- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-08-03
- Bylos Nr.
- P-444-130-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00351-2011-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Virgilijus Valančius (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Lelija“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriui, Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lelija“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lelija“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A602-153/2012 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lelija“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriui ir Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Lelija“ (toliau – ir pareiškėjas; UAB „Lelija“; Bendrovė), besiverčianti siuvimo veikla, nesutikdamas su atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir atsakovas; VDI) Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas; VDI Vilniaus skyrius) vyriausiojo darbo inspektoriaus darbo teisei 2010 m. gruodžio 29 d. surašytu reikalavimu pašalinti pažeidimus Nr. R1 0275-0530 (toliau – ir Reikalavimas), kuriame konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 187 straipsnio 3 dalį, t. y. ne visoms bendrovėje dirbančioms siuvėjoms mokėjo ne mažesnį, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) nustatytą minimalų valandinį atlyginimą (toliau – ir MVA) (o tuo pačiu ir – minimalią mėnesinę algą (toliau – ir MMA)), ir reikalauta iki 2010 m. gruodžio 30 d. pažeidimus pašalinti, ir Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2011 m. sausio 20 d. sprendimą dėl aukščiau nurodyto Reikalavimo Nr. (25)SD-1378 (toliau – ir VDI Sprendimas), kuriuo pripažinta, kad VDI Vilniaus skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius veikė VDI kompetencijos ribose, todėl Reikalavimas yra pagrįstas ir vykdytinas, bei nuspręsta pareiškėjo skundo netenkinti ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 34 straipsniu administracinę procedūrą baigti, 2011 m. vasario 9 d. (pagal gavimo teisme datą) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas minėtą Reikalavimą ir VDI Sprendimą panaikinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, jog bendrovės gamybiniuose cechuose darbas organizuojamas konvejerio principu: gaminio gamyba yra suskirstyta į atskirus smulkius etapus, o visiems darbuotojams yra sudarytos vienodos galimybės tinkamai vykdyti savo darbo funkciją. Jeigu kuriame nors etape dirbantis darbuotojas nevykdo išdirbio normos, dėl to stringa visas tolimesnis gamybos procesas ir kyla rizika, jog bendrovės kliento užsakymas nebus įvykdytas laiku ir bendrovė patirs nuostolių. Pažymėjo, jog pagal DK 188 straipsnio 2 dalį, konkrečius tarifinius atlygius, kitas darbo apmokėjimo formas ir sąlygas, darbo normas (išdirbio, laiko, aptarnavimo) leidžiama nustatyti kolektyvinėse ir darbo sutartyse. Tarp bendrovės ir darbuotojų sudarytose darbo sutartyse šalių susitarimu bendrovės gamybiniuose sektoriuose dirbantiems darbuotojams nustatytas vienetinis atlyginimas už faktiškai atliktą kokybišką darbą ir įvykdytą išdirbio normą nepažeidžiant DK normos. Apmokėjimas už darbą bendrovėje yra vykdomas vadovaujantis 2010 m. liepos 2 d. pasirašyta UAB „Lelija“ struktūrinio padalinio Rokiškio siuvimo įmonės kolektyvine sutartimi. Bendrovėje yra įdiegta tarptautinių kompanijų atestuota programa, pagal kurią, atsižvelgiant į naudojamų siuvimo mašinų ir kitų mechanizmų pajėgumus, o taip pat ir į žmogiškąjį faktorių, nustatomi atskiriems gaminiams pasiūti reikalingi laikas ir kiti parametrai, kaip tai nurodyta Lietuvos Respublikos darbuotojų saugios ir sveikatos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 4 punkte. Kiekvienos darbo dienos pabaigoje darbuotojai savo darbo rezultatus perduoda bendrovės padalinio atsakingam asmeniui, kuris, sutikrinęs su paduotu darbu, perduoda bendrovei. Pamainos išdirbio norma (100%) yra 8 val. arba 480 min. Mėnesio pabaigoje yra susumuojami kiekvieno darbuotojo mėnesiniai darbo rezultatai. Darbuotojai, įvykdę išdirbio normą daugiau negu 90 procentų, gauna premijas, kurios dydis sudaro nuo 80 iki 200 litų per mėnesį, priklausomai nuo išdirbio normos įvykdymo procento. Taip pat, vadovaujantis tiesioginio vadovo (pamainos meistro) rekomendacijomis, darbuotojams yra mokami mėnesio priedai atsižvelgiant į kokybinius jų darbo rezultatus. Pagal DK 186 straipsnio 3 dalį darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės. Darbo apmokėjimo sąlygos, dydžiai, darbo normos yra nustatomos kolektyvinėse sutartyse. Todėl, vadovaujantis kolektyvinėje sutartyje įtvirtintais įkainiais ir darbo normomis, yra skaičiuojamas kiekvieno gamyboje dirbančio bendrovės darbuotojo darbo užmokestis ir DK 186 bei 188 straipsniai nėra pažeidžiami. Teigė, jog bendrovės mokamas darbo valandinis atlygis yra didesnis už Vyriausybės patvirtintą ir sudaro 5,40 litų/val., todėl DK 187 straipsnio 3 dalis taip pat nėra pažeidžiama. Nurodė, jog DK 200 straipsnio 2 dalis suteikia bendrovei teisę išdirbio normos dėl savo kaltės neįvykdžiusiems darbuotojams mokėti už faktiškai atliktą darbą. Išdirbio normų neįvykdymo faktas ir darbuotojų kaltė yra fiksuoti aktais, kurie sudaro pagrindą taikyti DK 200 straipsnio 2 dalį. Pabrėžė, jog darbuotojų kaltės dėl išdirbio normų neįvykdymo klausimas ir darbuotojų turtinės padėties įtakojimas peržengia VDI kompetencijos ribas.
Atsiliepimas
Atsakovas VDI Vilniaus skyrius atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime paaiškino, kad pagal DK 187 straipsnio 3 dalį darbuotojo valandinis atlygis arba mėnesinė alga negali būti mažesni už šio straipsnio 1 dalyje nustatytus minimaliuosius dydžius. Nurodė, jog Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtintas MVA siekė 4,85 litus, o MMA – 800 litų. Akcentavo, jog DK 187 straipsnio 3 dalis suteikia garantiją darbuotojams, kad jų gaunamas darbo užmokestis negali būti mažesnis už Vyriausybės nustatytą MVA/MMA. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo (toliau – ir VDI įstatymas) 4 straipsniu, VDI kompetencijai priskiriama nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų, darbuotojų saugos ir sveikatos, norminių darbo teisės aktų pažeidimų prevencija ir DK, darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų kontrolė įmonėse, įstaigose, organizacijose. Kai pažeidėjas yra darbuotojas, jo kaltę privalo įrodyti darbdavys (išskyrus atvejį, kai sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis). Pažymėjo, jog Rokiškio siuvimo įmonėje surašyti aktai dėl neįvykdytų išdirbio normų, kuriais remiasi pareiškėjas, yra abstraktūs, juose neatskleista kiekvieno darbuotojo kaltė, pasireiškianti konkrečiais kaltais veiksmais ar neveikimu. Todėl pareiškėjas tuo atveju, kai siuvėjos nevykdo išdirbio normų dėl to, kad lėtai dirba, privalo vadovautis DK 200 straipsnio 1 dalimi ir mokėti (primokėti) MVA/MMA. Teigė, jog VDI darbo ginčo nesprendė, nes nenurodė sumokėti konkretiems darbuotojams konkrečių pinigų sumų, ji tik nustatė, kad yra pažeidžiama imperatyvi teisės norma – mokėti darbuotojams MVA/MMA, ir nustatė terminą, iki kada būtina pašalinti pažeidimą. Pažymėjo, jog darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose yra žymimas darbo laikas, atsižvelgiant į darbuotojo darbo grafiką, todėl negalima sutikti, kad, esant vienetinei darbo apmokėjimo sistemai, žymimas bendrovėje išbūtas valandų skaičius. Surašyti aktai, turintys patvirtinti darbuotojų kaltę, negali būti nuginčytini, kaip teigia pareiškėjas, nes jie yra vertinami kartu su kitais įrodymais.
Atsakovas VDI atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime paaiškino, kad iš bendrovės darbuotojų darbo sutarčių bei 2010 m. liepos 2 d. kolektyvinės sutarties 5.2 punkto matyti, kad bendrovės siuvėjoms taikoma vienetinio apmokėjimo sistema už faktiškai atliktą kokybišką darbą ir įvykdytą išdirbio normą. Pažymėjo, jog DK 200 straipsnio 2 dalis taikytina tais atvejais, kai darbuotojas neįvykdo išdirbio normos dėl savo kaltės. Darbuotojo kaltę, dėl kurios nebuvo įvykdytos išdirbio normos, privalo įrodyti darbdavys, o surašytuose Rokiškio siuvimo įmonės aktuose dėl išdirbio normų nevykdymo nurodoma, kad darbuotojos neracionaliai panaudojo darbo laiką (dirbo lėtai, darbo metu kalbėjosi, dairėsi, nesistengė), be to, nekvalifikuotai atliko technologinę operaciją, todėl teko po keletą kartų technologinę operaciją taisyti. Akcentavo, jog šiuose aktuose neidentifikuota kiekvienos siuvėjos kaltė ir/ar jos forma (tyčia, neatsargumas), konkretūs kalti veiksmai, dėl kurių nebuvo įvykdomos išdirbio normos, todėl konkrečių darbuotojų kaltė net nebuvo nustatinėjama, nors darbdavys pagal DK 200 straipsnio 2 dalį kiekvieno darbuotojo kaltę individualizuoti privalėjo. Teigė, jog DK 187 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma yra imperatyvi, suteikianti garantiją darbuotojams į minimalius atlygio dydžius, darbo užmokesčio, mažesnio, nei minimalusis darbo užmokestis, mokėjimas laikytinas darbo įstatymų pažeidimu, todėl VDI pareigūnai, konstatavę tokio fakto buvimą, privalo vykdyti savo funkcijas VDI įstatymo suteiktų įgalinimų ribose, t. y. surašyti darbdaviui atstovaujančiam asmeniui ar darbdavio įgaliotam asmeniui reikalavimą, jame nurodyti nustatytus pažeidimus ir nustatyti laiką, per kurį minėti asmenys įpareigojami juos pašalinti, taigi šiuo atveju jie už savo kompetencijos ribų neišėjo. Pažymėjo, jog individualus darbo ginčas – tai nesutarimas tarp atskiro darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo (DK 285 straipsnis). Tačiau šiuo atveju individualus darbo ginčas tarp darbuotojų ir įmonės net nebuvo kilęs, o VDI tik konstatavo DK 187 straipsnio 3 dalies pažeidimą, t. y. faktą, jog darbuotojams nemokamas Vyriausybės nustatytas minimalusis darbo užmokestis.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Lelija“ skundą patenkino ir Reikalavimą bei VDI Sprendimą panaikino, taip pat priteisė pareiškėjo UAB „Lelija“ naudai iš atsakovų VDI Vilniaus skyriaus ir VDI lygiomis dalimis 2 560 litų (du tūkstančius penkis šimtus šešiasdešimt litų) teismo ir atstovavimo išlaidų.
Teismas nurodė, kad VDI įstatymas nesuteikia teisės spręsti individualaus pobūdžio darbo ginčų ir priiminėti dėl jų sprendimų, nes DK 286 straipsnyje nustatyta, kad darbo ginčus nagrinėja darbo ginčų komisijos ir teismas, taigi tai nėra priskirtina jos kompetencijai. Nustatė, jog iš bylos medžiagos matyti, kad tarp pareiškėjo ir jo darbuotojų kilo individualaus pobūdžio darbo ginčas: pareiškėjas teigia, kad neįvykdžius išdirbio normų dėl darbuotojo kaltės, siuvėjoms mokama už faktiškai atliktą darbą, o atsakovai teigia, kad siuvėjos neįvykdo išdirbio normų ne dėl savo kaltės, todėl jų mėnesinė alga negali būti mažesnė už nustatytus minimaliuosius dydžius. Pažymėjo, jog vertinant nagrinėjamo ginčo teisinius santykius, svarbu tai, kad darbo inspektoriaus reikalavimai ir duoti nurodymai darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui yra privalomi, t. y. šiuo atveju pareiškėjas, neatsižvelgdamas į tai, kad nėra jokio įsiteisėjusio darbo ginčų komisijos ar teismo sprendimo darbo užmokesčio mokėjimo klausimu, privalo vykdyti vyriausiojo darbo inspektoriaus reikalavimą ir privalomai išmokėti tam tikrą pinigų sumą darbuotojams, nors su tuo nesutinka. Nurodė, jog atsižvelgiant į skundžiamo Reikalavimo turinį (piniginis reikalavimas), į tai, kad reikalavime nenurodoma, kada ir kaip konkrečiai bei dėl kieno kaltės įmonės siuvėjoms nebuvo primokėta iki MMA, pripažino, kad toks reikalavimas prieštarauja teisinės valstybės principams ir Konstitucijos 109 straipsniui, nustatančiam, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Pridūrė, kad tokio Reikalavimo turiniu pažeidžiamos DK normos, reglamentuojančios darbo ginčų sprendimo tvarką (DK 285 – 303 straipsniai), ir VDI įstatymas, nesuteikiantis teisės šiai inspekcijai nagrinėti ir spręsti socialinių konfliktų, kurie pagal savo teisinę prigimtį yra darbo ginčai. Akcentavo ir tai, kad nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, akivaizdaus darbo ginčo sprendimas priskirtinas bendros kompetencijos teismo kompetencijai. Pridūrė, jog VDI, vykdydama būtent šios institucijos uždavinius ir funkcijas, galėjo išaiškinti pareiškėjo darbuotojams, kokiu būdu jie gali ginti, jų manymu, pažeistą teisę, tačiau negalėjo duoti privalomo nurodymo darbdaviui apmokėti iki tam tikros datos neva priklausančias išmokėti sumas. Pastebėjo, kad VDI už privalomo vykdyti VDI reikalavimo neįvykdymą gali darbdavį bausti administracine tvarka, o šiuo atveju neišnagrinėjus konflikto tarp darbuotojų ir darbdavio, neįrodžius esant visoms DK 200 straipsnio 1 dalyje numatytoms sąlygoms mokėti MMA, tokia situacija, jeigu liktų galioti VDI reikalavimas, būtų neteisėta ir nepagrįsta.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 6 d.sprendimu atsakovų Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus ir Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos apeliacinius skundus tenkino. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą. Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lelija“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) nustatė, kad VDI Vilniaus skyrius, vykdydamas VDI Piliečių prašymų tyrimo ir analizės skyriaus prašymą, 2010 m. gruodžio 6 d. atliko UAB „Lelija“ Rokiškio ir Kupiškio siuvimo įmonių patikrinimą, surašė patikrinimo aktą. Patikrinimo akte konstatuota, kad darbuotojams yra taikoma suminė darbo laiko apskaita. Pagal Rokiškio siuvimo įmonės gamybos vadovės tikrinimui pateiktus aktus nustatyta, kad 2010 m. rugsėjo mėn. išdirbio normų nevykdė 116 darbuotojų, 2010 m. spalio mėn. – 93 darbuotojai, kuriems pagal pateiktus aktus nebuvo primokėta iki minimalios algos. Pagal Kupiškio siuvimo įmonės gamybos vadovės tikrinimui pateiktus aktus nustatyta, 2010 m. rugpjūčio mėn. išdirbio normų nevykdė 11 darbuotojų, 2010 m. rugsėjo mėn. – 17 darbuotojų, 2010 m. spalio mėn. – 5 darbuotojai, kuriems pagal pateiktus aktus nebuvo primokėta iki minimalios algos. VDI Vilniaus skyrius 2010 m. gruodžio 6 d. akte konstatavo minėtas faktines aplinkybes, išnagrinėjęs darbuotojų atsiskaitymo lapeliuose, mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ir siuvimo įmonių surašytuose aktuose užfiksuotą informaciją. Siuvimo įmonių aktai yra surašyti ir pasirašyti trijų darbuotojų, aktuose konstatuota, kad akte išvardinti darbuotojai (keli arba keliolika) neracionaliai panaudojo darbo laiką (dirbo lėtai, darbo metu kalbėjosi, dairėsi), be to nekvalifikuotai atliko technologinę operaciją, todėl teko po keletą kartų technologinę operaciją taisyti, išdirbio normą vykdė žemu procentu. Aktuose padaryta išvada, kad siekiant užtikrinti visų dirbančiųjų suinteresuotumą dirbti kokybiškai ir racionaliai, siūloma darbuotojams už atitinkamą mėnesį mokėti vienetinį darbo apmokėjimą už faktiškai atliktą kokybišką darbą ir įvykdytą išdirbio normą, neprimokant iki MMA, nurodant aktuose mokėtinas sumas.
Vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius, išnagrinėjęs UAB „Lelija“ skundą ikiteismine tvarka, 2011 m. sausio 20 d. sprendimu nusprendė pripažinti, kad VDI Vilniaus skyrius veikė Inspekcijos kompetencijos ribose, todėl Reikalavimas pašalinti pažeidimus pagrįstas ir vykdytinas, ir administracinę procedūrą baigti. VDI, vykdydama administracinę procedūrą, 2011 sausio 19 d. išvadoje konstatavo, kad DK 200 straipsnio 2 dalis taikytina tais atvejais, kai darbuotojas neįvykdo išdirbio normos dėl savo kaltės. Darbuotojo kaltę, dėl kurios nebuvo įvykdytos išdirbio normos, privalo įrodyti darbdavys, o surašytuose Rokiškio siuvimo įmonės aktuose dėl išdirbio normų nevykdymo neidentifikuota kiekvienos siuvėjos kaltė ir/ar jos forma (tyčia, neatsargumas), konkretūs kalti veiksmai, dėl kurių nebuvo įvykdomos išdirbio normos, todėl konkrečių darbuotojų kaltė net nebuvo nustatinėjama, nors darbdavys pagal DK 200 straipsnio 2 dalį kiekvieno darbuotojo kaltę individualizuoti privalėjo. Darbuotojo nepakankama kvalifikacija sudaro pagrindą nutraukti sutartį darbdavio iniciatyva, bet nesudaro pagrindo nemokėti MMA. Darbo įstatymų reikalavimai deleguoja darbdaviui pareigą organizuoti darbus taip, kad darbuotojas turėtų tiek teisinę, tiek faktinę galimybę išdirbti nustatytas darbo normas, t. y. darbuotojas turi būti aprūpintas darbu, keliama jo kvalifikacija, rūpinamasi darbuotojų saugiomis ir sveikomis darbo sąlygomis. VDI pažymėjo kitą tyrimui reikšmingą aplinkybę, kad keičiant technologiją ir/ar įvedant į gamybą naujus produktus, darbdavys turėtų nustatyti tam tikrą pereinamąjį laikotarpį ir/ar sumažinti išdirbio normas, t. y. veikti taip, kaip numato Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 4 punkto dispozicija. VDI išvadoje konstatavo, kad MMA galėtų būti siejama su išdirbiu, tačiau tokiam atlyginimui gauti turėtų būti nustatytas visiems darbuotojams pasiekiamas kriterijus arba minimali bazė, ir/ar tokios išdirbio normos turėtų būti diferencijuojamos, priklausomai nuo darbuotojų kvalifikacijos ir gebėjimų, jo darbinės veiklos stažo ir kitų aplinkybių. Minimali mėnesinė alga – valstybėje nustatyta imperatyvi įstatyminė garantija, todėl MMA turi būti mokama.
VDI 2011 sausio 19 d. išvadoje konstatavo, kad VDI pareigūnai buvo kompetentingi priimti ginčijamą sprendimą. Valstybinės darbo inspekcijos įstatymas, nuostatai ir darbo reglamentas nesuteikia VDI teisės inicijuoti ir/arba spręsti darbdavio ir darbuotojo darbo ginčo, Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 3 punktas numato vienintelį darbo ginčų nagrinėjimo atvejį deleguotą VDI – tai ginčas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbuotojo atsisakymo dirbti motyvuojant, jog negarantuota darbuotojų sauga ir sveikata, tačiau VDI vykdo darbo įstatymų laikymosi kontrolę ir pažeidimų prevenciją (DK 32 straipsnis). VDI, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuotomis 2003 rugsėjo 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-727/2003, 2008 m. kovo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-590/2008, konstatavo, kad tais atvejais, kai Valstybinė darbo inspekcija pagal savo kompetenciją vykdo darbo įstatymo pažeidimų prevenciją ir kontrolę bei nustato darbuotojų saugos ir sveikatos, darbo santykius reglamentuojančių norminių teisės aktų pažeidimus, šios institucijos pareigūnai, vadovaudamiesi Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktu turi teisę surašyti darbdaviui atstovaujančiam asmeniui ar darbdavio įgaliotam asmeniui reikalavimą pašalinti nustatytus pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas panaikino VDI sprendimą, kuriuo institucija reikalavo iš darbdavio laikytis darbo įstatymo reikalavimų ir mokėti darbuotojams MMA, konstatavęs, jog VDI veikė ultra vires, nes ginčijamu reikalavimu sprendė individualų darbo ginčą.
LVAT sprendime nurodė, kad DK 32 straipsnyje nustatyta, kad kaip darbdaviai laikosi šio Kodekso, darbo įstatymų, kitų norminių teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų, pagal įstatymų nustatytą kompetenciją kontroliuoja ir jų pažeidimų prevenciją vykdo Valstybinė darbo inspekcija ir kitos institucijos. Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad valstybinės darbo inspekcijos kompetencijai priskiriama nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų, darbuotojų saugos ir sveikatos, norminių darbo teisės aktų pažeidimų prevencija ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso, darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų kontrolė įmonėse, įstaigose, organizacijose ar kitose organizacinėse struktūrose, nepaisant jų nuosavybės formos, rūšies, veiklos pobūdžio, taip pat tais atvejais, kai darbdavys yra fizinis asmuo (toliau Įstatyme – darbdaviai).
Teismo vertinimu, VDI, vykdydama DK 32 straipsnyje ir Valstybinės darbo inspekcijos 4 straipsnyje jai pavestą darbdavių kontrolę ir priimdama ginčijamus sprendimus, įgyvendino Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą pareigą. VDI įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad valstybinės darbo inspekcijos inspektoriai privalo, nustatę darbuotojų saugos ir sveikatos bei darbo santykius reglamentuojančių norminių teisės aktų pažeidimus, Valstybinės darbo inspekcijos darbo reglamento nustatyta tvarka surašyti darbdaviui atstovaujančiam asmeniui ar darbdavio įgaliotam asmeniui reikalavimą, jame nurodyti nustatytus pažeidimus ir nustatyti laiką, per kurį minėti asmenys įpareigojami juos pašalinti.
Nurodė, kad DK 32 straipsnyje ir Valstybinės darbo inspekcijos 4 straipsnyje nustatytas reglamentavimas paveda valstybinei darbo inspekcijai vykdyti kontrolę, kaip darbdaviai laikosi darbo įstatymo reikalavimų, nustatančių darbuotojų teisių užtikrinimo garantijas, kartu vykdant ir darbo įstatymų pažeidimų prevenciją, kurios poveikis, be kita ko, turėtų būti veiksmingas dėl to, kad, nustačius darbo įstatymų pažeidimus, darbdaviams yra taikomos poveikio priemonės, prie kurių priskirti VDI reikalavimai pašalinti pažeidimus arba kitos priemonės.
LVAT nurodė, kad VDI, nustačiusi, kad UAB „Lelija“ pažeidžia pagrindinio teisės akto, reglamentuojančio darbo teisinius santykius – DK, reikalavimus privalėjo priimti ginčijamus sprendimus. Ginčijamais sprendimais nebuvo išspręstas individualus darbo ginčas, ginčijami sprendimai yra priimti vienos galimo individualaus darbo ginčo šalies – darbdavio atžvilgiu, sprendimais nebuvo sureguliuoti privatūs darbdavio ir darbuotojo santykiai, bet buvo įgyvendinta viešosios teisės normose nustatyta viešojo administravimo subjektui suteikta kompetencija. Ši kompetencija, būtent darbo įstatymų laikymosi vykdymo kontrolė yra bendro pobūdžio, ji nukreipta į ateitį. Skundžiamais sprendimais nėra ginamos konkrečių darbuotojų teisės už tam tikrą apibrėžtą laikotarpį, nėra nusprendžiama, kokias pinigines sumas privalo sumokėti darbdavys darbuotojams. Skundžiamais sprendimais konstatuoti pažeidimai ir darbdaviui yra nustatomas bendro pobūdžio reikalavimas ateityje nedaryti tokio pažeidimo.
LVAT teisėjų kolegijos vertinimu, VDI sprendimai yra teisėti, nes viešojo administravimo subjektas įgyvendino savo pareigą, nustatytą įstatyme, be to, sprendimai priimti surinkus pakankamai faktinių duomenų tokių sprendimų priėmimui ir teisingai pritaikius materialines teisės normas, būtent – pagrįstai konstatuota, kad UAB „Lelija“ pažeidžia DK 187 straipsnio reikalavimus. Tyrimo metu nustatyta, kad įmonėje darbuotojams yra taikoma suminė darbo laiko apskaita. DK 187 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbuotojo valandinis atlygis arba mėnesinė alga negali būti mažesni už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus minimaliuosius dydžius. VDI tyrimo metu nustatė, kad pareiškėjo įmonėje nebuvo laikomasi šios normos, bet vadovaujantis DK 200 straipsniu buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis negu MMA.
Nurodė, kad DK 200 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai darbuotojas ne dėl savo kaltės neįvykdo išdirbio normų, mokama už faktiškai atliktą darbą; šiuo atveju mėnesinis darbo užmokestis negali būti mažesnis kaip du trečdaliai jam nustatytos kategorijos tarifinio atlygio (algos) ir ne mažesnis už Vyriausybės nustatytą minimalųjį mėnesinį darbo užmokestį. DK 200 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neįvykdžius išdirbio normų dėl darbuotojo kaltės, mokama už faktiškai atliktą darbą.
DK 200 straipsnyje reguliuojamas mokėjimas už darbą neįvykdžius išdirbio normų, kurios nustatomos lokaliniais teisės aktais ir taikomos, kai už darbą mokama pagal vienetinę darbo užmokesčio sistemą. Mokėjimas už darbą neįvykdžius išdirbio normų taisyklės priklauso nuo to, ar darbuotojas kaltas dėl nustatytų darbo normų neįvykdymo, ar dėl darbo normų neįvykdymo jo kaltės nėra. UAB „Lelija“ nemokėjo darbuotojams MMA, konstatavusi, kad nustatytos išdirbio normos buvo nevykdomos dėl darbuotojų kaltės, kaip tai nustatyta DK 200 straipsnio 2 dalyje. VDI surinkti dokumentai patvirtina, kad tokia apmokėjimo už darbą praktika buvo taikoma dideliam darbuotojų skaičiui, tai buvo taikoma vienašališkai surašant aktus kelių ar keliolikos darbuotojų atžvilgiu, neindividualizuojant darbuotojų kaltės, padarius bendro pobūdžio išvadas neaišku, kokių faktinių duomenų pagrindu. Pagal DK 95 straipsnio 3 dalį kiekvienoje darbo sutartyje šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.). Konstatavimas, kad darbuotojas netinkamai vykdo savo pareigas, dėl to jam taikomas tam tikras apmokėjimas už darbą, yra susijęs su konkretaus asmens kalte. Minėti santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo atsiranda iš konkrečios darbo sutarties, todėl UAB „Lelija“ taikomas labai supaprastintas informacijos dėl daugelio darbuotojų kaltės konstatavimas ir atitinkamos apmokėjimo už darbą praktikos taikymas, negali būti pripažintas teisėtu. VDI teisingai įvertino dokumentus ir padarė pagrįstą išvadą, kad pateikti dokumentai sudaro pagrindą konstatuoti DK 187 straipsnio reikalavimų pažeidimą, todėl teisėtai pareikalavo pažeidimą pašalinti.
LVAT sprendime nurodė, kad VDI konstatavo pažeidimą dėl svarbios darbuotojo teisių garantijos – gauti apmokėjimą už darbą, būtent gauti ne mažesnį, negu minimalus nustatytas, apmokėjimą už darbą. LVAT 2003 m. rugsėjo 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-27/2003 konstatavo, kad valstybinei darbo inspekcijai priskirto uždavinio turinį sudaro prevencija ir kontrolė tų darbo įstatymų pažeidimų, kurie tiesiogiai atima ar apriboja įstatymų nustatytas darbuotojų teises turėti tam tikras darbo ir poilsio sąlygas, t. y. iš esmės bendro pobūdžio materialines teises, kurios skirtos užtikrinti visų darbuotojų teises, ir kurių pažeidimas yra akivaizdus.
Atkreipė dėmesį, kad ginčijamu atveju VDI konstatavo akivaizdų darbuotojų teisių – gauti minimalų apmokėjimą už darbą – pažeidimą, kuris konstatuotas darbdavio atžvilgiu. Todėl, LVAT teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas be pagrindo konstatavo, kad VDI sprendė individualų darbo ginčą, kuris DK 285 straipsnyje yra apibūdinamas kaip nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, kurio nepavyko sureguliuoti derybomis.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių LVAT sprendimu atsakovo apeliacinį skundą tenkintino. Pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo ir priėmė naują sprendimą – skundą atmesti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnis). Naują sprendimą yra priėmė dėl to, kad viešojo administravimo institucija surinko pakankamai faktinių duomenų administracinio sprendimo priėmimui, priėmė sprendimą vadovaudamasi nustatytomis procedūromis, teisingai išnagrinėjo skundą ikiteismine tvarka, tačiau pirmosios instancijos teismas neteisingai išnagrinėjo skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo.
IV.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Lelija“ pateikė prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A602-153/2012. Prašymą grindžia šiais argumentais:
1. LVAT Sprendimas yra be motyvų (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Teismas 2012 m. vasario 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A602-153/2012 visiškai nemotyvavo, kodėl ignoravo VDI reikalavimo dalį, reikalaujančią primokėti darbuotojams iki minimalaus darbo užmokesčio už 2010 m. spalio mėn. VDI reikalavime numatyta, kad „ne visoms siuvėjoms mokamas darbo užmokestis, ne mažesnis už Vyriausybės nustatytą minimalų valandinį atlygį/minimalią mėnesinę algą (pvz. už 2010 m. spalio mėn. 93 Rokiškio siuvimo įmonės siuvėjoms nebuvo primokėta iki MMA (K. B., Z. N., J. P. ir kt.), ir reikalaujama iki 2010 m. gruodžio 30 d. pašalinti šias aplinkybes, kaip pažeidžiančias DK 187 straipsnio 3 dalį. Aiškinant lingvistiškai, šis VDI reikalavimas įpareigoja visoms siuvėjoms mokėti ne mažesnį, nei Vyriausybės nustatytą, minimalų valandinį atlygį/minimalią mėnesinę algą, įskaitant, primokėti iki MMA už 2010 m. spalio mėn. 93 Rokiškio siuvimo įmonės siuvėjoms (K. B., Z. N., J. P. ir kt.). LVAT sprendime nurodoma, kad „skundžiamais sprendimais konstatuoti pažeidimai ir darbdaviui nustatomas bendro pobūdžio reikalavimas ateityje nedaryti tokio pažeidimo“, taip pat, kad „nėra nusprendžiama, kokias pinigines sumas privalo sumokėti darbdavys darbuotojams“. Teismas visiškai nemotyvavo, kodėl padarė priešingą lingvistinei išvadą, ir nustatė, kad VDI reikalavimas (nors jame tai yra nurodyta), neįpareigoja darbdavio sumokėti darbuotojams iki minimalaus darbo užmokesčio. Dėl pareiškėjo veiksmų vertinimo LVAT sprendimu taip pat nemotyvuotai teigiama, kad pareiškėjo vykdyta darbuotojų kaltės įforminimo praktika yra neteisėta. LVAT sprendime teigiama, kad pareiškėjo taikomas „labai supaprastintas informacijos dėl daugelio darbuotojų kaltės konstatavimas ir atitinkamos apmokėjimo praktikos taikymas, negali būti pripažintas teisėtu“. Pareiškėjas sutinka, kad, kilus ginčui, jam tektų pareiga kiekvienu konkrečiu atveju įrodyti kiekvieno konkretaus darbuotojo kaltę, kai darbuotojas neįvykdo išdirbio normos. Kita vertus, joks teisės aktas nenumato prievolės pareiškėjui įforminti darbuotojų kaltės, juo labiau, nenumato pareigos įforminti tai kokiu nors konkrečiu būdu. Teismas, padarydamas išvadą, kad pareiškėjas elgėsi neteisėtai įformindamas darbuotojų kaltę rašytiniais dokumentais, nenurodė, kokius teisės aktų reikalavimus tariamai pažeidė pareiškėjas, todėl teismas padarė nepagrįstą ir nemotyvuotą išvadą šiuo klausimu.
2. Teismas padarė esminius materialinės teisės normos pažeidimus, kurie galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas):
Žemesnės instancijos teismas
a) Teismas netinkamai vertino DK 187 ir 200 straipsnių nuostatas. DK 187 straipsnio 3 dalis nustato, kad darbuotojo valandinis atlygis negali būti mažesnis už Vyriausybės nustatytą minimalųjį valandinį atlygį ir minimalią mėnesinę algą, t. y. reikalaujama atitikti abu kriterijus, tiek minimalaus valandinio atlygio, tiek minimalios mėnesinės algos. Tai yra bendroji norma, kurios išimtis gali ir numato specialiosios DK normos. Pvz., DK 146 straipsnio 3 dalis numato, kad dirbant ne visą darbo laiką darbas apmokamas proporcingai dirbtam laikui arba atliktam darbui. Nors DK 187 straipsnio 3 dalies formuluotė įpareigoja mokėti ne mažesnį ne tik valandinį atlygį, tačiau ir ne mažesnę, nei minimalią, mėnesinę algą, tačiau yra akivaizdu, kad dirbant ne visą laiką DK numato galimybę mokėti mažiau, nei minimali mėnesinė alga. Galimybę mokėti mažiau, nei minimali mėnesinė alga/minimalus valandinis įkainis, taip pat numato ir DK 195 straipsnio 4 dalis, kurioje teigiama, kad prastovos atveju, jei darbuotojas raštiškai atsisako pasiūlyto darbo, jam mokama ne mažiau kaip trisdešimt procentų Vyriausybės nustatyto minimaliojo valandinio atlygio už kiekvieną prastovos valandą. Tokiu atveju darbuotojui mokamas darbo užmokestis būna akivaizdžiai mažesnis, nei reikalaujama DK 187 straipsnio 3 dalyje, kita vertus, akivaizdu, kad tai nebūtų DK pažeidimas. Išimtį iš DK 187 straipsnio 3 dalies reikalavimo mokėti ne mažesnį, nei Vyriausybės patvirtintas minimalus valandinis darbo užmokestis, ir ne mažiau, nei MMA, taip pat numato ir DK 200 straipsnio 2 dalis. DK 200 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai darbuotojas ne dėl savo kaltės neįvykdo išdirbio normų, jam mokama du trečdaliai jam nustatytos kategorijos tarifinio atlygio (algos) ir ne mažiau už Vyriausybės nustatytą minimalųjį mėnesinį darbo užmokestį. Tuo tarpu DK 200 straipsnio 2 dalis aiškiai numato, kad jei darbuotojas neįvykdo išdirbio normų dėl savo kaltės, jam mokama už faktiškai atliktą darbą. Taigi, darbuotojui neįvykdžius išdirbio normų dėl savo kaltės, pareigos mokėti ne mažiau kaip Vyriausybės nustatytą minimalųjį mėnesinį ar valandinį darbo užmokestį nėra. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo veiksmai (mokėti už faktiškai atliktą darbą, kai dėl darbuotojo kaltės neįvykdomos išdirbio normos) nėra ir negali būti laikomi DK 183 straipsnio 3 dalies pažeidimu, net jei darbuotojui sumokama mažiau, nei minimalus Vyriausybės nustatytas, atlygis. Todėl Reikalavimas ir VDI Sprendimas, kuriais neišnagrinėjus kiekvieno iš darbuotojų kaltės, teigiama, kad pažeidžiamas DK 183 straipsnio 3 dalies reikalavimas – akivaizdžiai prieštarauja DK 200 straipsnio 2 dalyje numatytai materialinės teisės normai. DK 200 straipsnio 2 dalį pažeidžia ir teismo išvada, kad darbdaviui yra nustatomas bendro pobūdžio reikalavimas ateityje nedaryti tokio pažeidimo, kitaip tariant, teismo nuomone, pareiškėjas privalo mokėti darbuotojams ne mažiau kaip MMA, nepriklausomai nuo to, kad jie išdirbio normos neįvykdo dėl savo kaltės. Teismas aptariamu būdu padarė esminį materialinės teisės normos taikymo pažeidimą, lėmusį neteisėto sprendimo šioje byloje priėmimą.
b) Teismas netinkamai taikė VDI įstatymo nuostatas, įtvirtinančias VDI kompetencijos ribas ir funkcijas bei Konstitucijos 109 straipsnio ir DK nuostatas, įtvirtinančias ginčų nagrinėjimą teismuose ar darbo ginčų komisijose, todėl nepagrįstai nustatė, kad Reikalavimas pašalinti pažeidimus ir VDI Sprendimas, nors jais nustatomos faktinės aplinkybės, įvertinami įrodymai, nustatoma, kad darbuotojų kaltės nebuvo bei priimamas Bendrovę įpareigojantis sprendimas išmokėti darbuotojams darbo užmokesčio sumas – nesprendžia darbo ginčo. Valstybinės darbo inspekcijos įstatymas nenumato VDI teisės nagrinėti individualius darbo ginčus, kurie, vadovaujantis DK 286 straipsniu, privalo būti nagrinėjami darbo ginčų komisijoje arba teisme. DK 285 straipsnis numato, kad individualus darbo ginčas yra nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo. Kaip aptarta aukščiau, Bendrovė turi teisę mokėti mažesnį, nei minimalus, valandinį atlygį/minimalią mėnesinę algą tuo atveju, kai darbuotojas faktiškai nedirba, t. y. dėl savo kaltės neįvykdo išdirbio normų. Bendrovė sutinka, kad tuo atveju, jei darbuotojas(-ai) nepripažintų, kad išdirbio normos jis neįvykdė dėl savo kaltės, Bendrovei ginčo atveju tektų įrodinėti tokio darbuotojo kaltę. Tačiau, kaip minėta, teisės aktai nenumato Bendrovei pareigos kažkokiu specifiniu būdu įforminti aptariamus darbuotojų kaltės įrodymus, todėl Bendrovės praktika įforminti juos VDI ir teismui pateiktais aktais negali būti pripažįstama neteisėta. Bendrovė, nagrinėjant ginčą ikiteisminio proceso metu (darbo ginčų komisijoje) ir teisminio proceso bendrosios kompetencijos teisme metu, be minėtų aktų, turėtų teisę pasinaudoti visomis kitomis DK ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) numatytomis įrodinėjimo priemonėmis, įskaitant liudytojų parodymus, ekspertų išvadas ir kt. Todėl VDI pareikšta išvada, kad pateikti aktai neįrodo darbuotojų kaltės dėl išdirbio normų neįvykdymo (su kuo Bendrovė nesutinka), nereiškia, kad darbuotojų kaltės visais atvejais nebuvo – tai gali būti nustatyta tik nagrinėjant darbo ginčą iš esmės bendrosios kompetencijos teisme. Pažymi, kad kai kurie darbuotojai buvo pareiškę individualius reikalavimus dėl darbo užmokesčio primokėjimo iki MMA Vilniaus m. 2 apylinkės teismui (civ. byla Nr. 2-7395-821/2011), tačiau teismas ieškinius paliko nenagrinėtus, nes darbuotojai nepasinaudojo išankstine darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. Pareiškėjo nuomone, darbuotojai nesikreipė į darbo ginčų komisiją, nes joje esantys šalių atstovai žino, kad darbuotojai išdirbio normų neįvykdo dėl jų pačių kaltės. Kita vertus, minėtos aplinkybės neuždraudžia Bendrovės darbuotojams (įskaitant tuos pačius asmenis), vėl bet kada pateikti darbo ginčų komisijai pareiškimus ir vėliau (pvz., jei darbo ginčų komisijos sprendimas darbuotojams būtų nepalankus) ieškinius bendrosios kompetencijos teismui, tuo atveju, jei jie išdirbio normų nevykdė dėl priežasčių, nesusijusių su jų kalte. Tuo tarpu Reikalavimu ir VDI sprendimu, paneigiant Bendrovės teisę pasinaudoti DK ir CPK suteikiamomis įrodinėjimo priemonėmis ir DK bei CPK numatytu darbo ginčo nagrinėjo procesu, bei paneigiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje numatytą principą, kad teisingumą vykdo tik teismai, nustatyta, kad Bendrovė neturi kaltės įrodymų nei vieno darbuotojo, kuris neįvykdė išdirbio normų atžvilgiu ir įpareigojo visoms siuvėjoms mokėti minimalųjį darbo užmokestį (bei primokėti, darbuotojams, kuriems anksčiau nebuvo tiek sumokėta, nurodant jų skaičių ir netgi kelias konkrečias pavardes). Tokiu būdu, pareiškėjo vertinimu, VDI akivaizdžiai peržengė savo kompetencijos ribas ir išsprendė darbo ginčą iš esmės, o teismas, pažeisdamas Valstybinės darbo inspekcijos įstatymą, DK ir Konstituciją, nepagrįstai pripažino VDI reikalavimą ir VDI sprendimą teisėtais.
3. Teismas, pripažindamas VDI reikalavimą ir VDI sprendimą teisėtais, nukrypo nuo LVAT suformuotos teismų praktikos (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas). LVAT 2003 m. rugsėjo 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-727/2003 dėl Valstybinės darbo inspekcijos atliekamų funkcijų pobūdžio konstatavo, jog Valstybinei darbo inspekcijai įstatymais nėra priskirta individualių darbo ginčų nagrinėjimo funkcija. Valstybinei darbo inspekcijai Valstybinės darbo inspekcijos įstatymu priskirto uždavinio turinį sudaro prevencija ir kontrolė tų darbo įstatymo pažeidimų, kurie tiesiogiai atima ar apriboja įstatymu nustatytas darbuotojų teises turėti tam tikras darbo ir poilsio sąlygas, t. y., (i) iš esmės bendro pobūdžio materialines teises, kurios skirtos užtikrinti visų darbuotojų teises, ir kurių pažeidimas yra akivaizdus. Tokios pozicijos laikomasi ir vėlesnėje LVAT praktikoje (pvz., 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-1179/2007; 2008 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-989/2008, 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1592/2008; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-378/2010 ir kt.). LVAT taip pat yra nustatęs, jog faktinių aplinkybių nustatymas, jų teisinis įvertinimas bei sprendimų dėl darbo ginčo esmės priėmimas, neįeina į Valstybinės darbo inspekcijos kompetenciją (LVAT 2006 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-909/2006 ir LVAT 2011 m. balandžio mėn. 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1395/2011). Teigia, kad DK 200 straipsnio 2 dalis leidžia pareiškėjui mokėti darbuotojams mažesnį, nei Vyriausybės nustatytas minimalus, valandinį darbo užmokestį, kai darbuotojai dėl savo kaltės neįvykdo išdirbio normų. Kaltės įforminimui nekeliami jokie reikalavimai, todėl Bendrovė nepadarė jokio pažeidimo įformindama juos turimais aktais, kurie būtų tik viena iš CPK numatytų ir leidžiamų darbuotojų kaltės įrodinėjimo priemonių, nagrinėjant ginčą teisme, kiekvieno darbuotojo (kuriam buvo mokėtas mažesnis, nei minimalus valandinis darbo užmokestis) atžvilgiu. Todėl VDI nustatydama, kad įrodymai dėl darbuotojų kaltės yra nepakankami ir įpareigodama sumokėti darbuotojams iki MMA trūkstamas sumas, nustatė faktines aplinkybes, vertino įrodymus ir išsprendė ginčą iš esmės. Pažymi, kad VDI nustatytas pažeidimas ne tik kad nėra akivaizdus, tačiau darbuotojo kaltės klausimo kiekvienu konkrečiu atveju neišnagrinėjus bendrosios kompetencijos teisme, apskritai nėra aišku, ar pažeidimas egzistuoja, todėl VDI reikalavimu ir VDI sprendimu buvo išnagrinėtas ir išspręstas individualus darbo ginčas, t.y. akivaizdžiai peržengta VDI kompetencija. Taigi, akivaizdu, jog teismas pripažindamas Reikalavimą ir VDI Sprendimą teisėtais, akivaizdžiai nukrypo nuo LVAT suformuotos teismų praktikos. Taip pat pažymi, kad LVAT 2011 m. balandžio 26 d. nutartyje, priimtoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje Nr. A662-1395/2011, nustatė, kad „darbo užmokesčio mokėjimas yra darbdavio pareiga. Darbuotojo teisė yra reikalauti laiku apmokėti už atliktą darbą. Tokie nesutarimai pagal Darbo kodekso 285 straipsnį priskirtini individualiems ginčams, kadangi tai yra nesutarimai tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis Nr. A261-1592/2008). Taigi ginčas, kuomet keliamas klausimas, ar darbuotojams privalo būti primokėtas darbo užmokestis iki nustatyto darbo įstatymuose (įskaitant DK 183 straipsnio 3 dalį), darbo sutartyje, kolektyvinėje sutartyje, sutartyje ir/ar kituose norminiuose teisės aktuose, yra akivaizdžiai individualus darbo ginčas, kurio VDI neturėjo teisės nagrinėti. Tokia išvada daroma ir kituose LVAT nutartyse (pvz. LVAT 2008 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-590/2008, LVAT 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-1179/2007 ir kt.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Procesą atsisakytina atnaujinti.
Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis.
Sprendžiant proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo klausimą, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės. Tokiu atveju yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011, 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-186/2011).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai, kaip minėta, išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-177/2010).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10, 12 punktuose numatytais pagrindais.
Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog procesas, vadovaujantis šiuo pagrindu, gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas ar nutartis apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo ar nutarties rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylas Nr. P525-194/2009, P444-180/2010, P525-100/2011 ir kt.). Tiek teismo sprendime, tiek nutartyje privalo būti išdėstyti motyvai, kuriais prieinama atitinkama išvada, ir nurodyti teisės aktai, kuriais teismas vadovaujasi (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis, 106 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain).
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pažymi, jog teismas išpildė bendrąją pareigą savo sprendimus motyvuoti, iš nutarties motyvų yra aišku, kuo vadovaudamasis jis priėjo prie galutinių išvadų. Pareiškėjo teigimu, apeliacinės instancijos teismas visiškai nemotyvavo, kodėl padarė priešingą lingvistinei išvadą, ir nustatė, kad Reikalavimas (nors jame tai yra nurodyta) neįpareigoja darbdavio sumokėti darbuotojams iki minimalaus darbo užmokesčio, teismas 2012 m. vasario 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A602-153/2012 visiškai nemotyvavo, kodėl ignoravo VDI reikalavimo dalį, reikalaujančią primokėti darbuotojams iki minimalaus darbo užmokesčio už 2010 m. spalio mėn. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvus, negali sutikti su šiuo pareiškėjo argumentu ir jį atmeta kaip nepagrįstą. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, apeliacinės instancijos teismas sprendime konstatavo, kad Reikalavimas yra nukreiptas į ateitį, juo nustatomas bendro pobūdžio reikalavimas ateityje nedaryti tokio pažeidimo (sprendimo 9 psl., II pastraipa), todėl sprendime yra aiškiai nurodytas Reikalavimo galiojimas laike. Pareiškėjo vertinimu, sprendime nemotyvuotai teigiama, kad pareiškėjo vykdyta darbuotojų kaltės įforminimo praktika yra neteisėta. Teismas, padarydamas išvadą, kad pareiškėjas elgėsi neteisėtai įformindamas darbuotojų kaltę rašytiniais dokumentais, esą nenurodė, kokius teisės aktų reikalavimus pažeidė pareiškėjas, todėl padarė nepagrįstą ir nemotyvuotą išvadą šiuo klausimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad UAB „Lelija“ taikomas labai supaprastintas informacijos dėl daugelio darbuotojų kaltės konstatavimas ir atitinkamos apmokėjimo už darbą praktikos taikymas negali būti pripažintas teisėtu, yra motyvuota nurodant, kad santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo atsiranda iš konkrečios darbo sutarties. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-153/2012 yra pakankamai motyvuotas, tuo tarpu tai, jog pareiškėjas laikosi kitokios nuomonės, t. y. kitaip kvalifikuoja susiklosčiusią situaciją, dar nereiškia, kad teismo nutartis yra be motyvų, o teismas neįvertino pareiškėjo teiktų argumentų. Atsižvelgiant į tai, procesą atnaujinti, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu atveju procesas gali būti atnaujintas, jei pateikti akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą, būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-07-24 nutartį administracinėje byloje Nr. P756-153/2009, 2009-07-07 nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, 2010-07-16 nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010, 2011-02-19 nutartį administracinėje byloje Nr. P502-19/2011).
Atsakovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė DK 187 ir 200 straipsnių nuostatas. Akcentuotina, kad vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatomis, procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu gali būti atnaujintas ne dėl bet kokio nagrinėjant bylą padaryto materialinės teisės normų pažeidimo, o tik dėl esminio pažeidimo, kurį patvirtina akivaizdūs įrodymai. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A602-153/2012 motyvų galima nustatyti, kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvados iš dalies tenkinti atsakovų VDI ir VDI Vilniaus skyriaus apeliacinius skundus ir, atitinkamai, galima nustatyti dėl kokių teisinių priežasčių apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismo sprendime buvo detaliai išdėstyti argumentai dėl DK 187 ir 200 straipsnių nuostatų aiškinimo, taip pat nurodyta, dėl kokių priežasčių nesutinkama su pirmosios instancijos teismo teisės normų taikymu (sprendimo 8-10 psl.). Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytu argumentu, jog apeliacinės teismas nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A602-153/2012 netinkamai taikė DK 187 ir 200 straipsnio 2 dalies, numatančios, kad jei darbuotojas neįvykdo išdirbio normų dėl savo kaltės, jam mokama už faktiškai atliktą darbą, nuostatas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas savo sprendime detaliai motyvavo išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrįstai taikė DK 200 straipsnio 2 dalies nuostatas, konstatavęs, kad UAB „Lelija“ taikomas labai supaprastintas informacijos dėl daugelio darbuotojų kaltės konstatavimas negali būti pripažintas teisėtu.
Pareiškėjo įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo nuostatas, įtvirtinančias VDI kompetencijos ribas ir funkcijas bei Konstitucijos 109 straipsnio ir DK nuostatas, įtvirtinančias ginčų nagrinėjimą teismuose ar darbo ginčų komisijose, todėl nepagrįstai nustatė, kad Reikalavimas pašalinti pažeidimus ir VDI Sprendimas, nors jais nustatomos faktinės aplinkybės, įvertinami įrodymai, nustatoma, kad darbuotojų kaltės nebuvo bei priimamas Bendrovę įpareigojantis sprendimas išmokėti darbuotojams darbo užmokesčio sumas – nesprendžia darbo ginčo. Teisėjų kolegija nustatė, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs DK 32 straipsnio ir Valstybinės darbo inspekcijos 4 straipsnio nuostatų turinį, konstatavo, kad ginčijamais sprendimais nebuvo išspręstas individualus darbo ginčas, ginčijami sprendimai yra priimti vienos galimo individualaus darbo ginčo šalies – darbdavio atžvilgiu, sprendimais nebuvo sureguliuoti privatūs darbdavio ir darbuotojo santykiai, bet buvo įgyvendinta viešosios teisės normose nustatyta viešojo administravimo subjektui suteikta kompetencija (sprendimo 9 psl.). Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad pareiškėjas siekia kitaip aiškinti nurodytas teisės normas nesudaro pagrindo išvadai, kad buvo padarytas esminis materialinių teisės normų taikymo pažeidimas.
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo iš esmės nėra pateikta pagrįstų argumentų dėl apeliacinės instancijos teismo taikytų materialinės teisės normų aiškinimo, kurie nebūtų aptarti (įvertinti) nagrinėjant administracinę bylą Nr. A602-153/2012 ir iš kurių būtų galima spręsti apie esminius (akivaizdžius) materialinės teisės normų pažeidimus padarytus šioje byloje.
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, jog procesas administracinėje byloje Nr. A602-153/2012 turėtų būti atnaujintas remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto nuostatomis (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą).
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-19/2011).
Asmuo, paduodantis prašymą dėl proceso atnaujinimo, turi šį prašymą pagrįsti įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjas savo prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu grindžia argumentu, kad prašomoje atnaujinti procesą administracinėje byloje buvo nukrypta nuo administracinių teismų praktikos (2007 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-1179/2007, 2008 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-590/2008, 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1592/2008, 2011 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1395/2011).
Administracinėje byloje Nr. A662-1395/2011 buvo konstatuota, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra darbdavio pareiga. Darbuotojo teisė yra reikalauti laiku apmokėti už atliktą darbą. Byloje buvo konstatuota, kad nesutarimai pagal Darbo kodekso 285 straipsnį priskirtini individualiems ginčams, kadangi tai yra nesutarimai tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis Nr. A261-1592/2008, 2011 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1395/2011). Tačiau teigti, kad nagrinėjamu atveju buvo nukrypta nuo nurodytos praktikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-1179/2007, 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis Nr. A261-1592/2008, 2011 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1395/2011) nėra pagrindo, kadangi minimose bylose ginčijami reikalavimai buvo surašyti išnagrinėjus atskirų Bendrovės darbuotojų individualius prašymus dėl jų teisių pažeidimų, t.y. kilus ginčui. Minėtose bylose buvo ginčijami Institucijos reikalavimai, priimti išnagrinėjus individualaus pobūdžio darbo ginčus, kurie, su kuo sutinka teisėjų kolegija, nėra priskirti atsakovo kompetencijai. Nagrinėjamu atveju Reikalavimas buvo surašytas atsižvelgiant į viešojoje erdvėje suformuotą pranešimą apie galimą UAB „Lelija“ darbuotojų teisių pažeidimą, atlikus neplaninį Bendrovės patikrinimą.
Pareiškėjo teigimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose (LVAT 2008 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-590/2008) patvirtina, kad ginčas, kuomet keliamas klausimas, ar darbuotojams privalo būti primokėtas darbo užmokestis iki nustatyto darbo įstatymuose (įskaitant DK 183 straipsnio 3 dalį), darbo sutartyje, kolektyvinėje sutartyje, sutartyje ir/ar kituose norminiuose teisės aktuose, yra akivaizdžiai individualus darbo ginčas, kurio VDI neturėjo teisės nagrinėti. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Priešingai, LVAT administracinėje byloje Nr. A438-590/2008 konstatavo, kad jog Darbo kodekso 194 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios už darbą apmokėjimą už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, pažeidimo konstatavimas priklauso Valstybinės darbo inspekcijos kompetencijai. Šią administracinę bylą teismas, konstatavęs, jog Valstybinei darbo inspekcijai Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 5 straipsniu priskirto uždavinio turinį sudaro prevencija ir kontrolė tų darbo įstatymo pažeidimų, kurie tiesiogiai atima ar apriboja įstatymų nustatytas darbuotojų teises turėti tam tikras darbo ir poilsio sąlygas, t. y. iš esmės bendro pobūdžio materialines teises, kurios skirtos užtikrinti visų darbuotojų teises ir kurių pažeidimas yra akivaizdus, išnagrinėjo iš esmės.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad procesas pastarojoje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu taip pat negali būti atnaujintas, nes nenustatyta, jog apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, būtų nukrypusi nuo vieningos administracinių teismų praktikos ar teismų praktika formuojama klaidinga linkme.
Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas nepateikė pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, todėl procesas pagal jo prašymą negali būti atnaujintas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsisakyti atnaujinti procesą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lelija“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-153/2012 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lelijas“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriui ir Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.