Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Vingilės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2020 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo K. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme įpareigojant dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje.

V. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš K. S. priteista 400 Eur neturtinei žalai ir 30 Eur turtinei žalai atlyginti.

Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir priteista iš K. S. 125,29 Eur turtinei žalai atlyginti.

Iš K. S. priteista V. K. 200 Eur jo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. K. S. nuteistas už tai, kad 2019 m. lapkričio 4 d. apie 15.00 val. pavėsinėje prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) kilusio tarpusavio asmeninio konflikto metu, rankomis sugriebė V. K. už rūbų ties krūtinės sritimi ir parvertė ant stalo, ir grūmėsi, po to ranka vieną kartą sudavė V. K. į galvos kairės pusės sritį bei rankomis sugriebė V. K. už rūbų ties krūtinės sritimi ir parmetė ant grindų, ir gulinčiam V. K. koja ne mažiau 5 kartus spyrė į veidą bei koja ne mažiau 2 kartus spyrė į kairės pusės šoną, taip smurtaudamas nukentėjusiajam V. K. sukėlė fizinį skausmą.

2. Marijampolės apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, sprendė, kad nors K. S. kaltės nepripažino, teigė, jog tyčinių smūgių nesudavė, nukentėjusysis pats jį puolė, šie paaiškinimai paneigti nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, specialisto išvada, kitais rašytiniais bylos duomenimis, kurių visuma neabejotinai įrodo, kad K. S. sudavė smūgius kojomis ir rankomis nukentėjusiajam, dėl to jam buvo sukeltas fizinis skausmas ir tokiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. S. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalimi teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Taigi apeliacinio nagrinėjimo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Apeliaciniame skunde nesutinkama su įrodymų vertinimu atkreipiant dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į liudytojų parodymų prieštaringumą, jų neblaivumą, ryšius su nukentėjusiuoju, dėl to įvykio situaciją nepagrįstai kriminalizavo. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą įrodymų vertinimą reglamentuojančių normų taikymo aspektu, aplinkybių, teikiančių pagrindą nuosprendį panaikinti ir K. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti nenustatė.

6. Duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo bendrosios nuostatos reglamentuotos BPK 20 straipsnyje. Baudžiamajame procese įrodymais gali būti tik teisėtais būdais įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų dėl įrodymų vertinimo ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

7. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, aplinkybių, patvirtinančių skundo argumentus dėl BPK reikalavimus neatitinkančio įrodymų vertinimo ar kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nenustatė. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus, juos nuosprendyje išsamiai aprašė ir pateikė BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkantį jų vertinimą. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK ir BK nuostatų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė, kad K. S. kaltei dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo įrodyti duomenų, atitinkančių įrodymams keliamus reikalavimus, pakanka. Nuteistojo kaltumas šioje byloje grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Tai leidžia daryti išvadą, jog sprendžiant K. S. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, turėję esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakoję nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryti nebuvo.

8. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl K. S. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo V. K., liudytojų J. A., A. A. parodymais, rašytiniais bylos duomenimis ir šiuos duomenis pagrįstai pripažino neabejotinai įrodančiais, kad K. S. byloje nustatytu laiku ir aplinkybėmis nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą. Tokią išvadą teismui leido daryti viso proceso metu dėl esminių šiai bylai aplinkybių pakankamai nuoseklūs ir neprieštaringi nukentėjusiojo V. K. parodymai apie tai, kad K. S. kilusio konflikto metu prieš jį naudojo fizinį smurtą (rankomis ir kojomis sudavė smūgius į galvos, veido sritį, į kairės pusės šoną), kad jis buvo kruvinas, jam skaudėjo nosį ir šoną. Nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės atitinka ir įvykio vietoje buvusio liudytojo A. A. parodymus, kuris vienareikšmiškai patvirtino matęs, kaip K. S. kilusio konflikto su nukentėjusiuoju metu nukentėjusiajam sudavė smūgius rankomis ir kojomis į veidą ir krūtinę. Taip pat nurodė ir tai, kad kitą dieną matė nukentėjusįjį, šis skundėsi nosies, šono skausmu. Aplinkybę, kad K. S. kilusio konflikto metu naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, patvirtino ir liudytojas J. A.. Tiek nukentėjusiojo, tiek minėtų liudytojų nurodytos aplinkybės neprieštarauja ir kitiems bylos įrodymams – bendrojo pagalbos centro pateiktų pokalbių įrašų, kurių apžiūra užfiksuota 2020 m. kovo 3 d. apžiūros protokole, turiniui, policijoje registruojamų įvykių registre bei tarnybiniuose pranešimuose dėl informacijos ir įvykio aplinkybių patikslinimo nurodytoms aplinkybėms, ambulatorinėje asmens sveikatos kortelėje, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotiems duomenims, kurių visuma patvirtina tiek fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį faktą, tiek tai, kad dėl nuteistojo veiksmų nukentėjusysis jautė fizinį skausmą. Taigi nors K. S. neigė fizinio smurto veiksmus, tikino, kad tyčia jokių veiksmų neatliko, galėjo tik netyčia sukelti fizinį skausmą krisdamas ir netyčia pataikydamas keliu, jo pateikta įvykio versija neabejotinai paneigta aukščiau aptartais įrodymais, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinta, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Vertinamu atveju nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad K. S. kilusio konflikto metu naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį ir sukėlė jam fizinį skausmą, todėl jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir jis pagrįstai dėl šios veikos pripažintas kaltu.

9. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas be pagrindo rėmėsi liudytojų J. A., J. A., A. A. parodymais, kadangi jie yra suinteresuoti bylos baigtimi, tačiau teisėjų kolegija aplinkybių, teikiančių pagrindą sutikti su tokiu apelianto vertinimu, nenustatė. Liudytojai J. A. ir A. A. apie analizuojamo įvykio aplinkybes parodymus teismui davė būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Nors liudytojai ir patvirtino, kad yra pažįstami tiek su nuteistuoju, tiek su nukentėjusiuoju, tačiau byloje jokių objektyvių duomenų, kad liudytojų santykiai su nuteistuoju būtų priešiški, tarp jų būtų nesutarimai, byloje nėra. Šių aplinkybių nenurodė ir patys liudytojai. Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie galimą poveikį liudytojams, kad jie duotų išimtinai nukentėjusiajam palankius parodymus. Esminiai prieštaravimai liudytojų A. A. ir J. A. skirtingu proceso metu duotuose parodymuose nėra nustatyti. Nors J. A., apklausiamas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nurodė daugiau su fizinio smurto panaudojimu susijusių aplinkybių, negu apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, šią aplinkybę vertinti kaip esminį parodymų neatitikimą nėra pagrindo, kadangi liudytojas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme esminę šiai bylai aplinkybę, kad kilusio konflikto metu nuteistasis naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, patvirtino. Dėl liudytojo J. A. parodymų atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs prieštaravimus šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotuose parodymuose, atsižvelgę į tai, kad liudytojas viso konflikto eigos nematė, iš įvykio vietos pasišalino, jo parodymų nelaikė K. S. kaltės įrodymu ir jais nesivadovavo. Taigi apeliacinio skundo argumentai dėl liudytojais apklaustų asmenų parodymų neobjektyvumo nėra pagrįsti, o tai, kad įvykio metu liudytojai buvo neblaivūs, jų parodymuose nenustačius esminių prieštaravimų, taip pat nenustačius neatitikimo su kitais bylos įrodymais ir nesant duomenų, kad liudytojai apie įvykio aplinkybes buvo apklausiami būdami neblaivūs, nėra pagrindas abejoti jų parodymų, kaip įrodymų šaltinio, patikimumu.

10. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad specialisto išvadoje nukentėjusiajam objektyvūs sužalojimai nekonstatuoti, sveikatos sutrikdymo mastas nevertintas, objektyvių duomenų apie nukentėjusiojo jaustą fizinį skausmą minėtoje išvadoje nėra, pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo veikos kvalifikavimo ir kaltės nepaneigia. BK 140 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Pagal šio straipsnio 1 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Tai yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas tiesiogine (smurtaudamas asmuo numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, ir jų norėjo) arba netiesiogine (nors ir nenorėjo, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti) tyčia. Vertinant, ar asmens veika atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, būtina nustatyti, kad dėl jo veiksmų nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas. Fizinis skausmas – tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją. Nustatant fizinį skausmą nėra būtini padariniai – asmens sužalojimas, susargdinimas. Konstatuojant fizinį skausmą atsižvelgiama į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-689/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-317-719/2018 ir kt.).

11. Vertinamu atveju aplinkybę, kad dėl suduotų smūgių jautė fizinį skausmą, nukentėjusysis V. K. nurodė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme. Apie tai, kad jis jautė fizinį skausmą, leidžia spręsti ir nuteistojo atliktų veiksmų intensyvumas bei pobūdis (buvo suduota kumščiu, spirta kojomis, smūgiai suduoti į įvairias kūno vietas, nukentėjusiajam iš nosies pradėjo bėgti kraujas), taip pat paties nukentėjusiojo elgesys iš karto po įvykio (nedelsdamas iškvietė greitąją medicinos pagalbą) bei medicininės apžiūros duomenys (nustatytas kraujavimas iš nosies, jautrumas nosies šaknies srityje). Kaip minėta, jaučiamą skausmą nosies srityje, šonuose nukentėjusysis nurodė ir liudytojui A. A.. Paminėtų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nebejotinai patvirtina, kad fizinį skausmą nukentėjusysis neabejotinai jautė. Nors Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) pasisakyta, jog duomenų apie V. K. 2019 m. lapkričio 4 d. įvykio metu jaustą fizinį skausmą nėra, pažymėtina, kad specialisto išvada yra vertinama vadovaujantis tomis pačiomis BPK nuostatomis, kaip ir kiti įrodymai, t. y. visi bylos duomenys yra įvertinami pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles tiek atskirai, tiek visų bylos įrodymų kontekste, nei vienam iš įrodymų nesuteikiant išskirtinės reikšmės. Nuosprendžio turinys patvirtina, kad minėtų reikalavimų pirmosios instancijos teismas nepažeidė, specialisto išvadą įvertino kitų įrodymų kontekste ir pagrįstai jos nelaikė paneigiančia kitais bylos įrodymais patikimai nustatytą aplinkybę, kad dėl nuteistojo suduotų smūgių nukentėjusysis fizinį skausmą iš tikrųjų jautė.

12. Atmetami, kaip nepagrįsti, apelianto teiginiai, kad byloje liko nenustatyta, kiek smūgių nukentėjusiajam buvo suduota. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje tiek smūgių skaičius, tiek tai, į kurias kūno vietas buvo suduoti smūgiai, yra nurodyti. Tai, kad suduotų smūgių skaičius yra nurodytas apytiksliai, esminės reikšmės K. S. veikos kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnio 1 dalį neturi, kadangi ir vienu smūgiu asmeniui gali būti sukeltas fizinis skausmas, o BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nuorodos į tai, kad suduotų smūgių skaičius turi būti nustatytas tiksliai, nėra. Vertinamu atveju visos BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo faktinės aplinkybės nuosprendyje yra aiškiai nustatytos ir pagrįstos įrodymais, kurių visuma pirmosios instancijos teismui leido daryti pagrįstas ir motyvuotas išvadas tiek dėl nusikalstamos veikos fakto, tiek dėl K. S. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą.

13. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas aplinkybes ir įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis BPK reikalavimų, teisingai nustatė K. S. veiksmuose visus, tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius ir pagrįstai jį pripažino kaltu dėl šio nusikaltimo padarymo. Byloje surinkti, pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirti ir įvertinti, bei šioje nutartyje dar kartą aptarti įrodymai patvirtina, kad K. S., tyčia suduodamas smūgius kumščiu ir spirdamas kojomis nukentėjusiajam V. K., sukėlė jam fizinį skausmą. Tai, kad nuteistasis, kaip jis teigia, ir pats įvykio metu nukentėjo, buvo sužalotas, tačiau niekur nesikreipė, jo veiksmų teisiniam vertinimui jokios reikšmės neturi. Apeliacinio skundo argumentai nuosprendyje padarytų išvadų dėl K. S. kaltės nepaneigia ir nesudaro pagrindo jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

14. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus patikslinta pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam K. S., kurias sudaro 118,12 Eur (b. l. 208). Nuteistojo K. S. gynėja advokatė Jurgita Jablonskienė teismo posėdyje išreiškė nuomonę, kad šios išlaidos neturėtų būti priteisiamos (b. l. 214). Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Vadovaujantis aptartomis BPK nuostatomis teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį. Bylos duomenimis nuteistasis K. S. dirba, objektyvių duomenų apie nuteistojo sunkią turtinę padėtį, realios galimybės atlyginti proceso išlaidas, nebuvimą byloje nėra. Tokių duomenų su apeliaciniu skundu nepateikė ir nuteistasis. Atsižvelgiant į tai, taip pat į prašomų išieškoti išlaidų sumą, kuri nėra itin didelė ir yra adekvati suteiktų teisinių paslaugų apimčiai, antrinės teisinės pagalbos išlaidos išieškotinos iš nuteistojo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo K. S. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo K. S. 118,12 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.