Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2005-12-22 · Civilinė byla Nr. 2-669

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2005-12-22
Bylos Nr.
2-669
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Artūras Driukas (pirm.), Virginija Čekanauskaitė (pran.), Vincas Verseckas
Atsakovas
E. M., I. D., Teisingumo ministerijai
Ieškovas
M. Č.
Trečiasis asmuo
R. V., A. G., V. D., uždaroji akcinė bendrovė ,,Aviavilsa“
Kategorijos
  • 99.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-669/2005Procesinio sprendimo kategorija 99.1.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2005 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Artūro Driuko,kolegijos teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (pranešėja) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų E. M. ir I. D. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr.2-1087³⁴/2005 pagal ieškovo M. Č. ieškinį atsakovams E. M. , I. D. ir Teisingumo ministerijai, tretieji asmenys R. V., A. G. , V. D. ir uždaroji akcinė bendrovė ,,Aviavilsa“, dėl turto pardavimo be varžytinių aktų pripažinimo negaliojančiais, pagal trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, akcinės bendrovės ,,Lithun“ ieškinį atsakovams Teisingumo ministerijai, I. D. ir E. M. dėl turto pardavimo be varžytinių aktų pripažinimo negaliojančiais ir pagal atsakovo E. M. priešieškinį akcinei bendrovei ,,Lithun“ dėl iškeldinimo iš buto.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. Č. ieškinį atsakovams E. M. , I. D. ir Teisingumo ministerijai dėl turto pardavimo be varžytinių aktų pripažinimo negaliojančiais, pagal trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, AB ,,Lithun“ ieškinį atsakovams Teisingumo ministerijai, I. D. ir E. M. dėl turto pardavimo be varžytinių aktų pripažinimo negaliojančiais ir pagal atsakovo E. M. priešieškinį AB ,,Lithun“ dėl iškeldinimo iš buto ir 2005 m. rugsėjo 30 d. priėmė sprendimą, kuriuo ieškovo M. Č. ieškinį visiškai patenkino, o AB ,,Lithun“ ieškinį bei E. M. priešieškinį atmetė. Patenkindamas minėtą M. Č. ieškinį teismas pripažino negaliojančiu 2002 m. balandžio 26 d. turto pardavimo be varžytinių aktą, pagal kurį E. M. nusipirko dviejų kambarių butą, esantį J. Lelevelio g. 4-501/502, Vilniuje, už 100 tūkst. Lt, ir taikė restituciją, tai yra įpareigojo perduoti minėtą butą M. Č. nuosavybėn, jeigu jis per penkias dienas nuo sprendimo įsiteisėjimo sumokės Teisingumo ministerijai 145 tūkst. Lt. Tai pat teismas pripažino negaliojančiu ir 2002 m. balandžio 26 d. turto pardavimo be varžytinių aktą, pagal kurį I. D. nusipirko vieno kambario butą, esantį J. Lelevelio g. 4-308, Vilniuje, už 44 500 Lt, ir taikė restituciją, tai yra įpareigojo perduoti minėtą butą M. Č. po to, kai šis sumokės Teisingumo ministerijai 64 tūkst. Lt.

Atsiliepimas

Atsakovai I. D. ir E. M. dėl šio teismo sprendimo padavė apeliacinius skundus, kuriais prašė sprendimą panaikinti ir atmesti ieškovo M. Č. bei trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus AB „Lithun“ ieškinius. E. M. taip pat prašė tenkinti jo priešieškinį ir iškeldinti AB „Lithun“ iš buto, esančio J. Lelevelio g. 4-501/502, Vilniuje. Apeliantų nuomone, buvo nepaneigtas jų sąžiningumas įsigyjant ginčo butus ir todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė restituciją, tai yra nepagrįstai įpareigojo perduoti ieškovui minėtus butus. Abu apeliantai už apeliacinius skundu sumokėjo po 100 Lt žyminio mokesčio.

Šalies argumentai

Vilniaus apygardos teismas 2005 m. spalio 29 d. nutartimi nustatė šiems apeliantams terminą skundų trūkumams pašalinti, tai yra I. D. nurodė sumokėti 1 235 Lt, o E. M. – 3 tūkst. Lt žyminio mokesčio. Teismas sprendė, kad abu apeliantai reiškia turtinio pobūdžio reikalavimus, todėl abu privalo sumokėti žyminį mokestį, skaičiuojamą nuo kiekvieno atžvilgiu patenkinto ieškinio dalies, tai yra nuo kiekvieno sumokėtos sumos už išreikalautą turtą (I. D. – nuo 44 500 Lt, E. M. – nuo 100 tūkst. Lt). Be to, teismas nurodė, jog E. M. dar privalo sumokėti 100 Lt žyminį mokestį už reikalavimą iškeldinti AB ,,Lithun“.

Dėl šios teismo nutarties abu apeliantai padavė atskiruosius skundus.

Šalies argumentai

Apeliantas E. M. prašo iš dalies panaikinti minėtą teismo nutartį bei klausimą išspręsti iš esmės. Jis nesutinka su teismo reikalavimu sumokėti žyminį mokestį kaip už turtinio pobūdžio reikalavimą, nes, apelianto nuomone, restitucija iš esmės neįtakoja jo turto masės, todėl prašymas jos netaikyti nėra turtinio pobūdžio reikalavimas. Be to nurodo, kad pagrindas restitucijos taikymui yra pats sandorio pripažinimas negaliojančiu, o sandorio pripažinimo negaliojančiu apeliantas neginčija. Teigia, jog ieškovo reikalavimas pripažinti negaliojančiais minėtus aktus buvo turtinio pobūdžio, todėl ieškovas ieškinį apmokėjo 3 procentų dydžio žyminių mokesčiu, tačiau ieškovas nemokėjo šio mokesčio už reikalavimą taikyti restituciją. Taip pat apeliantas nurodo, jog restitucijos taikymo klausimas jau buvo nagrinėjamas Lietuvos Aukščiausiame Teisme, o paduodamas kasacinį skundą jis sumokėjo žyminį mokestį kaip už neturtinio pobūdžio reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-87/2005).

Apeliantas I. D. prašo teismo nutartį panaikinti ir ginčą išspręsti iš esmės. Apeliantas nesutinka su teismo teiginiu, jog ginčas yra turtinis. Teigia, jog jis neginčija jam priteistos sumos dydžio, o ginčija restitucijos taikymo teisėtumą ir nesutinka, kad vietoje turto jam buvo priteista už jį įmokėta piniginė suma, tai yra, apelianto nuomone, keliamo reikalavimo pobūdis susijęs ne su turtinių teisių įgijimu, o su turto forma - natūra ar jo piniginiu ekvivalentu, todėl reikalavimas nėra turtinis.

Atsiliepimas

Atsiliepimu ieškovas M. Č. prašo skundus atmesti. Nurodo, kad atsakovai apeliaciniuose skunduose prašo teismo sprendimą panaikinti visa apimtimi, taigi - ginčija ir tą sprendimo dalį, kuria buvo pripažinti negaliojančiais turto pardavimo be varžytinių aktai. Šiuo atveju apeliantai siekia išvengti turto netekimo, todėl jų inicijuojamas apeliacinis procesas yra materialaus pobūdžio, apskaičiuojamas konkrečia pinigų sumą ir turi būti vertinamas kaip turtinis ginčas.

Atsiliepimuose į E. M. bei I. D. skundus trečiasis asmuo AB ,,Lithun“ prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškinys yra turtinis, buvo apmokėtas nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu (CPK 80 str. 1 d. 1 p.). Kadangi ieškinys buvo visiškai patenkintas, paduodami apeliacinius skundus apeliantai privalėjo sumokėti tokio pat dydžio mokestį, kaip ir ieškovas. Dvišalės restitucijos taikymas yra ne turto formos pakeitimas, o įpareigojimas asmeniui grąžinti turtą, kurį jis gavo neteisėtai, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu. Trečiojo asmens nuomone, ginčas pripažintinas turtiniu, nes šioje byloje restitucija yra taikoma įpareigojant apeliantus perduoti ieškovui konkrečius daiktus, kurie gali būti įvertinti pinigais. Be to, tai, jog ginčas dėl restitucijos taikymo yra laikytinas turtiniu, patvirtina ir Civilinio proceso kodekso komentaras (VIII skyrius. Bylinėjimosi išlaidos. 225 psl.).

Motyvuojamoji dalis

Atskirieji skundai atmestini.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam klausimui, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).

Kaip žinoma, kiekvienam asmeniui, manančiam esant pažeistas jo teises, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba, tačiau ši teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra Civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio sumokėjimas. Įstatymas imperatyviai reguliuoja, kokiais atvejais ir kokio dydžio minėtas mokestis turi būti mokamas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčas yra kilęs dėl apeliacinių skundų apmokestinimo šiuo mokesčiu. Pagal CPK 80 straipsnio ketvirtąją dalį, už apeliacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, kaip ir paduodant ieškinį, o turtiniuose ginčuose tokio mokesčio dydis skaičiuojamas nuo ginčijamos sumos. Apeliantai nesutinka su teismo išvada, jog jų apeliaciniuose skunduose reiškiami reikalavimai yra turtinio pobūdžio, nes, jų nuomone, jie ginčija tik restitucijos taikymo teisėtumą, tai yra kelia neturtinius reikalavimus.

Restitucija yra civilinių teisių gynimo būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi, tai yra šalių grąžinimas į prieš tam tikrą sandorį buvusią padėtį. Šiuo atveju teismas sprendimu pripažino negaliojančiais du turto pardavimo be varžytynių aktus, taikė restituciją ir įpareigojo atsakovus grąžinti du butus, kuriuos jie buvo įsigiję pagal minėtus aktus. Apeliantai, nesutikdami su tokiu teismo sprendimu, teigia, kad nepaneigtas jų sąžiningumas įsigyjant ginčo butus, todėl teismas nepagrįstai taikė restituciją.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas apeliantų reikalavimus pagrįstai laikė turtiniais. Kaip žinoma, ieškiniai dėl teisių pripažinimo, jeigu neprašoma išreikalauti turto ar priteisti pinigų, yra laikomi neturtiniais. Taigi tuo atveju, jei būtų keliamas klausimas tik dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, netaikant restitucijos, toks reikalavimas turėtų būti traktuojamas kaip neturtinis. Iš šio seka, kad, priešingai nei apeliaciniuose skunduose teigia atsakovai, reikalavimo pobūdį (turtinis ar neturtinis) apsprendžia būtent restitucijos taikymo klausimas. Ieškovas M. Č. bei trečiasis asmuo AB ,,Lithun” atsiliepimuose teisingai nurodo, kad apeliantai, paduodami skundus, siekia išvengti turto netekimo, ginčas kilo dėl butų perdavimo, kurie yra konkretus, įkainojamas turtas, todėl jų inicijuojamas apeliacinis procesas yra materialaus pobūdžio, apskaičiuojamas konkrečia pinigų suma.

Be to, apeliantai, teigdami, kad minimas reikalavimas yra neturtinis, nurodo, jog restitucija iš esmės yra tik turto formos (natūra ar jo piniginis ekvivalentas) pakeitimas ir neįtakoja jų turto masės. Teisėjų kolegija, atmesdama šiuos apeliantų teiginius, be anksčiau šioje nutartyje išdėstytų argumentų pažymi, kad šie apeliantų reikalavimai yra glaudžiai susiję su jų turtinėmis teisėmis, turimo turto verte. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismui pritaikius restituciją, ieškovui turėtų būti perduodami ginčo butai, o apeliantams grąžinami jų sumokėti pinigai (I. D. – 44 500 Lt, E. M. –100 tūkst. Lt). Tačiau akivaizdu, kad paminėto dviejų kambarių buto, esančio J. Lelevelio g. 4-501/502, Vilniuje, ir taip pat Vilniuje, J. Lelevelio g. 4-308, esančio vieno kambario buto rinkos kainos ženkliai skiriasi nuo sandorių kainų.

Taip pat atmestinas apelianto E. M. teiginys, kad apeliacinio skundo reikalavimas yra neturtinis dar ir todėl, kad ieškovas nemokėjo žyminio mokesčio už ieškinio reikalavimą taikyti restituciją. Tačiau pareikštame ieškinyje šis reikalavimas tiesiogiai išplaukia iš pirmojo reikalavimo, nėra savarankiškas, todėl pagrįstai papildomai nebuvo apmokestintas žyminiu mokesčiu. Tuo tarpu apeliantai skunduose ginčija tik restitucijos taikymą, kuris, kaip minėta, yra turtinio pobūdžio reikalavimas.

Apeliantas E. M. atskirajame skunde taip pat nurodo, jog restitucijos taikymo klausimas jau buvo nagrinėjamas Lietuvos Aukščiausiame Teisme, o paduodamas kasacinį skundą jis sumokėjo žyminį mokestį kaip už neturtinio pobūdžio reikalavimą. Šį teiginį jis grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.3K-3-87/2005. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš esmės nesutampa šios apelianto nurodytos nutarties bei nagrinėjamos bylos racio decidendi: nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nagrinėtas apelianto E. M. kasacinis skundas civilinėje byloje pagal šio apelianto ieškinį atsakovui AB ,,Lithun” dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo ir atsakovo AB ,,Lithun” priešinį ieškinį dėl turto pardavimo be varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija atmeta minėtą apelianto argumentą kaip nepagrįstą.

Be paminėto, pažymėtina ir tai, kad apeliantai savo apeliacinių skundų baigiamosiose dalyse suformulavo konkrečius reikalavimus, prašydami panaikinti teismo sprendimą ir atmesti ieškovo M. Č. bei trečiojo asmens AB „Lithun“ ieškinius, o E. M. taip pat prašo tenkinti jo priešieškinį ir iškeldinti AB „Lithun“. Taigi ieškovas M. Č. savo atsiliepime teisingai nurodo, kad tokia prašymų formuluotė rodo, jog apeliantai iš esmės ginčija visą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl paminėto, teisėjų kolegija sprendžia, kad remiantis apeliantų atskiruosiuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo panaikinti ar keisti pagrįstą bei teisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl šiuos skundus atmeta, o teismo nutartį palieka nepakeistą (CPK 185 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmuoju punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Artūras DriukasTeisėjai: Virginija ČekanauskaitėVincas Verseckas