Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

2006-01-26 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-116/2006

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2006-01-26
Bylos Nr.
1A-116/2006
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Aloyzas Kruopys (pirm.), Viktoras Kažys, Svajūnas Knizleris
Nuteistasis
R. B.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-116/2006Procesinio sprendimo kategorija 1.1.8.6.3; 1.2.7.1; 2.1.6.2 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. sausio 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teisėjų: Viktoro Kažio ir Svajūno Knizlerio,sekretoriaujant Gabrielei Samaškienei,dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,gynėjui Klemensui Krikščiūnui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš R. B. priteista 2000 litų J. K. neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. nuteistas už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2003-11-17, apie 20-21 val., S. D. name, esančiame (duomenys neskelbtini), siekdamas lytiškai santykiauti su J. K., naudojo fizinį smurtą - tąsė ją už plaukų, kumščiu sudavė 2-3 smūgius į galvą, tuo padarydamas nukentėjusiajai nubrozdinimus veide, nežymų sveikatos sutrikdymą, atėmęs galimybę priešintis, prieš J. K. valią, lytiškai su ja santykiavo – ją išžagino. Šiais veiksmais R. B. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 1 dalyje.

Šalies argumentai

Nuteistasis R. B., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 312, 329 straipsniais, apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliantas pažymi, kad jis anksčiau nebuvo teistas, charakterizuojamas teigiamai, po nusikaltimo padarymo praėjo ilgas laiko tarpas, du metai, jis išlaiko mažamečius vaikus ir bausmė yra per griežta. Apelianto teigimu, jis nuteistas už tai, ko nepadarė, prieš nukentėjusiąją smurto nenaudojo, lytiškai prieš jos valią nesantykiavo. Apeliantas nesupranta, kokiu pagrindu buvo kaltinamas dėl aštuonių smūgių sudavimo, kuo remiantis teismas nustatė, kad jis sudavė tris smūgius, kai pati nukentėjusioji tvirtina, kad kambaryje prie stalo jos apeliantas nemušė, nesmaugė, negrasino nužudyti. Teismo medicinos išvadoje konstatuotas vienas sužalojimas lūpos srityje, kuris specialisto aiškinimu galėjo būti padarytas nagu, kitų sužalojimų, būdingų išžaginimui, nenustatyta. Anot apelianto, liudytoja I. G. patvirtino, kad minėtą sužalojimą padarė S. D., kuris metė į J. K. dubenėlį su sriuba, nes ši atnešė per karštą sriubą, tačiau teismas šios liudytojos, kuri gyveno nuomininkės teisėmis pas S. D. ir įvykio dieną buvo blaiviausia, parodymus vertina kritiškai, o remiasi tuo metu stipriai išgėrusių asmenų parodymais. Anot apelianto, nepagrįstas teismo teiginys, jog faktą, kad jis lytiškai santykiavo su J. K. prieš jos valią, panaudojęs smurtą, patvirtino liudytojas S. D. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad S. D. ir J. K. gyveno kartu, S. D. yra impulsyvaus būdo, ką patvirtina tas faktas, jog kai apeliantas pajudino nusigėrusį P. A., S. D. tuoj pat užsipuolė apeliantą. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu, S. D. tvirtino, kad nematė, ar apeliantas mušė J. K., aiškino, kad, įėjęs į kambarį, matė apeliantą lytiškai santykiaujant su J. K., apie tai pasakė prie stalo buvusiems asmenims. Apeliantas nesutinka su tuo, kad J. K. buvo atimta galimybė priešintis, jeigu ji, šalia stovint S. D., neprašė jo pagalbos. Pasak apelianto, nuosprendyje aptarti liudytojų, nukentėjusiosios parodymai prieštarauja teismo padarytoms išvadoms dėl smurtinių veiksmų, atėmimo galimybės priešintis. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad po tariamo išžaginimo J. K. niekam tuoj pat nesiskundė ir jokių pretenzijų nereiškė, nors tuo metu kambaryje prie išgertuvių stalo buvo net keletas asmenų, tame tarpe ir jos sugyventinis S. D. Apelianto nuomone, nukentėjusiajai J. K. ir jos sugyventiniui S. D. mintis apie išžaginimą kilo rytojaus dieną kilus tarp jų konfliktui, ką patvirtina nuosprendyje užfiksuoti liudytojo S. D. parodymai, jog rytą jis J. K. priekaištavo, kad ji - paleistuvė. Apeliantas mano, kad jie apsisprendė pasipelnyti iš susidariusios situacijos. Kazlų Rūdos policijai apie išžaginimą telefonu pranešė S. D. kitos dienos 11 valandą, pareiškimą pavakare surašė policijos pareigūnas, kaip nurodė liudytoja I. G., jį pasirašė apgirtusi J. K. Dar kitą dieną dėl įvykio Kazlų Rūdos policijos komisariate buvo sulaikyti ir apklausti liudytojais V. A. ir V. Ž., pagal jų pranešimą kitą dieną į Kazlų Rūdos policijos komisariatą apeliantas nuvyko pats, buvo laikinai sulaikytas, buvo pareikalauta pinigų iš apelianto brolio, kuris davė S. D. 500 litų ir dar raštu įsipareigojo duoti 2500 litų, iš viso 3000 litų. Šiame rašytiniame įsipareigojime nurodyta, kad pinigų gavėjas S. D., o liudytoja J. K. Tai, apelianto manymu, patvirtina jų bendrą tikslą ir S. D. pagrindinį vaidmenį. Apeliantas mano, kad šių aplinkybių teismas iš viso netyrė ir tinkamai jų neįvertino.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodyta. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurie įvertinti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Apelianto teiginį, kad jis nenaudojo smurto prieš nukentėjusiąją, paneigia Lietuvos teisės universiteto Teismo medicinos instituto 2003-11-18 teismo medicinos specialisto išvada, kurioje konstatuojama, kad J. K. nubrozdinimai veide galėjo būti padaryti kietu buku daiktu galimai 0,5 – 1 paros laikotarpyje iki teismo medicininės apžiūros, vykusios 2003-11-18, 17.20 val., kas paneigia ir apelianto nurodytos liudytojos I. G., ir liudytojo R. S. parodymus, jog J. K. 2003-11-16, vakare, sužalojo jos sugyventinis S. D. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė I. G. ir R. S. parodymais, nes jie teisminio nagrinėjimo metu buvo pakeisti, nenurodant svarių priežasčių, neatitinka atskirų faktinių aplinkybių. Be to, šie liudytojai iš R. D. gyvenamojo kambario išėjo anksčiau nei buvo padaryta nusikalstama veika, todėl nematė, kas vyko jiems pasišalinus.

Apeliantas nurodo nesuprantąs, kuo remiantis teismas nustatė, kad jis sudavė tris smūgius, kai pati nukentėjusioji tvirtina, kad kambaryje prie stalo jos jis nemušė ir nesmaugė. Nukentėjusiosios parodymai iš tiesų iš dalies skiriasi. Ji ikiteisminio tyrimo metu apklausiama 2003 m. lapkričio 18 d. parodė, kad R. B. jai trenkė kumščiu į galvą kokius 4 kartus ir už plaukų nutempė į kitą kambarį. Parvertė ją ant lovos ir dar kokius 3 kartus trenkė per galvą kumščiu (b. l. 17-18, t. 1). 2003 m. lapkričio 22 d. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją J. K. taip pat parodė, kad kambaryje kur vyko išgertuvės, jai į galvą sudavė 3-4 kartus, po to tiek pat kartų sudavė ir kambaryje, kur ją išžagino (b. l. 109-111, t. 1).

Teisminio nagrinėjimo metu 2004 m. birželio 7 d. J. K. parodė, kad kaltinamasis ją pagriebė už pečių, ji išsinėrė, tada griebė už plaukų. Kambaryje, kur jie gėrė, R. B. jai nesudavė, tik nusitempė į kitą kambarį. Kitame kambaryje, parvertęs ant lovos, uždengė burną, sudavė į galvą, viršugalvį, 2-3 kartus (b. l. 121, t. 2). Liudytojai V. A. ir V. Ž. patvirtino, kad matė, kaip R. J. K. sudavė 2-3 kartus į veidą. Teismo medicinos ekspertas posėdžio metu parodė, kad galėjo būti suduoti 7-8 smūgiai, žymių galėjo nelikti (b. l. 122, t. 2). Nors nukentėjusiosios parodymai dėl suduotų smūgių skaičiaus ir skiriasi, visuose parodymuose ji tvirtino kad apeliantas jai sudavė smūgius į galvą kumščiu. Liudytojai V. A. ir V. Ž. patvirtino matę 2-3 suduotus smūgius. Todėl pirmosios instancijos teismo visiškai pagrįstai nustatė, kad apeliantas sudavė smūgius nukentėjusiajai ir inkriminavo tik neginčytinai nustatytą smūgių kiekį.

Nėra teisingas apelianto teiginys, kad J. K. nebuvo atimta galimybė priešintis, nes ji neprašė įėjusio S. D. pagalbos. Pagal nukentėjusiosios J. K. ir liudytojo S. D. parodymus, duotus teisminio nagrinėjimo metu, J. K. negalėjo prašytis pagalbos, nes R. B. gulėjo ant jos ir laikė jai užspaudęs burną ranka (b. l. 121-123, t. 2)

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2005-06-09 mikrodalelių ekspertizės akte (b. l. 77-84, t. 2) nustatyta, kad R. B. turėjo fizinį kontaktą su J. K. kambaryje ant lovos, kadangi ant patalynės, lovos užtiesalo, antklodės antvalkčio, pagalvės antvalkčio, ant J. K. dviejų kelnių rasti tamsiai žali poliesteriniai pluoštai yra bendro grupinio priklausomumo su R. B. bliuzono atitinkamais pluoštais. Ant J. K. džinsinių kelnių, ant patalynės, ant R. B. sportinio švarko ir sportinių kelnių rasta vienodų rudos spalvos dažų mikrodalelių. Tai bei nukentėjusiosios ir liudytojo S. D. parodymai paneigia R. B. aiškinimą ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, kad jis išvis lytiškai nesantykiavo su nukentėjusiąja. To apeliaciniame skunde jis jau neteigė, tačiau neigė buvus prievartą. Tačiau prievartos buvimas nustatytas jau aptartais įrodymais.

Apelianto nurodyta aplinkybė, jog J. K. iš karto nepasakė kitame kambaryje buvusiems asmenims apie tai, kad R. B. ją išžagino, apelianto kaltės nešalina ir kitų įrodymų vertės nesumenkina, nes toks jos elgesys paaiškinamas tuo, kad, kaip J. K. parodė teisminio nagrinėjimo metu, ji nenorėjo grįžti į kambarį, jų matyti, kalbėti apie tai, kas įvyko (b. l. 121 - 122, t. 2), jai buvo gėda pasakotis (b. l. 123, t. 2).

Apelianto teiginys, kad nukentėjusioji su sugyventiniu nusprendė pasipelnyti, yra nepagrįsta, nes tokiu atveju jie būtų pirmiausiai kreipęsi į R. B., o ne pranešę policijai apie įvykį. Jokie įrodymai nepatvirtina, kad nukentėjusioji ar S. D. būtų reikalavę pinigų apelianto ar jo artimųjų. Byloje esančiame raštelyje (b. l. 58, t. 2) nurodyta, kad 500 litų iš 3000 litų sumos gauta dėl ,,kilusių konfliktų taikos susitarimui“, šį tekstą pasirašė visi dalyvavę pinigų perdavime asmenys, tačiau tai neįrodo apelianto teiginio, kad šių pinigų iš R. B. brolio, V. B., buvo pareikalauta už tylėjimą dėl išžaginimo. Teismo posėdžio metu liudytojai V. B., I. G., R. S. teigė, kad D. ir K. 3000 litų prašė už baldus, armoniką, sumušimą, apie išžaginimą kalbos nebuvo (b. l. 124 – 126, t. 2). Apelianto prielaidą, kad pranešant apie išžaginimą buvo siekiama pasipelnyti, paneigia ir tas faktas, kad pati nukentėjusioji policijai pranešė apie jai pasiūlytus pinigus. Toks veiksmas visiškai nebūdingas siekiui pasipelnyti.

Dėl nurodytų motyvų apeliacinio skundo motyvai liečiantys kaltę, pripažįstami nepagrįstais ir atmetami. Jo veika, nesant ją kvalifikuojančių požymių, teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 1 dalį.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 9 punkte numatyta, kad teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir tuos atvejus, kai kaltininkas atlygino tik dalį nuostolių ar pašalino dalį žalos arba žalą atlygino kiti asmenys.

Iš nukentėjusiosios ir liudytojo S. D. parodymų matyti, kad nuteistojo artimieji atlygino nukentėjusiajai dalį žalos, sumokėdami 500 Lt. Todėl šią aplinkybę teisėjų kolegija pripažįsta lengvinančia apelianto atsakomybę. Tai padarytina pakeičiant nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ( Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Nustačius apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę jam paskirtina mažesnė laisvės atėmimo bausmė, nes Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalis įpareigoja atsižvelgti ir į atsakomybę lengvinančių aplinkybių kiekį ir pobūdį. Nustatant bausmės dydį be nuosprendyje nurodytų motyvų atsižvelgtina ir į apeliacinės instancijos teisme gautus duomenis apie tai, kad mažametis apelianto sūnus turi vidutinio sunkumo negalią, kad jo šeimoje yra dar ir kiti trys mažamečiai vaikai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2005 m. spalio 26 d. nuosprendį pakeisti:

nuteistojo R. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad nukentėjusiajai iš dalies buvo atlyginta padaryta žala.

R. B., nuteistam pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę sumažinti iki dvejų metų laisvės atėmimo.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkasTeisėjai:Aloyzas KruopysViktoras KažysSvajūnas Knizleris