Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rimo Švirino,

viešame teismo posėdyje, apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. V. apeliacinį skundą, dėl Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2018 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 straipsnio 2 dalį (2017 m. liepos 20 d.) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 1 (vienam) mėnesiui;

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2017 m. rugpjūčio 12 d.) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams;

pagal BK 245 straipsnį (2017 m. rugpjūčio 12 d.) areštu 60 (šešiasdešimčiai) parų;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 bei 3 dalimis paskirtosios bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu prie griežčiausios bausmės 1 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2017 m. rugpjūčio 12 d.), pridėta 1 metų ir 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2017 m. liepos 20 d.) ir 60 parų arešto bausmė pagal BK 245 straipsnį, prieš tai, vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, kuriuo viena diena laisvės atėmimo prilyginama vienai arešto parai, pakeitus į 60 dienų arba 2 mėnesius laisvės atėmimo, T. V. skirtas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta 1/3 (viena trečiąja) dalimi, tai yra 10 (dešimčia) mėnesių ir T. V. paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi prie šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės pridėti visiško sudėjimo būdu Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 23 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) paskirta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 2 (dviem) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 65 straipsniu, 66 straipsniu, BPK 140 straipsnio 9 dalimi į bausmę įskaitytas laikinas sulaikymas nuo 2017 m. liepos 20 d. 19.30 val. iki 2017 m. liepos 21 d. 14.28 val., 1 (viena) diena.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš T. V. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai priteisti 34,59 Eur (trisdešimt keturi eurai 59 ct) žalos atlyginimui.

Kardomosios priemonės, 2017 m. liepos 21 d. nutartimi paskirtas įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios ir nesiartinti prie nukentėjusiosios arčiau nei 100 metrų atstumu bei 2017 m. rugpjūčio 20 d. nutarimu paskirtas rašytinis pasižadėjimas neišvykti – iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos palikti galioti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

T. V. Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2018 m. vasario 21 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 2 dalį, 245 straipsnį, už tai, kad jis 2017 m. liepos 20 d., apie 18.00 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,72 promilių girtumas), tarpusavio konflikto dėl asmeninių priežasčių metu, tyčia mažiausiai tris kartus sudavė ranka į galvą bei pagriebęs rankomis už plaukų išrovė kuokštą plaukų savo sugyventinei (asmeniui, su kuriuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos) I. K., t. y. smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui.Be to, jis, 2017 m. rugpjūčio 12 d., apie 16.30 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), šeimyninio konflikto metu, tyčia mažiausiai keturis kartus garso kolonėle sudavė į galva savo sugyventinei (asmeniui, su kuriuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos) I. K., tuo padarė jai muštinę žaizdą viršugalvyje - nežymų sveikatos sutrikdymą, nes dėl tokio pobūdžio sužalojimų sveikata sutrikdoma mažiau nei 10 dienų, t. y. smurtaudamas nežymiai sužalojo savo šeimos narį.Be to, jis, žinodamas, jog Marijampolės AVPK Jurbarko r. PK atliekamame ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) 2017 m. liepos 21 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo nutartimi jam yra paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu, kuria jis yra įpareigotas laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), ir nesiartinti prie smurtą nuo jo patyrusios nukentėjusiosios I. K. ne mažesniu kaip 100 metrų atstumu, iki bylos, kurioje jis įtariamas 2017 m. liepos 20 d. smurtavęs artimoje aplinkoje prieš savo sugyventinę I. K., tyrimo ir nagrinėjimo pabaigos, tyčia nevykdė teismo sprendimo (nutarties, nesusijusios su bausme), kuriuo buvo siekiama apsaugoti I. K. nuo galimo T. V. smurto prieš ją, 2017 m. rugpjūčio 12 d. ryte jis atėjo pas I. K. į jos namus, esančius (duomenys neskelbtini), su ja girtavo, o apie 16.20 val., toje pačioje vietoje, vėl smurtavo prieš savo sugyventinę I. K., t. y. šeimyninio konflikto metu, tyčia mažiausiai keturis kartus sudavė I. K. į galvą su rankoje turėta garso kolonėle, tuo I. K. padarydamas muštinę žaizdą viršugalvyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, dėl ko Marijampolės AVPK Jurbarko r. PK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje. Skundu apygardos teismui nuteistasis T. V. prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. vasario 21 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nuteistasis nurodo, jog apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi apskritai baudžiamasis procesas buvo pradėtas nepagrįstai, nes pareiškimas buvo priimtas iš neblaivios nukentėjusios, taip pat apklausiama apie įvykį nukentėjusioji buvo neblaivi. Be to nukentėjusios parodymai nebuvo nuoseklūs, jie kito ir dėl to neaišku, kuriais parodymais vadovavosi apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį. Skunde nurodo ir tai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu davė tokius parodymus, kokius jam nurodė duoti pareigūnas, todėl jie yra neatitinkantys tikrovės. Skunde nurodoma, kad apylinkės teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad jam yra nustatytas psichikos sutrikimas, tačiau jis yra negydomas, o dėl jo padarytų veikų būtent yra kalta sutrikusi psichika. Mano, kad jis turėtų būti pripažintas ribotai veiksniu, dėl to jam nebuvo galima skirti tokios griežtos bausmės. Nurodo, kad apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepaisė bausmių skyrimo taisyklių ir paskyrė akivaizdžiai per griežtas bausmes jo padarytų nusikalstamų veikų kontekste, taip pat nebuvo įvertinta ir tai, jog jis kaltu prisipažino pilnai. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo advokatas gynėjas V. K. palaikė apeliacinio skundo argumentus, o prokurorė prašė apeliacinio skundo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą. Nuteistojo T. V. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.Įrodymų vertinimo taisykles baudžiamajame procese reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Šio straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Šios baudžiamosios bylos kontekste paminėtina, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė aukščiau aptarto teisinio reguliavimo, kad netinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir todėl priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai įvertino visus byloje esančius įrodymus, kurie neabejotinai patvirtino, kad T. V. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir tokiu būdu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį apelianto atžvilgiu. Šioje baudžiamojoje byloje visi surinkti įrodymai buvo įvertinti kompleksiškai, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, juos palygino tarpusavyje bei kitų byloje esančių duomenų kontekste. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymu, duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo priimančio baigiamąjį aktą prerogatyva. Skundžiamame nuosprendyje aiškiai ir motyvuotai išdėstyti argumentai, kurių pagrindu apelianto atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliaciniame skunde nurodytų skundo argumentų kontekste, nėra jokio teisinio pagrindo. Tai, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas netenkino apelianto subjektyvių lūkesčių, nėra ir negali būti pagrindu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį vertinti kaip nepagrįstą bei neteisėtą. Atsižvelgtina į tai, kad pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pagal Lietuvos Respublikos Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje 2011 m. gegužės 26 d. įstatymo Nr. XI-1425 (toliau – Įstatymas), 2 straipsnio 1 dalį artima aplinka, tai aplinka, kurią sudaro asmenys, siejami arba praeityje sieti santuokiniais, partnerystės, svainystės ar kitais artimais ryšiais, taip pat asmenys, kartu gyvenantys ir tvarkantys bendrą ūkį.Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė, kad baudžiamasis procesas, nagrinėjamu atveju buvo pradėtas nepagrįstai, kadangi nukentėjusioji įvykio metu buvo neblaivi ir policijos pareigūnai negalėjo priimti iš jos pareiškimo bei apklausti. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje esančius duomenis, su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Pagrindžiant šią išvadą pažymėtina, kad vadovaujantis Įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi gavę pranešimą apie smurtą artimoje aplinkoje, policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą arba patys būdami to įvykio liudininkai, užrašo duomenis apie smurto artimoje aplinkoje faktą bei pradeda ikiteisminį tyrimą. Smurtą patyręs asmuo skundo neteikia. Remiantis baudžiamosios bylos duomenimis, byloje esantis Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyresniojo tyrėjo V. B. tarnybinis pranešimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjo patvirtina faktą, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, dėl įvykio vykusio 2017 m. liepos 20 d., buvo pradėtas gavus pranešimą ir policijos pareigūnams fiksuojant faktines aplinkybes įvykio vietoje nepaisant to, kad nukentėjusioji I. K. įvykio metu buvo neblaivi (nustatytas 2,08 promilių girtumas) (b. t. 1, b. l. 12). Analogiškai ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal požymius nusikalstamos veikos numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, dėl 2017 m. rugpjūčio 12 d. įvykio (b. t. 1, b. l. 5, 6). Esant šioms aplinkybėms akivaizdu, kad tai, jog nukentėjusioji I. K. tiek įvykio vykusio 2017 m. liepos 20 d., tiek ir 2017 m. rugpjūčio 12 d. metu buvo neblaivi, nesudarė pagrindo policijos pareigūnams nepradėti ikiteisminio tyrimo dėl smurto artimoje aplinkoje. Tuo labiau, kad šiuo atveju remiantis Įstatymo nuostatomis nukentėjusio asmens pareiškimas nėra reikalingas. Be to BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, jog ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką, tuo tarpu aptariamo straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, jog ikiteisminis tyrimas gali būti pradedamas ir prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. Pažymėtina ir tai, jog BPK 167 straipsnio 1 dalis reglamentuoja ikiteisminio tyrimo pradžią tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, tačiau šis straipsnis išskiria tik kai kurias BK numatytas nusikalstamas veikas, tarp kurių BK 140 straipsnio 2 dalis nenumatyta. Esant tokiam teisiniam reguliavimui neabejotina, kad šiuo atveju baudžiamasis procesas vyko nepažeidžiant procesinių baudžiamojo įstatymo nuostatų. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jis davė netikslius parodymus kaip ir nukentėjusioji I. K., kadangi kaip nuteistasis nurodė apeliaciniame skunde, jiems abiems pareigūnai darė spaudimą, tačiau, nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, nei nuteistasis, nei nukentėjusioji BPK nustatyta tvarka pareigūnų veiksmų neskundė. Taip pat nesikreipė ir į prokurorą, siekdami apginti savo pažeistas teises, todėl šie skundo argumentai laikytini tik deklaratyviais ir dėl šios priežasties plačiau nekvestionuojami. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nuteistasis T. V. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, ką iš esmės nurodė ir apeliaciniame skunde, todėl jo parodymus vertinti kaip neatitinkančius bylos faktinių aplinkybių, teisinio pagrindo nėra. Tuo tarpu nukentėjusioji apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu keitė savo parodymus, tik siekdama padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės, kad po smurto panaudojimo faktų, ji nuteistajam atleido ir pretenzijų neturi. Šie nuteistojo ir nukentėjusios parodymai tik patvirtina, kad parodymus abu proceso dalyviai keitė tik siekdami pakreipti baudžiamąjį procesą jiems palankia linkme. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad abejoti pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais nukentėjusios ir nuteistojo parodymais pagrindo nėra, juo labiau juos pagrindžia kiti baudžiamojoje byloje esantys duomenys. Šių aplinkybių kontekste pažymėtina ir tai, kad remiantis nagrinėjamoje baudžiamoje byloje užfiksuotų duomenų visuma neabejotina, kad nuteistojo neteisėti veiksmai nukentėjusios atžvilgiu atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Pagrindžiant šią išvadą atkreiptinas dėmesys į tai, kad smurto panaudojimo faktą prieš I. K. 2017 m. liepos 20 d. ir 2017 m. rugpjūčio 12 d. neabejotinai patvirtina baudžiamojoje byloje esantys bei aukščiau aptarti tarnybiniai pranešimai, kurių pagrindu buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai (b. t. 1, b. l. 1, 5, 6), 2017 m. liepos 20 d. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariato V. U. tarnybinis pranešimas dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo (b. t. 1, b. l. 25-26). Taip pat smurto panaudojimo faktą patvirtina ir 2017 m. rugpjūčio 29 d. apžiūros protokolas, kuriuo buvo apžiūrėtas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyr. tyrėjo V. B. pateiktas vaizdo įrašas, darytas 2017 m. liepos 20 d. atvykus į įvykio vietą (duomenys neskelbtini) Jame užfiksuota, jog vaizdo įraše matyti, kaip nukentėjusioji I. K., atvykusiems policijos pareigūnams parodo vietas, kurios buvo sužalotos T. V. veiksmais (b. t. 1, b. l. 36-37), šias aplinkybes patvirtina ir nukentėjusios 2017 m. liepos 20 d. skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą stenograma, iš kurios matyti, jog ji nurodė, kad ją sumušė sugyventinis, prieš tai išdaužęs namo langą (b. t. 1, b. l. 41-42). Šias aplinkybes nuteistasis betarpiškai patvirtino apklausiamas pirmosios instancijos teisimojo posėdžio metu. Baudžiamojoje byloje taip pat yra pateikta 2017 m. rugpjūčio 12 d. I. K. skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą išklotinė, iš kurios matyti, jog ji nurodė, kad sugyventinis jai praskėlė galvą garso kolonėle (b. t. 1, 118-119), tuo tarpu nuteistasis pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino faktą, kad 2017 m. rugpjūčio 12 d. nukentėjusiajai garso kolonėle sudavė į galvos sritį. Sveikatos sutrikdymo mastą, kurį patyrė I. K., patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Jurbarko poskyrio 2017 m. rugpjūčio 30 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Joje nurodyta, kad I. K. nustatyta muštinė žaizda viršugalvyje ir nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o trauma galėjo būti padaryta 2017 m. rugpjūčio 12 d. (b. t. 1, b. l. 111). Prieš pateikiant specialistui atlikti objektų tyrimą, I. K. buvo pakeitusi savo duotus parodymus, nurodydama, kad galvą susitrenkė į spintelę, tačiau byloje neabejotinai nustatyta, kad toks situacijos pateikimas pakito tik todėl, jog I. K. siekė T. V. padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės. Specialisto išvadoje nėra nei paneigta, nei patvirtinta, kad I. K. galėjo susižaloti galvą atsitrenkdama į spintelę, tačiau konstatuota, kad sužalojimas padarytas kietu buku daiktu. Visų šių duomenų kontekste teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nuteistojo T. V. atžvilgiu dėl padarytų nusikalstamų veikų 2017 m. liepos 20 d. bei 2017 m. rugpjūčio 12 d., tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus, kurie neabejotinai patvirtina, kad nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Tokiu būdu apylinkės teismas pagrįstai T. V. pripažino kaltu dėl smurto panaudojimo prieš nukentėjusiąją I. K. (du epizodai). Abejoti tokiu apylinkės teismo sprendimu, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo, tuo labiau, kad nuteistasis T. V. savo kaltę dėl nusikalstamų veikų patvirtino pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. Faktines aplinkybes patvirtino ir nukentėjusioji I. K., be to ir apeliaciniame skunde pats nuteistasis nurodė, jog jo agresyvus elgesys galėjo būti alkoholio vartojimo bei psichinio sutrikimo pasekmė. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė, kad jis turi psichikos sutrikimų, susijusių su alkoholio ir kitų stimuliantų vartojimu, tačiau teisėjų kolegija, remiantis baudžiamosios bylos duomenimis, nenustatė, kad T. V. būtų pripažintas neveiksniu ar ribotai veiksniu, kas galėtų suponuoti į baudžiamosios atsakomybės negalimumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamojoje byloje esantis Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2017 m. lapkričio 28 d. – gruodžio 18 d. ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad T. V. yra konstatuoti psichikos ir elgesio sutrikimai, tačiau veikos padarymo metu jis nebuvo laikinoje liguistoje būsenoje ir suvokė savo veiksmų pobūdį bei gebėjo juos valdyti. Priverstinio pobūdžio medicininio pobūdžio priemonių taikymas nerekomenduojamas (b. t. 2, b. l. 153-156). Be to, priešingai nei nuteistasis teigia apeliaciniame skunde laisvės atėmimo bausmė neužkerta kelio kreiptis dėl tinkamos medicininės pagalbos ir reikalingo gydymo, kadangi vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 175 straipsnio 1 dalimi laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji, sergantys priklausomybės nuo alkoholio, narkotinių arba psichotropinių medžiagų ligomis, jų rašytiniu pageidavimu gali būti gydomi nuo šių ligų laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu. Tokio teisinio reguliavimo plotmėje yra akivaizdu, kad nuteistasis net ir atlikdamas jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, manydamas, kad jam reikalingas gydymas, gali savanoriškai kreiptis, kad jam būtų suteikta reikiama pagalba, kad galimi psichikos sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, kuriuos nurodė nuteistasis ir patvirtino ekspertinė išvada, būtų tinkamai gydomi. Pagal BK 245 straipsnį atsako tas, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės pagal BK 245 straipsnį taikymo klausimą, būtina įvertinti ir tai, ar veika, kuria nevykdomas teismo sprendimas, nesusijęs su bausme, yra pavojinga, nes, kaip ne kartą išaiškinta teismų praktikoje, baudžiamoji atsakomybė neturėtų kilti dėl kiekvieno tokio sprendimo nevykdymo fakto ir kad turėtų būti konstatuotas veikos pavojingumas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-285-222/2016). Iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog Jurbarko rajono apylinkės teismas 2017 m. liepos 21 d. nutartimi paskyrė T. V. kardomąją priemonę – įpareigojimą gyventi skyriumi nuo nukentėjusios I. K. ir nesiartinti prie nukentėjusios ne mažesniu kaip 100 metrų atstumu (b. t. 1, b. l. 80). Šiuo atveju T. V. buvo paskirti įpareigojimai nesusiję su bausmę, siekiant apsaugoti jo sugyventinę I. K. nuo pakartotino smurto jos atžvilgiu ir taip vykdant Įstatyme numatytus smurto aukų apsaugos tikslus. Nors šiuo atveju teismo paskirti įpareigojimai savo esme ir atitinka kardomąsias priemones, už kurių nevykdymą, baudžiamoji atsakomybė BK 245 straipsnio prasme nekylą, tačiau atsižvelgiant į šiuo atveju taikytų įpareigojimų paskirtį ir jų nevykdymo padarinius – BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos įvykdymas, visgi konstatuotina, jog apylinkės teismas pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį T. V. atžvilgiu, pripažindamas jį kaltu pagal BK 245 straipsnį. Įstatymo nuostatos įpareigoja atitinkamas institucijas skirti smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemones, kurios ir buvo taikytos T. V., tačiau jis nors ir žinojo apie jam teismo nutartimi paskirtus įpareigojimus, piktybiškai jų nesilaikė, todėl padarė naują nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju T. V. veiksmai susiję su teismo nutartimi paskirtų įpareigojimų nevykdymų, atitinka BK 254 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius ir yra tinkamai kvalifikuoti. Apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka ir su jam paskirtos bausmės dydžiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė - tai valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojanti nuteistojo teises ir laisves. Bausme valstybė siekia perauklėti nuteistąjį. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal BK kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK kodekso bendrosios dalies nuostatų. Šio straipsnio 2 dalis numato, jog skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę, jo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam T. V. bausmę, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 3 dalis) bei baudžiamąjį nusižengimą, kurį padarė veikiant tiesiogine tyčia (BK 12 straipsnis), taip pat atsižvelgta į tai, kad padarytos baigtos nusikalstamos veikos. Skiriant bausmę buvo įvertinti ir T. V. charakterizuojantys duomenys, kurie nuteistąjį apibūdina labiau kaip neigiamą nei teigiamą asmenybę – eilę kartų baustas administracine tvarka, duomenų apie baudų sumokėjimą nėra (b. t. 2, b. l. 22-30), ankščiau net vienuolika kartų teistas (b. t. 17-21), iš kurių ir dėl fizinio smurto panaudojimo, o nusikalstamas veikas dėl kurių apylinkės teismas nuteistojo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Be to apylinkės teismas įvertino atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, kad nuteistasis prisipažino įvykdęs nusikalstamas veikas, kad dėl jų padarymo nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip pat buvo įvertintos ir atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas bei apsvaigęs nuo alkoholio (BK 27 straipsnio 1 dalis, 60 straipsnio 1 dalies 9 ir 13 punktai). Visos šio aplinkybės neabejotinai patvirtina, jog T. V. padarytos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės, o įvykdytos jau susiformavusių antivisuomeninių nuostatų orientacijos rezultate. Taip pat pažymėtina ir tai, jog T. V. yra linkęs demonstruoti savo nihilistinį požiūrį į teisę ir bendrai visuomenėje vyraujančias moralės bei elgesio normas. Be to jis nėra linkęs paisyti teismo jo atžvilgiu parodyto pasitikėjimo ir net bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu bei taikomų įpareigojimų metu, darė naujas nusikalstamas veikas, kas apeliacinės instancijos teismo vertinimu itin neigiamai apibūdina nuteistąjį. Pažymėtina ir tai, kad kaip teisingai konstatavo apylinkės teismas, šiuo atveju negalima daryti išvados, kad bausmė nesusijusi su laisvės atėmimu pasiektu bausmei keliamus tikslus. Be to baudos skyrimas šiuo atveju nebūtų teisingas, kadangi nėra jokių duomenų, kad nuteistasis mokėtų jam administracine tvarka paskirtas baudas, taip pat nėra duomenų, kad nuteistasis T. V. turėtų pragyvenimo šaltinį, kuris teismui leistų nuspręsti, kad yra galimybė paskyrus bausmę – baudą, kad jis ją sumokėtų. Dėl visų šių priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmes už nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, pagrįstai skyrė griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, o už baudžiamąjį nusižengimą pagrįstai paskyrė, straipsnio sankcijoje numatytą, alternatyvią bausmę – areštą ir subendrinus bausmes pagrįstai paskirta galutinė reali laisvės atėmimo bausmė. Šiuo atveju apylinkės teismas proporcingumo ir teisingumo principų nepažeidė, paskirta subendrinta 3 metų ir 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra adekvati padarytų nusikalstamų veikų kontekste bei nėra nepagrįstai apsunkinanti nuteistojo teisinė padėties. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo nustatytos jokios aplinkybės, kurios teismo vertinimu galėtų būti laikomos išskirtinėmis ir suponuojančiomis nuteistajam paskirtos bausmės švelninimą, juo labiau, kad pritaikius BK 64¹ straipsnį nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu, o tai, kad paskirta galutinė subendrinta bausmė netenkina subjektyvių apelianto lūkesčių, neįpareigoja teismo išskirtinai švelninti nuteistojo teisinę padėtį, tuo labiau bausmės už padarytas nusikalstamas veikas skiriamos individualizuotai, įvertinus aplinkybių visumą. Visų šių duomenų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė motyvuotą ir pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį T. V. atžvilgiu, kad jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytai motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo T. V. apeliacinį skundą atmesti.