- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-02-13
- Bylos Nr.
- 1A-57/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdimaras Bavėjanas (pirm.), Tomas Šeškauskas, Violeta Ražinskaitė
- Kaltinamasis
- A. D.
- Advokatai
- Kęstutis Stasiulis
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pagal BK 129 str. 1 d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. D. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad 2004 m. rugsėjo 1 d., apie 23 val. 30 min., prie suoliuko, esančio Sedulinos al. 14/3, Visagine, konflikto metu, stovėdamas priešais dūrė peiliu I. P. vieną kartą į nugarą, padarydamas durtinę-pjautinę žaizdą nugaros kairėje, ir vieną kartą į kairės pusės kirkšnies sritį, padarydamas durtinę-pjautinę žaizdą kairio kirkšnio srityje su kirkšnio išorinės arterijos ir venos pažeidimu, ko pasėkoje išsivystė ūmus išorinis nukraujavimas-vidaus organų mažakraujystė ir šokas, dėl ko 23 val. 45 min. I. P. mirė Visagino miesto ligoninėje, ir tuo būdu tyčia jį nužudė.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu A. D. pagal BK 129 str. 1 d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Nuosprendyje nurodyta, kad pavojingas kėsinimasis iš nukentėjusiojo I. P. pusės išteisintojo A. D. atžvilgiu buvo realus, egzistavo objektyviai, buvo intensyvus ir pasibaigė tik po to, kai išteisintasis sudavė smūgį peiliu į kirkšnį ir tuo būdu išsilaisvino iš I. P. glėbio. Šios aplinkybės rodo, kad A. D. buvo būtinosios ginties būklėje ir besigindamas ėmėsi veiksmų, kuriais padarė žalą kitam asmeniui, tačiau būtinosios ginties ribų neperžengė, kadangi panaudota gynyba atitiko kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui.
Šalies argumentai
Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo pripažinti A. D. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 1 d., bei paskirti septynerių metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Taip pat prašo tenkinti civilinį ieškinį ir iš A. D. priteisti 40 Lt Valstybinės ligonių kasos naudai. Prokuroras teigia, kad A. D. išteisintas nepagrįstai. Teismas netinkamai įvertino liudytojų V. T. (V. T. ), R. R. (R. R. ), R. A. parodymus, kaip pagrindžiančius A. D. versiją dėl būtinosios ginties. Teismo išvados dėl A. D. būtinosios ginties prieštarauja šių liudytojų parodymams. Teismo posėdžio metu liudytojas V. T. parodė, kad jis nematė kaip I. P. smaugė A. D. ir kad I. P. draugas R. A. buvo nubėgęs. Taip pat jis parodė, kad matė kaip A. D. smogė I. P. ir šis suklupo. Po šio smūgio A. D. kartu su liudytoju V. T. iš įvykio vietos pasišalino. Liudytojas R. A. parodė, kad I. P. sėdėjo ant suoliuko, o V. T. su A. D. daužė jį rankomis. Liudytojas R. A. nubėgo pas I. P. brolį prašyti pagalbos, o kai grįžo į Sedulinos al. I. P. gulėjo ant žemės kraujo klane. Liudytojas R. R. parodė, kad I. P. už kaklo nutempė A. D. prie suoliuko, R. A. nubėgo skambinti draugams ir jis taip pat nuėjo skambinti draugui, po ko jis nepamena ką veikė A. D. ir I. P. . Liudytojas R. R. nematė kas sumušė V. T. ir kai jis paskambino draugams, visi nuo suoliuko skirstėsi, todėl ir jis nebegrįžo. Prokuroras nurodo, kad šie liudytojo R. R. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaraujantys įvykio aplinkybėms, išteisintojo parodymams, kad jis, A. D. , iš pradžių vijosi R. A. , tuo metu, kai I. P. mušė V. T. , o kai sugrįžo prie V. T. ir I. P. , I. P. pradėjo jį smaugti. Prokuroras teigia, kad teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojų V. T. ir R. A. , kurie nematė kaip I. P. smaugė A. D. , parodymais ir liudytojo R. R. parodymais, kurie prieštarauja išteisintojo versijai.
Prokuroras teigia, kad teismo išvada dėl būtinosios ginties prieštarauja duomenims, užfiksuotiems įvykio vietos apžiūros protokole. Šiame protokole pažymėta, kad 2,9 m nuo suoliuko ir 0,2 m nuo priešais suoliuką esančio gėlyno, kuris yra 3,1 m atstumu nuo suoliuko, yra tamsiai raudonos spalvos dėmė. Prokuroras nurodo, kad šie duomenys paneigia A. D. versiją, kad po jo suduoto smūgio, jis išsilaisvino iš I. P. glėbio, I. P. atsistojo nuo suoliuko, pastovėjo, ir iškart susmuko. O liudytojai V. T. , O. Š. ir J. T. parodė, kad I. P. iškart po muštynių gulėjo prie pat gėlyno, esančio priešais suoliuką. Todėl prokuroras teigia, kad minėta tamsiai raudonos spalvos dėmė, panaši į kraują, negalėjo atsirasti tokiomis aplinkybėmis, kokias nurodė išteisintasis.
Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiojo I. P. kūne yra dvi žaizdos : viena – durtinė kirkšnies srityje, ir antra – durtinė-pjautinė nugaros kairėje. Taip pat nurodyta, kad I. P. drabužiuose : striukės ir marškinėlių nugarinėse dalyse, kelnių kairiosios pusės kišenės srityje ir apatinėse kelnaitėse yra po vieną durtinį pjautinį pažeidimą, padarytą plokščiu, vienašmenių savybių duriančiu pjaunančiu įrankiu. Šioje išvadoje pažymėta, jog tikėtina, kad minėti drabužių durtiniai pjautiniai pažeidimai padaryti vienu ir tuo pačiu vienašmenių savybių duriančiu-pjaunančiu įrankiu. Šie duomenys paneigia A. D. versiją, kad jis sudavė tik vieną smūgį peiliu I. P. į koją. Teismo posėdžio metu A. D. negalėjo nurodyti kaip atsirado žaizda I. P. nugaroje. Prokuroras teigia, kad ši žaizda, esanti I. P. nugaroje, taip pat paneigia A. D. versiją dėl būtinosios ginties. Teismas nuosprendyje nepagrįstai nepasisakė apie I. P. nugaroje buvusią durtinę-pjautinę žaizdą.
Liudytojai V. T. , O. Š. ir J. T. parodė, kad A. D. stovėdamas priešais I. P. sudavė jam smūgį peiliu, po kurio I. P. susmuko. Iš bylos aplinkybių matyti, kad A. D. veiksmai susiję priežastiniu ryšiu su I. P. mirtimi. Prokuroras nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 p. nurodyta, kad jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos ar praėjus kuriam laikui. To paties nutarimo 5 p. nurodyta, kad baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 str. atsiranda tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Šio nutarimo 6 p. nurodyta, kad nužudymas gali būti padarytas tiesiogine apibrėžta ir neapibrėžta tyčia. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams numato bendrai, tų padarinių nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Kai yra tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius-kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas. Todėl prokuroras teigia, kad A. D. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Tai patvirtina liudytojų V. T. ir O. Š. parodymai, specialisto išvados, įvykio vietos apžiūros metu užfiksuoti duomenys bei kita bylos medžiaga. Prokuroras nurodo, kad A. D. , stovėdamas priešais I. P. , sudavė jam vieną kartą peiliu į nugarą ir kitą kartą į kairiąją kirkšnį bei taip tyčia nužudė I. P. . A. D. pareikštas 40 Lt civilinis ieškinys Valstybinės ligonių kasos naudai yra pagrįstas ir turi būti patenkintas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras prašė prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti, o išteisintasis ir jo gynėjas - atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Apygardos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra patikimų įrodymų, pagrindžiančių A. D. kaltę dėl I. P. nužudymo. Šios teismo išvados apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.
Apeliaciniame skunde prokuroras ginčija teismo išvadas dėl nusikalstamos veikos-nužudymo sudėties nebuvimo bei baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės-būtinosios ginties situacijos buvimo.
Lietuvos Respublikos BK 28 str. 1 d. numatyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Šio straipsnio 2 d. numatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr.4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5 ir 6 punktuose nurodyta, kad pavojingas kėsinimasis turi būti realus, akivaizdus ir objektyviai egzistuojantis.
Ikiteisminio tyrimo bei teisiamojo posėdžio metu išteisintasis A. D. parodė, kad įvykio vietoje konflikto metu I. P. priėjo prie jo iš už nugaros ir kaire ranka pradėjo jį smaugti bei traukdamas į savo pusę nutempė iki suoliuko. Jis sėdėjo ant kelių I. P. , kuris jį ir toliau smaugė. Jam pradėjo trūkti oro, jis ėmė dusti. Bandydamas išsilaisvinti, ranka daužė I. P. į dešinį šoną, tačiau išsilaisvinti nesisekė, o iš draugų niekas jam nepadėjo. Tada iš savo kelnių dešinės kišenės išsitraukė sulankstomą peilį, jį atlenkė ir dešine ranka pro kairę pusę dūrė I. P. į juosmens sritį, taikydamas į kojos sritį ir siekdamas išsilaisvinti. Po dūrio I. P. taip stipriai jo nebelaikė ir jam pavyko atsistoti kartu su I. P. . Po kiek laiko I. P. jį paleido, atsiklaupė ant grindinio ir atsigulė ant nugaros. Išteisintasis A. D. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad nenorėjo nužudyti I. P. , o norėjo tik išsilaisvinti iš jo glėbio (b.l. 177-179, 199-201 t. 1, b.l. 40-44 t. 2). Šiuos savo parodymus jis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (b.l. 181-185 t. 1).
Kolegija neturi pagrindo atmesti šiuos išteisintojo parodymus, nes pagal BPK 20 str. prasmę išteisintojo parodymai taip pat yra savarankiškas įrodymų šaltinis, kuris pagal savo įrodomąją vertę nėra menkesnis už kitus įrodymus. Todėl norint atmesti išteisintojo parodymus, nepakanka vien jais netikėti. Būtina, kad šiuos parodymus paneigtų kiti patikimi įrodymų šaltiniai. O tokių įrodymų byloje nėra.
Prokuroras apeliacinio skundo argumentus grindžia liudytojų R. R. , V. T. , O. Š. , J. T. ir R. A. parodymais bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ nuostatomis.
Tačiau ikiteisminio tyrimo metu liudytojas R. R. parodė, kad įvykio vietoje tarp V. T., I. P., pastarojo draugo ir A. D. kilo konfliktas. Jis matė ant suoliuko sėdintį A. D. , kurį rankomis stipriai smaugė I. P. . Taip pat matė, kad A. D. bando išsilaisvinti iš I. P. rankų. (b.l. 91-92 t. 1). Pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad I. P. A. D. laikė už kaklo alkūne. Tačiau jis nematė kas ir kaip sužalojo I. P. (b.l. 49 t. 2). Šiuos parodymus liudytojas R. R. patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme, papildomai nurodydamas, kad I. P. , suėmus iš užpakalio alkūne A. D. už kaklo, jie abu nukrito aukštielninki ant suoliuko (A. D. sėdint I. P. ant kelių) (b.l. 142-143 t.2).
Iš liudytojo V. T. parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, negalima daryti išvados, kad A. D. suduotas smūgis I. P. buvo paskutinis. Be to, jis (V. T. ) nematė A. D. rankose peilio (b.l. 110-113 t. 1, 52-54 t. 2). Iš to seka, kad liudytojo V. T. parodymais gristi apkaltinamąjį nuosprendį nėra galimybės.
Liudytojų R. A. , J. T. , O. Š. , V. R. parodymų informacinė vertė yra taip pat ribota. Šie liudytojai patvirtino tik muštynių, I. P. pasodinimo ant suoliuko ir jo gulėjimo ant šio suoliuko faktą. Apibendrinant galima teigti, kad kiekvienas iš paminėtų liudytojas matė tik po atitinkamą konflikto dalį. Nei vienas iš jų nematė visos įvykio eigos, nematė kas ir kaip sužalojo nukentėjusįjį I. P. . Todėl kolegijos nuomone, šių liudytojų parodymai nepaneigia išteisintojo A. D. versijos apie I. P. sužalojimo aplinkybes.
Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 224/04(08) nurodyta, kad I. P. sužalojimai galėjo būti padaryti mažiausiai keturių trauminių poveikių pasėkoje: vienas-į dešinio skruosto sritį, padarant kraujosruvą, antras-į dešinės alkūnės sąnario sritį, padarant nubrozdinimą ir kraujosruvą, trečias-į kairio kirkšnio sritį, padarant durtinę-pjautinę žaizdą su kirkšnio išorinės arterijos ir venos pažeidimu, ketvirtas-į nugaros kairę pusę, padarant durtinę-pjautinę žaizdą. Taip pat šioje išvadoje nurodyta, kad I. P. mirties priežastis yra durtinė-pjautinė žaizda kairio kirkšnio srityje su kirkšnio išorinės arterijos ir venos pažeidimu, kas komplikavosi ūmiu išoriniu kraujavimu: vidaus organų mažakraujyste, šoku (b.l. 14-17 t. 1).
Apeliaciniame skunde prokuroras teisingai nurodo, kad apygardos teismas nepagrįstai neaptarė I. P. nugaroje rastos žaizdos atsiradimo aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo paskirtos naujos teismo medicinos ekspertizės Nr. EKM 127/05(01) išvadose nurodyta, kad minėti abu durtiniai-pjautiniai sužalojimai, tiek kairės kirkšnies srityje, tiek nugaros kairėje pusėje, galėjo būti padaryti I. P. sėdint ant suoliuko, o A. D. - I. P. ant kelių (labiau tikėtina ant dešinio kelio), kuomet A. D. dešinėje rankoje laikant peilį smeigimo ir pjovimo būdu (pastarajam dominuojant) galėjo sužaloti I. P. nugarą, padarant paviršinę durtinę-pjautinę žaizdą nugaros kairėje pusėje (laikant dešinėje rankoje peilį paviršinis sužalojimas gali būti padarytas kairėje nugaros pusėje šalia stuburo), o po to smeigimo būdu galėjo sužaloti I. P. kairio kirkšnies sritį, padarant durtinę-pjautinę žaizdą šioje srityje. Taip pat šios ekspertizės išvadose nurodyta, kad teismo medicinos požiūriu yra įtikinamas A. D. parodymų patikrinimo vietoje (b.l. 181-185 t. 1) nurodytas sužalojimo kirkšnies srityje padarymo mechanizmas.
Byloje nėra neginčijamai nustatyta kas ir prie kokių aplinkybių padarė sužalojimą I. P. nugaros srityje. To apeliaciniame skunde nenurodo ir prokuroras. Nepaneigta, kad nukentėjusiajam šį sužalojimą A. D. peiliu galėjo padaryti bandydamas išsilaisvinti iš jį smaugiančio I. P. glėbio. Toks sužalojimo padarymo mechanizmas neprieštarauja paminėtai teismo medicinos ekspertizės išvadai. Taigi, paminėto sužalojimo padarymas šiuo atveju nėra aplinkybė, šalinanti būtinosios ginties situacijos buvimą.
Prokuroro teiginiai apie įvykio vietoje rastų dėmių panašių į kraują išsidėstymą, taip pat nepaneigia A. D. parodymų apie būtinosios ginties situaciją ir I. P. sužalojimo aplinkybes. Liudytojai, kurių parodymais prokuroras remiasi, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodė skirtingas vietas, kur jie matė gulintį sužeistą I. P. – liudytojas R. A. matė jį sužeistą gulintį ant žemės (b.l. 104-105 t. 2), liudytoja J. T. - apie 2-3 metrus nuo suoliuko (b.l. 76-77 t. 2), liudytoja O. Š. - arčiau gėlyno (b.l. 77 t. 2), liudytojas V. R. - apie 1 metrą nuo suoliuko (b.l. 74 t. 2). Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotos dėmės panašios į kraują rastos tiek ant suoliuko, tiek šalia jo – apie 1,4 ir 2,9 metrų nuo suoliuko. Tačiau paminėtose teismo medicinos ekspertizės ir specialisto išvadose nurodyta, kad po sužalojimo I. P. galėjo kelias minutes judėti bei atlikti valingus judesius ir savarankiškus veiksmus.
Todėl kolegijos nuomone, išteisintojo A. D. parodymų apie įvykio aplinkybes nepaneigia jokie byloje surinkti įrodymai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8. punkte nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o visos abejonės, išnaudojus visas galimybes jas pašalinti, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.
Byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad I. P. gyvybė buvo atimta A. D. esant būtinosios ginties situacijoje. Tokios situacijos egzistavimą ir jos teisėtumą patvirtina nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios išteisintojo akcentuojamas kėsinimosi pavojingumas, akivaizdumas ir realumas. Šių esminių sąlygų buvimas byloje surinktais įrodymais yra nepaneigtas. Išteisintasis nuosekliai patvirtino, kad I. P. stovėdamas A. D. už nugaros pradėjo jį smaugti ir nusitempė ant suoliuko. Be to, šią aplinkybę patvirtino anksčiau aptarti liudytojo R. R. parodymai. Visa tai rodo, kad nukentėjusiojo I. P. veiksmai buvo nukreipti į išteisintojo gyvybę ar sveikatą (buvo pavojingi) bei, kad jie buvo pradėti, dar nepasibaigę (buvo akivaizdūs) ir egzistavo objektyviai (buvo realūs). Esant tokioms aplinkybėms A. D. turėjo teisę gintis padarydamas žalą (atimant gyvybę) besikėsinančiajam. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tai jis darė neperžengdamas būtinosios ginties ribų, nes jo pasirinktas gynybos būdas atitiko kėsinimosi pobūdį ir intensyvumą. Minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 8 punkte nurodyta, kad įstatymas nereikalauja, jog gynybos priemonės ir jos intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Taip pat įstatymo nėra ribojamos naudojamos priemonės gynybai nuo pavojingo kėsinimosi. Todėl nors A. D. veika formaliai ir atitinka nusikaltimo, numatyto BK 129 str. 1 d., požymius, tačiau ji padaryta esant būtinosios ginties situacijai. O ši aplinkybė šalina baudžiamąją atsakomybę (BK 28 str. 2 d.).
Išteisinamasis nuosprendis A. D. atžvilgiu pagrįstas ir teisėtas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.