- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-10-28
- Bylos Nr.
- eI2-5142-815/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03181-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis (pirm.), Jovita Einikienė, Violeta Petkevičienė
- Pareiškėjas
- C. S. C.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Violetos Petkevičienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo C. S. C. (C. S. C.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. C. S. C. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, ir atsakovas) Klaipėdos skyriaus 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. SP9-14-13 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio C. S. C. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą priimti sprendimą, leidžiantį pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje.
2. Pareiškėjas paaiškina, jog skundžiamu Sprendimu nuspręsta įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į jo kilmės valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Per nustatytą laiką neišvykus, bus priimtas sprendimas dėl išsiuntimo iš šalies.
3. Pareiškėjas į Lietuvą buvo pakviestas Lietuvos bendrovės dirbti (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui pradėjus dirbti, bendrovė nevykdė savo įsipareigojimų, o vėliau pasiūlė dirbti kitą darbą (statybose). Tačiau atsakovas nurodė, kad pareiškėjas privalo dirbti tik tą darbą ir tik tomis sąlygomis, kurios buvo nurodytos darbdavio prašyme leisti atvykti į Lietuvą. Vėliau darbdavys pasiūlė pareiškėjui ir kitiems su juo atvykusiems asmenims vykti dirbti į kitas Europos Sąjungos šalis, mokant po 8 Eur per valandą, tačiau darbdavys tokio darbo nesuteikė, o darbe pareiškėjas buvo verčiamas dirbti už 3 Eur per val. Nesutikus dirbti tokiomis sąlygomis, pareiškėjui buvo grasinama, jog jis bus išsiųstas į kilmės valstybę. Pažymi, jog tiek jis, tiek ir kiti su juo atvykusieji asmenys neturėjo jokių socialinių garantijų, jiems nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti medicinos paslaugomis, kadangi darbdavys atėmė ir negrąžino turėtų sertifikatų. Darbdavys pareiškėjui nemokėjo sulygto atlyginimo, neužtikrino tinkamų darbo sąlygų, tačiau pareiškėjas tęsė darbus, kadangi negalėjo įsidarbinti kitur. Vėliau darbdavys darbo nesuteikė, taip pat už jį neatsiskaitė.
Pareiškėjas įsidarbino kitoje įmonėje, tačiau sužinojo, jog jį į Lietuvą pakvietęs darbdavys anuliavo jo „pakvietimą“ ir pareiškėjas dirba neteisėtai. Pareiškėjas pažymi, jog šiuo metu darbas yra tinkamas, jis gali pradėti dirbti pagal darbo sutartį, tačiau jis yra išsiunčiamas iš Lietuvos.
Šalies argumentai
4. Pareiškėjo teigimu, šiuo metu grįžti į kilmės valstybę ir naujai pradėti visą įsidarbinimo Lietuvoje procedūrą, kai yra įteisinti apribojimai dėl pandemijos, yra sunkiai įgyvendintina. Pareiškėjas pažymi, jog naujasis darbdavys siekia tarpininkauti įdarbinant pareiškėją Lietuvoje. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatos įrodo, jog į bėdą patekusiam asmeniui yra galimybė padėti, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.
II
1. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
2. Atsakovas nurodo, jog pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, galiojantis nuo 2019 m. liepos 25 d. iki 2021 m. liepos 25 d. 2020 m. vasario 24 d. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, kuris 2020 m. gegužės 29 d. buvo paskelbtas negaliojančiu.
3. Pareiškėjas neginčija fakto, kad jam išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ir yra negaliojantis, tad jis neteisėtai gyvena Lietuvoje ir privalo iš jos išvykti. Pareiškėjas taip pat patvirtino sutinkantis išvykti į kilmės valstybę per 30 dienų laikotarpį. Tad jis suvokia savo pareigą išvykti, patvirtino geranoriškai išvyksiąs į kilmės valstybę, kas leidžia teigti, jos skundą dėl Sprendimo pareiškėjas pateikė ne gindamas savo teises, o siekdamas vilkinti jam nustatyto įpareigojimo vykdymą.
Šalies argumentai
4. Pareiškėjas savo poziciją, kurią teikė Departamentui apklausos metu, pakeičia ir teigia, jog jis nepagrįstai išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, tačiau šių teiginių niekaip nepagrindžia, nenurodo teisinių pagrindų, kuriais remiantis Sprendimas turėtų būti panaikintas. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas sprendimas dėl išsiuntimo į užsienio valstybę. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta nuostata, jog sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi, yra imperatyvi ir nesuteikia institucijai pasirinkimo galimybes. Dėl to, jog pareiškėjas neįvykdė jam Įstatymo nustatytos pareigos išvykti iš Lietuvos Respublikos iki jam išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos, nenustačius Įstatyme įtvirtintų pagrindų, dėl kurių pareiškėjo grąžinimas į užsienio valstybę būtų draudžiamas, Departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, jog buvęs darbdavys su juo pasielgė nesąžiningai, kad pareiškėjui nebuvo suteiktas jo lūkesčius atitinkantis darbas ir kt., neturi teisinės reikšmės Sprendimo vertinimui bei teisingam ginčo išsprendimui.
5. Pareiškėjas nurodo, kad susirado naują darbdavį ir turi galimybę pradėti dirbti bei kad būsimas darbdavys tarpininkauja dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo. Taip pat nurodo, jog šiuo metu būtų sunku pradėti įsidarbinimo procedūrą. Tačiau, atsakovo manymu, pareiškėjo siekis įgyti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, turint tikslą įsidarbinti, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl ginčijamo Sprendimo teisėtumo. Tik turėdamas teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinantį dokumentą pareiškėjas turi teisę atvykti į Lietuvą teisės aktų nustatyta tvarka ir gali įgyvendinti Įstatymo įtvirtintą subjektinę teisę kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi jam išdavimo, siekiant įsidarbinti.
Ginčijamu Sprendimu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl leidimo pareiškėjui pateikti prašymą dėl naujo leidimai laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, o pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog yra taikytini apribojimai dėl pandemijos, nesudaro teisinio pagrindo nei panaikinti, nei sustabdyti ginčijamo Sprendimo vykdymo. Be to, skundo teiginys dėl to, kada užsienietis atleidžiamas nuo leidimo dirbti, nepaneigia Departamento Sprendimo. Tai yra savarankiškos leidimo gyventi išdavimo sąlygos, kurios niekaip nesusijusios su sprendimo dėl grąžinimo teisiniu pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinę bylos medžiagą, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
III
Šioje administracinėje byloje, inter alia (lot. be kita ko), nustatyta:
1. Departamento Klaipėdos skyriaus vyresnioji specialistė 2020 m. rugsėjo 10 d. surašė tarnybinį pranešimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodė, jog į Departamento Klaipėdos skyrių atvyko (duomenys neskelbtini) piliečiai (tarp jų ir pareiškėjas) dėl savo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje. Atlikus patikrinimą nustatyta, jog užsieniečių leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra paskelbti negaliojančiais. Asmenys pateikė paaiškinimus raštu, kuriuose nurodė, kad į Lietuvos Respubliką atvyko dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini). Tačiau darbo sutartys su jais buvo nutrauktos, jie laiku neišvyko, nes kilo nesutarimų su buvusiu darbdaviu, kuris ilgai negrąžino dokumentų. Visi užsieniečiai sutiko grįžti į kilmės valstybę per 30 dienų. Užsieniečiams buvo paaiškinta jų teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje. Tarnybiniu pranešimu siūlyta traukti užsieniečius administracinėn atsakomybėn ir pradėti sprendimų dėl grąžinimo į kilmės šalį priėmimo procedūros veiksmus.
2. Departamento Klaipėdos skyrius 2020 m. rugsėjo 11 d. priėmė nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Nutarimas dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas“, kuriuo pareiškėjui už Įstatymo 39 straipsnio 3 dalies pažeidimą skirta nuobauda – įspėjimas.
3. 2020 m. rugsėjo 11 d. priimtas nagrinėjamoje byloje skundžiamas Sprendimas, kuriuo: 1) pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į kilmės valstybę per 30 dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos; 2) pareiškėjas įspėtas, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies.
Sprendime nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. liepos 20 d. teisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, turėdamas Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą, galiojusią iki 2019 m. rugsėjo 19 d. Pareiškėjui buvo išduotas leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojęs iki 2021 m. liepos 25 d. Departamentas 2020 m. vasario 24 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Įstatymo 39 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu jis gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikinamas. Konstatuota, kad pareiškėjas Lietuvoje gyveno neteisėtai nuo 2020 m. gegužės 30 d.
IV
1. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Departamento Sprendimą, kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į kilmės valstybę bei įspėtas, jog laiku neišvykus iš Lietuvos, pareiškėjas bus iš jos išsiųstas (žr. šio teismo sprendimo III skyriaus 3 punktą).
2. Byloje nustatyta ir ginčo nėra, kad pareiškėjui yra panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, kad pareiškėjas Lietuvoje yra neteisėtai nuo 2020 m. gegužės 30 d. Taigi, atsakovas pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą, jog sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi, privalėjo priimti skundžiamą Sprendimą ir tai atliko. Pareiškėjo argumentai apie jo santykius su buvusiu darbdaviu negali būti laikomi pagrindu panaikinti skundžiamą Sprendimą. Lygiai taip pat nėra pagrindu panaikinti skundžiamą Sprendimą ir pareiškėjo argumentai apie jo potencialias galimybes dirbti naujajam darbdaviui.
3. Šiame kontekste papildomai pabrėžtina, kad atsakovas Sprendime įvertino Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, pagal kurias draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę, kad užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, t. y. nenustatė priežasčių dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini). Atsakovas taip pat įvertino Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir nustatytas aplinkybes apie pareiškėjo buvimo Lietuvoje laiką, jo ryšius su Lietuva. Taigi, atsakovas, nuosekliai, visapusiškai, objektyviai įvertinęs visas svarbias aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio nėra jokio teisinio pagrindo naikinti. Tokią praktiką analogiškose bylose formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2015 m. sausio 22 d. nutartį adm. byloje Nr. A-194-756/2015).
4. Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti Departamentą priimti sprendimą, leidžiantį pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje. Netenkinus pareiškėjo reikalavimo panaikinti skundžiamą Sprendimą, nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti šį reikalavimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo C. S. C. (C. S. C.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.