Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Romo Aikevičiaus, teisėjų Reginos Cemnolonskienės ir Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Dainai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, kaltinamosios gynėjui advokatui Nerijui Stukui, nuteistajai E. P., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. P. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007-07-12 nuosprendžio, kuriuo E. P. pripažintas kalta ir nuteista pagal LR BK 223 str. 1 d. laisvės atėmimu (3) trims mėnesiams, pagal LR BK 209 str. laisvės atėmimu (8) aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas (9) devyniems mėnesiams. Pritaikius LR BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas (1) vieneriems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas A. S., tačiau dėl jo apeliacinis skundas negautas.

E. P. nuteista už tai, kad laikotarpyje nuo 2004-03-02 iki 2004-10-19, būdama UAB (duomenys neskelbiami), direktore, pažeisdama LR buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 19str.4d., 21str.2d., LR Vyriausybės 1999-06-03 nutarimu Nr. 719 patvirtintos inventorizacijos tvarkos 3d., 9d., 40d., pagal LR Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-575) 15str.10d., aplaidžiai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą: neatliko apskaitos registrų ir apskaitos dokumentų priėmimo-perdavimo, neišsaugojo 2004-04-02 įsigytų 65 komplektų PVM sąskaitų-faktūrų; būdama kaip vadovė atsakinga už inventorizacijos atlikimą, neatliko viso ilgalaikio turto inventorizacijos, neatliko nepanaudotų specialios apskaitos dokumentų blankų inventorizacijos: pasirašytame 2003-12-31 balanse įrašyti duomenis nepagrįsti turto ir įsipareigojimų inventorizacijos duomenimis, dėl ko negalima iš dalies nustatyti bendrovės pajamų, piniginių lėšų, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

E. P. taip pat nuteista už tai, kad 2004-03-02 iki 2004-10-19 laikotarpyje, būdama UAB (duomenys neskelbiami), direktore, sąmoningai blogai valdydama įmonę, t.y. žinodama, kad įmonė yra nemoki, pasirašydama 2004-05-03 sutartį su kompanija (duomenys neskelbiami), be pateisinamų dokumentų, kuriose atsispindėtų suteiktos bendrovei paslaugos, 2004-09-16 pervedė 32978,97 Lt į AB (duomenys neskelbiami) esančią sąskaitą; taip pat pagal tą pačią sutartį kompanijai (duomenys neskelbiami) buvo 2004-10-04 išrašytos PVM sąskaitos-faktūros bei tariamai perduoti Vilniaus padalinio biuro baldai, įranga, prekės už 17877,96 Lt sumą; užskaityta per užskaitas su UAB (duomenys neskelbiami), UAB (duomenys neskelbiami), L. L. firma (duomenys neskelbiami) 72366,46 Lt; pervedė 2958,40 Lt į kompanijos (duomenys neskelbiami) asmeninę piniginių lėšų sąskaitą, atidarytą UAB FMĮ (duomenys neskelbiami), kas nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelės turtinės žalos kreditoriams.

Apeliantė savo skunde nurodo, kad teismo sprendimą laiko nepagrįstu ir neteisėtu, kadangi nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 223str.1d. ir 209str., ji nepadarė. Nuteistoji savo nesutikimą su nuosprendžiu grindžia žemiau išdėstytais motyvais.

Apeliantė pripažinta kalta remiantis iš esmės vieninteliu įrodymu – 2005-10-28 specialisto išvada. Jos nuomone, ši išvada neturi būti laikoma įrodymu, nes gauta pažeidžiant LR BPK 20str.1d., 4d. nustatytą tvarką. LR BPK 147str. numato reikiamų paimti daiktus ar dokumentus tvarką. Byloje nėra ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties dėl buhalterinių dokumentų poėmio ir apskritai nėra duomenų iš kur ikiteisminio tyrimo pareigūnas A.Vitvickas gavo UAB „Protecus“ buhalterinius dokumentus, kurių tyrimu pagrįsta 2005-10-28 specialisto išvada. Taip pat buvo pažeistas LR BPK 179 str. numatytas reikalavimas, atliekant tyrimo veiksmus rašyti protokolą, nes byloje nėra jokio protokolo dėl dokumentų poėmio ar gavimo kuriuo kitu būdu iš UAB „Protecus“ bankroto administratoriaus A.Gadeikio. Dėl netinkamų ikiteisminio tyrimo veiksmų įforminimo pažeidžiant LR BPK 147str., 179str., BPK numatytais proceso veiksmais objektyviai neįmanoma patikrinti UAB (duomenys neskelbiami) turėtų buhalterinių dokumentų turinio, visų jų pateikimo ikiteisminio tyrimo pareigūnui A.Vitvickui ar perdavimo specialistei Z.Petrulionienei aplinkybių. Šie ikiteisminio tyrimo metu padaryti BPK pažeidimai turėjo esminės reikšmės specialistės Z.Petrulionienės 2005-10-28 specialisto išvados teisingumui ir pagrįstumui.

Specialisto išvadoje, kaip ir kaltinamajame akte, nurodyta, kad pagal specialisto išvadai pateiktus dokumentus iš dalies negalima nustatyti UAB (duomenys neskelbiami) pajamų, piniginių lėšų, turto įsipareigojimų dydžio ir struktūros, o tai yra LR BK 223str.1d. privalomas nusikaltimo sudėties požymis. Negavusi visų UAB (duomenys neskelbiami) buhalterinių dokumentų, arba gavusi nežinia iš kur atsiradusią dokumentų dalį, specialistė Z.Petrulionienė negalėjo nustatyti visų šios bendrovės finansinių rodiklių, todėl specialisto išvada yra neteisėta ir yra išvestinis įrodymas, gautas iš įrodymų surinktų pažeidžiant BPK nustatytus reikalavimus, todėl negali būti laikomas įrodymu LR BPK 20str.4d. pagrindu.

2005-01-28 specialistės Z.Petrulionienės išvadoje nustatyta, kad dėl buhalterinės apskaitos dokumentų trūkumo nėra galimybės nustatyti visų UAB (duomenys neskelbiami) finansinių duomenų. Tuo tarpu Kauno apskrities VMI specialisto J.Savicko 2005-06-08 patikrinimo akte Nr. 17052232 nurodyta, kad iš pateiktų duomenų galima pilnai nustatyti įmonės ūkinės – komercinės veiklos rezultatus (akto 3 psl.). Šių parodymų priešprieša nebuvo nagrinėta nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu.

Nors LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 22str.2d. numato, kad už buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymo nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas, tačiau minėta norma neįpareigoja įmonės vadovo asmeniškai vesti buhalterinę apskaitą, todėl apeliantė tai darė buhalterės dėka, kuri buvo priimta dirbti pagal darbo sutartį ir jai buvo suteiktos visos reikiamos sąlygos šiam darbui užtikrinti. E. P., neturėdama buhalterinio ar finansinio išsilavinimo, objektyviai neturėjo galimybės patikrinti kaip vedama buhalterinė ir finansinė apskaita, tačiau neabejojo, kad buhalterė R. V. tinkamai atlieka jai pavestas funkcijas. Todėl tik buhalterė turėjo pareigą įrašyti konkrečius duomenis į buhalterinius registrus, o apeliantė tokios pareigos neturėjo, todėl, jos nuomone, ir neturėtų būti taikoma pareiga atsakyti pagal LR BK 223str.1d.

E. P. nuomone, kaltinamasis aktas yra netinkamai suformuluotas ir kaltinimas pareikštas bei pagrįstas nuorodomis į neegzistuojančias teisės normas, kadangi nėra tokių straipsnių punktų, į kuriuos nukreipiama šiame akte, nes punktai gali būti tik konkrečios straipsnio dalies elementas, o ne straipsnio elementas.

Visą apeliantės darbo UAB (duomenys neskelbiami) laikotarpį bendrovės apskaitą tvarkė ir realiai savo žinioje apskaitos dokumentus bei registrus turėjo ta pati buhalterė R. V., kadangi buhalterijos darbuotojai per tą laiką nepasikeitė, objektyviai nebuvo tikslinga, protinga ir reikalinga atlikti kokį nors formalų buhalterės žinioje esančių dokumentų ar registrų priėmimą – perdavimą. Be to, skundžiamame nuosprendyje niekaip nenurodoma ir nepagrindžiama, kaip priėmimo – perdavimo neatlikimas susijęs su negalimumu nustatyti turto ir įsipareigojimų būklės, kas yra būtinas LR BK 223str.1d. numatyto nusikaltimo sudėties požymiu.

E. P. nuomone, ji negali būti pripažinta neišsaugojusi 54 komplektų PVM sąskaitų faktūrų, kadangi ji minėtų PVM sąskaitų faktūrų nepirko (2004-04-02 prašymas), byloje nėra jokių duomenų, kad dingusios PVM sąskaitos faktūros buvo jai perduotos ar kitaip žinoma apie kitų asmenų atliktą PVM sąskaitų faktūrų blankų įsigijimą. Nuosprendyje nenurodytos jokios aplinkybės ar įrodymai, leidžiančios teigti, kad E. P. apskritai žinojo apie dingusių PVM sąskaitų faktūrų įsigijimą UAB (duomenys neskelbiami) vardu. Apeliantės kaltę dėl dingusių PVM sąskaitų faktūrų neišsaugojimo paneigia 2004-08-24 pranešimas, patvirtinantis, kad bent dvi iš dingusių PVM sąskaitų faktūrų išrašė kiti asmenys. Šios PVM sąskaitos faktūros turėjo būti anuliuotos, tačiau dėl neteisėto UAB (duomenys neskelbiami) poėmio ir perdavimo specialisto žinion, anuliuotų PVM sąskaitų faktūrų registras dingo.

Apeliantės nuomone, ji neturėjo pareigos atlikti inventorizacijos, kadangi įmonės inventorizacija daroma kartą per metus , UAB (duomenys neskelbiami) finansiniai metai sutapo su kalendoriniais metais, tai reiškia, kad inventorizacija turėjo būti atliekama užfiksuojant inventorizuojamų vertybių būklę kiekvienų metų gruodžio 31 dienai, o E. P. šioje įmonėje dirbo nuo 2004-03-02 – 2004-10-19, t.y. jos darbo laikotarpis neapėmė nei vienų finansinių metų pabaigos – gruodžio 31 dienos.

E. P. teigia, kad ji neatliko pažeidimo, pasirašant 2003-12-01 balansą, ir pažymi, kad UAB finansinė metinė ataskaita turi būti sudaryta per 4 mėnesius po finansinių metų pabaigos, šiuo atveju, iki sekančių metų gegužės 1 dienos, ją pasirašo įmonės vadovas (LR Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 19str.1d.). Kadangi E. P. pradėjo dirbti UAB (duomenys neskelbiami) direktorės pareigose nuo 2004-03-02, todėl 2003 m. įmonės finansinė atskaitomybė ir balansas nebuvo pasirašyti ankstesnio vadovo, po jos atėjimo į šias pareigas ankstesnis vadovas A. S. to padaryti negalėjo, nes neturėjo įgaliojimų, todėl 2003 m. balansą pasirašė E. P., tačiau apeliantė objektyviai negalėjo atlikti inventorizacijos pagal 2003-12-31 duomenis, nes ji dar nedirbo UAB (duomenys neskelbiami).

Apeliantė nurodė, kad visa UAB (duomenys neskelbiami) apskaita buvo vedama techninėmis priemonėmis iš UAB (duomenys neskelbiami) įsigyta kompiuterine programa „Balansas 2000“. LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 16str.4 dalis numato galimybę apskaitos registrus pildyti techninėmis priemonėmis – kompiuteriu, tačiau, pasibaigus finansiniams metams, apskaitos registrai turi būti atspausdinami ir susiuvami (įrišami) ir sunumeruoti. E. P. darbo laikotarpiu nei vieni finansiniai metai nesibaigė, todėl pareiga atspausdinti ir įrišti bei sunumeruoti, apeliantei neturi būti taikoma. Specialistė Z.Petrulionienė, atlikdama tyrimą, atsisakė remtis įmonės kompiuterinės programos duomenimis, nurodydama, kad kompiuteryje esančiais tačiau neatspausdintais duomenimis remtis negalima, tuo tarpu apklausos teismo posėdyje metu Z.Petrulionienė jau tvirtino prašiusi įmonės kompiuterinės apskaitos dokumentų, tačiau negavo. Tokie prieštaravimai verčia suabejoti 2005-10-28 išvados pagrįstumu ir teisėtumu. Teismas, priimdamas nuosprendį, negalėjo remtis tokia abejotina ir nepagrįsta specialisto išvada.

E. P. nurodo, kad LR BK 209str. numato du kvalifikuojančius požymius: pirma, asmens tiesioginę tyčia – sąmoningai blogas įmonės valdymas ir antra, pasekmes – didelė turtinė žala kreditoriams. Apeliantės tyčia kaltinamajame akte grindžiama aplinkybe, kad sandoris su (duomenys neskelbiami) sudarytas žinant, kad UAB (duomenys neskelbiami) tuo metu buvo nemoki, tačiau byloje nėra duomenų, kad įmonė buvo nemoki: nėra nustatytas neatsiskaitymo su kreditoriais faktas, nėra suskaičiuoti pradelsti įmonės įsipareigojimai ar į balansą įrašyta turto vertė. E. P. teigia, kad įmonės nemokumo faktą prokuroras grindė 2005-10-28 Z.Petrulionienės specialisto išvada, kuri pati teismo posėdžio apklausos metu pripažino, kad neturi pagrįstų duomenų dėl UAB (duomenys neskelbiami) nemokumo. Kadangi negalima įrodyti apeliantės tyčios dėl sąmoningai blogo įmonės valdymo, todėl, nenustačius tokios aplinkybės, E. P. veikoje nėra ir nusikaltimo, numatyto LR BK 209str., t.y. tyčios, kuriuo remiantis apeliantę būtų galima bausti už šios veikos padarymą. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad kreditoriams buvo padaryta didelė turtinė žala, o nuostolius patyrė pati UAB (duomenys neskelbiami), tačiau ši įmonė negali būti pati sau kreditoriumi, dėl ko neatitinka LR BK 209str. nurodyto kvalifikuojančio požymio-didelės žalos, padarytos kreditoriams. Apeliantė pažymi, kad nei kaltinamajame akte, nei 2005-10-28 specialisto išvadoje nėra jokių duomenų, kuriais būtų įvardinti kreditoriai ar žalos kurias jie patyrė, todėl E. P. daro išvadą, kad nėra ir kito nusikaltimo sudėties požymio numatyto LR BK 209str., t.y. pasekmių – padarytos didelės žalos kreditoriams.

Apeliantė teigia, kad visi šie aukščiau išdėstyti faktai patvirtina, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas neteisingai išaiškinus ir pritaikius teisės normas, o taip pat netinkamai įvertinus byloje surinkus įrodymus, kas rodo E. P. veikoje nusikaltimų, numatytų LR BK 209str. ir 223str.1d., sudėties požymių nebuvimą, o tai yra pagrindas išteisinti apeliantę.

Apeliantė savo skundu prašo, panaikinti apkaltinamojo nuosprendžio dalį, kurioje ji pripažinta kalta pagal LR BK 223str.1d. ir 209str., ir priimi išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistoji E. P. ir jos gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliantės skundas tenkintinas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, E. P. ir jos gynėjo, prašiusių apeliacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios apeliacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 223str.1d.

Nors LR buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 21str.2d. nurodyta, kad „už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“, tačiau E. P. buhalterinės apskaitos vedimo funkcijas patikėjo įmonės buhalterei. Apeliantė neturėjo reikiamų žinių ir išsilavinimo, kad galėtų tvarkyti UAB (duomenys neskelbiami) buhalterinę apskaitą, todėl ji turėjo pilną teisę pasitelkti pagalbon kvalifikuotą specialistą šioms funkcijoms atlikti. E. P. darbo laikotarpiu buhalterinę apskaitą vedė buhalterė R. V.. Ši buhalterė turėjo tinkamą išsilavinimą ir įgūdžius, kas leido jai kompetentingai atlikti pavestus uždavinius, t.y. tvarkyti UAB (duomenys neskelbiami) buhalterinę apskaitą ir užtikrinti jos išsaugojimą. Ji buvo priimta į darbą pagal darbo sutartį, buvo suteiktos visos reikiamos sąlygos ir palengvinimai, kad galėtų netrukdomai dirbti. E. P. neturėjo pagrindo abejoti ar nepasitikėti, kad įgaliotas tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą asmuo netinkamai ar nepilnai atliks savo funkcijas. Kadangi įmonės vadovė pati nevedė apskaitos registrų, o tai darė per toms funkcijoms atlikti paskirtą asmenį, todėl jai negali būti taikoma atsakomybė už pareigos vesti apskaitos registrus nevykdymą ir informacijos įrašytos į buhalterinius dokumentus teisingumą.

E. P. nepažeidė LR Vyriausybės 1999-06-03 nutarimu Nr. 719 patvirtintos inventorizacijos tvarkos 3d., 9d., 40d., kadangi šio teisės akto 3d. nurodyta, kad įmonės privalo atlikti inventorizaciją ne rečiau kaip kartą per metus prieš metinės finansinės atskaitomybės sudarymą. Pagal UAB (duomenys neskelbiami) įstatus, šios įmonės finansiniai metai yra kalendoriniai metai, vadinasi įmonės finansinė ataskaita turėjo būti sudaroma kiekvienų metų gruodžio 31d., o vadovaujantis LR Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 15str.10d., kurioje nurodyta, kad „apskaitos duomenys pagrindžiami turto ir įsipareigojimų inventorizacijos duomenimis“, t.y. apskaitos duomenys už einamuosius metus iki gruodžio 31d. Tačiau E. P. darbo laikas neapėmė nei vienų finansinių metų, kadangi ji dirbo nuo 2004-03-02 iki 2004-10-19, todėl jai negalėjo kilti pareiga atlikti inventorizacijos.

E. P. nepažeidė LR Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-575) 15str.10d., kadangi UAB (duomenys neskelbiami) metinė finansinė atskaitomybė turėjo būti sudaryta iki gegužės 1 dienos, t.y. finansinė atskaitomybė turi būti sudaroma per 4 mėnesius po finansinių metų pabaigos, o šios įmonės finansiniai metai sutapo su kalendoriniais metais. Pagal LR Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 19str.1d., įmonės finansinę atskaitomybę pasirašo įmonės vadovas, tačiau 2003 m. finansinė atskaitomybė ir tų pačių metų balansas nebuvo pasirašyti ankstesnio vadovo A. S., kadangi 2004-03-02 A. S. pareigose pakeitė E. P., o A. S. jau neturėjo tam įgaliojimų, nes ėjo kitas pareigas. Apeliantė pasirašė 2003 metų finansinę atskaitomybę, neatlikusi 2003 metų inventorizacijos, kadangi to padaryti ji negalėjo, nes inventorizacija turėjo būti padaryta remiantis 2003-12-31 dienos balanso duomenimis, tačiau ji tuo metu dar nedirbo šioje įmonėje.

E. P. nepažeidė LR buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 19str.4d. ir 21str.2d., kadangi teismas neturi duomenų, kad dingę 65 komplektai PVM sąskaitų faktūrų jai buvo perduoti bei nėra duomenų, kad apeliantė žinojo apie šių griežtos atskaitomybės dokumentų įsigijimą. Kadangi E. P. nežinojo apie egzistuojančias ar kitų asmenų įsigytas PVM sąskaitas faktūras, jai negali kilti atsakomybė dėl šių dokumentų neišsaugojimo.

LR buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 16str.4d. nurodyta, kad „Apskaitos registrai gali būti rašomi ranka arba techninėmis priemonėmis. Apskaitos duomenis kompiuterinėse laikmenose galima saugoti tik tuo atveju, kai yra atspausdinti apskaitos registrai. Pasibaigus finansiniams metams, apskaitos registrai susiuvami (įrišami), jų lapai sunumeruojami, paskutiniame lape nurodomas lapų skaičius“. Vadovaujantis šiuo straipsniu, UAB (duomenys neskelbiami) savo buhalterinę apskaitą vedė techninėmis priemonėmis įsigytomis iš UAB (duomenys neskelbiami), t.y. kompiuterine programa „Balansas 2000“. Pasibaigus finansiniams metams šie duomenys turėjo būti apspausdinti, įrišti, sunumeruoti ir paskutiniame lape nurodomas lapų skaičius, tačiau E. P. to objektyviai nedarė, kadangi jos darbo UAB (duomenys neskelbiami) laikotarpiu nesibaigė nei vieni finansiniai metai.

Iš visų aukščiau pateiktų faktų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad E. P. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto LR BK 223str.1d., požymių.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 209str.

Įmonės tyčiniu bankrotu laikytini ir įvardyti įmonės valdymo organų veiksmai įmonei esant faktiškai nemokiai, dar labiau pabloginantys įmonės turtinę padėtį, jei dėl tokių veiksmų, t.y. finansiškai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo, siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (LAT CBS 2004-12-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004). Baudžiamoji atsakomybė pagal LR BK 209str. atsiranda, esant dviems veiką kvalifikuojantiems požymiams: pirma, sąmoningai blogas įmonės valdymas, antra, didelės turtinės žalos kreditoriams atsiradimas.

E. P. kaltė, dėl kurios UAB (duomenys neskelbiami) buvo privesta prie bankroto, negali būti grindžiama 2004-05-03 sutartimi. Ši sutartis buvo pasirašyta tarp jos, kaip įmonės vadovo ir kompanijos (duomenys neskelbiami). Sudarius sutartį, šiai kompanijai 2004-09-16 be pateisinamų dokumentų, kuriuose atsispindėtų suteiktos bendrovės paslaugos, buvo pervesta 32978,97 Lt į AB (duomenys neskelbiami) esančią sąskaitą; taip pat pagal tą pačią sutartį kompanijai (duomenys neskelbiami) buvo 2004-10-04 išrašytos PVM sąskaitos-faktūros bei tariamai perduoti Vilniaus padalinio biuro baldai, įranga, prekės už 17877,96 Lt sumą; užskaityta per užskaitas su UAB (duomenys neskelbiami), UAB (duomenys neskelbiami), L. L. firma (duomenys neskelbiami) 72366,46 Lt; pervesta 2958,40 Lt į kompanijos (duomenys neskelbiami) asmeninę piniginių lėšų sąskaitą, atidarytą UAB FMĮ (duomenys neskelbiami), tuo padaryta nuostolis UAB (duomenys neskelbiami). Tačiau E. P. sutartį su kompanija (duomenys neskelbiami) sudarė savo vadovavimo ir darbo UAB (duomenys neskelbiami) pradžioje, kuomet ji dar nežinojo, kad įmonė yra nemoki ir turi finansinių įsiskolinimų. Faktą dėl įmonės nemokumo patvirtina ir apklausos teismo posėdyje metu Z.Petrulionienės pripažinimas, kad ji negali pagrįsti UAB (duomenys neskelbiami) nemokumo fakto, kuomet įmonei vadovavo E. P., nes neturi tokių duomenų. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl vienos nesėkmingos sutarties sudarymo, negalima teigti, kad E. P. tyčia siekė UAB (duomenys neskelbiami) privesti prie bankroto. Šios sutarties sudarymo faktą ir iš to kilusias pasekmes reikia traktuoti kaip nepasiteisinusią verslo riziką, o ne siekį tyčia sužlugdyti įmonę ir privesti ją prie bankroto.

Byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, kad E. P. savo veiksmais, t.y. sudarant sutartį su kompanija (duomenys neskelbiami), padarė didelės žalos kreditoriams. 2007-07-12 nuosprendyje ir kituose byloje esančiuose dokumentuose nurodyta, kad padaryta didelė žala UAB (duomenys neskelbiami), tačiau nėra nurodyta kokiems kreditoriams padaryta žala bei jos dydis. UAB (duomenys neskelbiami) negali būti pati sau skolininku ir kreditoriumi, todėl, nesant byloje kitų kreditorių kuriems padaryta didelė žala, negalima teigti, kad E. P. savo veiksmais sąmoningai blogai valdė UAB (duomenys neskelbiami), ko pasekoje šios įmonės kreditoriai patyrė didelių nuostolių.

Remiantis aukščiau pateiktais faktais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad E. P. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto LR BK 209str., požymių.

Dėl įrodymų leistinumo

Pirmos instancijos teismas savo nuosprendyje netinkamai įvertino bylos aplinkybes, spręsdamas E. P. kaltės klausimą. Įrodinėjant E. P. kaltę, iš esmės buvo remtasi vieninteliais įrodymais – 2005-10-28 specialisto išvada ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi. Tačiau 2005-10-25 specialisto išvadoje nurodytos kai kurios nuostatos nėra kategoriškos ir pagrįstos tik prielaidomis, tačiau pirmosios instancijos teismas to neanalizavo ir nesiaiškino ar E. P., vadovaudama įmonei nepilnus kalendorinius metus, galėjo matyti ir suprasti, kad įmonės buhalterija vedama aplaidžiai.

Taip pat pirmosios instancijos teismas nesigilino, ar E. P., sudarydama 2004-05-03 sutartį, žinojo, kad įmonei gresia bankrotas ir kad ši sutartis visiškai sužlugdys įmonę, t.y. ar ji sąmoningai blogai valdė įmonę, o taip pat neišsiaiškino kas tie įmonės kreditoriai ir ar jiems padaryta didelė žala, o to neišsiaiškinus, negalima teigti, kad E. P. veikoje yra nusikaltimo, numatyto LR BK 209str., požymių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra dokumento, t.y. perdavimo - priėmimo akto, kuriuo UAB (duomenys neskelbiami) bankroto administratorius perdavė turėtą dokumentaciją ikiteisminio tyrimo pareigūnui V.Vitvickui, o yra 2005-09-20 perdavimo - priėmimo aktas, kuriuo V.Vitvickas perduoda dokumentus FNTT specialistei Z. Petrulionienei. Ikiteisminio tyrimo metu buvo padarytas pažeidimas – nesurašyta perdavimo – priėmimo akto tarp A.Gedeikio ir V. Vitvicko, ko pasekoje negalima nustatyti kur dingo 65 komplektai PVM sąskaitų faktūrų, nesutampa bylų - segtuvų skaičius (2004-11-12 perdavimo – priėmimo akte nurodyta bendrai 102 bylų suma, o 2004-12-01 akte 129 segtuvai). Tačiau šie nesutapimai nėra pagrindas pripažinti, kad 2005-10-28 specialisto išvada yra neteisėta ir nepagrįsta.

Pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad 2005-10-28 specialisto išvadą rengė kompetentingos institucijos pareigūnas, turintis reikiamas žinias, kvalifikaciją ir išsilavinimą. Kadangi išvados rengimas buvo pavestas FNTT, todėl teismas vadovavosi šia išvada, o ne 2005-06-08 Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo aktu (kuriame nurodyta, kad iš pateiktų dokumentų galima pilnai nustatyti įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatus). AVMI patikrinimo aktas nėra toks išsamus bei skiriasi savo tyrimo uždaviniais, kad galėtų nustatyti, ar yra pakankamai dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti UAB (duomenys neskelbiami) ūkinės – komercinės veiklos rezultatus.

E. P. apeliaciniame skunde teisingai nurodė, kad kaltinamajame akte prokuratūra suklydo, netinkamai nurodydama straipsnio punktus, esančius LR Vyriausybės 1999-06-03 nutarimu Nr. 719 patvirtintos inventorizacijos tvarkos 3d.,9d.,40d., LR Įmonių finansinės atskaitomybės įstatyme (2001-11-06 Nr. IX-575) 5str.10p., LR buhalterinės apskaitos įstatyme (2001-11-06 Nr. IX-574) 19str.4p.,21str.2p. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis LR įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 8str.4d.nurodyta, kad straipsnio struktūrinis elementas yra straipsnio dalis (žymima arabiškais skaitmenimis su tašku), o straipsnio dalies struktūrinis elementas yra punktas (žymimas arabiškais skaitmenimis su skliausteliu). Prokuratūra savo kaltinamajame akte nesilaikė šios taisyklės ir nurodė straipsnio punktus vietoj straipsnio dalių, tačiau ši klaida yra tik techninė ir nėra esminė, dėl ko nebūtų galima nustatyti nusikaltimo subjekto ir įrodyti jo kaltės.

Todėl teisėjų kolegija įvertinusi visas aukščiau išdėstytas aplinkybes ir faktus, daro pagrįstą išvadą, kad E. P. veikoje nėra nusikaltimų, numatytų LR BK 223str.1d. ir 209str., požymių.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

2007m. liepos 12d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalį, liečiančią E. P. panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

E. P. dėl nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 223str.1d. ir 209str., išteisinti nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.