Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Kęstučio Jucio ir Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš E. B. G. K. priteista 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti, procesas dėl nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. K. pareikšto civilinio ieškinio dėl 1000 Lt žalos atlyginimo nutrauktas, tačiau šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2009 m. balandžio 26 d. ryte, tiksliai nenustatytu laiku, J. A. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas nukentėjusiosios G. K., gimusios (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl mažametystės, prieš jos valią, užgulęs mažametę nukentėjusiąją G. K. savo kūnu ant lovos, rankomis liesdamas jos krūtinę, glostydamas mažametės tarpkojį, savo lytiniu organu liesdamas bei trindamas G. K. lytinius organus bei vidinę šlaunų pusę, taip kitokio fizinio sąlyčio būdu tenkino lytinę aistrą su mažamete G. K., t. y. ją seksualiai prievartavo, kol G. K. pabėgo išlipdama per langą.

Apeliantas neigia seksualiai prievartavęs mažametę G. K..

Nesutikdamas su skundžiamame nuosprendyje išdėstytomis teismo išvadomis, apeliantas nurodo, kad G. K. neglostė, ant lovos prie jos atsisėdęs nebuvo, ją tik papurtė už peties, ji atsikėlė ir išlipo per langą. Teigia, kad ne pirmą kartą lankėsi pas J. A., G. K. pažinojo, tačiau niekuomet prie mergaitės nepriekabiavo. G. K. jį apkalbėjo ir tam įtakos turėjo jos tėvas.

Apelianto manymu, teismas netinkamai įvertino nukentėjusiosios parodymus. G. K. parodymai apie tai, jog jis (apeliantas), apie 5 min. buvo ją užgulęs, o vėliau ji iš po jo išlindusi ir pabėgusi per langą, neatitinka bylos aplinkybių. Nukentėjusioji nebūtų galėjusi iš po jo išlysti, kadangi apeliantas savo kūno sudėjimu yra daug stambesnis. G. K. parodymai patvirtina, jog mergaitės atžvilgiu prievarta nebuvo panaudota, ji laisvai judėjo ir išlipo per langą. Be to, nukentėjusiosios parodymus paneigia specialisto išvada Nr. G-669/09(04), kurioje nurodyta, jog G. K. kūne sužalojimų nerasta. Teismo išvada apie jo elgesį su mažamete neatitinka tikrovės. Jei jis būtų rankomis lietęs G. K. kūno dalis, tai būtų likę atitinkamų pėdsakų, tačiau jie nebuvo rasti.

Nuteistojo E. B. manymu, ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio bylos nagrinėjimo metu nepakankamai ištirtos įvykio aplinkybės, teismas nesivadovavo jo parodymais, jį apkaltindamas teismas apsiribojo nukentėjusiosios parodymais. Teismas neatsižvelgė į jo elgesį, gyvenimo būdą, konkrečiai į tai, kad niekuomet su vaikais nesielgė netinkamai, pats šeimoje augina 6 vaikus ir jais rūpinasi.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje E. B. gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. E. B. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

BK 150 straipsnio 4 dalis nustato atsakomybę už lytinės aistros tenkinimą su mažamečiu asmeniu prieš jo valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudojant fizinį smurtą, grasinant jį tuoj pat panaudoti ar kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška dėl mažametystės būkle, prieš jos valią kitokio fizinio sąlyčio būdu tenkino lytinę aistrą su mažamete G. K..

Nuteistasis E. B. nesutinka su nuosprendžio išvadomis, kad jis seksualiai prievartavo nukentėjusiąją G. K.. Iš esmės apeliantas skunde dėsto tokias pačias aplinkybes, kurios jau buvo tirtos pirmosios instancijos teismo ir dėl jų buvo motyvuotai pasisakyta skundžiamame nuosprendyje, t. y., kad G. K. neglostė, nebuvo atsisėdęs ant lovos, ją tik papurtė už peties, po ko ji atsikėlė ir išlipo per langą. Apelianto įsitikinimu, nukentėjusioji jį apkalbėjo ir įtakos tam turėjo jos tėvas, kuris pats buvo kaltinamas dėl mažamečių seksualinio prievartavimo.

Apelianto E. B. skundo argumentai yra paneigti byloje ištirtais įrodymais, teisėjų kolegija dėl jų vertinimo pasisakys šioje nutartyje neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos numatytose ribose, o teisminio bylos nagrinėjimo metu faktiniai duomenys tarpusavyje yra derinami, vadovaujantis loginėmis taisyklėmis. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė pagrindinius bylos aplinkybių teisminio nagrinėjimo objektus, pripažindamas, jog esminiu įrodymų šaltiniu pripažįstant E. B. kaltu dėl seksualinio nukentėjusiosios mažametės G. K. prievartavimo yra pastarosios parodymai, kurie esminėmis aplinkybėmis sutampa su kitais bylai reikšmingais duomenimis. Visose apklausose nukentėjusioji G. K. vienodai ir nuosekliai paaiškino įvykio aplinkybes, t.y. kad E. B. atsigulė šalia jos į lovą, laikė ją prispaudęs, ranka glostė jos tarpkojį, o nusimovęs sau kelnes, lytiniu organu vedžiojo jai tarp kojų. Apie tai, kas su ja atsitiko, nukentėjusioji papasakojo savo motinai J. K., o Radviliškio vaikų globos namuose – ir socialinei pedagogei R. T., jos apie šias aplinkybes davė parodymus teisme. Nukentėjusiosios G. K. artimieji – jos motina J. K., močiutė J. A. pabrėžė, kad G. K. nelinkusi meluoti ir nėra buvę, kad ji prisigalvotų nebūtų dalykų. Pažymėtina ir tai, kad G. K. kurį tai laiką buvo stebima specialistų, jai buvo atlikta teismo psichiatrinė-psichologinė ekspertizė ir išvadose nurodyta, kad nors ji ir nepasižymi tikslia vaizdine atmintimi, nes jai būdingas nežymus intelekto sutrikimas, tačiau ji taip pat nesugeba fantazuoti. Šios ekspertų išvados atitinka nukentėjusiosios artimųjų nurodytus jos charakterio bruožus ir patvirtina, kad mažametė nukentėjusioji teisingai nurodė jos atžvilgiu įvykdyto nusikaltimo aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai bei motyvuotai atmetė kaip nepagrįstus E. B. paaiškinimus, kad G. K. jį apkalbėjo, būdama įtakota savo tėvo S. K.. Byloje nustatyta, kad apie įvykį S. K. sužinojo iš savo žmonos J. K. ir savo iniciatyva pranešė apie tai į policiją. Po įvykio G. K. buvo apgyvendinta Radviliškio vaikų globos namuose, todėl jos bendravimas su tėvu buvo apribotas. Be to, byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad S. K. būtų turėjęs kokių tai pateisinamų priežasčių apkalbėti E. B..

Apeliantas taip pat ginčija teismo išvadą, jog jis buvo nukentėjusiąją užgulęs, bei teigia, kad ji nebūtų galėjusi iš po jo išlysti, kadangi jis savo kūno sudėjimu yra daug stambesnis, mergaitės atžvilgiu prievarta nebuvo panaudota, ji laisvai judėjo ir išlipo per langą. Šį skundo argumentą teisėjų kolegija vertina kaip apelianto subjektyvų įvykio aplinkybių suvokimą ir vertinimą bei mėginimą sau naudinga linkme traktuoti pagrįstas pirmosios instancijos teismo išvadas. G. K. savo parodymuose patvirtino, kad E. B. ji nustūmė nuo savęs ir pabėgo per langą. G. K. parodymams patikrinti buvo atliktas eksperimentas, jo metu pasitvirtino nukentėjusiosios parodymai apie tai, kokiu būdu ji pabėgo nuo E. B.. Skunde apeliantas taip pat nurodo, jog G. K. kūne sužalojimų nerasta, o „graibydamas“ mergaitę negalėjo nepalikti jos kūne pėdsakų. Atsakydama į šį argumentą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog byloje nustatyta, jog E. B. fizinio smurto nenaudojo, jo elgesys nebuvo išskirtinai brutalus ir įžūlus, todėl nukentėjusiosios kūne ir nebuvo rasta sužalojimų.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į apelianto parodymų nenuoseklumą, t.y. kad ikiteisminio tyrimo metu E. B. parodė, jog buvo atsisėdęs ant lovos, kur miegojo G. K. (ties mergaitės liemeniu), glostė jai petį ir krūtinę, buvo užkišęs ranką už megztuko (t. 2, b. l. 60), tačiau negali paaiškinti dėl ko taip elgėsi. Vėliau apklaustas įtariamuoju, E. B. pakeitė parodymus ir paaiškino, kad G. K. krūtinės neglostė, o tik palietė ją norėdamas pažadinti ( t. 2, b. l. 73-74 ), bet ši atsikėlė iš lovos ir pabėgo per langą. Analogiškus parodymus E. B. davė ir teisiamojo posėdžio metu. Vertinant šiuos E. B. parodymus ir lyginant juos su kitais šioje nutartyje jau aptartais faktiniais duomenimis, galima daryti išvadą, kad tokiu pastarasis mėgina išvengti baudžiamosios atsakomybės, juolab, kad byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių nukentėjusioji turėtų apeliantą apkalbėti.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 str. 5 d. nuostatų, tyrė tiek E. B. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus. Apelianto skundo argumentus, jog nepakankamai ištirtos įvykio aplinkybės, teismas nesivadovavo jo parodymais, kolegija atmeta kaip nepagrįstus.

Be to, apeliantas skunde teigia, kad teismas neatsižvelgė į jo elgesį bei gyvenimo būdą, į tai, jog niekuomet su vaikais nesielgęs netinkamai, pats augina 6 vaikus, jais rūpinasi, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nurodytos aplinkybės nėra vertinamos atsietai nuo kitų, nustatant ar E. B. padarė BK 150 str. 4 d numatytą nusikalstamą veiką mažametės G. K. atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje atsižvelgė į E. B. asmenybę, vadovavosi BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei motyvuotai paskyrė jam laisvės atėmimo bausmę. Šios aplinkybės taip pat negali būti ir išskirtiniu pagrindu sušvelninti skundžiamu nuosprendžiu E. B. paskirtą bausmę.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. B. apeliacinį skundą atmesti.