Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Meidus, sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei,

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – V. B. (V. B.), gynėjo advokato Kęstučio Virbicko skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 17 d. nutarties, kuria patenkinus VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės administracijos teikimą V. B. pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės taikymo terminas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartimi V. B., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 285 straipsnio 2 dalyje, buvo pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje.Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 27 d. nutartimi V. B., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 285 straipsnio 2 dalyje, buvo pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje.Skundžiama Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartimi buvo tenkintas VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės administracijos teikimas ir V. B. pratęstas stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis terminas.Skundu V. B. gynėjas advokatas K. Virbickas prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą – V. B. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Gynėjo vertinimu, priešingai nei skundžiamoje nutartyje konstatavo apylinkės teismas, byloje esantys duomenys patvirtina, jog V. B. psichikos sveikatos būsena yra pagerėjusi, jo socialinis pavojingumas yra išnykęs, todėl yra pagrindas pakeisti jam taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 3 dalies 2 punktas).Skunde gynėjas atkreipia dėmesį, jog VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo medicininės apžiūros 2017 m. sausio 20 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad V. B. psichinė būsena yra gerėjanti, jis palaiko kontaktą, su visais bendrauja, turi daug energijos. Gynėjas pabrėžia, jog V. B. pripažįsta savo ligą, nori gydytis, supranta, kad privalo tęsti gydymą, savo psichinę būseną netgi vertina prasčiau, nei gydytojai. Remdamasis šiomis aplinkybėmis gynėjas teigia, jog V. B. mąstymas tapo nuoseklesnis, jis gali vertinti informacijos tikrumą, suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Todėl gynėjas nesutinka su skundžiamos nutarties išvada, kad jau daugiau nei 2 mėnesius trunkantis V. B. psichikos sveikatos būsenos pagerėjimas nėra pakankamai ilgas laiko tarpas, kad būtų galima V. B. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę pakeisti į švelnesnę. Nurodo, kad teismų praktikoje konkretus terminas, kiek turi trukti asmens psichikos sveikatos būsenos pagerėjimas, neįtvirtintas. Be to, gynėjo teigimu, V. B. psichinės būsenos pagerėjimas atsirado pakeitus vaistus, todėl neatmestina galimybė, jog anksčiau jam skirti vaistai nebuvo tinkami. Teigia, kad tęsti V. B. gydymą ambulatoriškai nėra jokių kliūčių, kadangi be vaistų vartojimo V. B. kitos gydymo priemonės nėra taikomos. Pabrėžia, kad V. B. artimieji pasiryžę juo rūpintis, padėti reabilituotis į visuomenę, užsiimti veikla, rasti darbą.Skunde gynėjas nurodo, jog apylinkės teismas apie V. B. socialinį pavojingumą nepagrįstai sprendė vien iš to, kad per paskutinį pusmetį jis lankė sporto, socialinės reabilitacijos ir kitus užsiėmimus, tačiau anksčiau ėjo nenoriai, nevengdamas to demonstruoti ligoninės personalui, bei iš to, kad pas jį buvo rastas telefonas, kuriuo ligoninėje draudžiama naudotis, nustatyta, jog buvo jungtasi prie interneto. Gynėjas pažymi, jog asmens socialinis pavojingumas turi būti vertinamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo ar jų pakeitimo sprendimo priėmimo metu, o ne atsižvelgiant į praeityje padarytas klaidas. Gynėjo teigimu, nors pas V. B. buvo rastas telefonas, tačiau nenustatyta, jog šiuo telefonu buvo kažkam skambinta, grasinta, kitaip neteisėtai veikiama, padaryta kokia nors žala asmenims, o telefonas V. B. buvo reikalingas bendraujant su artimaisiais. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad nors pablogėjimo metu V. B. yra susijaudinęs, energingas, prastai miega, elgiasi neadekvačiai, tačiau jis neatlieka jokių pavojingų veiksmų. Per paskutinį pusmetį V. B. nebuvo agresyvus ar konfliktiškas, laikėsi paskirto gydymo, vartojo vaistus, gydymui neprieštaravo. Gynėjas akcentuoja, kad V. B. nėra vartojęs agresijos nei prieš artimuosius, nei prieš kitus asmenis.Atsiliepime į V. B. gynėjo advokato K. Virbicko skundą VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės administracija nurodo, kad V. B. psichikos sveikatos būsena pablogėjo, 2017 m. vasario 27 d. jis atsisakė gerti vaistus, teigė esąs psichiškai sveikas, išsakė įvairius kliedesius. Koreguotas ir taikomas aktyvus gydymas. Šiuo metu V. B. psichikos būsena gerėjanti, bet dar nėra stabili.Skundas atmetamas.Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktus bylos dokumentus bei skundžiamą apylinkės teismo nutartį, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad Rokiškio rajono apylinkės teismas skundžiama nutartimi pagrįstai V. B. pratęsė priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis, taikymą, todėl tenkinti jo gynėjo skundą šiuo metu nėra pakankamo pagrindo.BK 98 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. BK 98 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per 6 mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Iš esmės tokie patys reikalavimai nurodyti ir BPK 405 straipsnio 1 ir 2 dalyse.Iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, kad V. B. serga paranoidine šizofrenija, rezistentiška gydymui (liga diagnozuota 2014 m. birželio 3 d. atlikus ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę), VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje stebimas nuo 2015 m. balandžio 10 d. Anksčiau V. B. psichiatriniuose stacionaruose gydytas 24 kartus. Taip pat, jis gydytas (duomenys neskelbtini) miesto psichikos sveikatos centre nuo 2014 m. gruodžio 9 d. iki 2014 m. rugsėjo 15 d., (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje nuo 2014 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. balandžio 10 d. V. B. ligos istorijoje nurodoma, kad nepaisant ilgalaikio, intensyvaus gydymo jis išpasakoja korekcijai nepasiduodančius didybės kliedesius ir pan. (27-28 b. l.). Skundžiamą nutartį priėmęs teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo tikslingumo V. B., pagrįstai rėmėsi šios ligoninės Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo medicininės apžiūros 2017 m. sausio 20 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad V. B. psichikos būsena nors ir gerėjanti, tačiau vis tik išlieka nestabili, 2016 m. spalio – lapkričio mėnesiais stebėtas psichinės ligos paūmėjimas – atsirado nemiga, didybės kliedėjimo idėjos, pakili nuotaika, lydimi neadekvataus elgesio; pokalbio metu kontaktą palaiko noriai, pasakoja apie išgyvenimus, teigė, kad galvoje buvo daug pašalinių minčių, prastai miegojo, daug sapnavo, turėjo daug energijos, norėjosi su visais bendrauti; mąstymas nenuoseklus, nuotaika permaininga, nekritiškas. Todėl komisija rekomendavo tęsti priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis (3-4 b. l.). VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės atstovė pirmos instancijos teisme iš esmės sutiko su komisijos išvada. Atstovė pažymėjo, kad V. B. gydymo laikotarpis per trumpas, kad būtų galima vienareikšmiai pasakyti, jog jo psichikos būklė tapo stabili ir jis jau galėtų gydytis ambulatoriškai (43 b. l.). Be to, iš VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės pateikto atsiliepimo į gynėjo skundą matyti, kad naujausiais duomenimis, V. B. psichikos sveikatos būsena pablogėjo 2017 m. vasario 27 d. – jis atsisakė gerti vaistus, teigė esąs psichiškai sveikas, išsakė įvairius kliedesius. Dėl to jam taikomas aktyvus gydymas. Nurodoma, kad šiuo metu V. B. psichikos būsena gerėjanti, bet dar nėra stabili. Šie duomenys tik patvirtina apylinkės teismo išvadą, kad nuo V. B. psichinės būsenos pagerėjimo buvo praėjęs nedidelis laiko tarpas tam, kad būtų galima padaryti neabejotiną išvadą, jog pagerėjusi V. B. psichikos būklė yra stabili. V. B. psichikos sveikatos būklė dar nėra pakankamai gera, todėl apylinkės teismas pagrįstai pripažino, jog jo psichinė būklė šiuo metu nėra pakankama taikomą priverčiamąją medicinos priemonę naikinti ar keisti į švelnesnę.Aukštesnysis teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal byloje esančią V. B. ligos istoriją (27-28 b. l.), taip pat iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo (42-44 b. l.) matyti, jog V. B. brolis ir mama iki nusikalstamų veikų padarymo žinojo apie V. B. sveikatos būklę, apie tai, kad jis gydėsi, tačiau minėti asmenys neturėjo pozityvios įtakos V. B. elgesiui, jis padarė nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo ir išvadai, kad asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, socialinis pavojingumas yra stipriai sumažėjęs ar netgi išvis išnykęs. Ligoninės gydytojų komisijos išvadoje nurodyta, kad ligonis hipomimiškas, kalba monotoniška, mąstymas nenuoseklus, nuotaika permaininga, nekritiškas. Skundą nagrinėjantis teismas taip pat nesutinka su gynėjo skundo argumentu, kad V. B. telefono turėjimas ligoninėje niekaip nepagrindžia jo pavojingumo. Atkreiptinas gynėjo dėmesys į tai, kad 2014 m. gruodžio 24 d., tik perkėlus V. B. iš aktyvaus stebėjimo palatos, jis paskambino tėvo atneštu mobiliuoju telefonu į policiją ir pranešė, kad užminuotas 4-as (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės skyrius, kuriame jis gydėsi, dėl ko į skyrių prisistatė „Aro“ pareigūnai (27-28 b. l.). Įvertinus tai, darytina išvada, kad nors V. B. sveikatos būklė ir buvo pagerėjusi, tačiau nebuvo pakankamai stabili, dėl ko jam nerekomenduojama dabartinėje stadijoje pakeisti priverčiamąją medicinos priemonę švelnesne. Aukštesnysis teismas, atsižvelgdamas į tai, sutinka su skundžiamos nutarties išvada, kad ambulatorinis stebėjimas, kol kas nebūtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslams pasiekti. Skunde nurodomi teiginiai, kad V. B. galėtų tęsti gydymą ambulatoriškai, dirbti ir įsilieti į visuomenę, nėra pagrįsti, jie deklaratyvūs, jų nepatvirtina medicinos specialistų išvada. V. B. mamos ir brolio pirmosios instancijos teisme išsakyti pažadai neįtikina ir aukštesniojo teismo, kad V. B. gydymas švelnesnėmis sąlygomis bus efektyvus ir nekels pavojaus nei jam pačiam, nei aplinkiniams.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad priverčiamąja medicinos priemone užtikrinama pavojingą veiką padariusio asmens sveikatos apsaugos, gydymo bei kiti gyvybiškai svarbūs interesai. Be to, paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti tokia, kad ne tik užtikrintų pavojingą veiką padariusio asmens interesų apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmenų pavojingų veikų.Visi aukščiau aptarti duomenys apie ankstesnę ir dabartinę V. B. psichikos sveikatos būseną leidžia pagrįstai tvirtinti, kad V. B. psichinė būsena nėra pakankamai stabili. Be to, kaip jau minėta, nuo priverčiamosios medicinos priemonės stacionarinio stebėjimo sąlygomis taikymo ir V. B. psichinės būklės pagerėjimo buvo praėjęs palyginti nedidelis laiko tarpas, taigi stebėjimo ir gydymo stacionare laikas šiai dienai nėra pakankamas tam, kad būtų galima padaryti neabejotiną išvadą, jog pagerėjusi V. B. psichikos būklė yra stabili, kad V. B. gydymas švelnesnėmis sąlygomis bus pakankamai efektyvus ir nekels pavojaus nei jam pačiam, nei aplinkiniams ir dėl padarytų veikų pavojingumo bei jo psichikos sutrikimo V. B. nebereikia stebėti ir gydyti stacionare.Įvertinęs visus byloje esančius duomenis, skundą nagrinėjantis teismas abejoja galimybe šiuo metu užtikrinti tinkamą V. B. elgesio kontrolę ir efektyvų ambulatorinį jo gydymą bei sutinka su apylinkės teismo išvada, jog jo socialinis pavojingumas šiuo metu vis dar išlikęs, todėl stacionarinį V. B. stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis būtina tęsti. Todėl, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, teismo išvadų, su kuriomis sutinka aukštesnysis teismas, skundo argumentai nepaneigia, todėl keisti skundžiamą nutartį nėra jokio pagrindo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti V. B. (V. B.) gynėjo advokato Kęstučio Virbicko skundą ir Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartį palikti galioti.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.