Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Raimondo Blauzdžiaus ir Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Snežanai Raižienei ir atsakovės atstovei Dangirai Bareikienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM dėl sprendimų panaikinimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje ginčas yra keliamas dėl to, ar pagrįstai ir teisėtai pareiškėjo tėvui pagal Valstiečių ūkio įstatymą suteikti žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), buvo paimti į laisvos valstybinės žemės fondą.

Bylos duomenys patvirtina, kad Širvintų rajono valdybos 1991-02-08 sprendimu Nr. 46 pareiškėjo tėvui J. J. valstiečio ūkiui steigti buvo suteikta 33,60 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 44).

Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995-09-29 sprendimu Nr. 89-2936 pareiškėjo tėvui J. J. buvo atkurtos nuosavybės į 9,43 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 31).

Pareiškėjo tėvas J. J. Vilniaus apskrities valdytojo administracijai pateikė 1996-12-15 prašymą leisti pirkti 22,93 ha valstiečio ūkiui steigti suteiktos žemės dalį (t. I, b. l. 150).

Vilniaus apskrities valdytojo administracija 1996-12-23 įsakymu Nr. 2066-89 nusprendė parduoti pareiškėjo tėvui J. J. Širvintų rajono valdybos 1991-02-08 sprendimu Nr. 46 suteikto (duomenys neskelbtini) 33,60 ha žemės sklypo dalį – 22,93 ha valstiečio ūkiui steigti; nominali sklypo kaina – 31 796 Lt (t. I, b. l. 34).

Pareiškėjo tėvas 2003-07-31 Širvintų rajono žemėtvarkos skyriui pakartotinai pateikė prašymą leisti išsipirkti valstiečio ūkiui steigti suteiktą žemę (t. I, b. l. 151).

2003-09-17 buvo surašytas ginčo žemės sklypų Nr. 44-4 ir 44-5, esančių (duomenys neskelbtini), ribų paženklinimo–parodymo aktas (t. I, b. l. 28).

Vilniaus apskrities viršininko administracijos Širvintų rajono žemėtvarkos skyrius 2003-10-02 raštu Nr. 749 kreipėsi į pareiškėjo tėvą, prašydamas pateikti informaciją dėl apmokėjimo termino už perkamą 22,93 ha žemės suteiktos valstiečio ūkiui steigti dalį (t. I, b. l. 152).

Tarnybos prie ŽŪM Širvintų skyriaus specialistai patikrino, ar pareiškėjo tėvui suteikti ginčo žemės sklypai naudojami pagal tikslinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą ir 2013-10-07 surašė žemės patikrinimo naudojimo aktus Nr. 44ŽN-(14.44.73.)-100 ir Nr. 44ŽN-(14.44.73.)-101, kuriuose konstatavo, kad žemė naudojama pažeidžiant Žemės įstatymo 21 str. reikalavimus (t. I, b. l. 142–143, 144–145).

Tarnybos Širvintų skyriaus vedėjo 2013-10-07 įsakymu Nr. 44VĮ-(14.44.2.)-920 buvo nuspręsta žemės sklypus Nr. 44-4 (15,58 ha) ir 44-5 (7,35 ha), esančius (duomenys neskelbtini), paimti į laisvos valstybinės žemės fondą (t. I, b. l. 35).

Pareiškėjas su 2014-06-12 skundu kreipėsi į Tarnybos direktorių, prašydamas panaikinti Tarnybos Širvintų skyriaus vedėjo 2013-10-07 įsakymo Nr. 44VĮ-(14.44.2.)-920 dalį dėl žemės sklypų Nr. 44-4 (15,58 ha) ir 44-5 (7,35 ha), esančių (duomenys neskelbtini), paėmimo į laisvos valstybinės žemės fondą (t. I, b. l. 18–20).

Išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, Tarnybos direktorius 2014-07-18 sprendimu Nr. 1SS-(7.5.)-1849 jį atmetė kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 12–15).

Pareiškėjas nesutinka su Tarnybos Širvintų skyriaus vedėjo įsakymu ir Tarnybos direktoriaus sprendimu, todėl prašo teismą juos panaikinti (t. I, b. l. 62–70).

Iš ginčijamų sprendimų matyti, kad ginčo žemės sklypai į laisvos valstybinės žemės fondą paimti vadovaujantis Žemės reformos įstatymu, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – Atkūrimo įstatymas) ir Taisyklių nuostatomis, nes nėra duomenų, kad pareiškėjo tėvas už parduodamus žemės sklypus nustatyta tvarka sumokėjo iki 2001-08-17. Pareiškėjo teigimu, jokiame teisės akte nėra nustatytas terminas, iki kurio turėjo būti sumokėta už valstiečio ūkiui steigti suteiktus sklypus, be to, sumokėti galėjo būti reikalaujama tik po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, o tai išimtinai priklausė nuo atsakovės valios. Pareiškėjas taip pat mano, kad jo tėvui nebuvo žinoma apie galimybę įsigyti ginčo sklypus ir nustatytą apmokėjimo tvarką.

Pagal Valstiečio ūkio įstatymą, žemė ir kitos naudmenos (miškai, vandens telkiniai ir kt.) valstiečio ūkiui buvo suteikiamos nemokamai. Lietuvos Respublikos piliečiams, norintiems steigti valstiečio ūkį, žemė suteikiama iš valstybinio rezervo, valstybinio miškų fondo, tarybinių ūkių, kolūkių bei kitų įmonių ir organizacijų žemės, paimtos į valstiečių ūkiams skiriamą žemės fondą (7 str.).

Nustatyta, kad sprendimas parduoti pareiškėjo tėvui valstiečio ūkiui steigti suteiktus žemės sklypus buvo priimtas 1996-12-23 (t. I, b. l. 34). Pagal tuo metu galiojusias Žemės reformos įstatymo 8 str. 1 d. nuostatas, piliečiai, įsigydami žemės ūkio paskirties žemę, kurios žemėnaudos, suformuotos pagal Valstiečio ūkio įstatymą arba pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, yra didesnės negu sugrąžinamos privatinėn nuosavybėn žemės ekvivalentiškas plotas, taip pat jeigu jie neturėjo susigrąžinamos, perka ją iš valstybės išsimokėtinai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, bet ne ilgiau kaip per 15 metų.

Atsiskaitymo su valstybe už perkamą žemę ir mišką tvarką laikotarpiu nuo 1993-12-25 iki 1999-05-01 nustatė galiojusi Vyriausybės 1993-12-21 nutarimu Nr. 967 patvirtinta Kompensavimo už valstybės išperkamą žemę ir mišką bei atsiskaitymo su valstybe už perkamą žemę ir mišką tvarka. Pagal šios tvarkos nuostatas, piliečiai, perkantys žemės sklypus ne aukciono tvarka ūkininko ūkiui steigti arba plėsti, bendrai žemės ūkio veiklai, kitai žemės ūkio veiklai, taip pat perkantys ne aukciono tvarka miškų ūkio paskirties žemės sklypus, moka: valstybės vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis – perkant žemės sklypus, kuriais buvo leista naudotis asmenims pagal Valstiečio ūkio įstatymą, tačiau šios žemės įsigijimas nuosavybėn nebuvo laiku įformintas, – iš karto (16.1 p.); pinigais – iš karto arba išsimokėtinai per 15 metų. Perkant žemės sklypą išsimokėtinai, iš karto turi būti sumokėta ne mažiau kaip 10 procentų nustatytos žemės sklypo kainos, kita suma – per tolesnius 14 metų, pradedant antraisiais kalendoriniais metais nuo sklypo įsigijimo.

Nuo 2003-02-22 įsigaliojo Vyriausybės 2003-02-18 nutarimu Nr. 236 patvirtinta Valstybinės žemės sklypų pardavimo žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarka (toliau – Tvarka), kuri, inter alia, reglamentavo įstatymų nustatyta tvarka valstiečių ūkiui steigti suteiktų ir naudojamų žemės sklypų įsigijimą nuosavybėn. Vyriausybės 2003-02-18 nutarime Nr. 236 taip pat buvo nustatyta, kad prašymai parduoti valstybinės žemės sklypus žemės ūkio paskirčiai (veiklai), pateikti ir neišnagrinėti iki šio nutarimo įsigaliojimo dienos, nagrinėjami pagal šiuo nutarimu patvirtintas Tvarkos nuostatas (2.9 p.). Piliečiai, pirkdami iš valstybės žemės sklypą, gali jį įsigyti iš karto arba išsimokėtinai, bet per terminą, ne ilgesnį už nustatytąjį Žemės reformos įstatyme (2.13 p.). Pagal nutarimo 2.14 p., kai už perkamą žemės sklypą atsiskaitoma iš karto, pirkėjas sumoka kredito įstaigoje valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projekte nurodytą žemės sklypo pardavimo kainą. Kai žemės sklypas perkamas išsimokėtinai, pirkėjas ne mažiau kaip 10 procentų nustatytosios žemės kainos turi sumokėti iš karto, o kitą sumą – valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytais terminais, pradėdamas mokėti antraisiais kalendoriniais metais po valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo (2.15 p.). Nurodytos nuostatos iš esmės nepakito iki ginčijamo Tarnybos 2013-10-07 įsakymo Nr. 44VĮ-(14.44.2.)-920 priėmimo momento.

Sistemiškai įvertinęs nurodytą teisinį reguliavimą teismas konstatuoja, kad, priešingai, nei teigia pareiškėjas ir nurodyta ginčijamame Tarnybos direktoriaus 2014-07-18 sprendime, terminas, per kurį turi būti sumokėta už perkamą valstiečio ūkiui steigti suteiktą žemę, yra nustatytas Žemės reformos įstatyme. Pagal pareiškėjo tėvo prašymo leisti pirkti ginčo žemės sklypus ir Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996-12-23 įsakymo Nr. 2066-89 priėmimo metu galiojusį teisinį reguliavimą, ginčo žemės sklypai galėjo būti įsigyjami iš karto valstybės vienkartinėmis išmokomis arba pinigais ar išsimokėtinai per 15 metų terminą. Apmokėjimo už perkamus žemės sklypus, kai jie perkami išsimokėtinai, tvarka nustatyta anksčiau nurodytuose įstatymo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose, t. y. pirkėjas iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo turi sumokėti ne mažiau kaip 10 procentų nustatytosios žemės kainos.

Byloje duomenų, kad pareiškėjo tėvas už valstiečio ūkiui steigti suteiktą žemę būtų sumokėjęs iškart valstybės vienkartinėmis išmokomis arba pinigais, byloje nėra. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjo tėvas būtų sumokėjęs privalomą ne mažesnę kaip 10 procentų nustatytosios žemės kainos dalį iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Sprendimas parduoti pareiškėjo tėvui valstiečio ūkiui steigti suteiktą žemę priimtas 1996 metais, todėl 15 metų terminas baigėsi 2011 metais. Sprendimas paimti ginčo žemės sklypus į laisvos valstybinės žemės fondą priimtas 2013-10-07, t. y. praėjus Žemės reformos įstatymo 8 str. nustatytam 15 metų terminui. Be to, teismui nėra pateikti duomenys, kad pareiškėjo tėvas būtų laikęsis nustatytos tvarkos ir įmokėjęs privalomąją įmokos dalį, o pirkimo–pardavimo sutartis nebūtų sudaryta dėl atsakovės kaltės.

Teismas nesutinka su atsakovės argumentais, kad pagal Taisyklių 7.2.4 p. nuostatas (redakcija, įsigaliojusi 2011-08-24) už valstiečio ūkiui steigti suteiktus žemės sklypus turėjo būti sumokėta iki 2001-08-17. Kaip nurodyta anksčiau, valstybinės žemės pardavimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja Vyriausybės patvirtinta Tvarka, o ne atsakovės nurodytos Taisyklės. Taisyklių 7.2.4 p. (redakcija, įsigaliojusi 2011-08-24), nustatyta, kokie žemės sklypai turi būti pažymėti valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės planuose. Šios nuostatos savaime nereiškia, kad už ginčo žemės sklypus turėjo būti sumokėta iki 2001-08-24.

Teismas taip pat nesutinka su pareiškėjo atstovės argumentais, kad pareiškėjo tėvas neturėjo pareigos mokėti už žemės sklypus iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo.

Tiek pagal laikotarpiu nuo 1993-12-25 iki 1999-05-01 galiojusios Vyriausybės 1993-12-21 nutarimu Nr. 967 patvirtintos Kompensavimo už valstybės išperkamą žemę ir mišką bei atsiskaitymo su valstybe už perkamą žemę ir mišką tvarkos 13–14 punktų, tiek pagal nuo 2003-02-22 įsigaliojusios Tvarkos 9.7 punkto nuostatas, iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo atsakingai institucijai turėjo būti pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo sumokėjo už nustatytąja tvarka ir sąlygomis leistą pirkti žemę pinigais ir / arba valstybės vienkartinėmis išmokomis. Kaip nustatyta, tokių duomenų atsakovė neturi, jų pareiškėjas nepateikė ir teismui.

Laisvos žemės fondas – žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie nepriskiriami prie valstybės paimtos ir išperkamos žemės ir kurių susigrąžinti natūra nepageidauja piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie lieka pagal šį įstatymą atkūrus nuosavybės teises į grąžintinus didžiausius žemės, miško ir vandens telkinio plotus (Atkūrimo įstatymo 1 str. 2 d. 2 p.). Atkūrimo įstatymo 12 str. 1 d. 11 p. nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji pagal įstatymus suteikta ir naudojama valstiečių ūkiui, jeigu šią žemę jos naudotojui buvo leista pirkti ir už ją sumokėti pinigai ar valstybės vienkartinės išmokos.

Skunde išdėstytus argumentus, kad pareiškėjo tėvui galimai nebuvo žinoma apie galimybę pirkti ginčo žemės sklypus, paneigia byloje esanti medžiaga. Pareiškėjo tėvas J. J. pasirašė 1995-05-18 Vilniaus apskrities valdytojo administracijos Žemės ūkio departamento Širvintų rajono žemės ūkio valdybos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos išvadoje, 2003-09-17 žemės sklypų ribų paženklinimo–parodymo akte.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Tarnybos Širvintų skyrius nustatęs, kad už valstiečio ūkiui steigti suteiktus žemės sklypus pareiškėjo tėvas per nustatytą terminą nėra sumokėjęs, žemė nėra naudojama, teisėtai ir pagrįstai nusprendė paimti ginčo žemės sklypus Nr. 44-4 (15,58 ha) ir 44-5 (7,35 ha), esančius (duomenys neskelbtini), į laisvos valstybinės žemės fondą. Nors, priimdamas ginčijamą sprendimą, Tarnybos direktorius neteisingai aiškino materialinės teisės nuostatas, pagrindo jį panaikinti nėra, nes priimtas sprendimas yra teisėtas. Pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą teismas nenustatė, todėl jis atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str. teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo J. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-12-10 nutartimi taikytas reikalavimo užtikrinimo priemones, kuriomis iki teismo sprendimo įsiteisėjimo Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM uždrausta vykdyti žemės sklypų Nr. 44-4 (15,58 ha) ir 44-5 (7,35 ha), esančių (duomenys neskelbtini), perleidimo tretiesiems asmenims procedūras.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.