Kauno apygardos teismo sprendimas

Šalies argumentai

3. Apeliaciniu skundu Institucija prašo Panaikinti 2026?m. sausio 14 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. II-13-1222/2026 ir palikti galioti Institucijos 2025 m. sausio 8 d. priimtą nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini):

3.1. Institucija nurodo, jog D. P. liudijimu jis kartu su kitais nukentėjusiaisiais pasitvirtino bendro naudojimo namo objektų aprašą ir antrą kartą kreipėsi į policiją tikėdamiesi, kad G. Ž. bus paskirta bauda po ko jie imsis sekančių veiksmų – rūsio patalpų inventorizavimo ir naudojimosi tvarkos nustatymo, tačiau teismas nevertina kaip objektyvaus įrodymo UAB (duomenys neskelbtini) patvirtinto Daugiabučio gyvenamojo namo ar kitos paskirties pastato (pastatų) bendro naudojimo objektų aprašo, kurio forma ir tvirtinimo tvarka buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010-lapkričio 10 d. įsakymu Nr. D1-895 (atnaujinta redakcija 2012 birželio 27 d. įsakymu D1-549) remiantis tuo motyvu, kad šis aprašas buvo parengtas paties liudytojo D. P. prašymu, nes tokio aprašo reikėjo kaip įrodymo teikiant skundą policijai ir pastarasis teismui leido nedviprasmiškai suprasti, kad šio aprašo parengime dalyvavo jis ir kiti nukentėjusieji.

3.2. Teigiama, jog pirmos instancijos teismas, preliminariai dalindamas butams rūsio patalpų kvadratūrą kiekvienam butui, kuriam priklauso teisė naudotis rūsiu, daro išvadą, kad padalinus bendro naudojimo rūsio patalpas, G. Ž. priklausytų 24,13 rūsio patalpų, o šiuo metu pagal bendrą VĮ Registrų centre turimą pusrūsio planą naudojasi 17,31 kv. m. pusrūsio patalpomis (pagal Pareiškėjo buto techninę knygelę 15,32 kv. m.), taigi teismas daro išvadą, kad rūsyje yra laisvo ploto, tačiau šis yra drėgnas, užlietas, netvarkingas, užkrautas šiukšlėmis ir tai, kad nukentėjusieji nenori jomis naudotis kelia abejonių nukentėjusiųjų sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principų laikymusi.

3.3. Institucijos įsitikinimu ši išvada negali būti reikšminga nagrinėjamoje byloje, kadangi kaip būtų padalintos bendro naudojimo patalpos nėra aišku, o tai, kad pareiškėjo užimtas rūsio plotas yra net mažesnis nei jam techniškai priklausytų po patalpų padalinimo, o taip pat ir tai, kad nukentėjusieji nori naudotis patalpomis, kurias seniai yra užėmęs G. Ž. niekaip nekeičia fakto, kad G. Ž. savavališkai užėmė bendro naudojimosi patalpas, už ką iš esmės ir yra traukiamas administracinėn atsakomybėn. Atkreipiamas dėmesys, kad liudytojas D. P. posėdžio metu paliudijo, kad po ilgalaikio bandymo išspręsti šį klausimą geranoriškai su G. Ž. ir tam nepavykus, nusprendė imtis veiksmų, t. y. nusprendė atlaisvinti visą rūsį, kuris buvo pilnas šiukšlių, kad pradėti inventorizaciją, bet norint inventorizuoti reikėjo patekti į G. Ž. užvaldytas patalpas, kad apskaičiuoti pagal butų plotus kuri dalis kam priklauso, tuomet visi galėtų nusistatyti ir pasitvirtinti naudojimosi tvarką, pasiskirstyti patalpas, pasidaryti planą, kam kokia vieta priklauso, pasitvirtinti pas notarą ir užregistruoti Registrų centre, tačiau G. Ž. atsisakė dalyvauti šiame projekte, prašomas nuosavybės dokumentų nepateikė ir visaip kitaip ignoravo gyventojų iniciatyvas pasidalinti privačiam naudojimui bendras rūsio patalpas, nors žmonės dėjo tam pastangas. Institucijos vertinimu, rūsio patalpų padalinimas nebūtų G. Ž. patogus, kadangi jis daug investavo į užimtų patalpų įrengimą ir suvokdamas, kad tos patalpos jam nuosavybės teise nepriklauso galėjo tikėtis ir ne visai palankaus sprendimo atidalinant kiekvienam butui naudotis bendro naudojimo patalpas, o tai rodo, kad jis veikė tiesiogine tyčia, siekdamas išsaugoti savavališkai užimtas patalpas.

3.4. Institucija atkreipia dėmesį, kad jei G. Ž. nuoširdžiai tikėjo, kad patalpos, kuriomis naudojasi teisėtai jam priklauso, kas trukdė jam geranoriškai dalyvauti gyventojų inicijuojamose patalpų atidalinimuose, teikti nuosavybės teisę į minimas patalpas įrodančius dokumentus, kurie jam pačiam leido nuoširdžiai tikėti savo teise į nuosavybę, o tik ignoravo kaimynų prašymus, pretenzijas, antstolės raštą atlaisvinti patalpas, o dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų į VĮ Registrų centrą kreipėsi tik bylos nagrinėjimo teisme metu ir jo prašymas priskirti rūsio patalpas Nr. R-7, R-8 ir R-9 jo nuosavybėn, VĮ Registrų centre nebuvo tenkintas. Nurodoma, jog šios aplinkybės teismo vertinimu buvo dar vienas iš argumentų nutraukti teiseną, kadangi, kaip konstatavo teismas, prasidėjus administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimui G. Ž. kreipėsi į Registrų centrą duomenų Nekilnojamojo turto registre patikslinimo, nurodant, kad G. Ž. butui, esančiam (duomenys neskelbtini), yra priskirtos rūsio patalpos, pažymėtos indeksais R-7, R-8 ir R-9. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo ginčų nagrinėjimo komisijai atmetus G. Ž. prašymą, jis sprendimą apskundė Regionų administraciniam teismui, kuris iki šiol sprendimo iki šiol nepriėmė, to pagrindu teismas pasisakė, kad negalima vienareikšmiškai vertinti ar minimos patalpos priklauso ar nepriklauso G. Ž..

3.5. Institucija pažymi, kad byloje yra pateikta buto, (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartis, patvirtinanti, kad L. B. minėtos sutarties pagrindu nuosavybės teise įgijo butą, (duomenys neskelbtini), su rūsiu, kuris yra daugiabučiame gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini), taip pat nedetalizuojant butui priskirtų rūsio patalpų; analogiški duomenys yra įregistruoti ir VĮ Registrų centre, pirkimo-pardavimo sutartis bei minėti VĮ Registrų centre įregistruoti duomenys nėra nuginčyti. Byloje taip pat yra pateiktos buto, esančio (duomenys neskelbtini), visų kadastro byloje saugomų dokumentų kopijos, buto Nr. 11 techniniame pase yra pažymėtos prie buto yra priskirtos daugiabučio gyvenamojo namo rūsio patalpos, jų neindividualizuojant, tokia pati informacija nurodyta minėto buto kadastro duomenyse bei analogiška informacija yra įregistruota VĮ Registrų centre. Pažymima, jog teismas išreikalavo duomenis iš VĮ Registrų centro: (duomenys neskelbtini), patvirtina, kad gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini), yra 5 daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkai ir jiems visiems nuosavybės teise priklauso, daugiabučiame gyvenamajame name esantys butai su bendro naudojimo patalpomis- rūsiais, kurie nėra identifikuoti. Iš duomenų matyti, kad prie G. Ž. buto Nr. 3. priklausiniu pažymėtas sandėlis – S1, bei name atskiru turtiniu vienetu iš dalies pusrūsio patalpų yra suformuotos ir yra registruotos pagalbinės paskirties kūrybinės dirbtuvės, kurios nuosavybės teise priklauso K. M., t. y. atskiram asmeniui. Institucijos nuomone, šio išrašo analizė leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog patalpos, priskirtinos atskiram naudojimui yra aiškiai identifikuotos ir priskirtos konkrečiam butui (pvz. butas Nr. 3, sandėlis S1), o rūsiai, nėra identifikuoti ir paskirstyti atskirų butų išimtiniam naudojimui. Teigiama, jog jei teismui pritrūko duomenų apie tai ar minimos rūsio patalpos priklauso ar nepriklauso G. Ž. ir šie duomenys yra išimtinai tik Regionų administracinio teismo sprendimas pagal G. Ž. skundą, kodėl nebuvo stabdomas bylos nagrinėjimas iki bus gauti šie duomenys, kurie teismo manymu neginčytinai patvirtintų arba paneigtų G. Ž. nuosavybės teisę į aptariamas rūsio patalpas.

3.6. Nurodoma, jog pirmos instancijos teismas taip pat pasisakė, kad šioje administracinėje byloje yra pasibaigę ANK 39 straipsnyje numatyti terminai, kadangi nagrinėjamas nusižengimas atitinka trunkamojo nusižengimo požymius, todėl nuobaudos skyrimo terminas skaičiuojamas nuo pažeidimo paaiškėjimo pareiškėjams, pateikusiems skundą policijai ir šioje byloje pripažintiems nukentėjusiaisiais, dienos, o nukentėjusiems, apie jų manymu G. Ž. daromą administracinį nusižengimą – savavaldžiavimą, yra žinoma vėliausiai nuo 2000 m. vasario 11 d., tačiau su skundu į policiją kreipėsi tik 2024 m. spalio 7 d..

3.7. Institucija nesutinka su tokiu senaties vertinimu ir laiko, kad ANK 39 straipsnyje esanti sąvoka neturėtų būti suprantama ir aiškinama kaip „pareiškėjams (nekentėjusiesiems) paaiškėjimo dienos.“. Nurodoma, jog tai, kad veika, apie kurią praneša pareiškėjai, turi nusižengimo požymių ir atitinka ANK numatytą veiką įvertina Institucija gavusi pareiškėjų skundą ir įvertinusi, kad padaryta veika turi administracinio nusižengimo požymių pradeda administracinio nusižengimo teiseną arba esant ANK 565-1 straipsnyje nustatytų pagrindų, atsisako ją pradėti, todėl paaiškėjimo diena laikytina paaiškėjimo apie nusižengimą Institucijai diena, o ne pareiškėjams, kurie nėra kompetentingi vertinti ar kvalifikuoti veikas teisiniu aspektu.

3.8. Teigiama, jog G. Ž. nėra atlaisvinęs savavališkai užimtų bendros nuosavybės teise valdomų patalpų, kas vienareikšmiškai lemia, jog veika nėra baigta. Pažymima, jog pagal ANK trunkamojo nusižengimo senatis skaičiuojama tik nuo jo paaiškėjimo dienos, o jei pažeidimas vis dar daromas, jis laikomas vykstančiu. Administracinis nusižengimas, numatytas ANK 518 straipsnyje, pasireiškia neteisėtu bendrojo naudojimo patalpų užėmimu ir turi trunkamojo administracinio nusižengimo požymių, nes neteisėta padėtis tęsiasi tol, kol patalpos faktiškai nėra atlaisvinamos. Nurodoma, jog nagrinėjamu atveju bendrojo naudojimo patalpos iki šiol nėra atlaisvintos, todėl nusižengimas laikytinas nebaigtu ir tebesitęsiančiu, o trunkamojo administracinio nusižengimo senaties terminas skirti administracinę nuobaudą pradedamas skaičiuoti tik nuo nusižengimo paaiškėjimo arba nutraukimo momento, tačiau kol pažeidimas tęsiasi, senaties terminas neprasideda.

3.9. Šiame kontekste Institucija pažymi, jog jei šis pirmos instancijos teismo vertinimas, kad yra pasibaigę ANK 39 straipsnyje nustatyti terminai būtų laikytinas teisingu, nesuprantama, kodėl byla buvo nagrinėjama, vertinama veikos sudėtis, o ne priimtas nutarimas nutraukti administracinio nusižengimo teiseną vadovaujantis ANK 565-1 straipsnio 7 dalies nuostatomis, kas iš esmės lemtų klaidingą proceso išlaidų priteisimą Institucijai, kadangi ANK 666 straipsnio 1 dalis aiškiai numato proceso išlaidų priteisimą kai teisena nutraukiama ANK 565-1 straipsnio 1 punkto 1 dalies pagrindais.

3.10. Nurodoma, jog pagal ANK 518 straipsnį savavaldžiavimas – tai tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymas nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadarant esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Ši norma yra blanketinė, todėl būtina nustatyti, kokių teisės aktų nuostatos buvo pažeistos. Pagrindinis objektas – įstatymų nustatyta teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka. Asmuo privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, gerbti kitų teises, veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti teisėmis (CK 1.137 straipsnis). Atsakomybė kyla, kai teisė įgyvendinama savavališkai, ignoruojant šiuos reikalavimus, tačiau nepadarant didelės žalos. Atsakomybė pagal ANK 518 straipsnį taikoma tik esant tyčiai. Nusižengimas laikomas padarytu tyčia, kai asmuo suprato savo veikos neteisėtumą, numatė pasekmes ir jų norėjo arba sąmoningai leido joms kilti. Taip pat būtina konkrečiai nustatyti, kokie teisės aktai ar jų nuostatos buvo pažeistos.

3.11. Teigiama, jog įrodymų visuma neginčijamai byloja, kad G. Ž. savavališkai užvaldė ir iki šiol neteisėtai naudojasi bendro naudojimo rūsio patalpomis (duomenys neskelbtini), pažymėtomis R-7, R-8 ir R-9, o dėl fakto, kad G. Ž. naudojasi šiomis patalpomis atimdamas teisę kitiems name esančių butų gyventojams naudotis šiomis rūsio patalpomis, ginčo nekyla, tačiau kam priklauso šios rūsio patalpos ir ar jomis teisėtai naudojasi G. Ž. yra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas.

3.12. Nurodoma, jog G. Ž. neigia savo kaltę pirmos instancijos teismui pateiktame skunde nurodytomis aplinkybėmis, kurios nėra pagrįstos jokiais faktiniais duomenimis. Pažymima, jog G. Ž. skunde nurodė, kad patalpos rūsyje pažymėtos Nr. R-7, R-8 ir R-9 priklauso jam nuo seno, iki privatizavimo visi namo gyventojai buvo draugiškai sutarę dėl naudojimosi rūsiu, kai butai buvo privatizuoti, visi gavo bylutes, ar faktiškai visiems butų savininkams buvo įdėtos bylutės su nurodytomis rūsio patalpomis, jis nežino, tačiau jo bylutėje yra rūsio patalpų Nr. R-7, R-8 ir R-9 planas. Institucijos vertinimu, būtent ši aplinkybė ir tai, kad jis nuo seno naudojasi tomis patalpomis, daug į tai investavo ir kaip jis pats teigia, niekas, išskyrus D. P., jo neprašė įleisti į tas patalpas, jam sudarė pagrindą galvoti, kad šios patalpos priklauso jam asmeniškai. Teigiama, jog visą šį incidentą G. Ž. sieja su neaiškiu konfliktu tarp kaimynų, kuris Institucijos vertinimu byloje teisinės reikšmės neturi, nagrinėjama ir įrodinėjami yra G. Ž. savavališki veiksmai užėmus bendro naudojimo patalpas, o ne kilusių ginčų tarp kaimynų, kad ir lėmusių kreipimąsi į policiją, detalės.

3.13. Atkreipiamas dėmesys, kad G. Ž. nuosavybę grindžia ne visiškai aiškiais prisiminimais (teigia nebepamenantis tam tikrų aplinkybių, kažkurias dar mena) bei buto byloje esančiu rūsio patalpų Nr. R-7, R-8 ir R-9 planu, tačiau VĮ Regisrų centro duomenys apie G. Ž. nuosavybę, kurie yra kertinę įrodomąją reikšmę turintys duomenys, aiškiai nurodantys kas nuosavybės teise priklauso G. Ž.. Remiantis VĮ Registro centro duomenimis, jokia rūsio dalis nuosavybės teise G. Ž. nepriklauso ir nurodoma, kad G. Ž. nuosavybės teise priklauso butas 67,12 kv. m., su sandėliu S1 (18,81 kv. m.) bei rūsiu, kuris nėra identifikuotas atskiram naudojimui. Tuos pačius duomenis patvirtina ir G. Ž. buto pirkimo – pardavimo sutartis, kurioje aiškiai nurodyta, kad G. Ž. įsigijo 67,12 kv. m. butą su rūsiu, nenustatant rūsio atskiro naudojimo patalpų, bei ūkiniu pastatu S1. VĮ Registro centro pažyma patvirtinama, kad (duomenys neskelbtini), yra 5 daugiabučio gyvenamojo namo savininkai, kuriems nuosavybės teise priklauso gyvenamajame name esantys butai su bendro naudojimo patalpomis – rūsiais. Institucijos vertinimu, būtent šie duomenys laikytini faktiniais duomenimis, kuriais remiantis daroma neginčijama išvada, kad (duomenys neskelbtini) – namo rūsys yra visų namo butų savininkų bendro naudojimo patalpos, o tiek G. Ž., tiek jo motina O. N. Ž. teismo posėdžio metu teigė apie tai, kad nuo seno naudojasi byloje aptariamomis rūsio patalpomis; toje vietoje buvo sandėlis; po potvynio ten buvo apgyvendinti žmonės; po to moteris ten įsirengė virtuvėlę; moteris išsikėlė 1980 m.; tuomet O. N. Ž. kreipėsi į Butų ūkio valdybą ir paprašė leidimo užimti tas patalpas, o jos sūnus G. Ž. šias patalpas suremontavo ir su šiomis patalpomis privatizavo. Teigiama, jog šios aplinkybės niekaip nepatvirtina fakto, kad tos patalpos teisėtai priklauso Ž., o daugiau leidžia manyti, kad nuo seno naudojimasis tomis patalpomis bei investavimas į tų patalpų gerinimą G. Ž. duoda pagrindo manyti, kad tos patalpos yra jo nuosavybė, tačiau G. Ž. yra žinoma, kad nuosavybės teisę į šias patalpas patvirtinančių dokumentų jis neturi, o tai, kad tokių duomenų paiešką pradėjo tik bylos nagrinėjimo metu, rodo, kad jau eilę metų vykstant ginčams dėl šių patalpų jis sąmoningai ignoruodavo kaimynų iniciatyvas teigdamas, kad tai jo, nes spręsti kaimynų keliamą problemą jam buvo nepatogu ir galimai kilo grėsmė prarasti užvaldytas patalpas.

3.14. Institucijos vertinimu G. Ž. teikiami duomenys apie rūsio patalpų nuosavybę negali būti laikomi faktiniais duomenimis patvirtinančiais nekilnojamojo turto nuosavybės teisę, juo labiau, kad šie duomenys yra paneigti VĮ Registro centro duomenimis, kuriais ir turi būti vadovaujamasi šioje administracinėje byloje. Nurodoma, jog aplinkybės, kad šeima tomis patalpomis naudojasi labai seniai, užėmė patalpas, gyveno jose, prašė Butų ūkio valdybos leidimo užimti tas patalpas (nėra jokių duomenų apie leidimus užimti tam tikras patalpas), investavimas ir remonto atlikimas negali lemti, kad tos patalpos teisėtai nuosavybės teise priklauso G. Ž., todėl pagrįstai manytina, kad G. Ž. yra savavališkai užėmęs bendro naudojimo patalpas, taip atimdamas kitų butų gyventojams nusistatyti rūsio patalpų naudojimosi tvarką bei teisėtai ir sąžiningai jomis naudotis.

3.15. Pažymima, jog įstatymai draudžia piktnaudžiauti savo teisėmis, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymu saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnis). Institucijos vertinimu, G. Ž. savo teises įgyvendino, nesilaikydamas įstatymuose nustatytos tvarkos, geros moralės, teisingumo ir protingumo principų, be teisėto pagrindo.

3.16. Nurodoma, jog pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o esant ginčui – tvarką nustato teismas. CK 4.82 straipsnio 1 dalis numato, kad bendraturčiams priklauso bendro naudojimo patalpos, konstrukcijos ir inžinerinė įranga, o pagal CK 4.83 straipsnį savininkas turi teisę jais naudotis pagal paskirtį, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų.

3.17. Institucija mano, kad savo teises G. Ž. įgyvendino, nesilaikydamas įstatymuose nustatytos tvarkos, geros moralės, teisingumo ir protingumo principų, be teisėto pagrindo užkirsdamas kelią kaimynams patekti ir naudotis bendra nuosavybės teisę priklausančiomis patalpomis, kurios nėra padalintos asmeniniam jų disponavimui.

4. Nukentėjusioji A. P. ir jos atstovė advokatė Brigita Jagintavičienė apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026?m. sausio 14 d. nutarimą panaikinti ir palikti galioti Institucijos 2025 m. sausio 8 d. nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini):

4.1. Skunde teigiama, jog nutarimas priimtas netinkamai, selektyviai ir iškraipytai vertinant byloje esančius duomenis, arba jų nevertinant, bei netinkamai taikant ir aiškinant ANK 518 bei 39 straipsnių, nuostatas faktinių aplinkybių kontekste bei nukrypstant nuo formuojamos teisminės praktikos dėl minėtų nuostatų taikymo ir aiškinimo, ko pasėkoje nutarimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas.

4.2. Teigiama, jog pirmos instancijos teismas nutarimu nustatant, jog ANK 518 straipsnio nuostata negali būti taikoma, nes nėra nustatyta objektyvaus požymio – realizuotos ar tariamos teisės įgyvendinimo, savavališkai, nesilaikant įstatyme nustatytos tvarkos, selektyviai ir iškraipytai vertino byloje esančius duomenis, suabsoliutinant G. Ž. teiktus paaiškinimus teismo posėdžio metu, kurie neatitinka byloje esančių objektyvių duomenų, ko pasėkoje buvo netinkamai pritaikyta administracinio nusižengimo nuostata. Nurodoma, jog priešingai nei buvo konstatuota nutarimu, byloje esančiu duomenų ir jų pagrindu nustatytinų aplinkybių nuosekli analizė, įgalina daryti išvadą, jog G. Ž. savavališkai, pažeidžiant įstatyme nustatytą tvarka (nesikreipiant i teismą, kuomet nėra bendraturčiu sutikimo) realizavo tariama teise naudotis bendro naudojimo rūsio patalpomis R-7, R-8, R-9, savavališkai jas užrakinant ir tokiu būdu neteisėtai neleidžiant jomis naudotis kitiems bendrasavininkams, kas sudaro ANK 518 straipsnio objektyviąją pusę.

4.3. Pažymima, jog pirmos instancijos teismas nutarime konstatuojant, jog nagrinėjamu atveju nėra galima vienareikšmiškai nustatyti ar rūsio patalpos R-7, R-8, R-9 priklauso ar nepriklauso nuosavybės teise G. Ž., t. y. konstatuojant, jog negalima nustatyti, kad G. Ž. realizavo teisę savavališkai, pažeidžiant įstatyme nustatytą tvarką, nepagrįstai nesivadovavo ir nevertino byloje esančių ir paties teismo išreikalautų duomenų iš VĮ Registrų centro.

4.4. Teigiama, jog byloje yra paties pirmos instancijos teismo išreikalauti VĮ Registrų centro išrašai apie nekilnojamąjį turtą: (duomenys neskelbtini), kurie patvirtina, kad gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini), yra 5 daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkai ir jiems visiems nuosavybės teise priklauso, daugiabučiame gyvenamajame name esantys butai su bendro naudojimo patalpomis - rūsiais, kurie nėra identifikuoti. Skundo autorių nuomone, iš duomenų matyti, kad prie G. Ž. buto Nr. 3. priklausiniu pažymėtas sandėlis – S1, bei name atskiru turtiniu vienetu iš dalies pusrūsio patalpų yra suformuotos ir yra registruotos pagalbinės paskirties kūrybinės dirbtuvės, kurios nuosavybės teise priklauso K. M., t. y. atskiram asmeniui, todėl šio išrašo analizė leidžia daryti išvadą, jog patalpos, priskirtinos atskiram naudojimui yra aiškiai identifikuotos ir priskirtos konkrečiam butui (pvz. butas Nr. 3, sandėlis S1, o rūsiai, nėra identifikuoti ir paskirstyti atskirų butų išimtiniam naudojimui.

4.5. Nurodoma, jog byloje yra pateikta 2024 m. balandžio 25 d. buto, (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis, patvirtinanti, kad L. B. minėtos sutarties pagrindu nuosavybės teise įgijo butą, (duomenys neskelbtini), su rūsiu, kuris randasi daugiabučiame gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini), taip pat nedetalizuojant butui priskirtų rūsio patalpų, analogiški duomenys yra įregistruoti ir VĮ registrų centre, pirkimo-pardavimo sutartis bei minėti VĮ registrų centre įregistruoti duomenys nėra nuginčyti, dėl ko minėtais duomenimis privaloma vadovautis.

4.6. Taip pat nurodoma, jog byloje yra pateiktos buto, esančio (duomenys neskelbtini), visų kadastro byloje saugomų dokumentų kopijos, matyti buto Nr. 11 techniniame pase yra pažymėtos prie buto yra priskirtos daugiabučio gyvenamojo namo rūsio patalpos, jų neindividualizuojant, tokia pati informacija nurodyta minėto buto kadastro duomenyse bei analogiška informacija yra įregistruota VĮ Registrų centre.

4.7. Teigiama, jog pirmos instancijos teismas, vertinant G. Ž. tariamos teisės realizavimą pažeidžiant įstatyme nustatytą tvarką, nepagrįstai atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog iki šios bylos nagrinėjimo G. Ž. iš nukentėjusiųjų būtų gavęs dokumentus, kokius nuosavybės objektus pastarieji valdo. Apeliančių vertinimu, teismas bylos nagrinėjimo metu iš viso nesiaiškino ir nenustatinėjo minėtų aplinkybių, t. y. teismas nei nukentėjusiųjų, nei G. Ž. neklausė ar tokio pobūdžio duomenys jam buvo pateikti ir ar tokių duomenų pats G. Ž. prašė. Nurodoma, jog pirmos instancijos teismas vertinant, jog į bylą nėra pateikti duomenys, jog G. Ž. būtų gavęs iš nukentėjusiųjų dokumentus apie jų valdomą nuosavybę, nepagrįstai nevertino, jog byloje taip pat nėra pateikta jokių duomenų, kad G. Ž. nebūtų žinoma, kokius nuosavybės objektus valdė nukentėjusieji ir/ar kad G. Ž., esant reiškiamoms pretenzijoms, būtų prašęs nukentėjusiųjų tokio pobūdžio dokumentus pateikti.

4.8. Papildomai pažymima, kad pirmos instancijos teismas šiame kontekste kompleksiškai nevertino paties G. Ž. teiktų paaiškinimų 2025 m. kovo 28 d. teismo posėdžio metu, kurių metu pats G. Ž. paaiškino ne tik kuris nukentėjusysis kokį nuosavybės objektą valdo, tačiau paaiškino ir kokius nuosavybės objektus valdė prieš tai buvę butų savininkai, kas patvirtina, jog G. Ž. informacija apie nukentėjusiųjų valdomus nuosavybės objektus iki šios bylos nagrinėjimo buvo žinoma.

4.9. Skundo autorėms nėra suprantama kaip aplinkybė ar nukentėję asmenys be G. Ž. prašymo pateikė duomenis apie savo valdomus objektus, gali paneigti paties G. Ž. byloje esančius duomenis apie jo valdomus nuosavybės objektus, kurie G. Ž. iki šios bylos nagrinėjimo neabejotinai buvo žinomi. G. Ž. suprato ir/ar turėjo suprasti neturintis teisės išimtinai naudotis ginčo patalpomis, esant pareikštoms bendrasavininkų pretenzijoms, iš paties G. Ž. turimu duomenų apie jo valdomus nuosavybės objektus. Pirmos instancijos teismas Nutarime nepagrįstai nevertino byloje pateikto VĮ Registrų centro išrašo apie paties G. Ž. vardu registruotą nuosavybę, kuris leidžia konstatuoti, kad G. Ž. nuosavybės teise priklauso 67,12 kv. m butas, su sandėliu S1 (18,81 kv. m) bei rūsiu, kuris nėra identifikuotas atskiram naudojimui, t. y. paties G. Ž. išraše rūsio patalpos R-7, R-8, R-9, nebuvo priskirtos prie jam nuosavybės teise priklausančio buto, kaip ir nebuvo nustatyta naudojimosi rūsiu tvarka, kas G. Ž. buvo žinoma. Taip pat nurodoma, jog pats G. Ž. 2025 m. kovo 28 d. teismo posėdžio metu patvirtino, kad jis, t. y. G. Ž., pats užsakė ir įdėjo į buto techninės apskaitos bylą buto 2004 m. Registrų centro išrašą, iš kurio matyti analogiški duomenys, jog G. Ž. nuosavybės ir/ar naudojimui nėra priskirtos ginčo patalpos.

4.10. Teigiama, jog pirmos instancijos teismas konstatavo, jog byloje daugiabučio namo administratoriaus UAB (duomenys neskelbtini) pateiktas dar 2024 m. spalio 1 d. patvirtintas daugiabučio gyvenamojo namo ar kitos paskirties pastato (pastatų) bendrojo naudojimo objektų aprašas nelaikytinas objektyviu įrodymu apie G. Ž. nuosavybės teise valdomas ir namo bendro naudojimo patalpas, kadangi, liudytojas D. P. patvirtino, kad dalyvavo aprašo rengimo procese. Apeliančių nuomone, aprašas yra patvirtintas ne liudytojo D. P., bet kompetentingos institucijos, t. y. daugiabučio namo administratoriaus UAB (duomenys neskelbtini), neperžengiant institucijos, kaip namo administratoriaus, kompetencijos ribų, dėl ko toks aprašas laikytinas oficialiuoju rašytiniu įrodymu, kuriuo nesivadovauti nėra jokio teisinio pagrindo; nepaisant to ar D. P. dalyvavo aprašo rengimo procese, aprašo teisingumas ir pagrįstumas buvo tikrinamas ir tvirtinamas namo administratoriaus, dėl ko nutarimo motyvai apie tokio dokumento neobjektyvumą yra ne tik nepagrįsti, bet ir patvirtinantys teismo atliktą netinkamą įrodymų vertinimą. Nurodoma, jog byloje pateiktame apraše, kuriuo pirmos instancijos teismas, priimdamas nutarimą, nepagrįstai nesivadovavo, yra aiškiai konstatuota, kad daugiabučiame gyvenamajame name esantys sandėliukai nepriskirti konkrečiam butui laikytini daugiabučio gyvenamojo namo bendro naudojimo patalpomis, aprašas nėra nuginčytas ir yra galiojantis, dėl ko juo nesivadovauti nėra jokio pagrindo.

Šalies argumentai

4.12. Teigiama, jog visas bendras pusrūsio patalpų plotas su ginčo patalpomis nėra 11.57 ir G. Ž. nepriklausytų naudotis net 24.13 kv. m dydžio pusrūsio ir/ar rūsio patalpomis, šioje byloje nebuvo ginčo ir nustatytina, kad iš pusrūsio patalpų R.15, R.22, R.21, r. 19, R.20 yra suformuotas atskiras vienetas – negyvenamoji patalpa – kūrybinis dirbtuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurios nuosavybės teise priklauso K. M., dėl ko minėtos patalpos nėra bendro naudojimo patalpos, byloje taip pat nebuvo ginčo, kad pusrūsio patalpoje R-13 yra šilumos mazgas, patalpoje R-16, randasi įėjimas į patalpas, dėl ko minėtos patalpos taip pat negalėtų būti paskirtos vieno bendrasavininko naudojimui. Apeliančių nuomone, net neatlikus skaičiavimų, kaip matyti iš byloje pateikto pusrūsio plano, ginčo pusrūsio patalpos, kurias yra savavališkai užėmęs G. Ž., sudaro apie pusę visų bendro naudojimo pusrūsio patalpų, tuo tarpu daugiabučiame gyvenamajame name yra 5 butai, kurių eksploatavimui yra priskirtos rūsio patalpos, kas leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad, G. Ž. neturi teisės naudotis pusę rūsio patalpų plotu, dėl ko G. Ž. savavališkai realizavo tik savo tariama teisę išimtinai naudotis ginčo rūsio patalpomis, tokia teisė jam nėra pripažinta ir net negalėtų būti pripažinta, nes neatitinka G. Ž. turimos nuosavybės dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje, todėl motyvai apie nukentėjusiųjų nesąžiningumą ir/ar situacijos atitiktį teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams yra nepagrįsti.

4.13. Nurodoma, jog nutarime, yra nurodyta, jog „Koks konkretus rūsio plotas bei kokiam namo gyventojui konkreti rūsio dalis ar patalpa priklauso, byloje duomenų nėra“. Skundo autorės teigia, jog tokių duomenų byloje ir negali būti, nes VĮ Registrų centro išrašų apie daugiabučiame gyvenamajame name esančius butus, įskaitant G. Ž. butą, bei namą, adresu (duomenys neskelbtini), nustatytina, kad naudojimosi pusrūsio ir/ar rūsio patalpomis tvarka tarp bendraturčiu nei administracinio nusižengimo fiksavimo metu, nei šiuo metu nėra ne tik kad nustatyta, tačiau nesant bendraturčių sutarimo, tokio pobūdžio teisinis ginčas taip pat nėra G. Ž. inicijuotas dėl jo teisės išimtinai naudotis ginčo patalpomis, o tai leidžia daryti neabejotina išvadą, kad visomis bendro naudojimo patalpomis, įskaitant ginčo patalpas, gali ir turi teisę naudotis visi bendrasavininkai, įskaitant nukentėjusiuosius ir šią teisę, G. Ž., užrakindamas ginčo patalpas ir neleisdamas į jas patekti, neteisėtai suvaržė. Nurodoma, jog G. Ž., siekdamas realizuoti savo teise įstatymu nustatyta tvarka naudotis konkrečia dalimi rūsio patalpų, privalėjo inicijuoti atitinkamus procesus, kreiptis i atitinkamas institucijas, o nesant sutarimo, i teismą, tačiau G. Ž. jokių veiksmų neatliko, o teisę išimtinai naudotis ginčo patalpomis realizavo savavališkai, nesilaikant įstatymu bei pažeidžiant bendrasavininkų nuosavybės teisę į ginčo patalpas.

4.14. Skunde nurodoma, jog nutarime nurodoma aplinkybė, kad nukentėjusieji ir/ar namo administratorius nesikreipė į teismą dėl G. Ž. iškeldinimo ir/ar neinicijavo ginčo dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, negali paneigti, kad G. Ž. įvykdė administracinį nusižengimą, kadangi šiuo atveju, jei G. Ž. norėjo teisėtai naudotis išimtinai ginčo patalpomis, būtent G. Ž.. nesutarus su bendraturčiais turėjo inicijuoti ginčą dėl naudojimosi rūsio patalpomis tvarkos nustatymo tarp bendraturčiu, o ne nukentėjusieji, kurie siekia patekti i ginčo patalpos ir jomis naudotis, nes jos yra bendro naudojimo patalpos ir tokia teisę bendrasavininkai turi, todėl aplinkybė, kad G. Ž. naudojasi bendro naudojimo patalpomis, neinicijuojant atitinkamų procesų, tik patvirtina G. Ž. įvykdytą administracinį nusižengimą, bet ne paneigia tokio administracinio nusižengimo padarymo.

4.15. Taip pat teigiama, jog pirmos instancijos teismas konstatuojant, jog „negalima vienareikšmiškai konstatuoti, ar rūsio patalpos R-7, R-8, R-9 priklauso ar nepriklauso nuosavybės teise G. Ž., nes šiuo metu vyksta ginčas Regionų administraciniame teisme“, netinkamai vertino duomenis apie administracinės bylos užvedimą, ko pasėkoje netinkamai aiškino ir taikė ANK 518 straipsnio nuostatą, kadangi teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad savavaldžiavimas konstatuojamas tada, kai asmuo, nesinaudodamas įstatymų nustatyta ginčų sprendimo tvarka, savo nuožiūra ir galimai neteisėtais būdais pats įgyvendina ginčijamą teisę.

4.16. Pažymima, jog šiuo atveju nėra ginčo, kad G. Ž. atliko veiksmus, t. y. kreipėsi į VĮ Registrų centrą, siekdamas priskirti ginčo patalpas prie jam nuosavybės teise priklausančio buto, tiek institucijoms netenkinus G. Ž. prašymo, G. Ž. iniciatyva buvo užvesta administracinė byla Regionų administraciniame teisme, kuri šiuo metu yra nagrinėjama, tik po administracinio nusižengimo nutarimo, kuriuo G. Ž. paskirta nuobauda, priėmimo dienos, o administracinio nusižengimo fiksavimo metu G. Ž. nebuvo kreipęsis į jokias institucijas įstatymų nustatyta tvarka, siekiant realizuoti savo tariamą teisę naudotis ginčo patalpomis. Taip pat teigiama, jog Regionų administraciniame teisme nagrinėtina byla neturi įtakos sprendžiant dėl G. Ž. įvykdyto savavaldžiavimo veikos sudėties ir nepaneigia to, kad G. Ž. neturi išimtinės teisės naudotis ginčo patalpomis, ribojant į jas patekimą kitiems bendrasavininkams.

4.17. Teigiama, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai visiškai pasikliovė G. Ž. parodymais dėl ginčo patalpų įsigijimo privatizavimo metu, nevertindamas kitų bylos duomenų, kurie paneigia jo gynybinę poziciją, nes G. Ž. teisėtas įsigijimas yra prieštaringas ir paneigtas objektyviais faktais. Pagal teismų praktiką, nuosavybės teisės įgijimas privatizavimo būdu nustatomas pagal sutartyje identifikuotus objektus, o jei rūsio ar ūkinių pastatų duomenys nesuteikti, jų įsigijimas negalimas, todėl G. Ž. teiginiai, kad ginčo patalpos priklauso jam, prieštarauja 1991 m. ir 1992 m. privatizavimo sutartims, kurios patvirtina, kad jis įgijo tik butą su konkrečiu ūkiniu pastatu, o ginčo rūsio patalpos nebuvo identifikuotos ir įgytos.

4.18. Skunde laikomasi nuomonės, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai nevertino G. Ž. parodymų dėl ginčo patalpų įsigijimo nuosavybės teise privatizavimo procese, kadangi G. Ž. teigė, kad rūsio patalpos buvo pirktos papildomai, tačiau tuo pačiu nurodė, jog privatizavimo procedūrą tvarkė jo mama, o pats nebuvo susipažinęs su procedūra, o mama patvirtino, kad dalyvavo tik G. Ž., todėl ginčo rūsio patalpų privatizavimo procedūra faktiškai nebuvo vykdyta, o pirmos instancijos teismas nepagrįstai laikė jo parodymus nuosekliais, nors jie prieštarauja objektyviems įrodymams.

4.19. Nurodoma, jog pagal teismų praktiką, savavaldžiavimas objektyvia prasme pasireiškia asmeniui nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos ir savavališkai vykdant teisę, sukeliant žalą kitiems, o ANK 518 straipsnis bei CK 1.137 straipsnis numato, kad piktnaudžiavimas teise ir teisės įgyvendinimas be teisinio pagrindo, pažeidžiant kitų asmenų teises ar interesus, sudaro pagrindą civilinei atsakomybei ir gali būti teisme nepriimamas. Pagal LR CK 4.75–4.83 straipsnius, bendro naudojimo patalpos valdomos ir jomis naudojamasi bendraturčių sutarimu, o nesant sutarimo, tvarką nustato teismas, todėl butų ir kitų patalpų savininkas gali naudotis tik pagal bendraturčių pritarimą arba teismo nustatytą tvarką. Apeliančių teigimu, bylos duomenys rodo, kad ginčo rūsio patalpos yra bendro naudojimo, jų naudojimosi tvarka nenustatyta, G. Ž. užėmė šias patalpas ir ribojo kitų bendraturčių patekimą, nors neturi nuosavybės teise priklausančių teisių ir nesikreipė į institucijas ar teismą, kad įgyvendintų tariamą savo teisę pagal įstatymą, todėl jo veiksmai atitinka administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje, objektyviąją pusę.

4.20. Taip pat nurodoma, jog pirmos instancijos teismas netinkamai taikė ANK 518 straipsnį, nes selektyviai vertino bylos duomenis, suabsoliutino G. Ž. parodymus ir jo nurodytą poziciją apie ginčo patalpas kaip pagrindinį įrodymą tyčios nebuvimui, nors faktinė aplinkybių analizė rodo, kad G. Ž. savavališkai, nesikreipdamas į teismą dėl bendraturčių pritarimo, užrakinęs ir neteisėtai naudojosi bendro naudojimo rūsio patalpomis R-7, R-8, R-9, neleidžiant jas naudotis kitiems bendrasavininkams. Bylos duomenys, įskaitant 2020 m. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą ir 2022 m. pokalbių bei raštų įrašus, patvirtina, kad jau nuo 2020 m. G. Ž. buvo žinomas nesutarimas dėl patalpų naudojimo, jam buvo keliamos pretenzijos pateikti nuosavybę patvirtinančius dokumentus, tačiau jų nepateikė, neinicijavo procesų ir toliau deklaravo patalpas savo nuosavybės teise, todėl faktinių aplinkybių kontekste jo veiksmai atitinka tyčios požymius pagal ANK 518 straipsnį ir yra neteisėti.