Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Svajonių pilis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Mažoji svajonė“ ieškinį atsakovui UAB „Svajonių pilis“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl sandorio pripažinimo tariamu.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančia ab initio tarp šalių sudarytą 2007-07-01 panaudos sutartį, taikyti sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmes – priteiti iš atsakovo 70 314,11 Lt bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal panaudos sutartį, atsakovas perdavė ieškovui prekėms sandėliuoti 68 m² patalpas už nustatytą 5 860 Lt (su PVM) mokestį, už suteiktas sandėliavimo marketingo paslaugas atsakovas išrašė ir pateikė ieškovui apmokėjimui PVM sąskaitas faktūras 70 314, 11 Lt sumai, kurias ieškovas pagal kasos dokumentus apmokėjo. Nurodė, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas dėl akių, fiktyviai, kadangi bendrovė finansiniai bendrovės duomenys rodo, jog ieškovas veiklos nebevykdė nuo 2007 m. birželio mėn., o ginčijamas sandoris sudarytas po bendrovės veikos sustabdymo, jokios paslaugos šio sandorio pagrindu iki 2008 m. balandžio mėn. nebuvo teikiamos.

Atsakovas atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad šalys buvo glaudžiai tarpusavyje susijusios įmonės. Teigė, kad nors ginčijama sutartis vadinosi panaudos sutartimi, tačiau pagal savo turinį, esmę ir sutarties šalių suderintą valią buvo patalpų nuomos ir marketingo paslaugų sutartis, kuria šalys susitarė, kad atsakovas perduos ieškovui naudoti sandėliavimo patalpas, esančias Saulėtekio al. 33, Vilniuje, teiks ir marketingo paslaugas. Kadangi ieškovo finansinė situacija buvo labai sunki, o atsakovas siekė šiai įmonei visapusiškai padėti vystyti veiklą, iki 2008-04-29 ieškovui už suteiktą patalpų nuomą ir marketingo patalpas nebuvo teikiamos PVM sąskaitos, tačiau ilgainiui tokia neatlygintina veikla pradėjo slėgti ir sunkinti atsakovo finansinę situaciją, todėl nuo 2008 balandžio mėnesio pabaigos šalys susitarė, kad vykdys sutartyje ir šalių susitarimu aptartus šalių finansinius įsipareigojimus, t.y. ieškovas ne tik mokės susitarą sumą, bet ir palaipsniui padengs susidariusį įsiskolinimą, todėl nuo 2008-04-29 buvo išrašytos 6 PVM sąskaitos faktūros, kurios buvo apmokėtos kasos išlaidų orderiais - viso buvo išrašyta ir apmokėta 70 314,11 Lt suma.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-10-31 sprendimu ieškinį tenkino; priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 750 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė valstybei iš atsakovo 2 109, 42 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2011-06-27 nutartimi ieškovui buvo iškelta bankroto byla, įmonės administratoriumi paskirtas UAB „Adminova“, kuris patikrino bankrutuojančios įmonės per 36 mėnesius iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius. Nustatė, kad 2007-07-01 šalys sudarė panaudos sutartį, pagal kurią atsakovas perdavė ieškovo prekėms sandėlį 68 m² laikinai naudotis už nustatytą 5 860 Lt (su PVM) mokestį iki 2008-08-31, sutarties terminas pratęstas iki 2008-12-31. Sutarties pagrindu atsakovas už sandėliavimo ir marketingo paslaugas išrašė ir pateikė ieškovui apmokėjimui PVM sąskaitas faktūras 70 314, 11 Lt sumai, kurias ieškovas apmokėjo grynaisiais pinigais pagal kasos dokumentus. Nurodė, kad teismui nepateikti jokie objektyvūs duomenys, apie tai, jog ieškovas realiai vykdė ūkinę ekonominę veiklą 2007 m. liepos mėn. – 2008 m. gruodžio mėn. Taip pat nustatė, kad tiek ieškovo, tiek atsakovo bendrovėse buvo įdarbintas direktoriumi tas pats asmuo – S. K. bei ta pati buhalterė – Ž. J., o ginčijamą panaudos sutartį sudarė panaudos davėjas UAB „Svajonių pilis“, atstovaujamos direktoriaus S. K. ir panaudos gavėjas UAB „Mažoji svajonė“, atstovaujamas direktoriaus S. K., už sandėliavimo paslaugas ir marketingo paslaugas laikotarpiu nuo 2008-04-29 iki 2008-12-15 UAB „Svajonių pilis“ direktorius S. K. ir buhalterė Ž. J. išrašė ieškovui PVM sąskaitas-faktūras, kurias pastarasis apmokėjo 70 314,11 Lt sumai, grynųjų pinigų priėmimo operacijas įformino tie patys asmenys. Sprendė, kad byloje esančių įrodymų visuma: nepagrįstai didelis panaudos sutartyje nustatytas naudojimosi prekėms sandėlio mokestis, aplinkybė, kad nuo pat sutarties sudarymo momento jokios sąskaitos nebuvo išrašomos, nebuvo patalpų perdavimo-priėmimo akto, ieškovo finansinės atskaitomybės dokumentai, faktas, kad abiejose bendrovėse buvo įdarbintas direktoriumi tas pats asmuo – S. K., bei ta pati buhalterė – Ž. J., nesant duomenų, kad UAB „Mažoji svajonė“ vykdė veiklą, tiek įrodymai, kad remiantis įmonės pateiktu 2007 metų balansu ir aiškinamuoju raštu, įmonė jokių prekių atsargų, materialaus turto neturėjo, sprendė, kad labiau tikėtina, jog realiai jokios sandėliavimo ir marketingo paslaugos nuo 2008 m. balandžio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. atsakovo nebuvo teikiamos, todėl sandoris tarp ieškovo ir atsakovo nebuvo įvykdytas ir yra tariamas sandoris.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-10-31 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas; prijungti prie bylos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2011-09-19 specialisto išvadą dėl ieškovo ūkinės veiklos patikrinimo bei šioje byloje priimtą teismo įsakymą; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; iškviesti liudytojus S. K., buvusį ieškovo akcininką, ir Ž. J., buvusią ieškovo buhalterę. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Nurodo, kad pats ieškovas pateikė įrodymus: PVM sąskaitas – faktūras, kasos išlaidų orderius, kasos knygą, kurie patvirtina, kad ginčo sutartis buvo vykdoma.Pažymi, kad kartu su apeliaciniu skundu pateiktoje Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos specialisto išvadoje pasisakyta, kad dėl apskaitos dokumentų trūkumo bei ieškovo padarytų Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų negalima iš dalies nustatyti bendrovės veiklos rezultatų ir įvertinti įmonės turtą per laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2010-05-03.Teigia, jog 2008-12-26 ir 2008-12-20 atspausdinti kasos apyvartos išrašai neturi jokios įrodomosios galios ir teismas negalėjo jais remtis, nes jie yra paneigti faktinėmis bylos aplinkybėmis ir specialisto išvada. Pažymi, kad minėti išrašai neturi juridinės galios, nes nėra tinkamu apskaitos dokumentu: prieštarauja Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 1 d., 13 str., dokumentai nebuvo įtraukti į jokius bendrovės registrus.Sutarčių laisvės principas leidžia šalims laisvai sudarinėti sutartis ir subjektyviai didele įvertinta sutarties kaina negali būti vertinama kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms.Teigia, jog savalaikis sąskaitų neišrašymas gali būti aiškinamas kaip Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimas, tačiau jokiu būdu ne kaip paslaugų teikimą paneigiantis faktas.Aplinkybės, kad nebuvo patalpų priėmimo – perdavimo akto, rašytinio patalpų savininko sutikimo dėl patalpų subnuomos, abiejose bendrovėse buvo įdarbinti tie patys asmenys, pagrindo konstatuoti, kad sutartis buvo fiktyvi, nesuteikia, nes šalis siejo ilgalaikis bendradarbiavimas ir pasitikėjimas.Nors bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentuose buvo nurodyta, jog ieškovas neturi prekių atsargų bei materialaus turto, tačiau iš pateiktų dokumentų matyti, kad įmonė turėjo ilgalaikio ir trumpalaikio turto.Pažymi, kad marketingo paslaugos buvo teiktos ne pagal ginčo sutartį, todėl pirmos instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra jokių ataskaitų ar kitokių įrodymų apie realiai teiktas marketingo paslaugas.Teismas nepagrįstai nevertino šių aplinkybių: ieškovas nebuvo nemokus ir ieškojo naujų veiklos galimybių; pareiga įrodyti sandorio tariamumą teko ieškovui, tuo tarpu ieškovas neįrodinėjo, kad sandorio šalių tikrosios valios, elgesio motyvų ir tikslų.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-10-31 sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nebuvo pateikti jokie objektyvūs duomenys, apie tai, jog ieškovas realiai vykdė ūkinę – finansinę veiklą 2007 liepos mėn. – 2008 gruodžio mėn. Byloje surinkti įrodymai patvirtina faktą, kad realiai paslaugos pagal ginčo sutartį nebuvo teikiamos, nes ieškovas neturėjo materialaus turto, prekių likučių, ką deklaravo finansinės atskaitomybės dokumentuose 2008 m. pirmoje pusėje. Pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog įrodinėjant tariamą sandorį viena iš nustatinėjamų aplinkybių yra ta, ar sandoris vykdomas, o jei nevykdomas – dėl kokių priežasčių ir pareiga įrodyti, kad sandoris yra vykdomas tenka atsakovams. Tuo tarpu apeliantė nepateikė įrodymų, kad gavo patalpų nuomotojo sutikimą dėl ginčo sutarties sudarymo, nepateikė patalpų perdavimo ieškovui akto su identifikuotomis patalpomis, nustatė nepagrįstai didelį nuomos mokestį, kas ekonomiškai ieškovui nebuvo naudinga, be to ieškovas neturėjo jokių prekių ar kito materialaus turto, todėl jam sandėliavimo paslaugų nereikėjo. Teigia, jog apeliantas neįrodė, jog tarp šalių buvo sudaryta atskira marketingo paslaugų teikimo sutartis ir realiai vykdoma. Nesutinka dėl naujų įrodymų prijungimo prie bylos bei dėl liudytojų apklausos, nes apeliantas turėjo galimybę pateikti visus įrodymus bylą nagrinėjant pirma instancija.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliantas pateikė papildomus įrodymus:2011 m. rugsėjo 19 d. specialisto išvadą dėl UAB „Mažoji svajonė“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo, 2012-05-17 teismo baudžiamąjį įsakymą, kuriuo S. K. buvo nuteistas pagal LR BK 223 str. 1 d. (aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas, buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas, dėl ko negalima iš dalies nustatytai juridinio asmens veiklos, turto įsipareigojimų dydžio ir struktūros) (b.l. 144-163). Apeliantas nurodo, kad atsakovui nebuvo žinoma nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jog specialisto išvada buvo gauta baudžiamojoje byloje, nes atsakovo atstovės orderis pasirašytas tik 2012-11-27. Apeliantas taip pat prašo kviesti ir apklausti liudytojais S. K. (buvusį UAB „Mažoji svajonė“ direktorių) ir Ž. J. (buvusią UAB „Mažoji svajonę“ buhalterę). Teisėjų kolegija pažymi, kad naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teismui įstatymo yra ribojamas: apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.). Aplinkybė, kad atstovavimo sutartis su advokatė buvo pasirašyta po specialisto išvados pateikimo į baudžiamąją bylą neįrodo, kad atsakovui nebuvo žinoma apie ją. Kaip nurodė pats apeliantas, atstovavimo sutartį su advokatė pasirašė S. K. (b.l. 170) - asmuo kuriam buvo iškelta baudžiamoji byla už apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymą, t.y. UAB „Mažoji svajonė“ buhalterinės apskaitos būklė ir baudžiamosios bylos turinys jam buvo žinoma. Teisėjų kolegija sprendžia kad rašytiniai įrodymai galėjo būti pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir procesinių pagrindų pateikti jį po teismo sprendimo priėmimo apeliacinės instancijos teismui nėra. Atsiliepime atsakovas prašė kviesti ir apklausti apie ginčijamo sandorio sudarymo ir vykdymo aplinkybes liudytojus S. K. ir Ž. J. (b.l. 54); teismas nutartyje dėl parengiamojo teismo posėdžio dėl šių liudytojų iškvietimo ir apklausos nepasisakė (b.l.69). Atsakovas tam neprieštaravo, nors byloje įvyko 2 parengiamieji posėdžiai ir teismo posėdis; teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas turėjo galimybę prašyti apklausti liudytojus pirmosios instancijos teisme. Šių liudytojų iškvietimas neišvengiamai apsunkins ir užvilkins bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme; pažymėtina, kas apeliantas nenurodė, apie kokias reikšmingas bylai aplinkybes galėtų paliudyti liudytojai.

Apeliantas taip pat prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegijai atmetus prašymą dėl įrodymų išreikalavimo ir liudytojų iškvietimą, nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netikslinga; pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme dalykas – skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas, taigi teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas raštinio proceso priemonėmis. Dėl išdėstyto teisėjų kolegija atmeta prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų; pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus sprendžiama, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas reglamentuojančias įrodinėjimą, padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą apie ginčijamo sandorio tariamąjį pobūdį; apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).

Apeliantas teigia, kad ieškovas neįrodė, jog ginčo sutartis nebuvo vykdoma. Apelianto manymu, tai, kad sutarties buvo vykdoma, įrodo PVM sąskaitos –faktūros ir Kasos pajamų orderiai. Ieškovui nenuginčijus PVM sąskaitų- faktūrų ir įrašų apie pinigų perdavimo kasos knygoje, nėra pagrindo pripažinti, jos panaudos sutartis buvo fiktyvi. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas subjektyviai aiškina ieškovo nurodytas aplinkybes; ieškovas įrodinėjo, kad UAB „Mažoji svajonė“ pagal ginčijamą 2007-07-01 panaudos sutartį jokių paslaugų negavo, pati įmonė nevykdė jokios ūkinės veiklos, panaudos sutartis nebuvo šalių vykdoma, PVM sąskaitos -faktūros buvo išrašomos ir pinigai perduodami tariamojo sandorio pagrindu, todėl jų PVM sąskaitų-faktūrų išrašymas ir pinigų perdavimas sutarties realaus vykdymo neįrodo.

Apeliantas nurodo, kad dėl apskaitos duomenų trūkumo negalima nustatyti ar ieškovo finansinė padėtis sandorio sudarymo buvo sunki ir dėl to ieškovas nevykdė ūkinės veiklos; pažymi, kad UAB „Mažoji svajonė“ buhalterinės apskaitos trūkumai nuo 2007-01-01 iki 2010-05-03 buvo nustatyti 2012 -05-17 baudžiamuoju įsakymu, kuriuo S. K. buvo nuteistas pagal LR BK 223 str. 1 d. Tačiau apelianto nurodyta aplinkybė negali būti vertinama kaip įrodymas, jog pagal ginčijamos panaudos sutartį būtų vykdoma kokia nors reali veikla, kad ieškovas už savo pinigus gautų kokias nors realais paslaugas. Pažymėtina, kad rungimosi principas reikalauja, kad šalis įrodytų aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 str.), t.y. įrodymus teikia ta proceso šalis, kuri teigia. Nagrinėjamoje byloje atsakovas (apeliantas) turėjo įrodinėti faktą, kad paslaugos pagal panaudos sutartį buvo realai teikiamos, kokios tai buvo paslaugos, tačiau apeliantas pasirinko ieškovo pateiktų įrodymų kritikos taktiką.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, jog 2008-12-26 ir 2008-12-20 kasos apyvartos išrašai neturi jokios įrodomosios reikšmės nagrinėjamoje byloje, nes specialisto išvadoje yra nurodyta, kad pagal tyrimui pateiktus atsakovo kasos dokumentus ir apskaitos registravimo knygą, per laikotarpį nuo 2008-12-01 iki 2008-12-16 atsakovo kasoje 70 543 Lt nebuvo. Taigi aplinkybė, kuria remiasi ieškovas, t.y. kad kasoje buvo šis pinigų likutis, o laikotarpyje jis buvo likviduotas remiantis neteisėtais finansiniais sandoriais, yra paneigta specialisto išvada. Kasos apyvartos išrašai nėra ir negali būti pripažinti tinkamais įrodymais, neturi jokios juridinės galios, nes nelaikytini apskaitos dokumentais, neatitinka LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 1 d. reikalavimų, nebuvo įtraukti į jokius bendrovės registrus, nebuvo teikiamos jokiems asmenims. Tačiau pats apeliantas pripažįsta, kad UAB „Mažoji svajonė“ buhalterinė apskaita už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2010-05-03 buvo tvarkoma aplaidžiai, dėl ko negalima iš dalies nustatytai juridinio asmens veiklos, turto įsipareigojimų dydžio ir struktūros); šis faktas nustatytas 2012-05-17 įsiteisėjusiu baudžiamuoju įsakymu. Esant tokioms aplinkybėms, teismas pagrįstai pripažino leistinais rašytiniais įrodymais apie kasos likutį 2008-12-26 ir 2008-12-20 kasos apyvartos išrašus, pasirašytus UAB „Mažoji svajonė“ buhalterės Ž. J.; aplinkybė, kad paskaičiavimus atliko ir išrašus pasirašė pati buhalterė, apelianto neginčijama. Nors kasos apyvartos išrašai nėra buhalteriniai dokumentai griežtąja prasme, kaip paprasti rašytiniai įrodymai jie gali patvirtinti pinigų buvimo kasoje faktą. Kita vertus, bylos nagrinėjimo metu atsakovas (apeliantas) neginčijo, kad nuo 2008-04-29 buvo išrašytos 6 PVM sąskaitos –faktūros už neva suteiktas ieškovui nuomos ir marketingo paslaugas pagal ginčijamą panaudos sutartį, kurios buvo apmokėtos kasos išlaidų orderiais bendrai 70 314,11 Lt sumai; tokos atsakovo nurodytos aplinkybės netiesiogiai patvirtina 2008-12-16 kasos apyvartos išrašo duomenis (b.l.25).

Apeliantas nurodo, kad įstatymais įtvirtintas sutarčių laisvės principas leidžia šalims susitarti dėl tarpusavio teisių ir pareigų. Šalių sutartis nepažeidė kitų asmenų teisų ir įstatymo saugomų interesų, todėl subjektyviai įvertinta sutarties didele kaina negali būti vertinama kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas; teismas palygino ginčijamos panaudos sutarties kainą (5860 Lt už 68 kv. m. sandėlio panaudą) su pagrindinės nuomos sutarties kaina (4000 Lt už 182 kv. m. to paties sandėlio patalpų) ir padarė išvadą, kad nepagrįstai didelė kaina yra viena iš aplinkybių, įrodančių, kad realai jokios sandėliavimo ir marketingo paslaugos atsakovui nebuvo tiekiamos; tokia teismo išvada nepaneigia sutarčių laisvės principą.

Apeliantas nurodo, kad teismas neteisėtai nurodė, kad ginčijama sutartimi ieškovui buvo perduota tik 38,29 kv. m., nors pagal sutartį turėjo būti perduota 68 kv. m.; apelianto vertinimu, teismas be pagrindo nesivadovavo atsakovo atsiliepimo teiginiais, kad buvo perduotos būtent 68 kv. m. patalpos. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis apelianto pastebėjimas neįrodo, kad sutartis buvo realai vykdoma; teismas konstatavo, kad patalpų priėmimo –perdavimo aktas byloje nebuvo pateiktas, nuo sutarties sudarymo momento sąskaitos už neva suteiktas paslaugas nebuvo išrašomos, patalpų savininko sutikimo subnuomai taip pat nebuvo ir pan.; taigi kokio dydžio patalpos nebuvo realai perduotos, 38,29 ar 68 kv. m., nėra teisiškai reikšminga nagrinėjamoje byloje.

Apelianto šeštas argumentas, kad aplinkybė, jog nuo sutarties sudarymo momento iki 2008 m. balandžio mėn. sąskaitos nebuvo išrašomos, neįrodo, kad sutartis nebuvo vykdoma, atmetamas dėl jau nurodytų motyvų; faktą, kad patalpos buvo perduotos UAB „Mažoji svajonė“ naudotis ir jos buvo naudojamos nuo ginčijamos sutarties sudarymo momento iki 2008 m. balandžio, turėjo įrodinėti atsakovas. Tokių įrodymų teismui nebuvo pateiktos; apelianto samprotavimai, kad sąskaitos nebuvo išrašomos dėl didelio pasitikėjimo ir UAB „Mažoji svajonė“ sunkios finansinės padėties, teismo išvadų nepaneigia. Apelianto argumentas, jog patalpų priėmimo-perdavimo akto nebuvimas, patalpų savininko rašytinio sutikimo nebuvimas ir pan. sutarties fiktyvumo neįrodo, nes svarbiausia buvo suderinti šalių valią ir pasiekti norimo rezultato kas ir buvo padaryta, atmetamas, nes be atsakovo (apelianto) teiginių, kitokių, objektyvių įrodymų byloje apie sutarties realų vykdymą byloje nėra. Byloje neginčijama, kad abiejų bendrovių direktorius ir buhalterė buvo tie patys asmenys; direktorius S. K., pasirašydamas ginčo sutartį, veikė bendrovių interesų konflikto sąlygomis, taigi argumentas dėl šalių suderintos valios tokiomis sąlygomis yra netinkamas.

Apelianto argumentas, kad byloje neįrodyta, jog UAB „Mažoji svajonė“ nevykdė veiklos, atmetamas, nes priešingų įrodymų byloje nepateikta. Apelianto argumentas, kad veiklos vykdymo aplinkybė šiuo atveju nėra esminė, nes atsakovas teikė ieškovui pagal panaudos sutartį dar marketingo paslaugas (padėjo ieškoti naujų prekybinės veiklos nišų, tiekėjų ir prekių, kurti originalią prekybos sistemą, ieškojo papildomų veiklos sričių ir pan.) atmetamas kaip neįrodytas; byloje nėra jokių įrodymų apie atsakovo neva sukurtą ieškovui originalią prekybos sistemą, surastas naujas prekybinės veiklos nišas ir pan., t.y. nėra objektyvių įrodymų apie apie realių marketingo paslaugų teikimą.

Devintas apelianto argumentas atmetamas dėl analogiškų motyvų – byloje nėra įrodymų, kad pagal panaudos sutartį buvo teikiamos ir realios marketingo paslaugas. Teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą – ne ieškovas turėjo procesinę pareigą nuginčyti marketingo paslaugų tiekimą, bet atsakovas turėjo nurodyti tokių paslaugų tiekimo faktą; be atsakovo (apelianto) bendro pobūdžio samprotavimų, jokių įrodymų apie ieškovui suteiktas marketingo paslaugas byloje nėra. Dėl analogiškų motyvų atmetamas argumentas, kad taikant restituciją nebuvo pagrindo taikyti ją visą apimtimi, nes marketingo paslaugos nėra nuginčytos.

Apelianto dešimtas skundo argumentas atmetamas, nes iš esmės atkartoja jau aptartus argumentus; pats apeliantas cituoja teismų praktikos postulatą, kad esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas; įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad pagal ginčijamą sandorį be pinigų išmokėjimo pagal PVM sąskaitas –faktūras buvo vykdomi kokie nors veiksmai, teikiamos paslaugos ir pan. Pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Tai yra bendro pobūdžio proceso teisės normos, nustatančios bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę. Materialiosios teisės normos atskirais atvejais nustato kitokią įrodinėjimo tvarką, nurodydamos, kuri šalis ir ką konkrečiai turi įrodyti. Įrodinėjimo našta (onus probandi) nagrinėjamoje byloje teismo paskirstyta tinkamai – įrodymus apie sandorio tariamąjį pobūdį teikė ieškovas, atsakovas savo atsikirtimo ieškiniui teiginių neįrodinėjo, pasirinkęs ieškovo pateiktų įrodymų kritikos taktiką. Teismo išvados motyvuotos, argumentuotos, pagrįsti visų byloje surinktų įrodymų tyrimu, nepažeidžia teismų praktikos nuostatų dėl proceso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą aiškinimo ir taikymo.

Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutar ė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.