Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-768-634-2013

Teisėja Birutė Drozdienė Teisminio proceso Nr. 1-05-3-00092-2012-5

2013 m. lapkričio 11 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Jūratės Jakubonienės ir Rimo Švirino, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei ir Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant išteisintajam L. K., jo gynėjui advokatui Daliui Mecelicai, nukentėjusiajam H. K., jo atstovui advokatui Valerijui Karpovui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo H. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo L. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 2 d., 155 str. 1 d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.); H. K. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. K. buvo kaltinamas pagal BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d., t.y. tuo, kad jis 2009-09-02, 14.51 val., viešoje erdvėje, visuomenės informavimo priemonėje - internetinėje svetainėje (http://idkaunas.wordpress.com/2009/09/02/pareiškimas-dėl-kauno-naktų) parengė ir paviešino pareiškimą pavadinimu „Pareiškimas dėl Kauno naktų“ (toliau - Pareiškimas), kuriame pateikė aiškiai tikrovės neatitinkančią, šmeižikišką informaciją apie H. K., o būtent tai: „net ir šiame konkurse H. K. sukčiavo, neleistinais būdais simuliuodamas jam priskiriamus balsus“; „Atsakingai pareiškiame, kad dėl abejotinos kompetencijos ir intelektinių gebėjimų, diktatoriškos didybės manijos, nesąžiningo elgesio, sukčiavimo, manipuliavimo ir nesiskaitymo su kitais minėtas ponas negali būti jokiu organizatoriumi, o į tokias pareigas jį skirti galime tik mes - pirmieji idėjos prisiėmėjai“; „Nuo šių ir kitų metų saviveiklinio – ir dar pavogto- balagano.

Tuo pačiu metu ir tame pačiame Pareiškime, kurį L. K. parengė ir paviešino viešoje erdvėje visuomenės informavimo priemonėje - internetinėje svetainėje (http://idkaunas.wordpress.com/2009/09/02/pareiškimas-dėl-kauno-naktų), kuriame pateikta aiškiai tikrovės neatitinkanti, įžeidžianti informacija apie H. K., o būtent tai: „pastaruoju metu Kauno įstaigų, įmonių, organizacijų ir įvairių „valdžios“ kabinetų duris aktyviai varsto įdomios iškalbos ir dar įdomesnės logikos, išsilavinimo, nuovokos ir išmanymo ponas - jaunuolis vardu H. K., prisistatantis „Kauno naktų“ koordinatoriumi - žodžiu, kurio reikšmės jis nesuvokia“; „Tačiau buvome įsitikinę, kad Dirbti ar bendradarbiauti, kurti ir veikti galima ir reikia demokratiškai ir su Visais, be to kiaurai nepermatėme ribotos bet klastingos H. K. asmenybės“; „Informuojame, kad netvirtinome ir negavome progos net pareikšti nuomonės dėl siaubingo p. K. nežinia iš kur ištraukto „dizaino“, katastrofiško „plakato“, nekompetentingos komunikacijos ar tiesiog net apskritai nesugebamo - suregzti normalaus sakinio, nevaldomo skambinėjimo dalyviams ir bauginimo savo nerišliomis sapalionėmis“; „Atsakingai pareiškiame, kad dėl abejotinos kompetencijos ir intelektinių gebėjimų, diktatoriškos didybės manijos, nesąžiningo elgesio, sukčiavimo, manipuliavimo ir nesiskaitymo su kitais minėtas ponas negali būti jokiu organizatoriumi, o į tokias pareigas jį skirti galime tik mes - pirmieji idėjos prisiėmėjai“.

Skunde taip pat teigiama, kad liudytojo G. G. parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai, kadangi šis liudytojas iš anksto buvo nusistatęs prieš nukentėjusįjį, nurodydamas, jog jis palaiko kaltinamąjį L. K. (t. 1, b.l. 128). Tai spręstina iš to, kad liudytojas nurodęs, jog 2009 m., dar prieš atsirandant pareiškimui „Pareiškimas dėl Kauno naktų“, turėjo susidaręs neigiamą nuomonę apie H. K., dėl to, kad šis visus padavinėjo į teismą, tačiau liudytojo paklausius apie konkrečias aplinkybes, jis nurodė tik nagrinėjamą bylą ir civilinę bylą su Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija, kurioje nukentėjusysis buvo ieškovas, be to, liudytojas nurodė, jog jam yra žinoma, kad nukentėjusysis sukčiavo, tačiau jo paklausus apie sukčiavimo aplinkybes, jis teigė tik darantis prielaidą, kad kažkas iš nukentėjusiojo aplinkos neteisėtai balsavo (t. 1, b.l. 127). Skundo autoriaus nuomone, kritiškai teismas turėjo vertinti ir liudytojos A. P. parodymus, kuri teismui nurodė, jog žino apie bylą, nes apie bylą kalbėjusi su kaltinamuoju L. K. (t. 1, b.l. 128). Tokią aplinkybę patvirtina ir kaltinamojo L. K. teismui pateiktas elektroninio laiško pranešimas, iš kurio matyti, kad iš vakaro, 2013-03-24, liudytoja A. P. siuntė elektroninį pranešimą kaltinamajam L. K., nurodydama, jog persiunčia susirašinėjimą su PRAVDA ir mananti, kad susirašinėjimas gali būti naudingas teismo procese (t.1, b.l. 155). Be to, ši liudytoja teisme nenurodė jokių svarbių bylai aplinkybių, savo parodymuose iš esmės dėsčiusi tik darbines renginio „Kauno naktys“ organizavimo aplinkybes.

Nukentėjusysis H. K. skunde taip pat teigia, kad pirmos instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai Pareiškimo autoriaus teiginius dėl netinkamo renginio organizavimo laikė vertinamaisiais teiginiais, kurie taikomojo posėdžio metu buvo panaikinti. Nukentėjusysis pažymi, kad jo skundo esmė buvo ne teiginiai dėl netinkamo renginio organizavimo, o teiginiai, kuriais buvo viešai paskleista tikrovės neatitinkanti informacija apie nukentėjusįjį, galinti paniekinti, pažeminti jį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Kaltinamasis Pareiškime nurodydamas, kad neva tai nukentėjusysis padarė poelgius, neatitinkančius teisėtumo, moralės ir dorovės principų, viešai užgauliai, neigiamai apibūdino nukentėjusįjį, tokiu būdu jį apšmeižė ir įžeidė. Skunde taip pat teigiama, kad pirmos instancijos teismas pilnai ir išsamiai neatsižvelgė į kaltinamojo L. K. atsiprašymų turinį ir į ekspertės (specialistės) L. K. išvadas. Apylinkės teismas šališkai įvertino tai, jog kaltinamasis L. K. taikinamojo posėdžio metu nurodė, jog sutinka pašalinti pareiškimą „Pareiškimas dėl Kauno naktų“ iš internetinės svetainės, nukentėjusiojo atsiprašė žodžiu ir raštu (parengdamas pareiškimą „Atsiprašymas dėl H. K. adresu pavartotų karštakošiškų žodžių“), tačiau teismo nebuvo atsižvelgta į tai, kad kaltinamojo L. K. atsiprašymų žodžiu ir raštu nukentėjusysis nepriėmė, motyvuodamas tuo, jog taikinamojo posėdžio pertrauka truko apie du mėnesius, per kurią kaltinamasis L. K. įsipareigojo panaikinti pareiškimą „Pareiškimas dėl Kauno naktų“, tačiau šį pareiškimą panaikino tik teismo posėdžio išvakarėse (2012-09-05, kai teismas vyko 2012-09-06), o tai reiškia, jog kaltinamasis siekė kuo ilgiau Pareiškimą viešinti, t.y. sukelti kuo didesnę žalą nukentėjusiajam. Be to, kaltinamojo L. K. atsiprašymas, pateiktas raštu ir žodžiu, nelaikytinas kaip tinkamu atsiprašymu, kadangi jis, atsiprašydamas nurodė, jog turi įrodymų, patvirtinančių pareiškimo „Pareiškimas dėl Kauno naktų“ turinio teisingumą (t. 1, b.l. 38-39, 44-45, 102-104), ši aplinkybė patvirtina, jog kaltinamojo L. K. atsiprašymai nėra nuoširdūs. Tai, kad L. K. įsitikinęs, jog bent jau dalis pareiškime „Pareiškimas dėl Kauno naktų“ jo paskleistos informacijos apie nukentėjusįjį, kuri visa iš esmės buvo neigiamo pobūdžio, pasitvirtino, nurodoma ir ekspertės išvadoje, kurioje taip pat nurodyta, kad kaltinamojo pareiškime „Atsiprašymas dėl H. K. adresu pavartotų karštakošiškų žodžių“ apgailestaujama tik dėl pareiškimo „Pareiškimas dėl Kauno naktų“ kalbos ar kalbos niuansų, bet ne dėl turinio (t. 1, b.l. 137).

Skunde taip pat nesutinkama su apylinkės teismo išvada, jog nenustatytas L. K. tiesioginės tyčios faktas, t.y. kad kaltinamasis, reikšdamas savo nuomonę, tyčia siekė paniekinti ar pažeminti H. K.. Skunde pažymima, kad teismas, padarydamas tokia išvadą, neįvertino, kad pats kaltinamasis teismui teigė sutinkantis, jog pareiškimo „Pareiškimas dėl Kauno naktų“ tekstas gali žmogų įžeisti (t. 1, b.l. 45), kad šis pareiškimas buvo parengtas ir paviešintas informavimo priemonėje (t. 1, 110), kad jį viešino ilgą laiko tarpą, siekiant informuoti ir įspėti kitus žmones bei organizacijas, potencialiai galinčias įsivelti į darbo ir bendradarbiavimo santykius (t. 1, b.l. 102-104, 136), kad kaltinamasis nuorodą į pareiškimą adresu http://idkaunas.wordpress.com/2009/09/02/pareiskimas-del-kauno-naktu viešino elektroniniais laiškais, ką nurodė liudytojas G. G. (t. 1, b.l. 127), taip pat socialiniame tinkle www.faeebook.com, kad kaltinamasis L. K. po pareiškimu paliko mažiausiai 6 komentarus, siekdamas įtikinti kitus komentatorius ir pareiškimo „Pareiškimas dėl Kauno naktų“ skaitytojus, jog tai, ką jis parašė, yra tiesa (t. 1, b.l. 6-17), kad kaltinamasis yra gavęs vieną ar du laiškus iš nukentėjusiojo su prašymu panaikinti pareiškimą „Pareiškimas dėl Kauno naktų“. Šios aplinkybės, pasak nukentėjusiojo, įrodo kaltinamojo L. K. tyčią parengiant ir viešinant pareiškimą „Pareiškimas dėl Kauno naktų“.

Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad pirmos instancijos teismas neišsamiai tyrė arba visiškai netyrė byloje esančių rašytinių įrodymų, nors pagal BPK 305 str. 2 d. nuostatas, privalėjo pilnai ir išsamiai įvertinti kaltinamojo L. K. parengto atsiprašymo „Atsiprašymas dėl H. K. adresu pavartotų karštakošiškų žodžių“ tekstą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, Vilniaus universiteto ir Mykolo Romerio universiteto bei Kauno miesto savivaldybės mero pateiktas pažymas, Lietuvių kalbos specialisto išvadas, VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės pažymą, dienraščio „Kauno diena“ pateiktą informaciją, žodinius ir rašytinius pasisakymus baigiamosiose kalbose, o nurodydamas tik tas bylos aplinkybes, kurios nesusijusios su byla, siekė išteisinti kaltinamąjį L. K. ir buvo šališkas. O būtent: nuosprendyje nurodė, kad bylai yra svarbi laiško kopija iš internetinio tinklapio (t. 1, b.l. 41), kurią taikinamojo posėdžio metu teismui pateikė kaltinamasis L. K., nors šio laiško kopijos tikrumas nebuvo patvirtintas, be to, kai kaltinamasis L. K. teismui teikė laiško kopiją, teismas nepaklausė nukentėjusiojo ar jo atstovo nuomonės dėl šio dokumento prijungimo prie bylos. Be to, pastebėtina, kad taikinamojo posėdžio protokole (t. 1, b.l. 44-45) bei teisiamojo posėdžio protokoluose ir nutartyse (t. 1, b.l. 46, 70, 77-78, 111-112, 123-128, 157-161; t. 2, b.l. 21-25) nėra nurodyta, kad laiško kopija yra prijungiama prie bylos. Svarbu pažymėti ir tai, kad šio laiško turinys niekaip nesusijęs su byla. Vadovaujantis BPK 20 str. ir 270 str. 2 d. nuostatomis, laiško kopija negali būti laikoma bylos sudėtine dalimi ir ja negalėjo teismas remtis nuosprendyje. Nukentėjusysis taip pat atkreipia dėmesį, kad kaltinamasis redagavo pareiškimo „Pareiškimas dėl Kauno naktų“ tekstą laikotarpyje nuo 2012-04-07 iki 2012-06-30, ką patvirtina byloje pateiktas pareiškimo „Pareiškimas dėl Kauno naktų“ teksto turinys, užfiksuotas 2011-01-24 (t. 1, b.l. 26-34), kuris skiriasi nuo pareiškimo „Pareiškimas dėl Kauno naktų“ teksto turinio, užfiksuoto 2012-06-30 (t. 1, b.l. 18-25) ar 2012-07-02 (t. 1, b.l. 6-17), kai kaltinamajam jau buvo žinoma, jog nukentėjusysis 2012-07-02 privataus kaltinimo tvarka kreipėsi į teismą (t. 1, b.l. 2-5). Teismas nevertino to, kad pareiškimo „Pareiškimas dėl Kauno naktų“ tekste redaguoti šie žodžiai: „(...) menkos iškalbos ir dar menkesnės logikos (...)“ pakeisti į „ (...) įdomios iškalbos ir dar įdomesnės logikos (...)“ žodžius; žodis „ (...) stilių ir renginio koncepciją paliks gabesniems (...)“ pakeistas į „(...) stilių ir renginio koncepciją paliks geriau ją suprantantiems (...)“ žodžius; žodžiai „(...) silpnaprotiška kalba (...)“ pakeisti į ;,(...) grasinantis bendravimas (...)“ žodžius; žodžiai „(...) minimalios kompetencijos, menko intelekto (...)“ pakeisti į „ (...) abejotinos kompetencijos ir intelektinių gebėjimų (...)“ žodžius.

Skundo autoriaus nuomone, byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai ir teisėtai pripažinti kaltinamąjį L. K. kaltu pagal veikas, numatytas BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d., todėl vadovaujantis BPK 326 str. 4 d. ir 329 str. 2 d., pirmos instancijos išteisinamasis nuosprendis turi būti panaikintas.

Teismo posėdyje nukentėjusysis ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo H. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegija konstatuoja, jog teismo išvados dėl L. K. išteisinimo yra motyvuotos, pagrįstos nešališka byloje surinktų įrodymų visumos analize bei vertinimu. Įrodymų vertinimo taisyklės, nustatytos BPK 20 str. 5 d., nepažeistos.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. gina asmens teisę laisvai laikytis savo nuomonės, skleisti informaciją bei idėjas, tačiau įgyvendinant šias teises neturi būti pažeistos kito žmogaus teisės. Tiek Konvencijoje, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. nustatyta, kad tam tikrais atvejais saviraiškos laisvė gali būti apribota. Tokie apribojimai galimi tais atvejais, kai jie įtvirtinti įstatyme ir yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant tam tikrų tikslų – apsaugoti žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę ar ginti konstitucinę santvarką. Griežčiausia saviraiškos laisvės apribojimo forma – baudžiamoji atsakomybė už netinkamą jos įgyvendinimą, kuria siekiama apginti kitas dėl tokio įgyvendinimo pažeidžiamas žmogaus teises bei viešuosius interesus. Vienas aktualiausių saviraiškos laisvės apribojimo aspektų – asmens garbės bei orumo gynimas, kai kuriais atvejais kartu ginant ir kitas vertybes. Iš esmės, kiekvieną kartą ginant vieną šių vertybių (saviraiškos laisvę bei asmens garbę ir orumą), neišvengiamai apribojama kita, todėl, nagrinėdamas bylą, teismas privalo priimti tokį sprendimą, kuris konkrečioje situacijoje užtikrintų šių dviejų vertybių apsaugos pusiausvyrą. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką saviraiškos teisės apribojimas, nuteisiant asmenį už nusikalstamas veikas kito asmens garbei ir orumui, turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje, bet atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį baudžiamoji atsakomybė turi būti proporcinga priemonė, siekiant apsaugoti nukentėjusiojo teises ir reputaciją (EŽTT sprendimas A. A. prieš Portugaliją). Dėl to pirmiausia, esant galimybei, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės (pvz., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 str.). Baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti, išnaudojus visas kitas galimas teisinės gynybos priemones.

Kolegijos nuomone, atsižvelgiant į byloje analizuojamų L. K. teiginių turinį, atsiradusias pasekmes, išteisintojo tyčios turinį, darytina vienareikšmiška išvada, kad L. K. veika negali būti pripažinta nusikalstama.

BK 154 str. 1 d. numatyto šmeižimo turinį sudaro paskleidimas tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį , svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamosios atsakomybės pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokia tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį), nori taip veikti ir siekia paskleisti būtent tokią informaciją. BK 155 str. numatytas įžeidimas yra taip pat tyčinis nusikaltimas ir pasireiškia tuo, jog siekiama užgauliai pažeminti kitą asmenį. Šmeižimas nuo įžeidimo skiriasi tuo, kad šiuo atveju paprastai nenurodomi konkretūs faktai, neigiamai apibūdinantys nukentėjusįjį, o neigiamai atsiliepiama apie nukentėjusiojo asmenybę, jo savybes, bruožus ir pan. Vienas iš būtinų įžeidimo požymių yra užgaulumas, kuris reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams.

Kolegijos nuomone, vertinant L. K. paskelbtus teiginius, negalima apsiriboti vien tik teisiniais kriterijais. Informacijos pobūdis apie asmenį, žmogaus garbė ir orumas yra sąvoka, kuri gali būti apibūdinta tik tiesiogiai įvertinus aplinkybių visumą, kuriomis ji buvo išsakyta, t. y. įvertinus socialinį kontekstą, tarpusavio santykius ir panašiai. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad pagal tuo metu susiklosčiusią situaciją konfliktiški santykiai tarp H. K. ir L. K. kilo šiems asmenims dalyvaujant visuomeninėje veikloje – organizuojant „Kauno naktų“ renginį. L. K. nuomone, H. K. peržengė savo kompetencijos ribas, nepelnytai prisistatydavo „Kauno naktų“ organizatoriumi, nesiskaitė su kitais ir pan. Tokią savo poziciją, kaip patvirtina pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai, jis grindė faktais, jog H. K. niekas neskyrė renginio organizatoriumi, kad už renginio idėjas buvo balsuojama internetu ir už H. K. balsai buvo iš vieno IP adreso, todėl balsavimo rezultatai buvo anuliuoti. Pareiškime teiginiams apie H. K. negebėjimą komunikuoti L. K. nurodė, kad H. K. bendraudamas su kitais naudoja tokias frazes kaip: „Aš esu 20-tas pasaulio reitinge“, „Ar žinote, kad mano pokalbių klausosi Saugumas“? „Tu pasimokyk apie Sokratą ir kaip jį išvijo iš Romos !“. Taigi L. K. teiginiai, išdėstyti minėtame pareiškime, buvo paremti aukščiau minėtais faktais.

Faktų vertinimas, požiūris į juos baudžiamosios teisės prasme traktuotina išimtinai tik kaip nuomonė apie tam tikrą informaciją bei tam tikrus turimus duomenis. Tokiu būdu galima daryti išvadą, jog L. K. pareiškime išdėstė tik savo subjektyvų tam tikrų faktų vertinimą, neperžengdamas bendražmogiškos moralės reikalavimų, išsakydamas savo poziciją, kuriai galima pritarti arba nesutikti su ja.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra pabrėžęs, kad šmeižimas ir įžeidimas yra tyčiniai nusikaltimai, todėl teismai privalo nustatyti ne tik tai, jog buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą ar yra įžeidžiančio pobūdžio, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes ( neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją, t.y. ar asmens veiksmų tikslas buvo apšmeižti ar įžeisti kitą asmenį. Tyčios turinį sudaro šio požymio suvokimas ir norėjimas paskleisti tokią informaciją, o ne neįsitikinimas, ar informacija tikra. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-9/2012).

Teisėjų kolegijos vertinimu, L. K. pareiškime išdėstydamas savo teiginius, buvo įsitikinęs, kad jie yra teisingi ir pagrįsti realiais faktais. negalima daryti kategoriškos išvados, kad tuo jis siekė pažeminti H. K. ar kitaip jį paniekinti, todėl konstatuotina, kad L. K. išdėstytuose teiginiuose nėra nusikalstamos veikos požymio – tyčios pažeminti ar įžeisti žmogų. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kaltinamojo veiksmuose nėra būtinų įžeidimo sudėties požymių subjektyviosios pusės (tyčios). Pažymėtina, kad apeliacinio skundo argumentai apie L. K. tyčią jo veiksmuose yra nepagrįsti, nes skunde tiesioginė tyčia šmeižti ar įžeisti asmenį tapatinama su L. K. sąmoningais veiksmais patalpinant pareiškimą internetinėje erdvėje. Skunde taip pat analizuojamas L. K. atsiprašymo turinys, tačiau tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia pats privatus kaltintojas, nurodydamas savo pareiškime teismui, kuriame nurodo nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vietą, laiką, padarinius ir kitas esmines aplinkybes (BPK 412 str. 2 d.). Byla buvo nagrinėjama pagal H. K. patikslintą skundą, kuriame jis nurodė konkretų L. K. pareiškimo turinį (t. 1, b. l. 80). Vertinant lietuvių kalbos specialisto išvadą (t. 1, b. l. 131-139), būtina atsižvelgti į tai, kad specialistė tyrė ne tą tekstą, kurį H. K. pateikė teismo vertinimui, taigi specialisto išvados vien dėl to negali būti laikomos patikimomis ir aktualiomis nagrinėjant konkretų H. K. pareikštą kaltinimą. Vienok pažymėtina, kad specialistė nustatė, jog „pareiškime esama frazių, „kurios gali būti laikomos įžeidžiančiomis, tam tikrais atvejais – šmeižikiškomis“. Taigi ir specialisto išvadoje nėra kategoriškų išvadų, o konstatuojama, kad konkrečios frazės gali būti laikomos įžeidžiančiomis ar šmeižikiškomis tik tam tikrais atvejais, taigi tam tikros sąvokos ar išsireiškimai negali būti aiškinamos atskirai nuo konteksto. Pavyzdžiui, nagrinėjamoje byloje pareiškimo kontekste frazė „Atsiribojame nuo šių ir kitų metų saviveiklinio – ir dar pavogto – balagano“ negali būti suprantama kaip kaltinimas vagyste (BK 178 str.), o tik kaip nuomonė, kad H. K. nepagrįstai pristato save šio renginio koordinatoriumi.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Teismo posėdyje išteisintojo atstovas pateikė įrodymus dėl išlaidų advokato pagalbai, kurias turėjo L. K. ir išreiškė prašymą šias išlaidas priteisti L. K. iš apelianto. Vadovaujantis BPK 105 straipsnio 6 dalimi, šis prašymas tenkintinas. Iš pateiktų į bylą dokumentų (t. 2, b. l. 56) matyti, kad už gynybą Kauno apygardos teisme L. K. advokato D. Mecelicos kontorai sumokėjo 900 litų. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teisme vyko du teismo posėdžiai, į teisingumo ir protingumo kriterijus, išteisintajam iš privataus kaltintojo priteistinos paminėtos aukščiau proceso išlaidos - 900 litų. Privataus kaltintojo turėtos išlaidos, atmetus jo apeliacinį skundą, nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nukentėjusiojo H. K. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš H. K. 900 (devynis šimtus) litų proceso išlaidų atlyginimo L. K. naudai už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.