Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-10-01 · Administracinė byla Nr. I-8841-811/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-10-01
Bylos Nr.
I-8841-811/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02632-2015-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Violeta Petkevičienė
Pareiškėjas
A. F.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-8841-811/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02632-2015-4Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2; 21; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 1 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė dalyvaujant pareiškėjui A. F., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. F. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo A. F. skundas (b. l. 1 – 2), kuriame pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 30 000 Eur (trisdešimt tūkstančių eurų) neturtinės žalos.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpyje nuo 2012-02-24 iki 2013-04-05 buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) žiauriomis ir nežmoniškomis sąlygomis: kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau gyvenamojo ploto, nei nustatyta teisės aktuose, dėl to pareiškėjas buvo priverstas nuolat sėdėti arba gulėti. Lukiškių TI-K kamerose buvo drėgna, pareiškėjas negalėjo atidaryti langų, todėl buvo tvanku, kameros buvo neventiliuojamos. Fiziniam aktyvumui buvo skiriama tik viena valanda per dieną, kai pareiškėjas galėdavo išeiti į pasivaikščiojimų kiemelį, tačiau pareiškėjas ne visada būdavo išvedamas į pasivaikščiojimų kiemelį taip pažeidžiant Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkės reikalavimus. Nurodė, kad kamerose sanitarinis mazgas buvo netinkamai įrengtas ir neatskirtas nuo gyvenamųjų patalpų, todėl pareiškėjui trūko privatumo. Taip pat nurodė, kad kamerose neveikė specialus mygtukas, skirtas pareigūnams iškviesti, tai pareiškėjui keldavo didelį susirūpinimą, nes gaisro ar kitos nelaimės atveju nebūtų galėjęs išsikviesti pareigūnų. Nurodė, kad dienos metu kamerose būdavo tamsu ir visą parą būdavo įjungta dieninė lempa, kuri pareiškėjui dirgino akis, todėl pareiškėjui susilpnėjo regėjimas.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų patyrė didelį stresą, neigiamas emocijas, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, buvo pažeminta jo garbė ir orumas. Laikymas Lukiškių TI-K jam buvo traumuojanti patirtis, todėl neturtinę žalą įvertino 30 000 Eur.

Atsiliepimas

Pareiškėjas 2015-09-17 teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes. Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo laikomas Lukiškių TI-K ne nuo 2012-02-24, o nuo 2012-02-17. Papildomai paaiškino, kad nesutinka su Lukiškių TI-K atsiliepimu, nurodė, kad 2012-04-26 vakare, 2012-04-27 ryte, 2012-05-03 ryte, 2012-05-04 ryte, 2012-12-07 ryte, 2012-12-11 ryte, 2012-12-18 ryte, 2013-01-23 ryte, 2013-02-04 ryte ir 2013-02-22 ryte nors vienu metu Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomi du asmenys, tačiau kameros buvo apstatytos baldais, todėl vienam kameroje laikomam asmeniui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m. ploto. Patikslino, kad kamerose Nr. 156 ir Nr. 183 buvo įrengtas vienas stalas ir dvi kėdės, todėl pareiškėjui tekdavo laukti, kol kiti asmenys kameroje pavalgys ir tekdavo valgyti atšalusį maistą. Taip pat pažymėjo, kad būdavo išvedamas pasivaikščioti apie 6 val. ryto, todėl laiku negaudavo pusryčių. Nurodė, kad kamerose Nr. 156 ir Nr. 183 langai atsidarydavo ne iki galo, todėl kameros būdavo prastai vėdinamos ir karštuoju metų laiku būdavo labai karšta. Taip pat nurodė, kad dėl kamerose neįrengtų saugumo mygtukų jautėsi nesaugiai, tačiau patikslino, kad jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpyje nuo 2012-02-17 iki 2013-04-05 poreikio iškviesti pareigūnus saugumo mygtukais nekilo. Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K jis raštu į pareigūnus nesikreipė, dėl nusilpusių akių į medikus taip pat nesikreipė.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime (b. l. 10 – 19) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2012-02-17 iki 2013-04-05 (b. l. 10 – 13).

Nurodė, kad nuo 2010-04-11 įsigaliojusioje naujoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma), patvirtintoje Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose – nenustatomos. Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

Nurodė, kad pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Pažymėjo, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius – 954, kuris yra nuolat viršijamas, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Nurodė kad, Lukiškių TI-K kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos 24 punkte numatytus reikalavimus. Pažymėjo, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Vedami pasivaikščioti suimtieji turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų ir tik jei su tuo sutinka suimtasis. Paaiškino, kad kamerose pavojaus mygtukai yra įrengti, tačiau labai dažnai juos gadina ir laužo kamerose sėdintys suimtieji bei nuteistieji asmenys, todėl visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Prašo taikyti CK 1.125 str. 8 d. nustatytą trijų metų ieškinio senatį ir skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad žala kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpyje nuo 2012-02-17 iki 2013-04-05. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime prašė taikyti trejų metų senaties terminą.

Byloje yra aktualus ieškinio senaties termino taikymas, todėl ginčo teisiniams santykiams svarbus CK reglamentavimas, kurio 1.124 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalys reikalauja.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. CK neįtvirtinta konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo. Jame taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2015-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-461-575/2015).

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai inter alia yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Be to, administracinių teismų praktikoje akcentuojama ir tai, jog savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (LVAT 2012-11-28 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-520-845/2012 ir kt.).

Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2012-02-17 iki 2013-04-05, tačiau Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą dėl Lukiškių TI-K patirtos neturtinės žalos išsiuntė 2015-05-08 (b. l. 3). Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą laikotarpyje nuo 2012-02-17 iki 2012-05-07 vėliausiai sužinojo 2012-05-07. Taigi skundą dėl patirtos neturtinės žalos priteisimo laikotarpyje nuo 2012-02-17 iki 2012-05-07 galėjo pateikti iki 2015-05-07, tačiau į teismą su skundu kreipėsi 2015-05-08 - praleidęs trejų metų senaties terminą reikalavimams priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinę žalą, patirtą laikotarpyje nuo 2012-02-17 iki 2012-05-07.

Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjui 2015-07-16 buvo įteiktas atsakovės atstovo atsiliepimas (b. l. 44), kuriame prašoma taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjas nei skunde nei 2015-09-17 teismo posėdyje nenurodė svarbių aplinkybių, dėl kurių galėtų būti atnaujintas ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas dėl jo pažeistų teisių teigia patyręs didelį stresą, neigiamas emocijas, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, buvo pažeminta jo garbė ir orumas, laikymas Lukiškių TI-K jam buvo traumuojanti patirtis. Jei pareiškėjas jautė tokius išgyvenimus, jis turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos. Šiuo aspektu pažymėtina, jog neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (lot. įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai.

Atsižvelgdamas į tai, kad ginčo šalis raštu reikalauja taikyti ieškinio senatį, taip pat į tai, kad teismas nenustatė jokių objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių, sutrukdžiusių pareiškėjui laiku ginti savo teises, taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas pareiškėjo reikalavimui priteisti laikotarpyje nuo 2012-02-17 iki 2012-05-07 jam padarytą neturtinę žalą. Atitinkamai nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012-02-17 iki 2012-05-07. Ginčas nagrinėtinas dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpyje nuo 2012-05-08 iki 2013-04-05.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Vienas iš aspektų, kurių pagrindu pareiškėjas prašo neturtinės žalos atlyginimo, yra pareiškėjo laikymas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose ploto norma vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pažymėtina, kad minimalaus kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios, gydymo aplinkos prielaida.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 d. įsakymu Nr. 194, reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 11¹.2. punktas (redakcija nuo 2010-04-30 d.) numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš byloje atsakovo atstovo pateikto atsiliepimo (b. l. 10 – 19) matyti, kad pareiškėjas, ginčui aktualiu laikotarpiu, Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpyje nuo 2012-05-08 iki 2013-04-05 - 333 dienas. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpyje vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus šiomis dienomis: 2012-12-07 ryte; 2012-12-11 ryte; 2012-12-18 ryte; 2013-01-23 ryte; 2013-02-04 ryte ir 2013-02-22 ryte – iš viso 3 dienos. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą kamerose, turi būti atsižvelgiama į kamerų užstatymą baldais. Pažymėtina, kad teisės aktai nenumato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą. Todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama (LVAT 2014-10-30 nutartis A575-1884/2014). Iš bylos duomenų nustatyta (b. l. 12-13), kad ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2012-05-08 iki 2013-04-05 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 156, kurios plotas 7,94 kv.m., 2012-12-07, 2012-12-11, 2012-12-18, 2013-01-23, 2013-02-04 ir 2013-02-22 rytais, šiais laiko tarpais pareiškėjui tekdavo 3,97 kv. m. gyvenamojo ploto ir tai visiškai atitiko Taisyklių 11¹.2. punkto reikalavimus. Likusias 330 dienų pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 183 ir Nr. 156 pažeidžiant jo teises į tinkamas laikymo sąlygas, kadangi vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas neatitiko Taisyklių reikalavimų (kameroje Nr. 183, kurios plotas 7.94 kv.m. ir kameroje Nr. 156, kurios plotas 7,94 kv.m. pareiškėjui vidutiniškai tekdavo nuo 2 kv. m. iki 2,65 kv. m. gyvenamojo ploto) ir buvo mažesnis nei 3,6 kv. m.

Pastebėtina, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001-07-24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Be to, pagal EŽTT praktiką vien teisės aktais nustatyto kalinčiam asmeniui kameros ploto neužtikrinimas atsižvelgus į konkrečias aplinkybes gali sudaryti prielaidas žalos priteisimui (žr. EŽTT sprendimą Mandić and Jović v. Slovenia (pareiškimo Nr.5774/10 ir 5985/10) ir Štrucl and others v. Slovenia (pareiškimo Nr. 5903/10, 6003/10 ir 6544/10). Manytina, jog toks aiškinimas taikytinas ir Lukiškių TI-K atveju. Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į aktuose nustatytą palatos plotą, pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina ir dėl per mažo stalo, bei kėdžių trūkumo. Nurodė, kad Lukiškių TI-K nebuvo sąlygų visiems kameroje esantiems asmenims vienu metu valgyti, todėl pareiškėjui tekdavo laukti kol kiti asmenys pavalgys ir jo maistas atšaldavo. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ nustatyta, kad kameroje turi būti stalas (1 vnt.) ir taburetės (po vieną vienam asmeniui) arba 2 vnt. stalo ilgio suoliukai. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad visose kamerose, yra po vieną stalą ir lentyną maisto produktams laikyti, atsižvelgiant į kameros dydį. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims susidėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių. Pareiškėjas nenurodė, kad prašė Lukiškių TI-K administracijos išduoti jam papildomų baldų, o ši atsisakiusi tą padaryti. Priešingai, pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad į Lukiškių TI-K administraciją su skundais nesikreipė. Šią aplinkybę patvirtina Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo Ūkio skyriaus 2015-05-27 pažyma Nr. 24-3340 „Dėl A. F. skundo“ (b. l. 22). Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad tekdavo valgyti atšalusį maistą, nepripažintina atskiru pažeidimu pagal Konvencijos 3 straipsnį, o kituose teisės aktuose tai nėra reglamentuojama ir negali lemti neteisėtų veiksmų, todėl Lukiškių TI-K savo veiksmais pareiškėjo teisių šiuo atžvilgiu nepažeidė.

Pareiškėjas žalą kildino ir dėl tualeto atitvėrimo, nurodė, kad tualetas nuo gyvenamųjų patalpų buvo atitvertas ne didesne nei 1,5 m. sienele, todėl pareiškėjui trūko privatumo. Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau - Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 d. įsakymu Nr. V-176. Šių taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Lukiškių TI-K, kuriuo teismas neturi pagrindo abejoti, atsiliepime nurodė, kad visose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, ši patalpa atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 metro aukščio pertvara. Tai visiškai atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Nors pareiškėjas skunde išreiškė nepasitenkinimą sanitarinio mazgo atitvėrimo tvarka, tačiau teismui nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl sanitarinio mazgo atitvėrimo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovės veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl sanitarinio mazgo atitikties teisės aktų reikalavimams nenustatytas.

Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina ir dėl kamerose buvusios didelės drėgmės bei prastos ventiliacijos. Pagal Higienos normos 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovas, kuriuo teismas neturi pagrindo abejoti nurodė, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, taip iš dalies išvengiant didelės drėgmės kamerose. Lukiškių TI-K pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Pareiškėjas 2015-09-17 teismo posėdyje nurodė, kad langai nevisiškai atsidarydavo, nes juos užstodavo grotos, bei stiklas buvo aptrauktas tinklu, todėl, pareiškėjo teigimu, tokie langai nėra pritaikyti kamerų vėdinimui. Pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009-07-10 d. įsakymu Nr. V-176 dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo 14.1 punkte numatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, lango angoje įstatomos metalinės grotos ir lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Pareiškėjo 2015-09-17 teismo posėdyje nurodytos aplinkybės apie lango įrengimą atitinka nurodytų teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas pažeidė teisės aktus šiuo aspektu.

Pareiškėjas žalos atsiradimą kildino ir dėl to, kad Lukiškių TI-K kamerose Nr. 183 ir Nr. 156 neveikė signaliniai mygtukai. Dėl šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės pažymėtina, kad signalinių mygtukų įrengimą reglamentavo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 35.4 punktas, tačiau nuo 2010-01-27 ši nuostata neteko galios, vadinasi, nuo 2010-01-27 reikalavimas kamerose įrengti signalinius mygtukus nebegalioja. Kituose teisės aktuose signalinių mygtukų įrengimas nėra reglamentuojamas ir signalinių mygtukų neįrengimas negali lemti neteisėtų veiksmų, todėl Lukiškių TI-K savo veiksmais pareiškėjo teisių šiuo atžvilgiu nepažeidė.

Pareiškėjas žalos atsiradimą kildiną ir iš to, kad jo laikymo Lukiškių TI-K metu kamerose dienos metu būdavo tamsu, todėl nuolat degdavo dieninė lempa, kuri dirgino pareiškėjo akis. Pažymėtina, kad tinkamas laisvės atėmimo vietų apšvietimas, galimybė gauti natūralios šviesos yra svarbus teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo aspektas. Gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimus nustato Higienos normos 22 ir 23 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K dėl netinkamo natūralaus apšvietimo. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl prasto apšvietimo, nenurodė kokiu pagrindu padarė tokią išvadą, nepateikė jokių medicininių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo regos būklės pablogėjimą. Priešingai, pareiškėjas nurodė dėl regos į gydytojus nesikreipęs, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl netinkamo kameros apšvietimo laikytini neįrodytais ir atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas žalos atsiradimą kildiną ir iš to, kad ne visada galėdavo pasinaudoti teise pasivaikščioti Lukiškių TI-K kiemelyje. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai netinkamai įgyvendino Lukiškių TI-K suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkę, kadangi pareiškėjui tekdavo apie 6 val. ryte, pusryčių metu pasivaikščioti kiemelyje. Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo direktoriaus 2012-05-22 įsakymu Nr. 1-64 patvirtintoje Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkėje nustatyta, kad nuo 6 val. 30 min. iki 12 val. 30 min. arba nuo 13 val. 30 min. iki 17 val. 30 min. suimtiesiems arba nuteistiesiems yra sudaroma galimybė pasivaikščioti Lukiškių TI-K kiemeliuose. Kardomosios priemonės – suėmimo (kardomojo kalinimo) vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymas. Šio įstatymo 29 str. 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K administracija pareiškėjui į dieną suteikdama vieną pasivaikščiojimo valandą teisės aktų nuostatų nepažeidė. Duomenų, jog pareiškėjui nebūtų suteikta galimybė pasivaikščioti dienotvarkėje nustatytu metu nėra, priešingai atsiliepime patikslinta, kad pasivaikščiojimas gryname ore, yra suimtųjų teisė, bet ne pareiga ir pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ir prašytų pasivaikščiojimus organizuoti vėliau. Priešingai, pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad Lukiškių TI-K administracijai skundų neteikė. Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl netinkamo dienotvarkės organizavimo yra abstraktaus pobūdžio, nepatvirtinti jokiais byloje esančiais įrodymais, todėl atmestini.

Teismo nustatytos aplinkybės, kad 330 dienų pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (330 dienų), taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią LVAT praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama nuo 3 iki 5 eurų (LVAT 2015-07-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-985-858/2015; LVAT 2015-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; LVAT 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; LVAT 2015-05-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015), vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad nagrinėjamuoju atveju pareiškėjui priteistina 1320 Eur (4 Eur x 330 d.) suma yra protingo dydžio neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamąjį pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 30 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. F. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. F., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1320 Eur (vieną tūkstantį dvidešimt eurų) neturtinės žalos.

Likusios skundo dalies netenkinti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Violeta Petkevičienė