Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-76-238-2014

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-05-23
Bylos Nr.: 1A-76-238-2014
Teisminio proceso Nr.: 1-24-1-00512-2012-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Algirdas Jaliniauskas, Giedrius Endriukaitis
Nuteistasis: D. J., D. M.
Nukentėjusysis: D. S.
Kaltinamasis: D. J., D. M.
Advokatai: Ingrida Maldeikienė, Rasa Kalkauskienė, Danius Svirinavičius

Kategorijos

2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)

Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-76-238/2014;

Teisėjas: Rimantas Sipavičius Teisminio proceso Nr. 1-24-1-00512-2012-1;

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7. (S)

Žemesnės instancijos teismas

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 23 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Žanetai Misiūnienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Jakučiui, nuteistajam D. J., jo gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei, nuteistajam D. J., jo gynėjai advokatei Jelenai Koltakovai, nuteistajam D. M., jo gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui, nukentėjusiojo D. S. atstovei pagal įstatymą V. S., jos atstovei advokatei Ingridai Maldeikienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro Dariaus Jakučio, nuteistojo D. J., nuteistojo D. M. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 151¹ straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 2 (dvejiems) metams, įpareigojant per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas (10 mėnesių) ir nustatyta, kad neatliktoji laisvės apribojimo bausmė 4 mėnesiai.

D. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 151¹ straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 (vieniems) metams 2 (dviem) mėnesiams, įpareigojant bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 23 val. iki 6 val.; nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 309 straipsnio 2 dalį – 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos jas visiškai sudedant ir skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieniems) metams 2 (dviem) mėnesiams ir 10 MGL (1300 Lt) bauda. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas (9 mėnesiai 20 dienų) ir nustatyta, kad neatliktoji laisvės apribojimo bausmė 4 mėnesiai 10 dienų.

D. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 151¹ straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 2 (dvejiems) metams, įpareigojant per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje; nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 259 straipsnio 1 dalį – 10 MGL (1300 Lt) bauda, nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 309 straipsnio 2 dalį – 20 MGL (2600 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos jas visiškai sudedant ir skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas (20 mėnesių) ir nustatyta, kad neatliktoji laisvės apribojimo bausmė 4 mėnesiai.

Tuo pačiu nuosprendžiu, patenkinus nukentėjusiojo D. S. atstovės pagal įstatymą V. S. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos, iš kaltinamųjų D. J., D. M., D. J. solidariai priteista nukentėjusiajai V. S. 55 Lt turtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiojo D. S. atstovės pagal įstatymą V. S. civilinis ieškinys dėl nukentėjusiajam D. S. padarytos neturtinės žalos atmestas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 151¹ str. 1 d. nuteistas už tai, kad 2012-03-09, laikotarpiu nuo 15 val. iki 20.20 val., Nemuno saloje, esančioje Nemuno upėje greta Karaliaus Mindaugo prospekto Kaune, susitikęs su šešiolikos metų neturinčiu nukentėjusiuoju D. S., gim. 1997 m., kartu su juo vaikščiodamas po Nemuno salą, tenkino savo lytinę aistrą – bučiavo D. S. į lūpas, įvesdamas pastarajam liežuvį į burną, tokiu būdu tenkino savo lytinę aistrą su jaunesniu negu šešiolikos metų amžiaus asmeniu. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2012-03-20 laikotarpiu nuo 17 val. iki 18 val. automobiliu „Peugeot 206“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsivežė nukentėjusįjį D. S., gim. 1997 m., prie Lampėdžio ežero, Kaune, ir automobilyje „Peugeot 206“ jis tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiuoju D. S. – ranka lietė bei dirgino D. S. apnuogintą lytinį organą, bučiavo D. S. į lūpas, įvesdamas jam į burną liežuvį, tokiu būdu tenkino savo lytinę aistrą su jaunesniu negu šešiolikos metų amžiaus asmeniu.

D. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 151¹ str. 1 d. nuteistas už tai, kad 2012-04-22 laikotarpiu nuo 13 val. iki 16 val., vandens atrakcionų parko „Vichy“, esančio Ozo g. 4C, Vilniuje, tualete, oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu, tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiuoju D. S., gim. 1997 m., bučiavo D. S. į lūpas, įvesdamas savo liežuvį jam į burną, po to nusmaukęs stovinčio D. S. trumpikes iki kojų apačios, įvedė sau į burną D. S. lytinį organą ir jį dirgino ranka bei oraliniu būdu, taip tenkino savo lytinę aistrą su jaunesniu negu šešiolikos metų asmeniu.

Be to, D. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 309 str. 2 d. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo nenustatytos datos iki 2012-05-15, 9.55 val., nenustatytomis aplinkybėmis įsigijo 6 įvairių pavadinimų pornografinio turinio kompiuterines vaizdo duomenų bylas, kuriose vaizduojami vaikai arba asmenys pateikiami kaip vaikai (iki 18 metų amžiaus), ir šias vaizdo duomenų bylas laikė savo mobiliojo ryšio telefono „Sony Ericsson K550i“, IMEI 35433302487002165, atmintyje, iki to momento, kol jo gyvenamojoje vietoje, esančioje Krivių g. 6-5, Vilniuje, nusikalstama veika buvo užkardyta policijos pareigūnų, atlikusių kratą.

D. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 151¹ str. 1 d. nuteistas už tai, kad 2012-05-05, laikotarpiu nuo 15 val. iki 19 val., prie prekybos centro „MEGA“ esančio Islandijos pl. 32, Kaune, susitikęs su šešiolikos metų neturinčiu nukentėjusiuoju D. S., gim. 1997 m., jam priklausančiame automobilyje „Citroen Xantia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo Kauno miesto gatvėmis, tenkino savo lytinę aistrą – ranka lietė ir dirgino D. S. lytinį organą per drabužius, tokiu būdu tenkino savo lytinę aistrą su jaunesniu negu šešiolikos metų asmeniu. Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis 2012-05-06, laikotarpiu nuo 13 val. iki 19 val., sodo namelyje, esančiame Riešutų g. 4, Gervėnupio k., Kauno r., priklausančiame D. J., tenkino savo lytinę aistrą su šešiolikos metų neturinčiu nukentėjusiuoju D. S., gim. 1997 m., rankomis lietė bei dirgino D. S. lytinius organus per drabužius, bučiavo D. S. į lūpas, įvesdamas savo liežuvį jam į burną.

Be to, D. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 309 str. 2 d. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo nenustatytos datos ir nenustatytomis aplinkybėmis įgijęs iki 2012-05-07, 23.30 val. savo namuose, esančiuose Ukmergės g. 9-46, Kaune, laikė 102 įvairių pavadinimų pornografinio turinio kompiuterines vaizdo (video) duomenų bylas, kuriose vaizduojami mažamečiai vaikai (iki 14 m. amžiaus), ir 9 pornografinio pobūdžio kompiuterines vaizdo (video) duomenų bylas, kuriose vaizduojami vaikai arba asmenys pateikiami kaip vaikai (iki 18 metų amžiaus), – nešiojamame kompiuteryje „Presario CQ60“ ser. Nr. 2CE8460TLW laikė 55 pornografinio pobūdžio įvairių pavadinimų kompiuterines vaizdo duomenų bylas, kuriose vaizduojami vaikai iki 14 m. amžiaus, bei 4 pornografinio turinio kompiuterines vaizdo duomenų bylas, kuriose vaizduojami vaikai arba asmenys, pateikiami kaip vaikai (iki 18 m. amžiaus); mobilioje laikmenoje, ser. Nr. (duomenys neskelbtini) laikė 18 pornografinio turinio kompiuterinių vaizdo duomenų bylų, kuriose vaizduojami vaikai iki 14 m. amžiaus bei 2 pornografinio turinio kompiuterines vaizdo duomenų bylas, kuriose vaizduojami vaikai arba asmenys, pateikiami kaip vaikai (iki 18 m. amžiaus); mobilioje laikmenoje, ser. Nr. WXE906652357, laikė 29 pornografinio turinio kompiuterines vaizdo duomenų bylas, kuriose vaizduojami vaikai iki 14 m. amžiaus bei 3 pornografinio turinio kompiuterines vaizdo duomenų bylas, kuriose vaizduojami vaikai arba asmenys, pateikiami kaip vaikai (iki 18 m. amžiaus), iš viso neteisėtai disponavo 111 vnt. pornografinio turinio dalykais.

Be to, D. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 259 str. 1 d. nuteistas už tai, kad nuo nenustatytos datos iki 2012-05-07 23.30 val., iš asmens, kurį pažinojo iš matymo, neteisėtai įsigijęs penkis plastikinius užspaudžiamus maišelius ir vieną plastikinę dėžutę su psichotropinėmis medžiagomis – metamfetaminu, kurios bendra masė maišeliuose 1,171 g, ir MDPV (3,4-metilendioksipirovalerono), kurios bendra masė 0,004 g, viso 1.175 g psichotropinių medžiagų, neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, atgabeno šias medžiagas į savo butą, esantį Ukmergės g. 9-46, Kaune, ten savo kambaryje neteisėtai laikė, kol jo namuose atlikdami kratą šias psichotropines medžiagas rado ir paėmė Kauno apskrities VPK NTV Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai, tokiu būdu jis neteisėtai įsigijo, gabeno ir laikė 1,175 g psichotropinių medžiagų.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu prokuroras prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį ir nuteistiesiems paskirti šias bausmes: D. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 151¹ str. 1 d. – 2 metus 6 mėnesius laisvės atėmimo, bausmę paskirti atlikti pataisos namuose; D. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 151¹ str. 1 d. – 2 metus 2 mėnesius laisvės atėmimo, pagal Lietuvos Respublikos BK 309 str. 2 d. – 4 mėnesius laisvės atėmimo, šias bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu BK 63 str. 1 d., 4 d. nustatyta tvarka ir paskirti galutinę subendriną bausmę – 2 metus 3 mėnesius laisvės atėmimo, bausmę paskirti atlikti pataisos namuose; D. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 151¹ str. 1 d. – 2 metus 2 mėnesius laisvės atėmimo, pagal Lietuvos Respublikos BK 309 str. 2 d. – 6 mėnesius laisvės atėmimo, pagal Lietuvos Respublikos BK 259 str. 1 d. – 1 metus laisvės atėmimo, šias bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu BK 63 str. 1 d., 4 d. nustatyta tvarka ir paskirti galutinę subendriną bausmę – 3 metus laisvės atėmimo, bausmę paskirti atlikti pataisos namuose. Taip pat prokuroras prašo priteisti nukentėjusiojo D. S. atstovės pagal įstatymą V. S. pareikštus civilinius ieškinius D. S. naudai nusikalstamomis veikomis padarytai neturtinei žalai atlyginti – iš D. J. ir D. M. po 20000 Lt, iš D. J. – 10000 Lt.

Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad teismas, nuosprendyje motyvuodamas bausmes D. J., D. M. ir D. J., nepakankamai jas individualizavo, vadovavosi daugiau formaliais reikalavimais bausmės skyrimui. Teismas neatsižvelgė ir nuosprendyje neaptarė, nekritikavo prokuroro baigiamojoje kalboje išdėstytų argumentų, kad buvo būtina atsižvelgti į pagrindinę visų kaltininkų vykdytą nusikalstamą veiką (BK 151¹ str. 1 d.), jos pavojingumą ir šiandieninį aktualumą visuomenėje, į tai, kad nukentėjusysis yra nepilnametis, vos sulaukęs 14 metų, kad jis buvo ne tik išnaudojamas seksualiai, tačiau traukiamas į homoseksualius santykius, formuojama jo seksualinė orientacija, esant nesusiformavusiai jo asmenybei, kas neišvengiamai turi neigiamos įtakos jo seksualinės pakraipos ir savimonės formavimuisi, ypač turint omenyje dar ir tai, kad nuteistieji yra dvigubai ar dar daugiau vyresni suaugę žmonės su susiformavusia pasaulėžiūra ir orientacija, kurie elgdamiesi dorai ir teisingai turėjo atvirkščiai – atkalbėti nukentėjusįjį nuo bet kokių seksualinio pobūdžio santykių, o ne juo pasinaudoti. Pagal savo brandą D. S. dar gerokai neatitiko savo amžiaus, tai pripažino ir visi nuteistieji, todėl teismas, parinkdamas ir skirdamas bausmes už šias veikas, turėjo atsižvelgti į visiškai gretimos kvalifikacijos – BK 150 str. 4 d. sankciją, kadangi nukentėjusiojo amžius, ir tikrai ne fizinis ar protinis išsivystymas, tebuvo vienintelis kriterijus, kad veikos kvalifikuotos pagal BK 151¹ str. 1 d., todėl bausmės turėjo būti gerokai griežtesnės. Tokios pozicijos laikėsi ir Kauno apygardos teismas, skirdamas ir pratęsdamas kardomąsias priemones – suėmimus ir nagrinėdamas skundus dėl šių kardomųjų priemonių. Papildomai, individualizuodamas bausmes, teismas turėjo atsižvelgti ir į dar daugiau aplinkybių, t. y. į tai, kad D. J. neprisipažino padaręs šias nusikalstamas veikas, anaiptol – jis teisme aiškiai išsakė poziciją, kad laiko savo elgesį visiškai normaliu. D. M. atliko sunkiausius veiksmus su D. S. iš visų trijų nuteistųjų, jis su D. S. santykiavo oraliniu būdu, jis už šiuos santykius D. S. pirko daiktus, maistą ir pridėjo pinigų telefono pirkimui, be to, iš bylos medžiagos matyti, kad jis yra linkęs į seksualinį bendravimą su labai jauno amžiaus berniukais. Sprendžiant dėl pornografinio turinio medžiagos įgijimo ir laikymo, taip pat būtina atsižvelgti į visas nusikalstamas veikas jungiantį aspektą – lytinės aistros tenkinimą su mažamečiais vaikais, būtinai tik berniukais, aiškų polinkį į tai, ir atitinkamai tai įvertinti ne kaip eilinį neleistino turinio medžiagos laikymą, o kaip gerokai pavojingesnį aspektą – nusikalstamą D. M. polinkį į pedofiliją. D. J. neprisipažino padaręs šias nusikalstamas veikas, jis netgi visiškai ciniškai įvertino savo veiksmus kaip psichologinę pagalbą nukentėjusiajam dėl neva jo komplikuotų santykių su mama. D. J. už D. S. yra vyresnis 23 metais, tai yra tėvo ir sūnaus amžiaus skirtumas. Maža to, D. J. turi aukštąjį išsilavinimą, užėmė aukštas pareigas valstybės karinėse pajėgose, kas verstų iš jo tikėtis itin aukštos moralės ir teisingumo pojūčio, todėl šis jo poelgis turėtų būti vertinamas kaip ciniškas ir visiškai suvoktas. Šią aplinkybę tik patvirtina kita nusikalstama veika, už kurią D. J. yra nuteistas – pornografinio turinio duomenų įgijimas ir laikymas. Ši aplinkybė, analogiškai kaip ir D. M. analogiškos veikos atveju, yra nusikalstamas veikas jungiantis aspektas – lytinės aistros tenkinimas su mažamečiais vaikais, būtinai tik berniukais, aiškus polinkis į tai, ir atitinkamai tai vertintina ne kaip eilinis neleistino turinio medžiagos laikymas, o kaip gerokai pavojingesnis aspektas – nusikalstamas D. J. polinkis į pedofiliją. Individualizuojant D. J. atsakomybę už psichotropinių medžiagų įgijimą, gabenimą ir laikymą, taip pat veika vertintina per prizmę, kad D. J. šios veikos padarymo metu buvo valstybės pareigūnas, dirbantis valstybės žvalgybinėse pajėgose, ir toks statusas, pareigos ir atsakomybė yra niekaip nesuderinama su psichotropinių medžiagų vartojimu, laikymu ar apyvarta. Remiantis visais šiais išdėstytais argumentais, bausmės visiems trims nuteistiesiems – D. J., D. M. ir D. J. griežtintinos ir yra visiškai aiškus pagrindas taikyti jiems bausmes, susijusias su realiu laisvės atėmimu. Be to, apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad teismas, nuosprendyje motyvuodamas dėl civilinių ieškinių neturtinei žalai atlyginti atmetimo, neteisingai vadovavosi vien tik nukentėjusiojo D. S. pozicija ir parodymais, kad jis pats ieškojo santykių su vyrais, bendraudamas patyrė tik malonumą, nuteistiesiems jokių materialinių pretenzijų dėl turtinės ar neturtinės žalos padarymo neturi, nes dėl santykių su jais nėra patyręs nemalonumų. Teismas neįžvelgė esminio aspekto – nukentėjusysis D. S. yra labai jauno amžiaus, todėl jis dar nesuvokia realiai jam padarytos neturtinės žalos, nesugeba įvertinti, kokias tai pasekmes jam jau turi ir turės ateityje, kiek jam sukurs ir jau šiuo metu sukuria bendravimo, tapatumo suvokimo ir kitų psichologinių problemų, kiek tai turės įtakos jo seksualiniam identitetui, šeimos santykiams ir kitiems labai svarbiems gyvenimo aspektams. Būtent jo motina V. S., būdama suaugęs ir protingas žmogus, pažinodama savo sūnų ir turėdama gyvenimiškos patirties, būtent ji ir tegalėjo tinkamai įvertinti ir motyvuoti nusikalstamomis veikomis D. S. padarytą neturtinę žalą, todėl teismas būtent jos parodymais ir argumentais turėjo įvertinti pareikštus civilinius ieškinius ir spręsti dėl jų pagrįstumo. Teismas neturėjo palikti nuošalyje ir V. S. nurodytų motyvų dėl jos pačios, o tiksliau visos nukentėjusiojo šeimos patiriamų nepatogumų, papildomų atsiradusių rūpesčių, lankymosi pas psichologus, kitų aplinkybių, kurių nebūtų buvę, jei nusikalstamos veikos prieš D. S. nebūtų padarytos. Teismo manymas, kad neturtinė žala nebuvo padaryta iš viso, yra nepagrįstas. Sprendžiant dėl žalos dydžio, pastebėtina, kad pareikšti ieškiniai, priteistinos sumos nėra neprotingai didelės, juo labiau turint omenyje ir pačių nuteistųjų padėtį – jie visi yra jaunesnio vidutinio amžiaus darbingi žmonės, iki patraukimo baudžiamojon atsakomybėn turėjo darbus, D. M. jį išsaugojo ir šiuo metu. Dėl visų šių argumentų manytina, kad nukentėjusiojo D. S. atstovės pagal įstatymą V. S. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo visiškai priteistini iš visų trijų nuteistųjų – D. J., D. M. ir D. J..

Nuteistasis D. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį ir D. J. dėl jam inkriminuojamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 151¹ str. 1 d., išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso (toliau-BPK) 305 str. 1 d. 2 p. ir BPK 20 str. 5 d. nuostatas, kadangi išsamiai ir visapusiškai neištyrė bei neįvertino visų bylos aplinkybių, ir tai turėjo įtakos neteisingo nuosprendžio priėmimui. Teismas neteisingai kvalifikavo nuteistojo veiksmus, priskirdamas juos prie nusikalstamos veikos, numatytos BK 151¹ str., ir nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Šio straipsnio dispozicijoje nusikalstamos veikos objektyviąją dalį sudaro veiksmai – pilnametis asmuo lytiškai santykiavęs ar kitaip tenkinęs lytinę aistrą. BK 151¹ str. prasme lytinės aistros tenkinimas kitais būdais yra skirtingų asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinės aistra tenkinama kitais būdais, negu numatyta BK 149 str., būtent oraliniu būdu, analiniu būdu, masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ar panašiai. Koks fizinis sąlytis turėtų būti laikomas lytinės aistros tenkinimu kitokio fizinio sąlyčio būdu, turėtų būti aiškinamasi atsižvelgiant į seksualinio prievartavimo sampratą ir tikslus. Seksualinio prievartavimo normos specifika ir atsakomybės už seksualinį prievartavimą sunkumas suponuoja išvadą, jog kitokiu fizinio sąlyčio laikytinas tik stiprų neigiamą poveikį nukentėjusiajam turintis fizinis sąlytis, kuris pagal pavojingumą gali būti prilygintas oraliniam ir analiniam lytiniam aktui. Taigi kitoks fizinis sąlytis seksualinio prievartavimo normos prasme turėtų būti tokia lytinė prievarta, kuri išoriškai panaši į natūralų oralinį arba analinį lytinį santykiavimą. Teismo sprendime nurodytas nuteistojo veiksmas atliktas pagal pačio nukentėjusiojo prašymą, kurį teismas laikė nuteistojo lytinės aistros tenkinimu – bučiavo į lūpas, įvesdamas nukentėjusiajam liežuvį į burną. Nustatytas teismo lytinis sąlytis liežuvio įvedimas į burną išoriškai nepanašus į natūralų oralinį arba analinį lytinį santykiavimą, kadangi veiksmai nesusiję nei su nukentėjusiojo, nei su nuteistojo lytiniais organais. Asmens bučiavimas yra fizinis kontaktas tarp asmenų, tačiau neturintis lytinio sąlyčio. Bučiavimosi fizinio kontakto forma naudojama tarp žmonių labai dažnai išreiškiant ne lytinio pobūdžio emocijas, o geranoriškumo, draugiškumo, dėmesio, užuojautos ir kt. emocijas. Nuteistasis nuosekliai savo parodymuose patvirtino, kad bučinys buvo įprastas, tiesiog prisilietė prie nukentėjusiojo lūpų, liežuvio į burną vienas kitam įkišę nebuvo ir savo lytinės aistros šiuo veiksmu netenkino, tai išeina ir iš nukentėjusiojo duotų ikiteisminiame tyrime parodymų, kuriuose jis tvirtina, kad jie bučiavosi trumpai, apie pusę minutės, neliesdami rankomis vienas kito. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis yra žemesnio ūgio nei nuteistasis, tai bučiuotis, kaip aiškina nukentėjusysis, burną į burną įvedant liežuvius nepavyktų, nes tai yra nerealu fizine kūno padėties prasme. Nuteistojo ir nukentėjusiojo bendravimo aplinkybių apklausti byloje liudytojai, nukentėjusiojo motina D. S. ir mokyklos psichologė V. N. nematė, o girdėjo tiktai iš nukentėjusiojo atpasakojimų, todėl šias aplinkybes savo parodymuose perteikė prieštaringai nukentėjusiojo parodymams. Liudytoja D. S. ir V. N. aiškino, kad pirmo susitikimo metu (pirmas epizodas) nukentėjusysis važinėjo su nuteistuoju Šilainių mikrorajone, Kaune, ir nuteistasis automobilyje bučiavo nukentėjusįjį į lūpas ir masturbavo jo lytinį organą. Teismas neišsamiai ištyrė liudytojų parodymus, nepašalino jų parodymų prieštaravimų nukentėjusiojo parodymams ir teismo nuosprendį grindė prieštaringais parodymais, o tai padarė įtaką neteisingo nuosprendžio priėmimui. Skunde taip pat nurodo, kad jis patvirtino, jog bendravo su nukentėjusiuoju per internetą, tačiau nepamena, kad nukentėjusysis būtų atsiuntęs jam savo nuogo nuotrauką, tai patvirtina ir pats nukentėjusysis, kuris patvirtino, kad nuotrauka tiksliai siuntė kitam nuteistajam D. M., o dėl siuntimo nuteistajam tvirtų parodymų nedavė. Liudytoja V. N., kurios parodymais teismas grindė nuosprendį, ikiteisminio tyrimo apklausoje patvirtino, kad nukentėjusysis jai 2012-05-07 pasakojo, kad tik vienam iš trijų vaikinų jis siuntė savo nuogo nuotrauką. Taigi, liudytojos V. N. parodymus palyginus su nukentėjusiojo parodymais, išeina, kad nuotrauką nukentėjusysis siuntė D. M.. Susitikimo 2012-03-20 prie Lampėdžio ežero aplinkybes nuteistasis aiškino nuosekliai ikiteisminio tyrimo apklausose 2012-05-10, 2012-12-20, 2012-05-11, duodant parodymus vietoje, nurodydamas, kad jokio fizinio kontakto sėdėdami su nukentėjusiuoju automobilyje, iš kurio jie nebuvo išlipę, jis neturėjo. Nuteistasis nukentėjusiojo lytinių organų nelietė, nedirgino, nei per rūbus, nei apnuogintus, nei rankomis, nei kitokiu būdu, nesibučiavo, nesiglamonėjo. Nukentėjusysis pats parodė savo lytinį organą nuteistajam neprašant, o nuteistasis į tokius nukentėjusiojo veiksmus atsakė, pasakydamas: „viskas, viskas, gana, gana ir nereikia to“. Nuteistojo parodymai atitinka nukentėjusiojo parodymus, duotus 2012-05-08 apklausoje policijoje, kur nukentėjusysis paaiškino: „parodžiau D. J. savo lytinį organą, apie tai jis neprašė ir kalbos nebuvo. Fizinio kontakto nebuvo“. Duoti nukentėjusiojo parodymai teisme praėjus pusantrų metų iš esmės skiriasi, prieštarauja jo duotiems ikiteisminio tyrimo metu parodymams ir yra nenuoseklūs. Teisme nukentėjusysis paaiškino: „susirašinėjo per „Skype“, kad parodys savo lytinį organą, jis tai jam siūlė, jau buvo susitarę, kad tai atsitiks.“ Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 str. 5 d., ir grindė apkaltinamąjį nuosprendį nukentėjusiojo nenuosekliais ir prieštaringais parodymais, suteikdamas jiems nepagrįstą privalumą, nepagrįstai teigdamas, kad nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, o jais netikėti nėra pagrindo. Nukentėjusiojo parodymų pakeitimui teisme galimai turėjo įtakos jo motina D. S., kuri pareiškė civilinį ieškinį nuteistajam, reikalaudama atlyginti 20000 Lt neturtinę žalą. Nukentėjusysis teismo posėdyje patvirtino, kad ieškinį dėl žalos pareiškė motina D. S., nukentėjusysis neprašo priteisti žalos iš nuteistojo, kadangi bendravo su juo savo iniciatyva ir noru, neigiamų pasekmių jam bendravimas nesukėlė. Į bylą pateikta Šeimos instituto 2012-07-19 specialistų išvada, kad D. S. tris kartus lankėsi psichologo konsultacijoje, kurių pagrindu padaryta išvada: uždaras, bendravimo stoka, motina išsako savo nuomonę už sūnų. Nuteistasis susipažinęs su baudžiamąja byla teikė prokurorui prašymą apklausti Šeimos instituto specialistes, kurios bendravo su nukentėjusiuoju ir davė išvadą apie motinos įtaką sūnui, tačiau nuteistojo prašymas buvo atmestas. Teisme nuteistasis savo prašymą pakartojo, teismas taip pat atmetė prašymą nepagrįstai atsisakydamas apklausti šio Šeimos instituto specialistes–psichologes teisme, pažeisdamas nuteistojo teisę, numatytą BPK 44 str. 5 d., kad jo bylą lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teisingam bylos išsprendimui, atsižvelgiant į nepilnamečio amžių, buvo būtina išklausyti psichologų nuomonę, kurie tyrė jo psichinę būseną ir nustatė svarbią bylai aplinkybę, kad nukentėjusysis yra veikiamas motinos D. S.. VšĮ Šeimos instituto specialistų išvada buvo padaryta bendraujant su nukentėjusiuoju 2012 m. birželio – liepos mėnesį, t. y. iš karto po ikiteisminio tyrimo pradžios. Teismo psichiatrijos teismo psichologijos ekspertizė buvo atlikta daug vėliau – 2012-10-11, todėl nukentėjusiojo ir jo motinos elgesys galėjo pasikeisti ar būti nuslėptas nuo ekspertų. Į bylą teiktas Kauno kurčiųjų ir nepilnamečių centro 2012-08-13 raštas, kuriame nurodyta, kad D. S. buvo planingai konsultuojamas psichologo 2011-2012 mokslo metais. 2012 m. gegužės ir birželio mėn. mamos prašymu buvo intensyviai konsultuojamas (tai jau po baudžiamosios bylos iškėlimo), nurodant, kad užvestos D. S. dvi medicininės kortelės vykusios individualioms apklausoms 2011-2012 metų ir vykusioms individualioms apklausoms nuo 2012-05-07. Nuteistasis pasibaigus ikiteisminiam tyrimui prašė prokuroro išreikalauti aukščiau minimų D. S. apklausų medžiagas, kad būtų nustatyta, kokios aplinkybės buvo užfiksuotos apklausų metu, kurios vyko jau po nukentėjusiojo bendravimo su nuteistuoju, kad galima būtų palyginti su esančiais psichologės V. N. parodymais, kadangi apklaustos liudytojos D. S. ir V. N. nuteistojo ir nukentėjusiojo bendravimo aplinkybių nematė, teigia, kad žino iš nukentėjusiojo pasakojimų, taigi teismas grindė nuosprendį jokiu kitu būdu nepatvirtintomis aplinkybėmis. Tačiau nuteistojo prašymas nepagrįstai buvo atmestas. Nuteistasis tokį pat prašymą teikė teismui, tačiau ir teismas prašymo netenkino. Teismas neapklausė teismo posėdyje ir pačios psichologės V. N., tačiau nuosprendį grindė jos parodymais, pažeisdamas BPK 301 str. 1 d. nuostatą. Tokiu būdu teismas byloje neišaiškino nukentėjusiojo bendravimo su nuteistuoju aplinkybės, turinčios tiesioginį ryšį su byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis, kurios turi svarbią reikšmę teisingo nuosprendžio priėmimui.

Nuteistojo D. M. gynėjas advokatas Danius Svirinavičius apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio dalį, kurioje D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 309 str. 2 d., ir dėl tos dalies priimti naują nuosprendį, kurioje D. M. išteisinti nesant jo veikoje nusikalstamos veikos sudėties; pakeisti Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio dalį, kurioje D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 151¹ str. 1 d.: panaikinti nuteistajam D. M. visus skirtus apribojimus ir įpareigojimus, šią dalį apkaltinamąjį nuosprendį pakeitus jį išdėstyti taip: D. M. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK

151¹ str. 1 d., ir skirti bausmę – laisvės apribojimą 1 metams 2 mėnesiams; vadovaujantis

BK 66 str., 65 str., į laisvės apribojimo bausmės laiką įskaityti laikotarpį, kaltinamojo

prabūtą jį sulaikius ir paskyrus kardomąją priemonę suėmimą nuo 2012-05-15 iki 2012-10-

09 (9 mėnesius 20 dienų), ir nustatyti, kad neatliktoji laisvės apribojimo bausmės

dalis yra 4 mėnesiai 10 dienų; panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio dalį, kurioje nuspręsta konfiskuoti kaip nusikaltimo darymo priemones kaltinamojo D. M. mobilaus ryšio telefoną „Sony Ericsson K550i“, IMEI Nr. 35433302-487002-1 su SIM kortele „Pildyk Tele2“ Nr. 89370 03102 01004 58548, taip pat kaltinamojo D. M. asmeninio stacionaraus kompiuterio sisteminį bloką „Patent No. 122259“. Apeliaciniame skunde nurodo, kad dalis dėl BK 309 str. 2 d. kaltinimo D. M. neįrodyta, todėl D. M. atžvilgiu turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Minėta nusikalstama veika yra padaroma tik tiesiogine tyčia, o tai reiškia, kad kaltininkas šiuo atveju turi suvokti ne tik tai, kad jis įsigyja, gabena ir laiko pornografinio turinio dalykus, bet ir tai, jog tuose pornografinio turinio dalykuose vaizduojamas būtent vaikas arba asmuo pateikiamas kaip būtent vaikas. Pastaroji aplinkybė D. M. šioje byloje neįrodyta, t. y. neįrodyta, jog jis būtų suvokęs, kad kaltinime minėtuose pas jį policijos aptiktuose pornografinio turinio dalykuose vaizduojamas būtent vaikas arba asmuo, pateikiamas kaip būtent vaikas. Pats kaltinamasis D. M. byloje parodė nesuvokęs, jog minėtuose įrašuose vaizduojami vaikai. Pažymi ir tai, jog D. M. mobiliojo ryšio telefono aparate rasta gana nedidelis kiekis pornografinio turinio įrašų. Be to, tokio pobūdžio įrašai yra visiškai laisvai, nesunkiai ir greitai, iš esmės be jokių pastangų aptinkami internetinėje erdvėje. Pažymi, jog tai gali atsitikti iš esmės net to ir nesiekiant. Valstybė vis tik nesugeba savo visuomenės visiškai apsaugoti nuo tokių dalykų. Esant santykinai laisvam priėjimui prie tokio pobūdžio pornografinių vaizdų internetinėje erdvėje, asmenims iš tiesų gali būti nelengva atsirinkti, ar tuose vaizduose pavaizduoti nepilnamečiai ar pilnamečiai asmenys. Ir šioje byloje, kad galima būtų nustatyti pastarąją aplinkybę, buvo pasitelkiami net specialistai. Pirmajame kaltinimo epizode, t. y. epizode, liečiančiame nukentėjusįjį D. S., D. M. kaltu prisipažino visiškai, jo parodymai iš esmės atitinka nukentėjusiojo D. S. parodymus bei atskiras kitas bylos aplinkybes, atskirus kitus byloje surinktus ir teismo išnagrinėtus įrodymus, todėl mano, jog įvertinant visą bylos medžiagą, taip pat bausmės skyrimą reglamentuojančias normas, yra pagrindas D. M. skirti švelniausią bausmės rūšį, iš nustatytų inkriminuojamo baudžiamojo įstatymo sankcijoje – laisvės apribojimo bausmę, nenustatant šiam asmeniui papildomų apribojimų dėl šių priežasčių: jis iki šiol niekada nebuvo teistas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, iki jo sulaikymo ir suėmimo dirbo, o po to, kai jam šioje byloje buvo sušvelninta kardomoji priemonė, – ir iki šiol tebedirba Lietuvos dailės muziejuje. Jo darbo charakteristikoje nurodoma, kad jis yra aukštos kvalifikacijos darbininkas, apibūdinamas kaip stropus, sąžiningas, drausmingas, iniciatyvus darbuotojas, nepriekaištingai atliekantis jam pavestą užduotį, darbą, taip pat pasižymi kaip tvarkingas, draugiškas darbuotojas, drausminių nuobaudų neturėjo. Byloje nenustatyta kaltinamojo D. M. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau nustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių – D. M. davė šios bylos procese išsamius parodymus, kuriuose pripažino savo kaltę (kaltinimo dalyje, kuri pasitvirtino), be to, jis ne kartą parodė, kad nuoširdžiai gailisi nusikaltęs. Mano, kad atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėtų būti laikoma ir tai, jog D. M. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 151¹ str. 1 d., padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo D. S. elgesys (pastarojo nedviprasmiškos paieškos ir pasiūlymai internetinėje erdvėje, asmeninės nuotraukos apsinuoginusioje pozoje siuntimas ir kt.). Be to, BK 59 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Manytina, kad šioje byloje tokiu būdu pripažintina lengvinančia aplinkybe ir tai, jog D. M. atsiprašė nukentėjusiojo ir jo įstatyminės atstovės (motinos), tai D. M. padarė ne tik žodžiu teismo posėdyje, bet ir dar iki bylos teisminio nagrinėjimo, pasiųsdamas atitinkamą savo atsiprašymo raštą nukentėjusiajam ir jo motinai. Byloje nenustatyta, jog veika būtų sukėlusi kokias nors sunkesnes pasekmes nukentėjusiajam ar kitiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nusprendė konfiskuoti kaip nusikaltimo darymo priemones D. M. mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson K550i“, taip pat asmeninio stacionaraus kompiuterio sisteminį bloką „Patent No. 122259“, tačiau mano, jog ir šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį nėra pakankamo pagrindo laikyti pagrįsta ir teisėta. Šioje dalyje įvertintina tai, jog yra nepagrįsta nuosprendžio dalis pagal BK 309 str. 2 d., o tokio pobūdžio turtas, kaip mobiliojo ryšio telefonas ir asmeninio stacionaraus kompiuterio sisteminis blokas, yra iš esmės kiekvieno žmogaus visuotinai ir įvairiapusiškai naudojami daiktai, t. y. daiktai, būtini kasdieniniame naudojime žmogaus asmeniniame, buitiniame gyvenime, taip pat ir jo darbinėje veikloje. Tokio pobūdžio turto pripažinimas nusikalstamos veikos darymo priemonėmis nėra teisingas. Pats nusikalstamos veikos priemonių konfiskavimas baudžiamajame įstatyme nustatytas įstatymo leidėjo tuo tikslu, kad kaltininkas daugiau nenusikalstų, neturėtų galimybės atitinkamų priemonių panaudoti darant kokias nors kitas panašaus pobūdžio veikas. Šiuo konkrečiu atveju minėtojo turto konfiskavimo iš D. M. įvykdymo atveju jis tokio paties pobūdžio turtą vėl turės įsigyti, nes kaip jau buvo akcentuota, tokio pobūdžio daiktai yra būtini turėti žmogui, kad jis galėtų gyventi visavertį gyvenimą. Minėtųjų daiktų konfiskavimas iš D. M. iš esmės yra beprasmis. Be to, konfiskavimas vis tik nepelnytai, nepagrįstai apsunkina ir taip nelengvą šio nuteistojo, gyvenančio iš nedidelio darbo užmokesčio, gaunamo biudžetinėje įstaigoje, gyvenimą.

Šalies argumentai

Atsikirtimuose į prokuroro apeliacinį skundą nuteistasis D. M. su apeliaciniu skundu nesutinka ir mano, kad jis turi būti atmestas. Nurodo, kad prokuroras atvirai ir nedviprasmiškai jam demonstruoja savo asmeninę antipatiją. Mano, kad jo atžvilgiu buvo nepagrįstai ilgai taikoma pati griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, kurį ir inspiravo šis prokuroras. Prokuroro nemalonę nenorom užsitraukė skųsdamas tą jo atžvilgiu perdėtai taikytą griežčiausią kardomąją priemonę, dėl ko pačiam prokurorui teko dalyvauti daugybėje teismo posėdžių. Taip pat mano, jog prokuroras, prašydamas jam skirti perdėtai griežtas ir dėl to neteisingas bausmes (laisvės atėmimą), tokiu būdu siekia pateisinti savo veiksmus nepagrįstai ilgai taikius jo atžvilgiu minėtąją griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Savo baigiamojoje kalboje bylos procese pirmosios instancijos teisme bei apeliaciniame skunde prokuroras nepagrįstai hiperbolizuoja nusikalstamos veikos, numatytos BK 151¹ str. 1 d., pavojingumą, kai pagal BK 151¹ str. 5 d. nuostatas tokia veika net nėra laikoma nusikaltimu (jeigu tarp veiksmų dalyvių nėra didelio amžiaus, dvasinės ir fizinės brandos skirtumo), o tokie santykiai nėra inkriminuojami, jeigu abu veiksmų dalyviai yra nepilnamečiai. Iš prokuroro apeliacinio skundo taip ir neaišku, koks gi mistinis pavojus atsiranda vien tik dėl amžiaus skirtumo, kuriuo prokuroras bando grįsti savo apeliacinį skundą. Visiškai nepateisinamas prokuroro bandymas šiandieninį bylos aktualumą visuomenėje įvardinti kaip argumentą grindžiant griežčiausios bausmės taikymo reikalingumą. Mano, jog yra pagrindas tokį prokuroro skundo argumentavimą vertinti kaip tam tikrą politikavimą, kas baudžiamajame procese yra neleistina. Taip pat savo apeliaciniame skunde prokuroras savaip menkina nukentėjusįjį, įvardindamas jį kaip vos sulaukusį 14 metų, nors faktiškai jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu nukentėjusysis buvo be trijų mėnesių 15 metų. Be to, psichiatrinė ekspertizė parodė, kad nukentėjusysis pagal savo brandą atitiko savo amžių, nors prokuroras savo skunde nepagrįstai teigia priešingai. Prokuroro skunde vartojama frazė „išnaudojamas seksualiai“ neatitinka bylos aplinkybių, nes kaip parodė psichiatrinė ekspertizė, pats nukentėjusysis sąmoningai siekė tokių santykių, suprato jų prasmę ir t. t. Mano, kad sąvoka išnaudojimas vartotina tik tais atvejais, kai asmuo buvo verčiamas atlikti tam tikrus veiksmus ar darbus, pasinaudojant to asmens nežinojimu, jo negebėjimu priešintis. Išsamiau įsigilinus į prokuroro apeliacinį skundą, seka net išvada, kad prokuroras homoseksualius santykius apskritai yra linkęs laikyti nusikalstama veika, o juk toks tokios pobūdžio santykių vertinimas yra neteisėtas. Iš bylos duomenų matyti, kad pats nukentėjusysis savo iniciatyva pasirinko būtent homoseksualius santykius, pats niekieno neverčiamas ir neįtakojamas internete susirado pažinčių puslapius ir juose patalpino savo nedviprasmiškus pažinčių skelbimus. Todėl prokuroro skunde pateiktas teiginys, kad nukentėjusysis buvo traukiamas į homoseksualius santykius, yra mažiausiai nepagrįstas, siekiant bet kokiu būdu apsunkinti jo atsakomybę. Taip pat nurodo, kad visiškai nesuprantamas ir nepateisinamas prokuroro siūlymas skiriant jam bausmes atsižvelgti į visiškai kitos kvalifikacijos – BK 150 str. 4 d. numatytą sankciją. Apeliaciniame skunde dėstydamas savo argumentus prokuroras nepagrįstai teigia, kad jis esą nukentėjusiajam už lytinius santykius pirko kažkokius daiktus, maistą ir pridėjo pinigų telefono pirkimui. Teigia, kad jis nukentėjusiajam jokių daiktų nepirko, pavaišino jį picos gabaliuku ir stikline gėrimo, be to, vien tik iš draugiškumo, o trūkstamą pinigų dalį telefonui neatlygintinai paskolino neribotam laikui, žinodamas, kaip sunku asmeniui iš skurdesnio socialinio sluoksnio gyventi tarp kitų bendraamžių. Nebuvo jokios kalbos apie kažkokius lytinius santykius už kokį nors atlygį ar pan. Priešingu atveju jo veika būtų kvalifikuojama pagal sunkesnį įstatymą – to paties straipsnio 2 dalį. Tęsdamas savo nepagrįstą ir net neteisinio pobūdžio argumentavimą prokuroras skunde dar teigia, jog iš bylos medžiagos matyti, kad jis yra linkęs į seksualinį bendravimą su labai jauno amžiaus berniukais – prokuroro skundo argumentavimas bandomas pagrįsti vien tik subjektyvia prokuroro nuomone. Toliau skunde iš nežinia kur atsiranda mažamečiai vaikai. Akivaizdu, kad prokuroras eilinį kartą desperatiškai siekia pabloginti jo padėtį, nes būtent už santykius su mažamečiu (asmeniu iki 14 metų) bausmė yra gerokai griežtesnė, negu numatyta už santykius su nepilnamečiu (14-15 metų). Mano, kad yra labai svarbi ir paties nukentėjusiojo pozicija – jis neturi jokių pretenzijų ar nuoskaudų. Be to, prokuroras linkęs nutylėti paties nukentėjusiojo iniciatyvą, neatsargų ir provokuojantį elgesį, taip pat akivaizdų apsisprendimą. Prokuroras linkęs visas aplinkybes vertinti išskirtinai tendencingai, t. y. iš prokuroro apeliacinio skundo išeitų, kad jeigu asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą prieš nepilnametį (iki 16 metų) pagal BK 151¹ str. 1 d., tai pas tą asmenį rastoje pornografinio turinio medžiagoje yra būtinai nepilnamečiai. Pornografinio turinio vaizdo įrašuose užfiksuotų asmenų amžių nustatinėjusių ekspertų išvada yra subjektyvi, neparemta jokiais faktiniais argumentais, o tik abejotinomis prielaidomis. Kadangi nėra galimybės nustatyti vaizdo įraše užfiksuotų asmenų tapatybės ir jų tikrojo amžiaus, nėra jokių pagrįstų įrodymų, kad vaizdo įraše užfiksuoti asmenys yra būtent nepilnamečiai. Tą patvirtina ir pačių vaizdo įrašų bylų pavadinimai, kuriuose nėra net menkiausios užuominos apie vaikus ar nepilnamečius. Ekspertų išvadų objektyvumu pagrįstai verčia abejoti ir tas faktas, kad tie patys ekspertai vaizdo įraše užfiksuotą jį patį įvardijo kaip nepilnametį. Mano, kad žmogaus jaunatviška išvaizda jokiu būdu nereiškia jo nepilnametystės. Mano, kad neteisinga yra tai, jog telefone rastų esą neleistinų vaizdo įrašų kiekis byloje nepagrįstai perdėtas (iki 6 vnt.), nes realiai tyrėja rado du atskirus vaizdo įrašus bei iš jų vieną įrašą padalintą į 4 dalis.

Siekiant pašalinti visas abejones bei išspręsti klausimus dėl faktinių bylos aplinkybių ir pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas (BPK 324 str. 6 d.).

Apeliacinės instancijos teisme buvo apklausta liudytoja V. N.. Ji paaiškino, kad ji dirbo Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre psichologe. Į ją kreipėsi D. S. mama, o su D. S. pradėjo dirbti, kai jis lankė mokyklą, nuo 5 klasės. Po tokios adaptacijos klausos sutrikimo, mamos prašymu ir iniciatyva jis pradėjo lankyti Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centrą, buvo konsultuojamas. Septintos klasės pabaigoje pas ją atėjo D. S. kartu su mama ir vyresniu broliu, galėjo būti 2012 m. gegužės 7 d. Mama išsiaiškino, kad D. S. buvo tvirkintas nepilnamečių, suaugusių vyriškių, ji nežinojo, ką tuo metu daryti, todėl ji pasiūlė kreiptis į policiją. Mamai išvykus, ji su D. S. šnekėjosi apie valandą laiko, aiškinosi detales. Kai D. S. lankė mokyklą, konsultacijos buvo intensyvesnės, nes pablogėjo jo emocinė būklė. D. S. yra ribinio intelekto, o tai rodo, kad jo suvokimas, mąstymas, emocijos yra kaip jaunesnio amžiaus vaiko. Pagal amžių, intelekto koeficientą būdamas 14 metų atitiko kaip neturėtų 11 metų. Teigia, kad jis mąstė, suvokė pagal įvykių interpretavimą kaip jaunesnis pagal savo amžių vaikas, be to, ir pagal fizinę raidą. D. S., palyginus su bendraamžiais, atrodė kaip 11 metų vaikas. Bendrojo lavinimo mokykloje patirdavo patyčias, socialines patyčias patirdavo ir šioje mokykloje, nes jis buvo geresnės klausos negu kiti vaikai. Dėl mąstymo, gebėjimo nebuvo išmokęs gestų kalbos, taip pat dėl socialinės patirties. D. S. atėjęs į penktą klasę nemokėjo skaityti, tai rodo ir pedagoginį aplaidumą bendrojo lavinimo mokykloje. Vaikas buvo sąžiningas, tik susikūręs istoriją apie Gretą pamelavo. Po įvykio matė realius emocinės būsenos pokyčius į neigiamą pusę, kadangi jis blogai jaučiasi dėl savo elgesio. Gal buvo momentas, kai išaiškėjo, kad tai yra negerai, pagrindinis jausmas buvo sutrikimas, sumišimas dėl lytinės identifikacijos. Iki to laiko kalbėdavo įvairiomis temomis, tačiau kalbant apie seksualumą nieko neišreikšdavo. Tai rodo, kad jis neieškojo santykių, kad jo lytinis brendimas nebuvo prasidėjęs. Jie kalbėjo apie meilę tarp vyrų, kaip toliau bus gyvenime, tai atsiliepė jo neigiamai emocinei būsenai. Mano, kad pagal D. S. amžių, jis negalėjo suvokti padarytos žalos, tos srities ekspertas galėtų geriau įvertinti teoriškai. Vienos konsultacijos metu jis įvardijo, kad ieškojo draugo, kad galėtų bendrauti, o ne lytinių ryšių. Kalbant apie skelbimą V+V, dėl savo suvokimo, pažintinių gebėjimų, mano, kad jis interpretavo. Tvirtina parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistieji D. J., D. M., D. J. ir jų gynėjai Rasa Kalkauskienė, J. Koltakova, D. Svirinavičius prašė nuteistojo D. J. ir gynėjo advokato D. Svirinavičiaus apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiojo D. S. atstovė pagal įstatymą V. S. ir jo atstovė advokatė I. Maldeikienė prašė prokuroro apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo ir gynėjo apeliacinius skundus atmesti.

Prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Prokuroro, nuteistojo D. J., nuteistojo D. M. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliaciniai skundai atmestini.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir, tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra ta, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai taikė minėtas įstatymo nuostatas ir neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatomis, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir D. J. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 151¹ str. 1 d., D. M. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 151¹ str. 1 d., BK 309 str. 2 d. bei D. J. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 151¹ str. 1 d., BK 259 str. 1 d., BK 309 str. 2 d., tinkamai paskyrė jiems bausmes. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.). Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo.

Šalies argumentai

Prokuroras apeliaciniu skundu prašo nuteistiesiems D. J., D. M. ir D. J. paskirti griežtesnę bausmę – laisvės atėmimą ir nurodo, kad teismas skirdamas bausmes nepakankamai jas individualizavo, vadovavosi daugiau formaliais reikalavimais bausmės skyrimui.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija pažymi, kad D. J., D. M., D. J. nuteisti pagal LR BK 151¹ straipsnio 1 dalį už veikas, padarytas 2012 metais. Teismas taikė įstatymą, kuris galiojo veikos padarymo metu, ir Lietuvos Respublikos BK 151¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje buvo numatytos alternatyvios bausmės, tai yra bauda arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų (straipsnio redakcija - 2010-07-02 įstatymas Nr. XI-989 (galiojusi nuo 2010-07-20 iki 2014-03-25). Lietuvos Respublikos BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės yra bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Lietuvos Respublikos BK 309 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės yra bauda arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų (straipsnio redakcija - 2004-01-29 įstatymas Nr. IX-1992 (galiojusi nuo 2004-02-14 iki 2014-03-25).

Kolegija pažymi, kad Baudžiamojo kodekso 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės sąvoka ir jos paskirtis. Įstatyme nurodoma, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis yra: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Taip pat įstatymas įtvirtina nuostatą, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalis nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems, tinkamai taikė įstatymo, reglamentuojančio bausmės skyrimą, nuostatas. Teismas atsižvelgė į minėtuose straipsniuose numatytas aplinkybes bei tinkamai įvertino jų reikšmę nustatydamas bausmės dydį. Visų nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos priskirtinos nesunkiems nusikaltimams (BK 11 str. 3 d.), nei vienas iš jų niekada nėra teistas. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistieji teisiami pirmą kartą, nusikalstamų veikų padarymo metu jie dirbo, gerai charakterizuojami. D. J. ir D. J. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatė, o D. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino kaltu padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Teismas akcentavo tą aplinkybę, kad vadovaujasi BK 55 straipsnio nuostata ir neturi pagrindo pirmą kartą teisiamiems asmenims skirti laisvės atėmimo bausmę. Ši teismo išvada yra teisinga, nes BK 55 straipsnis nustato, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, o skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Šios nuostatos reiškia ir tai, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuris yra pirmą kartą teisiamas už nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo, už kurio padarymą atitinkamų straipsnių sankcijose alternatyviai su laisvės atėmimo bausme yra numatytos ir kitos bausmės, pirmiausia turi apsvarstyti galimybę skirti kitą, ne laisvės atėmimo bausmę. Tik esant išskirtinėms aplinkybėms (pavyzdžiui, susijusioms su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir (ar) kaltininko asmenybe) ir pripažinus, kad bausmės paskirtis gali būti įgyvendinta tik paskyrus laisvės atėmimo bausmę, teismas tokiam asmeniui gali skirti griežčiausią bausmę motyvuodamas šį savo sprendimą. Tačiau tokių aplinkybių nenustatyta, todėl teismas pagrįstai neskyrė laisvės atėmimo bausmės. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas tinkami įvertino visų anksčiau aptartų aplinkybių reikšmę nustatydamas bausmės rūšį ir dydį, tinkamai įvertino nedidelį nuteistųjų pavojingumą, pagrįstai skyrė laisvės apribojimo bausmes (D. M. už nusikaltimą, numatytą BK 309 str. 2 d. – ir baudą), jos yra adekvačios padarytoms nusikalstamoms veikoms, ir nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo bausmes griežtinti. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad teismas neįvertino nusikalstamų veikų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui pavojingumo ir šiandieninio aktualumo visuomenėje, į tai, kad nukentėjusysis yra nepilnametis, vos sulaukęs 14 metų, kad jis buvo ne tik išnaudojamas seksualiai, tačiau traukiamas į homoseksualius santykius, buvo formuojama jo seksualinė orientacija esant nesusiformavusiai jo asmenybei, kas neišvengiamai turi neigiamos įtakos jo seksualinės pakraipos ir savimonės formavimuisi, nesudaro pagrindo pripažinti, jog paskirtoji bausmė būtų aiškiai neteisinga ar per griežta, kadangi visos prokuroro nurodomos aplinkybės tik apibūdina nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 151¹ str. 1 d. (veika padaryta prieš asmenį iki 16 metų amžiaus ir kt.), tačiau nepatvirtina didesnio būtent nuteistųjų padarytos veikos pavojingumo. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog įvertinus padarytų veikų, o kartu ir nuteistųjų pavojingumą, paskirtų bausmių nei rūšys, nei dydžiai nėra aiškiai per švelnūs, yra teisingi ir tinkami užtikrinti bausmės tikslų įgyvendinimą.

Prokuroras apeliaciniu skundu taip pat prašo nukentėjusiojo D. S. atstovės pagal įstatymą V. S. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo visiškai priteisti iš visų trijų nuteistųjų – D. J., D. M. ir D. J..

Nukentėjusiojo D. S. atstovė pagal įstatymą V. S. 2013-03-25 baudžiamojoje byloje D. J., D. M. ir D. J. pareiškė civilinius ieškinius, prašydama priteisti iš D. M. – 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, iš D. J. – 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, iš D. J. –10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Civiliniuose ieškiniuose nurodo, kad jos sūnui nukentėjusiajam D. S. Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre nuo 2012 m. gegužės 7 d. buvo teikiama intensyvi psichologinė pagalba. Dėl patirtos nusikalstamos veikos D. S., būdamas nebrandaus amžiaus, pirmą kartą patyrė lytinį pasitenkinimą su vyriškos lyties atstovu, pasidarė jautresnis, užsidarė savyje, bijo išeiti iš namų, yra prižadėjęs D. J., D. M. ir D. J. neišduoti įvykusio fakto, tuo jam yra apribota galimybė laisvai bendrauti, judėti, jam yra nuolatinis baimės jausmas. Taip pat nurodo, kad sumažėjo sūnaus bendravimo galimybės, pasikeitė bendravimas su bendraamžiais, vengia merginų draugystės, nors anksčiau draugavo su mergaite. Mano, kad priteisdamas neturtinės žalos dydį teismas turi atsižvelgti ir į tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta tyčia.

Kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos BPK 113 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio Kodekso nuostatas. To paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai: 1) neturtinės žalos pasekmės; 2) žalą padariusio asmens kaltė; 3) žalą padariusio asmens turtinė padėtis; 4) jei padaryta turtinė žala, turtinės žalos dydis; 5) kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai. Šis sąrašas nėra baigtinis – priklausomai nuo konkrečios bylos faktinių duomenų, teismas atsižvelgia ir tokias neturtinės žalos dydžio nustatymo aplinkybes kaip individualios nukentėjusiojo savybės (amžius, profesija, socialinė padėtis, ir kt.), itin ciniškas elgesys su nukentėjusiuoju, nukentėjusio asmens didelis neatsargumas, padėjęs žalai atsirasti arba jai padidėti, žalą padariusio asmens elgesys po veikos padarymo ir pan.

Nustatant neturtinės žalos dydį bylose, kuriose neturtinę žalą patiria nepilnamečiai ar mažamečiai asmenys, atsižvelgiama į jų amžiaus grupės asmenims būdingus fizinės ir psichinės raidos ypatumus, socialinę brandą, suvokimo laipsnį, reakciją į prieš jį padarytą nusikalstamą veiką, jos įtaką nukentėjusiojo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, harmoningos asmenybės formavimuisi. Spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, teismas turi įsigilinti į bylos specifiką, išanalizuoti, kaip (ar) nusikalstama veika paveikė nepilnamečio nukentėjusiojo psichiką, ar ji turės įtakos tolesniam jo gyvenimui, psichinei raidai ir pan.

Pirmosios instancijos teismas, aptaręs byloje surinktus duomenis dėl neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiojo D. S. atstovės pagal įstatymą ir civilinės ieškovės V. S. ieškinį dėl neturtinės nusikaltimu padarytos žalos atmetė byloje aptartų įrodymų – nukentėjusiojo D. S., liudytojos V. N., kaltinamųjų parodymų, psichiatrijos ekspertizės išvados ir Lietuvos Respublikos CK 6.282 str. 1 d. išdėstytų nuostatų pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas su šia išvada nesutikti neturi pagrindo.

Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiojo D. S. atstovė pagal įstatymą V. S., civilinį ieškinį teisiamajame posėdyje pareiškusi nukentėjusiojo D. S. vardu, nurodė, kad ji pati įvertina sūnaus dvasinius išgyvenimus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos atsiradimui įrodyti vien nukentėjusiojo atstovo vertinimo nepakanka.

Nukentėjusysis D. S. tiek teismo posėdžių metu, tiek savo paaiškinimuose ikiteisminio tyrimo metu (3 t., b. l. 122-124) nuosekliai nurodė, kad jis buvo idėjęs skelbimą, kad ieško vyro seksui, skelbime nurodė, kad jam keturiolika metų, vėliau bendraudamas pats siuntė savo nuogo nuotrauką, kurią padarė fotoaparatu. Be to, nurodė, kad bendraudamas su kaltinamaisiais patyrė tik malonumą, jiems jokių materialinių pretenzijų dėl turtinės ar neturtinės žalos padarymo neturi, nes dėl santykių su jais nėra patyręs nemalonumų, parodė, kad civilinį ieškinį pareiškė jo mama V. S., o santykius su vyrais būtų tęsęs, jeigu to nebūtų sužinojusi mama. Šias nukentėjusiojo nurodomas aplinkybes patvirtina ir byloje esančios „Skype“ pokalbių išklotinės, kuriose akivaizdžiai matyti D. S. iniciatyva seksualiai bendrauti su vyriškos lyties asmenimis, iš pokalbių turinio visiškai aišku, kad jis ieškojo asmenų, su kuriais galėtų tenkinti savo lytinę aistrą (1 t., b. l. 138-159). Taip pat šias aplinkybes patvirtina ir skelbimai internete, kuriuose jis niekieno neverčiamas pats nurodo ieškantis vyrų draugavimui arba seksui nuo 13 iki 20 metų (7 t., b. l. 96-103, 3 t., b. l. 106). VšĮ Šeimos santykių instituto rašte „Dėl informacijos suteikimo“ pažymima, kad psichologų konsultacijų su D. S. ir jo motina V. S. kalbantis apie patirtą prievartą metu mama linkusi komentuoti sūnaus poelgius, priskirdama jiems vertinimus, linkusi kalbėti už sūnų (3 t., b. l. 162). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadoje nurodoma, kad D. S. iki byloje nagrinėjamo įvykio, šio įvykio metu bei šiuo metu konstatuojamas socialinio bendravimo sutrikimas, prasidedantis vaikystėje ir paauglystėje, dėl byloje nagrinėjamų įvykių D. S. psichikos sutrikimų nekonstatuota, tačiau nagrinėjami įvykiai gali apsunkinti esamų (buvusių) psichikos sutrikimų eigą. D. S. šiuo metu išgyvena lytinio identiteto fazę – jis sutrikęs dėl savo lytinės orientacijos: teigia, jog jam patinka vyriškos lyties asmenys, tačiau jis dėl to jaučiasi nejaukiai, norėtų, kad jam patiktų priešingos lyties asmenys (3 t., b. l. 184-188). Išvadoje taip pat nurodoma, kad atsižvelgiant į D. S. amžių bei turimas žinias, byloje nagrinėjamų įvykių metu jis galėjo ir šiuo metu gali suprasti su juo atliktų veiksmų pobūdį, tačiau dar nesupranta tokių veiksmų reikšmės. Tiriamasis nurodė, kad jo mergaitės fiziškai netraukia, tačiau traukia vyresni vyrai. Teismo posėdžio metu liudytoja psichologė V. N. parodė, kad mano, jog nukentėjusiajam buvo padaryta žala, tačiau tuo pačiu pripažino, kad į šį klausimą galėtų atsakyti tik tos srities ekspertas. Taip pat nurodė, kad D. S. su vyrais ieškojo paprasto, ne lytinio bendravimo, tačiau taip pat teigia, kad jis kalbant apie seksualumą nieko neišreikšdavo, iš ko teismas daro išvadą, kad D. S. su šia liudytoja nebuvo visiškai atviras, galimai drovėjosi kalbėtis šiomis temomis, kadangi kiti bylos duomenys patvirtina priešingai – jo domėjimąsi lytiniais santykiais su vyrais, kuomet jis nedviprasmiškai skelbimuose internete nurodydavo, kad ieško vyrų lytiniam bendravimui, tą patvirtina ir minėtos byloje esančios „Skype“ pokalbių išklotinės. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad D. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, davė nuoseklius parodymus, neslėpė savo lytinės orientacijos ir savo veiksmų, kuriuos atliko pats, ieškodamas santykių su vyrais.

Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms ir sprendžia, jog byloje nesurinkta objektyvių ir neginčytinų duomenų apie tai, kad nusikalstama veika paveikė nepilnamečio nukentėjusiojo psichiką, ar ji neabejotinai turės įtakos tolesniam jo gyvenimui, psichinei raidai ir pan., t. y. byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusiajam D. S. buvo padaryta neturtinė žala, todėl civiliniai ieškiniai nuteistųjų atžvilgiu buvo atmesti pagrįstai.

Esant šioms aplinkybėms prokuroro apeliacinio skundo argumentai dėl bausmės ir civilinio ieškinio nepagrįsti, todėl atmetami.

Dėl D. J. apeliacinio skundo.

Nuteistasis D. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nukentėjusiojo lytinių organų nelietė, nedirgino, nei per rūbus, nei apnuogintus, nei rankomis, nei kitokiu būdu, o taip pat nesibučiavo, nesiglamonėjo. Nukentėjusysis pats parodė savo lytinį organą nuteistajam neprašant, o nuteistasis į tokius nukentėjusiojo veiksmus atsakė, pasakydamas: „viskas, viskas, gana, gana ir nereikia to“. Nuteistojo parodymai atitinka nukentėjusiojo parodymus, duotus 2012-05-08 apklausoje policijoje, kur nukentėjusysis paaiškino: „parodžiau D. J. savo lytinį organą, apie tai jis neprašė ir kalbos nebuvo. Fizinio kontakto nebuvo“. Apeliantas tvirtina, kad kiti nukentėjusiojo parodymai prieštarauja kitiems bylos duomenims.

Kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos BK 151¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė asmeniui, kuris lytiškai santykiavo ar kitaip tenkino lytinę aistrą su jaunesniu negu šešiolikos metų asmeniu, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių.

Nustatyta, kad teismo posėdžio metu nukentėjusysis D. S. paaiškino, kad 2012-03-09 Nemuno saloje bendravo su D. J., vaikščiojo, kalbėjosi, D. J. paklausė ar jis nori ką išbandyti, jis atsakė, kad nori pasibučiuoti. Tada abu pasibučiavo, kišdami liežuvius į burnas, kiek kartų bučiavosi, nepamena, tačiau bučiavosi kelis kartus. 2012-03-20 su D. J. buvo prie Lampėdžių karjero, prieš ten važiuodami, susitiko toje pat aikštelėje, prie Milikonių kalno. Automobilyje jis pats nusimovė kelnes, parodė lytinį organą. D. J. pradėjo masturbuoti jo lytinį organą, tai jam buvo pirmas kartas. Tuo pačiu metu bučiavosi su D. J., abu kišdami į burnas vienas kitam liežuvius, tai darė savo valia, tuo metu jautė malonumą.

Nukentėjusysis analogiškus parodymus davė ir ikiteisminio tyrimo metu (3 t., b. l. 122-124), jo parodymai yra nuoseklūs, logiški ir vieni kitus papildantys. Nukentėjusiojo parodymus taip pat patvirtina ir Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas, kuriuo nustatyta, kad tiriamasis iš esmės pakartojo anksčiau duotus savo parodymus, jog su D., kuriam yra 28 metai, buvo masturbacija, glamonės (3 t., b. l. 186). Taip pat nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir liudytoja psichologė V. N., nurodydama, jog D. S. pasakojo apie tai, kad meilė būna ir tarp berniukų, o D. J. jį bučiavo į lūpas bei masturbavo jam lytinį organą. Nukentėjusiojo atstovė V. S. nurodė, jog D. S. jai pasakojo apie tai, kad D. J. lietė jo lytinį organą, tuos pačius veiksmus jis atliko ir jiems susitikus antrą kartą (4 t., b. l. 1). Liudytojos R. R. parodymai patvirtino aplinkybę, kad D. S. buvo apklaustas ir jo parodymams įtakos jo motina V. S. nedarė.

Nors nuteistasis D. J. ir neigė, kad lietė nukentėjusiojo lytinius organus ir nurodė, kad jų nedirgino, nei per rūbus, nei apnuogintus, nei rankomis, nei kitokiu būdu, o taip pat nesibučiavo, nesiglamonėjo, tačiau byloje surinktų įrodymų visuma teismui nekelia jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad D. J. 2012-03-20 laikotarpiu nuo 17 val. iki 18 val. ranka lietė bei dirgino D. S. apnuogintą lytinį organą, bučiavo D. S. į lūpas, įvesdamas jam į burną liežuvį, t. y. tenkino lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu su jaunesniu nei 16 metų asmeniu.

Nuteistasis D. J. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismo nuosprendyje nurodytas nuteistojo veiksmas atliktas pagal pačio nukentėjusiojo prašymą, kurį teismas laikė nuteistojo lytinės aistros tenkinimu – bučiavo į lūpas, įvesdamas nukentėjusiajam liežuvį į burną. Nustatytas teismo lytinis sąlytis liežuvio įvedimas į burną išoriškai nepanašus į natūralų oralinį arba analinį lytinį santykiavimą, kadangi veiksmai nesusiję nei su nukentėjusiojo, nei su nuteistojo lytiniais organais. Asmens bučiavimas yra fizinis kontaktas tarp asmenų, tačiau neturintis lytinio sąlyčio.

Kolegija pažymi, kad lytinės aistros tenkinimas yra ir skirtingų lyčių ar tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan., tačiau ši formuluotė nenustato konkrečių lytinės aistros tenkinimo kitokio fizinio sąlyčio būdais ribų, šis sąrašas nėra baigtinis.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos BK 151¹ str. 1 d. dispozicijoje yra nurodoma atsakomybė už lytinės aistros tenkinimą, tačiau joje nėra imperatyviai nurodoma, kad kitoks fizinis sąlytis privalo būti liečiant bent vieno iš asmenų lytinius organus. Pagrindinė šio straipsnio sąlyga yra tai, kad kaltininkas tenkina savo lytinę aistrą fizinio sąlyčio būdu, taigi ši aplinkybė turi esminę reikšmę kvalifikuojant minėtą nusikalstamą veiką. Iš anksčiau aptartų byloje esančių įrodymų akivaizdžiai matyti, kad nuteistasis D. J. siekė tenkinti savo lytinę aistrą, tai darė su jaunesniu nei 16 metų asmeniu, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad nukentėjusiojo bučiavimas į lūpas įvedant liežuvį į burną šiuo atveju yra lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu. Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nusikalstamos veikos, D. J. padarytos 2012-03-09 ir 2012-03-20, kvalifikuotinos kaip viena tęstinė nusikalstama veika, kadangi kaltinamasis savo lytinę aistrą tenkino su vienu ir tuo pačiu asmeniu. Taigi apeliantas nuteistas už visumą veiksmų (bučiavimas į lūpas, įvedant liežuvį į burną, ranka lietimas bei dirginimas nukentėjusiojo apnuoginto lytinio organo) tenkinant lytinę aistrą, kas sudaro nusikaltimo, numatyto BK 151¹ str. 1 d., sudėtį. Pažymėtina, kad tęstine nusikalstama veika laikoma tokia, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, kiekvienas iš kurių, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios). Tęstinės nusikalstamos veikos esminė aplinkybė yra ta, kad atskirais nusikalstamos veikos epizodais įgyvendinamas vienas kaltininko sumanymas, tęstinę veiką sudarantys nusikalstami veiksmai pažeidžia tą patį nusikalstamos veikos objektą ir kvalifikuojami pagal vieną ir tą patį BK specialiosios dalies straipsnį. Tuomet padarytos nusikalstamos veikos epizodai laikomi nusikalstamos veikos sudėtinėmis dalimis, siekiant vieningo rezultato. Teismų praktikoje panašaus pobūdžio bylose laikoma, kad jei asmuo per tam tikrą laikotarpį kelis kartus lytiškai santykiauja arba kelis kartus tenkina lytinę aistrą su tuo pačiu nukentėjusiuoju prieš jo valią esant vieningai tyčiai, keli lytiniai santykiavimai arba keli lytinės aistros tenkinimo veiksmai vertinami kaip vienas tęstinis nusikaltimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju D. J. veiksmus jungė vieninga tyčia, jo veiksmai buvo susieti vieningo sumanymo tenkinti lytinę aistrą su tuo pačiu jaunesniu nei 16 metų asmeniu, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai kvalifikavo veiksmus kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai atmetė prašymą apklausti VšĮ Šeimos instituto specialistų išvadą surašiusias specialistes. Šis argumentas nepagrįstas, nes specialistes būtina kviesti tik tuo atveju, kai išvada yra neišsami, ar neaiški, o šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Todėl konstatuojama, kad prašymas atmestas pagrįstai.

Esant šioms aplinkybėms nuteistojo D. J. apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.

Dėl D. M. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinio skundo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad dalyje dėl Lietuvos Respublikos BK 309 str. 2 d. kaltinimas D. M. neįrodytas, todėl D. M. atžvilgiu turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Minėta nusikalstama veika yra padaroma tik tiesiogine tyčia, o tai reiškia, kad kaltininkas šiuo atveju turi suvokti ne tik tai, kad jis įsigyja, gabena ir laiko pornografinio turinio dalykus, bet ir tai, jog tuose pornografinio turinio dalykuose vaizduojamas būtent vaikas arba asmuo pateikiamas kaip būtent vaikas. Teigia, kad byloje neįrodyta, jog jis būtų suvokęs, kad kaltinime minėtuose pas jį policijos aptiktuose pornografinio turinio dalykuose vaizduojamas būtent vaikas arba asmuo pateikiamas kaip būtent vaikas. Pats kaltinamasis D. M. byloje parodė nesuvokęs, jog minėtuose įrašuose vaizduojami vaikai.

Konstatuojama, kad Lietuvos Respublikos BK 309 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tas, kas pagamino, įgijo, laikė, demonstravo, reklamavo, siūlė arba platino pornografinio turinio dalykus, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo, pateikiamas kaip vaikas, arba pasinaudodamas informacinėmis ir ryšių technologijomis ar kitomis priemonėmis įgijo ar suteikė prieigą prie pornografinio turinio dalykų, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo, pateikiamas kaip vaikas, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

Lietuvos Respublikos BK 309 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaryta veikiant tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta, kad pagamina, įsigyja, laiko, demonstruoja, reklamuoja arba platina pornografinio turinio dalykus, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, ir nori taip veikti. Laikymu pripažintinas bet koks disponavimas tokiu dalyku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-320/2011).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nuteistojo kaltė įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 309 straipsnio 2 dalyje, įrodyta paties D. M. parodymais pirmosios instancijos teisme, kur jis parodė, kad iki 2012-05-15, 9.55 val., įsigijo 6 įvairių pavadinimų pornografinio turinio kompiuterines vaizdo duomenų bylas, kuriose vaizduojami vaikai arba asmenys pateikiami kaip vaikai (iki 18 metų amžiaus), ir šias vaizdo duomenų bylas laikė savo mobiliojo ryšio telefono „Sony Ericsson K550i“, IMEI 35433302487002165, atmintyje, iki tol, kol jo gyvenamojoje vietoje, esančioje Krivių g. 6-5, Vilniuje, nusikalstama veika buvo nustatyta policijos pareigūnų, atlikusių kratą. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR TM Medicinos kriminalistikos laboratorijos specialisto išvadoje Nr. MK-O 74/12(01) nustatyta, kad tyrimui pateiktoje pornografinio turinio medžiagoje, 2012-05-15 kratos metu rastoje paimtame mobiliojo ryšio telefone, priklausančiame D. M., vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, t. y. iki 18 metų amžiaus: 7 tiriamojoje dalyje išvardintuose failuose (3 t., b. l. 70-72). Nusikalstama veika taip pat įrodyta 2012-05-17 apžiūros protokolu, iš kurio matyti, kad apžiūrint D. M. mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson K550i“ buvo nustatyta, jog telefone yra vaizdo įrašai ir nuotraukos, kuriuose pavaizduoti vyriški lytinai organai, apnuoginti asmenys, masturbacijos veiksmai, oralinis lytinis aktas tarp dviejų visiškai apnuogintų jaunuolių. Taip pat apžiūrėta susirašinėjimų SMS žinutėmis istorija, užrašų knygutėje turimi kontaktai, kurie atspausdinti ir pridėti prie bylos, vaizdo įrašai ir nuotraukos įrašytos į CD kompaktinę plokštelę (2 t., b. l. 76-112). Šiuos duomenis teismas pagrįstai laikė įrodymais, nes jie gauti įstatymo nustatyta tvarka, teisėtais būdais ir nepažeidžiant įrodymų liečiamumo bei leistinumo principų.

Nuteistasis D. M. apeliaciniame skunde visiškai pakeičia savo poziciją ir nurodo nesupratęs, kad telefone esančiuose vaizdo įrašuose yra vaizduojami vaikai ar asmenys pateikiami kaip vaikai, tačiau toks nuteistojo pozicijos pakeitimas apeliacinės instancijos teisme laikytinas gynybine versija, siekiant išvengti savo atžvilgiu baudžiamosios atsakomybės, kadangi šio paaiškinimo nepatvirtina jokia kita byloje esanti medžiaga, priešingai – apelianto nurodomą versiją paneigia.

Apeliaciniame skunde prašoma skirti laisvės apribojimo bausmę, nenustatant D. M. papildomų apribojimų dėl šių priežasčių: jis iki šiol niekada nebuvo teistas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, iki jo sulaikymo ir suėmimo dirbo, o po to, kai jam šioje byloje buvo sušvelninta kardomoji priemonė, – ir iki šiol tebedirba Lietuvos dailės muziejuje.

Konstatuojama, kad laisvės apribojimas yra viena iš vidutinio griežtumo bausmių rūšių, kurios esmę sudaro terminuotas įstatymo ir teismo nustatytų pareigų (draudimų ir įpareigojimų) taikymas nuteistajam. Lietuvos Respublikos BK 48 str. 4 d. nustatyta, kad asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, teismas gali nustatyti vieną ar kelis draudimus bei įpareigojimus.

Pirmosios instancijos teismas D. M. už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 151¹ str. 1 d., padarymą paskyrė 1 (vienų) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 23 val. iki 6 val. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra jokių duomenų, dėl ko nuteistasis negalėtų laikytis šio teismo įpareigojimo, jis laikytinas proporcingu siekiant įgyvendinti paskirtos bausmės tikslus, todėl naikinti šį teismo įpareigojimą teisinio pagrindo nėra. Pažymėtina ir tai, kad teismas nagrinėjamu atveju paskyrė tik vieną iš BK 48 str. 6 d. numatytų įpareigojimų, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad šio įpareigojimo paskyrimas būtų akivaizdžiai per griežtas. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo paskiriant laisvės apribojimo bausmę nenustatyti nei draudimų, nei įpareigojimų.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BK 63 straipsnio 3 dalies pagrindu subendrinęs bausmes, skirtas už nusikaltimus (BK 151¹ str. 1 d. ir BK 309 str. 2 d.), teismas paskyrė bausmę laisvės apribojimą 1 (vieniems) metams 2 (dviem) mėsiams ir 10 MGL (1300 litų) dydžio baudą. Nustatydamas galutinę subendrintą bausmę teismas nenurodė, kad skiria įpareigojimą. Tačiau šiuo klausimu apeliacinių skundų negauta, todėl apeliacinės instancijos teismas sunkinti nuteistojo padėties ir keisti nuosprendžio negali.

Apeliantas prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Taip pat prašo pripažinti lengvinančia aplinkybe ir tai, jog D. M. atsiprašė nukentėjusiojo ir jo įstatyminės atstovės (motinos), tai jis padarė ne tik žodžiu teismo posėdyje, bet ir dar iki bylos teisminio nagrinėjimo, pasiųsdamas atitinkamą savo atsiprašymo raštą nukentėjusiajam ir jo motinai.

Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kurią prašo taikyti apeliantas, apibūdina objektyvias nusikalstamos veikos padarymo prielaidas, psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Pagal teismų praktiką, provokuojančiu pripažįstamas nukentėjusiojo elgesys, kuris suformuoja kaltininko vidines paskatas (motyvą) padaryti nusikalstamą veiką. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2010). Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos veikos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį.

Iš provokuojančio ir rizikingo elgesio analizės matyti, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo D. S. elgesys neatitinka tokio elgesio požymių. Šiame punkte numatyta lengvinanti aplinkybė gali būti taikoma tuomet, kai nukentėjusysis nesiekia ir nenori, kad jo atžvilgiu būtų padaryta nusikalstama veika, tačiau savo veiksmais sukuria tokią situaciją, kuri paskatina kaltininką daryti nusikalstamą veiką prieš jį. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis D. S. pats ieškojo santykių su vyrais, tai darė savo valia, niekieno neverčiamas, D. M. darant nusikalstamą veiką jis jautė malonumą, todėl negalima teigti, kad jis elgėsi rizikingai ar provokuojančiai minėtos atsakomybę lengvinančios aplinkybės prasme. Lietuvos Respublikos BK 151¹ str. 1 d. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už lytinės aistros tenkinimą su jaunesniu nei 16 metų asmeniu, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių, iš ko galima daryti išvadą, jog ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik kaltininko ir nukentėjusiojo bendru sutarimu, nesant prievartos. Baudžiamasis įstatymas kriminalizuoja pilnamečio asmens lytinės aistros tenkinimą su jaunesniu nei 16 metų asmeniu, o pats faktas, kad asmuo, nesulaukęs 16 metų amžiaus, su tuo sutinka, yra būtinasis minėto straipsnio dispozicijos požymis, ir tai negali būti pripažįstama atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Lietuvos Respublikos BK 59 str. 2 d. nustatyta, kad teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes, t. y. aplinkybes, kurios parodo mažesnį padarytos nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą. Teismų praktikoje tokiomis aplinkybėmis pripažįstama sunki liga, nepriekaištingas elgesys, išlaikytiniai, jaunas amžius ir pan. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju apelianto nurodoma aplinkybė, kad D. M. atsiprašė nukentėjusiojo ir jo įstatyminės atstovės, tai jis padarė tiek žodžiu teismo posėdyje, tiek ir iki bylos teisminio nagrinėjimo, pasiųsdamas atitinkamą savo atsiprašymo raštą nukentėjusiajam ir jo motinai, patvirtina aplinkybę, kad jis nuoširdžiai gailisi padaręs nusikaltimą. Iš nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę D. M., teismas pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino kaltu padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Taigi atsiprašymas apima nuoširdų gailėjimąsi, nes jis kritiškai vertino savo elgesį ir stengėsi sušvelninti jo padarinius. Kadangi prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis yra teismo pripažinta lengvinančia aplinkybe, todėl nėra pagrindo dar kartą šią aplinkybę pripažinti.

Apeliantas taip pat prašo nekonfiskuoti D. M. mobiliojo ryšio telefono „Sony Ericsson K550i“, taip pat asmeninio stacionaraus kompiuterio sisteminio bloko „Patent No. 122259“, kadangi mano, kad tokio pobūdžio turto pripažinimas nusikalstamos veikos darymo priemonėmis nėra teisingas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio 2 dalies prasme nusikalstamos veikos įrankiu pripažįstami daiktas ar priemonė, kuriuos kaltininkas tiesiogiai naudoja darydamas nusikalstamą veiką.

Nusikaltimo padarymo priemonė – daiktas (įtaisas, įrenginys, mechanizmas, prietaisas ir kt. materialus daiktas), kuris pats nenaudojamas darant nusikalstamą veiką, tačiau ją palengvina arba sudaro materialias sąlygas nusikalstamiems veiksmams atlikti. Spręsdamas, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone, teismas įvertina šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymiams realizuoti.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 72 str. 1 d., 2 d., pagrįstai konfiskavo nuteistojo D. M. mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson K550i“ ir asmeninio stacionaraus kompiuterio sisteminį bloką „Patent No. 122259“, nes kietasis diskas yra kompiuterio, o telefono atmintis yra telefono, kaip įrenginio, vidinė sudedamoji dalis, kaip ir daugelis kitų įrenginį sudarančių dalių, o ne pats įrenginys. Kompiuterį ar telefoną, kaip įrenginį, sudaro labai daug komponentų, kurie tarpusavyje sąveikauja, todėl apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad D. M. nusikaltimo priemonės buvo ne kompiuterio kietieji diskai ar mobiliojo telefono atmintis, o būtent mobiliojo ryšio telefonas ir kompiuteris (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-284/2013).

Esant šioms aplinkybėms gynėjo apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, todėl jie atmestini.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendyje padarytos išvados dėl nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, nuteistųjų kaltės, paskirtų bausmių, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais, civilinių ieškinių ir daiktinių įrodymų klausimas išspręstas tinkamai, todėl nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o naikinti ar keisti jį apeliacinių skundų motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Prokuroro Dariaus Jakučio, nuteistojo D. J. ir nuteistojo D. M. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkė Danguolė ŠiugždinytėTeisėjai Giedrius EndriukaitisAlgirdas Jaliniauskas