Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič ir Liudmilos Zaborovskos,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų O. G. (O. G.) ir M. K. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai O. G. ir M. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus (toliau – Vilniaus AVPK Migracijos valdyba) 2016-05-11 sprendimus Nr. 10-SP9-44 ir Nr. 10-SP9-45; 2) panaikinti įrašus O. G. pase Nr. H95642927 ir M. K. pase Nr. H37042162 ,,Dėl įpareigojimo išvykti į Irano Islamo Respubliką iki 2016-06-10“; 3) įpareigoti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą priimti pareiškėjų prašymus pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir nagrinėti juos skubos tvarka.

Pagrįsdami savo reikalavimus pareiškėjai nurodė, kad Lietuvos Respublikoje turi verslą ir teisėtai gyvena penkerius metus. Siekdami pakeisti iki 2016-05-07 galiojusius leidimus laikinai gyventi, pareiškėjai 2016-05-06 14.17 val., t. y. likus 30 minučių iki darbo laiko pabaigos, atvyko į Vilniaus AVPK Migracijos valdybą, tačiau dėl jiems nežinomų priežasčių darbuotojų nebuvo aptarnauti. Ketindami pateikti prašymus pakeisti leidimus gyventi pareiškėjai į Vilniaus AVPK Migracijos valdybą buvo atvykę 2016-05-09, 2016-05-11 ir 2016-05-12, tačiau jų prašymai nebuvo priimti, motyvuojant tuo, kad Lietuvos Respublikoje jie yra neteisėtai. Atsakovas nesprendė kilusios problemos, tačiau priėmė ginčijamus sprendimus, įpareigojančius pareiškėjus savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjų nuomone, atsakovas nepagrįstai vadovavosi Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ĮUTP) 125 str. 1 d. 2 p. nuostatomis, kadangi pareiškėjams išduoti leidimai laikinai gyventi nebuvo panaikinti. Nepriimdamas pareiškėjų prašymų pakeisti leidimus gyventi Lietuvoje, atsakovas pažeidė gero administravimo principą ir neproporcingai apribojo pareiškėjų teises, užkirsdamas jiems kelią įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Priimdamas ginčijamus sprendimus, atsakovas neatsižvelgė į ĮUTP 128 str. nuostatas ir neįvertino aplinkybių, kad pareiškėjus su Lietuva sieja glaudūs ekonominiai ir socialiniai ryšiai, jie verčiasi teisėta veikla, ateitį sieja su gyvenimu Lietuvos Respublikoje. Be to, 30 dienų terminas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos yra per trumpas, kadangi per jį nebūtų spėta išnagrinėti pareiškėjų prašymus išduoti / pakeisti leidimus gyventi Lietuvoje. Pareiškėjų nuomone, yra pagrindas vadovautis ĮUTP 128 str. nuostatomis ir administracinėje byloje Nr. A858-2332/11 priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, kurioje konstatuota, kad buvimas Lietuvos Respublikoje neteisėtai savaime neužkerta kelio kreiptis į įgaliotas institucijas dėl leidimo gyventi Lietuvoje pakeitimo.

Teismo posėdyje pareiškėjų atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį patenkinti.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 9–10) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjai 2016-05-11 kreipėsi į Vilniaus AVPK Migracijos valdybą prašydami pakeisti jiems leidimus gyventi Lietuvoje, kurie galiojo iki 2016-05-07. Vilniaus AVPK Migracijos valdybai buvo pateikti negaliojantys leidimai gyventi Lietuvoje, todėl, vadovaujantis ĮUTP 39 str. 2 d. ir 125 str. 1 d. 4 p., buvo priimti sprendimai, įpareigojantys savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjai 2016-05-06 buvo atvykę į Vilniaus AVPK Migracijos valdybą, tačiau kreipėsi ne dėl leidimo gyventi Lietuvoje pakeitimo, o dėl nacionalinės D vizos išdavimo. Pareiškėjams buvo išaiškinta, kad pirmiausia jie turėtų pateikti prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvoje pateikimo ir tik tuo pagrindu galėtų prašyti nacionalinės D vizos prašymo pakeisti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo laikotarpiu. Pabrėžtina ir tai, kad pareiškėjams buvo žinoma prašymų pateikimo tvarka, t. y. prašymą pakeisti leidimą gyventi Lietuvoje turėjo pateikti prieš du mėnesius, o skubos tvarka – prieš vieną mėnesį iki leidimo gyventi Lietuvoje pabaigos.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas keliamas dėl Vilniaus AVPK Migracijos valdybos 2016-05-11 sprendimų Nr. 10-SP9-44 ir Nr. 10-SP9-45 bei veiksmų, atsisakant priimti pareiškėjų prašymus pakeisti leidimus gyventi Lietuvoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2015-05-07 pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. LT7367768, o pareiškėjai – Nr. LT7367834, galiojantys vienus metus.

Pareiškėjai su 2016-05-09 prašymais bandė kreiptis dėl leidimų gyventi Lietuvoje pakeitimo, tačiau prašymus atsisakyta priimti, kadangi Lietuvos Respublikoje jie buvo neteisėtai.

Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjų leidimų gyventi Lietuvoje galiojimo terminas baigėsi 2016-05-07, Vilniaus AVPK Migracijos valdyba priėmė 2016-05-11 sprendimus Nr. 10-SP9-44 ir Nr. 10-SP9-45, įpareigojančius pareiškėjus iki 2016-06-10 savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Su tokiais Vilniaus AVPK Migracijos valdybos sprendimais pareiškėjai nesutinka, mano, kad jie priimti nesant teisinio pagrindo, neproporcingi, be to atsakovas pažeidė gero administravimo principus, nes nesudarė pareiškėjams galimybės 2016-05-06, t. y. galiojant leidimams gyventi Lietuvoje, pateikti prašymus juos pakeisti, o vėliau atsisakė tokius prašymus priimti.

Pagal ĮUTP 39 str. 2 p. užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, kai jis gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi. ĮUTP 125 str. 1 d. 4 p. nustato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui.

Bylos duomenys patvirtina ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjams 2015-05-07 išduoti leidimai gyventi Lietuvoje galiojo iki 2016-05-07. Ginčijami Vilniaus AVPK Migracijos valdybos sprendimai priimti 2016-05-11, t. y. pasibaigus pareiškėjams išduotų leidimų gyventi Lietuvoje galiojimo terminui.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ginčijamų 2016-05-11 sprendimų priėmimo metu pareiškėjų turimi leidimai gyventi Lietuvoje nebegaliojo, todėl atsakovas, vadovaudamasis ĮUTP 39 str. 2 p. ir 125 str. 1 d. 4 p., turėjo teisinį pagrindą priimti sprendimus, įpareigojančius juos išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Teismas kaip nepagrįstus atmeta skundo argumentus, kad nagrinėjamos bylos faktinė situacija susiklostė dėl atsakovo kaltės ir kad jis pažeidė gero administravimo principą. Į bylą pateikti Vilniaus AVPK Migracijos valdyboje išduodami Klientų aptarnavimo eilės numeriai galimai patvirtina, kad pareiškėjai 2016-05-06 galimai buvo atvykę į Vilniaus AVPK Migracijos valdybą, tačiau nepatvirtina, kad darbuotojai atsisakė priimti jų prašymus pakeisti leidimus gyventi Lietuvoje. Be to, atsakovas teigia, kad jie kreipėsi ne dėl leidimo gyventi Lietuvoje pakeitimo, bet siekdami gauti nacionalinę D vizą laikotarpiu, kol bus nagrinėjamas jų prašymas. Teismas neturi pagrindo abejoti Vilniaus AVPK pateiktais duomenimis, juo labiau kad juos patvirtina kartu su pareiškėjų skundu pateikti prašymai pakeisti leidimus gyventi Lietuvoje, kurie buvo užpildyti ne 2016-05-06, o 2016-05-09, t. y. nebegaliojant jų leidimams gyventi Lietuvoje.

ĮUTP 28 str. 2 d. nustatyta, kad užsienietis, kuris pirmą kartą kreipiasi dėl leidimo gyventi išdavimo, prašymą išduoti leidimą gyventi turi pateikti Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei arba konsulinei įstaigai užsienyje. Šio straipsnio 3 d. nustatyta, kad užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi, įskaitant ir pateikiamą pirmą kartą, gali pateikti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas.

Vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 6 p. nustatyta, kad užsienietis, kuris pirmą kartą kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nustatytos formos prašymą išduoti leidimą lietuvių ar anglų arba lietuvių ar rusų kalbomis pateikia Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai užsienyje, o užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, – teritorinės policijos įstaigos migracijos padaliniui, kurio aptarnaujamoje teritorijoje jis ketina deklaruoti gyvenamąją vietą. Pagal Tvarkos aprašo 7 p., užsienietis, kuris kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi keitimo, nustatytos formos prašymą pakeisti leidimą lietuvių ar anglų arba lietuvių ar rusų kalbomis pateikia migracijos tarnybai, kurios aptarnaujamoje teritorijoje jis yra deklaravęs gyvenamąją vietą. Prašymas pakeisti leidimą pateikiamas likus ne mažiau kaip 2 mėnesiams iki leidimo laikinai gyventi galiojimo laiko pabaigos, bet ne anksčiau kaip prieš 4 mėnesius.

Sisteminis nurodytų nuostatų aiškinimas patvirtina, kad prašymą pakeisti leidimą gyventi Lietuvoje pareiškėjai turėjo pateikti nepasibaigus turimo leidimo galiojimui. Teritorinės policijos įstaigos migracijos padalinys gali priimti tik tų užsieniečių prašymus, kurie Lietuvos Respublikos teritorijoje yra teisėtai.

Pagal ĮUTP 39 str. 2 p. nuostatas, pasibaigus išduoto leidimo gyventi Lietuvoje galiojimui, užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje tampa neteisėtu. Vadinasi, Vilniaus AVPK Migracijos valdyba neturėjo teisinio pagrindo priimti po 2016-05-07 teikiamus pareiškėjų prašymus pakeisti leidimą gyventi, nes Lietuvos Respublikoje pareiškėjai buvo neteisėtai. Be to, prašymai pakeisti leidimą gali būti teikiami tik nepasibaigus turimo leidimo galiojimui.

Teismas taip pat pažymi, kad nėra pagrindo vadovautis pareiškėjų skunde nurodytomis ĮUTP 128str. nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, pateiktu administracinėje byloje Nr. A858-2332/11, nes ĮUTP 128 str. nuostatos reglamentuoja iš esmės skirtingus teisinius santykius.

Remiantis ĮUTP 40 str. 1 d. 8 p., leidimas gyventi Lietuvoje išduodamas, kai nelydimas nepilnametis užsienietis negrąžinamas į užsienio valstybę, užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinių priežasčių, užsieniečio negalima grąžinti į užsienio valstybę ar išsiųsti iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais arba užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdytas dėl šio Įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių

Pagal ĮUTP 130 str. nuostatas, užsieniečiui gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vienus metus galiojantis leidimas laikinai gyventi, jeigu: 1) draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (130 str. 1 d.); 2) užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (130 str. 2 d.); 3) užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į užsienio valstybę, jeigu jam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka yra suteiktas apsisprendimo laikotarpis, per kurį jis, kaip esanti ar buvusi su prekyba žmonėmis susijusių nusikaltimų auka, turi priimti sprendimą, ar bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo įstaiga ar su teismu (130 str. 4 d.).

Pagal ĮUTP 132 str., jeigu sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas yra sustabdytas dėl ĮUTP 128 str. 2 d. 2, 3 ir 4 punktuose nurodytų aplinkybių (užsienietį atsisako priimti užsienio valstybė, į kurią jis gali būti išsiųstas; užsieniečiui reikia suteikti būtinąją medicinos pagalbą; užsieniečio negalima išsiųsti dėl objektyvių priežasčių), šios aplinkybės per vienerius metus nuo sprendimo išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos vykdymo sustabdymo neišnyko ir užsienietis nėra sulaikytas, jam išduodamas leidimas laikinai gyventi.

Teismas nenustatė, kad pareiškėjai atitiktų ĮUTP 130 str. 1, 2 ar 4 d., 128 str. 2 d. 2, 3 ar 4 p. nustatytas sąlygas, todėl ĮUTP 40 str. 1 d. 8 p. pagrindu jiems leidimas negali būti išduodamas / keičiamas.

Pagal ĮUTP 128 str. 1 d. 3 p., priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas).

Pareiškėjai teigia, kad ginčijamų sprendimų priėmimo metu juos su Lietuvos Respublika siejo glaudūs ekonominiai ir socialiniai ryšiai, todėl sprendimas, įpareigojantis juos išvykti iš Lietuvos, yra neproporcingas ir neadekvatus. Teismas pažymi, kad šiems savo argumentams pagrįsti pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių įrodymų. 2016-07-25 teisme buvo gautas jų prašymas panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-06-29 nutartimi taikytas reikalavimo užtikrinimo priemones, kuriame nurodė, kad jų interesas yra išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę. Teismo vertinimu, prašyme nurodyti argumentai patvirtina, kad pareiškėjų su Lietuvos Respublika nesieja glaudūs ekonominiai santykiai, nes gyvenimui Lietuvoje jie naudoja ne iš teisėtos veiklos gaunas pajamas, o turimas santaupas. Be to, ginčijami sprendimai neapriboja pareiškėjams teisės kreiptis dėl naujų leidimų gyventi Lietuvoje išdavimo ir tęsti savo ekonominę veiklą, palaikyti socialinius ryšius.

Vilniaus AVPK Migracijos valdyba pateikė duomenis, kad pareiškėjai 2016-08-05 išvyko iš Lietuvos Respublikos teritorijos, t. y. įvykdė Vilniaus AVPK Migracijos valdybos 2016-05-11 sprendimus Nr. 10-SP9-44 ir Nr. 10-SP9-45.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus AVPK Migracijos valdyba turėjo teisėtą ir pagrįstą pagrindą taikyti ĮUTP 39 str. 2 p ir 125 str. 1 d. 4 p. nuostatas ir įpareigoti pareiškėjus savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Be to, atsisakydamas priimti po 2016-05-07 pateiktus prašymus pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovas veikė teisėtai ir pareiškėjų teisių nepažeidė. Pagrindo tenkinti pareiškėjų skundą, vadovaujantis jame išdėstytais argumentais, nėra, todėl jis atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 str., 88 str. 1 p., 132 ir 133 str. ir Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 str. 4 d. teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų O. G. ir M. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.