Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Nuteistoji A. V. tvirtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas įpareigoja teismą nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis) ir vertinti juos pagal vidinį savo įsitikinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kartu įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymų įvertinimo (priimtinumo atmetimo aspektu motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas). Įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, kaip visetas, o ne atskiri duomenys. Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamumą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006). Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, nesuklastoti, nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, kuri reiškia, kad nei vienas asmuo negali būti pripažintas kaltu kitaip kaip įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messeguė and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, nenuginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-455/2014, 2K-525-648/2015). Apeliantės nuomone, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo ištirtos visos bylos aplinkybės, panaikinti prieštaravimai, todėl apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas, turi būti panaikintas. Teismas neteisingai nustatė eismo įvykio kilimo priežastis, netinkamai įvardijo priežastinį ryšį tarp kelių transporto eismo saugumo ir transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių. Nebuvo atsižvelgta ir į kitus faktorius, taip pat galėjusius turėti reikšmės padarinių atsiradimui, nebandyta nustatyti, ar minėti pažeidimai buvo eismo įvykio, sukėlusio BK 281 straipsnyje numatytus padarinius, priežastis.

Nuteistoji A. V. akcentuoja, kad transporto priemonės savininkės S. L. dukra Ž. L., kurios prašymu ir pavedimu įvykio dieną, t. y. 2014 m. vasario 13 d. 16.20 val., ji vairavo automobilį „Citroen Xsara Picasso“, jau ryte buvo vartojusi alkoholinius gėrimus. 12 val. SMS žinute pastaroji informavo, kad trise išgėrė 0,5 litro talpos brendžio butelį. 2016 m. kovo 16 d. teisiamojo posėdžio metu Ž. L. patvirtino, kad „buvau lengvai išgėrusi“, o ikiteisminio tyrimo metu atliekant akistatą tarp jos ir Ž. L. paminėjo, kad „eismo įvykio dieną, maždaug nuo 10 val., penkiese išgėrėme 0,5 litro talpos brendžio“. 2014 m. vasario 19 d. apklausta kaip liudytoja Ž. L. teigė, kad „aš buvau iš vakaro vartojusi alkoholį, todėl nenorėjau vairuoti“. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja L. B. parodė, kad „ priekinė keleivė turėjo vairuoti automobilį, o jo nevairavo, nes buvo vartojusi alkoholį“. Visos kelionės metu Ž. L. priekaištavo dėl per lėto važiavimo, ragino važiuoti greičiau, nedeginti sankabos, taip tiesiogiai sąmoningai skatindama pažeidinėti Kelių eismo taisykles. Tokiam Ž. L. elgesiui galbūt turėjo įtakos vartotas alkoholis.

Nuteistoji A. V. nurodo, kad, vairuodama transporto priemonę, ji važiavo apie 80 km/h greičiu. Pažymi, kad greitis svyravo – vietomis tai sumažėdavo, tai pagreitėdavo, todėl konkretaus greičio vidurkio nurodyti negali. Transporto priemonė visą kelionės laiką buvo stabili, ją puikiai jautė ir valdė. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji D. B. parodė: „Kad viršijo greitį nežinau“. Nė viena iš automobiliu važiavusių merginų, išskyrus Ž. L., kuri reikalavo greičiau važiuoti, nereiškė jokių priekaištų dėl vairavimo, nedarė jokių pastabų. Nuteistosios teigimu, kai suskambo mobiliojo ryšio telefonas, ji vengė juo kalbėti, stengėsi vairuoti atsakingai, todėl telefoną padavė šalia sėdėjusiai Ž. L., kad ši atsilieptų. Mergina atsiliepė, sakydama: „kodėl turėčiau šnekėti“ ir ištiesė telefoną jai (A. V.). Mobiliojo ryšio telefoną A. V. ėmė dešine ranka į jį net nežiūrėdama, turėdama tikslą padėti jį ant panelės. Kaire ranka laikė vairą ir žiūrėjo į kelią. Vienu momentu nežymiai suktelėjo vairą į dešinę pusę. Tada transporto priemonė priartėjo prie dešinio kelkraščio, tačiau važiavo asfaltuota kelio danga, buvo stabili, į žvyrkelį neišvažiavo. Kaip tik ketindama ištiesinti važiavimo kryptį, nežymiai pasuko vairą į kairę pusę, transporto priemonė išliko toje pačioje eismo juostoje. Tuo momentu pasigirdo netikėtas Ž. L. šūksnis, ji kaire ranka čiupo vairą ir žymiai suktelėjo į dešinę pusę. Būtent dėl pastarosios priežasties transporto priemonė beveik stačiu kampu nuvažiavo nuo kelio.

Analizuodama įvykio liudytojų parodymus, apeliantė pažymi, kad kitos transporto priemonėje buvusios merginos visų įvykio aplinkybių nestebėjo, be abejonės matymo lauką ribojo ir sėdėjimo vieta. Nors viena iš nukentėjusiųjų L. D. 2014 m. kovo 7 d. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad Ž. L. perdavus mobiliojo ryšio telefoną A. V., automobiliui pradėjus važiuoti kelkraščiu „<...>šalia sėdėjusi automobilio savininkė Ž. pasuko vairą kairėn į kelią. Po to A. bandant ištiesinti automobilį mes nuvažiavome į griovį“. 2014 m. balandžio 28 d. akistatos tarp L. D. ir Ž. L. metu, būtent L. D. pažymėjo, kad „<...>aš pakėliau akis, pajutau kaip automobilis įvažiavo į žvyruotą kelkraštį, ir pamačiau, kaip Ž., berods, dešine ranka pasuko vairą kairėn<...>“, „<...>aš sakau, tai ką aš pati mačiau, o aš mačiau kaip Ž. ėmė už vairo<...>“, „Aš puikiai iš savo vietos mačiau kas vyksta priekyje<...>“, „<...>kad Ž. ranka buvo ant vairo, to nesu įsitikinusi. Bet, kad Ž. pakrypo savo dešine kūno dalimi, link vairuotojos, tai manau, kad ji dešine ranka ėmė už vairo“. 2014 m. vasario 13 d. ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji L. B. teigė, kad „Kaip tiksliai viskas įvyko, negaliu paaiškinti, nes viskas vyko akimirksniu“. 2016 m. kovo 16 d. teisminio posėdžio metu nukentėjusioji D. B. parodė, kad „Nežinau kur mano dėmesys buvo nukreiptas važiuojant“.

Nuteistosios A. V. tvirtinimu, ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje ji nuosekliai parodė, kad transporto priemonė prie dešinio kelkraščio buvo tik priartėjusi, tačiau ant žvyrkelio išvažiavusi nebuvo. Kelio atkarpoje, kur įvyko eismo įvykis, kelio danga yra labai provėžuota, atitinkamai priartėjant prie kelkraščio galėjo kisti ir padangų skleidžiamas garsas ir važiavimo kokybė. Į priešpriešinę eismo juostą transporto priemonė išvažiavusi nebuvo. 2014 m. birželio 18 d. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas A. L. parodė, kad ta pačia eismo juosta priešais jį važiavusi transporto priemonė, nuo kurios buvo nutolęs 400 – 500 metrų atstumu „<...> vieną sykį važiuojant kelyje, užmetė automobilio galą, o tada automobilis nuvažiavo nuo kelio. Automobilis į priešingą eismo juostą išvažiavęs nebuvo. Apeliantės teigimu, ji tada dar pagalvojo, kad tas priešais važiavęs automobilis užtraukė rankinį stabdį ir pasuko staigiu kampu į dešinėje pusėje esantį keliuką. Taigi tokie asmens, kuris įvykio aplinkybes stebėjo, iš paskui važiuojančio automobilio, kuris yra nešališkas, parodymai kategoriškai paneigia Ž. L., D. B., L. B. ir L. D. parodymus, kad automobilis „Citroen Xsara Picasso“ buvo išvažiavęs į dešinį kelkraštį, po to pasukęs į priešpriešinę eismo juostą ir nuvažiavęs į dešinį kelkraštį. Aplinkybes, kad transporto priemonė nebuvo išvažiavusi į dešinį kelkraštį, t. y. nevažiavo žvyrkeliu, patvirtina ir 2014 m. vasario 13 d. eismo įvykio vietos apžiūros protokole, schemoje užfiksuoti faktai, jog transporto priemonė tik vieną kartą keitė važiavimo kryptį, t. y. matomi ištisiniai 25,4 m ilgio padangų pėdsakai, griovyje už kelio ribų. Protokole nėra užfiksuota duomenų, t. y. padangų žymių ant žvyruoto kelkraščio, tai visiškai paneigia Ž. L. teiginį, kad ji (A. V.) nesugebėjo suvaldyti automobilio. Tai tik patvirtina faktą, kad automobilis tiesiog stačiai nuvažiavo nuo kelio dėl pašalinių veiksnių.

Apeliantė pažymi, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliktas neišsamiai ir aplaidžiai. Tyrimo metu nebuvo pašalinti visi iškilę prieštaravimai tarp įvykio dalyvių, t. y. A. V. ir L. D.. Nesiaiškinta, kuria ranka Ž. L. sugriebė už vairo, į kurią pusę pasuko transporto priemonės vairą. Dėl nekokybiškai atliktos akistatos tarp L. D. ir Ž. L. nebuvo vienareikšmiškai nustatytas faktas, ar Ž. L. griebė už automobilio vairo, ar ne. Negalėdamas pašalinti esminių prieštaravimų, Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroras J. Sykas 2014 m. liepos 24 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą buvo nutraukęs. Pastarojo priimtą nutarimą Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas V. Kičiatovas 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu paliko galioti. Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartimi prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo panaikintas. Tęsiant ikiteisminį tyrimą, naujos aplinkybės byloje nustatytos nebuvo, nebuvo apklausti nauji liudytojai. Byla papildyta tik civiliniais ieškiniais. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad prieštaravimų byloje nepašalino ir pirmosios instancijos teismas. Teismas ne kartą buvo nutaręs apklausti teisme kaip liudytoją L. D. ir A. L., bet šio savo nutarimo neįvykdė, nes minėti liudytojai į teismo posėdį neatvyko. Teismas nesiėmė visų būtinų priemonių ir įstatymo jam suteiktų galių, jog teisiamajame posėdyje liudytojai būtų apklausti, todėl pažeidė BPK 241, 242 straipsnių nuostatas, reikalaujančias, kad būtų imtasi visų įstatymo numatytų priemonių, jog būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės ir kad teismas privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus. Apeliantės nuomone, dėl to galima teigti, kad pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas.

Nuteistosios A. V. teigimu, apie tai, kad Ž. L. sugriebė už vairo ir taip sutrukdė atstatyti stabilų automobilio judėjimą važiuojamojoje kelio dalyje, 2014 m. kovo 7 d. ikiteisminio tyrimo metu pirmoji prabilo ir patvirtino nukentėjusioji L. D.. Apeliantė iki to momento apklausta nebuvo, bylos duomenų nežinojo. Nuteistoji A. V. nurodo, kad po eismo įvykio ji buvo pristatyta į Plungės policijos komisariatą, jai sėdint koridoriuje, tyrėja padavė popieriaus lapą ir liepė trumpai išdėstyti įvykio aplinkybes. Jokios patirties rašyti tokio pobūdžio paaiškinimus neturėjo, nežinojo, ką konkrečiai būtina detalizuoti. Todėl viską išdėstė labai glaustai. Akcentuoja, kad po eismo įvykio ji buvo šoko būsenos, labai išsigandusi dėl paties įvykio, sužalotų asmenų. Nors po įvykio medikai jai sužalojimų nenustatė, tačiau ji jautėsi blogai. Apeliantė nurodo, kad 2014 m. vasario 14 d. ji kreipėsi į ligoninės priėmimo skyrių, buvo atlikta rentgenograma, lūžių nustatyta nebuvo, 2014 m. vasario 18 d. kreipėsi į šeimos gydytoją D. B. UAB „(duomenys neskelbtini)“, kur jai buvo nustatyta diagnozė: traumuotas kaklas, dubens sritis, kairė ranka. Nuo 2014 m. vasario 14 d. iki 2014 m. vasario 21 d. gydytoja atleido nuo užsiėmimų kolegijoje. 2014 m. vasario 24 d. po pakartotinio kreipimosi pas gydytoją D. B., buvo diagnozuotas kaklo patempimas, nustatytas laikinas nedarbingumas nuo 2014 m. vasario 24 d. iki 2014 m. vasario 28 d. Po eismo įvykio praėjus savaitei, norėdama konkrečiai nurodyti įvykio aplinkybes, telefonu kreipėsi į šioje byloje ikiteisminį tyrimą atliekančią Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėją L. P.. Tačiau ši paaiškino, kad tyrimo veiksmus byloje planuojanti pati, ji (A. V.) bus apklausa artimiausiu laiku. Dar keletą kartų teko skambinti tyrėjai, tačiau buvo kartojama, kad bus iškviesta šaukimu. Taigi, ją apklausė tik 2014 m. kovo 17 d., tada ji ir davė išsamius paaiškinimus.

Vertindama ikiteisminio tyrimo metu susiklosčiusią situaciją, apeliantė teigia, kad buvo pažeistos ne tik paminėtos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso normos, bet ir nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje. Pareiga įrodyti asmens kaltumą deleguota prokurorui ir ikiteisminio tyrimo institucijoms.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje iš AB „(duomenys neskelbtini)“ priteista S. L. 1030,33 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad S. L. šiame procese neturtinės žalos atlyginimo net neprašė. Iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad buvo analizuojamas S. L. reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo (už nagrinėjamame įvykyje dalyvavusį automobilį ir kelionės išlaidas), todėl teismas, rašydamas „neturtinė žala“, galbūt turėjo omenyje „turtinė žala“.

Atsikirtimuose į nuteistosios A. V. apeliacinį skundą nukentėjusioji L. B. prašo nuteistosios A. V. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nuosprendį, iš nuteistosios A. V. priteisti jai bylinėjimosi išlaidas už suteiktą advokato teisinę pagalbą.

Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistoji, jos gynėja prašė nuteistosios apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusiosios L. B. atstovas prašė nuteistosios skundą atmesti, nukentėjusioji L. D. nuomonės dėl nuteistosios apeliacinio skundo nepareiškė, prokuroras prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti, AB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą palikti nenagrinėtą.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Apeliaciniame skunde nuteistoji A. V. teigė, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo ištirtos visos bylos aplinkybės, panaikinti prieštaravimai, todėl apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir turi būti panaikintas, o ji pagal Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 1 dalį turi būti išteisinta. Teismas neteisingai nustatė eismo įvykio kilimo priežastis, netinkamai įvardijo priežastinį ryšį tarp kelių transporto eismo saugumo ir transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių. Nebuvo atsižvelgta ir į kitus faktorius, taip pat galėjusius turėti reikšmės padarinių atsiradimui, nebandyta nustatyti, ar minėti pažeidimai buvo eismo įvykio, sukėlusio BK 281 straipsnyje numatytus padarinius, priežastis. Apeliantės teigimu, įvykio dieną ji vairavo automobilį Ž. L. pavedimu, nes ši buvo išgėrusi alkoholio. Kelionės metu Ž. L. ragino važiuoti greičiau, liepė nedeginti sankabos, taip tiesiogiai sąmoningai skatino pažeisti Kelių eismo taisykles. Kai suskambo jos mobiliojo ryšio telefonas, ji vengė juo kalbėti, stengėsi vairuoti atsakingai, todėl telefoną padavė šalia sėdėjusiai Ž. L., tačiau ši ištiesė telefoną jai atgal. Tada ji paėmė mobiliojo ryšio telefoną dešine ranka į jį net nežiūrėdama, turėdama tikslą padėti jį ant panelės. Kaire ranka laikė vairą ir žiūrėjo į kelią. Vienu momentu nežymiai suktelėjo vairą į dešinę pusę. Tada transporto priemonė priartėjo prie dešinio kelkraščio, tačiau važiavo asfaltuota kelio danga, į žvyrkelį neišvažiavo, taip pat neišvažiavo ir į priešpriešinę eismo juostą. Nuteistosios tvirtinimu, pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis buvo neadekvatus Ž. L. elgesys, nes ji čiupo už vairo ir pakeitė važiavimo kryptį.

Apeliaciniame skunde nuteistoji A. V. teigė, kad aplinkybę, jog Ž. L. sugriebė už vairo ir taip sutrukdė atstatyti stabilų automobilio judėjimą važiuojamojoje kelio dalyje, 2014 m. kovo 7 d. ikiteisminio tyrimo metu pirmoji prabilo ir patvirtino nukentėjusioji L. D.. Negalėdamas pašalinti esminių prieštaravimų, Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroras J. Sykas 2014 m. liepos 24 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą buvo nutraukęs. Pastarojo priimtą nutarimą Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas V. Kičiatovas 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu paliko galioti. Tačiau Plungės rajono apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartimi prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą panaikino. Tęsiant ikiteisminį tyrimą, naujos aplinkybės byloje nustatytos nebuvo, nebuvo apklausti nauji liudytojai. Byla papildyta tik civiliniais ieškiniais.

Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusioji L. D. parodė, kad netoli (duomenys neskelbtini) ar už (duomenys neskelbtini), suskambo vairuotojos telefonas. Vairuotoja telefoną perdavė keleivei, tačiau keleivė pasakė, kad norima šnekėti su vairuotoja, ir vairuotoja pasiėmė telefoną atgal. Tada išgirdo keleivės žodžius: „žiūrėk kur važiuoji“. Po šių žodžių buvo staigus posūkis, o kas vyko po to, nukentėjusioji nebežinojo. Nukentėjusioji L. D. neprisiminė, ar kas nors griebė už vairo. Kai grįžo namo, skambino mamai per „Skype“ ir pasakojo, kas nutiko. Vėliau, kai kalbėjo su mama apie tą įvykį, mama jai (L. D.) sakė, jog ji minėjo mačiusi, kad keleivė linko link vairo. Tačiau, ar tikrai taip buvo, nukentėjusioji L. D. apeliaciniame teismo posėdyje parodyti negalėjo. L. D. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu ji sakė, kad gal keleivė ir neėmė už vairo, dėl to nebuvo tikra, pagalvojo, kad Ž. L. galėjo griebti už vairo, nes ji staigiu judesiu pasisuko į vairuotojos pusę, bet galbūt niekas ir neėmė už to vairo. Nukentėjusioji L. D. kitas merginas pažinojo tik iš matymo, bet draugės nebuvo.

Kolegijos pirmininkei perskaičius nukentėjusiosios L. D. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 74–75), nukentėjusioji L. D. patvirtino, kad Ž. L. atidavė telefoną A. V., bet kad Ž. L. ėmė už vairo, patvirtinti negalėjo.

Kolegijos pirmininkei perskaičius akistatos tarp nukentėjusiųjų L. D. ir Ž. L. metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 70–71), nukentėjusioji L. D. taip pat negalėjo patvirtinti, kad keleivė buvo sugriebusi už vairo. Parodė, kad su A. V. tėvais kažką kalbėjo apie įvykį. Jie sakė, jog jeigu ji matė, kad Ž. L. ėmė už vairo, tai turėtų pasakyti. Aplinkybę, kad galbūt Ž. L. griebė už vairo, nukentėjusioji L. D. parodė pati, nes galbūt jai taip pasirodė. Į teisėjo L. Pauliukėno klausimą nukentėjusioji dar kartą patvirtino, kad nematė aiškaus fakto, jog Ž. L. būtų griebusi už vairo, matė tik jos judesį link vairuotojos. Nukentėjusioji L. D. taip pat parodė, kad automobiliu buvo išvažiuota į kelkraštį, ji tai matė. Taip pat buvo staigus išvažiavimas į priešpriešinę eismo juostą, o grįžimo nukentėjusioji neprisiminė, nes užsimerkė ir nieko nematė. Prieš kelionę su Ž. L. bendravo, ji nenorėjo vairuoti, nes iš vakaro buvo vartojusi alkoholio, todėl paprašė, kad vairuotų A. V..

Kolegijos pirmininkei perskaičius nukentėjusiosios L. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 46), nukentėjusioji L. D. neprisiminė, ar prieš įvykį A. V. dar kas nors skambino.

Kolegijos pirmininkei perskaičius nukentėjusiosios D. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 62), nukentėjusioji L. D. prisiminė tik tą skambutį, kai vairuotoja pati paėmė telefoną ir jį padavė Ž. L..

Kaip matyti, nukentėjusioji L. D. aiškiai patvirtino, kad A. V., tuo metu, kai ėmė iš Ž. L. telefoną, buvo išvažiavusi į kelkraštį, tačiau nepatvirtino aplinkybės, kad A. V. vairuojant automobilį, Ž. L. griebė už vairo. L. D. paaiškino, kodėl jai pasirodė, kad Ž. L. galbūt griebė už vairo, nes Ž. L. buvo pasvirusi į A. V. pusę. L. D. šią savo nuomonę analogiškai pagrindė ir akistatos su Ž. L. metu.

Akistatos tarp nukentėjusiųjų L. D. ir Ž. L. metu nukentėjusioji L. D. parodė, kad suskambus vairuotojos telefonui, vairuotoja paėmė jį nuo priekinės panelės ir padavė šalia sėdėjusiai Ž. L.. Ž. L. atsiliepė ir grąžino telefoną vairuotojai. Vairuotoja, norėdama apsukti telefoną, nukreipė žvilgsnį į telefoną. L. D. tuo metu taip pat pažiūrėjo į savo telefoną ir išgirdo Ž. L. šaukiant vairuotojai, kad žiūrėtų, kur važiuoja. Tada pakėlusi akis pamatė, kad automobilis įvažiavo į žvyruotą kelkraštį. Ž. L., berods, dešine ranka pasuko vairą į kairę pusę, bet L. D. dėl to nebuvo įsitikinusi, taip manė, nes Ž. L. pakrypo link A. V.. Po to A. V. pasuko vairą, kad ištiesintų automobilį, ir jis nuvažiavo nuo kelio. Kai automobilis nuvažiavo nuo kelio, L. D. užsimerkė. L. D. patikslino, kad kai A. V. laikė telefoną dešinėje rankoje, ji vairavo kaire ranka. L. D. patvirtino prisimenanti tik tiek, kad kai automobilis iš kelkraščio išvažiavo į kairę kelio pusę, A. V. sugriebė vairą abiem rankomis ir nuvažiavo į dešinę pusę – nuo kelio. Akistatos metu Ž. L. tvirtino, kad ji už vairo tikrai neėmė, tik sušuko, kad A. V. žiūrėtų, kur važiuoja. Jai paimti už vairo būtų buvęs per didelis tarpas (t. 1, b. l. 70–71).

Iš akistatos metu duotų parodymų matyti, kad L. D. vėlgi patvirtino, kad A. V. buvo užvažiavusi ant žvyrkelio, taip pat parodė, kad kai Ž. L. perdavė jai telefoną, ji buvo nukreipusi žvilgsnį į telefoną. Pažymėtina, kad L. D. ir akistatos su Ž. L. metu, manydama, kad Ž. L. galbūt griebė už vairo, nes buvo pakrypusi link A. V., parodė, jog Ž. L. pasuko vairą kairėn, o A. V. įvažiavo į griovį, bandydama ištiesinti automobilį. Tačiau, kaip jau buvo minėta, tokia aplinkybė visiškai prieštarautų ir pačios nuteistosios A. V. parodymams, nes pagal A. V. parodymus, pati A. V., bandydama ištiesinti automobilio važiavimo kryptį, tik nežymiai buvo pasukusi vairą kairėn, o Ž. L. griebė už vairo ir, priešingai, pasuko vairą dešinėn, dėl to automobilis nuvažiavo į griovį.

Kad nuteistajai A. V. vairuojant automobilį Ž. L. griebė už vairo, neparodė ne tik pati Ž. L., bet tokios aplinkybės nepatvirtino ir nei viena automobilyje važiavusi nukentėjusioji.

Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji Ž. L. nepaneigė aplinkybės, kad įvykio dieną ji negalėjo vairuoti automobilio, kadangi buvo vartojusi alkoholio. A. V. buvo anksčiau vairavusi jos mamos automobilį. Ji leido A. V. vairuoti automobilį, nes nebuvo kitos išeities. Važiuojat suskambo telefonas, A. V. telefoną perdavė jai. Ž. L. teigimu, ji sakė A. V., kad neatsilieps, kad skambina mama, paspaudė atsiliepimo mygtuką ir perdavė telefoną A. V.. Pakėlusi akis pamatė, kad automobilis važiuoja kelkraščiu. A. V. norėjo kalbėti su mama, nukreipė dėmesį nuo kelio ir automobilis pradėjo važiuoti dešiniau, o jai (Ž. L.) surikus, A. V. pasuko kairėn, Ž. L. nuomone, išvažiavo į kitą eismo juostą, ir vėl pasuko vairą į dešinę, nesuvaldė automobilio ir nuvažiavo į griovį. Ž. L. tvirtinimu, ji už vairo nečiupo, A. V. sankabą degino dar (duomenys neskelbtini), tai pat užvažiavo ant bordiūro. Po eismo įvykio nesutarė dėl žalos dydžio atlyginimo už sugadintą automobilį, o po mėnesio A. V. atvažiavusi pasakė, kad prisiminė, jog matė ant vairo trečią ranką, ir tai būtų, A. V. teigimu, jos (Ž. L.) ranka (t. 2, b. l. 127–128).

Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji L. B. parodė, kad eismo įvykio metu, automobilyje ji sėdėjo ant galinės sėdynės. A. V., norėdama apsukti automobilį, užvažiavo ant bordiūro, automobilis užgeso. (duomenys neskelbtini) buvo sustojusios parūkyti, kai pradėjo važiuoti, automobilis vėl užgeso. Tada suprato, kad A. V. buvo neseniai gavusi vairuotojo pažymėjimą. Važiuojant A. V. paskambino tėtis, ji pakalbėjo apie 5 sekundes ir perdavė telefoną Ž. L.. Vėliau vėl skambėjo A. V. telefonas, abi – ir A. V., ir Ž. L. žiūrėjo į telefoną, tai ji matė gerai. Tada vairuotoja užvažiavo ant žvyrkelio. Ž. L. sušukus: „kur važiuoji?“, vairuotoja pasuko į kairę ir išvažiavo į kitą eismo juostą, grįžo atgal į dešinę ir nuvažiavo į griovį. Niekas už vairo negriebė. Nukentėjusioji kelis kartus pažiūrėjusi į spidometrą matė, kad A. V. važiavo 90 km/h greičiu (t. 2, b. l. 128–129).

Iš apeliaciniame teismo posėdyje perskaitytų 2014 m. kovo 28 d. ikiteisminio tyrimo metu duotų, kaip liudytojos, nukentėjusiosios L. B. parodymų nustatyta, kad ji matė, kaip vairuotoja paėmusi telefoną, kuris buvo kažkur automobilio priekyje, padavė jį Ž. L., kad abi – ir A. V., ir Ž. L. žiūrėjo į telefoną, tada automobilis pradėjo važiuoti į dešinę pusę ir užvažiavo ant žvyrkelio. Ž. L. sušukus, kad žiūrėtų, kur vairuoja, vairuotoja greitu judesiu pasuko vairą į kairę, po to į dešinę ir automobilį sumėčius, jis nuvažiavo į griovį (t. 1, b. l. 48).

Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji D. B. parodė, kad ji girdėjo, jog važiuojant automobiliu skambėjo telefonas. Iš pradžių A. V. su kažkuo kalbėjo telefonu, sakė, kad negali kalbėti, nes vairuoja. Antrą kartą, po to, kai skambėjo telefonas, automobilis nukrypo į kelkraštį, tikrai užvažiavo ant žvyrkelio, nes pasikeitė net važiavimo garsas, paskui automobilis staigiai buvo pasuktas į kairę, atgal į dešinę ir nuvažiavo į griovį. Ž. L. sakė vairuotojai žiūrėti, kur ši važiuoja. Nukentėjusioji D. B. nematė, kad šalia sėdėjusi keleivė būtų griebusi už vairo, taip pat nematė, ar vairuotojo viršijo greitį (t. 2, b. l. 129–130).

Iš apeliaciniame teismo posėdyje perskaitytų 2014 m. vasario 13 d. ikiteisminio tyrimo metu duotų, kaip liudytojos, nukentėjusiosios D. B. parodymų nustatyta, kad važiuojant tiesiu kelio ruožu, suskambus telefonui ar atėjus SMS žinutei, automobilis pradėjo važiuoti dešiniau, užvažiavo ant žvyrkelio. Tada vairuotoja pasuko kairiau, po to vėl dešiniau ir, nesuvaldžiusi automobilio, nuvažiavo į griovį (t. 1, b. l. 60). Tokias pat aplinkybes D. B. parodė ir apklausta papildomai. D. B. papildomai parodė, kad suskambus telefonui, telefoną paėmė A. V. ir perdavė jį Ž. L.. Tada automobilis pradėjo važiuoti į dešinę pusę. Kai automobilis užvažiavo abiem dešiniaisiais ratais ant žvyruoto kelio, Ž. L. pasakė A. V., kad ši žiūrėtų, kur važiuoja. A. V. staigiai pasukus į kairę, automobilį sumėtė ir jis įvažiavo, kaip liudytojai atrodė, į priešingą eismo juostą, tada pasukus vairą į dešinę, automobilis nuvažiavo į griovį (t. 1, b. l. 62).

Iš aptartų nukentėjusiųjų Ž. L., L. B. ir D. B. parodymų visumos nustatyta, kad jų parodymai vieni kitiems neprieštarauja, priešingai, vieni kitus tik papildo, parodant, ką konkrečiai, prieš įvykstant eismo įvykiui, kiekviena matė realiai, taip paneigiant nuteistosios A. V. versiją, jog eismo įvykis buvo sukeltas dėl to, kad Ž. L. griebė už vairo. Nukentėjusioji Ž. L. ir pati neneigė to, kad ji nevairavo automobilio dėl neblaivumo, tačiau ne tik Ž. L., bet ir L. B. bei D. B. neparodė, jog Ž. L. griebė už vairo. Nukentėjusiosios Ž. L. ir L. B. parodė, kad nuteistoji A. V. buvo nukreipusi žvilgsnį į mobilųjį telefoną, tada užvažiavo ant žvyrkelio, staigiai pasuko į kairę ir išvažiavo į kitą eismo juostą, po to pasuko atgal į dešinę ir nuvažiavo į griovį. Nukentėjusioji D. B. taip pat patvirtino, kad nuteistoji A. V. buvo užvažiavusi ant žvyrkelio, nes ji girdėjo pasikeitusį važiavimo garsą. Tada A. V. staigiai pasuko automobilį į kairę, po to atgal į dešinę ir nuvažiavo į griovį. Be to, nukentėjusiosios L. B. ir D. B. parodė, kad nuteistoji A. V. dar prieš suskambant telefonui antrą kartą, ji vairuodama jau buvo kalbėjusi telefonu. Aptarti nukentėjusiųjų parodymai kartu patvirtina aplinkybę, kad nuteistoji A. V. 2014 m. vasario 13 d. pirminiame paaiškinime teisingai nenurodė aplinkybės, kad eismo įvykis įvyko dėl to, kad Ž. L. griebė už vairo. Nors A. V. teigė, kad ji paaiškinimą rašė būdama šoko būsenos, nežinojo, kokias aplinkybes, susijusias su įvykusiu eismo įvykiu, detalizuoti, tačiau šiuo atveju nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad A. V., nors ir būdama šoko būsenos, būtent tokią svarbią ir esminę aplinkybę, dėl kurios, A. V. teigimu, ir įvyko eismo įvykis, t. y. dėl to, kad Ž. L. griebė už vairo, visų pirma ir būtų nurodžiusi. Tačiau, kaip ir buvo aptarta, paaiškinime nuteistoji A. V. nurodė, kad važiuodama truputį užvažiavo ant žvyruoto kelkraščio, automobilį sumėtė ir nesugebėjo jo suvaldyti, todėl nuvažiavo nuo kelio (t. 1, b. l. 90). Tokios paaiškinime nurodytos aplinkybės, kurių, A. V. teigimu, ji nedetalizavo, visiškai neprieštarauja ir nukentėjusiųjų Ž. L., L. B. ir D. B. nurodytoms ir aptartoms aplinkybėms.

Apeliaciniame teismo posėdyje liudytojas A. L. parodė, kad įvykio dieną važiavo nuo (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). Ne didesniu kaip 400 metrų atstumu nuo jo, priekyje, važiavo lengvasis automobilis, kuris susvirduliavo ir nuvažiavo į kanalą. Vieną kartą automobilis kryptelėjo į kairę, po to į dešinę pusę, o kai privažiavo arčiau, pamatė, kad automobilis įvažiavo į kanalą. Pirmiausia automobilis pasuko į kairę pusę, po to į dešinę. Liudytojas iškvietė policiją. Viskas vyko momentaliai, taip, lyg būtų automobilį sumėtę. Į kairę pusę posūkis labai staigus nebuvo, o į dešinę pusę posūkis buvo staigus. Liudytojas parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu įvykį prisiminė geriau.

Kolegijos pirmininkei perskaičius liudytojo A. L. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 87), liudytojas patvirtino, kad jo duoti parodymai yra teisingi. Gal automobilis ir nebuvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, bet automobilį tikrai sumėtė – automobilis suktelėjo į kairę, o po to į dešinę. Atrodė taip, kad automobilis norėjo pasukti į keliuką, bet važiavo per dideliu greičiu ir jį užmetė. Buvo staigus užsukimas į dešinę pusę. Ar prieš užmetimą automobilis buvo išvažiavęs į kelkraštį, liudytojas nepastebėjo.

Iš aptartų liudytojo A. L. parodymų nenustatyta, kad jis aiškiai būtų matęs, jog nuteistosios A. V. automobilis buvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą. Tačiau pažymėtina, kad šiuo atveju aplinkybė, ar A. V. išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, ar ne, nėra esminė nustatinėjant aplinkybes, susijusias su jos padarytais Kelių eismo taisyklių pažeidimais, dėl kurių padarymo ji nuteista skundžiamu nuosprendžiu, tačiau liudytojo parodymai nepaneigia paties fakto, kad automobilis buvo pavažiavęs kairiau, po to vėl grįžo į dešinę pusę ir nuvažiavo į griovį, t. y. kelyje buvo sunkiai valdomas ir nesuvaldytas.

Pažymėtina, kad nuteistoji A. V., kaip ir bet kuris kitas vairuotojas, vairuodama transporto priemonę, tik ji pati atsako už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, todėl jos teigimas, kad ji viršijo greitį dėl to, jog tai daryti ją ragino Ž. L., yra visiškai teisiškai nepagrįstas, kartu vertintinas kaip gynybos pozicija. Atsižvelgiant į nustatytas ir aptartas aplinkybes dar kartą akcentuotina, kad nuteistoji A. V. ir pati parodė, jog žinojo ir privalėjo žinoti, kad vairuojant automobilį draudžiama naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, jeigu jomis naudojamasi rankomis, išskyrus tuos atvejus, kai stovinčios transporto priemonės variklis išjungtas, turi vengti bet kokių su transporto priemonės vairavimu nesusijusių veiksmų, vairuojant automobilį negali kalbėti telefonu ir turi vengti bet kokių su transporto priemonės vairavimu nesusijusių veiksmų, kad pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, kelio ir transporto priemonės būklę, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950 (2012-11-28 redakcija) patvirtintų Kelių eismo taisyklių 21, 133 punktai). Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su nuteistosios A. V. apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl neturi pagrindo abejoti tuo, kad suskambus mobiliojo ryšio telefonui, A. V. neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, vietovės reljefą, transporto priemonės ypatumus, siekdama paimti iš keleivės Ž. L. mobiliojo ryšio telefoną, nesulėtino važiavimo greičio, nesustojo, nukreipė dėmesį nuo automobilio vairavimo, pasisuko link keleivės, dėl to prarado automobilio valdymo kontrolę, automobilis prarado tiesią eigą ir stabilumą bei nuvažiavo nuo kelio į pakelės griovį. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų nukentėjusiajai D. B. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o nukentėjusiajai L. B. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Tokiais veiksmais A. V. pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950 (2012-11-28 redakcija) patvirtintų Kelių eismo taisyklių 21, 133 punktus bei padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 1 dalyje.

Pažymėtina, kad nuteistoji A. V. teisę vairuoti įgijo tik vos prieš septynis mėnesius iki nusikalstamos veikos padarymo (t. 1, b. l. 23), automobilyje vežė net keturis keleivius, todėl turėdama tik tokį nedidelį vairavimo stažą, ji, vairuodama automobilį, juolab priklausantį nuosavybės teise ne jai, turėjo būti itin atidi, tačiau Kelių eismo taisyklių nesilaikė, dėl to sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sužaloti du asmenys, dėl padaryto nusikaltimo iš esmės savo kaltės nejaučia, o tai parodo, kad nuteistoji savo elgesio kritiškai nevertina ir išvadų dėl savo poelgio nepadarė. Siekdamas užtikrinti BK 41 straipsnyje deklaruojamą bausmės paskirtį – sulaikyti A. V. nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai ją nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, pirmosios instancijos teismas nuteistajai A. V. už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, paskyrė švelniausią bausmės rūšį – baudą. Pažymėtina, kad nors nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau pirmosios instancijos teismo nustatytos baudos dydis yra žymiai mažesnis nei BK 47 straipsnio 3 dalies 5 punkte (2011 m. balandžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1350 redakcija) numatytos baudos už padarytus neatsargius nusikaltimus vidurkis, todėl mažinti baudos dydį dar labiau nėra jokio pagrindo.