Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. Č. ir jo gynėjo advokato Gintaro Žičkaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. Č. nuteistas pagal:

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 str. 1 d. (dėl epizodo su A. V. 2014 m. sausio mėn.) laisvės atėmimu 3 metams;

BK 260 str. 1 d. (dėl epizodo su A. V. 2014 m. vasario mėn.) laisvės atėmimu 3 metams 4 mėnesiams;

BK 260 str. 1 d. (dėl epizodo su E. M.) laisvės atėmimu 3 metams 10 mėnesių;

BK 260 str. 1 d. (dėl epizodo su T. M.) laisvės atėmimu 4 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmės iš dalies sudėtos, prie griežčiausios bausmės pridedant švelnesnes bausmes, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta ją iš dalies sudedant su neatlikta bausmės dalimi pagal Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 8 d. nuosprendį ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ž. Č. nuteistas už tai, kad 2014 m. sausio mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2014 m. sausio 25 d., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), už tiksliai nenustatytą pinigų sumą pardavė A. V. tiksliai nenustatytą kiekį, bet ne mažiau kaip – 0,9703 g, narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) ir taip platino narkotines medžiagas.

Be to, Ž. Č. nuteistas už tai, kad nuo 2014 m. vasario 27 d. iki 2014 m. vasario 28 d., tiksliai nenustatytu laiku, namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje už apie 700 litų pardavė A. V. tiksliai nenustatytą kiekį, bet ne mažiau kaip 22,93 g, narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) ir taip platino narkotines medžiagas.

Be to, Ž. Č. nuteistas už tai, kad 2014 m. lapkričio 26 d., apie 15.42 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), automobilyje už 90 litų pardavė E. M. tris paketus su narkotinėmis medžiagomis – kanapėmis (antžeminėmis dalimis), kurių masė 2,298 g, ir taip platino narkotines medžiagas;

Be to, Ž. Č. nuteistas už tai, kad 2014 m. lapkričio 26 d., apie 16.00 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), automobilyje, už 270 litų pardavė T. M. 11 paketų su narkotinėmis medžiagomis – kanapėmis (antžeminėmis dalimis), kurių masė 7,31 g, ir taip platino narkotines medžiagas.

Dėl nuosprendžio neatitikties BPK 305 str. 1 d. 3 p. skunde teigiama, kad teismas nenurodė motyvų, kuriais būtų pagrindžiamas Ž. Č. padarytos veikos kvalifikavimo teisingumas, nusikalstamos veikos sudėties buvimas apelianto veikoje ir apsiribojo tik išvadų padarymu, neatskleidžiant įrodymų tarpusavio ryšio, dėl to apeliantas objektyviai neteko galimybės gintis. Skunde taip pat nesutinkama su teismo argumentu, jog BK 260 str. 1 d. įtvirtinta nusikalstama veika yra materialiosios sudėties, ir atkreipiamas dėmesys, kad teismas nuosprendyje visiškai nenurodė kuo pasireiškė, kada ir kokia apimti kilo žalingi padariniai, kurie taip pat privalėjo būti įrodyti kaip apelianto veikos rezultatas.

Dėl BPK 7, 20 ir 44 str. pažeidimų skunde nurodoma, kad 2014 m. lapkričio 27 d. apklausiant E. M. kaip įtariamąjį, nei apeliantas, nei jo gynėjas nedalyvavo, todėl apeliantui nebuvo sudaryta galimybė ginčyti E. M. argumentus. Skunde daroma išvada, kad dalis įrodymų yra gauti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, todėl teismas negalėjo priimti nuosprendžio (dalyje dėl epizodo su E. M.) remiantis vien tik E. M. parodymais, o kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių Ž. Č. dalyvavimą darant veiką, nėra. Taip pat skunde pažymima, kad E. M. buvo apklaustas kaip įtariamasis, todėl nebuvo prisaikdintas, dėl to jo duoti parodymai nėra objektyvūs.

Ž. Č. ir jo gynėjo manymu, teismas nuosprendį priėmė vadovaudamasis išimtinai įtariamųjų parodymais, kurie yra absoliučiai suinteresuoti duoti tik jiems palankius parodymus. Dėl T. M. Ž. Č. ir jo gynėjas papildomai pažymi, kad T. M., nors ir davė teisme parodymus kaip liudytojas, tačiau apie savo padarytą veiką, dėl kurios jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.

Skunde taip pat nesutinkama, kad E. M. ir A. V. parodymai yra nuoseklūs – A. V. tariamos skolos neįvardijo ne tik kad dešimčių, bet šimtų tikslumu, taip pat nenuosekliai nurodė kiekį (pirko jau nebe 40 g, o 20 g narkotinių medžiagų). Vertinant E. M. parodymus, skunde pažymima, kad kratos metu E. M. tariamai perduotų 90 Lt nerasta, be to, E. M. parodymai nesutampa su A. V. parodymais – A. V. ir E. M. nurodomi Ž. Č. telefono numeriai yra akivaizdžiai nesutampantys, maža to, kratos metu pas Ž. Č. gyvenamojoje vietoje nebuvo rasta jokia papildoma sim kortelė, todėl iškart atmetama versija, kad pastarasis galėjo naudotis dviem mobiliojo ryšio telefonais su skirtingomis sim kortelėmis.

Dėl BPK 301 str. 1 d. pažeidimo skunde teigiama, kad Ž. Č. nuteisimas dėl 2014 m. sausio ir 2014 m. vasario mėnesio epizodų su A. V., grindžiant jį pastarojo parodymais, yra neteisėtas, kadangi parodymai teisiamajame posėdyje nebuvo išnagrinėti tinkamai – A. V. nebuvo apklaustas kaip liudytojas, kuris prisaikdinamas ir įpareigojamas sakyti tik tiesą. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad apžiūros protokolas yra vienintelis įrodymas, pagrindžiantis visus A. V. parodymus, kad jis ir Ž. Č. tarpusavyje bendraudavo, tačiau 2014 m. kovo 3 d. apžiūros protokole nėra absoliučiai jokių duomenų apie Ž. Č. ir A. V. bendravimą. Skunde pažymima, kad teismui nenurodžius, kad Ž. Č. ir A. V. bendravimas matomas iš 2014 m. kovo 3 d. apžiūros protokolų priedų, laikytina, kad šis įrodymas teisiamajame posėdyje nebuvo nagrinėjamas.

Dėl Ž. Č. inkriminuojamos nusikalstamos veikos epizodo su T. M. skunde nurodoma, kad kratos metu nebuvo rasta nei 270 Lt, nei 90 Lt (viso 360 Lt), kuriuos Ž. Č. tariamai tą pačią 2014 m. lapkričio 26 d. gavo iš E. M.. Skunde pažymima, kad Ž. Č. visą laiką 2014 m. lapkričio 26 d. nuo susitikimo su E. M. ir T. M. buvo sekamas, todėl atmestinos prielaidos, kad pinigai galimai išleisti, įnešti į banko sąskaitą

Ž. Č. ir jo gynėjas skunde daro išvadą, kad pas T. M. 2014 m. lapkričio 26 d. kratos metu rasti 11 paketų su narkotinėmis medžiagomis yra ne iš vieno ir to pačio šaltinio, maža to, skiriasi ne tik pas T. M. 2014 m. lapkričio 26 d. kratos metu rastų narkotinių medžiagų veikliosios medžiagos koncentracija, bet ir jos įpakavimas. Skunde nurodoma, kad Ž. Č. gyvenamojoje vietoje 2014 m. lapkričio 26 d. kratos metu nebuvo rasta nei tų pačių paketų ar maišelių, kurie rasti T. M. 2014 m. lapkričio 26 d. kratos metu, nei svarstyklių, nei grynųjų pinigų. Skunde taip pat pažymima, kad Ž. Č. nurodė, jog būtent jis norėjo įsigyti narkotinių medžiagų iš T. M., o ne atvirkščiai, pastarasis jų turėjo parvežti iš Vilniaus, todėl tai, kad būtent pas T. M. buvo rasti 11 paketų su narkotinėmis medžiagomis po ~0,66 g, patvirtina, kad Ž. Č., pamatęs pustuščius 11 paketų, atsisakė juos pirkti. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad šį gynybos motyvą paremia ir faktas, jog 2014 m. lapkričio 26 d. kratos automobilyje metu buvo rasti dar 17 vnt. plastikinių užspaudžiamų maišelių su galimai augalinės kilmės medžiagos likučiais, o tai parodo ne tik tai, kad būtent T. M. platina narkotines medžiagas, bet ir tai, jog jo parodymai dalyje dėl narkotinių medžiagų vartojimo tik savo reikmėms yra melagingi. Ž. Č. ir jo gynėjo įsitikinimu, apie T. M. parodymų neatitikimą tikrovei patvirtina ir aplinkybė, kad nei 20, nei 50 Lt kupiūromis 270 Lt be grąžos paduoti neįmanoma.

Be to, skunde atkreipiamas dėmesys, kad Ž. Č. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad ne jis T. M. pardavė narkotines medžiagas, tačiau T. M. ketino Ž. Č. jas parduoti. Skunde pažymima, kad T. M. gana palanku suversti kaltę Ž. Č., nurodant, jog iš jo buvo įsigytos narkotinės medžiagos, tokiu būdu išvengiant baudžiamosios atsakomybės, o tai ir pasitvirtino (2015 m. kovo 27 d. Šiaulių apylinkės teis nutartis, kuria T. M. atleistas nuo atsakomybės).

Skunde taip pat teigiama, kad T. M. paaiškinimai, jog per mėnesį jis surūko apie 10 paketėlių po 1 gramą ir juos įsigyja iš Ž. Č., abejotini, nes jo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), todėl nėra realu, kad jis važinėtų į (duomenys neskelbtini) įsigyti marihuanos iš Ž. Č.. Skunde taip pat pabrėžiama, jog svarbu yra tai, kad liudytojas T. M. apklausos protokole nurodė, jog jis mano, kad keletas paketėlių liko pas Ž. Č., tačiau kiek, nurodyti negali, tuo tarpu nei pas Ž. Č. atliekant kratą, nei kur kitur nebuvo rasta jokių paketėlių.

Aptardami BPK 20 str. pažeidimus, Ž. Č. ir jo gynėjas nurodo, kad visiškai neaišku, kodėl jam (Ž. Č.) inkriminuojamas epizodas dėl 0,9703 g narkotinės medžiagos pardavimo A. V., jei 0,9703 g narkotinę medžiagą – kanapes – A. V. pardavė D. D.. Skunde teigiama, jog jokie objektyvūs duomenys nepatvirtina, kad Ž. Č. būtų pardavęs narkotines medžiagas A. V., pastarasis A. V., o šis – D. D.. Be to, skunde atkreipiamas dėmesys, jog jei visos narkotinės medžiagos yra parduotos Ž. Č., tikėtina, kad jos visos vienodai turėtų būti ir supakuotos.

Skunde taip pat teigiama, jog A. V. ir K. P. nurodomos aplinkybės patvirtina, kad gali būti, jog ne Ž. Č. pardavė narkotines medžiagas A. V., kuris jas toliau platino, tačiau jos įsigytos iš K. P., o esant tokioms abejonėms laikytina, kad Ž. Č. veiksmai parduodant narkotines medžiagas nėra įrodyti, o jį už tai nuteisiant yra pažeistas in dubio pro reo principas.

Ž. Č. ir jo gynėjas pažymi, kad antrasis kaltinamojo akto epizodas pagrįstas išimtinai byloje neapklausto A. V. parodymais, o tai jau savaime yra BPK 20 str., 7 str. ir kitų įrodinėjimą reglamentuojančių procesinių normų pažeidimas. Skunde keliamas klausimas, kodėl teigiama, kad Ž. Č. pardavė visą kiekį A. V., to nepagrindžiant jokiais objektyviais įrodymais, o tik remiantis A. V. parodymais, kuriais remtis nebuvo galima. Taip pat skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad labai skiriasi veikliosios medžiagos tetrahidrokanabinolio koncentracija kanapėse, rastose pas A. V., pažymima, kad A. V. 2014 m. kovo 1 d. įtariamojo apklausos protokole duoti parodymai, kad D. D. nepažįsta, neatitinka teismo posėdyje 2015 m. gegužės 27 d. duotų parodymų, kur nurodė, kad D. D. pirmą kartą pardavė narkotikų 2013 m. gruodžio mėnesį. Ž. Č. ir jo gynėjas daro išvadą, kad pas A. V. 2014 m. vasario 28 d. buvusi narkotinė medžiaga galėjo būti gauta iš K. P., ir ši, kaip ir kitos abejonės, turi būti aiškinama jo (Ž. Č.) naudai. Nuteistojo Ž. Č. ir advokato įsitikinimu, teismo nurodomos aplinkybės, kad pas jį (Ž. Č.) rastas malūnėlis, kuriuo smulkinamos kanapės, paties jo yra paaiškintos – jis pats vartoja narkotines medžiagas ir malūnėliu susismulkina jam reikalingą kiekį kanapių.

Teismo posėdyje nuteistasis Ž. Č. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, įvertinus apeliacinio skundo argumentus, taip pat atlikus įrodymų tyrimą – apklausus E. M., kuris nebuvo apklaustas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, daroma išvada, kad skundžiamame Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, kuriais grindžiama Ž. Č. kaltė dėl nusikaltimų, numatytų BK 260 str. 1 d., padarymo, nepažeidė BPK 20 str. reikalavimų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl Ž. Č. kaltės ir su jomis sutinka.

Iš apeliacinio skundo akivaizdu, kad apeliantas nepripažįsta savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 260 str. 1 d., padarymo, teigdamas, jog narkotines medžiagas įsigydavo savo vartojimui, niekam šių medžiagų nepardavinėjo. Tačiau tokia nuteistojo pozicija yra paneigta byloje surinktais įrodymais, t. y. tiek kratos protokolu, kuriame užfiksuota, kad Ž. Č. gyvenamojoje vietoje rasta plastikinė dėžutė su galimai augalinės kilmės narkotinės medžiagos likučiais, malūnėlis su augalinės kilmės narkotinės medžiagos likučiais (3 t., 27 b. l.), specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad ant juodos spalvos plastikinės dėžutės bei plastikinės dėžutės smulkintuvo paviršių rasta narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) pėdsakų (3 t., 66–69 b. l.), tiek A. V., T. M., E. M. parodymais, jog narkotinių medžiagų jie įsigydavo iš Ž. Č., bei kita rašytine bylos medžiaga.

Visiškai nepagrįstas skundo argumentas, kad apylinkės teismas neatskleidė Ž. Č. kaltę patvirtinančių įrodymų tarpusavio ryšio. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje analizuodamas A. V., T. M. ir E. M. parodymus vertino juos kartu su kita byloje esančia medžiaga ir padarė pagrįstą išvadą, kad liudytojų parodymus patvirtina atpažinti pagal nuotrauką protokolai (1 t., 73–77 b. l., 3 t., 108–111 b. l., 3 t. 136–140 b. l.), duomenų internetinėje erdvėje apžiūros protokolas (1 t., 109–111 b. l.), kratos protokolai (1 t., 19–26 b. l., 2 t., 96 b. l., 2 t., 161 b. l.), specialisto išvados (1 t., 51–52 b. l., 3 t., 66–69 b. l.), slapto sekimo protokolai (2 t., 13–14 b. l.). Šių įrodymų, kurių turinys išsamiai aptartas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, visuma paneigia nuteistojo Ž. Č. versiją, kad jis narkotines medžiagas naudojo tik savo reikmėms ir jų nepardavinėjo.

Pažymėtina, liudytojas T. M. savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu (5 t., 101–103 b. l.). Nors A. V. nesutiko 2015 m. gegužės 27 d. posėdžio metu duoti parodymus, tačiau jis parodymus teisme apie tas pačias aplinkybes jau buvo davęs kitoje byloje, kurioje buvo pripažintas kaltu pagal BK 260 str. 1 d. (1 t. 163–170, 5 t., 53, 176–188 b. l.). E. M. iš tiesų nebuvo apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tačiau todėl, kad tam nebuvo galimybės (5 t., 149 b. l.). Taigi, nėra pagrindo teigti, kad apylinkės teismas pažeidė BPK 7 str. nuostatas. Tačiau E. M. savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino apeliacinės instancijos teisme. Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kurio metu, laikantis BPK 44 str. nuostatų, tiek Ž. Č., tiek jo gynėjui buvo suteikta galimybė E. M. užduoti klausimus, E. M. vienareikšmiškai patvirtino, kad jam nuteistasis Ž. Č. (duomenys neskelbtini), automobilyje, pardavė tris paketus su marihuana už 90 Lt. E. M. nurodė, kad tikslios įvykio datos ir aplinkybės, ar grąžino 20 Lt skolą Ž. Č., dabar jau nebepamena, tačiau pažymėjo, kad jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi ir jais galima vadovautis. Ikiteisminio tyrimo metu E. M. buvo nurodęs, kad 2014 m. lapkričio 26 d., apie 14–15 val., jis parašė žinutę Ž. Č. (parodymuose įvardintas kaip „Ž.“), prašydamas pagalbos, t. y. kad pastarasis jam parūpintų „žolės“. E. M. nuoseklius parodymus patvirtina tiek jau minėti kratų, duomenų atpažinti pagal nuotrauką ir slapto sekimo protokolai, tiek apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, kad E. M. telefonuose buvo įvestas kontaktas „Z.“ Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., 97–98, 100 b. l.), bei asmens kratos 2014 m. lapkričio 26 d. protokolas, kuriame užfiksuota, kad pas Ž. Č. rastas mobiliojo ryšio telefonas su Sim kortele Nr. (duomenys neskelbtini) (3 t., 20 b. l.). Taigi, nusikalstama veika epizodas su E. M. yra visiškai įrodytas byloje surinktais duomenimis.

Dėl nusikalstamų veikų su A. V. pažymėtina, kad A. V. teisme buvo parodęs, kad pirko narkotikus iš Ž. Č., su kuriuo susisiekdavo telefonu arba parašydavo pastarajam per kompiuterį (1 t., 165 b. l.). A. V. ir Ž. Č. susirašinėjimas kompiuteriu matomas iš byloje esančio 2014 m. kovo 3 d. protokolo ir jo priedų. Pabrėžtina, kad protokolo priedai yra neatskiriamos protokolo dalys. Todėl aplinkybė, jog skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad Ž. Č. ir A. V. bendravimas yra matomas iš protokolo, nereiškia, jog teismas padarė pažeidimą. Šiuo aspektu pastebėtina ir tai, kad teismas pateikė nuorodą ir į protokolo priedą, nurodydamas konkrečius bylos lapus. Taigi, apylinkės teismas tinkamai nurodė duomenis, kurie patvirtina A. V. ir Ž. Č. bendravimą dėl narkotinių medžiagų pirkimo ir pardavimo.

Tai, kad A. V. 2014 m. kovo 3 d. apklausos metu nurodė kitokį Ž. Č. telefono numerį nei įvestas E. M. mobiliuosiuose telefonuose – A. V. teigimu Ž. Č. paskutiniai telefono numerio skaičiai yra (duomenys neskelbtini) (1 t., 71 b. l.), nesuteikia pagrindo abejoti A. V. parodymais, kad jis dėl narkotinių medžiagų pirkimo tarėsi su Ž. Č.. Iš bylos medžiagos matyti, jog Ž. Č. naudojosi ne vienu telefono numeriu, juos dažnai keisdavo (1 t., 182, 186, 191 b. l., 2 t., 1, 22 b. l.). Atkreiptinas dėmesys, kad 2014 m. lapkričio 11 d. tarnybiniame pranešime užfiksuota, jog Ž. Č. telefono numeriu (duomenys neskelbtini) (šis Ž. Č. numeris įvestas E. M. telefonuose) pradėjo naudotis tik nuo 2014 m. spalio 30 d. (2 t., 22 b. l.), t. y. numeris pradėtas naudoti žymiai vėliau nei vyko A. V. apklausa. Taigi, ta aplinkybė, jog A. V. ir T. M. nurodė skirtingus Ž. Č. telefono numerius nepaneigia nei E. M., nei A. V. parodymų.

Dėl skundo teiginių, jog A. V. duoti parodymai nelaikytini nuosekliais, kadangi jis neįvardijo skolos, nurodė netikslų kiekį, pažymėtina, kad A. V. teisme nurodė esmines aplinkybes, pripažindamas, kad tiek sausio mėnesį, tiek vasario mėnesį pirko narkotines medžiagas iš Ž. Č., vėliau jas pardavė A. V. (1 t., 165 b. l.). 2015 m. gegužės 27 d. teisiamojo posėdžio metu A. V. patvirtino, kad iš A. V. du kartus įsigijo narkotinių medžiagų (5 t., 53 b. l.). A. V. ir A. V. parodymai sutampa: abu nurodė tą pačią susitikimo vietą, kainą, kiek gramų įsigijo. Be to, pažymėtina, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duoti A. V. parodymai buvo ištirti teisme. Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 28 d. nuosprendžiu buvo neginčijamai nustatyta, kad A. V. 2013 m. gruodžio –2014 m. sausio mėnesiais, tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2014 m. sausio 25 d., iš asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą, įgijo ne mažiau kaip 0,9703 g narkotinės medžiagos, o nuo 2014 m. vasario 27 d. iki 2014 m. vasario 28 d. iš asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą, įsigijo ne mažiau kaip 22,93 g narkotinės medžiagos (5 t., 176–188 b. l.). Šios aplinkybės yra nustatytos įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 28 d. nuosprendžiu, kuris buvo patikrintas apeliacine tvarka. Esant tokioms aplinkybėms, daroma išvada, kad Ž. Č. kaltė dėl abiejų nusikalstamų veikų su A. V. yra įrodyta.

Apeliantų teigimu, T. M. parodymais verčia abejoti tai, kad pas Ž. Č. nebuvo rasti jokie likę paketėliai. Šiuo aspektu svarbu pastebėti, kad T. M. vienareikšmiškai neteigė, kad pas Ž. Č. liko paketėlių, jis tik nurodė, jog paketėlių galėjo likti (3 t., 134–135 b. l.). Todėl aplinkybės, jog T. M. nenurodė kiek paketėlių Ž. Č. liko, kad pas Ž. Č. jų nebuvo rasta, neduoda pagrindo abejoti T. M. parodymais. Atsakant į skundo argumentus dėl kupiūrų pastebėtina, kad T. M. nurodė, jog iš Ž. Č. įsigijo 11 paketėlių už 270 Lt (3 t., 134–135 b. l., 5 t., 102 b. l.). Iš T. M. parodymų aišku, kad pinigų kupiūros galėjo būti po 50 ar 20 Lt. Nėra pagrindo šių T. M. parodymų laikyti nelogiškais, kadangi 290 Lt sumą galėjo sudaryti penkios kupiūros po 50 Lt ir viena 20 Lt kupiūra, taip pat kitokios šių kupiūrų kombinacijos. Nesutiktina ir su skundo argumentais, jog T. M. paaiškinimai yra abejotini vien dėl to, jog, apelianto manymu, nerealu, kad T. M. iš (duomenys neskelbtini) važinėtų į (duomenys neskelbtini) įsigyti marihuanos iš Ž. Č.. Toks skundo argumentas yra tik prielaida, nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Pažymėtina, jog T. M. parodymai nuoseklūs, juos patvirtina kita byloje esanti medžiaga, todėl jais nesivadovauti nėra pagrindo. Be to, T. M. apklausos metu paaiškino, kad perkant mieste kaina būna didesnė, todėl jis iš Ž. Č. iš karto pirkdavo daugiau paketėlių, per pusę metų pirko gal 3 ar 4 kartus (3 t., 134–135 b. l., 5 t., 102 b. l.). Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo pritarti skundo argumentui, kad nerealu, jog T. M. važiuotų pirkti narkotinių medžiagų iš Ž. Č..

Tai, kad pas Ž. Č. kratos metu nerasti E. M. ir T. M. duoti pinigai, taip pat neduoda pagrindo teigti, kad Ž. Č. nepardavė narkotinių medžiagų E. M. ir T. M.. Bylos duomenimis nustatyta, jog Ž. Č. E. M. narkotines medžiagas pardavė 2014 m. lapkričio 26 d., apie 15.42 val., T. M. – tą pačią dieną, apie 16 val. Kratų protokoluose užfiksuota, kad asmens ir gyvenamosios vietos kratos pradėtos 18.40 ir 19.50 val. (3 t., 20, 27 b. l.). Iš slapto sekimo protokolo matyti, kad Ž. Č. iš karto nebuvo sulaikytas ir laikotarpiu nuo 16 val. iki sulaikymo 18.20 val. buvo grįžęs adresu: (duomenys neskelbtini), vėliau susitiko su nenustatytais asmenimis, buvo užėjęs į (duomenys neskelbtini) esančio namo kiemą (2 t., 14 b. l.). Taigi, Ž. Č. turėjo pakankamai laiko paslėpti pinigus.

Nesutiktina su skundo argumentais, kad, remiantis dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą neįspėtų E. M., A. V. ir T. M. parodymais, yra pažeidžiamos BPK 20 str. nuostatos. Pažymėtina, kad baudžiamasis procesas tiek Ž. Č., tiek A. V. ir T. M. atžvilgiu buvo pradėtas dėl to paties įvykio. Tai reiškia, kad A. V. ir T. M. davė parodymus ne tik apie Ž. Č. veiksmus, bet kartu ir apie savo pačių dalyvavimą darant nusikalstamą veiką. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 3 d., tiek BPK 80 str. 1 p., 82 str. 3 d. bei EŽTT praktikoje įtvirtintas draudimas bet kokiu būdu versti asmenį duoti parodymus prieš save. Esant tokioms aplinkybėms, akivaizdu, jog nei A. V., nei T. M. neturėjo būti įspėjami dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Taip pat apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nebuvo neįspėjamas ir E. M., kadangi jis už tą pačią veiką buvo nubaustas administracine tvarka.

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog BPK nėra numatyti draudimai kaip liudytojus apklausti asmenis, baudžiamajame procese turėjusius įtariamojo ar kaltinamojo statusą ir vėliau išteisintus arba atleistus nuo baudžiamosios atsakomybės. Liudytojų, kurie galėjo būti ar buvo traukiami baudžiamojon atsakomybėn, parodymai turi būti vertinami su kitais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais. Ankstesnė baudžiamosios atsakomybės pritaikymo grėsmė pati savaime nepagrindžia išvados, kad tokių liudytojų parodymai negali būti objektyvūs (kasacinė nutartis 2K-333-511/2015). Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tiek A. V., tiek A. V. apklausiami 2015 m. gegužės 27 d. teisiamojo posėdžio metu jau buvo nuteisti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 28 d. nuosprendžiu, todėl savo teisinės padėties palengvinti nebegalėjo, kaip ir E. M., kuris buvo apklausiamas apeliacinės instancijos posėdžio metu, kai administracinė nuobauda jam jau buvo paskirta Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutarimu. T. M. buvo apklaustas 2015 m. rugpjūčio 11 d. (5 t., 101–103 b. l.), t. y. tuo metu, kai Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartimi jau buvo patvirtintas prokuroro nutarimas dėl T. M. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės (4 t., 142–144 b. l.). Taigi, akivaizdu, kad apklausiami E. M. ir T. M. savo padėties palengvinti ar išvengti baudžiamosios atsakomybės jau nebegalėjo, todėl nėra pagrindo teigti, kad jie turėjo tikslą apkalbėti Ž. Č..

Skunde nurodoma aplinkybė dėl veikliosios medžiagos koncentracijos skirtumo jau buvo aptarta skundžiamame nuosprendyje, nurodant, kad tos pačios veislės kanapių augalų, išaugintų vienodomis sąlygomis, tos pačios brendimo stadijos atskirų individų delta-9-tetrahidrokanabinolio kiekis gali žymiai skirtis. Taigi, apylinkės teismas paneigė nuteistojo advokato iškeltą versiją, kad rastos narkotinės medžiagos su skirtinga koncentracija 9-tetrahidrokanabinolio, negali būti pirktos iš vieno ir to paties asmens, t. y. Ž. Č..

Apeliantas skunde teisingai nurodo, kad BK 260 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau vien ta aplinkybė, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, nepaneigia apelianto kaltės, kadangi visi BK 260 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties elementai skundžiamame nuosprendyje yra įrodyti, analizuojant byloje esančius įrodymus. Nusikaltimo subjektyvioji pusė šiuo atveju buvo nustatyta pagal veikos objektyvias aplinkybes. Todėl skundo argumentai dėl BPK 305 str. 1 d. 3 p. atmetami kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, įvertindamas įrodymus klaidų nepadarė, teisingai nustatė nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl apelianto Ž. Č. kaltės. Baudžiamosios bylos įrodymų analizė duoda pagrindą išvadai, kad liudytojų E. M., A. V., T. M. parodymai yra nuoseklūs, detalūs, atitinka kitas šioje byloje nustatytas aplinkybes, todėl netikėti jų parodymais nėra jokio pagrindo. Taigi, Ž. Č. kaltė, įvykdžius jam inkriminuotas veikas, numatytas BK 260 str. 1 d., yra visiškai įrodyta byloje esančių įrodymu visuma, todėl apelianto skundas, kuriuo prašoma jį išteisinti, atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo Ž. Č. ir jo gynėjo advokato Gintaro Žičkaus apeliacinį skundą atmesti.