Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-04-16 · Administracinė byla Nr. P-146-28-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-04-16
Bylos Nr.
P-146-28-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Pareiškėjas
A. K.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui
Kategorijos
  • 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P146–28/2010 Procesinio sprendimo kategorija 80.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. balandžio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442 – 705/2009 pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus 2002 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr.765, kuriuo nuspręsta išieškoti iš A. K. personalinės firmos „Begin“ savininko A. K. lėšų ar turto ne ginčo tvarka 9182,84 Lt (5800,63 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų bei 3382,21 Lt netesybų).

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, apskaičiuodamas mokėtinas valstybinio socialinio draudimo įmokas, vadovavosi Vyriausybės 1994 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr.1319 „Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifo dydžių atskiroms draudimo rūšims ir bazinės pensijos dydžio bei įmokų tarifo bazinei pensijai gauti patvirtinimo“. Tačiau Konstitucinis Teismas 2002 m. birželio 3 d. nutarime išaiškino, jog mokesčiai gali būti nustatomi tik įstatymu, todėl valstybinio socialinio draudimo įmokos negali būti skaičiuojamos remiantis Vyriausybės nutarimais. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad atsakovas negali iš jo, kaip individualios įmonės savininko, reikalauti sumokėti mokestį, už kurio mokėjimą yra atsakinga įmonė.

Atsiliepimas

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, todėl yra teisėtas. Pareiškėjo nurodytas Konstitucinio Teismo nutarimas buvo priimtas vėliau nei šiuo atveju buvo apskaičiuotos valstybinio socialinio draudimo įmokos ir neturi atgalinio veikimo galios. Individuali įmonė yra neribotos atsakomybės juridinis asmuo, todėl pareiškėjas, kaip įmonės savininkas, yra atsakingas už valstybinio socialinio draudimo įmokų nemokėjimą.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. liepos 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas pakeitė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus 2002 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr.765 dalį dėl 5800,63 Lt išieškojimo ir nusprendė išieškoti iš A. K. personalinės firmos „Begin“ savininko A. K. lėšų ar turto ne ginčo tvarka 1656 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų už laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 15 d.. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus 2002 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr.765 dalį dėl 3382,21 Lt netesybų panaikino ir perdavė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui delspinigių išieškojimo klausimą nagrinėti iš naujo.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo personalinė firma „Begin“ įmonių registre įregistruota 1991 m. birželio 17 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnis (2002 m. liepos 4 d. redakcija Nr.IX-1029) numatė pareigą individualių (personalinių) įmonių savininkams Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas bazinei pensijai ir papildomai pensijos daliai. Įmonių įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje (2000 m. liepos 13 d. redakcija Nr.VIII-1843) buvo įtvirtintas individualios (personalinės) įmonės ir įmonininko turto bendrumas, kuris turi būti suprantamas kaip įmonės savininko neribota atsakomybė pagal įmonės prievoles. Pareiškėjas neatitiko Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 4 dalies nuostatų, suteikiančių teisę nemokėti valstybinio socialinio draudimo įmokų, todėl atsakovas pagrįstai reikalavo sumokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas iš pareiškėjo, kaip personalinės įmonės savininko ir už įmonės prievolių tinkamą įvykdymą atsakingo asmens. Atsakovas valstybinio socialinio draudimo įmokas pareiškėjo įmonei skaičiavo pagrįstai, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų, kurie galiojo įmokų apskaičiavimo laikotarpiu. Teismas nurodė, kad atsakovas 2001 m. kovo 26 d. priėmė sprendimą Nr.110, kuriuo nusprendė iš pareiškėjo įmonės ne ginčo tvarka išieškoti 7505,82 Lt už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d.. Šis sprendimas buvo pateiktas vykdymui antstolių kontorai ir buvo pradėta vykdomoji byla. Šis atsakovo sprendimas nenuginčytas ir atsakovas nepateikė duomenų apie vykdomosios bylos nutraukimą. Todėl laikytina, kad ginčijamo 2002 m. gruodžio 13 d. sprendimo priėmimo metu galiojo ir buvo perduotas vykdymui atsakovo 2001 m. kovo 26 d. sprendimas Nr.110 dėl 7505,82 Lt išieškojimo. Tai, kad teismo antstolis 2001 m. balandžio 17 d. surašė aktą apie išieškojimo negalimumą ir informavo apie tai atsakovą, savaime 2001 m. kovo 26 d. sprendimo Nr.110 nepanaikina ir nesudaro pagrindo vėliau atsakovui priimti dar vieną sprendimą dėl socialinio draudimo įmokų už tą patį laikotarpį išieškojimo. Todėl konstatuotina, kad atsakovas 2002 m. gruodžio 13 d. sprendimu galėjo apskaičiuoti pareiškėjo įmonės nesumokėtas įmokas tik už laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 13 d., bet negalėjo tokių įmokų skaičiuoti už visą 1995 m. gegužės 4 d. - 2002 m. gruodžio 15 d. laikotarpį. Be to, atsakovas, apskaičiuodamas nesumokėtas įmokas už 7 metus 7 mėnesius 12 dienų, pažeidė ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 38 straipsnio 8 dalies reikalavimą, draudžiantį įmokas skaičiuoti už ilgesnį kaip penkerių praėjusių kalendorinių metų laikotarpį. Teismas nurodė, kad iš atsakovo pateiktų pažymų matyti, kad per laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 13 d. pareiškėjas nesumokėjo 1656 Lt privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų. Pagal Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr.1156 patvirtintas Valstybinio socialinio draudimo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisykles (aktualias šio nutarimo redakcijas per laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 13 d.), individualių (personalinių) įmonių savininkai ir jiems prilyginti savarankiškai dirbantys asmenys valstybinio socialinio draudimo įmokas už save turėjo mokėti kartą per ketvirtį; įmokos turėjo būti sumokėtos ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną prieš to ketvirčio paskutinio mėnesio 15 dieną (Taisyklių 20 punkto 3 papunktis). Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalį ir Mokesčių administravimo įstatymo (2001 m. birželio 26 d. redakcija Nr.IX-394) 39 straipsnio 2 dalį, delspinigiai negalėjo būti skaičiuojami ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos. Teisė į delspinigių išieškojimą atsakovui atsirasdavo kiekvieno ketvirčio paskutinio mėnesio 16 dieną, nuo kurios ir turėtų būti skaičiuojamas 180 dienų terminas. Iš pateiktų minėtų pažymų matyti, kad delspinigiai aptariamu 2001 m. sausio 1 d. - 2002 m. gruodžio 13 d. laikotarpiu buvo skaičiuojami neteisingai.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2009 m. birželio 11 d. sprendimu jį iš dalies patenkino: panaikino Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 14 d. sprendimą ir priėmė naują - panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus 2002 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr.765 „Dėl išieškojimo į VSDF biudžetą ne ginčo tvarka“.

Teismas, aiškindamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas pažymėjo, kad nors ABTĮ 52 straipsnis nenurodo, kokia forma pareiškėjas privalo tikslinti ar pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką, tačiau darytina išvada, kad skundo pagrindo ar dalyko (pareiškėjo reikalavimo) tikslinimas ar pakeitimas turi būti atliekamas raštu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas raštu jokių papildomų reikalavimų nepareiškė, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai išsprendė tik tą reikalavimą, kuris buvo suformuluotas pareiškėjo raštu pateiktame skunde. Todėl ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies, reikalaujančios, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, pirmosios instancijos teismas nepažeidė.

Teismas taip pažymėjo, kad nors, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, keitėsi teisėjų sudėtis, tačiau byla paskutiniame teismo posėdyje, kuriame buvo priimtas sprendimas, buvo nagrinėjama iš esmės nuo pat pradžios, todėl procesinis įstatymas nebuvo pažeistas.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog atsakovas 2001 m. kovo 26 d. priėmė sprendimą Nr.110, kuriuo nusprendė iš pareiškėjo įmonės ne ginčo tvarka išieškoti 7505,82 Lt už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d.. Šis sprendimas buvo pateiktas vykdymui antstoliui ir buvo pradėta vykdomoji byla. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šis atsakovo sprendimas nenuginčytas ir atsakovas nepateikė duomenų apie vykdomosios bylos nutraukimą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, galiojant 2001 m. kovo 26 d. sprendimui Nr.110 dėl 7505,82 Lt išieškojimo, atsakovas negali priimti dar vieno sprendimo dėl socialinio draudimo įmokų už tą patį laikotarpį išieškojimo. Apeliacinės instancijos teismo kolegija vertino, kad šių aplinkybių konstatavimas yra pagrindas skundžiamam administraciniam aktui panaikinti.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs skundžiamą individualų administracinį aktą neteisėtu, jo (ar jo dalies) nepanaikino, o pakeitė ir naujai suformulavo skundžiamo administracinio sprendimo rezoliucinę dalį. Akcentavo, kad administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, kurioje yra ginčijamas individualus administracinis aktas, ir nustatęs, kad yra jo panaikinimo pagrindai, numatyti ABTĮ 89 straipsnyje, gali tik panaikinti skundžiamą aktą (ar jo dalį). Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje administracinėje byloje priimdamas sprendimą pakeisti skundžiamą administracinį sprendimą ir suformuluodamas šio sprendimo rezoliucinę dalį, pažeidė proceso įstatymą. Be to, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, pakeisdamas skundžiamą administracinį sprendimą, iš esmės ėmėsi vykdyti viešojo administravimo subjektui priskirtas funkcijas.

Teismas, remdamasis Konstitucinio teismo jurisprudencija pabrėžė, kad konstitucinis valstybės valdžių padalijimo principas, be kitų reikalavimų, suponuoja tai, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti pusiausvyra, kad kiekvienai valdžios institucijai suteikiama jos paskirtį atitinkanti kompetencija, kurios konkretus turinys priklauso nuo tos valdžios vietos bendroje valdžių sistemoje ir jos santykio su kitomis valdžiomis, kad, Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti, kad tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 45 straipsnio 3 dalies 1 punktas (1996 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. I-1545 redakcija), galiojęs skundžiamo administracinio sprendimo priėmimo momentu, nustatė, kad valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktorius ir jo pavaduotojai, teritorinių skyrių vedėjai ir jų pavaduotojai turi teisę išieškoti ne ginčo tvarka iš įmonių sąskaitų komerciniuose bankuose laiku nesumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas bei netesybas. Šiuo metu galiojančio Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 31 straipsnio 1 punktas (2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX-2535 redakcija) irgi nustato, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai kontroliuoja priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų, baudų, delspinigių sumokėjimą ir vykdo laiku nesumokėtų socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą.

Apeliacinės instancijos teismas priėjo prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas, pakeisdamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus 2002 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr.765 rezoliucinę dalį ir ją naujai išdėstydamas, įgyvendino minėtuose įstatymuose įtvirtintus valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus įgaliojimus, todėl toks pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja konstituciniam valdžių padalijimo principui.

IV.

2009 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo A. K. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442 – 705/2009.

Prašyme pareiškėjas atkartoja argumentus, kuriuos buvo nurodęs bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, taip pat savo motyvus, kuriais grindžia nesutikimą su minėtais argumentais. Nurodo, kad jo manymu proceso atnaujinimo pagrindas nagrinėjamu atveju yra ABTĮ 153 straipsnio 2, 3, 4, 10 ir 12 papunkčiai. Pareiškėjas nurodo, kad jis pirmosios instancijos teismo posėdžiuose buvo iškėlęs naujų reikalavimų, tačiau teismas į juos neatsakė. Bylos proceso metu keitėsi pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos sudėtis, tačiau byla iš naujo nebuvo pradėta nagrinėti. Pareiškėjas nurodo, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymas nesuteikia teisės atsakovui iš įmonės savininko išieškoti mokesčius, nes įmonės savininkas nėra ūkio subjektas (ūkio subjektas yra įmonė).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu (sprendimu, nutartimi, nutartimi). Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis.

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje, t. y. ABTĮ IV skyriaus 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį instititą reglamentuojančios įstatymo normos turi būti taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį. ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A442 – 705/2009 buvo priimtas 2009 m. birželio 11 d., pareiškėjo prašymas dėl proceso šioje byloje atnaujinimo buvo išsiųstas paštu 2009 m. rugsėjo 10 d. Taigi, prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus įstatymu nustatyto termino.

Akcentuotina, kad sprendžiant proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo klausimą, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės. Tokiu atveju yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalis).

Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašydamas atnaujinti procesą kaip pagrindą nurodo Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2, 3, 4, 10 ir 12 punktus, tačiau jo prašyme iš esmės nėra nurodyta jokių konkrečių argumentų, patvirtinančių Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Įvertinus pareiškėjo prašymo turinį matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu, o jo argumentacija yra panaši į apeliaciniame skunde pateiktąją. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ištyrė pareiškėjo nurodomas aplinkybes ir 2009 m. birželio 11 d. sprendime atsakė į pareiškėjo iškeltus argumentus, susijusius su jo nurodomais tariamai pirmosios instancijos teismo padarytais procesiniais pažeidimais. Taigi prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytos aplinkybės administracinėje byloje Nr. A442 – 705/2009 buvo ištirtos.

Kiti pareiškėjo prašyme pateikti argumentai yra susiję su bylos aplinkybių vertinimu. Tuo tarpu Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnis nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą įvertinti bylos faktinę pusę (dar kartą tirti bylos aplinkybes ir dar kartą vertinti bylos įrodymus), šiuo pagrindu procesas byloje negali būti atnaujintas.

Pabrėžtina, kad byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalies nuostatą, numatančią, jog teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo išvadai, kad bylą nagrinėję teismai būtų nukrypę nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos teismų praktikos (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. K. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas, procesą administracinėje byloje Nr. A442 – 705/2009 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. K. prašymo atnaujinti procesą netenkinti, atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442 – 705/2009 pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius