Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

2011-04-05 · Baudžiamoji byla Nr. 2K-156/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-04-05
Bylos Nr.
2K-156/2011
Teisminio proceso Nr.
1-61-1-00570-2009-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Rimantas Baumilas (pirm.), Jonas Prapiestis, Gintaras Goda (pran.)
Nukentėjusysis
K. N.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 2K-156/2011(Proceso Nr. 1-61-1-00570-2009-2)Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.14. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. balandžio 5 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimanto Baumilo, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal V. S., kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, atstovės pagal įstatymą kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 20 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartimi pripažinta, kad V. S. BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė būdamas nepakaltinamas ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 8 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis pakeista. V. S., pripažintam padarius BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Kita Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 1 d. nutarties dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,

Aprašomoji dalis

nust a t ė:

V. S., būdamas nepakaltinamas, padarė BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstama veiką, t. y. 2009 m. birželio 19 d., nuo 12.00 val. iki 21.00 val., tikslesnis laikas nenustatytas, savo namuose, esančiuose Jonavoje, (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas nukentėjusiosios K. N., gimusios (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl jos mažametystės ir psichikos būsenos, bučiavo jai kaklą – taip padarė jai tris poodines kraujosruvas kakle, lytiniu organu lietė jos lytinius organus ir ranka lietė jos sėdmenis, tokio fizinio sąlyčio būdu tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią – taip seksualiai prievartavo mažametę K. N.

Šalies argumentai

Kasaciniu skundu V. S., kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, atstovė pagal įstatymą prašo teismą panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 8 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartį.

Kasatorė skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog V. S. padaryta BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyta nusikalstama veika buvo padaryta ypatinga žala nukentėjusiajai ir visuomenei, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Kasatorė pažymi, kad nukentėjusioji dėl jos pačios psichikos būsenos iš esmės nesuvokė A. S. veiksmų ir todėl dėl jų nepatyrė jokių didesnių padarinių, be to, nukentėjusiajai nebuvo padaryta fizinės žalos.

Žemesnės instancijos teismas

Taip pat kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas remdamasis prielaidomis konstatavo, jog ji (A. L.) netinkamai atliko globėjos pareigas iki šios nusikalstamos veikos padarymo ir būdama senyvo amžiaus neskyrė dėmesio savo globotiniui bei nekontroliavo jo elgesio.

Šalies argumentai

Kasatorė nurodo, kad šias apeliacinės instancijos teismo išvadas paneigia rašytiniai įrodymai, kuriuos ji pateikė kartu su kasaciniu skundu. Antai V. S. medicininių dokumentų 2010 m. rugsėjo 8 d. išraše nurodoma, kad „ligonis nuolat lankosi Jonavos psichikos sveikatos centre, vartoja vaistus; jam keli metai itin trinka judrumas (pats nebepavalgo, neapsirengia); dėl ryškaus intelekto sutrikimo yra nuolat prižiūrimas mamos“, o 2010 m. lapkričio 24 d. A. L. medicininiame pažymėjime nustatyta, kad ji „globoti sūnų, kuriam nustatytas 20 proc. darbingumo lygis, gali“.

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados apie tai, kad ji turėjo prižiūrėti mažametę nukentėjusiąją K. N. jos tėvų prašymu ir abipusiu sutarimu, nepatvirtina bylos medžiaga. Byloje nustatyta, kad mažametė ilgą laiką buvo paliekama be tėvų priežiūros (motina darbe, „spėjamas“ tėvas žaidžia kortomis), todėl ji pati ateidavo pas kasatorę, kuri yra jos senelio sesuo. Tuo tarpu nei įstatyminės, nei sutartinės pareigos prižiūrėti mažametę giminaitę kasatorė neturėjo, tiesiog rūpinosi tėvų priežiūros stokojančiu vaiku.

Kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojos J. N. (mažametės motina) parodymais apie tai, kad jai būnant mažai neva V. S. su ja irgi atliko panašaus pobūdžio veiksmus, nes šių parodymų nepatvirtina jokie kiti įrodymai, be to, pati J. N. nedraudė savo vaikui būti ten, kur, anot jos, gali būti nesaugu. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo išvados dėl mažamečio vaiko nepriežiūros, kas iš dalies ir turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, yra pagrįstos.

Taip pat kasatorė mano, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esantį teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą bei ekspertės parodymus teisme apie tai, kad V. S. protinio atsilikimo išgydyti neįmanoma, o jo gydymas priverstinai bendro režimo sąlygomis būtų tik jo izoliavimas, nes protinis atsilikimas negydomas, be to, galimas V. S. ambulatorinis gydymas, o V. S. pasiduoda įtakai, todėl jo atitraukimas nuo motinos padarytų jam neigiamą poveikį.

Kasatorė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei apeliacinės instancijos teismas, ekspertizės aktą įvertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir padarė teisingas išvadas dėl galimybės V. S. gydyti ambulatoriškai.

Kasatorė taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 395 straipsnio nuostatas. Šiame straipsnyje nurodyta, kad tokio pobūdžio bylose, be kitų nurodytų aplinkybių, turi būti įrodinėjama, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo, koks baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to.

Tuo tarpu, kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas visiškai neįvertino tos aplinkybės, kad nors V. S. yra 43 metų, tačiau iki šios nusikalstamos veikos padarymo ne tik kad nebuvo pažeidęs įstatymų, bet ir nebuvo padaręs kokių nors nusikalstamų veikų.

Šalies argumentai

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 98 straipsnį, dėl to V. S. buvo paskirta aiškiai per griežta priverčiamoji medicinos priemonė.

Kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino tik padarytos veikos pavojingumą, tačiau neatsižvelgė į tai, kad baudžiamojo įstatymo leidėjas, sprendžiant klausimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo, įpareigoja teismus vertinti ne tik asmens, kuriam turi būti taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, padarytos veikos sunkumą, bet ir kitas sąlygas: to asmens psichikos sutrikimo rūšį, pobūdį, sunkumą, galimybę pasiekti atitinkamos priverčiamosios medicinos priemonės tikslus. Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas priverčiamąją medicinos priemonę vertino kaip bausmę už nepakaltinamo asmens padarytą veiką, tačiau toks požiūris neišplaukia iš baudžiamojo įstatymo. Dėl to kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas V. S. stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, netinkamai pritaikė BK 98 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatas.

Be to, kasatorė pažymi, kad BK 98 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, taip pat rūšies pakeitimo. Dėl to, jos manymu, jeigu V. S. priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis – bus nepakankama ir jo būklė pablogės, teismas turės galimybę priverčiamosios medicinos priemonės rūšį pakeisti griežtesne.

Kasatorė nurodo, kad ji, kaip V. S. motina, imsis visų priemonių, jog jos sūnus laikytųsi pirmosios instancijos teismo paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Atsiliepimas

Atsiliepime į kasacinį skundą prokuroras prašo V. S., kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, atstovės pagal įstatymą kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pakeitė pirmosios instancijos paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę, nes pripažino, jog dėl savo psichinės būsenos V. S. yra pavojingas visuomenei ir, remiantis medikų rekomendacijomis, turi būti gydomas specializuotoje gydymo įstaigoje. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2010 m. sausio 12 d. buvo atlikta teismo psichiatrinė-psichologinė ekspertizė, kuria konstatuota, kad V. S. veikos padarymo metu ir ekspertizės atlikimo metu nesirgo jokia psichikos liga, jam diagnozuotas sunkus protinis atsilikimas iš vaikystės, todėl V. S. nei veikos padarymo metu, nei šiuo metu negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Ekspertų komisija rekomendavo V. S. skirti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Teisme apklausta ekspertė V. M. patvirtino šią išvadą ir paaiškino, kad, įvertinus V. S. padarytos veikos sunkumą, būtų pavojingą jį palikti visuomenėje neizoliuotą. Apeliacinės instancijos teismas įvertino šį ekspertės teiginį ir pagrįstai konstatavo, kad būdamas neizoliuotas nuo visuomenės V. S. vėl gali padaryti naują nusikalstamą veiką.

Atsiliepime pažymima, kad kasatorė nepagrįstai teigia, jog apeliacinės instancijos teismo nutartyje griežtesnės rūšies priverčiamosios medicinos priemonės paskyrimas vertintinas kaip bausmė už nepakaltinamo asmens padarytą veiką, o jos sūnus stacionare nebus gydomas, o bus tik izoliuotas nuo visuomenės, nes protinis atsilikimas negydomas. Teismo posėdžio metu ekspertė V. M. paaiškino, kad V. S. būtų taikomas simptominis, medikamentinis gydymas, taip pat taikoma psichoterapija ir psichosocialinė terapija. Kartu pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse yra ne kartą konstatuota, jog priverčiamųjų medicinos prievartos priemonių paskirtis – tai ir gydomojo, ir valstybės prievartos poveikio priemonių visuma. Šiomis priemonėmis siekiama užtikrinti pavojingas veikas padariusių asmenų sveikatos apsaugą, gydymą ir kitus gyvybiškai svarbius interesus. Kartu norima apsaugoti visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmenų pavojingų veikų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-569/2005). Dėl to Lietuvos apeliacinis teismas, pakeisdamas Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartį, pagrįstai konstatavo, kad V. S. tikslinga izoliuoti siekiant užtikrinti visuomenės saugumą.

Taip pat nepagrįstas kasatorės teiginys, kad jos sūnaus veiksmais nepadaryta ypatingos žalos nukentėjusiajai ir visuomenei, nes iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiajai mažametei K. N. atlikus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę buvo nustatyta, kad „byloje nagrinėjami įvykiai neabejotinai neigiamai veikia ir veiks ateityje K. N. asmenybės formavimąsi, tarpasmeninius santykius ateityje, emocijų ir (ar) elgesio sutrikimai gali pasireikšti ir vėliau ateityje“. Vadovaudamasis šiais specialistų išvados teiginiais bei įvertinęs padarytos veikos pavojingumą, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad V. S. nusikalstama veika padarė ypatingą žalą nukentėjusiajai ir visuomenei.

Atsiliepimas

Atsiliepime nesutinkama su kasatorės teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas, jog A. L. netinkamai atliko globėjos pareigas. Apeliacinės instancijos savo išvadą išsamiai pagrindė, vadovavosi pačios A. L. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, kur ji patvirtino, kad 2009 m. birželio 19 d. buvo namuose, tačiau nepastebėjo netinkamo sūnaus elgesio. Be to, apie atsainų kasatorės požiūrį į globėjos pareigas galima spręsti ir iš to, kad ji nurodė 2009 m. birželio 19 d. vakare išvažiavusi pas draugą į Kaišiadoris, o neįgalų sūnų paliko vieną užrakintame bute iki sekmadienio vakaro. Tuo tarpu kasatorės kartu su kasaciniu skundu pateikta Jonavos pirminės sveikatos priežiūros centro 2010 m. lapkričio 24 d. pažyma negali paneigti šių teismo išvadų. Pirma, pažyma nebuvo pateikta apeliacinės instancijos teismui, nes ji išduota jau po bylos išnagrinėjimo; antra, pažymoje pateikta tik medikų išvada dėl fizinės A. L. būklės, tačiau šioje pažymoje nevertintas ir negali būti įvertinamas A. L. elgesys, leidžiantis daryti išvadą apie jos, kaip nepakaltinamo sūnaus globėjos, elgesį.

Atsiliepime pažymima, kad kasatorė teisingai nurodo, jog BK 98 straipsnio 6 dalyje nustatyta teismo pareiga ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių pratęsimo ar rūšies pakeitimo, tačiau nepagrįstai sieja šią normą su V. S. apeliacinės instancijos teismo paskirta poveikio priemone. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kokio griežtumo poveikio priemonė už įvykdytą veiką turi būti paskirta V. S. vadovaudamasis bylos nagrinėjimo metu turimais medicininiais duomenimis; praėjus BK 98 straipsnio 6 dalyje nustatytam terminui, teismas pagal medicininės priemonės taikymo vietą įvertins naują sveikatos priežiūros įstaigos išvadą apie V. S. sveikatos būklę ir spręs priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo klausimą.

Motyvuojamoji dalis

V. S., kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, atstovės pagal įstatymą kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl V. S. paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės (BK 98 straipsnis)

Apeliacinės instancijos teismas, V. S. vietoj ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis paskirdamas priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, esminių BPK pažeidimų nepadarė, baudžiamojo įstatymo nuostatas taikė tinkamai.

BK 98 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Kasacine tvarka apskųstoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje sprendimas pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį V. S. paskiriant griežtesnę priverčiamųjų medicinos priemonių rūšį yra tinkamai motyvuotas. Išvada dėl griežtesnės priverčiamosios medicinos priemonės paskyrimo padaryta įvertinus visus byloje esančius įrodymus bei padarytos veikos pavojingumą.

Motyvuodamas savo sprendimą, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad V. S. padaryta BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyta nusikalstama veika priskiriama labai sunkiems nusikaltimams, kurių pavojingumas yra didžiausias, jais daroma ypatinga žala ne tik mažamečiui nukentėjusiajam, nes pažeidžiama jo seksualinė neliečiamybė, bet ir visuomenei.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esantį teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą bei ekspertės teisme duotus parodymus, iš kurių turinio matyti, kad V. S., būdamas neizoliuotas nuo visuomenės, vėl gali padaryti naują nusikalstamą veiką, todėl jam rekomenduojama skirti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. S. globėja A. L. negali užtikrinti jo priežiūros, jog jis nedarytų naujų nusikalstamą veikų, padaryta įvertinus reikšmingas bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas vertino tai, kad A. L. yra senyvo amžiaus, mažametės seksualinio prievartavimo metu buvo veikos padarymo vietoje, tačiau savo globotinio neprižiūrėjo, jo elgesio nekontroliavo ir, kaip pati parodė, dažnai palieka savo globotinį be priežiūros.

Byloje nustatyta, kad nusikaltimo padarymo dieną prižiūrėti nukentėjusiąją mažametę jos tėvų prašymu ir abipusiu sutarimu turėjo V. S. globėja A. L. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad V. S. globėja A. L. netinkamai atliko savo pareigas, todėl kyla pagrįstų abejonių, ar ji tinkamai atliks šias pareigas ateityje.

Apeliacinės instancijos teismo išvados pagrįstos BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas kasacine tvarka apskųstą nutartį, nei BPK 20 straipsnio nei kitų įrodymų rinkimą bei vertinimą reguliuojančių BPK nuostatų, nepažeidė.

Nustatytos aplinkybės buvo pakankamas pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo ir paskirti V. S. griežtesnę priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Tai, kad anksčiau nebuvo nustatytos jokios V. S. padarytos įstatymo uždraustos veikos, nėra kliūtis jam taikyti apeliacinės instancijos teismo paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę. BK ir BPK įtvirtinta taisyklė, kad teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, reiškia, kad V. S. paskirta priemonė vėliau galės būti panaikinta ar pakeista, jei tam bus nustatytas pagrindas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nuta r i a:

V. S. atstovės pagal įstatymą kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Rimantas BaumilasJonas Prapiestis Gintaras Goda