiami reikalavimai po Sutarties nutraukimo priverstinio vykdymo būdu realizavus dalį įkeisto turto ir jo pardavimo lėšomis jau padengus dalį įsiskolinimo, todėl grąžinti šalis į pradinę iki nutraukimo buvusią padėtį neįmanoma. Prašo ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.Ieškovas nutraukė Sutartį susidarius 2 193,21 Eur skolai, t. y. ne dėl vieno mėnesio įmokos vienkartinio nesumokėjimo. Todėl argumentas apie Sutarties nutraukimo pagrindų nesąžiningumą ieškovės ir vartojimo sutartinių santykių atžvilgiu yra atmestini.
II. Teismo sprendimo esmė
Teismas nustatė, kad 2005 m. rugpjūčio 31 d. ieškovė ir atsakovas sudarė Sutartį, kuria atsakovas suteikė ieškovei 87 102,96 Eur sumą 40 metų terminui, skirtą pirkti, remontuoti, statyti būstą, esantį (duomenys neskelbtini). 2006-12-11 Susitarimu pakeisti 2005-08-31 kredito sutarties sąlygas Nr. 1 šalys pakeitė Sutarties 4, 7.2 punktus. 2007-05-31, 2007-07-30 Susitarimais pakeitė kredito sutarties sąlygas, t. y. Sutarties 6.2.1 punktus - pakeisdami maržą nuo 1,10 procento iki 0,7 procento. Atsakovas 2013-08-05 - 2015-07-15 įspėjimais dėl kredito sutarties nutraukimo pastoviai įspėdavo ieškovę apie susidariusį įsiskolinimą ir jo nesumokėjimo pasekmes. 2015-10-05 Vilniaus miesto 14-asis notarų biuras išdavė vykdomąjį įrašą dėl 90 445,39 Eur skolos, 734,78 Eur palūkanų, 806,03 Eur delspinigių, 5 procentų palūkanų nuo 91 986,20 Eur išieškotinos sumos nuo vykdomojo įrašo atlikimo dienos iki vykdomojo įrašo visiško įvykdymo, 260,96 Eur dydžio notarinio atlyginimo iš ieškovės K. U. su subsidiariu skolininku D. U.. Ieškovės turtas buvo priverstine tvarka realizuotas iš varžytynių ir išieškotina suma sumažinta iki 68 631,39 Eur.Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ir nurodė, kad pagal CK 6.204 str. 2 d. minėtas sutarties šalių pusiausvyros pažeidimas turi būti esminis, t.y. ieškovui sutarties vykdymo kaina turėjo padidėti iš esmės. Ieškovė nenurodė konkrečių aplinkybių ir įrodymų apie jos turtinę padėtį iki Sutarties sudarymo ir Sutarties vykdymo metu, tai pat ieškovė nepateikė duomenų ir apie jos galimybę vykdyti sutartinius įsipareigojimus šiuo metu.Nėra pakankamai įrodymų konstatuoti, kad dėl ekonominės krizės ieškovė negalėjo tinkamai vykdyti Sutarties. Pažymėtina, kad paprastai ekonominė rinka yra dinamiška ir turi cikliškumo požymių, todėl šalys, sudarydamos ilgalaikes kreditavimo sutartis tai turi įvertinti, atitinkamai paskirstant ir prisiimtą riziką (CK 1.5, 6.38 str.). Ekonominės krizės metu nuvertėjus nekilnojamajam turtui blogėja ir bankų, kuriems už tinkamą prievolės įvykdymą yra įkeistas nekilnojamasis turtas, finansiniai rodikliai, jų galimybė susigrąžinti išmokėtas pinigines lėšas (kreditus), t.y. tokiu atveju nekilnojamojo turto rinkos pasikeitimai neigiamai įtakoja ir atsakovą.Esminį sutarties pažeidimo faktą turi įrodyti šalis, kuri nori pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo teise. Esminio sutarties pažeidimo įrodinėjimas reiškia, kad turi būti konstatuota, jog sutarties nevykdymas atitinka CK 6.217 str. 2 d. nustatytus kriterijus. Kiekvienu sutarties pažeidimo atveju tai yra vertinamojo pobūdžio aplinkybės, todėl kita šalis gali gintis įrodinėdama, kad sutarties pažeidimas buvo neesminis. Turi būti aiškinamasi, ar Sutartyje numatytas vienašališko sutarties nutraukimo pagrindas atitinka CK 6.217 str. 2 d. nuostatas, t.y. ar sutarties pažeidimai yra esminiai.Atsakovas rašė ieškovei apie susidariusį įsiskolinimą ir ketinimus nutraukti Sutartį, o toks informavimas vyko apie dvejus metus. Atsakovas sutiko su Sutarties pakeitimas, sumažino maržą, tačiau ieškovė ir toliau netinkamai vykdė įsipareigojimus, t.y. pradelstų mokėjimų nepadengė. Ieškovė gi nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių jo realią galimybę vykdyti sutartinius įsipareigojimus ateityje.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
Ieškovė (apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti visiškai. Apeliantė nurodė, kad teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog šalių sudaryta sutartis turi būti vertinama kaip vartojimo kredito sutartis, bei pirmosios instancijos teismas sprendime nevertino sutarties sąlygų, reguliuojančių sutarties nutraukimą, sąžiningumo. Teismas neatsakė į esminius bylos faktinius ir teisinius argumentus.Teismas, spręsdamas ginčą neatsižvelgė į pareigą ginti vartotojo interesus kaip silpnesnės sutarties šalies bei neatsižvelgė į tai, kad sutartis sudaryta prisijungimo būdu nederinant sutarties sąlygų su ieškove.Atsakovas prašė apeliacinį skundą atmesti ir nurodė, kad sutarties pripažinimas vartojimo sutartimi nėra ir negali būti faktinė ar teisinė aplinkybė, leidžianti sutarties šaliai – vartotojui sudarytos sutarties nevykdyti arba vykdyti netinkamai ir nepatirti jokių teisinių pasekmių.Toleruodamas apeliantės sistemingą sutarties nevykdymą atsakovas ne tinkamai elgtųsi su vartotoju, o kaip tik pažeistų vartotojo teises leisdamas augti jo (Apeliantės) įsiskolinimui ir pažeisdamas savo kaip finansų institucijos pareigas. Teigdama apie savo nelygią bankui sutartinę padėtį apeliantė nuo pat sutarties sudarymo 2005 m. neginčijo sutarties sąlygų, priešingai – jau sutarties vykdymo metu banko kaip kreditoriaus buvo sudaromos palankesnės sutarties vykdymo sąlygos pagal apeliantės poreikius. 2005 m. sudaryta sutartis buvo pakeista 2007 m., sumažinant Banko maržą nuo 1,10 proc. iki 0,7 proc., taip sumažinant ieškovės mokamų įmokų dydį maržos dalimi ir pagerinant ieškovės skolinės prievolės vykdymo sąlygas. Sprendime buvo pateikti pagrindiniai teismo sprendimo dėl ginčo aplinkybių motyvai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino sutarties vykdymo aplinkybes konstatuodamas, jog byloje buvo nustatytas įmokų nemokėjimas bei Bankas turėjo pakankamus pagrindu pasinaudoti vienašalio nutraukimo teise. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, kad skolinimas – tai finansinė paslauga (LR Finansinių įstaigų įstatymo 3 str. 1 d. 2 p.). Suteikiant šią paslaugą finansinė įstaiga privalo laikytis verslo rizikos ribojimo taisyklių, tarp kurių yra ir pareiga privalomai nuolat stebėti ir dokumentuose fiksuoti, ar klientas vykdo sutartinius įsipareigojimus, ar jo finansinė ir ekonominė būklė nekelia grėsmės tinkamam sutartinių įsipareigojimų finansų įstaigai vykdymui (LR Finansinių įstaigų įstatymo 31 str. 6 d.). LR Finansinių įstaigų įstatymo 31 str. 7 d. 4 p. nurodo, kad finansų įstaigos turi teisę, jeigu klientas nevykdo sutartinių įsipareigojimų ar netinkamai juos vykdo, prieš terminą nutraukti sutartį. Toleruodamas apeliantės sistemingą sutarties nevykdymą Bankas ne tinkamai elgtųsi su vartotoju, o kaip tik pažeistų vartotojo teises leisdamas augti jo (apeliantės) įsiskolinimui ir pažeisdamas savo kaip finansų institucijos pareigas. Apeliacinio skundo teiginiai apie nelygiavertę ginčo šalių sutartinę padėtį prieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir yra deklaratyvūs. Nors apeliantė yra vartotoja, tačiau ši statusas neatleidžia jos nuo pareigos įrodyti, kokios sutarčių sąlygos sutarties sąlygos pripažintinos nesąžiningomis. Teigdama apie savo nelygią Bankui sutartinę padėtį Apeliantė nuo pat sutarties sudarymo 2005 m. neginčijo sutarties sąlygų, priešingai – jau sutarties vykdymo metu banko kaip kreditoriaus buvo sudaromos palankesnės sutarties vykdymo sąlygos pagal apeliantės poreikius. 2005 m. sudaryta sutartis buvo pakeista 2007 m., sumažinant Banko maržą nuo 1,10 proc. iki 0,7 proc., taip sumažinant ieškovės mokamų įmokų dydį maržos dalimi ir pagerinant ieškovės skolinės prievolės vykdymo sąlygas. Bankas ilgesnį laiką toleravo aplinkybę, kad ieškovė netinkamai vykdo sutartį (nelaiku mokamas įmokas ir pavėluotą banko paskolintų pinigų susigrąžinimą, skolos kaupimąsi ieškovei nemokant periodinių įmokų), o ne iš karto pasirinko sutartinius griežčiausius savo teisių gynimo būdus. Ieškiniu neginčijamas Kredito sutarties nutraukimo pagrindas, tai yra Kredito sutarties Bendrosios dalies 5.2 punkte nurodyto esminio sutarties pažeidimo (4.1 – 4.8 p.) buvimas nutraukimo momentu, o tik nutraukimo būdas. Kredito sutarties šalių, tai yra Ieškovės ir Banko, tarpusavio pranešimu perdavimo (iteikimo) tvarka buvo numatyta Kredito sutarties Bendrosios dalies 11-13 punktuose. Visi pranešimai siunčiami Sutartyje nurodytais adresais ir būdais. visi Banko pranešimai apie sutarties galima nutraukima ir paskutinysis pranešimas apie sutarties nutraukima buvo siunčiami bent 2 Bankui žinomais ieškovės adresais ir pranešimas apie nutraukimą buvo įteiktas asmeniškaiNuo 2013 m. rugpjūčio ieškovė vis buvo raštu informuojama apie įsiskolinimą pagal kredito sutartį, ir skolos sumos buvo didesnės nei vieno mėnesio įmoka (bent viena kredito dalis) – nuo 984 Eur iki 2594 Eur. Bankas nutraukė kreditavimo sutartį susidarius 2193,21 Eur skolai, taigi – ne dėl vieno mėnesio įmokos vienkartinio nesumokėjimo. Dėl šių priežasčių argumentai apie kredito sutarties nutraukimo pagrindų nesąžiningumą ieškovės ir vartojimo sutartinių santykių atžvilgiu yra atmestini.Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad sutarties šalies finansinės būklės pablogėjimas dėl ekonominės krizės savaime nėra pagrindas taikyti CK 6.204 str. nuostatas, konkrečios sutarties vykdymo suvaržymai kiekvienoje byloje turi būti nustatomi ir vertinami individualiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011). Šiuo atveju ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos teiginius apie minėtas sutarties nevykdymo priežastis (CPK 178 str.). Ieškovė, sudarydama sutartį, įsipareigojo laikytis nustatyto mokėjimo grafiko ir laiku atlikti visus numatytus mokėjimus, žinojo, kokios teisinės pasekmės kils pažeidus mokėjimų grafiką ir su tuo sutiko. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji toliau pajėgs vykdyti sutartį.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. vasario 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012, išaiškino, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vaiko teisę į gyvenamąjį būstą nustato, saugo ir gina įstatymai bei kiti teisės aktai. Aplinkybė, kad asmuo turi nepilnamečių vaikų, nesudaro pagrindo nevykdyti laisva valia prisiimtų prievolių. Jei būtų traktuojama priešingai, tai sukeltų nepageidaujamų socialinių ir ekonominių padarinių, nes asmenims, turintiems nepilnamečių vaikų, būtų sunku gauti kreditą ar kitas finansines paslaugas, nes finansų įstaigų, norinčių kredituoti tokius asmenis, rinkoje sumažėtų. Be to, taip būtų pažeidžiami kreditoriaus turtiniai interesai (Konstitucijos 23 straipsnis). CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Tai, be kita ko, apima ir asmens priedermes prieš įgyvendinant savo teises įvertinti iš to kylančių pareigų mastą ir vertinant ketinimus prisiimti tokias pareigas būti apdairiam ir rūpestingam, šios bylos kontekste pasverti savo galimybes grąžinti paskolą, turint galvoje ir vaikų interesus. Pažymėtina, kad CK 3.192 straipsnyje įtvirtintą tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus tėvai kiek įmanoma turi vykdyti patys ir neperkelti jos kitiems asmenims. Vaikų galimybės augti normaliomis sąlygomis nepriklauso nuo formalaus turto valdymo teisinio statuso. Vaiko teisių apsaugos aspektu svarbiausia, kad vaikui būtų užtikrinta teisė naudotis būstu, o kokiu konkrečiai civiliniu teisiniu pagrindu (nuosavybės, nuomos ar kt.) tai yra užtikrinama, neturi esminės teisinės reikšmės. Dėl to aplinkybė, kad skolininkai paėmė palyginti nemažą kreditą (488 577,46 Lt) ir mano galintys tęsti kreditavimo santykius mokėdami už paskolą atitinkamas mėnesines įmokas, kartu reiškia, kad skolininkai tokią kasmėnesinę sumą gali skirti jų šeimai reikalingo būsto nuomai. Ketvirta, pagal kasacinio teismo praktiką Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4, 11, 13 straipsnių nuostatos dėl prioritetinės vaiko interesų reikšmės, būsto užtikrinimo vaikui negali būti suprantamos kaip draudimas įstatymų nustatyta tvarka realizuoti skolininko, turinčio vaikų, gyvenamąsias patalpas teismo sprendimo vykdymo tvarka. Kiekvienu atveju teismui sprendžiant, ar vykdant išieškojimą iš skolininko gyvenamosios patalpos nebuvo pažeisti nepilnamečių vaikų teisės ir interesai, būtina nustatyti, ar šis turtas nėra vienintelis nepilnamečio vaiko gyvenamasis būstas, kurį pardavus iš varžytynių vaikas liks be būsto arba jam nebus užtikrintos normalios gyvenimo sąlygos (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 5–7 punktai, 11 straipsnis, 13 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje K. M. v. G. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-346/2007). Kasatoriai byloje neįrodinėjo, kad hipoteka įkeistas butas yra vienintelis skolininkų nuosavybės teise valdomas nekilnojamojo turto objektas, todėl šie skundo argumentai, nepagrįsti kasatorių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose teiktinais Nekilnojamojo turto registro duomenimis, negali būti pagrindas draudimui įstatymų nustatyta tvarka realizuoti skolininko, turinčio vaikų, gyvenamąsias patalpas teismo sprendimo vykdymo tvarka.Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra suformavęs principus, kuriais remiantis vertinama, ar teismo sprendimas yra tinkamai motyvuotas. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2012; 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008 ir kt.). Taigi, vertinant, ar teismo sprendimas yra tinkamai motyvuotas, svarbu, ar teismas atsakė į esminius bylos faktinius ir teisinius argumentus. Papildomai replikuojant į Apeliacinio skundo abu argumentus dėl neva neteisingo ir naikintino pirmosios instancijos teismo Sprendimo akcentuotina, jog Sprendime buvo pateikti pagrindiniai teismo sprendimo dėl ginčo aplinkybių motyvai. Dėl kitų byloje nagrinėtų aplinkybių teismas pasisakė Sprendimo 4 psl: „kiti dalyvaujančių byloje asmenų argumentai ir byloje esantys įrodymai esminės reikšmės bylai neturi, todėl teismas atskirai jų neaptaria (CPK 3 str. 1 ir 7 d., 185 str.)“
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.