- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-09
- Bylos Nr.
- eI-793-596/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02947-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Margarita Stambrauskaitė, Jolita Rasiukevičienė, Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- A. Z.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Advokatai
- Laura Martinaitytė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Margaritos Stambrauskaitės ir Mildos Vainienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. Z. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2016-04-28 sprendimą Nr. 49S-198-(14.49.3.) ir grąžinti NŽT klausimą dėl žemės sklypo grąžinimo natūra spręsti iš naujo.
Nurodo, kad, NŽT ginčijamu sprendimu nusprendė atkurti pareiškėjui nuosavybės teises už buvusio savininko M. Z. turėtą 0,3333 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas), atlyginant pinigais. Nesutinka su šiuo sprendimu ir mano, kad jis yra nepagrįstas bei prieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Paaiškino, kad 2016-04-01 gavo pranešimą, kuriame nurodoma, jog žemės sklypas priskirtas valstybės išperkamai žemei. Kadangi V. Z. iki 2003-04-01 nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo bei neišreiškė valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo kitoje vietoje, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 16 str., už žemės sklypą jam bus atlyginama pinigais.
Pareiškėjas, susipažinęs su ginčijamo sprendimo projektu, raštiškai nurodė, kad nesutinka su sprendimu ir prašo NŽT grąžinti žemės sklypą kaip laisvą ir neužstatytą ar lygiavertį kitoje Vilniaus vietoje. Ginčijamame sprendime į jo valią nebuvo atsižvelgta. Pažymėjo, kad pagrįstai tikėjosi, jog nuosavybės teisės į buvusio savininko M. Z. turėtą žemę bus atkurtos grąžinant žemės sklypą natūra. Dėl NŽT veiksmų jis praleido terminą pateikti prašymui už valstybės išperkamą žemė ar jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų.
Teigia, jog atkūrimo būdų sąvokos „ekvivalentine natūra“ ir „lygiaverčiu žemės sklypu“ iš esmės yra tapačios. Abiem atvejais privalo būti paisoma nacionalizuoto ir perduodamo turto vertės ekvivalentiškumo. Be to, šie atkūrimo būdai yra panašūs ir dėl to, kad suteikiamas kitas žemės sklypas pretendento pasirinktoje vietoje. Pažymėjo, kad pareiškėjui už žemės sklypą buvo atlyginta tik 602,34 Eur, nors tokia vertė nėra teisinga. Mano, jog nagrinėjamoje byloje turi būti keliamas klausimas, ar žemės sklypas galėjo būti priskirtinas valstybės išperkamai žemei, kadangi gretimuose žemės sklypuose vyksta statybos bei yra pastatyti gyvenamieji namai. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojama praktika ir nurodo, kad gretimame žemės sklype, kuris priklausė nuosavybės teisėmis V. Z., yra suformuoti pastatai, kurių žemės paskirtis yra namų valdos, nors pareiškėjui nurodoma, kad žemės sklypas priklauso regioniniam parkui bei užstatytai teritorijai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė palaikė patikslintą skundą ir prašė jį tenkinti remdamiesi jame išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime NŽT su pareiškėjo patikslintu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad 1999-09-23 V. Z. Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui (toliau – ir Skyrius) pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. Z. turėtą žemę. Buvo parengta pažyma, jog V. Z. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,3333 ha buvusio savininko M. Z. turėtos žemės (duomenys neskelbtini). V. Z. 2001-06-26 Skyriui pateiktame prašyme nurodė, kad prašo atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. Z. turėtą 2 ha žemę (duomenys neskelbtini), natūra. Skyrius 2001-11-28 kreipėsi į Vilniaus miesto merą, prašydamas parengti žemės sklypo planus pretendentams į buvusio savininko M. Z. turėtą žemę ir pasiūlyti žemės sklypo specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas bei kitus apribojimus pagal pateiktą kartografinę medžiagą. Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentas (toliau – ir Departamentas) informavo Skyrių, kad pagal pridėtą kartografinę medžiagą nustatytoji savininkų turėtos žemės vieta yra Pavilnių regioniniame parke, kuriame pagal Saugomų teritorijų įstatymą yra ribojama ūkinė bei statybinė veikla, o taip pat neleistinas naujų sklypų individualiai statybai planavimas. Skyrius 2004-03-03 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktorių, prašydamas nustatyti, ar buvusio savininko M. Z. turėta žemė nėra priskirta valstybės išperkamai ir yra gražinama, o esant tokiai galimybei, suformuoti žemės sklypo ribas ir per mėnesį organizuoti žemės sklypo kadastrinius matavimus. Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) meras 2004-10-03 raštu nurodė, kad kartografijoje nurodyta buvusio savininko M. Z. iki 1940 m. nacionalizacijos turėta žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei, nes yra užimta privačių namų valdų žemės sklypais bei patenka į valstybinės reikšmės miško plotą, todėl nuosavybės teisių atkūrimo ir žemės grąžinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas kitais įstatyme nustatytais būdais. Skyrius 2004-12-07 raštu informavo V. Z. apie pateiktą Savivaldybės sprendimą ir išaiškino šio sprendimo apskundimo tvarką.
Nurodo, kad Skyrius, atsižvelgdamas į pareiškėjo 2014-12-05 prašymą, kreipėsi į Departamentą su prašymu suprojektuoti žemės sklypą buvusio savininko M. Z. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtoje žemėje ir organizuoti jo kadastrinius matavimus. Departamentas 2015-05-14 informavo Vilniaus miesto skyrių, jog M. Z. turėtas žemės sklypas priskirtas valstybės išperkamai žemei, nes patenka į Pavilnių regiono parko ypač vertingą ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu Antakalnio botaninio draustinio teritoriją, Iškartų kraštovaizdžio draustinio teritoriją, valstybinės reikšmės mišką bei užimtas privačių namų valdų žemės sklypais. Vilniaus miesto skyrius apie tai informavo pareiškėją, bei nurodė, kad pareiškėjui, nepareiškus valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo bei neišreiškus valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kitoje vietoje (kaimo vietoje), už likusią atkurti žemės dalį bus atlyginama remiantis Atkūrimo įstatymo 21 str. 5 d. Ginčijamu sprendimu V. Z. buvo atkurtos nuosavybės teisės už jam tenkančią likusią neatkurtą 0,3333 ha buvusio savininko M. Z. turėtą žemę atlyginant pinigais.
Šalies argumentai
Remiasi LVAT formuojama praktika, Atkūrimo įstatymu ir nurodo, kad 1999-09-23 prašyme ir vėlesniuose prašymuose pareiškėjas nurodė valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Pažymėjo, kad pareiškėjas ne kartą buvo informuotas apie žemėvaldos priskyrimą valstybės išperkamai žemei, tačiau nepateikė įrodymų, kad Administracijos raštai dėl buvusio savininko M. Z. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemės būtų apskųsti įstatymo nustatyta tvarka. Atkūrimo įstatymo 21 str. 4 d. nustatyta, kad nuo 2014-11-01 iki 2015-03-01 asmenys galėjo pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo. Apie tokią galimybę pareiškėjas ir jo tėvas buvo informuoti. Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, laikantis procedūrų, kompetentingos institucijos, todėl nėra pagrindo jo naikinti.
Nurodo, kad NŽT neturėjo pagrindo atsižvelgti į pareiškėjo valią dėl lygiaverčio sklypo, nes Atkūrimo įstatyme buvo nustatyti pakankamai ilgi terminai pareikšti kitokią valią dėl atkūrimo būdo ar jo pakeitimo ir nei pareiškėjo tėvas, nei pats pareiškėjas tokia galimybe nepasinaudojo.
Nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog ginčijamame sprendime nurodyta piniginė kompensacija nėra teisinga ir lygiavertė, kadangi NŽT taikė Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-02-24 nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (toliau – ir Metodika). Teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios nuosavybės teisių atkūrimą, nenustato galimybės pareiškėjui mokėti piniginę kompensaciją rinkos verte, kadangi piliečiams atlyginimo dydis yra nustatomas vadovaujantis Metodika. Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) formuojama praktika ir pažymi, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra pasisakęs dėl Metodikos atitikties Konstitucijai ir Atkūrimo įstatymui bei nurodęs, kad atlyginimo už negrąžinamą žemę dydis nesietinas su šios žemės dabartine rinkos kaina.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė teismo posėdyje su pareiškėjo patikslintu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Pareiškėjo, jo ir atsakovės atstovų paaiškinimais, byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad V. Z. 1999-09-23 Skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. Z. turėtą žemę, esančią (duomenys neskelbtini). 1999-11-26 sutartimi Nr. 5-9528 V. Z. perleido pareiškėjui nuosavybės teises į 0,105 ha žemės.
Vilniaus miesto I-ojo apylinkės teismas 2000-06-22 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2¹⁵-5824/2000 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, jog M. (M.) Z., miręs (duomenys neskelbtini) m. nuosavybės teisėmis iki žemės nacionalizavimo valdė 2 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (buvusi (duomenys neskelbtini), dar anksčiau (duomenys neskelbtini)) gatvėje, Vilniuje.
A. Z. Vilniaus apskrities 2000-07-14 sprendimu Nr. 01-716 atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai naują 0,09 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) g.
Skyriaus 2000-08-07 pažymoje Nr. 31/00/29-28 nurodyta, kad M. Z. iki nacionalizacijos turėtas žemės sklypas yra laisvas, neužstatytas ir gali būti grąžintas. Pažyma Nr. 31/00/29-28 ir jos planas panaikinti 2004-09-01 Skyriaus vedėjos įsakymu Nr. V-169.
V. Z. 2001-04-18 pateikė prašymą Departamentui bei Vilniaus miesto žemėtvarkos tarnybos skyriui, prašydamas atstatyti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
Skyrius 2001-05-07 raštu Nr. 31/01/22-1315 informavo V. Z., kad jis, kartu su kitais pretendentais, yra išreiškęs pageidavimą, kad jam būtų atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai naujus žemės sklypus (duomenys neskelbtini) g.
Departamentas 2001-05-31 ir 2001-06-28 raštais informavo V. Z. bei Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, kad V. Z. nuosavybės teise priklausančių statinių ir prie jų naudojamo žemės sklypo šiuo metu nėra išlikusių, todėl nuosavybės teisės gali būti atkurtos suteikiant naujus žemės sklypus suplanuotose teritorijose. Pagal pridėtą kartografinę medžiagą nustatytoji savininkų žemės vieta yra Pavilnių regioniniame parke, kuriame pagal saugomų teritorijų įstatymą yra ribojama ūkinė bei statybinė veikla, o taip pat neleistinas naujų sklypų individualiai statybai planavimas.
V. Z. 2001-06-26 Vilniaus miesto žemėtvarkos tarnybai pateikė raštą, jog, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2001-04-02 nutarimu, jam ir kitiems pretendentams priklausančiose žemėse negalima daryti jokių detaliųjų planų, taip pat, žemės negalima perleisti. Nurodo, kad laukia sprendimo, kuriuo jiems bus grąžintos nuosavybės teisės.
Skyrius 2001-07-17 parengė pažymą Nr. 961, kurioje nustatė, kad V. Z. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,3333 ha buvusio savininko M. Z. turėtos žemės (duomenys neskelbtini). 2001-07-26 raštu informavo V. Z., kad nustačius įstatymo pataisų įgyvendinimo tvarką galės būti sprendžiamas nuosavybės teisių atkūrimo į M. Z. turėtą žemę. Skyriaus 2001-10-09 parengė pažymą Nr. 31/02/15-157, kurioje nurodyta, kad patikrinti dokumentai bei atlikta apžiūra vietoje M. Z. iki nacionalizacijos turėtame žemės sklype. Pažyma Nr. 31/02/15-157 ir jos planas panaikinti 2004-08-31 Skyriaus vedėjos įsakymu Nr. V-165.
Skyrius 2001-11-28 raštu Nr. 31/01/17-3171 kreipėsi į Vilniaus miesto merą, prašydamas parengti žemės sklypo planus pretendentams į buvusio savininko M. Z. turėtą žemę ir pasiūlyti žemės sklypo specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas bei kitus apribojimus pagal pateiktą kartografinę medžiagą. Departamentas 2001-12-28 raštu Nr. 203-17-2209 informavo Skyrių, kad buvusi žemėvalda yra (duomenys neskelbtini). Minėtoje vietovėje yra Pavilnių regioninis parkas. Parko nuostatai draudžia rengti parko teritorijoje detaliuosius planus, formuojant naujus sklypus namų statybai.
V. Z. 2002-02-12 pateikė pareiškimą dėl žemės sklypų ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo. Skyrius 2002-03-08 raštu Nr. 31/02/11-552 informavo V. Z., kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2001-11-28 raštu Nr. 31/01/17-3171 kreipėsi į Vilniaus miesto merą dėl žemės sklypų planų parengimo (duomenys neskelbtini) g. Be kita ko, paaiškino, jog V. Z. turėta žemės vieta ((duomenys neskelbtini) g.) patenka į Pavilnio regioninio parko teritoriją ir parko nuostatai draudžia rengti parko teritorijoje detaliuosius planus naujų žemės sklypų formavimui individualiai namų statybai. Departamentas 2002-03-13 raštu Nr. ZŠ-63 informavo V. Z., kad į Skyriaus 2001-11-28 raštą Nr. 31/01/17-3171 atsakė 2001-12-28 raštu Nr. 203-17-2209.
Skyrius 2004-03-03 kreipėsi į Administracijos direktorių, prašydamas nustatyti, ar buvusio savininko M. Z. turėta žemė nėra priskirta valstybės išperkamai ir yra gražinama, o esant tokiai galimybei, suformuoti žemės sklypo ribas ir per mėnesį organizuoti žemės sklypo kadastrinius matavimus.
Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius kreipėsi į Skyrių dėl informacijos suteikimo. Skyrius 2004-09-08 raštu Nr. 31/04/19-2819 ir 2004-10-14 raštu Nr. 31/04/19-3227 informavo Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierę apie Vilniaus miesto I-ojo apylinkės teismo 2000-06-22 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2¹⁵-5824/2000 bei asmenis, kurie yra pateikę prašymus atkurti į buvusio žemės sklypo savininko M. Z. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę.
Pareiškėjas 2014-12-05 NŽT pateikė prašymą, prašydamas suformuoti ir grąžinti natūra žemės sklypą. Skyrius, atsižvelgdamas į pareiškėjo 2014-12-05 prašymą, 2014-12-22 raštu Nr. 49SDP-14.49.23)-331 kreipėsi į Departamentą su prašymu suprojektuoti žemės sklypą, organizuoti žemės sklypo kadastrinius matavimus, patvirtinti nekilnojamojo daikto (žemės sklypo) kadastro duomenų byloje esantį žemės sklypo planą, kuriame būtų nurodyti atitinkami kadastro duomenys.
Departamentas 2015-05-14 raštu Nr. A51-49436/15(2.14.2.12-MP8) pakartotinai informavo Skyrių, kad atsižvelgiant į pateiktoje kartografinėje medžiagoje nurodytas M. Z. iki nacionalizacijos turėtas žemės sklypas priskirtas valstybės išperkamai žemei, nes patenka į Pavilnių regioninio parko ypač vertingą, ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu Antakalnio botaninio draustinio teritoriją, Iškartų kraštovaizdžio draustinio teritoriją, valstybės reikšmės mišką bei užimtas privačių namų valdų žemės sklypais. Atlyginimo už žemę, priskirtą valstybės išperkamai, klausimas pagal kompetenciją turi būti sprendžiamas Atkūrimo įstatymo 16 str. nustatytais būdais.
NŽT 2016-04-11 raštu Nr. 49SF-746-(14.19.104.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio žemės savininko M. Z. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtą žemę atlyginant pinigais“, be kita ko, informavo pareiškėją, kad yra parengtas sprendimo projektas atkurti pareiškėjui nuosavybės teises atlyginant pinigais už 0,333 ha žemės, todėl pareiškėjas yra kviečiamas su juo susipažinti. Pareiškėjas, 2016-04-20 susipažinęs su šiuo projektu, nurodė, kad nesutinka, jog nuosavybės teisės į 0,3333 ha jam būtų atkurtos atlyginant pinigais, todėl prašo grąžinti šį žemės sklypą arba gauti lygiavertį sklypą kitoje vietoje Vilniaus mieste.
NŽT 2016-04-28 sprendimu Nr. 49S-198-(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietoje piliečiui V. Z.“ atkūrė V. Z. nuosavybės teises už jam tenkančią likusią neatkurtą 0,3333 ha buvusio savininko M. Z. turėtą žemė atlyginant pinigais. NŽT 2016-05-04 pažymoje Nr. 49PAŽ1-34 „Dėl valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinio ir nepageidaujamo natūra susigrąžinti nekilnojamojo turto vertės“ nustatyta, kad valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinio 0,3333 ha ploto, į kurį V. Z. ginčijamu sprendimu atkurtos nuosavybės teisės, vertė yra 602,34 Eur (indeksuota vertė – 963,74 Eur).
Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl NŽT 2016-04-28 sprendimo Nr. 49S-198-(14.49.3.), kuriuo V. Z. buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į V. Z. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,3333 ha žemės, atlyginant pinigais, ir įpareigojimo NŽT iš naujo svarstyti klausimą dėl minėto žemės sklypo grąžinimo natūra, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas nesutinka su ginčijamu sprendimu, kadangi nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą jam buvo atkurtos atlyginant pinigais, o ne kaip jis pageidavo – natūra arba lygiaverčiu žemės sklypu. Byloje ginčo, kad pareiškėjas yra tinkamas subjektas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kad pareiškėjui turi būti atkurta 0,3333 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), nėra.
Nuosavybės teisių į miestų žemę atkūrimo procesas vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka), bei kitais teisės aktais, reglamentuojančiais Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimą.
Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 1–3 p. nustatyta, kokiais būdais yra atkuriamos nuosavybės į žemę, iki 1995-06-01 buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Tvarkos 34 p. Tvarkos 106¹ p. (keistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-04-20 nutarimu Nr. 457 ir 2013-12-18 nutarimu Nr. 1275) nustato, kokia tvarka turi būti vadovaujamasi atkuriant natūra nuosavybės teises į žemę, iki 1995-06-01 buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose.
Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Skyrius 2004-03-03 kreipėsi į Administracijos direktorių, prašydamas nustatyti, ar buvusio savininko M. Z. turėta žemė nėra priskirta valstybės išperkamai ir yra gražinama, o esant tokiai galimybei, suformuoti žemės sklypo ribas ir per mėnesį organizuoti žemės sklypo kadastrinius matavimus. Savivaldybės meras 2004-10-13 raštu informavo Skyrių, kad buvusio savininko M. Z. iki 1940 m. nacionalizacijos turėta žemė priskirta valstybės išperkamajai žemei. Tokią išvadą Savivaldybės meras padarė vadovaudamasis Atkūrimo įstatymu, Tvarka, Pavilnių regioninio parko nuostatomis bei atsižvelgęs į tai, kad M. Z. turėta žemė ties (duomenys neskelbtini) g. patenka į valstybinės reikšmės miško plotą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-02-12 nutarimu Nr. 159. V. Z. apie šį Savivaldybės mero raštą buvo informuotas Skyriaus 2004-12-07 raštu Nr. 31/04/22-3890, kuriame taip pat buvo nurodyta, jog jis turi teisę skųsti Savivaldybės raštą įstatymų nustatyta tvarka. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2005-10-26 raštu taip pat išaiškino V. Z. teisę skųsti Savivaldybės mero 2004-10-13 sprendimą įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, jog pretendentas atkurti nuosavybės teises į žemę ne kartą buvo informuotas apie žemėvaldos priskyrimą valstybės išperkamai žemei, tačiau byloje nėra duomenų, jog jis būtų apskundęs Savivaldybės mero 2004-10-13 sprendimą ir yra priimtas sprendimas, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nepriklauso valstybės išperkamai žemei.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad Savivaldybės merui 2004-10-13 priėmus raštą Nr. 51-13183-(3.6) buvo pripažinta, jog Vilniaus mieste esančio Pavilnių regioninio parko teritorija, į kurią pateko ir buvusio savininko M. Z. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) g. valdytas žemės sklypas, yra visuomenės poreikiams reikalinga želdynų teritorija. Tokiam buvusio savininko valdytos žemės statusui apibrėžti taikomos Atkūrimo įstatymo 12 str. 1 d. 12 p. nuostatos. Pagal šias nuostatas, tokia žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį.
Pažymėtina, kad bylos išnagrinėjimui, inter alia, aktualus V. Z. valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išraiškos ir laiko, kada buvo išreikšta ši valia, aspektas. Tvarkos 9 p. nustatyta, kad prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą piliečiai, tais atvejais, kai nepageidauja susigrąžinti turto natūra, privalo nurodyti pageidaujamą nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdą. Jeigu piliečiai pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško sklypus ar vandens telkinį, nurodoma vietovė, kurioje jie pageidauja gauti sklypus. LVAT 2010-12-13 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-858-1248/10 yra išaiškinęs, jog galutinis terminas, iki kurio piliečiai galėjo pareikšti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, yra 2003-04-01. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2014-09-25 priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 str. pakeitimo įstatymo Nr. XI-1650 10, 16 ir 21 str. pakeitimo įstatymą Nr. XII-1150. Šio įstatymo 2 str. buvo pakeistas Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d. 1 p., nustatant, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina ir perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą. Minėtas įstatymas Nr. XII-1150 Atkūrimo įstatymo 21 str. papildė nauja 4 dalimi, kuri nustato, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995-06-01, iki 2015-03-01 gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Pažymėtina, kad pagal Atkūrimo įstatymo 21 str. 5 d. tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad V. Z. 1999-09-23 Skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. Z. turėtą žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Prašymo skiltyje „pageidaujamas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas“ nenurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas. 2001-04-18 V. Z. pateikė prašymą Departamentui ir Vilniaus miesto Žemėtvarkos tarnybos skyriui, prašydamas atstatyti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Prašyme taip pat nurodė, kad prašo žemės niekam neišskirti, neleisti naudotis ar planuoti ant jos statyti bet kokius statinius, kadangi žemė tokiais veiksmais būtų naudojama neteisėtai ir V. Z. kreiptųsi atitinkamas institucijas dėl tokių veiksmų apskundimo. Taigi, šios aplinkybės patvirtina, jog V. Z. siekė susigrąžinti nekilnojamąjį turtą natūra. NŽT 2014-11-12 raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-3737 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ jam pranešė, kad vadovaujantis pasikeitusiomis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, jis turi teisę pakeisti valią ir už iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko M. Z. valstybės išperkamą žemę, valdytą Vilniaus mieste, prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje ir iki 2015-03-01 pateikti prašymą, nurodant pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą, bei išaiškino, kaip jis gali susipažinti su informacija apie nustatytus laisvos žemės fondo miško plotus. Pareiškėjas 2014-12-05 NŽT pateikė prašymą, prašydamas suformuoti ir grąžinti natūra žemės sklypą. Taigi, šiuo prašymu pareiškėjas neišreiškė valios gauti lygiavertį miško plotą kaimo vietovėje, o siekė, kaip matyti iš 2014-12-05 prašymo turinio, susigrąžinti natūra nekilnojamąjį turtą, nors toks nuosavybės teisių atkūrimo būdas už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius, nėra nustatytas Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d. Minėta, jog Skyrius, atsižvelgdamas į pareiškėjo 2014-12-05 prašymą, kreipėsi į Departamentą su prašymu suprojektuoti žemės sklypą buvusio savininko M. Z. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtoje žemėje ir organizuoti jo kadastrinius matavimus, tačiau Departamentas 2015-05-14 raštu pakartotinai informavo NŽT, jog žemės sklypas priskirtas valstybės išperkamai žemei. NŽT parengė ginčijamo sprendimo projektą, o 2016-04-28 priėmė ir patį ginčijamą sprendimą, kuriuo nuspręsta atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į V. Z. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,3333 ha žemės, atlyginant pinigais.
Teismo vertinimu, NŽT, kaip viešojo administravimo subjektas, valstybės įgaliotas spręsti dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pranešdamas pareiškėjui apie Atkūrimo įstatymo pakeitimus, suteikiančius jam, kaip pretendentui, teisę pakeisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir apie tai pranešti nustatytu terminu, tinkamai įvykdė jam priskirtas funkcijas ir sudarė sąlygas pareiškėjui apsispręsti ir nustatyta tvarka pareikšti savo valią. Pareiškėjui nepasinaudojus suteikta teise iki 2015-03-01 pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, esančią miestams priskirtose teritorijose ir už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas, NŽT, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 21 str. 5 d., pagrįstai priėmė sprendimą pareiškėjui nuosavybės teises į jam priklausančias buvusių savininkų valdytos žemės dalis atkurti pinigais. Tai, kad pareiškėjas 2016-04-20 ginčijamo sprendimo projekte nurodė, jog su sprendimu nesutinka ir prašo „grąžinti 0,3333 ha žemės sklypą arba lygiavertį sklypą kitoje vietoje Vilniaus mieste“, t. y. pareiškėjas iš esmės išreiškė valią gauti lygiavertį žemės plotą kitoje vietovėje, negalėjo sukurti teisinės pareigos NŽT atkurti nuosavybės teisių pareiškėjo nurodytu būdu, kadangi tokia pareiškėjo valia buvo pareikšta po Atkūrimo įstatyme nustatyto termino.
Pareiškėjas skunde taip pat teigė, jog nuosavybės teisių įstatymuose atkūrimo būdų sąvokos „ekvivalentine natūra“ ir „lygiaverčiu žemės sklypu“ iš esmės yra tapačios. Teismas sutinka su šiais pareiškėjo argumentais, kadangi LVAT praktikoje yra nuosekliai laikomasi analogiškos pozicijos (žr. pvz. LVAT 2014-07-09 nutartos administracinėje byloje Nr. A146-590/2014; LVAT 2015-11-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A-868-261/2015; LVAT 2016-04-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-409-261/2016), tačiau pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdai „natūra“ ir ekvivalentine natūra“ yra du savarankiški ir skirtingi nuosavybės teisių atkūrimo būdai (LVAT 2013-07-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-137/13). V. Z. 1999-09-23 prašymo pateikimo metu galiojo Atkūrimo įstatymas, kuris nuosavybės teisių atkūrimo būdo – ekvivalentine natūra, nenustato. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymuose nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas (natūra) negali būti prilyginamas išreikštai valiai dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo kitoje vietoje.
Pareiškėjo teigimu, nustatyta 602,34 Eur kompensacija už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą yra neteisinga. Atsakovė atsiliepime pažymėjo, kad apskaičiuodama valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinių vertę, kai atlyginama Atkūrimo įstatyme nustatytais būdais, taiko Metodiką.
Atkūrimo įstatymo 16 str. 3 d. reglamentuoja, kad kai atlyginama už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą ir už nekilnojamąjį turtą, kurio šio įstatymo nustatytais atvejais piliečiai nepageidauja susigrąžinti natūra, atlyginimas (perduodamų neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio vertė, mokamų pinigų suma) apskaičiuojamas pagal Metodiką, atsižvelgiant į realią išperkamo turto ir perduodamo kito turto vertę atlyginimo metu. Minėto straipsnio 10 d. nustato, kad už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus valstybė atlygina piliečiams, teisingai kompensuodama pagal rinkos vertę remdamasi Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu. Kadangi pareiškėjui ginčijamu sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko M. Z. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,3333 ha žemės, NŽT pagrįstai vadovavosi Atkūrimo įstatymo 16 str. 3 d. ir taikė Metodiką. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, jog turėjo būti taikomas Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas, bet ne Metodika, atmetami kaip nepagrįsti.
Metodikos 4 p. nustatyta, kad valstybės išperkamos (pinigais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės, o 4.2 p. – kad miestuose kitai paskirčiai naudota žemė – 1 737,72 Eur/ha. Be to, Metodika nustato, kad nustatant valstybės išperkamos žemės vertę taikomi pataisos koeficientai, o apskaičiuota vertė – indeksuojama.
Konstitucinis Teismas 2013-09-11 nutarime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-02-24 nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ 3 p. patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 4 p. (2002-10-21 redakcija) nuostata „Valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės taip: <...> 4.2. miestuose kitai paskirčiai naudota žemė – 6 000 Lt/ha“ neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997-07-01 redakcija) 16 str. 2 d. Be to, Konstitucinis Teismas 2003-03-04 nutarime konstatavo, kad sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Konstitucinio Teismo aiškinimu, valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša ir būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas.
Teismo vertinimu, pareiškėjas, teikdamas paaiškinimus, jokių konkrečių Metodikos, taikytos nustatant valstybės išperkamos žemės vertę, pažeidimų nenurodė, savo poziciją iš esmės grindė abstrakčiais teiginiais ir spėjamojo pobūdžio teiginiais. Metodika nenustato kompensavimo galimybės už valstybės išperkamą žemę rinkos kaina, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su kompensacijos atlyginimu pagal žemės rinkos vertę atmetami kaip nepagrįsti. Šiuo atveju aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti NŽT sprendime nurodytu valstybės išperkamos žemės įvertinimu, teismas nenustatė.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad NŽT 2016-04-28 sprendimas Nr. 49S-198-(14.49.3.) yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti skunde nurodytais argumentais, todėl skundas dalyje dėl reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą atmestinas kaip nepagrįstas. Kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą panaikinti ginčijamą sprendimą, nenustatyta. Teismui pripažinus, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo išvestinį reikalavimą – įpareigoti NŽT iš naujo svarstyti klausimą dėl minėto žemės sklypo grąžinimo natūra, todėl skundas dėl šio reikalavimo taip pat atmestinas.
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau netenkinus pareiškėjo skundo reikalavimų, netenkintinas ir jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.