Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Medvedevienės, Audriaus Grauželio,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Kauno apskrities Vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

panaikinti 2016-01-27 Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus specialisto R. Ž. sprendimą Nr. 16- IL-20-00237-e ,,Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“;įpareigoti Kauno apskrities Vyriausiąjį policijos komisariatą išduoti pareiškėjui R. M. leidimą laikyti (nešiotis) B ir C kategorijos ginklus.

Atsakovas ir jo atstovė pabrėžė, kad nors ikiteisminiai tyrimai ir buvo nutraukti, tačiau buvo užfiksuoti pareiškėjo veiksmai, jog jis trukdė policijos pareigūnams vykdyti savo pareigas, buvo neblaivus, vartojo necenzūrinius žodžius. Pareiškėjo atžvilgiu taip pat buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl to, kad eismo įvykio metu žuvo žmogus, o pareiškėjas buvo neblaivus. Be to, pareiškėjas nesumokėjo visų paskirtų baudų, o pažeidimus darė nuolat. Paminėti pareiškėjo veiksmai duoda pagrindą išvadai, kad jis nelinkęs laikytis teisės aktų reikalavimų, linkęs daryti pažeidimus, neigiamai nusistatęs prieš visuomenėje egzistuojančią tvarka, negerbia įstatymų. Tai duoda pakankamą pagrindą apie pareiškėjo keliamą grėsmę Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 str. 1 d. 11 p. kontekste. Be to, medžioklė pareiškėjui yra tik laisvalaikio veikla.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina juridiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas 2015-12-13 atsakovui pateikė prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (b.l. 17). Po atlikto patikrinimo atsakovas 2016-01-27 priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 16-IL-20-00237-e (b.l. 19-20), kuriuo atsisakė išduoti leidimą. Atsakovas savo atsisakymą grindė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 str. 1 d. 11 p. imperatyvia nuostata. Ginčijamo administracinio akto turinio analizė patvirtina, kad atsakovas sprendimą grindė tuo, jog 2007-10-31 pareiškėjas nubaustas už transporto priemonės vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, 2009-10-19 nubaustas už girto pasirodymą viešoje vietoje, 2009-10-18 pareiškėjo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 286 str., 290 str., 2012-07-19 pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 281 str. 6 d., kuris vėliau nutrauktas susitaikius su nukentėjusiuoju, ir buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė. 2015-06-01 pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis pagal BK 243 str., tačiau jis buvo nutrauktas. Ginčijamame sprendime nurodytas faktines aplinkybes patvirtina Registrų išrašų (b.l. 22-40, 41-43) pažymos, Teismo baudžiamojo įsakymo (b.l. 44, 45-48, TIS Liteko) duomenys.

Ginklų ir šaudmenų apyvarta, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, klasifikavimas į kategorijas nuostatos, ginklų ir šaudmenų apyvartos bei jos kontrolės teisiniai pagrindai, taip pat subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teisės ir pareigos yra reglamentuotos pagrinde Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme (toliau – Įstatymas). Taigi, Įstatymo tikslas - įtvirtinti ginklų ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų ir šaudmenų apyvartos bei jos kontrolės teisinius pagrindus, taip pat nustatyti subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (Įstatymo 1 str. 2 d.). Nuo 2011-03-01 įsigaliojo nauja Įstatymo redakcija, kuri galiojo ir ginčijamo sprendimo priėmimo metu (2016-01-27). Įstatymo 17 str. 1 d. 11 p. imperatyviai nustato, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. Be to, Įstatymo 40 str. 1 d. 10 p. taip pat numatyta, kad leidimai laikyti (nešiotis) B, C kategorijos ginklus panaikinami, kai policija turi duomenų, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šių Įstatymo nuostatų bei leidimo išdavimo/panaikinimo procedūra detalizuota 2003-06-23 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Taisyklių 16-19 p., 92.3 p., 93-95 p..

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinis gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai. Dėl to policija privalo nurodyti konkrečius atskiro leidimo panaikinimo motyvus. Įstatymo nuostatų analizė patvirtina išvadą, kad Įstatymo leidėjas yra išsamiai diferencijavęs sąlygas bei nustatęs platų ratą atvejų, kada asmeniui gali būti neišduodamas leidimas nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus bei šaudmenis, o būtent, - yra nustatęs griežtus reikalavimus asmenų elgesiui, laikant bei nešiojant šaunamuosius ginklus bei juos, kaip asmenybes, charakterizuojančioms aplinkybėms. Įstatymo nuostatų analizė patvirtina išvadą, kad visos 17 str. 1 d. atskiruose punktuose įtvirtintos nuostatos yra imperatyvios. Įstatymų leidėjas nesuteikia diskrecijos teisės viešojo administravimo subjektui (šiuo atveju – atsakovui), kuriam suteikti įgaliojimai taikyti šią normą, pasirinkti kitokį elgesio variantą, išskyrus šioje normoje nurodytą leidimo nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis neišdavimą. Nežiūrint to, pareiškėjo atžvilgiu taikant Įstatymo 17 str. 1 d. 11 p. nuostatas, kompetentingam viešojo administravimo subjektui atsiranda pareiga surinkti tokius duomenis, kurie būtų pakankamai informatyvūs, patikimi, objektyviai pagrįstų asmens keliamą grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui ir būtų motyvuotas pagrindas leidimui neišduoti (ABTĮ 57 str.). Iš to seka, kad tokio pobūdžio duomenų surinkimas bei turėjimas jų pakankamumo aspektu yra vertinamojo pobūdžio sąvokos (ABTĮ 57 str.). Konstitucinis Teismas 2001-04-12 nutarime akcentavo, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Konstitucinis Teismas ir 2013-01-25 nutarime taip pat pabrėžė, kad ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia nustatydamas įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones, privalo paisyti proporcingumo principo. Konstitucinis proporcingumo principas yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų. Įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise.

Teismas, nagrinėdamas šią administracinę bylą, taip pat pažymi, kad nuolatinė teisinio reguliavimo raida yra vienas iš būdingų teisės sistemos ypatumų. Ji priklauso nuo visuomenėje vykstančių pokyčių ir dėl to atsirandančios būtinybės sureguliuoti tiek naujus, tiek ir pasikeitusius senus visuomeninius santykius. Atsižvelgiant į tokią teisinio reguliavimo įstatymais ir kitais teisės aktais būtinybę, yra pastoviai įtvirtinamos naujos, tobulinamos galiojančios ar pašalinamos pasenusios teisės normos (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2012-08-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1692/2012). LVAT, aiškinamas nurodytas teisės normas, taip pat pažymėjo, jog kai įstatymo leidėjas priima sprendimą sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, nes toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų (LVAT 2012-08-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1692/2012, 2012-08-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012, 2013-02-14 sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-233/2013). Tai duoda pagrindą laikyti nepagrįstais pareiškėjo argumentus apie jo reputaciją ir leidimo išdavimą 2009 metais. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, ginčijamo individualaus administracinio akto motyvus, konstatuoja, kad atsakovas skundžiamu 2016-01-27 sprendimu iš esmės teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą (ABTĮ 57 str.).

Darydamas šią išvadą teismas atkreipia dėmesį, kad LVAT praktikoje, pasisakant dėl nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą arba nutraukti ikiteisminį tyrimą reikšmės tokio pobūdžio bylose, pažymima, jog tai yra oficialus Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka priimtas procesinis dokumentas, kuris (konkrečiai jame padarytos išvados) jo teisėtumo bei fakto nustatymo aspektais negali būti kvestionuojamas administracinėje byloje (ABTĮ 58 str. 3 d.). ABTĮ 57 str. 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 str. 6 d. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktų duomenų visumą, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės neabejotinai charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį (galintį) kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl atsakovas turėjo pakankamą faktinį pagrindą priimti ginčijamą sprendimą - t. y. vykdydamas jam pavestas funkcijas, ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo reikalavimus. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ginčijamas atsakovo sprendimas nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, o pareiškėjo argumentai, kad atsakovas netinkamai aiškino bei taikė teisės normas, nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino byloje surinktus duomenis, nemotyvavo ginčijamo sprendimo yra nepagrįsti (ABTĮ 57 str.).

Kaip jau buvo paminėta, 2007 metais pareiškėjas buvo nubaustas, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje vairavo padidinto pavojaus šaltinį – automobilį, o 2009 viešoje vietoje, rodydamas aiškų visuomenės negerbimą, pasirodė neblaivus. 2010-03-15 teismo baudžiamajame įsakyme (b.l. 45-48) užfiksuoti pareiškėjo veiksmai, kurie akivaizdžiai rodo visuomenės, policijos pareigūnų negerbimą ir iš dalies keliantys pavojų aplinkiniams. Tai, kad pareiškėjas nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jo veiksmų vertinimui Įstatymo 17 str. 1 d. 11 p. kontekste neužkertamas kelias. 2012 metais pareiškėjas, būdamas neblaivus, padarė neatsargų nusikaltimą, kurio pasėkoje žuvo žmogus, jam taip pat buvo pritaikyta baudžiamojo poveikio priemonė. Taigi, administracinėje byloje esantys pareiškėjo asmenybę charakterizuojantys duomenys neabejotinai rodo, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ir (ar) savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ir (ar) visuomenės saugumui, o tai nesuderinama su Įstatymo tikslais ir jame įtvirtintais rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės subjektui – ginklo turėtojui. Šiuo aspektu kartu akcentuotina, kad Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Tuo tarpu, sprendžiant dėl specialios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialios teisės turėjimui (žr., pvz., LVAT 2012-12-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2833/2012). Pareiškėjo skundo argumentai ir pasisakymas teismo posėdžio metu šiuo konkrečiu atveju atsakovo išvadų nepaneigia bei nesudaro pagrindo naikinti atsakovo sprendimą dėl atsisakymo išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti šaunamąjį ginklą. Leidimą atsisakyta išduoti Įstatymo 17 str. 1 d. 11 p. pagrindu, todėl nepriekaištingos reputacijos buvimas (arba nebuvimas) nėra teisiškai reikšminga aplinkybė šio ginčo kontekste (ABTĮ 57 str.).

Atsižvelgiant į administracinėje byloje pateiktų duomenų visumą, darytina išvada, jog atsakovas, įvertinęs surinktus faktinius duomenis, pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl jo teisė turėti ginklą negali būti iškelta aukščiau visuomenės saugumo tikslo. Duomenų, kad ginklų bei šaudmenų laikymas pareiškėjui būtų susijęs su jo sveikatos ir (ar) gyvybės saugumu, nėra - t.y. tokios teisės nesuteikimas nekels pavojaus jo gyvybei ar sveikatai. Byloje nagrinėjamų teisinių santykių kontekste taip pat nenustatyta išimtinai svarbių kitų aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą dėl pareiškėjui paskirtos sankcijos neproporcingumo, o tuo pačiu ir akivaizdaus jos neteisingumo. Atsakovas, vykdydamas jam pavestas funkcijas užtikrinti saugų ir teisėtą ginklų naudojimą, tikrinamu atveju ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Įstatymo nuostatas. Sprendimas nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros. Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį teismas pabrėžia, kad ginčijamas administracinis aktas iš esmės motyvuotas tinkamai, o detalesnės analizės dėl grėsmių nebuvimas nesudaro pakankamo pagrindo skundo patenkinimui.

Dėl aukščiau išdėstytų argumentų bei sprendimų nėra pagrindo patenkinti ir išvestinį pareiškėjo skundo reikalavimą – įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo bei jo atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V.de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p.

nusprendžia:

Pareiškėjo R. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.