- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-07-31
- Bylos Nr.
- 1A-390-350-2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Gaputis (pirm.), Eligijus Gladutis, Valdas Meidus
- Nuteistasis
- I. U.
- Advokatai
- Raimundas Kurklietis
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Valdo Meidaus, Eligijaus Gladučio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. U. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 10d. nuosprendžio, kuriuo I. U. pripažintas kaltu pagal LR BK 135 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu vieniems metams ir šešiems mėnesiams. Priteista iš I. U. Panevėžio teritorinei ligonių kasai 4485 Lt (keturi tūkstančiai keturi šimtai aštuoniasdešimt penki litai).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. U. nuteistas už tai, kad 2007 m. birželio 3 d., apie 00 val. 30 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini) Anykščių r., koridoriuje vieną kartą peiliu dūrė V. M. į pilvą, padarydamas nukentėjusiam V. M. kiauryminę pjautinę – durtinę žaizdą pilvo srityje su skersinės storžarnės pažeidimu, kas vertinama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti. Nurodo, jog sužalojimą nukentėjusiajam V. M. padarė, tačiau besigindamas nuo pastarojo užpuolimo, kuris brovėsi nakties metu į jo butą, elgėsi chuliganiškai. Matydamas realų ir akivaizdų pavojų, kad V. M. gali įsibrauti į butą ir nežinia ką padaryti, nes V. M. veiksmai buvo labai įžūlūs, t.y. įkišo savo koją į tarpdurį ir neleido jų uždaryti, triukšmavo ir plūdosi įvairiausiais negražiais žodžiais, todėl išsigandęs ir sumišęs, nepagalvodamas, jog daro negerai, pagriebė peilį, kuris gulėjo virtuvėje ant spintelės ir prišokęs prie durų, pro jų plyšį dūrė besibraunančiam V. M., kuris po šio nuo durų pasitraukė. Netrukus iš atvykusių policijos pareigūnų sužinojo, jog besigindamas nuo besibraunančio V. M., šį sužalojo. Jis mano, kad jo veiksmai buvo teisėti, nes buvo padaryti būtinosios ginties būklėje pačiam nukentėjusiajam braunantis į jo butą bei vykdant aiškų chuliganizmą. LR BK 14¹ str. Ir LR Konstitucijos 24 str. aiškiai nurodyta, kad žmogaus būstas neliečiamas. Be būsto savininko sutikimo įeiti negalima. Be to, LR BK 165 str. numatyta baudžiamoji atsakomybė už įsibrovimą prieš savininko valią. Iš savo pusės jis būtinosios ginties ribų neperžengė, nes buvo kėsinamasi įsibrauti į butą ir pavartoti smurtą prieš jį ir jo šeimą. Tai pripažino ir pats V. M., tokias aplinkybes nurodė liudytojai V. U., R. Š.. Jo veiksmuose nėra nusikaltimo pagal LR BK 135 str. 1 d. sudėties, todėl turi būti išteisintas, nes sužalojo nukentėjusį besigindamas bei užkirsdamas kelią vykstančiam chuliganizmui. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nepilnai ir nevisapusiškai ištirtos visos bylos aplinkybės, t.y. nebuvo detaliai apžiūrėtos apgadintos durys, nebuvo apklausti dėl įvykio vietos gyventojai, kurių parodymai šiai bylai būtų gana svarbūs. Mano, kad teismo nuosprendis neteisingas, nepagrįstas ir turi būti panaikintas, nes teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir tuo pačiu neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Nuteistasis teismo posėdyje prašo apeliacinį skundą tenkinti, jo gynėjas prašo tenkinti iš dalies skiriant bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu, prokuroras prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad byloje nėra nustatyta konkrečių faktinių aplinkybių, kurios atitiktų I. U. būtinosios ginties požymius, t.y nėra pagrindo išvadai, kad dėl nukentėjusiojo veiksmų buvo susidariusi situacija, kuri kėlė grėsmę apelianto ar jo šeimos narių sveikatai, gyvybei ar kitoms įstatymo ginamoms asmens teisėms, ir daroma išvada, kad apeliantas neturėjo pagrindo nuo nukentėjusiojo V. M. gintis, tačiau jį tyčia sąmoningai sužalojo peiliu, kurį, eidamas link buto durų, pasiėmė iš virtuvės. Ši išvada grindžiama tuo, kad nei nukentėjusysis V. M., nei kartu su juo buvęs kitas asmuo jokių daiktų rankose neturėjo, jokių neteisėtų veiksmų apelianto ar jo šeimos narių atžvilgiu neatliko, tik kai pabeldus niekas neatidarė durų, koja spyrė į duris, po to vartojo necenzūrinius žodžius. Nukentėjusysis bei kartu su juo buvęs asmuo apeliantui buvo pažįstami ir jie nebuvo susipykę.
Šios teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes jis priimtas atsižvelgiant tik į I. U. kaltinančias aplinkybes ir neatsižvelgus į jį teisinančiais aplinkybes, todėl naikintinas.
BK 28 straipsnyje nurodyta, kad asmuo turi teisę į gynybą ir baudžiamoji atsakomybė neatsiranda, jei, neperžiangiant būtinosios ginties ribų, padaroma formaliai baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius atitinkanti veika. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sąmyšio ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.
Gynyba yra teisėta, jei ginamasi nuo pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi.
Iš apylinkės teisme teisiamajame posėdyje apklaustų apelianto I. U., nukentėjusiojo V. M. ir liudytojos V. U. parodymų, kurie tarpusavyje iš esmės sutampa ir kuriais rėmėsi teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, matyti, kad V. M. ir I. Š., būdami girti 2007-06-03 naktį, apie 0.30 val. priėję prie U. buto durų, jas spardė, reikalaudami atidaryti. V. U. atidarius duris, pareikalavo, kad ši pakviestų sūnų M. U.. Jai atsisakius tai padaryti, atėjusieji ją iškoliojo, V. M., įkišęs į durų tarpą koją, neleido jų uždaryti. Tuo metu į buto koridorių atėjo I. U., kurį V. M. pradėjo užgaulioti, grasino sumušti. Tada I. U. pasiėmė iš virtuvės peilį ir, priėjęs prie buto durų, dūrė V. M..
Iš nukentėjusiojo V. M. elgesio įvykio vietoje matyti, kad jo kėsinimasis apeliantui buvo pavojingas, akivaizdus ir realus. V. M. kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad jis būdamas girtas, naktį spardė U. buto duris, jas V. U. atidarius ir atsisakius pakviesti sūnų, ją iškoliojo, neleido uždaryti durų, po to grasino sumušti I. U.. Tokie įžūlūs nukentėjusiojo veiksmai rodo, kad pastarasis buvo nusiteikęs agresyviai. Tai, kad V. M. įžeidinėjo ir grasino sumušti I. U. stovėdamas pastarojo buto tarpduryje, laikydamas koją tarp staktos ir durų taip, kad jų nebuvo įmanoma uždaryti, buvo akivaizdu, ir tai suprato I. U., jog V. M. savo grasinimus realiai gali įvykdyti, t.y. įsibrauti į butą ir ten sumušti I. U.. Be to, I. U. žinojo, jog V. M. anksčiau buvo teistas už nusikalstamų veikų padarymą ir tai dar sustiprino pagrįstą apelianto manymą, kad grasinimus V. M. gali įvykdyti.
Taigi, I. U. šiuo atveju turėjo teisę gintis nuo gresiančio pavojingo, akivaizdaus ir realaus nukentėjusiojo V. M. kėsinimosi pažeisti U. būsto neliečiamumą bei sužaloti I. U., todėl darytina išvada, kad apeliantas nukentėjusįjį sužalojo būdamas būtinosios ginties būklėje, tai šalina jo baudžiamąją atsakomybę dėl V. M. padaryto sužalojimo (BK 28 str. 3 d. ), todėl baudžiamoji byla nutrauktina.
Kadangi nuo įsibrovimo į būstą įstatymas leidžia gintis bet kokiomis priemonėmis ir padarant užpuolikui bet kokią žalą, šiuo atveju kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo atitikimas gynybai jokios reikšmės neturi, todėl šio klausimo kolegija nenagrinėja.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Anykščių rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 10 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą I. U. atžvilgiu nutraukti.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti I. U. panaikinti.