- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-10-01
- Bylos Nr.
- A-858-1204-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Romanas Klišauskas
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- M. E.
- Advokatai
- Edgaras Dereškevičius
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Viktorui Ostrovnojui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. E. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2009 m. gegužės 12 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-11)13PR-73 (toliau – ir Sprendimas) (b. l. 5–6), kuriu nusprendė nesuteikti Rusijos Federacijos pilietei M. E. papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje ir, įsigaliojus Migracijos departamento Sprendimui, spręsti klausimą dėl įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos arba jos išsiuntimo į Rusijos Federaciją.
Šalies argumentai
Pareiškėja M. E. skundu (b. l. 2–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Sprendimą bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo bylą ir priimti sprendimą iš naujo. Pareiškėja nurodė, kad Europos Sąjungos teisėje pabrėžiama ilgalaikio aplinkybių pasikeitimo kilmės valstybėje svarba, tik tada trečiosios šalies pilietis nebetenka galimybės gauti papildomos apsaugos. Tokia nuostata nėra perkelta į Lietuvos teisės aktus, nei įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, nei vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto „Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo“ (toliau – ir Aprašas) 88 punkte neįtvirtinta, kad aplinkybių pasikeitimai kilmės valstybėje turi būti ilgalaikio pobūdžio, kad asmeniui nebebūtų realaus smurto veiksmų pavojaus. Kadangi šiuo atveju netinkamai perkelta 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (toliau – ir Direktyva), tai ji turi būti tiesiogiai taikoma. Remiantis Migracijos departamento 2009 m. sausio 6 d. pažyma „Apie žmogaus teisių padėtį Rusijos Federacijoje“ Nr. RU-15/6-10-188, pokyčiai Čečėnijos Respublikoje nėra pakankamai reikšmingi ir ilgalaikiai, todėl Sprendimas yra neteisėtas.
Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad nepagrįstas yra Migracijos departamento teiginys, jog nebuvo įrodytas saugumui kylantis pavojus. Papildoma apsauga pareiškėjai ir jos šeimai buvo suteikiama nuo 2005 m., atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos brolis dėl savo darbo milicijoje susilaukė grasinimų iš kovotojų pusės, jam pasitraukus – iš milicijos, milicijos darbuotojai teigė, kad sūnus susidėjo su čečėnų kovotojais, namuose ne kartą lankėsi kareiviai, kurie ieškojo brolio, sumušė pareiškėjos tėvą. Pareiškėja taip pat nurodė, kad Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos (toliau – ir JTVPK) nuomone, nors Čečėnijos Respublikoje yra pasiekta pažangos, tačiau ji nėra pakankama ir todėl iš ten kilusiems prieglobsčio prašytojams yra rekomenduojama suteikti prieglobstį. Pažymėtina ir tai, kad remiantis Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendimu byloje Nr. C-465/07 bendras smurto lygis prieglobsčio prašytojo kilmės šalyje gali būti pakankamas pagrindas nuspręsti, kad grąžinimo atveju asmeniui kiltų reali rimto ir individualaus pavojaus grėsmė.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 8–10) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai papildoma apsauga buvo ne panaikinta, bet nesuteikta, kadangi papildoma apsauga prieglobsčio prašytojui suteikiama vieneriems metams. Todėl Direktyvos nuostatos dėl papildomos apsaugos panaikinimo yra netaikytinos nagrinėjamu atveju. Taip atsakovas nurodė, kad pareiškėjos nurodyti faktai, jog jos broliui grasinama, neatitinka tikrovės, kadangi įtikinamų priežasčių dėl individualaus persekiojimo pareiškėja nepateikė, o pagrindinė priežastis, paskatinusi ją išvykti iš Čečėnijos – bendro pobūdžio neramumai Čečėnijos Respublikoje. Todėl argumentai dėl brolio persekiojimo Migracijos departamento atmetami nuo 2005 m. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad, skirtingai nei teigė pareiškėja, JTVPK pripažįsta, jog automatiškai suteikti papildomą apsaugą čečėnų tautybės asmenims paplitusio smurto per karinį konfliktą pagrindu jau nebegalima, ir siūlo kiekvieną prieglobsčio prašymą nagrinėti individualiai. Pareiškėjos argumentas, kad jai automatiškai turėtų būti suteikiamas prieglobstis vien tik dėl to, kad ji atvyko iš Čečėnijos, yra nepagrįstas ir atmestinas. 2007 m. rugpjūčio 8 d. pareiškėjai buvo išduotas užsieniečio pasas, ji tą patį mėnesį išvyko į Čečėniją, kur jai 2007 m. rugsėjo 12 d. buvo išduotas Rusijos Federacijos piliečio užsienio pasas, vadinasi pareiškėja ne tik nebijo grįžti į kilmės valstybę, bet ir nevengia kontaktų su teisėsaugos institucijomis, nuo kurių persekiojimo tariamai bėgo. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendime byloje Nr. C-465/07 išaiškino, kad prieglobsčio prašytojo grėsmės egzistavimui įrodyti pakanka to, jog grąžinimo į kilmės valstybę ar regioną atveju asmeniui kiltų pavojus vien dėl buvimo toje teritorijoje ir joje paplitusio bendro pobūdžio smurto, kuris kyla būtent tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu, t. y. tik tada prieglobsčio prašytojas neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų būtent su jo asmeniu susijusių aplinkybių.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 5 d. sprendimu (b. l. 27–32) Migracijos departamento Sprendimą paliko nepakeistą ir pareiškėjos skundą atmetė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad remiantis pateikta informacija Čečėnijos Respublikoje jau nėra paplitusi prievarta, kuri kyla karinio konflikto metu arba sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams, pasikeitė išpuolių pobūdis, konfliktai vyksta tarp kovotojų ir kareivių, pareigūnų, civiliniai gyventojai nėra jų taikinys. Dar neseniai ir JTVPK susirūpinimą kėlė saugumo padėtis dėl karinių veiksmų Respublikoje, dabar – apgyvendinimo ir nedarbo problemos. JTVPK siūlo nagrinėti kiekvieną prieglobsčio prašymą individualiai. Daugelyje šalių egzistuoja požiūris, kad kiekvienas prieglobsčio prašymas turi būti nagrinėjamas individualiai. Nustatant apsaugos poreikį, reikia įrodyti asmeninę pažeidimų įtaką prieglobsčio prašytojui, negalima vadovautis tik bendra prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje situacija, būtina atsižvelgti, kokią įtaką tau turi asmeniui, jo gyvenimui kilmės valstybėje. Prieglobsčio prašytojo baimė – subjektyvus veiksnys – turi būti grindžiama ne tik bendro pobūdžio pavojumi, bet ir objektyviais veiksniais – konkrečiomis su prašytoju tiesiogiai susijusiomis aplinkybėmis.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų dėl jos priklausimo rizikos grupėms ar dėl persekiojimo ir žmogaus teisių pažeidimų. Tariami grasinimai pareiškėjos broliui negali būti vertinami kaip pareiškėjos saugumui iškilusios grėsmės įrodymas. Kaip patvirtina byloje esantys įrodymai, pagrindinė priežastis, paskatinusi pareiškėją išvykti iš Čečėnijos – bendro pobūdžio neramumai, nesaugi situacija Čečėnijos Respublikoje. 2007 m. rugpjūčio 8 d. pareiškėjai buvo išduotas užsieniečio pasas, ji tą patį mėnesį išvyko į Čečėniją, kur jai 2007 m. rugsėjo 12 d. buvo išduotas Rusijos Federacijos piliečio užsienio pasas, vadinasi pareiškėja ne tik nebijo grįžti į kilmės valstybę, bet ir nevengia kontaktų su teisėsaugos institucijomis, nuo kurių persekiojimo tariamai bėgo. Nėra pagrindo manyti, kad, pareiškėją grąžinus į kilmės šalį, jai galėtų grėsti kankinimai ar nuolatiniai šiurkštūs nežmoniški žmogaus teisių pažeidimai. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Čečėnijoje jau nėra paplitusi prievarta, kuri kyla konflikto metu arba sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams, todėl kiekvieno asmens prašymas nagrinėjamas individualiai, įvertinus ir ištyrus visą pareiškėjos byloje esančią medžiagą. Pagal byloje surinktų įrodymų visumą matyti, kad įstatyme nustatytų sąlygų ir pagrindų, reikalingų suteikti pareiškėjai papildomą apsaugą, nenustatyta.
III.
Pareiškėja M. E. apeliaciniu skundu (b. l. 34–37) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti bei priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2009 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. (15/6-11)13PR-73 bei įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje išnagrinėti ir priimti sprendimą iš naujo.
Pareiškėja nurodo, kad atsakovo argumentai, jog Direktyva reglamentuoja papildomos apsaugos panaikinimą, kai tuo tarpu papildoma apsauga buvo ne panaikinta, o suteikta, ir kad papildomos apsaugos nesuteikimas yra kitų Direktyvos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų reglamentavimo dalykas, nepagrįsti. Atsakovas formaliai, pažodžiui vertino žodžių junginius „papildomos apsaugos nesuteikimas“ ir „papildomos apsaugos panaikinimas“, kurių esmė šioje situacijoje yra tapati. Kadangi pareiškėjai nuo 2005 m. kasmet iš naujo buvo suteikiama papildoma apsauga, galima daryti išvadą, kad ši situacija susijusi ne su papildomos apsaugos statuso suteikimu, o jo pratęsimu, todėl šio statuso nesuteikimas tolygus jo nepratęsimui, panaikinimui.
Pareiškėja taip pat pažymi, kad iš Migracijos departamento pateiktos pažymos matyti, jog, nors Čečėnijoje ir pasiekta tam tikra pažanga, dabartinė situacija nėra pakankamai stabili, kad būtų užtikrintas saugumas jos gyventojams ir grąžintiems asmenims. Padėtis saugumo ir humanitarine prasme nėra saugi, nuolat pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės. Be to, pareiškėja, kaip manomo kovotojo sesuo, šiuo atžvilgiu patenka į kovotojų giminių persekiojimo rizikos grupę. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos baimė yra grindžiama ne tik bendro pobūdžio pavojumi, bet ir objektyviais veiksniais, t. y. giminystės ryšiais ir jų nulemtu pateikimu į JTVPK nurodytą persekiojimo rizikos grupę. Pareiškėja taip pat pažymi, kad jos pateiktos informacijos apie brolį neįmanoma patvirtinti rašytiniais įrodymais dėl objektyvių priežasčių. Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 83 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, jog su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinami rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jei prieglobsčio prašytojo paaiškinimai iš esmės neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 43–44) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad Direktyvoje yra aiškiai nustatyta, kad vertinamas yra pasikeitimų „pobūdis“, o ne „ilgalaikiškumas“ per se, kadangi priešingu atveju kiltų klausimas dėl „ilgalaikiškumo“, kaip tam tikro nustatyto laiko tarpo, sąvokos interpretavimo. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, įvertino bei nustatė, kad vykstantys pasikeitimai pagal savo pobūdį yra svarbūs ir nelaikini. Tam, kad pagrįstų teiginį, jog priimant Sprendimą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, pareiškėja turėjo įrodyti, kad Sprendimas prieštarauja Direktyvos nuostatoms, bet ne nacionaliniai teisės aktai, kurie nėra pareiškėjos pateiktų skundų dalykas.
Atsakovas taip pat nurodo, kad būtent dėl bendro pobūdžio neramumų Čečėnijoje pareiškėjai buvo suteikiama papildoma paslauga, tą pareiškėja nurodydavo ir prašymuose dėl papildomos apsaugos suteikimo kaip pagrindinę priežastį. Grėsmė pareiškėjai, grindžiama giminystės ryšiais, buvo vertinama kritiškai nuo pat pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką. Pareiškėja nesugebėjo pagrįsti savo reikalavimo ją priskirti prie rizikos grupių. 2007 m. rugpjūčio 8 d. pareiškėjai buvo išduotas užsieniečio pasas, ji tą patį mėnesį išvyko į Čečėniją, kur jai 2007 m. rugsėjo 12 d. buvo išduotas Rusijos Federacijos piliečio užsienio pasas, vadinasi pareiškėja ne tik nebijo grįžti į kilmės valstybę, bet ir nevengia kontaktų su teisėsaugos institucijomis, nuo kurių persekiojimo tariamai bėgo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje ginčas kyla dėl pareiškėjos teisės į papildomą apsaugą. Apeliaciniame skunde pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog ji neturi teisės į papildomą apsaugą, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis turi pareigą patikrinti visą bylą.
Vertindama apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad byloje kilusio ginčo išsprendimui yra svarbios ir ES teisės, ir Lietuvos Respublikos teisės nuostatos.
Visų pirma pažymėtina, kad Europos Sąjungos (toliau – ir ES) pagrindinių teisių chartijos, kuri yra sudėtinė ES pirminės teisės dalis (ES sutarties 6 straipsnio 1 dalis), 18 straipsnyje numatyta, jog teisė į prieglobstį garantuojama pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo. Taigi ES pagrindinių teisių chartijoje teisė į prieglobstį traktuojama kaip pagrindinė teisė, kurios įgyvendinimą reglamentuoja ES teisės aktai. Konkrečiai su papildoma apsauga susijusius klausimus reguliuoja 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (OL 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 skyrius, 7 tomas, p. 96) (toliau - ir Direktyva 2004/83/EB, Direktyva).
Pažymėtina, kad, kiek tai susiję su papildomos apsaugos suteikimu, bylai reikšmingos Direktyvos 2004/83/EB 2 straipsnio e) punkto ir 15 straipsnio nuostatos, kuriose apibrėžiami papildomos apsaugos suteikimo pagrindai. Direktyvos 2 straipsnio e) punkte numatyta, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – tai trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis arba ji būtų grąžintas(-a) į savo kilmės šalį, arba asmens be pilietybės atveju – į jo arba jos gyventą šalį, jam arba jai iškiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtus smurtinius veiksmus, kuriam arba kuriai netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris arba kuri negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja pasinaudoti tos šalies apsauga. Direktyvos 15 straipsnyje apibrėžti smurtiniai veiksmai, dėl kurių grėsmės ES valstybės narės suteikia papildomą apsaugą: a) mirties bausmė ar egzekucija arba b) prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminantis elgesys arba baudimas kilmės šalyje, arba c) rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
Direktyvos 2004/83/EB 16 straipsnyje įtvirtintos nuostatos dėl papildomos apsaugos panaikinimo. Jame numatyta, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės nebetenka galimybės gauti papildomą apsaugą, kai aplinkybės, dėl kurių buvo suteiktas papildomos apsaugos statusas, nustoja egzistuoti arba pasikeičia tiek, kad apsauga tampa nebereikalinga, o taikydamos šio straipsnio 1 dalį, valstybės narės atsižvelgia į tai, ar aplinkybių pasikeitimas yra toks svarbus ir ilgalaikio pobūdžio, kad papildomą apsaugą galinčiam gauti asmeniui nebėra realaus smurto veiksmų pavojaus.
Lietuvos Respublikos teisėje su papildoma apsauga susijusius klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (Žin., 2004, Nr. 73-2539, 2008 m. vasario 23 d. redakcija) (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) bei jo pagrindu 2004 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-361 patvirtintas Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas (Žin., 2004, Nr. 168-6196, 2007 m. gegužės 15 d. redakcija) (toliau – ir Tvarkos aprašas). Kaip matyti iš Įstatymo priedo, juo, be kita ko, įgyvendinamos ir pirmiau minėtos Direktyvos 2004/83/EB nuostatos.
Teisėjų kolegija pažymi, kad aiškindamos ir taikydamos Įstatymo ir jį detalizuojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas valstybės institucijos, taip pat ir teismai, privalo atsižvelgti į Direktyvos 2004/83/EB turinį ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas aiškinti suderinamai su minėta direktyva ir jos nuostatas plėtojančia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ETT) praktika, o kolizijos tarp ES teisės normos ir Lietuvos Respublikos teisės normos atveju – netaikyti Lietuvos Respublikos teisės normos. Tokia pareiga įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje 2 dalis; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. ir 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-207/2007; 2007 m. gegužės 27 d. išplėstinės kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A8-238/2007), ir ES teisėje (ETT 1978 m. kovo 9 d. sprendimas Amministrazione dele Finanze dello Stato prieš Simmenthal Spa (C-106/77, Rink., 1978, p. 629); 1984 m. balandžio 10 d. sprendimas Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann (C-14/83, Rink., 1984, p. 4317); 1989 m. birželio 22 d. sprendimas Fratelli Costanzo SpA prieš Comune di Milano (C-103/88, Rink., 1989, p. 1839); 1990 m. lapkričio 11 d. sprendimas Marleasing SA (C-106/89, Rink., 1990, p. I-4135).
Pažymėtina ir tai, kad papildomos apsaugos panaikinimo pagrindus, kiek tai susiję su šia byla, įtvirtina Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punktas, kuriame nurodoma, jog papildoma apsauga panaikinama, jeigu užsienietis „gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, dėl kurių jam buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje“. Ši nuostata iš esmės perkelia Direktyvos 2004/83/EB 16 straipsnį. Tvarkos aprašo 91.1 punkte, be kita ko, detalizuojamas Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punktas, jame numatyta, jog vertinant, ar papildoma apsauga gali būti panaikinta šio punkto pagrindu (t. y. dėl to, kad papildomą apsaugą gavęs užsienietis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, dėl kurių jam buvo suteikta papildoma apsauga), „papildoma apsauga gali būti panaikinama, jeigu tokioje valstybėje įvyko esminių permainų, dėl kurių išnyko pagrindas suteikti šiam asmeniui papildomą apsaugą“.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja teigia, kad atsakovas nepagrįstai nusprendė nesuteikti papildomos apsaugos, nežiūrint to, kad 2005 – 2008 m. tokia papildoma apsauga jai buvo suteikiama dėl nestabilios padėties Čečėnijoje, taip pat nepagrįstai nusprendė, kad ji nepriklauso rizikos grupėms, ir dėl to nėra asmeninio pobūdžio priežasčių, dėl kurių turėtų būti užtikrinama papildoma apsauga.
Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl atsakovo priimto ginčijamo akto teisėtumo ir pagrįstumo, visų pirma turi būti atsakyta į klausimą, ar atsakovo atsisakymas suteikti papildomą apsaugą turi būti traktuojamas kaip tokios apsaugos nesuteikimas, ar kaip papildomos apsaugos panaikinimas. Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 8) nurodo, kad šiuo nagrinėjamu atveju Direktyvos 2004/83/EB nuostatos dėl papildomos apsaugos panaikinimo netaikytinos, nes atsakovas nagrinėjo prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo. Toks teiginys atmestinas kaip nepagrįstas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Direktyva 2004/83/EB, skirtingai nei Tvarkos aprašo 81 punktas, nenustato jokių aiškiai laike apibrėžtų papildomos apsaugos suteikimo terminų. Sisteminis, loginis ir teleologinis Direktyvos 2 straipsnio e) punkto, 15 ir 16 straipsnių aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog papildomos apsaugos suteikimas siejamas su konkrečios grėsmės buvimu ir ji turi būti suteikiama visam laikotarpiui, kurio metu egzistuoja grėsmė ar grėsmės, sudarančios papildomos apsaugos suteikimo pagrindą. Priešingas minėtų Direktyvos normų aiškinimas reikštų, jog nacionalinėje teisėje nustačius konkretų papildomos apsaugos terminą, kuris nebūtinai sutaps su Direktyvos 15 straipsnyje nurodytų grėsmių buvimo trukme, Direktyvos 16 straipsnyje įtvirtintos garantijos prarastų savo praktinę reikšmę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šio straipsnio pavadinime expressis verbis kalbama apie „papildomos apsaugos panaikinimą“, tuo tarpu šio straipsnio 1 dalyje sakoma, jog „asmuo ... nebetenka galimybės gauti papildomą apsaugą, kai aplinkybės ... nustoja egzistuoti“. Todėl darytina išvada, jog, tokiomis aplinkybėmis kaip šioje byloje, konkretaus asmens atžvilgiu priėmus sprendimą konkrečiam terminui suteikti papildomą apsaugą, vėlesnis po tokio sprendimo priimtas naujas sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos traktuotinas kaip papildomos apsaugos panaikinimas, kuriam iš esmės taikytinos Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir Direktyvos 2004/83/EB nuostatos.
Pereinant konkrečiai prie skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimo ir, atitinkamai, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo klausimo, būtina įvertinti kelis aspektus.
Kaip minėta, byloje nekyla ginčo, kad pareiškėjai 2005-2008 m. pagrįstai buvo suteikta papildoma apsauga dėl nestabilios padėties Čečėnijoje. Todėl a priori darytina išvada, jog tam, kad galėtų priimti sprendimą panaikinti/nebeužtikrinti papildomos apsaugos pareiškėjai, atsakovas privalėjo nustatyti Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punkte, jį aiškinant Direktyvos 2004/83/EB 16 straipsnio nuostatų kontekste, nurodytas aplinkybes, t. y., kad Čečėnijos Respublikoje įvyko esminių permainų, rodančių, jog nebėra realios grėsmės pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, ir kad toks aplinkybių pasikeitimas yra svarbus ir ilgalaikio pobūdžio.
Atskleidžiant „aplinkybių pasikeitimo, kuris yra svarbus ir ilgalaikio pobūdžio“, sąvokos turinį, pažymėtini keli aspektai. Visų pirma svarbu įvertinti, kokios aplinkybės yra papildomos apsaugos suteikimo pagrindas. Šiuo aspektu, kiek tai susiję su nagrinėjama byla, pastebėtina, kad Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas papildomos apsaugos suteikimą sieja su karinio konflikto buvimu kilmės valstybėje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato papildomos apsaugos suteikimo pagrindą, kuomet kilmės valstybėje egzistuoja kritinė situacija, o konkrečiam asmeniui gresiančios individualios grėsmės nustatyti nereikia (žr., pvz., 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009). Tokios pozicijos, aiškindamas Direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio c) punkto nuostatas, laikosi ir ETT (žr. 2009 m. vasario 17 d. sprendimą Meki Elgafaji, Noor Elgafaji prieš Staatssecretaris van Justitie (C-465/07, Rinkinyje dar neskelbtas). Šiuo atveju pažymėtina, kad nors Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte vartojama sąvoka „paplitusi prievarta“, Direktyvos 15 straipsnio c) punkte vartojama „neapgalvoto smurto“ (angl. „indiscriminate violence“; pranc. „violence aveugle“) sąvoka. Taigi Direktyvos 15 straipsnio c) punkte grėsmė konkrečiam asmeniui siejama su aklo, neapgalvoto smurto (t. y. smurto, kuriuo nesiekiama kėsintis į konkretų individą dėl jo asmeninių savybių, jo asmeninės situacijos) buvimu, kuri iš esmės yra vykstančio ginkluoto konflikto išdava (ETT sprendimo Meki Elgafaji, Noor Elgafaji prieš Staatssecretaris van Justitie 33-40 punktai).
Be to, dėmesys atkreiptinas ir į tai, kad Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas įtvirtina platesnį papildomos apsaugos suteikimo pagrindą nei Direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio c) punktas, nes Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte papildomos apsaugos suteikimas siejamas ne tik su karinio konflikto metu kylančios neapgalvoto smurto grėsmės buvimu, bet ir su realios grėsmės asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, kurią sukelia sistemingų žmogaus teisių pažeidimų darymas pareiškėjo kilmės valstybėje, buvimu. Taigi, šiuo atveju nėra vienareikšmiško reikalavimo nustatyti, jog reali grėsmė kyla būtent dėl vykstančio ginkluoto konflikto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1076/2007).
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad aiškinant „aplinkybių pasikeitimo, kuris yra svarbus ir ilgalaikio pobūdžio“ (angl. „change of circumstances is of such a significant and non-temporary nature”; pranc. “du changement de circonstances, en déterminant s'il est suffisamment important et non provisoire”) sąvoką turi būti atsižvelgiama inter alia į Direktyvos 2004/83/EB parengiamuosius darbus, taip pat į ETT praktiką. Direktyvos projekto (COM (2001) 210 galutinis) aiškinamajame rašte, be kita ko, nurodoma, jog situacija, kuri pasikeitė, bet kuri ir toliau rodo nepastovumo ženklus, savo esme nėra ilgalaikio pobūdžio. Minėtame Direktyvos projekto aiškinamajame rašte taip pat nurodyta, kad privalo būti nustatyti objektyvūs ir patikrinami įrodymai, jog toje šalyje bendrai gerbiamos žmogaus teisės, ir, konkrečiai, kad faktoriai, kurie sukėlė pagrįstą papildomos apsaugos gavėjo baimę nukentėti, yra ilgam laikui suvaldyti ar pašalinti (angl. „are durably suppressed or eliminated“). Pažymėtina ir tai, kad tokį Direktyvos 2004/83/EB nuostatų aiškinimą patvirtina ir ETT praktika. 2010 m. kovo 2 d. sprendime A.S Abdulla, K. Hasan, A. Adem, H. M. Rashi, D. Jamal prieš Vokietijos Respubliką (sujungtos bylos C-175/08-C-179/08, Rinkinyje dar neskelbtas) ETT, aiškindamas Direktyvos 2004/83/EB 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą „aplinkybių pasikeitimo, kuris yra svarbus ir ilgalaikis“ sąvoką, kuri analogiška Direktyvos 15 straipsnio c) punkte įtvirtintai sąvokai, nurodė, jog „aplinkybių pasikeitimas yra „svarbus ir nelaikino pobūdžio“ direktyvos 11 straipsnio 2 dalies prasme, kai veiksniai, kuriais buvo grindžiama pabėgėlio baimė būti persekiojamam, gali būti laikomi pašalintais ilgam laikui“ (angl. „permanenty eradicated“; pranc. „durablement éliminés“) (sprendimo A.S Abdulla, K. Hasan, A. Adem, H. M. Rashi, D. Jamal prieš Vokietijos Respubliką 73 punktas).
Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, jog priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos panaikinimo, nagrinėjamu atveju privalėjo būti vienareikšmiškai nustatytos dvi faktinės aplinkybės: pirma, kad dėl pasikeitusių aplinkybių kilmės valstybėje nebeliko realios grėsmės pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, ir, antra, kad toks aplinkybių pasikeitimas yra svarbus ir ilgalaikio pobūdžio.
Šiuo požiūriu pastebėtina, jog ir atsakovas, ir pirmosios instancijos teismas, priimdami ginčijamus sprendimus, konstatavo, jog, atsižvelgiant į pastaruoju metu Čečėnijos Respublikoje įvykusius pasikeitimus, bendra prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje situacija negalima vadovautis, ir turi būti atsižvelgta į tai, kokią tai įtaką turi asmeniui jo gyvenimui kilmės valstybėje. Ir atsakovas, ir pirmosios instancijos teismas, priimdami ginčijamus sprendimus, be kita ko, rėmėsi 2009 m. sausio 6 d. pažymoje Nr. RU-15/6-10-188 (Migracijos departamento b.l. 202-216) pateikta informacija, įskaitant ir Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro pozicija dėl prieglobsčio prašytojų iš Čečėnijos Respublikos. Vertinant atsakovo priimtą ginčijamą sprendimą bei pirmosios instancijos teismo sprendimą pirmiau analizuoto teisinio reguliavimo požiūriu pažymėtina, kad juose išdėstyti argumentai nėra visiškai korektiški tuo požiūriu, kad nėra aiškiai atskiriamos ir atskirai analizuojamos dvi pirmiau minėtos faktinės aplinkybės, konkrečiai, eksplicitiškai nėra vertinamas pasikeitusių aplinkybių svarbos ir ilgalaikio pobūdžio aspektas. Vis dėlto, šis atsakovo ginčijamo sprendimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumas nėra esminis. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas ir pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje esančias faktines aplinkybes ir konstatavo, jog dėl pasikeitusios padėties Čečėnijos Respublikoje bendrais pagrindais, nevertinant su konkrečiu pareiškėju susijusių individualių aplinkybių, nebėra pagrindo pratęsti papildomą apsaugą. Pabrėžtina, kad 2010 m. gegužės 6 d. nutartyje Nr. A822-604/2010 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas 2009 m. sausio 6 d. pažymoje Nr. RU-15/6-10-188 pateiktą informaciją, konstatavo, jog aplinkybės dėl paplitusios prievartos savaime negali būti pripažintos pakankamu pagrindu tenkinti pareiškėjo prašymą, todėl kiekvienas prieglobsčio prašymas turi būti nagrinėjamas individualiai atsižvelgiant į konkrečias rizikos grupes. Taigi LVAT kolegija minėtoje nutartyje iš esmės konstatavo, jog Čečėnijos Respublikoje iš esmės pasikeitė faktinė situacija, ir tokie pasikeitimai yra svarbūs ir ilgalaikio pobūdžio. Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą jog Čečėnijoje jau nėra paplitusi prievarta, todėl kiekvieno pareiškėjo prašymas privalo būti vertinamas individualiai.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja grėsmės jai buvimą taip pat sieja su faktine aplinkybe, jog jos brolis I. E. dėl savo darbo milicijoje susilaukė grasinimų iš kovotojų, o jam pasitraukus iš milicijos – ir iš milicijos pareigūnų. Pareiškėjos teigimu, jos tėvas dėl šios priežasties buvo sumuštas. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2010 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-697/2010) laikomasi nuostatos, jog teisės aktuose yra įtvirtintas aiškus reikalavimas prieš priimant sprendimą dėl suteiktos papildomos apsaugos panaikinimo, įvertinti, ar nėra pagrindo taikyti papildomą apsaugą bent vienu iš pagrindų, nurodytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu papildoma apsauga prieš tai buvo suteikta. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovas ir 2005 m. kovo 23 d. (Migracijos departamento b.l. 45-52), ir prieš priimdamas ginčijamą sprendimą pareiškėją apklausė (Migracijos departamento b.l. 201), o pareiškėja paaiškino, jog pati asmeniškai ji nepatyrė nieko blogo, dėl raštelių ir grasinimų nieko tikslaus pasakyti negali, nes tuo metu buvo maža. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjos pirmiau nurodytų faktinių aplinkybių buvimo metu ji buvo nepilnametė, tiesiogiai jokių grasinimų ar smurto veiksmų nepatyrė, o sprendimą išvykti iš Čečėnijos Respublikos priėmė jos motina. Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėja nepateikė teismui jokių įrodymų dėl jos priklausymo rizikos grupėms. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjos pirmiau nurodytos faktinės aplinkybės buvo kritiškai įvertintos Lietuvos vyriausiam administraciniam teismui sprendžiant klausimą dėl papildomos apsaugos panaikinimo pareiškėjos motinai (2010 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1274/2010), taip pat dėl papildomos apsaugos nesuteikimo pareiškėjos tėvui (2010 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-604/2010).
Pirmiau nurodytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje nėra informacijos, leidžiančios daryti išvadą, kad pareiškėja negali grįžti į kilmės valstybę, todėl apeliacinis skundas atmestinas.
Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas išvadas teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį naikinti teisinio pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos M. E. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.