Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Vaidos Urmonaitės ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovei advokatei Karinai Račkauskienei

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 19 d. sprendimo panaikinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. Ž. skundą atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. M. , S.A. M., V. M., dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, apskrities viršininko sprendimų panaikinimo ir termino atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Nagrinėdamas civilinę bylą pagal atsakovų apeliacinį skundą, Kauno apygardos teismas kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją ginčams dėl teismingumo spręsti. Specialioji teismingumo kolegija 2006 m. liepos 10 d. nutartimi konstatavo, kad šis ginčas teismingas administraciniam teismui.

II.

2006 m. birželio 12 d. pareiškėja pateikė Kauno apygardos administraciniam teismui patikslintą pareiškimą. Pareiškime nurodoma, kad pareiškėjos senelis iš motinos pusės J. P. iki 1940 m. žemės nacionalizavimo nuosavybės teisėmis turėjo 8,39 ha žemės Kauno rajone, Didvyrių kaime. Kitas senelis iš tėvo pusės A. V. tame pačiame kaime turėjo 2 ha žemės.

Siekdama, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į šiuos žemės sklypus, pareiškėja 1996 m. rugsėjo 19 d. darbo dienos pabaigoje Kauno rajono Raudondvario apylinkės agrarinės reformos tarnybai parašė du prašymus – vieną dėl A. V. žemės grąžinimo, o kitą – dėl J. P. žemės grąžinimo. Kai kurie giminaičiai jau anksčiau buvo parašę prašymus dėl šių žemės sklypų grąžinimo. Pareiškėja nurodo, kad tuo pačiu pateikė giminystę su buvusiais žemės savininkais įrodančius dokumentus, o nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus dėl abiejų žemės sklypų jau buvo pateikę pareiškėjos giminaičiai, todėl tų pačių dokumentų tarnybos darbuotoja iš pareiškėjos nepriėmė. Abu prašymų blankus savo ranka užpildė ir juos priėmė tarnybos darbuotoja Z. M. , o pareiškėja juos tik pasirašiusi. Pretendentai į J. P. žemę savo prašyme nebuvo nurodę, kad pareiškėja gali pretenduoti į šią žemę.

Pareiškėja pažymi, kad 2000 m. pabaigoje jai kartu su kitais pretendentais atkurta nuosavybės teisė į A. V. žemę, tačiau užsitęsė J. P. žemės grąžinimo klausimo sprendimas. Nesulaukdama jokio atsakymo, pareiškėja 2005 m. rugsėjo viduryje pradėjo domėtis, kodėl šis klausimas nėra išspręstas. Jos advokatui buvo paaiškinta, kad žemė grąžinta dar 2000 m. spalio 19 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu, tačiau ne visiems pretendentams, o tik J. M. , Stasiui Antanui Marcinkevičiui, Vaclovui Marcinkevičiui. Taip pat paaiškėjo, kad pareiškėjos prašymo ir kitų jos pateiktų dokumentų šioje žemės grąžinimo byloje nėra. Pareiškėja nurodo, kad šie dokumentai buvo prarasti, todėl tampa neteisėtu nuosavybės teisių atkūrimas jau minėtiems atsakovams. Kadangi ji nustatytu laiku kreipėsi dėl žemės gražinimo, pareiškėjai atitinkama žemės dalis priklauso. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad žemės grąžinimo byla yra nenumeruota.

Pareiškėja patikslintame pareiškime suformulavo šiuos reikalavimus:

1. Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji 1996 m. rugsėjo 19 d. raštu kreipėsi į Kauno rajono Raudondvario apylinkės agrarinės reformos tarnybą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į jos senelio J. P. žemę ir pateikė šiuos giminystę patvirtinančius dokumentus:

- Stefanijos Plikaitytės ir V. V. santuokos liudijimą;

- A. V. gimimo liudijimą;

- S. V. mirties liudijimą;

- A. V. ir Šarūno – J. M. sutuoktuvių liudijimą;

- A. M. ir A. Ž. santuokos liudijimą;

- V. V. mirties pažymą;

- A. M. ir Šarūno – J. M. ištuokos liudijimą;

- Stefanijos Plikaitytės gimimo liudijimą.

2. Atnaujinti terminą kreiptis iš naujo dėl nuosavybės teisės į pareiškėjos senelio J. P. žemę atkūrimo.

3. Panaikinti iš dalies Kauno apskrities viršininko 2000 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. 02-05-7573 dėl nuosavybės teisių į žemę atstatymo atsakovams J. M. , Stasiui Antanui Marcinkevičiui, Vaclovui Marcinkevičiui, o taip pat Kauno apskrities viršininko 2000 m. spalio 19 d. sprendimus Nr. 52/13115, 52/13116, 52/13117 ir įpareigoti Kauno apskrities viršininką nuosavybės teisės į J. P. žemę atkūrimo klausimą spręsti iš naujo.

III.

IV.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

V.

Dėl administracinių teismų kompetencijos ir procesinio sprendimo nustačius, kad pareikštas materialinis teisinis reikalavimas nepriklauso administracinių teismų kompetencijai

Apeliaciniame skunde nurodomas vienas iš Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 19 d. sprendimo neteisėtumo pagrindų susijęs su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjos prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėjo tik kaip vieną iš aplinkybių, kurios patvirtina ginčijamų administracinių aktų neteisėtumą. Pasak apeliantės, nagrinėti reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo Kauno apygardos administracinį teismą įpareigoja Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo spręsti 2006 m. liepos 10 d. nutartis.

Administracinių teismų kompetenciją apibrėžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnis. Skirtingai nei bendrosios kompetencijos teismų kompetencija, kuriems priskiriama nagrinėti visus ginčus, kylančius iš privatinių teisinių santykių (CPK 22 str. 1 d.), administracinių teismų kompetenciją įstatymų leidėjas apribojo „sąrašo principu“, t. y. administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tie ginčai, kylantys iš administracinių teisinių santykių, kurie nurodyti ABTĮ ir specialiuose įstatymuose (ABTĮ 15 str. 2 d.). Bylos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėtinos bendrosios kompetencijos teismuose (CPK 22 str. 2 d., 442 str. 1 p.). Tačiau ir šiais atvejais bendrosios kompetencijos teismuose galima nustatyti ne bet kurį juridinį faktą, o tik tokį, nuo kurio priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 str. 1 d.) ir kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų (CPK 445 str.). Be to, ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatomi kaip juridinę reikšmę turintys faktai, kurie yra arba turi būti įrodinėjimo dalykas kitoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 24 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-497/2004. Teismų praktika Nr. 23).

Savo reikalavimą iš dalies panaikinti Kauno apskrities viršininko 2000 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. 02-05-7573 dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo atsakovams J. M. , S. A. M., V. M., o taip pat Kauno apskrities viršininko 2000 m. spalio 19 d. sprendimus Nr. 52/13115, 52/13116, 52/13117 ir įpareigoti Kauno apskrities viršininką nuosavybės teisės į J. P. žemę atkūrimo klausimą spręsti iš naujo pareiškėja grindė tuo, kad, pasak pareiškėjos, ji 1996 m. rugsėjo 19 d. raštu kreipėsi į Kauno rajono Raudondvario apylinkės agrarinės reformos tarnybą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į jos senelio J. P. žemę ir pateikė giminystę patvirtinančius dokumentus, tačiau jos prašymas liko neišnagrinėtas. Taigi faktas, kurį pareiškėja prašo nustatyti kaip turintį juridinę reikšmę, sudaro toje pačioje pareikšto reikalavimo iš dalies panaikinti skundžiamą Kauno apskrities viršininko įsakymą pagrindą ir tuo pačiu įrodinėjimo dalyką šioje byloje. Toks faktas negali būti laikomas juridinę reikšmę turinčiu ir nustatinėtinu CPK XXVI skyriuje nurodyta tvarka (CPK 444 str. 1 d.). Priešingai, toks faktas gali ir turi būti įrodinėjamas, sprendžiant klausimą dėl reikalavimo panaikinti skundžiamą administracinį aktą, pagrįstumo, tačiau tokio fakto nustatymas negali būti savarankiško materialinio teisinio reikalavimo dalyku.

Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad Specialioji teismingumo kolegija ginčams dėl teismingumo spręsti 2006 m. liepos 10 d. nutartimi pavedė juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo klausimą spręsti administraciniams teismams. Priešingai nei teigia apeliantė, šioje nutartyje Specialioji teisėjų kolegija neįpareigojo administracinių teismų nagrinėti reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o nutarė, kad visas ginčas spręstinas administraciniuose teismuose, atskirai neišskirdama konkrečių reikalavimų. Specialioji teisėjų kolegija aiškiai nurodė, kad reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą yra „vienas iš argumentų, ieškovės teigimu, bylojančių apie ginčijamų administracinių aktų, priimtų viešojo administravimo srityje, neteisėtumą.“ Todėl reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja 1996 m. rugsėjo 19 d. raštu kreipėsi į Kauno rajono Raudondvario apylinkės agrarinės reformos tarnybą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į jos senelio J. P. žemę ir pateikė giminystę patvirtinančius dokumentus, administracinių teismų nenagrinėtinas.

Vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad teismo sprendimas yra tas procesinis dokumentas, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės ir atsakoma į pareiškėjo keliamus materialinius teisinius reikalavimus (ABTĮ 87 str. 5 d. 1 p., 86 str. 3 d.). Jeigu dalis reikalavimų iš esmės spręstini sprendimu, o kita bylos dalis dėl materialinių teisinių reikalavimų galėtų būti baigta nutartimi (bylos nutraukimas, skundo palikimas nenagrinėtu), teismas visus šiuos klausimus turi spręsti vienu procesiniu dokumentu – sprendimu (žr. Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 6 d. nutartį adm. byloje Nr. A1-1767/2005, kat. 54; 65.1. Administracinių teismų praktika Nr. 8. P. 386-392).

Nagrinėdamas bylą iš esmės, teismas privalo tiksliai apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas. Šios ribos nustatomos pagal byloje pareikštus materialinius teisinius reikalavimus. Tokiais reikalavimais laikytini reikalavimai, nuo kurių išsprendimo gali pasikeisti šalių padėtis materialinėje teisėje, skirtingai nuo procesinio pobūdžio prašymų, kurie nors ir gali būti formuluojami tame pačiame skunde teismui, tačiau nesukelia materialinių teisinių pasekmių, o jų išsprendimas reikšmingas tiesos nustatymui byloje.

Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėja reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji 1996 m. rugsėjo 19 d. raštu kreipėsi į Kauno rajono Raudondvario apylinkės agrarinės reformos tarnybą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į jos senelio J. P. žemę ir pateikė giminystę patvirtinančius dokumentus, formulavo kaip materialinį teisinį reikalavimą, kuris paprastai pareiškiamos bendrosios kompetencijos teismuose. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad pareiškėja šį reikalavimą palaikė ir jo neatsisakė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad toks reikalavimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Tačiau nustatęs, kad reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teismuose nenagrinėtinas, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė iš to išplaukiančias teisines pasekmes, t. y. atmetė šį reikalavimą.

Skundo priskirtinumas teismo kompetencijai yra viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Jei iškėlus bylą teisme paaiškėja, kad byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, ji turi būti nutraukiama (ABTĮ 101 str. 1 p.). Atmesti reikalavimą teismas gali tik tada, kai reikalavimas yra nagrinėtinas teismuose bei laikytasi kitų ABTĮ 37 straipsnio 2 dalyje nurodytų teisės kreiptis į teismą prielaidų bei teisė kreiptis į teismą tinkamai realizuojama, tačiau reikalavimas nėra pagrįstas.

Konstatavus, kad pareiškėjos reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą nenagrinėtinas administraciniuose teismuose, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą atmestas, naikintina, ir šioje dalyje byla nutrauktina (ABTĮ 101 str. 1 p.).

VI.

Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, įrodinėjant dokumentų pateikimo (nepateikimo) viešojo administravimo subjektui faktą

Esminę byloje įrodinėtiną aplinkybę sudaro klausimas, ar pareiškėja 1996 m. kreipėsi į Kauno rajono Raudondvario apylinkės agrarinės reformos tarnybą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į jos senelio J. P. žemę. Pareiškėja nurodo, kad ji 1996 m. rugsėjo 19 d. raštu kreipėsi į Kauno rajono Raudondvario apylinkės agrarinės reformos tarnybą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į jos senelio J. P. žemę ir pateikė giminystę patvirtinančius dokumentus. Šias aplinkybes pareiškėja įrodinėja liudytojų A. P. , Ž. P. ir R. D. parodymais. Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija šias aplinkybes neigia, ir jas įrodinėja liudytojos Z. M. parodymais bei tuo, kad pareiškėjos prašymas A. V. nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra, o J. P. nuosavybės teisių atkūrimo byloje tokio prašymo nėra.

Kauno apygardos administracinis teismas atmetė pareiškėjos skundą, be kita ko nurodydamas, kad pareiškėja neįrodė aplinkybės, jog ji 1996 m. rugsėjo 19 d. raštu kreipėsi į Kauno rajono Raudondvario apylinkės agrarinės reformos tarnybą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į jos senelio J. P. žemę. Taigi pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimą pripažino nepagrįstu, pritaikęs bendrąją proceso teisės doktrinoje žinomą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 str., ABTĮ 4 str. 6 d.). Kitaip tariant, įrodinėja tas, kuris teigia, o ne tas, kuris neigia (lot. onus probandi incumbi ei, qui affirmat, non ei, qui negat). Ši bendroji įrodinėjimo naštos taisyklė taikoma ir administraciniame procese. Tačiau administracinės bylos yra itin įvairios, todėl įrodinėjimo našta skirtingose bylose gali būti paskirstoma skirtingai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, materialinių teisinių santykių specifiką bei šalių tarpusavio santykių pobūdį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuolatinėje praktikoje laikosi pozicijos, kad teisėtumo principas yra vienas esminių principų, kurių privalo laikytis viešojo administravimo subjektai savo veikloje, ir kuris reiškia, kad visa viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti teisės normų reikalavimus. (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A1–495/05, P-98/2003, , I1-4/05, N3-1679/07 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo 1996 m. rugsėjo 19 d. fakto. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo specifiką tokio pobūdžio bylose lemia tai, kad už prašymų atkurti nuosavybės teises tvarkymą bei jų nagrinėjimą yra atsakingas išimtinai viešojo administravimo subjektas. Šiuo atveju privatus asmuo, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, neturi galimybių kontroliuoti tokio prašymo registravimo ir nagrinėjimo eigą. Reikalavimas, kad privatus asmuo įrodytų prašymo viešojo administravimo subjektui pateikimo faktą, jeigu jam neišduodamas rašytinis patvirtinimas apie prašymo gavimą, reikštų probatio diabolica, t. y. neįmanomas įrodyti aplinkybes, nes neturėdamas įgaliojimų kontroliuoti viešojo administravimo subjekto veiklą, asmuo turėtų itin ribotas galimybes įrodyti, kad tam tiktas prašymas viešojo administravimo subjektui buvo pateiktas.

Iš konstitucinio teisinės valstybės principo išplaukiantys teisėtumo, objektyvumo, efektyvumo ir kiti viešojo administravimo principai reikalauja, kad visi viešojo administravimo subjekto atliekami veiksmai, net ir nesant detalizuojančių nuostatų įstatymo ar poįstatyminio lygio teisės aktuose, būtų tinkamai fiksuojami. Nesant konkrečios tvarkos teisės aktuose, nustatančios prašymų registravimo tvarką, tai paliekama viešojo administravimo subjekto diskrecijai. Tačiau bet kokiu atveju viešojo administravimo subjektas negali sukurti tokios situacijos, kai kilus ginčui jis negalėtų pateikti teismui objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad tam tikros viešojo administravimo procedūros buvo ar nebuvo atliekamos, tame tarpe ir buvo ar nebuvo gautas asmens prašymas.

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad įrodinėjimo našta apie tai, kad prašymas atkurti nuosavybės teises nebuvo gautas, tokio pobūdžio bylose tenka už šių prašymų registravimą ir tvarkymą atsakingam viešojo administravimo subjektui. Įrodymai, neginčijamai patvirtinantys prašymo padavimą (nepadavimą) ypač galėtų būti gautų prašymų registravimo žurnalai, kuriuose tinkamai eilės tvarka registruojami visi gautieji prašymai, ir kurie nesudarytų pagrindo abejoti dėl registracijų teisingumo ir išsamumo. Tačiau bet kokiu atveju pateikti įrodymus, kad tam tikras prašymas buvo pateiktas, turi ir šias aplinkybes teigiantis pareiškėjas. Nepakankant įrodymų nei patvirtinti, nei paneigti tokio pobūdžio aplinkybes, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektas; žr.: pvz. Vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17 – 301/2007, kat. 9.1.).

VII.

Dėl skundžiamų administracinių aktų teisėtumo

Byloje esančių įrodymų visuma nepaneigia pareiškėjos skundo pagrindo, kad ji 1996 m. rugsėjo 19 d. raštu kreipėsi į Kauno rajono Raudondvario apylinkės agrarinės reformos tarnybą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į jos senelio J. P. žemę ir pateikė giminystę patvirtinančius dokumentus.

Kauno apskrities viršininko administracija negalėjo pateikti 1996 m. prašymų registravimo žurnalo, nes, atsakovo teigimu, 1996 metais toks žurnalas nebuvo užvestas. Nors teismui buvo pateiktas 1991 m. paduotų prašymų žurnalas, kuriame daromi prierašai apie asmenis, padavusius prašymus, tačiau toks prierašų darymas yra neišsamus, neatitinka objektyvumo principo ir neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad prašymas, apie kurio gavimą prierašas nepadarytas, nebuvo gautas. Iš bylos medžiagos matyti (b. l. 79), kad ties A. V. pavarde yra tokie įrašai: Prašytojo bylos kodas: 7-13; Prašymo padavimo data: 1991.10.16.; Prašytojo pavardė, vardas, tėvo vardas: B. M. , Antano; o žemiau smulkiomis raidėmis padarytas prierašas: „S. J. “; Prašo nustatyti žemės valdą pagal 1940 m. liepos 22 d. būklę kieno vardu: V. A. Kazimiero; plotas (hektarų): 1,99; Įmokėta suma (rubliais): 25. Pavardės A. K. , O. R. R. , J. Z. , A. Ž. įrašytos grafoje „Apylinkės agrarinės reformos tarnyba patvirtino“. Iš šių prirašytų pavardžių lieka visiškai neaišku, ką jos reiškia, o jei remtis atsakovo teiginiu, kad pagal tuo metu buvusią praktiką tai savarankiški pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą, prašymus pateikę vėliau, vis tiek pateiktame žurnale nepažymėta, kada atitinkami prašymai yra gauti ir kokiu pagrindu atitinkami prierašai padaryti, ar jiems buvo suteiktas registracijos numeris, kodėl S. J. pavardė įrašyta iškart po B. M. pavarde, o likę prierašai daromi visiškai kitoje grafoje ir kt.

Tai, kad ties P. J. pavarde pareiškėjos pavardė nėra nurodyta, nepaneigia, kad jos prašymas atkurti nuosavybės teises buvo paduotas, nes, minėta, ir tuo atveju, kai prierašai ties V. A. pavarde buvo padaryti, lieka neaiškus jų darymo pagrindas ir jų atlikimo data, o tai kelia abejonių pateiktojo paduotų prašymų žurnalo įrodomąja galia. Šias abejones sustiprina tai, kad pateiktame 1991 metų prašymų registravimo žurnale grafoje „Prašymo padavimo data“ datos nurodomos ne chronologine tvarka, be aiškios sistemos. Štai kai kurios datos yra 1991 metų spalio mėnesio, toliau 1991 metų lapkričio mėnesio, vėl 1991 metų spalio mėnesio, 1991 metų gruodžio mėnesio, 1992 metų sausio mėnesio, vėl 1991 metų spalio mėnesio ir pan. (b. l. 77-84). Esant tokiems 1991 metų paduotų prašymų žurnalo tvarkymo netikslumams ir neaiškumams, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija šį įrodymą pripažįsta nepatikimu ir jį atmeta.

Prie bylos prijungta nuosavybės teisių atkūrimo byla į P. J. K. žemę Nr. 7-15 patvirtina, kad šios bylos lapai iki jos pateikimo teismui nebuvo numeruoti. Teismo byloje esančios šios nuosavybės teisių atkūrimo bylos medžiagos kopijos (b. l. 10-12) nebuvo numeruotos, tuo tarpu nuosavybės teisių atkūrimo bylos originalas teismui pateiktas sunumeruotas, o numeravimo pobūdis, naudota viena rašymo priemonė aiškiai rodo, kad numeracija buvo atlikta vienu metu. Ši aplinkybė leidžia Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad nuosavybės teisių atkūrimo byla į P. J. K. žemę Nr. 7-15 taip pat buvo tvarkoma netinkamai, jos lapų nenumeruojant. Aplinkybė, kad šioje byloje nėra pareiškėjos prašymo į nuosavybės teisių atkūrimą taip pat negali būti laikoma įrodymu, patvirtinančiu, jog toks prašymas nebuvo pateiktas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytoja – atsakovo darbuotoja Z. M. patvirtino, kad 1996 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjos prašymas atkurti nuosavybės teises į A. V. žemę buvo pildytas liudytojos ranka, ir kad į tarnybą buvo atvykusios dvi moterys, o tai atitinka pareiškėjos ir liudytojos A. P. parodymus. Tuo tarpu teiginį, kad prašymas atkurti nuosavybės teises į J. P. žemę nebuvo paduotas, liudytoja grindžia tuo, kad tokio prašymo nėra (b. l. 179-180). Pastarasis liudytojos parodymas nepatvirtina bylai reikšmingų aplinkybių, nes jis duotas ne apie teisiškai reikšmingus faktus, buvusius praeityje, o apie nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančią medžiagą, su kuria betarpiškai gali susipažinti ir pats teismas.

Liudytoja A. P. patvirtino, kad pareiškėja, vykdama į Raudondvario žemėtvarkos tarnybą vežėsi senelio iš motinos pusės J. P. gimimo ir santuokos liudijimus, kad į tarnybą liudytoja ir pareiškėja nuvyko abi, kad tarnybos darbuotoja pildė pareiškimus (b. l. 178-179). Nors ši liudytoja negalėjo tiksliai patvirtinti, kokius dokumentus vežėsi pareiškėja, tai visiškai suprantama, atsižvelgiant į ilgą laikotarpį tarp įvykio ir teismo posėdžio, kuriame buvo duodami parodymai. Liudytojas Ž. P. patvirtino, kad vežė pareiškėją ir A. P. į Raudondvario žemėtvarkos tarnybą, o vykstant buvo kalbama apie pareiškėjos žemę tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės (b. l. 179). Kad pareiškėja minėjusi, jog turi dvi žemes, patvirtino ir liudytoja R. D. (b. l. 180). Nors šie liudytojų parodymai taip pat neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad pareiškėja 1996 m. rugsėjo 19 d. raštu kreipėsi į Kauno rajono Raudondvario apylinkės agrarinės reformos tarnybą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į jos senelio J. P. žemę ir pateikė giminystę patvirtinančius dokumentus, tačiau atsižvelgiant į šioje byloje taikytiną įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje esančių įrodymų visuma nepaneigia pareiškėjos nurodomų aplinkybių. Netiesioginiu įrodymu šioje byloje pripažintina ir tai, kad pareiškėja 1996 m. rugsėjo 19 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jos senelio A. V. žemę, nes būtų nelogiška, jog pareiškėja pretenduotų į tame pačiame kaime esantį mažesnį žemės sklypą, o nesiektų atkurti nuosavybės teisių į gerokai didesnį sklypą. Negali būti paneigtas ir pareiškėjos teiginys, kad pateikdama prašymą atkurti nuosavybės teises į J. P. žemę, ji pateikė originalius giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, ir šiems dokumentams dingus iš naujo buvo priversta archyvuose ieškoti šių dokumentų.

Įvertinus byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėja 1996 m. rugsėjo 19 d. raštu kreipėsi į Kauno rajono Raudondvario apylinkės agrarinės reformos tarnybą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į jos senelio J. P. žemę ir pateikė giminystę patvirtinančius dokumentus.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą byloje, neteisingai įvertino įrodymus ir todėl priėmė neteisėtą sprendimą atmesti pareiškėjos reikalavimą panaikinti skundžiamus administracinius aktus.

Kadangi įrodytas pareiškėjos skundo pagrindas, t. y. kad ji 1996 m. rugsėjo 19 d. raštu kreipėsi į Kauno rajono Raudondvario apylinkės agrarinės reformos tarnybą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į jos senelio J. P. žemę ir pateikė giminystę patvirtinančius dokumentus, tačiau jos prašymas nebuvo nagrinėjamas, Kauno apskrities viršininko 2000 m. spalio 19 d. įsakymas Nr. 02-05-7573 dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo J. M. , S.A.M., V. M., o taip pat Kauno apskrities viršininko 2000 m. spalio 19 d. sprendimas Nr. 52/13115 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui V. M., Justino, Kauno apskrities viršininko 2000 m. spalio 19 d. sprendimas Nr. 52/13116 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui S.A. M., Justino, Kauno apskrities viršininko 2000 m. spalio 19 d. sprendimas Nr. 52/13117 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei J. M. , Justino, naikintini. Kauno apskrities viršininkas įpareigotinas nuosavybės teisės į J. P. žemę atkūrimo klausimą spręsti iš naujo.

VIII.

Dėl reikalavimo atnaujinti terminą pareiškėjai kreiptis dėl nuosavybės teisės į pareiškėjos senelio J. P. žemę atkūrimo

Šiame sprendime konstatuota, kad pareiškėja 1996 m. rugsėjo 19 d. raštu kreipėsi į Kauno rajono Raudondvario apylinkės agrarinės reformos tarnybą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į jos senelio J. P. žemę ir pateikė giminystę patvirtinančius dokumentus. Taigi termino kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo ji nėra praleidusi. Tačiau atsižvelgiant į šioje byloje susiklosčiusias išskirtines aplinkybes, į tai, jog pareiškėjos prašymas atkurti nuosavybės teises į J. P. žemę ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantys dokumentai nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra išlikę, o be šių dokumentų spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą nėra pagrindo, pareiškėjai atnaujintinas terminas kreiptis iš naujo dėl nuosavybės teisės į pareiškėjos senelio J. P. žemę atkūrimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija

nusprendžia:

Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Kauno apskrities viršininko 2000 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. 02-05-7573 dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo J. M. , S.A.M., V.M., o taip pat Kauno apskrities viršininko 2000 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. 52/13115 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui V. M., Justino, Kauno apskrities viršininko 2000 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. 52/13116 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui S. A.M., Justino, Kauno apskrities viršininko 2000 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. 52/13117 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei J. M. , Justino.

Atnaujinti terminą A. Ž. pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į J. P. žemę.

Įpareigoti Kauno apskrities viršininką iš naujo spręsti nuosavybės teisės į J. P. žemę atkūrimo klausimą.

Nutraukti administracinę bylą dalyje, kurioje pareiškėja A. Ž. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji 1996 m. rugsėjo 19 d. raštu kreipėsi į Kauno rajono Raudondvario apylinkės agrarinės reformos tarnybą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į jos senelio J. P. žemę ir pateikė giminystę patvirtinančius dokumentus.

Sprendimas neskundžiamas.