- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-02-13
- Bylos Nr.
- A-525-230-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Laimutis Alechnavičius (pran.)
- Atsakovas
- Vilniaus, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Trečiasis asmuo
- Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos, Valstybinei
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kukabara“
- Advokatai
- Eva Karsten
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kukabara“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei tabako ir alkoholio kontrolės tarnybai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėl įsakymo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Kukabara“ skundu (b.l. 6 – 11), kurį papildė ir patikslino (b.l. 4 – 5, 98 – 106), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2007 m. balandžio 19 d, įsakymo Nr. 40-305 „Dėl licencijų (UAB „Budabaras“ ir kitoms) galiojimo panaikinimo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.5 punktą, kuriuo nuo 2007 m. gegužės 21 d. panaikinamas pareiškėjui išduotos licencijos Nr. 246V00 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais restorane „Kukabara“, mažajame bare, Gedimino pr. 2/Odminių g. 1, galiojimas.
Nurodė, kad 2007 m. vasario 22 d. Valstybinė tabako ir kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Tarnyba) nutarimu Nr. 3K07/61 pareiškėjui skyrė 2 000 Lt baudą ir nutarė konfiskuoti alkoholinius gėrimus – vieną 30 litrų talpos statinę. Administracinė nuobauda paskirta už tai, kad pareiškėjui priklausančio restorano „Kukabara“ mažajame bare buvo parduodami ir laikomi alkoholiniai gėrimai, kurių ženklinimas neatitinka Lietuvos Respublikoje galiojančių reikalavimų (30 litrų talpos statinė buvo be etiketės) ir kuriems patikrinimo metu nebuvo pateikti juridinę galią turintys įsigijimo arba gabenimo dokumentai. Pažymėjo, kad paskirtą baudą sumokėjo remdamasis Tarnybos pateikta neteisinga informacija, kai, prieš priimant nutarimą, pareiškėjo atstovei paaiškinta, jog už nustatytus pažeidimus licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimo panaikinimo sankcija pareiškėjui nebus skiriama. Remdamasis Tarnybos nuostatų (patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-06-12 nutarimu Nr. 683) 6.20 punktu, pabrėžė, kad Tarnyba privalėjo įspėti pareiškėją apie tai, jog tokia sankcija bus taikoma privaloma tvarka, tačiau tai nebuvo padaryta, suteikta neteisinga informacija. Nurodė, kad Įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 34 straipsniu bei Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių (patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-05-20 nutarimu Nr. 618) (toliau – ir Licencijavimo taisyklės) 51.5 punktu, kurie, pareiškėjo nuomone, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimais (2001-05-07, 2001-10-02, 2005-11-11), nurodė, kad dvi skirtingos institucijos (Tarnyba ir Administracija) už tą patį pažeidimą skyrė dvi skirtingas sankcijas – baudą su alkoholinių gėrimų konfiskavimu ir licencijos galiojimo panaikinimą, kurios negali būti vertinamos kaip dvi skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Padarė išvadą, jog pareiškėjas buvo nubaustas du kartus už tą patį pažeidimą. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 30 straipsniu, pabrėžė, kad baudos paskyrimas ir licencijos galiojimo panaikinimas negali būti laikomos pagrindine ir papildoma nuobauda. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A2 – 1592/2005), Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 43 straipsnio 3 dalimi ir 52 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad už tą patį teisės pažeidimą pagal Įstatymą skiriant baudą ir panaikinant licencijos galiojimą pažeidžiamas non bis in idem principas. Pažymėjo, kad Licencijavimo taisyklių 51.5 punktas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, nes minėtame ir 28.5 punkte įtvirtintos nuostatos yra imperatyvios, o licencijos galiojimo panaikinimo sankcija turi būti taikoma neatsižvelgiant į pažeidimo padarymo aplinkybes, jo mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat nurodė, kad Tarnybai pateikė paaiškinimą, jog etiketė nuo statinės nuplėšta dėl trečiųjų asmenų veikos (bandymas pavogti statinę), tačiau Tarnyba tokio paaiškinimo nevertino, nes pareiškėjo ir jo darbuotojų paaiškinimai nežymiai skyrėsi (dėl bandytos pavogti statinės talpos). Pažymėjo, kad Tarnybai pateikti statinės įsigijimo dokumentai, tačiau Tarnyba nepagrįstai nusprendė, jog jie neįrodo įsigijimo. Pabrėžė, kad teisės aktai nenustato etikečių, kuriomis ženklinami maisto produktai, formos, klijavimo tvarkos, todėl įmonės, tiekiančios alų, jas užklijuoja tokiu būdu, kad jos nuo menkiausio poveikio nukrenta. Nurodė, kad Įsakymas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes jame vadovaujamasi teisės aktų normomis, kurios nėra susijusios su pareiškėjui paskirta licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais panaikinimo sankcija, tokiu būdu klaidinant pareiškėją. Atsižvelgdamas į tai, kad Įsakyme nėra suformuluotos pareiškėjui nustatytos ar suteikiamos teisės ir pareigos, nenurodyta Įsakymo apskundimo tvarka, padarė išvadą, kad Įsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimų. 2007 m. balandžio 23 d. Administracijos Ekonomikos departamento Verslo ir paslaugų skyriaus raštas Nr. A51-7257-(3.25-EKD-6) „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“ (toliau – ir Raštas), kuriame pateikiamos kai kurios Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje numatytos nuostatos, yra informacinio pobūdžio ir negali būti laikomas individualiu administraciniu aktu. Taip pat pažymėjo, kad licencijos galiojimo panaikinimas sąlygotų itin sunkias turtinio bei neturtinio pobūdžio pasekmes tiek pareiškėjui, tiek ir įmonėje dirbantiems asmenims, nes pareiškėjas būtų priverstas stabdyti veiklą ir nutraukti darbo sutartis.
Atsiliepimas
Atsakovas Administracija atsiliepimu į skundą (b.l. 31 – 35) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas rėmėsi Licencijavimo taisyklių 7 punktu ir Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijavimo Vilniaus mieste tvarkos (patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005-01-19 sprendimu Nr. 1-641) (toliau – ir Licencijavimo tvarka) 2 punktu bei nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių neteisingos informacijos gavimą iš Tarnybos. Principas non bis in idem reiškia, kad tas pats asmuo negali būti du kartus baudžiamas už tą pačią veiką, tačiau toks principas nedraudžia asmeniui, padariusiam tam tikrą pažeidimą, taikyti kelias poveikio priemones. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo baustas vieną kartą, tačiau jam buvo pritaikytos dvi sankcijos. Atsižvelgdamas į ATPK 30 straipsnį, Įstatymo 34 straipsnio 11 ir 17 dalis, pabrėžė, kad ATPK 30 straipsnis tiesiogiai neįvardina, jog administracinė nuobauda turi būti išimtinai skiriama neperžengiant norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytų ribų. Pareiškėjas nepagrįstai vertina, jog Įsakyme vadovaujamasi licencijavimo taisyklėmis tokiu būdu pažeidžiant ATPK 30 straipsnio nuostatas, nes Įsakyme vadovaujamasi poįstatyminiu teisės aktu, detalizuojančiu Įstatymo nuostatas. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A5 – 135/2005), padarė išvadą, kad klausimą dėl atleidimo nuo atsakomybės už Įstatymo pažeidimą turėtų spręsti Tarnyba, kuri priėmė nutarimą, vadinasi, nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo atsakomybės. Tokio nutarimo pareiškėjas neskundė, baudą sumokėjo, nutarimas yra galiojantis, todėl pareiškėjas nepagrįstai reikalauja panaikinti Įsakymo dalį dėl padaryto pažeidimo mažareikšmiškumo. Pabrėžė, kad Administracija nėra įpareigota nustatinėti faktus, tokie faktai užfiksuoti Tarnybos ir jų pagrindų priimtas nutarimas Nr. 3K07/62, o Administracija, remdamasi tuo, kad minėtas nutarimas yra galiojantis, bei Įstatymu ir Licencijavimo taisyklėmis, privalėjo taikyti licencijos panaikinimo sankciją. Įsakymas taikomas ne vien pareiškėjui, bet ir jame apibrėžtam subjektų ratui, todėl, priimant Įsakymą, vadovautasi ne tik pareiškėjui aktualiomis teisės normomis, o pareiškėjui aktualios teisės normos nurodytos Rašte. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A15 – 683/2005), nurodė, kad Įsakymu nebuvo nustatyta ar suteikta jokių teisių ar pareigų pareiškėjui, todėl jos objektyviai nenurodytos, o apskundimo tvarkos nenurodymas nelaikytinas esminiu pažeidimu. Atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį byloje Nr. A14 – 416/2005 ir pabrėžė, jog, net ir nustačius tam tikrus individualaus administracinio akto priėmimo procedūros pažeidimus, tai nėra besąlygiškas pagrindas tokį aktą panaikinti. Vadovaudamasis Įstatymo 9 straipsniu, Higienos norma HN 119:2002 „Maisto produktų ženklinimas“ (patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002-12-24 įsakymu Nr. 667), nurodė, jog pareiškėjas, būdamas atsakingas ir rūpestingas, žinodamas, kad Tarnyba kontroliuoja, kaip ūkiniai subjektai laikosi Įstatymo, negalėjo nesuvokti, kad etiketės turi būti klijuojamos tvirtai ir nenukristi nuo menkiausio poveikio.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepimu į skundą (b.l. 52 – 54) prašė palikti galioti Įsakymo 1.5 punktą, o skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Remdamasis Įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A11 – 303/2005), nurodė, jog pareiškėjas, nesutikdamas su Tarnybos nutarimu paskirta sankcija, neigdamas Įstatymo pažeidimo padarymo faktą, galėjo jį ginčyti paduodamas skundą teismui, tačiau to nepadarė, todėl nutarimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, o jame nurodyti faktai laikytini nustatytais. Tarnyba neprivalėjo pareiškėjo nei raštu, nei žodžiu įspėti apie licencijos galiojimo panaikinimą, nes tokia sankcija nustatyta Įstatyme ir Licencijavimo taisyklėse, o pareiškėjas, kaip licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėtojas, privalo žinoti ne tik jam suteiktas teises, bet ir pareigas ir dėl jų nevykdymo atsirandančias pasekmes. Remdamasis Licencijavimo taisyklių 7 punktu, pabrėžė, kad Tarnyba nenaikina licencijų galiojimo, todėl pareiškėjo motyvai dėl pateiktos neteisingos informacijos ir neįspėjimo apie privalomą licencijos galiojimo panaikinimą pagrįsti tik subjektyviu vertinimu. Ekonominės sankcijos skyrimas licencijos verstis alkoholio produktų verslu turėtojui už Įstatymo pažeidimus yra pagrindinė, o licencijos galiojimo panaikinimas – papildoma nuobauda, o ne baudimas du kartus už tą patį pažeidimą. Be to, nedraudžiama asmeniui taikyti kitų atsakomybės rūšių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas byloje Nr. A15 – 39/2005). Nurodė, kad Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 2 dalies 2 punktas licencijų turėtojams nustato pareigą turėti alkoholinių gėrimų įsigijimo dokumentus, jos nevykdant, prarandamos licencijos suteiktos teisės. Tokia teisė prarandama, o ne atimama, o teisės praradimas nėra atskiras nubaudimas. Rėmėsi Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d. nutarimu ir pabrėžė, kad non bis in idem principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmeniui apskritai negali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys, kad jam negali būti taikoma pagrindinė ir papildoma nuobauda.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 10 d. sprendimu (b.l. 139 – 141) skundą patenkino ir panaikino Įsakymo 1.5 punktą, kuriuo UAB „Kukabara“ panaikintas licencijos Nr. 246V00 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimas.
Teismas, remdamasis Įstatymo 34 straipsnio 2 ir 17 dalimis, 17 straipsnio 1 dalies 2 – 11 punktais, 2 dalies 2 – 9 punktais, 5 – 11 dalimis, Licencijavimo taisyklių 7 ir 51.5 punktais, Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimu, pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjui priklausančio restorano darbuotojas nepatikrino, ar alaus statinė yra su etikete ir alų pardavinėjo, nepanaikina pareiškėjo atsakomybės už padarytą Įstatymo nuostatų (17 str. 1 d. 2 p., 17 str. 2 d. 2 p.) pažeidimą, tačiau konstatavo, jog nagrinėjamu atveju licencijos panaikinimas būtų akivaizdžiai neproporcinga sankcija padarytam pažeidimui. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas pažeidimo nustatymui ir tyrimui nekliudė ir tai laikytina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, į tai, kad pareiškėjo atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta, įvertinęs tai, kad pareiškėjui priklausančiame restorane patikrinimo metu rasta tik viena alaus statinė, kuriai nepateikti juridinę galią turintys įsigijimo arba gabenimo dokumentai, į pareiškėjo padaryto pažeidimo pavojingumą, pobūdį ir pareiškėjui skirtos sankcijos - licencijos galiojimo panaikinimo - galimas pasekmes ir įtaką pareiškėjo vykdomai veiklai, į tai, kad pareiškėjas sumokėjo Tarnybos nutarimu paskirtą baudą, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, padarė išvadą, jog pareiškėjui pritaikytos sankcijos tikslai yra pasiekti, todėl nėra pagrindo pareiškėjui taikyti prevencinę priemonę – licencijos galiojimo panaikinimą.
III.
Atsakovas Administracija apeliaciniu skundu (b.l. 144 – 147) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – nepanaikinti Įsakymo. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme. Taip pat pateikiami tokie apeliacinio skundo argumentai:
1. Nurodo, kad, priimdama Įsakymą, Administracija veikė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, todėl Įsakymas yra teisėtas bei pagrįstas, neprieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams ir nėra teisinio pagrindo jį naikinti. Administracija turėjo pareigą panaikinti pareiškėjo licenciją, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino teisėtą Administracijos direktoriaus Įsakymą. Daro išvadą, kad nėra pagrindų naikinti Įsakymą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje numatytais pagrindais, nes pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurių buvimas lemtų minėto straipsnio nuostatų taikymą, todėl pažeidė ABTĮ 89 straipsnio nuostatas.
2. Pabrėžia, kad analogiškose bylose Vilniaus apygardos administracinis teismas priimdavo kitokius sprendimus, t.y. pareiškėjų skundus tenkindavo iš dalies, nenaikindavo ginčijamo Administracijos direktoriaus priimto įsakymo, tačiau įpareigodavo pareiškėjo atžvilgiu netaikyti licencijos panaikinimo sankcijos.
Žemesnės instancijos teismas
3. Remdamasis Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimu, pabrėžia, kad būtent pažeidimo pobūdis yra pagrindas, pritaikius proporcingumo principą, netaikyti licencijos galiojimo panaikinimo. Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo nagrinėjo iš esmės analogiškas bylas ir nevertino, kad licencijos galiojimo panaikinimas yra neproporcinga priemonė nustatytam pažeidimui. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proporcingumo principą, jį siedamas tik su pareiškėjui priklausančio baro darbuotojos veiksmais, nes nagrinėjamu atveju turėjo būti įvertintas alkoholio kiekis, kurio įsigijimas nebuvo patvirtintas juridinę galią turinčiais dokumentais bei nepaženklintas nustatyta tvarka.
Šalies argumentai
Tretysis suinteresuotas asmuo Tarnyba apeliaciniu skundu (b.l. 152 – 154) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. sprendimą. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme. Taip pat pateikiami tokie apeliacinio skundo argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
1. Remdamasis Konstitucinio teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimu, pabrėžia, kad atvejai, kai uždraudimo sankcija (t.y. licencijos galiojimo panaikinimas) neturi būti taikoma, tegali būti itin reti, išimtiniai, o Vilniaus apygardos administracinis teismas uždraudimo sankcijos netaikymą motyvavo protingumo ir teisingumo principams prieštaraujančiais argumentais.
2. Atsižvelgdamas į Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.77 straipsnį, pažymi, kad pareiškėjas, pasirinkdamas realizuoti savo ūkinės veiklos laisvę alkoholio versle, turėjo atsižvelgti į tokio verslo specifiką ir ypatingą tokios veiklos rūšies teisinį režimą, todėl pareiškėjo padarytas pažeidimas ypatingo valstybinio reguliavimo srityje negali būti pripažįstamas nepavojingu ir mažareikšmiu. Pabrėžia, kad teismas neatsižvelgė į pažeidimo padarymo aplinkybes.
3. Nurodo, kad vieno patikrinimo metu rasti alkoholiniai gėrimai, kurių įsigijimas nepatvirtintas juridinę galią turinčiais dokumentais, neparodo tikrojo neteisėtos prekybos masto, todėl kiekvienas toks atvejis turi būti traktuojamas kaip keliantis pavojų valstybės ūkio sistemai ir finansinei tvarkai.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo Administracijos apeliacinį skundą (b.l. 158 – 161) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies grindžiamas tokiais pačiais motyvais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, taip pat pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime ginčyta Įsakymo dalis nebuvo įvardinta kaip neteisėta, todėl nebuvo panaikinta nė vienu iš ABTĮ 89 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų. Pažymi, kad teismas konstatavo, jog pareiškėjas padarė Įstatymo nuostatų (17 str. 1 d. 2 p. ir 17 str. 2 d. 2 p.) pažeidimus, tačiau pripažino, jog licencijos panaikinimas nagrinėjamu atveju būtų akivaizdžiai neproporcinga sankcija pareiškėjo padarytam pažeidimui. Daro išvadą, jog teismas, nenustatęs imperatyvių akto panaikinimo pagrindų (ABTĮ 89 str. 1 d.), neturėjo pareigos naikinti Įsakymo dalį, tačiau turėjo teisę ją panaikinti dėl kitų pagrindų, kuriuos pripažintų svarbiais. Pabrėžia, kad, nors teismas nenurodė, jog Įsakymo dalį panaikina vadovaudamasis ABTĮ 89 straipsnio 2 dalimi, tačiau jis turėjo teisinį pagrindą ją panaikinti būtent minėtos teisės normos pagrindu.
2. Atsižvelgdamas į atsakovo nuorodą į ankstesnę Vilniaus apygardos administracinio teismo praktiką, kurioje Administracija įpareigota netaikyti licencijos panaikinimo sankcijos, daro išvadą, kad atsakovas iš esmės neprieštarauja, kad pareiškėjui nebūtų taikoma tokia sankcija, tačiau atsakovas mano, kad teismas turėjo tik iš dalies tenkinti pareiškėjo skundą ir įpareigoti Administraciją netaikyti tokios sankcijos. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis atsakovo teises ir interesus, o tiek panaikinus Įsakymo dalį, tiek jos nepanaikinus, tačiau įpareigojus atsakovą netaikyti licencijos galiojimo panaikinimo, pasekmės iš esmės nesiskirtų.
3. Nurodo, kad atsakovas apeliaciniame skunde analizuoja Įsakymą bei įrodinėja jo teisėtumą, nors paties Įsakymo byloje nėra, pateikta tik jo ginčijama dalis. Pabrėžia, kad teismas negali tirti ir vertinti Įsakymo teisėtumo nepagrįstumo ir neturi pagrindo tenkinti ydingai suformuluoto apeliacinio skundo dalyko, ypač atsižvelgiant į ABTĮ 130 straipsnio 5 dalies nuostatas.
4. Nesutinka su atsakovo argumentais dėl to, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proporcingumo principą. Nurodo, kad teismas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimo nuostatas, tinkamai įvertino faktines aplinkybes. Remdamasis minėtu nutarimu ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi, pabrėžia, kad teismas, spęsdamas, ar licencijos galiojimas ūkio subjektui neturi būti panaikinamas, atsižvelgia ne tik į teisės pažeidimo pobūdį, bet ir į jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, teisingumo ir protingumo kriterijus.
5. Pažymi, kad atsakovo argumentai, kuriuose jis nurodo analogiškas Vilniaus apygardos administracinio teismo bylas, nepagrįsti, nes administracinių teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str.), o dėl bylų analogiškumo negalima spręsti, nes nėra žinomos visos faktinės nurodytų bylų aplinkybės.
Pareiškėjas atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens Tarnybos apeliacinį skundą (b. l. 166 – 171) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į atsakovo apeliacinį skundą bei skundas pirmosios instancijos teismui, taip pat pateikiami tokie argumentai:
1. Nesutinka su skundo argumentu, kad teismas uždraudimo sankcijos netaikymą motyvavo protingumo ir teisingumo principams prieštaraujančiais motyvais. Pažymi, kad teismas tinkamai taikė Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą ir išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, o Tarnyba nepateikė jokių minėtą jos teiginį pagrindžiančių argumentų, rėmėsi tik ištraukomis iš minėto Konstitucinio Teismo nutarimo.
2. Nurodo, kad skundo argumentas, jog pareiškėjo padarytas pažeidimas ypatingo valstybinio reguliavimo srityje negali būti pripažintas mažareikšmiu ir nepavojingu, nepagrįstas. Pažymi, kad toks teiginys prieštarauja Konstitucinio Teismo nutarimo (2008-01-21) nuostatoms, numatančioms, kad teismas gali nuspręsti, jog licencijos galiojimas neturi būti panaikinamas, atsižvelgdamas į įvairias aplinkybes, įskaitant teisės pažeidimo pobūdį ir jo mastą. Pabrėžia, kad ne kiekvienas teisės pažeidimas, net jeigu jis padarytas ypatingo valstybinio reguliavimo srityje, vienareikšmiškai ir visais atvejais turi būti vertinamas kaip pavojingas ar didelio masto. Be to, pati Tarnyba nutarime Nr. 3K07/61 (2007-02-22) pripažino, kad pažeidimas Tarnybos nebuvo įvertintas kaip pavojingas ar didelio masto, nes skirta nedidelio dydžio bauda.
3. Nepagrįsta Tarnybos pozicija, kad pareiškėjas turi būti pašalintas iš prekybos alkoholio produktais rinkos dėl to, kad tuo metu, kai buvo rinkos dalyviu, pažeidė esmines ir jam žinomas bei suprantamas buvimo toje rinkoje sąlygas. Pažymi, kad 2008 m. vasario 15 d. tikrinimo pažyma patvirtina, jog Tarnyba nenustatė jokių Įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų pažeidimų. Daro išvadą, kad paskirta bauda ir kitos aplinkybės leido pasiekti Įstatyme nustatytus tikslus, t.y. teigiamai paveikė pareiškėją, neleido jam ateityje daryti tų pažeidimų, už kuriuos jis buvo nubaustas pinigine bauda, užtikrino įstatymų laikymąsi ir nustatytų pareigų vykdymą, pasiekti sankcijos tikslai. Nurodo, kad pareiškėjas nelaikytinas tokiu ūkio subjektu, kuris yra linkęs daryti ir darė priešingas teisei veikas.
4. Nurodo, kad Tarnybos argumentai, jog pareiškėjas iki Tarnybos atlikto patikrinimo spėjo realizuoti ir daugiau alkoholinių gėrimų, kuriuos įsigijo be privalomų juridinę galią turinčių dokumentų, niekuo nepagrįsti ir neatitinkantys tikrovės, paremti tik samprotavimais.
5. Pabrėžia, kad pažeidimas buvo atsitiktinis, atsiradęs dėl išskirtinai susiklosčiusios situacijos, pažeidimo pobūdis turėtų būti vertinamas kaip nesąmoningas, netyčinis, nepiktybiškas, nesistemingas ir nešiurkštus.
Atsakovas Administracija atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens Tarnybos apeliacinį skundą (b. l. 176 – 178) prašo tenkinti apeliacinį skundą. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme bei atsakovo apeliacinis skundas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliaciniai skundai netenkintini.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Administracijos direktoriaus 2007 m. balandžio 19 d. Įsakymo 1.5 punkto, kuriuo nuo 2007 m. gegužės 21 d. UAB „Kukabara“ panaikinta licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais mažajame bare, esančiame Gedimino pr. 2/ Odminių g. 1, Vilniuje, už Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimus.
Licencijos galiojimas nagrinėjamu atveju panaikintas dėl to, kad, atlikus patikrinimą pareiškėjui priklausančiame mažajame bare, esančiame Gedimino pr. 2/ Odminių g. 1, Vilniuje, nustatyta, jog buvo parduodamas ir laikomas alus (30 litrų talpos statinė), kurio ženklinimas, neatitiko Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų ir kuriems patikrinimo metu nepateikti juridinę galią turintys įsigijimo arba gabenimo dokumentai.
Įsakymo priėmimo metu galiojusios Įstatymo redakcijos 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustatė, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama parduoti alkoholio produktus, kurie neįrašyti į licencijas juos gaminti, importuoti, parduoti, ir alkoholio produktus neturint juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų. To paties straipsnio 2 dalies 2 punktas įtvirtino principą, kad juridiniams asmenims ir užsienio juridinių asmenų filialams bei atstovybėms laikyti, gabenti Lietuvos Respublikoje draudžiama alkoholio produktus, kurie neįrašyti į licencijas juos gaminti, importuoti, parduoti, ir alkoholio produktus neturint juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų.
Byloje nustatyta, kad Tarnybos 2007 m. vasario 22 d. nutarimu taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus Nr. 3K07/61 pripažinta, kad UAB „Kukabara“ pažeidė Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktus, 17 straipsnio 2 dalies 2 ir 5 punktus, ir UAB „Kukabara“ skirta 2 000 Lt bauda bei nutarta konfiskuoti tikrinimo protokole nurodytus alkoholinius gėrimus (30 litrų statinę alaus). Byloje nėra duomenų, jog minėtas nutarimas teisės aktų nustatyta tvarka būtų pakeistas ar panaikintas, todėl darytina išvada, kad jis yra galiojantis, teisėtas ir pagrįstas.
Pabrėžtina, kad, atsižvelgiant į Konstitucinio teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A261 – 96/2009), darytina išvada, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius neturėjo įgaliojimų spręsti, panaikinti licenciją ar jos nepanaikinti, jeigu buvo padarytas Įstatymo 34 straipsnio 17 dalyje nurodytas teisės pažeidimas, jis privalėjo licenciją panaikinti, todėl konstatuotina, kad Įsakymu pagrįstai UAB „Kukabara“ panaikinta licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais.
Kartu pažymėtina, kad Konstitucinis teismas 2008 m. sausio 21 d. nutarime konstatavo, kad teismas, net ir tuo atveju, kai yra padarytas toks Įstatymo pažeidimas, už kurį nustatytas licencijos galiojimo panaikinimas, turi galimybę atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir, vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, nuspręsti, kad minėta sankcija neturi būti taikoma, nes dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga.
Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas jam Tarnybos paskirtą baudą sumokėjo (b.l. 24). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir faktines bylos aplinkybes, daro išvadą, kad paskirtos baudos dydis yra pakankamas sankcijos tikslams pasiekti, nes laikomų alkoholinių gėrimų kiekis nebuvo itin didelis, byloje nėra duomenų, kad tai būtų pakartotinis pažeidimas. Be to, byloje esanti medžiaga neleidžia vertinti kaip nepagrįstą pareiškėjo teiginį, kad Tarnybos patikrinimo metu nustatytas netinkamas alkoholinių gėrimų ženklinimas galėjo atsirasti dėl trečiųjų asmenų kaltės. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog nėra pagrindo teigti, kad patikrinimo metu rasti alkoholiniai gėrimai, kurių įsigijimas nepatvirtintas juridinę galią turinčiais dokumentais, neparodo tikrojo neteisėtos prekybos masto, kadangi tokie teiginiai nėra pagrįsti jokiais įrodymais.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju veikos žalingumas visuomenei nėra itin didelis, papildomos ekonominės sankcijos taikymas nebūtų adekvatus siekiamam tikslui ir pažeistų teisingumo bei proporcingumo principą, todėl vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio 2 dalimi yra pagrindas panaikinti Įsakymo 1.5 punktą.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pilnai ir visapusiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų reikalavimus, procesinių teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu
nutaria:
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.