Kauno apygardos teismo nutartis

2010-09-22 · Civilinė byla Nr. 2S-1688-527/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-09-22
Bylos Nr.
2S-1688-527/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Jolita Cirulienė (pirm.), Albinas Čeplinskas, Gintautas Koriaginas
Atsakovas
Ž. O.
Ieškovas
R. O.
Civilinė byla Nr. 2S-1688-527/2010
pirmosios instancijos teismo teisėja V. M.
procesinio sprendimo kategorija: 122.1; 122.3
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. rugsėjo 22 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolitos Cirulienės, kolegijos teisėjų Albino Čeplinsko ir Gintauto Koriagino, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Ž. O. atskirąjį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2278-540/2010 pagal ieškovo R. O. ieškinį atsakovei Ž. O. dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jiems priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas 2010-06-17 kreipėsi į Kauno rajono apylinkės teismą su ieškiniu (b. l. 1-3) prašydamas nutraukti santuoką tarp šalių, sudarytą 1996-10-18 Kauno miesto civilinės metrikacijos biure, santuokos akto įrašo Nr. 2315, dėl atsakovės kaltės; po santuokos nutraukimo nepilnamečių G. O. bei S. O. gyvenamąją vietą nustatyti su ieškovu; priteisti iš atsakovės dukrų išlaikymui po 300 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis kiekvienai nuo ieškinio teismui pateikimo dienos iki jų pilnametystės; priteisti iš atsakovės 1 200 Lt išlaikymo vaikams įsiskolinimą; ieškovui po santuokos nutraukimo priteisti automobilį Renault Espace, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 1990 m. laidos, transporto priemonę Honda, Pantheon 125, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), motorinį laivą RS - 103, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), registro nr. K - (duomenys neskelbtini), 2007 m. laidos, atsakovei po santuokos nutraukimo priteisti automobilį Mazda 323, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 1995 m. laidos, iš ieškovo atsakovei priteisti 1 300 Lt dydžio piniginę kompensaciją, po santuokos nutraukimo atsakovei palikti santuokinę, ieškovui prigimtinę pavardes, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad santuoka iširo dėl atsakovės kaltės, kadangi ji nuo pat santuokos sudarymo pradžios neprisidėjo prie šeimos gerovės, nedirbo, mažai dėmesio skyrė nepilnametėms dukroms, vėliau susirado kitą vyrą ir išėjo iš namų, dukros gyvena su ieškovu jų pačių pageidavimu.

Ieškovas byloje pareiškė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (b. l. 4) – nustatyti laikiną dukrų gyvenamąją vietą kartu su juo ir priteisti dukroms iš atsakovės po 300 Lt laikiną kasmėnesinį išlaikymą iki teismo sprendimo priėmimo. Prašyme nurodyta, kad laikinosios apsaugos priemonės reikalingos dukrų interesams užtikrinti, nes šiuo metu dukros gyvena su ieškovu, atsakovė jomis nesirūpina, neremia materialiai. Tuo tarpu dukros yra išreiškusios norą gyventi su ieškovu, kuris turi nuosavą būstą, yra čia gimę ir užaugę. Ieškovo gaunamas atlyginimas sudaro 1 500 Lt per mėnesį, todėl jis nėra pakankamas išlaikyti abi dukras, atsakovė nevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno rajono apylinkės teismas 2010 m. birželio 21 d. nutartimi patenkino ieškovo prašymą ir taikė byloje laikinąsias apsaugos priemones: nustatė nepilnamečių G. O. ir S. O. gyvenamąją vietą kartus su ieškovu R. O. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisė iš atsakovės Ž. O. laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams periodinėmis išmokomis po 300 Lt kiekvienam vaikui, nuo nutarties priėmimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, mokant priteistą išlaikymą ieškovui uzufrukto teise. Iš ieškinyje išdėstytų aplinkybių teismas nustatė, kad nepilnamečiai vaikai gyvena su ieškovu, ieškovas jais rūpinasi, todėl padarė išvadą, kad tikslinga nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškovu iki bus išnagrinėta byla. Be to, atsižvelgiant į CK 3.196 str. 2 d. nuostatą, kad teismas kol bus išnagrinėta byla nutartimi gali įpareigoti mokėti laikiną išlaikymą, taip pat pagal byloje esančius dokumentus nustatęs, kad atsakovė neteikia išlaikymo savo nepilnamečiams vaikams, nors tėvai privalo tą daryti, manė tikslinga priteisti laikiną išlaikymą.

Šalies argumentai

Atsakovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 21 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą atmesti. Apeliantė nurodo šiuos motyvus:

1. Byloje nėra duomenų apie tai, kad vaikams gyventi su motina nesaugu, socialiai netinkama, gresia pavojus sveikatai ar gyvybei. Nėra tokių duomenų ir apie tėvą. Todėl skubotai priimta skundžiamoji nutartis nėra reikalinga byloje. Aplinkybių ir įrodymų susietumo visetas pilnai leidžia teismui nuspręsti dėl ieškinio dalyko.

2. Teismas nutartyje nenurodė jokių aplinkybių ar pagrindų, dėl ko taikė laikinąsias apsaugos priemones, tuo pažeidė CPK 144 straipsnį, nes privalėjo nurodyti, kodėl teismo sprendimas taptų negalimas vykdyti, jei vaikų gyvenamoji vieta laikinai nebūtų nustatyta su viena iš šalių. Be to, pats ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepagrindė tokio būtinumo, neįrodė, kad, nesiėmus tokios apsaugos, nukentėtų vaikų interesai.

3. Teismas priteisė laikiną išlaikymą, nors nėra byloje duomenų, kad skyrium dėl ieškovo veiksmų gyvenanti atsakovė nesirūpintų vaikais. Paminėtina, kad pats ieškovas metus laiko vaikais nesirūpino, kuomet atsakovė su vaikais gyveno atskirai. Visais atvejais atsakovė siekia spręsti šalių ginčą santuokos nutraukimo byloje teisiniu keliu - teismui nagrinėjant procesinius dokumentus, vertinant įrodymus, šalių tikslus ir priemones jiems pasiekti. Visiškai neaišku, kokiais teismo minimais byloje dokumentais remiantis padarytina išvada, kad atsakovė vaikais nesirūpina.

4. Teismas, nesant pagrindo ir tik prasidėjus bylai nustatęs laikiną gyvenamąją vietą su tėvu, iš esmės pažeidė šalių lygiateisiškumo principą byloje, nurodydamas, kaip spręsti tokį ginčą. Ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nereiškia, kad teismas privalo jas taikyti, ypač atidžiai klausimas svarstytinas šeimos byloje. Laikinos gyvenamosios vietos nustatymas dar tik prasidėjus bylai iš karto pastatė atsakovę į silpnesniąją pusę. Negalima atmesti ir šalių susitaikymo galimybės, tačiau, esant tokiai nutarčiai, mergaitės su motina negalėtų leisti net laisvalaikio, jei ieškovas norėtų manipuliuoti tokia nutartimi, veikdamas savanaudiškai ir siekdamas atsakovei daryti psichologinį spaudimą. Nutartis tapo priemone ieškovo padėties stiprinimui, kita vertus, tokia nutartimi teismas jau dabar apribojo atsakovės teisę bendrauti su vaikais, nes ieškovas reikalauja bendravimo tvarkos nustatymo, gera valia neleidžia vaikams su motina susitikti, o, įvykus tokiam susitikimui, būna kartu. Dėl tokios situacijos mergaitės su mama beveik nekalba, tik žiūri į tėvą, yra įsitempusios ir baugščios.

5. Kritiškai vertintina Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada, kad vaikams geriau būti su tėvu, nes mergaitės pačios taip nori. Dar nesprendžiant bylos iš esmės, netinka vaikų klausti, ar jie nenori gyventi namuose (šiuo atveju šeimos būste, kur dabar gyvena ieškovas), nes būtent tuose namuose vaikai gimė ir augo, jiems tai pažįstama aplinka. Vaiko teisių apsaugos skyriaus paskirtis yra neleisti pažeisti vaikų teisių ir interesų, o ne skirstyti vaikus kuriam nors iš tėvų.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, 2010 m. birželio 21 d. teismo nutartį palikti nepakeistą (b. l. 15-16). Ieškovas nurodo, kad patenkinus atskirąjį skundą būtų pažeisti dukrų interesai. Atsakovės argumentai dėl to, kad ieškovas neleidžia matytis su vaikais, yra nepagrįsti. Ieškovas turi nuolatinį darbą, todėl namuose būna tik nuo 18 val., dėl šios priežasties net fiziškai nepajėgtų atsakovei trukdyti matytis su dukromis. Be to, ji bendrauti gali ir pasibaigus dukrų pamokoms, jas lankyti jų gyvenamojoje vietoje, tačiau savo teise bei pareiga matytis su dukromis ir dalyvauti jų auklėjime atsakovė naudojasi minimaliai. Nepagrįstas atsakovės teiginys, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, apribojo atsakovės teisę bendrauti su vaikais. Laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos norint užtikrinti mažamečių dukrų interesus, tinkamas jų gyvenimo sąlygas, atsižvelgiant į dukrų išreikštą norą likti gyventi su tėvu, savo namuose. Dukros faktiškai gyveno ir šiuo metu gyvena su ieškovu, jomis rūpinasi tik jis, todėl teismo nutartyje buvo tik dar kartą konstatuota faktiškai susiklosčiusi situacija. Skundžiama teismo nutartimi nebuvo nustatyta bendravimo su dukromis tvarka, todėl nebuvo taikomi apribojimai bendravimui. Apsilankius Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai, dukros vėl išreiškė norą likti gyventi su tėvu. Turi būti įvertinta ir tai, kad atsakovė gyvena nuomojamame kambaryje, kur negali būti sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos dukroms, taip pat ir tai, kad atsakovė turi draugą. Be to, atsakovė nepateikia jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad ji prisideda prie dukrų išlaikymo.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnyje, nenustatyta.

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punkte sakoma, kad laikinosios apsaugos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, gali būti taikomos ne tik tos, kurios numatytos CPK, tačiau ir tos, kurios numatytos kituose įstatymuose. Vienas iš tokių įstatymų yra CK 3.65 straipsnis, kuriame numatytas laikinųjų apsaugos priemonių institutas. Nors šis straipsnis yra CK skirsnyje, reglamentuojančiame santuokos nutraukimą dėl vieno sutuoktinio kaltės, tačiau ši norma laikytina bendrąja ir taikytina visais atvejais, kai būtina apginti ir nepilnamečių vaikų interesus sprendžiant su nepilnamečiais vaikais susijusius klausimus. Tokiu būdu CK 3.65 str. 2 dalyje numatytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ir bylose, kuriose sprendžiami ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo (CK 3.170 straipsnis, 3.174 straipsnis). CK 3.65 straipsnyje sakoma, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Ieškovas prašo taikyti CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose numatytas laikinąsias apsaugos priemones, t. y. nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų iki bus priimtas teismo sprendimas byloje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, ir priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams. CK 3.65 straipsnyje numatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas - pagrįstų aplinkybių, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių nukentės vaikų ar vieno iš sutuoktinio turtiniai ir asmeniniai neturtiniai interesai, buvimas. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos trečiojo straipsnio pirmoji dalis, CPK 404 straipsnio trečioji dalis, CK 3.65 straipsnis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl įstatymų taikymo, nagrinėjant bet kokias bylas dėl vaiką liečiančių veiksmų, įpareigoja teismą minimą klausimą spręsti atsižvelgiant į vaiko interesus.

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatydamas šalių nepilnamečių dukrų gyvenamąją vietą kartu su ieškovu iki teismo sprendimo priėmimo, skundžiamojoje nutartyje padarė išvadą, kad taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjamoje byloje yra būtina užtikrinant nepilnamečių vaikų interesus. Nesutikti su tokia teismo išvada kolegija neturi pagrindo. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys nuo 2009 m. vasaros pradėjo gyventi skyrium. Šalių dukros S. ir G. nuo 2010 m. balandžio mėnesio gyvena pas tėvą R. O. (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį motyvavo ir tuo, kad vaikai šio metu gyvena su tėvu, t. y. savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Ieškovas, reikšdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, jį grindė tuo, kad jo gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini)yra ir nepilnamečių dukrų nusistovėjusi gyvenamoji vieta, įprastinė aplinka. Kolegijos nuomone, šie ieškovo argumentai yra pakankamas pagrindas taikyti laikinąją apsaugos priemonę. Kiekvienu atveju sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti pamatuotą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą. Nagrinėjamoje byloje klausimas dėl nuolatinės nepilnamečių S. ir G. gyvenamosios vietos nustatymo bus išspręstas tik teismui išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus teismo sprendimą, tuo tarpu skundžiama teismo nutartimi buvo išspręstas klausimas dėl laikino S. ir G. gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu iki teismo sprendimo priėmimo. Iki prasidedant sutuoktinių O. tarpusavio nesutarimams ir atsakovei išeinant gyventi į savo motinos namus (duomenys neskelbtini), abiem nepilnamečiams sutuoktinių vaikams įprasta gyvenamąja aplinka buvo (duomenys neskelbtini), kur šiuo metu yra likęs gyventi ieškovas. Tokiu būdu, laikinosios apsaugos priemonės taikymas yra sietinas su siekimu išvengti vaikams įprastos gyvenamosios aplinkos pakeitimo ir susiformavusių socialinių ryšių išsaugojimu. Kolegijos nuomone, laikinosios apsaugos priemonės pritaikymas yra teisėtas ir pagrįstas didžia dalimi dėl to, kad nepilnametės S. ir G. šiuo metu yra atsidūrę psichologiškai pakankamai sudėtingoje situacijoje. Tai sąlygoja šeimoje tarp tėvų vykstantys nesutarimai, atsakovės išėjimas gyventi skyriumi. Atsižvelgdama į tai, kolegija laiko, jog nepilnamečių gyvenamosios vietos su ieškovu nustatymas iki bus priimtas teismo sprendimas, pozityviai įtakos S. ir G. psichologinę būklę, todėl šios priemonės pritaikymas skundžiamąja pirmosios instancijos teismo nutartimi yra atitinkantis nepilnamečių interesus.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog atskirojo skundo argumentai, jog laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas prieštarauja vaikų interesams, yra nepagrįsti. Byloje nėra duomenų, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės daro vaikams socialinę, psichologinę žalą ar kelia emocinius išgyvenimus. Galima daryti pagrįstą išvadą, kad vaikams kelia tokius išgyvenimus pati ginčo šalių bendravimo situacija, t. y. jų gyvenimas skyrium, o ne gyvenimas konkrečiai su tėvu jų nuolatinėje gyvenamojoje vietoje.

Tuo pačiu pažymėtina, kad byloje nesant duomenų apie tai, kad atsakovė teikia materialinį išlaikymą savo nepilnametėms dukroms (tokie duomenys nepateikti ir su atskiruoju skundu), pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 3.196 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai priteisė iš atsakovės laikiną išlaikymą nepilnametėms dukroms iki bus priimtas sprendimas byloje.

Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ginčo išsprendimo iš esmės klausimą, CPK nereikalauja įvertinti ieškinio pagrįstumą. Ieškinio pagrįstumas vertinamas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės. Taikant laikinąsias apsaugos priemones iki byla bus išspręsta iš esmės, vertinamas ne ieškinio pagrįstumas, o kitos aplinkybės, tai yra taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių tikslingumas ir proporcingumas siekiamiems tikslams. Tuo tarpu dauguma atskirojo skundo argumentų susiję su ginčo išsprendimu iš esmės ir ieškinio pagrįstumu, todėl kolegija jų neanalizuoja. Nustatant nepilnamečių dukrų gyvenamąją vietą turi būti vadovaujamasi tik vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje byloje būtina individualizuoti. Tuo tikslu teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, turės vertinti byloje esančius įrodymus, atskleidžiančius tėvų rūpinimosi vaikais aplinkybes, vaikų prisirišimą prie tėvų, jų bendravimo galimybes, brandumą išreiškiant nuomonę dėl gyvenamosios vietos nustatymo, psichologinę būseną, tėvų elgesį, gyvenimo būdą, pajamas, visumą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atskirasis skundas atmestinas, o teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str.1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338, 339 straipsniais,

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Jolita CirulienėKolegijos teisėjai Gintautas KoriaginasAlbinas Čeplinskas