Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Nerijus Meilutis, rašytinio proceso forma, apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2S-2450-658/2011 pagal apeliantės – atsakovės J. S. atstovės, veikiančios pagal pavedimą - advokatės Ievos Darandės atskirąjį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011-10-04 nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2842-540/2011 pagal ieškovo G. S. ieškinį atsakovei J. S. dėl santuokos nutraukimo esant vieno sutuoktinio kaltei, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jiems priteisimo bei neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiama 2010-10-04 nutartimi Kauno rajono apylinkės teismas tenkino ieškovo - G. S. prašymą ir taikė laikinąsias apsaugos priemones, o būtent:

Įpareigojo atsakovę J. S. netrukdyti ieškovui ir ieškovo bei atsakovės nepilnamečiams vaikams naudotis šeimai priklausančiais butais;Iki bus priimtas teismo sprendimas nustatė sutuoktinių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškovu;Priteisė iš atsakovės laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams, teikiamą periodinėmis išmokomis – po 400 Lt kiekvienam vaikui nuo nutarties priėmimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo ir nustatė ieškovui į šias lėšas uzufrukto teisę.

Apeliantė (atsakovės procesinė atstovė, veikianti pagal pavedimą) su teismo nutartimi nesutinka, prašo apeliacinės instancijos teismą ją naikinti ir spręsti klausimą iš esmės – atsisakyti tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirojo skundo pagrindą sudaro šie apeliantės argumentai:

1. Išvadą dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su ieškovu iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas pirmosios instancijos teismas pagrindė ne objektyviais į bylą pateiktais įrodymais, bet ieškovo ieškinyje išdėstytais argumentais, neišklausęs nepilnamečių vaikų nuomonės sprendžiamu klausimu. Apeliantės nuomone, nors civilinio proceso įstatymai klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimui nustato rašytinio proceso formą, įstatymas taip pat numato galimybę teismui procesinius klausimus, kurie turi būti nagrinėjami rašytinio proceso forma, nagrinėti žodinio proceso tvarka, jei pripažįstama, kad toks nagrinėjimas yra būtinas (LR CPK 153 str. 3 d.). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas klausimą dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo išsprendė remdamasis rašytiniais nepilnamečių paaiškinimais, kuriuose išreikštas jų pageidavimas gyventi drauge su ieškovu. Apeliantės teigimu, šie paaiškinimai (nuomonės) buvo surašytos darant psichologinį spaudimą ir neatitinka tikrosios nepilnamečių valios. Tokį teiginį apeliantė grindžia prie atskirojo skundo pridedamu nepilnametės šalių dukters – G. S. paaiškinimu (medžiagos iš c. b. Nr. 2-2842-540/2011 l. 19). Iš ieškovo drauge su ieškiniu pateiktų rašytinių įrodymų (Kauno rajono savivaldybės administracijos VTAS bei mokymosi įstaigos raštų) nėra aišku, dėl kokių priežasčių gyvenamosios vietos nustatymas su ieškovu labiau atitinka nepilnamečių interesus nei šiems gyvenant su atsakove.

2. Teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė apie tai nepranešęs atsakovei, tačiau nutartyje nenurodė jokių motyvų, kodėl ir kaip pranešimas galėjo pasunkinti šių priemonių taikymą ar padaryti jį neįmanomą.

3. Įpareigojimą atsakovei netrukdyti ieškovui bei šalių nepilnamečiams vaikams naudotis šeimos butais teismas nustatė neatsižvelgdamas į tai, kad šiuo metu ieškovas su nepilnamečiais vaikais gyvena šeimos bute kartu su atsakove. Atsakovė iš esmės ir toliau rūpinasi vaikais, užtikrina pagrindinius jų poreikius, todėl laikinas išlaikymas nepilnamečiams iš atsakovės priteistas nesant tam jokio teisinio pagrindo, o ieškovo prašymas dėl tokio išlaikymo priteisimo vertintinas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.

Apibendrindama atskirajame skunde išdėstytus argumentus, apeliantė pažymi, kad pritaikydamas laikinąją apsaugos priemonę (nustatydamas vaikų gyvenamąją vietą su ieškovu iki bus priimtas teismo sprendimas), teismas nemotyvavo, kokios neigiamos įtakos vaikų interesams galėtų turėti vaikų gyvenimas su atsakove, taip pat neargumentavo, kodėl gyvenamosios vietos nustatymas su ieškovu labiau atitinka vaikų interesus, nors abiejų tėvų buitinės, gyvenimo sąlygos vertinamos kaip geros.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, o klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo spręstinas iš esmės.

Nagrinėjant bylas, kylančias iš šeimos teisinių santykių, galimas ir kituose įstatymuose numatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ((duomenys neskelbtini) str. 1d. 13p.). LR CK III knygos 3.65 str. 1 d. nustatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno iš sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtintas tokiais atvejais galimų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas. Nagrinėjamoje byloje ieškovas kaip vieną iš laikinųjų apsaugos priemonių prašė taikyti įpareigojimą atsakovei J. S. netrukdyti ieškovui ir nepilnamečiams šalių vaikams naudotis šeimos butu. Tokia laikinoji apsaugos priemonė gali būti suprantama, kaip numatyta CK 3.65 str. 2d. 3p., tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neišanalizavo visumos įrodymų, ir to pasekoje neteisingai išaiškino ir nepagrįstai pritaikė šią materialinės teisės normą. Ši laikinoji apsaugos priemonė taikytina iš esmės tik sprendžiant sutuoktinių turtinio pobūdžio ginčus, pvz. kaip vienas sutuoktinis, manydamas, jog butas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, neleidžia kitam sutuoktiniui į jį patekti, ar trukdo naudotis tam tikromis bendro naudojimo patalpomis ar daiktais. Tuo tarpu iš nagrinėtinos bylos matyti, kad šiuo atveju ieškovas savo ir vaikų teisių pažeidimą įžvelgia tame, kad bute gyveno sutuoktinės draugas, o ji pati naudojo prieš vaikus smurtą. Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti ar nėra pagrindo taikyti CK 3.65 str. 2d. 1p. numatytos laikinosios apsaugos priemonės įpareigojant kitą sutuoktinį gyventi skyrium. Ieškovas, savo ruožtu manydamas, kad butu trukdo naudotis kitas asmuo, t.y. ne sutuoktinis, dėl jo negalėjo prašyti taikyti CK 3.65 str. 2d. 3p. numatytos priemonės, kadangi toks ieškovo prašymas savo prigimtimi yra ne prašymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę, bet jo, kaip nuosavybės teisės subjekto, reiškiamas reikalavimas ginti daiktinę teisę. LR CK 4.98 str. kaip vieną iš savininko teisių gynybos būdų (priemonių) įtvirtina negatorinį ieškinį (actio negatoria), t. y. savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Būtent negatorinio reikalavimo esmę atitiktų ir ieškovo pareikštas prašymas netrukdyti naudotis šeimos butu, jei jis supranta, kad butu trukdo naudotis sutuoktinės draugas. Todėl šioje dalyje spręsdamas klausimą dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normą (CK 3.65 str.), dėl ko priimta nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.

Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikęs ieškovas G. S., kaip vieną iš prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių nurodė ir nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymą su juo iki bus išnagrinėta byla dėl santuokos nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo jiems priteisimo. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąją apsaugos priemonę, jos taikymą motyvavo tuo, kad iš ieškinyje išdėstytų aplinkybių matyti, jog nepilnamečiai vaikai gyvena su ieškovu, kuris jais rūpinasi, o iš prie ieškinio prijungtų raštu išreikštų nuomonių matyti, kad vaikai pageidauja gyventi su tėvu.

Vertinant taikytos laikinosios apsaugos priemonės – nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškovu iki įsiteisės sprendimas byloje dėl santuokos nutraukimo taikymo pagrįstumą, pasakytina, kad bylos medžiaga nepagrindžia tokios priemonės taikymo būtinumo. Laikinoji apsaugos priemonė – vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų iki bus išnagrinėta byla dėl santuokos nutraukimo ir galutinai išspręstas vaiko gyvenamosios vietos klausimas, gali būti taikoma esant aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje tokio aplinkybių viseto konstatuoti negalima. Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadoje nurodyta, jog tiek atsakovė, tiek ieškovas gali užtikrinti tinkamas socialines sąlygas nepilnamečiams vaikams augti ir vystytis. Teismas nutartį dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo išimtinai pagrindė raštu išreikštais nepilnamečių šalių vaikų pageidavimais gyventi su ieškovu. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės – vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų iki santuokos nutraukimo bylos išnagrinėjimo yra išimtinio pobūdžio priemonė (ultima ratio) ir jos taikymą pateisinti gali tik reali grėsmė vaiko interesams iš vieno iš tėvų pusės, tuo tarpu esant vienodoms tėvų galimybėms ir sąlygoms užtikrinti vaiko gerovę, vien vaiko pageidavimas nėra pakankamas pagrindas tokios priemonės imtis. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nutartyje apskritai nekonkretizavo, kokią įtaką nepilnamečių vaikų interesams turėtų tai, jei laikinųjų apsaugos priemonių nebūtų imtasi. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokia apsaugos priemonė gali būti taikoma tuomet, kai tėvai gyvena skyriumi, tačiau pareikštame ieškinyje ieškovas nurodo tą pačią savo ir atsakovės gyvenamąją vietą sutuoktiniams bendrosios nuosavybės teise priklausančiame būste ir prašo nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą nustatyti būtent tuo pačiu adresu. Pirmosios instancijos teismas savo nutartyje nurodė, kad nepilnamečiai vaikai gyvena su ieškovu ir tai padarė išimtinai remdamasis tuo, jog taip ieškinyje tvirtina ieškovas. Tuo tarpu Kauno rajono savivaldybės administracijos VTAS pažymoje nurodoma, kad sutuoktiniai S. kartu su nepilnamečiais vaikais gyvena sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame bute. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog šiuo metu byloje aplamai nėra pagrindo taikyti prašomą laikinąją apsaugos priemonę ir spręsdamas klausimą iš esmės ieškovo prašymą atmeta. Kadangi netenkinamas prašymas nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, atitinkamai netenkintinas ir prašymas priteisti laikiną išlaikymą iš atsakovės, kadangi abu tėvai privalo vienodai prisidėti prie vaikų išlaikymo.

Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas šiuo metu neužkerta kelio, iš esmės pasikeitus aplinkybėms, šalims kreiptis į pirmosios instancijos teismą nauju prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tačiau tuomet teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo turėtų spręsti, ar vis tik nebūtų privalu tiesiogiai išklausyti ir vaikų nuomonę, kadangi tiek iš šalių paaiškinimų, tiek iš pateiktų dokumentų matyti, kad abu jie teigia, kad tiek vienas, tiek kitas darė spaudimą, išgaunant iš vaiko rašytinius paaiškinimus dėl gyvenimo su vienu iš tėvų.

Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus ir vadovaudamasis LR CPK 336 str., 337 str. 1 d. 2 p., teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Patenkinti pagal pavedimą veikiančios atsakovės J. S. procesinės atstovės – advokatės Ievos Darandės atskirąjį skundą.

Panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės: ieškovo G. S. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.