Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-04-19 · Civilinė byla Nr. 2A-225-345/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-04-19
Bylos Nr.
2A-225-345/2011
Teisminio proceso Nr.
2-51-3-00304-2009-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rasa Gudžiūnienė, Tatjana Žukauskienė, Henrichas Jaglinskis (pran.)
Ieškovas
A. V.
Atsakovas
K. V., P. R.
Advokatai
Deimintas Radzevičius
Kategorijos
  • 42.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-225-345/2011Teisminio proceso Nr. 2-51-3-00304-2009-9Procesinio sprendimo kategorijos: 42.11.2.; 121.15.; 121.18.; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2011 m. balandžio 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio,

kolegijos teisėjų Rasos Gudžiūnienės ir Tatjanos Žukauskienės,sekretoriaujant L. V.,dalyvaujant ieškovei A. V.,atsakovės K. V. atstovui advokatui Deimintui Radzevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. V. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. V. ieškinį atsakovams P. R. ir K. V., trečiaisiais asmenimis įtraukus Varėnos rajono 2-ąjį notarų biurą, “Swedbank”, AB Alytaus apskrities viršininko administracijos Varėnos žemėtvarkos skyrių bei Vaiko teisių apsaugos skyrių, dėl 2001-08-14 žemės perleidimo sutarties pripažinimo dalinai negaliojančia.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė A. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti iš dalies negaliojančia 2001-08-14 žemės perleidimo sutartį dalyje dėl sandorio šalies – pirkėjo R. V., nustatant, kad sandorio šalimi – pirkėju, yra ieškovė, pripažįstant, kad nurodyta sutartimi ji už 500 Lt nupirko teisę į nuosavybės teisės atkūrimą į 3 ha žemės sklypą (pagal 2001-08-17 pažymą Nr. 204S – 3,35 ha žemės), esantį (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad 2007-08-28 mirus jos sūnui R. V., liko jo turtinės teisės į 3 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini). R. V. vardu 2001-08-14 buvo sudaryta žemės nuosavybės teisių perleidimo sutartis dėl 3 ha žemės, buvusios Katros kaime, už 500 Lt. Ji rūpinosi žemės teisės perleidimo sutarties sudarymu, iš savo lėšų sumokėjo šiuos pinigus, dengė visas sutarties sudarymo išlaidas. Nors žemė buvo įgyta R. V. vardu, tačiau su tikslu, kad ja naudosis ir valdys ieškovė ir jos sutuoktinis, jau keletą metų ūkininkaujantys minėtame kaime. Sandorio sudarymo metu ieškovė neprieštaravo dėl sutarties įforminimo R. V. vardu, neteikė tam reikšmės, nes ir sūnus vienu metu svarstė galimybę ūkininkauti kartu su jais (duomenys neskelbtini). R. V. žinojo, kad žemė faktiškai bus ir ieškovės nuosavybė. Minėtos sutarties sudarymo tikslas – turto įgijimas ieškovės nuosavybėn, nes ji ir buvo reali sandorio šalis, sumokėjo visą sutarties sudarymo metu nurodytą kainą. Sutartis yra fiktyvi, ji turi būti panaikinta, nes realiai sandorio šalimi buvo ieškovė, todėl yra pažeisti jos interesai.

Atsiliepimas

Atsakovės K. V. atstovė A. V. pateikė teismui atsiliepimą, kuriuo nesutiko su ieškinio reikalavimais, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad nėra CK 1.80 str. numatyto pagrindo nuginčyti 2001-08-14 žemės nuosavybės teisės perleidimo sutartį. Sandoris yra sudarytas, aiškiai išreiškiant R. V. valią sudaryti šią sutartį, nes kaip patvirtina pati ieškovė, sūnus taip pat turėjo tikslą ūkininkauti (duomenys neskelbtini).Aplinkybes, kad ieškovė neva pati sumokėjo pardavėjui, paneigia oficialus dokumentas – notarinė 2001-08-14 žemės nuosavybės teisių pirkimo – pardavimo sutartis. Jeigu ieškovė ir mokėjo už savo sūnų pinigus, atsižvelgiant į artimą jų giminystės ryšį, tai galima vertinti tik kaip finansinę paramą. Priešingu atveju nesuprantamas ieškovės elgesys, kodėl ji, siekdama įsigyti teisę į žemę savo ir sutuoktinio vardu, sandorio nesudarė pati, tai yra savo vardu.

Atsakovas P. R. savo atsiliepime ieškinio reikalavimus palaikė. Nurodė, kad jis 2001-08-14 pardavė jam priklausančią teisę atkurti nuosavybę į 3 ha žemės, esančios Katros kaime, Varėnos rajone, ir pardavė šią žemę būtent A. V.. Ji neturėjo galimybės visą žemę dirbti, todėl pasiūlė A. V. įsigyti didesniąją dalį jam atkuriamos žemės, sau pasilikdamas iš atkuriamos žemės apie 1 ha. Ieškovė A. V. kartu su savo sutuoktiniu atvyko pas jį į namus, kur jie susitarė dėl kainos, mokėjimo sąlygų, sutarties sudarymo išlaidų apmokėjimo. A. V. jam aiškino, jog žemė jai reikalinga, nes laiko karves, todėl jai būtina praplėsti ganyklų plotus. Buvo nustebęs, kad notarų biure, kai buvo paruošta sutartis, ją pasirašyti atvyko R. V.. Jis ir pasirašė sutartį. Pinigus – 500 Lt atsakovui sumokėjo ieškovė. Jokių derybų ar pokalbio su R. V. dėl žemės nebuvo, todėl supratęs, kad žemę įsigijo A. V., o R. V. pasirašė sutartį tik formaliai. Teigė, kad ieškovė sutarties sudarymo metu buvo neapdairi ir leido pasirašyti sutartį kitam asmeniui, savo šeimos nariui R. V., nors tvirtino, kad žemę perka sau.

Varėnos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius savo atsiliepime į ieškinį nurodė nesutinkantis su ieškinio reikalavimais. Skyriaus nuomone, nėra pagrindo pripažinti minėtą sutartį negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindais.

Tretysis asmuo notarė L. M. nurodė, kad ginčijamo sandorio tvirtinimo aplinkybių gerai neprisimenanti, tačiau neabejoja tuo, kad pasirašant sutartį dalyvavo pats R. V..

Žemesnės instancijos teismas

Varėnos rajono apylinkės teismas 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad byloje nėra neginčytinai nustatyta, jog ieškovė A. V. tikrai siekė žemę įsigyti sau. Faktas, jog sutartį pasirašė 2001-08-14 R. V. patvirtinta, kad jis ateityje galvojo ūkininkauti. Nustatyta, kad nuo sandorio sudarymo momento, niekas šia žeme nesinaudojo, žemė nėra dirbama, žeme niekas nesinaudoja ir dabar. Ieškovės darbas valstybės tarnyboje – Valstybės sienos apsaugos tarnyboje – negalėjo apriboti ieškovės civilinės teisės sudarinėti tokiu ar panašius sandorius. Iš byloje nustatytų aplinkybių visumos, apklaustų šalių liudytojų parodymų negalima neginčytinai teigti, jog mirusysis R. V. neturėjo siekio sau (savo šeimai) įsigyti nekilnojamojo turto, atvirkščiai, jis planavo ūkininkauti, jį traukė žemdirbystė. 2001-08-14 žemės nuosavybės teisių pirkimo – pardavimo sutartį jis pasirašė asmeniškai, sutartį patvirtino notaras. Darant prielaidą, kad pinigus teisių pardavėjui sumokėjo ieškovė, šį jos veiksmą galima vertinti tik kaip finansinę paramą sūnui.

Šalies argumentai

Ieškovė A. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismas 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovės ieškinį. Nurodo, kad realiai sutartis buvo sudaryta tarp jos ir atsakovo P. R.. Visi veiksmai, susiję su sandorio parengimu, jo įvykdymu, taip pat buvo atlikti ieškovės, o ne R. V.. Byloje nebuvo paneigti ieškovės, atsakovo paaiškinimai, liudytojų parodymai dėl faktinių sandorio sudarymo aplinkybių, t.y. kad būtent ieškovė surado žemės pardavėją, tik ieškovė ir jos sutuoktinis J. V. su juo bendradarbiavo, kad R. V. atvyko į notarų biurą pasirašyti sandorio, nedalyvavo jį paruošiant, kad ieškovė sumokėjo visą pinigų sumą už nupirktą žemę ir sutarties sudarymo išlaidas. Teismas nenurodė motyvų, kodėl atmetė atsakovo ir liudytojų T. K., Z. R. ir A. R. parodymus. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad buvo sudarytas apsimestinis sandoris, kuriuo siekta pridengti ieškovės ir atsakovo sandorį. R. V. pridengė ieškovę kaip tikrąją pirkėją, nes buvo siekiama išvengti rizikos, kad ieškovei nekiltų nemalonumų dėl tarnybos, kadangi ieškovei kaip VSAT pareigūnei buvo draudžiama turėti kokių nors sąsajų su pasienio ruožu, tuo labiau įsigyti pasienio zonoje turtą. Sumokėdama pinigus už žemės pirkimą nesiekė remti sūnaus finansiškai, nes taip būtų nuskriaudusi kitus savo vaikus. Kvalifikuojant sandorį kaip apsimestinį turi būti remiamasi LAT nutartimi Nr. 3K-3-304/2008. Atsakovas P. R. pripažino ieškinį, 2009 m. lapkričio mėn. ieškovė ir atsakovas pasirašė taikos sutartį, tačiau teismas nepagrįstai atmetė prašymą tvirtinti minėtą taikos sutartį. Taikos sutartis negalėjo pažeisti nepilnametės įpėdinės interesų, nes buvo susitarta dėl fiktyvaus sandorio galiojimo tikrajai sutarties šaliai.

Atsiliepimas

Trečiojo asmens K. V. atstovė pagal įstatymą A. V. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad 2001-08-14 sutartį su P. R. pasirašė pats R. V., sutartis buvo sudaryta notarine forma. Motyvas, jog ieškovė negalėjo sudaryti sutarties tik dėl to, kad ji buvo pareigūnė, vertintinas kritiškai, kadangi, kaip matyti iš bylos duomenų, R. V. taip pat buvo policijos pareigūnas ir ši aplinkybė įforminti pirkimo-pardavimo sandorį jo vardu nebuvo kliūtis. Nuo teisės į žemės sklypą įsigijimo iki R. V. mirties praėjo šešeri metai, tai yra pakankamas laiko tarpas, per kurį, jeigu iš tiesių R. V. teisė į žemę buvo įgyta fiktyviai, nebuvo kliūčių šią teisę perkelti ieškovės vardu. Atkreipia dėmesį į tai, kad 2001-08-14 buvo sudaryti du sandoriai, t.y. su P. R. dėl teisių į 3 ha žemės pirkimo ir su M. R. dėl teisės į 0,35 ha žemės, esančios toje pačioje vietovėje ir priklaususios tam pačiam savininkui – K. R., pirkimo. Ieškovė ginčydama tik vieną iš šių sandorių, kartu pripažįsta, jog antrasis sandoris yra teisėtas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).

Kasacinis teismas savo teisminėje praktikoje yra išaiškinęs, jog apsimestinio sandorio atveju iš esmės yra sudaromi du sandoriai - apsimestinis (pridengiantis), kuris negalioja nuo sandorio sudarymo momento, ir tikrasis (pridengiamasis), kuris vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-438/2002). Apsimestinį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009; kt.). Pareiga įrodyti sandorio apsimestinumo faktą tenka asmeniui, prašančiam sandorį pripažinti negaliojančiu šiuo pagrindu. Pažymėtina, kad šaliai, siekiančiai įrodyti sandorio apsimestinumą, nepakanka įrodyti vienos ginčijamo sandorio šalies ar trečiųjų asmenų, nebuvusių ginčijamo sandorio šalimi, valios ydingumo. Kadangi žemės perleidimo sutarties šalys yra dvi, todėl būtina įrodyti jų abiejų valią sudaryti apsimestinį sandorį. Taigi šioje byloje pagrindinė įrodinėtina aplinkybė yra tai, ar R. V., sudaręs 2001-08-14 žemės perleidimo sutartį, iš tikrųjų tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o tikrąja sutarties šalimi, kartu įgyjusia ir visas teises bei pareigas, laikė apeliantę A. V., kuri faktiškai ir įgijo turtą pagal 2001-08-14 žemės perleidimo sutartį.

Apeliantė A. V. apeliaciniame skunde nurodo, jog kvalifikuojant sandorį kaip apsimestinį turi būti remiamasi LAT nutartimi Nr. 3K-3-304/2008. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad kasacinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti; remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-560/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje O. V. v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-12/2009; kt.). Apeliantės minima kasacinio teismo nutartis, priimta byloje, kurioje buvo sprendžiami klausimai, susiję su santuokos nutraukimu, dėl faktinių aplinkybių netapatumo šioje byloje ji neturi precedentinės galios.

Apeliantė A. V. apeliaciniame skunde nurodo, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad buvo sudarytas apsimestinis sandoris, kuriuo siekta pridengti ieškovės ir atsakovo sandorį. Faktą, jog 2001-08-14 žemės perleidimo sutarties tikroji šalis buvo būtent A. V., o ne R. V., apeliantė grindžia tuo, kad būtent ji surado žemės pardavėją, tik apeliantė ir jos sutuoktinis bendradarbiavo su žemės pardavėju, R. V. tik atvyko į notarų biurą pasirašyti sandorio, tačiau nedalyvavo jį paruošiant ir apeliantė sumokėjo visą pinigų sumą už nupirktą žemę ir sutarties sudarymo išlaidas. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 185 str. įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, pagal kurį bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo buvimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, nesutinka su apeliantės pozicija, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad buvo sudarytas apsimestinis sandoris. Reikia pabrėžti, jog norint sandorį pripažinti apsimestiniu būtina nustatyti, kas faktiškai derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo ir vykdė pirkėjo teises bei pareigas (atsiskaitė su pardavėju; priėmė sutarties objektą, jį valdė, naudojo ir juo disponavo). Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme apeliantė teigė, jog žemės perleidimo sutartis buvo sudaryta R. V. vardu, kadangi apeliantė dirbo Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūne, todėl dėl jos darbinių pareigų jai buvo draudžiama turėti kokių nors sąsajų su pasienio ruožu, tuo labiau įsigyti pasienio zonoje turtą. Tačiau įrodymų, galinčių pagrįsti šią aplinkybę, nepateikė. Faktą, jog apeliantė A. V. rūpinosi žemės perleidimo sutarties sudarymu, ji perdavė pinigus atsakovui P. R., paliudijo atsakovas, liudytojai Z. R., A. R. (b.l. 116-119), T. K. (b.l. 137). Byloje bylos šalių bei liudytojų parodymais taip pat nustatyta, kad R. V. padėjo tėvams ūkininkauti, pats ateityje planavo ūkininkauti (b.l. 116, 141). Apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog nuo sandorio sudarymo momento, niekas žeme nesinaudojo, žemė nėra dirbama, žeme niekas nesinaudoja ir dabar. Iš rašytinių įrodymų (b.l. 127) nustatyta, kad R. V. teikė prašymus realizuoti 2001-08-14 žemės perleidimo sutartimi įgytas teises, būtent R. V. buvo nustatytos atitinkamos teisės dėl nuosavybės atkūrimo į jo valdytą žemės sklypą (2006-12-01 Alytaus apskrities viršininko administracijos išvada), 2001-08-14 buvo sudaryti du sandoriai t.y. su atsakovu P. R. dėl teisių į 3 ha žemės pirkimo ir su M. R. dėl teisės į 0,35 ha žemės, esančios toje pačioje vietovėje ir priklaususios tam pačiam savininkui – K. R., pirkimo.

Teisėjų kolegija, vertindama byloje surinktus įrodymus, taikant tikimybių pusiausvyros principą, sprendžia, jog apeliantės apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės nesuteikia pakankamai pagrindo manyti, kad 2001-08-14 žemės perleidimo sutartimi tikrąja sutarties šalimi buvo apeliantė A. V., o ne R. V., nes tam konstatuoti nepakanka faktinių duomenų. Aplinkybės, jog būtent apeliantė aktyviai rūpinosi sutarties sudarymu, atsiskaitė su pardavėju, negali neginčijamai patvirtinti, jog R. V. veikė tik kaip statytinis, kadangi jis pats rūpinosi įgytų teisių pagal 2001-08-14 žemės perleidimo sutartį, sudarytą su P. R., realizavimu, 2001-08-14 sudarė dar vieną sutartį dėl žemės perleidimo su M. R. dėl teisės į 0,35 ha žemės, esančios toje pačioje vietoje, kaip ir žemė nupirkta iš P. R., bei priklausiusios tam pačiam savininkui – K. R., šios antros sutarties sudarymo aplinkybių apeliantė neginčija. Taigi nepaisant apeliantės aktyvių veiksmų ikisutartiniuose santykiuose, apeliantės nurodytos aplinkybės negali paneigti fakto, jog iš žemės perleidimo sutarties kilusiomis pareigomis bei teisėmis naudojosi būtent R. V., o ne apeliantė.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai ir bylos nagrinėjimo metu jos nurodytos aplinkybės nesudaro teisinio pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti.

Apeliacinio skundo argumentai, jog apylinkės teismas nepagrįstai nepatvirtino taikos sutarties, nes atsakovas P. R. pripažino ieškinį, o 2009 m. lapkričio mėn. ieškovė ir atsakovas pasirašė taikos sutartį, tokia taikos sutartis negalėjo pažeisti nepilnametės įpėdinės interesų, nes buvo susitarta dėl fiktyvaus sandorio galiojimo tikrajai sutarties šaliai, atmestini. Iš bylos medžiagos matyti, jog taikos sutarties projektą pasirašė tik ieškovė A. V. ir atsakovas P. R., t.y. ne visi bylos dalyviai. Tokia sutartis byloje negalėjo būti teismo patvirtinta.

Atmetus apeliacinį skundą iš apeliantės A. V. priteistinos valstybės ir bylos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 96 str., 98 str.) CPK 98 str. 2 d. nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų 2 p. numato, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teisme sudėtingi teisės klausimai iš naujo sprendžiami nebuvo, todėl atsižvelgiant į minėtas aplinkybes trečiojo asmens K. V. atstovės pagal įstatymą A. V. prašoma priteisti advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme mažintina iki 400 Lt.

Vadovaujantis CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str., 98 str. iš apeliantės A. V. priteistinos valstybei procesinių dokumentų įteikimo šalims ir trečiojo asmens K. V. atstovės pagal įstatymą A. V. patirtos advokato pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Varėnos rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 400 Lt advokato atstovavimo išlaidų trečiojo asmens K. V. atstovei pagal įstatymą A. V. ir 22,40 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei, nagrinėjant bylą apeliacinėje teismo instancijoje.

Teisėjai Henrichas JaglinskisRasa GudžiūnienėTatjana Žukauskienė