Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą:

pagal Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiosios prokurorės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo

D. N. nuteistas pagal BK 259 str. 1 d. 30 (trisdešimčiai) parų arešto. Į bausmę įskaičius kardomąjį kalinimą (suėmimą), D. N. pripažintas jam paskirtą bausmę atlikusiu.

D. N. pagal BK 157 str. 1 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

D. Č. pagal BK 157 str. 1 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

ir pagal Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiosios prokurorės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pagal BK 157 str. 1 d. (dėl veikų prieš nukentėjusiąsias J. K. ir V. J.) išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios V. J. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartimi dvi baudžiamosios bylos, kuriose priimti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 10 d. ir 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiai, buvo sujungtos ir išnagrinėtos apeliacine tvarka kartu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 10 d. nuosprendžiu:

D. N. nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė psichotropinę medžiagą neturėdamas tikslo ją platinti. Šią nusikalstamą veiką padarė tokiomis aplinkybėmis.

D. N. nuo ikiteisminio tyrimo nenustatytos dienos bute adresu (duomenys neskelbtini), virtuvėje ant spintelės neteisėtai, neturėdamas tikslo platinti, laikė nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos – 10 vnt. rausvos spalvos tablečių su gamykline pakuote, su užrašu „Lorafen 2.5 mg lorazepamum“, kurių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – lorazepamas, kurio bendroji masė yra 0,025 g (25 mg), kurias 2011 m. spalio 4 d., 10.15 val., kratos metu rado ir paėmė Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro pareigūnai.

D. N. ir D. Č. buvo kaltinami tuo, kad jie, kartu su V. M., veikdami bendrininkų grupe, iš anksto susitarę daryti labai sunkų nusikaltimą, siekdami, kad nukentėjusioji būtų įtraukta į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jos prostitucijos, melagingai žadėdami jai gerai apmokamą darbą prie daržovių, žinodami, kad nukentėjusioji yra vaikas, pasinaudodami jos pažeidžiamumu, tai yra jos sunkia materialine padėtimi, psichiniu sutrikimu, depresiniu elgesio sutrikimu, mišriu elgesio ir emocijų sutrikimu, verbavo, laikė nelaisvėje, gabeno ir perleido vaiką – 17 metų J. K. (gim. (duomenys neskelbtini)). Šią nusikalstamą veiką padarė tokiomis aplinkybėmis.

2010 m. lapkričio mėnesį, ikiteisminio tyrimo nenustatytą dieną A. K., kuris dėl šio nusikaltimo nėra kaltas, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), bei V. M. automobilyje „R. L.“, v. n. (duomenys neskelbtini) D. Č. kartu su V. M. bendrais veiksmais per kelis kartus įkalbėjo nukentėjusiąją J. K. vykti į Ispaniją dirbti prie daržovių. J. K. sutikus, ikiteisminio tyrimo nenustatytą dieną (duomenys neskelbtini), D. Č. kartu su D. N. nufotografavo nukentėjusiąją J. K.. 2010 m. gruodžio 2 d. D. Č. kartu su V. M. padėjo jai ir jos motinai J. K. pagreitinta tvarka išsiimti asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, sumokėjo mokestį už jų išdavimą. 2010 m. gruodžio mėn., nenustatytą dieną, D. Č. kartu su V. M. ir D. N. V. M. vairuojamu automobiliu „R. L.“, v. n. (duomenys neskelbtini) nugabeno nukentėjusiąją ir iki 2010 m. gruodžio 9 d. laikė ją nelaisvėje – išnuomotame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kur ją prižiūrėjo D. Č.. Po 2010 m. gruodžio 9 d., ikiteisminio tyrimo nenustatytą dieną, V. M. kartu su D. N. nugabeno automobiliu „R. L.“, v. n. (duomenys neskelbtini) priklausančiu V. M., nukentėjusiąją J. K. prie (duomenys neskelbtini) pastato (duomenys neskelbtini), įsodino į mikroautobusą, vežantį keleivius į Ispanijos Karalystę, vairuojamą R. K., kuris dėl šio nusikaltimo nėra kaltas, turint tikslą nugabenti ją į Ispanijos Karalystę, D. N. sumokėjo R. K. 500 Lt už jos nugabenimą ir po 2010 m. gruodžio 9 d., ikiteisminio tyrimo nenustatytą dieną išgabeno nukentėjusiąją J. K. iš Lietuvos Respublikos. Po 2010 m. gruodžio 9 d., ikiteisminio tyrimo nenustatytą dieną nugabenus J. K. į Ispanijos Karalystę, tokiu būdu perleidus ją nenustatytiems asmenims, šie asmenys, pasitikę bei įgiję nukentėjusiąją, atėmė iš jos asmens dokumentus, laikė nelaisvėje skirtingose vietose, tame tarpe pasimatymų klube „E“, esančiame (duomenys neskelbtini), kelias 21 km. nuo (duomenys neskelbtini), panaudodami fizinį smurtą ir grasinimus jos atžvilgiu, vertė užsiimti prostitucija nuo 2010 m. gruodžio mėnesio, ikiteisminio tyrimo nenustatytos dienos iki 2011 m. vasario mėn. pradžios.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. birželio 10 d. nuosprendžiu D. N. ir D. Č. pagal BK 157 str. 1 d. išteisino. Nors skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje išteisinimo pagrindas nenurodytas, iš nuosprendžio aprašomosios dalies turinio matosi, kad D. Č. ir D. N. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuosprendyje teismas nurodė, kad kaltinimai D. N. grindžiami tik nukentėjusiosios J. K. nenuosekliais parodymais, jog jis ją fotografavo prieš jai išvažiuojant į Ispaniją. Tačiau tai, kad D. N. ją fotografavo, jis pats neigia, taip pat neigia ir D. Č., kuris parodė, jog būtent jis fotografavo nukentėjusiąją ir tuo metu buvo su V. M., o D. N. ten nebuvo. Taip pat dėl to, kad D. N. su D. M. vežė J. K. iš buto iki autobuso, mokėjo autobuso vairuotojui, parodė tik J. K., byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų. D. Č. ir D. N. vienodai parodė, kad iki autobuso J. K. lydėjo abu, vairuotojui pinigus sumokėjo D. Č.. Kaltinimą D. N., jog jis apgaule, siekiant, kad nukentėjusioji J. K. būtų įtraukta į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jos prostitucijos, dalyvavo ją verbuojant, laikant nelaisvėje, gabenant ar perleidžiant, teismas įvertino kaip prielaidą, nepagrįstą byloje surinktų duomenų visuma. Dėl D. Č. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 157 str. 1 d., teismas nuosprendyje nurodė, kad D. Č. keletą mėnesių iki J. K. išvykimo su ja kartu gyveno. Taip pat jis ją įkalbinėjo išvykti į užsienį dirbti. Tačiau neįrodyta, kad jis, įkalbinėdamas ją išvykti dirbti užsienyje ir tuo rūpindamasis, siekė, jog ji būtų išnaudojama vergijai, prostitucijai, pornografijai, priverstiniam darbui ar paslaugoms, nusikalstamai veikai daryti ar kitiems išnaudojimo tikslams. J. K. savo noru išvyko gyventi su D. Č. į butą (duomenys neskelbtini), kur laukė, kol bus suorganizuotas jos išvykimas. O nukentėjusiosios fotografavimas kaime, specialiai neparengtomis sąlygomis, nevertintinas pakankamu įrodymu, kad ją rengtasi išvežti prostitucijai. Nenustatyta jokių D. Č. ryšių Ispanijoje su asmenimis, kurie būtų vertę J. K. užsiimti prostitucija, nei tokių asmenų. Byloje liko nepaneigta D. Č. versija, jog jis rūpinosi sugyventinės J. K. išvykimu į užsienį. Be to, nukentėjusioji, grįžusi iš Ispanijos, pirmiausia skambino ir grįžo ne pas tėvus, o pas D. Č.. Teismas kaltinimą D. Č. dėl nukentėjusiosios siekimo įtraukti į prostituciją, jos verbavimo, perdavimo kitiems asmenims vertino kaip prielaidą, todėl ir jį ir V. N. pagal BK 157 str. 1 d. išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu:

V. M. irgi buvo kaltinamas tuo, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su D. N. ir D. Č., iš anksto susitaręs su jais daryti labai sunkų nusikaltimą, siekdamas, kad nukentėjusioji būtų įtraukta į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jos prostitucijos, melagingai žadėdamas jai gerai apmokamą darbą prie daržovių, žinodamas, kad nukentėjusioji yra vaikas, pasinaudodamas jos pažeidžiamumu, tai yra jos sunkia materialine padėtimi, psichiniu sutrikimu, depresiniu elgesio sutrikimu, mišriu elgesio ir emocijų sutrikimu, verbavo, laikė nelaisvėje, gabeno ir perleido vaiką – 17 metų J. K. (gim. (duomenys neskelbtini)). Šią nusikalstamą veiką padarė tokiomis aplinkybėmis.

2010 m. lapkričio mėnesį, ikiteisminio tyrimo nenustatytą dieną, A. K. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), bei V. M. automobilyje ,,R. L.“, v.n. (duomenys neskelbtini) V. M. kartu su D. Č. bendrais veiksmais, per kelis kartus įkalbėjo nukentėjusiąją J. K. vykti į Ispaniją dirbti „prie daržovių“. J. K. sutikus, ikiteisminio tyrimo nenustatytą dieną, (duomenys neskelbtini) D. Č. kartu su D. N. nufotografavo nukentėjusiąją J. K.. 2010 m. gruodžio 2 d. V. M. kartu su D. Č. padėjo jai ir jos motinai J. K. pagreitinta tvarka išsiimti asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, sumokėjo mokestį už jų išdavimą. 2010 m. gruodžio mėnesio nenustatytą dieną V. M. kartu su D. Č. ir D. N. V. M. vairuojamu automobiliu ,,R. L.“, v.n. (duomenys neskelbtini) nugabeno nukentėjusiąją ir iki 2010 m. gruodžio 9 d. laikė ją nelaisvėje – išnuomotame bute (duomenys neskelbtini), kur ją prižiūrėjo D. Č.. Po 2010 m. gruodžio 9 d., ikiteisminio tyrimo nenustatytą dieną V. M. kartu su D. N. nugabeno automobiliu ,,R. L.“, v.n. (duomenys neskelbtini) priklausančiu V. M., nukentėjusiąją J. K. prie pastato (duomenys neskelbtini), įsodino į mikroautobusą, vežantį keleivius į Ispanijos Karalystę, vairuojamą R. K., turint tikslą nugabenti ją į Ispanijos Karalystę, D. N. sumokėjo R. K. 500 Lt už jos nugabenimą ir po 2010 m. gruodžio 9 d., ikiteisminio tyrimo nenustatytą dieną išgabeno nukentėjusiąją J. K. iš Lietuvos Respublikos. Po 2010 m. gruodžio 9 d., ikiteisminio tyrimo nenustatytą dieną nugabenus J. K. į Ispanijos Karalystę, tokiu būdu perleidus ją nenustatytiems asmenims, šie asmenys, pasitikę bei įgiję nukentėjusiąją, atėmė iš jos asmens dokumentus, laikė nelaisvėje skirtingose vietose, taip pat ir pasimatymų klube ,,E“, esančiame (duomenys neskelbtini), kelias 21 km nuo (duomenys neskelbtini), panaudodami fizinį smurtą ir grasinimus jos atžvilgiu, vertė užsiimti prostitucija nuo 2010 m. gruodžio mėnesio, ikiteisminio tyrimo nenustatytos dienos, iki 2011 m. vasario mėn. pradžios.

Be to, V. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis, 2010 m. rudenį, ikiteisminio tyrimo nenustatytą mėnesį ir dieną, (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad V. J. yra vaikas – 17 metų amžiaus ( gim. (duomenys neskelbtini)), siekdamas, kad ji būtų įtraukta į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jos prostitucijos, pasinaudodamas nukentėjusios pažeidžiamumu, tai yra jos sunkia materialine padėtimi, įgimtu intelekto defektu – lengvu protiniu atsilikimu, verbavo nukentėjusiąją V. J. vykti dirbti į užsienio valstybę, leisdamas jai suprasti, kad ji turės dirbti prostitute, tačiau nukentėjusioji vykti atsisakė.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu V. M. pagal BK 157 str. 1 d. (dėl veikų prieš J. K. ir V. J.) išteisino. Nors skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje išteisinimo pagrindas nenurodytas, iš nuosprendžio aprašomosios dalies turinio matosi, kad V. M. išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuosprendyje teismas nurodė, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, jog V. M. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, t. y. jis siekė, kad nukentėjusioji J. K. būtų įtraukta į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jos prostitucijos bei tuo tikslu laikė nelaisvėje, gabeno ir ją perleido, o V. J. verbavo, siekdamas, jog ji būtų įtraukta į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jos prostitucijos. Todėl teismas V. M. pagal BK 157 str. 1 d. išteisino, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausioji prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad Panevėžio apygardos teismas 2014 m. birželio 10 d. nuosprendyje padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, sąlygojusias išteisinamojo nuosprendžio priėmimą šiame nusikalstamos veikos epizode, nevertino byloje surinktų įrodymų viseto, nepakankamai atsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios turi esminės reikšmės sprendžiant D. Č. ir D. N. kaltės klausimą, todėl D. N. ir D. Č. išteisinti nepagrįstai.

Teismas nukentėjusiosios J. K. parodymus vertino kaip nepatikimus, nes ji į Ispaniją išvyko tuoj po to, kai dėl jos nusikalstamų veikų į teismą buvo perduotos dvi baudžiamosios bylos ir jai grėsė atsakomybė už plėšimą ir vagystę. Šis teismo motyvas, apeliantės nuomone, visiškai nepagrįstas, kadangi byloje nėra jokių duomenų, kad J. K. būtų norėjusi ir būtų rodžiusi iniciatyvą išvykti iš Lietuvos ir taip pasislėpti nuo jai gresiančių bausmių. Nukentėjusioji buvo užverbuota apgaule, melagingai pažadėjus jai gerai apmokamą darbą prie daržovių. Kaip matyti iš J. K. parodymų, ji net nežinojo ir nesuprato, į kokią šalį ir kokio darbo dirbti ji bus vežama. Liudytoja J. K. parodė, kad į namus atvažiavęs D. Č. su V. M. įkalbinėjo J. važiuoti. Jai pasakius dukrai, kad jie meluoja, jog apgaus, tiek V. M., tiek ir D. Č. sakė, kad J. skins pomidorus ir moralizavo motiną sakydami: „Kokia tu motina, kad nenori vaikui geriau“, „Nenori, kad ji užsidirbtų“. J. K. važiuoti į užsienį dirbti įkalbėjo būtent D. Č. ir V. M. ir tai nebuvo jos iniciatyva, juo labiau siekimas bėgti nuo jai gresiančios atsakomybės už plėšimą ir vagystę. Teismo motyvas, kad J. K. parodymų negalima vertinti patikimais, kadangi ji buvo apkalbėjusi savo tėvą bei teismui nurodė išgalvotas neatvykimo į posėdžius priežastis, o vėliau pripažino, jog neatvyko be pateisinamos priežasties, nepagrįstas, ir vien tik dėl šių aplinkybių, apeliantės nuomone, jos parodymų negalima laikyti nepatikimais, nes nukentėjusios parodymus apie jos atžvilgiu įvykdytą nusikalstamą veiką patvirtina kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. Vertinant J. K. parodymus jų patikimumo aspektu nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių nukentėjusioji galėtų būti suinteresuota nepagrįstai apkaltinti D. Č. ir D. N. nebūtų nusikaltimų padarymu, duoti apie juos melagingus parodymus. Teismas taip pat nukentėjusios parodymus vertino nepatikimais, kadangi teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės išvadose nurodoma, jog iki nusikalstamos veikos padarymo nukentėjusioji J. K. turėjo depresinį elgesio sutrikimą, mišrų elgesio ir emocijų sutrikimą, jai nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas. Ši ekspertizės išvada, taip pat ir nukentėjusiosios amžius, tai, kokioje šeimoje nukentėjusioji augo, kad buvo neprižiūrėtas vaikas, šeimoje trūko pinigų, meilės vaikui, neabejotinai patvirtina, kad 2010 m. lapkričio – gruodžio mėn. nukentėjusioji J. K. buvo itin pažeidžiama ir tuo pasinaudojo išteisintieji.

Apeliantė sutinka su teismo argumentais, kad nukentėjusiosios parodymuose yra tam tikrų prieštaravimų, tačiau jie nėra esminiai ir negali būti pagrindu pripažinti nukentėjusiosios parodymus nepatikimais bei jais nesivadovauti grindžiant D. Č. ir D. N. kaltę padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusioji J. K. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta keletą kartų, iš jų du kartus pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodymus ji taip pat davė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Be to, nukentėjusioji savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje. Tikrinant nukentėjusiosios parodymų patikimumą buvo atlikti ir kiti procesiniai veiksmai. Kai kurie nesutapimai nukentėjusiosios parodymuose gali būti paaiškinami tiek patirtu stresu, tiek praėjusiu gana ilgu laiko tarpu nuo nusikaltimo iki ikiteisminio tyrimo pradžios bei teisiamojo posėdžio, kuriame nukentėjusioji vėl davė parodymus. Nors teismas nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusiosios parodymai vertinami kaip mažiau patikimi ir įrodymais pripažintini tik toje dalyje, kur jos parodymus neabejotinai patvirtina kiti bylos duomenys, tačiau, kaip matyti iš teismo nuosprendžio, teismas tiki išteisintųjų parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaringi, tačiau šių parodymų teismas neanalizavo ir jais neabejojo. Kaip matyti iš bylos, D. Č. ir D. N. pripažino tik tas aplinkybes, kurios neginčijamai patvirtintos kitais bylos duomenimis, tačiau tai nesutrukdė teismui jų parodymus vertinti patikimais ir jais vadovautis priimant jų atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Prokurorės nuomone, teismas nuosprendyje visą dėmesį skyrė keliems neatitikimams nukentėjusiosios parodymuose, kurie nebuvo ir nėra esminiai, bei visiškai nevertino išteisintųjų veiksmų ir jų parodymų. Teismas visiškai nevertino to, kad nukentėjusiajai buvo daromas poveikis, jog ji pakeistų savo parodymus, neatpažintų visų įtariamųjų ir tas faktas yra patvirtintas. Byloje yra apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo D. N. ir V. M. yra pripažinti kaltais ir nuteisti būtent už poveikio darymą nukentėjusiajai byloje dėl vaiko pirkimo ir pardavimo. Teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, kad J. K. pirminiuose parodymuose parodė, jog į Ispaniją dirbti ji buvo išvežta kartu su V. J., ir tai, jog šiuos savo parodymus vėliau paneigė. Tačiau, apeliantės nuomone, teismas neteisingai konstatavo, kad J. K. įkalbinėjo V. J. duoti policijoje neteisingus parodymus, jog jos vyko kartu. Šie V. J. parodymai paneigti liudytojos N. R. parodymais, kuri girdėjo J. K. ir V. J. pokalbį, kurio metu J. K. klausė V. J., ar ši bus šalia, ar ją palaikys, ir tai, kad ko nors nukentėjusioji būtų prašiusi V. J., liudytoja negirdėjo. Šią aplinkybę paneigė ir pati J. K..

Teismas abejoja nukentėjusiosios parodymais apie tai, kur ir kiek laiko ji dirbo prostitute, kadangi šie parodymai yra skirtingi. Teismas abejoja nukentėjusios parodymais nevertindamas byloje surinktų įrodymų viseto. Byloje neginčijamai nustatyta, kad būtent D. Č. ir D. N. rūpinosi nukentėjusiosios išvykimu į Ispaniją. Nukentėjusioji vyko į tą šalį, kur nusprendė D. Č. ir D. N.. Jie organizavo jos išvykimą, surado transporto priemonę ir apmokėjo už kelionę. Nukentėjusioji net nežinojo, į kokią šalį vyks ir kokį darbą dirbs, tai sprendė jos vykimą organizavę asmenys. Jokių draugų ar pažįstamų nei Ispanijoje, nei jokioje kitoje šalyje nukentėjusioji neturėjo, į jokią užsienio šalį nukentėjusioji niekuomet nebuvo išvykusi. J. K. neturėjo net asmens dokumento, nemokėjo jokios užsienio kalbos ir nebuvo išvykusi toliau nei (duomenys neskelbtini)miestas. Todėl, anot prokurorės, tai, kad nukentėjusioji buvo išvežta į Ispaniją dirbti prostitute, abejonių nekelia. D. N. yra gyvenęs ilgą laiką Ispanijoje, turėjo ten draugų, su kuriais palaikė ryšį. Tai patvirtino apklausta liudytoja I. N.. Nukentėjusioji J. K. buvo nugabenta į Ispaniją, kur ją pasitiko asmenys, kurie prieš ją naudojo smurtą bei privertė verstis prostitucija. Nukentėjusioji apie tai informavo Ispanijos policijos pareigūnus. Šias aplinkybes nukentėjusioji nurodė rašydama pareiškimą bei paskesnių apklausų metu. Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji parodė, kad sustojus prie (duomenys neskelbtini) degalinės laukė dviejų vaikinų, kurie ją turėjo pasiimti. Šiuos nukentėjusiosios parodymus iš dalies patvirtino liudytojas R. K.. Jis parodė, kad tokia degalinė yra pakeliui į (duomenys neskelbtini) miestą. Nukentėjusioji parodė, kad tie vaikinai ją nuvežė į butą (duomenys neskelbtini) mieste, atėmė iš jos asmens dokumentą ir pasakė, jog ji dirbs prostitute. Ji dirbo prostitute, pinigų negavo, jos atžvilgiu buvo naudojamas smurtas. Jei iškildavo problemų, tie vaikinai skambindavo D. ir sakydavo jam ką ji daro. Taip pat D. nurodymu jai buvo nupirktas nėštumo testas. Analogiškus parodymus nukentėjusioji davė ir teismo posėdžio metu. Ji parodė, kad Ispanijoje buvo mušama už tai, kad atsisakė dirbti prostitute, pinigų negavo. Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtino liudytoja J. K., kuriai pasisakė grįžusi J. K.. J. K. parodė, kad grįžusi J. jai pasisakė, jog dirbo prostitute, ją mušė. Tai, kad ji buvo priversta užsiiminėti prostitucija, verčiama dirbti ilgas valandas ir jos atžvilgiu buvo naudojamas grubus fizinis smurtas, J. K. pasisakė ir tai yra užfiksuota dokumentuose, gautuose iš Lietuvos Respublikos konsulato Valensijoje. Tuose pateiktuose dokumentuose aiškiai nurodoma, kad J. K. yra seksualinio išnaudojimo auka ir tai, jog ji yra patyrusi fizinę prievartą. Nukentėjusioji parodė, kad Ispanijoje ji kreipėsi į gydytojus, gulėjo psichiatrinėje ligoninėje, po to buvo prieglaudoje, o po kiek laiko buvo grąžinta į Lietuvą. Šie nukentėjusiosios parodymai patvirtinti bylos duomenimis. Byloje yra dokumentai, atsiųsti iš Ispanijos Karalystės, apie tai, kad nukentėjusioji buvo gydoma, po to buvo patalpinta į psichiatrinę ligoninę. Taip pat yra dokumentas, kad J. K. yra prižiūrima kaip svarbi liudytoja policijos pradėtoje byloje. Taip pat yra duomenys ir apie tai, kad nukentėjusioji yra galimai prekybos žmonėmis auka, patyrusi fizinį smurtą, sudėtinga psichologinė psichinė būklė. Ji buvo šoko būsenoje, įsibaiminusi, nesileido apžiūrima, atsisakė bendrauti. Tai, kad J. K. atžvilgiu buvo naudojamas smurtas, patvirtina byloje esantis pranešimas, iš jo matyti, jog medikai nustatė asmenybės sutrikimą, nustatė fizinio smurto požymius ir tai tik patvirtina nukentėjusiosios parodymus. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Ispanijoje nukentėjusioji patyrė tiek fizinį, tiek ir psichinį smurtą, ji buvo gydoma psichiatrinėje ligoninėje. Todėl, apeliantės nuomone, tai ir galėjo nulemti nenuoseklius nukentėjusiosios parodymus.

Teismas vadovavosi Arcos del Castilla 2011 m. sausio 11 d. pranešimu, adresuotu Lietuvos Respublikos konsulatui Valensijoje. Jame nurodyta, kad J. K. pateikia skirtingas versijas apie savo asmeninę istoriją, kurioje daugybė prieštaravimų. Paklausus prieš kiek laiko ji atvyko (į Ispaniją), vieną kartą sako, kad prieš mėnesį, kitą kartą, jog prieš trejus metus. Lygiai taip pat nuo pat pradžių tvirtino, kad neturėjo šeimos, arba kad negalėjo išeiti į gatvę, nes lietuvių mafija ją persekiojusi ir grasinusi nužudyti. Teismas nuosprendyje vadovavosi šia pažyma, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kaip ir kokiu būdu J. K. buvo apklausiama Ispanijoje. Dokumentuose, kurie buvo gauti iš Lietuvos Respublikos konsulato Valensijoje, nurodyta, kad atvykusi į globos namus J. atsisakė kalbėti ir buvo panašu, jog nepilnametė nemoka ispanų kalbos. Tuose pačiuose dokumentuose nurodyta ir tai, kad nepilnametės ispanų kalbos žinios yra gana aukšto lygio. Dokumentuose užfiksuota, kad nepilnametė parodo, jog leidžiasi apkabinama moterų. Nukentėjusioji teismo posėdžio metu patvirtino, kad nemokėjo jokios užsienio kalbos, apklausų metu vertėjas nedalyvavo. Apeliantės nuomone, akivaizdu, kad J. K. ispanų kalbos nemokėjo, tiek bendraujant su ja, tiek ir ją apklausiant vertėjas nedalyvavo, todėl teismas negalėjo vadovautis ir vertinti šių nukentėjusiosios parodymų.

Teismo motyvas, jog neįrodyta, kad D. Č., įkalbinėdamas J. K. išvykti į užsienį ir tuo rūpindamasis, siekė, jog ji būtų išnaudojama vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai, kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitiems išnaudojimo tikslams, visiškai nepagrįstas ir paneigtas bylos duomenimis. Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, byloje nėra jokių duomenų, kad tiek D. Č., tiek D. N. būtų ieškoję J. K. kokio nors kitokio darbo, kaip darbo prie daržovių ar pan. Anot prokurorės, akivaizdu, kad nukentėjusioji buvo gabenama į užsienį vienu tikslu, dirbti prostitute, ką vien tik iš pasiūlymo suprato liudytoja V. J.. V. J. parodė, kad ji iš karto supratusi, jog siūlomas darbas yra prostitutės darbas, tačiau J. K. to nesuprato ir džiaugėsi pasiūlytu darbu. Tačiau teismas šių V. J. parodymų visiškai nevertino ir apie juos nepasisakė. Kad D. Č. ir V. M. ketina apgauti J. K., suprato ir jos motina J. K.. Liudytoja teismo posėdžio metu parodė, kad suprato, jog jie nori apgauti J. ir apie tai įspėjo dukrą, tačiau ji jos neklausė.

Teismas nuosprendyje nurodė, kad D. Č. kaltinamas tuo, jog nufotografavo nukentėjusiąją J. K., laikė ją nelaisvėje – išnuomotame bute (duomenys neskelbtini). Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad ji su D. Č. išvyko gyventi savo valia, ką patvirtino ir jos motina. Ir tik paskutinės apklausos metu nurodė, kad jos vienos niekur neišleisdavo, kelis kartus buvo išėjusi kartu su D. Č.. Asmens laisvė yra suvaržoma ne tik tada, kai asmuo visiškai netenka galimybės pasirinkti savo buvimo vietos ar elgesio varianto, bet ir tada, kai ši laisvė apribojama iš dalies. J. K., būdama apgauta dėl darbo pobūdžio ir nuo pat sutikimo vykti dirbti į užsienį prie daržovių tapusi faktiškai kontroliuojama, neteko galimybės savo nuožiūra pasirinkti buvimo vietos ir elgesio varianto. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ji pradžioje buvo pas A. K., po to buvo vežiojama į migracijos tarnybą, į foto ateljė, nakvojo ne savo namuose, iš jos kuriam laikui buvo paimtas asmens dokumentas. Migracijos tarnyboje V. M. melagingai prisistatė jos patėviu, nors tokiu nebuvo. Taip pat nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) bute J. K. buvo laikoma iki jos išvykimo į Ispaniją, tai yra iki tos dienos, kai jai buvo padarytas asmens dokumentas, ir kitą dieną ji išvyko. Nukentėjusioji buvo nuvežta iki mikroautobuso, įsodinta į jį, sumokėta vairuotojui už jos nuvežimą ir sutarta su asmenimis, kurie ją pasitiko. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusioji iki pat nuvykimo į Ispaniją nežinojo, jog vyksta dirbti prostitute, todėl neturėjo pagrindo bėgti nuo D. Č., kuriam nebuvo abejinga ir nuo jai gerai apmokamą darbą siūlančių asmenų. Specialistės Ž. P. teigimu, J. K. buvo visiškai naivi, neįvertino situacijos, greitai pasitikėdavo žmonėmis, ieškojo globos, palankumo, meilės, buvo linkusi prisirišti, už meilę ir globą gali atiduoti daug. Kaip matyti iš J. K. parodymų, ji mylėjo ir pasitikėjo D. Č., todėl sutiko su jo pasiūlymu pagyventi tame bute. Nukentėjusioji neneigė, kad gyvenant tame bute buvo vartojamas alkoholis, kas neabejotinai taip pat turėjo įtakos nukentėjusiosios apsisprendimui, kadangi nuo alkoholio apsvaigusį žmogų yra lengviau paveikti elgtis prieš savo valią. Nukentėjusiajai buvo sudarytos tokios sąlygos, kad jai nekiltų noras išeiti. Nukentėjusios laisvė pasirinkti buvimo vietą ir elgesio variantą bent iš dalies buvo ribojama.

Teismas pripažino, kad J. K. buvo fotografuojama, tačiau konstatavo, jog kaime specialiai neparengtomis sąlygomis nukentėjusiosios nufotografavimas nevertintinas pakankamu įrodymu, kad ją rengtasi išvežti prostitucijai. Teismas taip pat konstatavo, kad kaltinimo teiginys, jog D. N. prieš J. K. išvažiuojant į Ispaniją ją fotografavo, grindžiamas tik jos parodymais, kuriuos ji davė ne iš karto, o praėjus maždaug metams po įvykio. D. N. neigia fotografavęs J. K.. Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2011 m. gruodžio 8 d. nukentėjusioji J. K. parodė (1 t. 38-43 b. 1.), kad jai paskambinęs D. Č. liepė išeiti ant kelio ir jai išėjus atvažiavo M., D. ir D.. Apklausos metu nukentėjusioji atpažino teismo salėje esantį D. N.. Nukentėjusioji parodė, kad mašinoje Č., V. ir D. kalbėjo apie darbą užsienyje, sakė nieko nebijoti. Tada jai liepė išlipti iš automobilio ir ramiai pastovėti. Tuo metu D. N. ją nufotografavo. D. Č. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad fotografavo J., tuo metu buvo V. ir V. draugas, kuris atvažiavo kartu su V.. Fotografavo todėl, kad V. reikėjo J. nuotraukos, jog būtų galima pažiūrėti darbo bare. Tačiau apklaustas teismo posėdžio metu D. Č. pakeitė parodymus ir parodė, kad fotografavo jis, nes J. buvo juokingai apsirengusi. Parodė ir tai, kad jokio V. draugo nebuvo, buvo tik jis ir M.. Taigi, nors nukentėjusioji šias aplinkybes nurodė tik vėlesnių apklausų metu ir patvirtino duodama parodymus teisme, tačiau jos parodymai patvirtinti D. Č. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. D. Č. parodymus pakeitė ir teisme jau parodė, kad jie buvo tik dviese, fotografavo, nes juokingai buvo apsirengus. Be to, ir pats D. N. pripažino, kad vieną kartą buvo atvykęs ir matė nukentėjusiąją, buvo atvykęs su V. M. prie jos namų. Nukentėjusios parodymus, kad ją fotografavo D. N., patvirtino ir liudytojas J. K., kuris teisme patvirtino, jog J. K. jam pasakė, kad „D.“ matė kaime, lyg ją fotografavo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apie tai, jog J. K. buvo fotografuojama, pirmasis pasakė D. Č. ir tai patvirtino liudytojas J. K., kad iki pokalbio su D. Č., kurio metu jis pasakė apie fotografavimą, duomenų apie tai nebuvo. Po to D. Č. bandė klaidinti tyrimą teigdamas, kad fotografuojama buvo su jo fotoaparatu. Šis fotoaparatas buvo paimtas, tačiau nuotraukų nebuvo. Todėl, prokurorės nuomone, akivaizdu, kad fotografavo ne D. Č. ir ne su savo fotoaparatu, o fotografavo D. N.. Be to, ir V. M. patvirtino, kad J. K. buvo fotografuojama. Šioje dalyje prieštaringi V. M. ir D. Č. parodymai. D. Č. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad fotografavo, nes reikėjo V. M., teismo posėdžio metu parodė, jog fotografavo, nes juokingai buvo apsirengus. V. M. parodė, kad fotografavo, nes D. Č. norėjo pasilikti atsiminimui.

Teismas konstatavo, kad apie tai, jog D. N. su V. M. vežė J. K. iš buto iki autobuso, mokėjo autobuso vairuotojui, parodė tik J. K.. Jokių kitų tai patvirtinančių duomenų nėra. Apeliantės nuomone, šis teismo motyvas nepagrįstas. Nukentėjusiosios J. K. parodymai šioje dalyje yra vienodi ir nuoseklūs, tačiau išteisintųjų prieštaringi. Kad vežant į autobusiuką kartu važiavo ir „D.“, nukentėjusioji parodė 2011 m. balandžio 13 d. apklausos metu. Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2011 m. gruodžio 8 d. nukentėjusioji parodė, kad jai būnant bute atvažiavo V. M. ir D. N. bei pasakė pasiimti daiktus, nes laukia autobusiukas. Parodė, kad V. M. su D. N. nuvežė ją prie (duomenys neskelbtini) prekybos centro, kur laukė autobusiukas. V. įsodino ją į autobusiuką, o D. sumokėjo vairuotojui už nuvežimą 200 ar 500. V. jai pasakė, kad ten jos lauks berniukai. Teismo posėdžio metu nukentėjusioji kategoriškai parodė, kad autobusiuko vairuotojui pinigus sumokėjo D. N.. Tai, kad vienoje apklausoje nukentėjusioji parodė, jog ją autobusiukas paėmė nuo namo laiptinės, o kitoje – nuo prekybos centro, nedaro nukentėjusiosios parodymų nepatikimais. Be to, nukentėjusiosios parodymus patvirtino ir išteisintieji bei liudytojas R. K., kuris veža keleivius į Ispaniją ir paima juos nuo (duomenys neskelbtini) parduotuvės. Nukentėjusiosios parodymus, kad ją iki autobusiuko vežė V. M., ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir D. Č.. Apklaustas V. M. taip pat patvirtino, kad jis surado autobusiuką, kuris veža žmones į Ispaniją, jo vairuotojui sumokėjo 100 Eur ir J. išvažiavo. Parodymų patikrinimo vietoje metu V. M. net parodė vietą, kur jis įsodino J. K. į autobusą. Po to V. M. pakeitė parodymus ir parodė, kad į autobusiuką J. K. jis įsodino su D. Č., jog jis padavė D. Č. pinigus ir jis sumokėjo juos vairuotojui. Tiek D. Č., tiek ir V. M. tokie parodymai atsirado tam, kad būtų paneigti nukentėjusiosios parodymai, jog teismas jais suabejotų ir padėtų išvengti atsakomybės D. N.. Tai akivaizdu iš telefoninių pokalbių, kurie buvo perklausyti teismo posėdžio metu, kuriuose V. M. pastoviai informuoja D. N., kad apie jį jis nieko nesakė pareigūnams, jog jo nekiša ir ieško kas galėtų pakalbėti su D. Č., kad ir tas nesakytų ko nereikia. D. Č. pirmos apklausos metu kategoriškai nurodė, kad jis liko bute, V. išsivežė J.. Tai tik patvirtina nukentėjusiosios parodymus, kad D. Č. kartu nevažiavo. Be to, apklaustas liudytojas J. K. patvirtino, kad D. Č. jam pokalbio metu pasakė, jog J. K. išlydėjo „D.“, o D. N. pokalbio metu pasakė, kad V. M. jis davė 200 ar 300 Eur J. K. išvežimui. Iš asmens parodymų atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad J. K., atpažindama autobuso vairuotoją, nurodė, jog būtent D. jam sumokėjo pinigus.

Teismas nuosprendyje vadovavosi liudytojo R. K. parodymais, kad merginą atlydėjo stambus vaikinas, panašus į V. M., ir smulkaus sudėjimo vaikinas, panašus į D. Č., kuris ir sumokėjo pinigus už merginos kelionę. Tačiau šie liudytojo parodymai yra prieštaringi ir akivaizdžiai priderinti prie D. Č. ir D. N. parodymų. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas R. K. parodė tik tiek, kad veža keleivius baltos spalvos mikroautobusu. Teismo posėdžio metu liudytojas R. K., nuo apklausos praėjus dar beveik metams laiko, atpažino V. M. ir D. Č., parodė, kas ir kiek sumokėjo pinigų. Šis liudytojas net nurodė aplinkybę apie telefoną, kuris neva tai buvo pavogtas kelionės metu iš vienos moters, ir jį neva galėjo pavogti J. K.. Ikiteisminio tyrimo metu ši aplinkybė žinoma nebuvo, jos nebuvo nurodęs ir apklausiamas liudytojas R. K.. Tačiau po D. N. gynėjo klausimo apie telefono vagystę liudytojas prisiminė ne tik apie telefoną, bet ir kitas aplinkybes. Kadangi šio liudytojo parodymai kelia pagrįstų abejonių, todėl, apeliantės nuomone, teismas negalėjo jais vadovautis priimant nuosprendį.

Teismo motyvas, kad nėra duomenų, kurie patvirtintų jog D. N. yra kaip nors susijęs su minėtu butu, paneigtas J. K. parodymais, kad būtent jis atvežė raktus nuo to buto. Ikiteisminio tyrimo metu D. Č. patvirtino, kad atvažiavus į (duomenys neskelbtini) gatvę juos pasitiko jaunuolis, kuris užvedė į namo ketvirtą aukštą ir atrakino buto duris bei padavė raktus. Papildomos apklausos metu D. Č. parodė, kad priekyje jų važiavo dar kažkoks automobilis, kuriame sėdėjo du jam nepažįstami asmenys. Vienas iš tų vyriškių padavė buto (duomenys neskelbtini) gatvėje, kuriame turėjo gyventi, raktą. (4 t., 128-129 b. 1.). Teismo argumentas, kad vienareikšmiškai interpretuotinų užuominų, jog D. N. dalyvavo išvežant J. K., byloje esančiuose garso įrašuose nėra, yra visiškai nepagrįstas. Iš telefoninių pokalbių matyti, kad V. M. esant suimtam ir laikomam Š. tardymo izoliatoriuje, jie intensyviai bendravo telefonu. Pirmasis V. M. susirado būtent D. N., nusiųsdamas SMS žinutę ir prašydamas su juo susisiekti. Tą pačią dieną bendraujant telefonu D. N. su V. M. kalbėjo tik apie J. K., kūrė versiją, kad ji pati važiavo ir tai užfiksuota pokalbyje, kurio įrašas Nr. 411. To paties pokalbio metu D. N. klausė, ar nerodė „fotkių“, ar policijos pareigūnai klausė apie kitus įtariamuosius, ir V. M. jam atsakė, kad nieko jie nežino. Tada D. N. paklausė V. M., ar ramu, ir V. M. patikino, jog policijos pareigūnai nežino apie D. N. dalyvavimą šioje nusikalstamoje veikoje. Sekančią dieną, pokalbio įrašas Nr. 526, D. N. vėl domisi, ar nerodė „fotkių“, ir V. M. jį patikina, kad šis būtų ramus, apie D. N. policija nežino. Ir tada D. N. pasiūlo paveikti kitą įtariamąjį. Prokurorė nurodo, kad iš šių pokalbių matosi, jog D. N. nuolat bendrauja su V. M., domisi, ar nerodė fotonuotraukų, ar V. M. neduoda ant jo parodymų ir bijodamas, jog gali duoti parodymus D. Č., nurodo, kad reikia paveikti ir jį. Dėl šių pokalbių apklaustas D. N. nieko įtikinamo teismui paaiškinti negalėjo, išskyrus tai, kad domėjosi apie nuotraukas, ar rodė kokį pažįstamą. Iš pokalbio įrašo Nr. 876 matyti, kad D. N. intensyviai ieško D. Č., prašo nurodyti jo tikslius duomenis, jog jo paieškotų tuose labirintuose, kad V. M. su juo galėtų pašnekėti. Dar tą pačią dieną vyksta susirašinėjimas tarp V. M. ir D. N., kurio metu nurodo, kad pirmadienį sužinos tiksliai to, galima suprasti, kad D. Č., duomenis ir atsiųs. Iš sekančių pokalbių, įrašo Nr. 954, matyti, kad D. N. rūpinasi ne tik V. M., D. Č., bet ir J. K.. D. N. pasako, kad J. K. yra (duomenys neskelbtini), gydoma. Taip pat D. N. teiraujasi V. M., kada jį veš apklausoms. V. M. patikina, kad jis nieko nesakys. Paklausti apie šį pokalbį, tiek V. M., tiek ir D. N. pripažino, kad jie kalbėjo, tačiau D. N. nurodo, jog D. Č. reikėjo V. M.. Tačiau perklausius įrašą akivaizdu, kad būtent D. N. rodo iniciatyvą, jog reikia rasti D. Č.. Kito pokalbio metu, įrašo Nr. 1639, V. M. informuoja D. N., kad buvo sutikęs D. Č. ir sakė neduoti parodymų policijos pareigūnams. Kaip matyti iš pokalbio, D. N. netiki, kad D. Č. neduoda parodymų. Iš pokalbio įrašo Nr. 6348 matyti, kad D. Č. ieškoma intensyviai ir jam padarytas poveikis – V. M. pasakė, kad vienas žmogus pasakė Č., ką reikia. Apie šį pokalbį V. M. nieko įtikinamo teismui paaiškinti negalėjo, išskyrus tai, kad kažkoks žmogus paklausė D. Č., ar jis apkalba V. M. ir D. Č. atsakė, jog ne. Iš kito pokalbio įrašo Nr. 7105 akivaizdu, kad D. Č. reikalingas ne V. M., o D. N.. Pokalbio metu, įrašo Nr. 11519, V. M. informuoja D. N., kad gavo iš D. Č. raštelį, kuriuo jis praneša, jog nedavė jokių parodymų ir V. M. prašo paveikti J. K., kad ši pakeistų savo parodymus. Visų pokalbių metu V. M. nurodo, kad reikia, jog J. K. pakeistų parodymus, reikia ją paspausti, kažką pabandyti. Ir tai patvirtina kitas pokalbio įrašas Nr. 15728. Iš šio pokalbio matyti, kad V. M. prašo įrašyti J. K. pokalbį, kad ji prašo pinigų.

Prokurorė nurodo, jog byloje neginčijamai nustatyta, kad J. K., būdama nepilnametė, apgaule, pasinaudojus jos pažeidžiamumu, buvo užverbuota vykti į užsienį dirbti. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nukentėjusioji J. K. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo 17 metų amžiaus, gyveno vargingoje šeimoje, kuri buvo įrašyta į seniūnijos socialiai remtinų ir probleminių šeimų sąrašą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, J. K. ir jos gyvenimu tėvai nelabai rūpinosi ir tai patvirtina tiek J. K., tiek ir J. K. parodymai, kad J. K. išėjus gyventi pas D. Č., motina nepalaikė su ja jokių ryšių, net neturėjo jos telefono numerio. J. K. niekur nesimokė, nedirbo, neturėjo pajamų šaltinio. Teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad iki nusikalstamos veikos padarymo nukentėjusiajai J. K. buvo konstatuojamas psichinis sutrikimas, depresinis elgesio, mišrus elgesio ir emocijų sutrikimas. Ir tai, apeliantės nuomone, neabejotinai patvirtina, kad 2010 m. lapkričio – gruodžio mėn. nukentėjusioji J. K. buvo itin pažeidžiama. Tai, kad D. Č. ir D. N. žinojo nukentėjusiosios asmeninio gyvenimo aplinkybes ir suprato, jog ji yra pažeidžiama, ją lengva įkalbėti bei ja pasinaudoti, patvirtina nukentėjusiosios parodymai, kad pasiūlius vykti į užsienį ji sutiko. Nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir liudytojos V. J. parodymai, kad J. K. jai sakė apie pasiūlymą vykti dirbti į užsienį, kuo ji labai džiaugėsi. V. J. teigimu, ką ji patvirtino ir teismo posėdžio metu, tačiau teismas šių parodymų visiškai nevertino, ji iš karto suprato, kad siūlomas darbas yra prostitutės darbas, tačiau J. K. to nesuprato ir džiaugėsi pasiūlytu darbu. Tai, kad nukentėjusioji vienoje apklausoje parodė, jog ją įkalbinėjo važiuoti D. Č., o kitoje jau paminėjo ir V. M., negalima jos parodymų laikyti nepatikimais, kadangi juos patvirtino liudytoja J. K., parodydama, kad jie abu buvo atvykę ir abu įkalbinėjo, tiek J. važiuoti, tiek ją išleisti dukterį, moralizuodami apie nesirūpinimą dukros geresne ateitimi. Nukentėjusioji buvo vežama į migracijos tarnybą, jai ir jos motinai, kadangi tuo metu J. K. buvo nepilnametė, buvo daromi asmens dokumentai, už kuriuos buvo ir sumokėta. Nukentėjusioji J. K. buvo apgyvendinta bute, kurį surado ir išnuomojo V. M. su D. Č., o raktą nuo buto atvežė D. N.. Kaip matyti iš bylos medžiagos, J. K. išvykimu į Ispaniją buvo suinteresuoti D. Č. su D. N., o ne nukentėjusioji. Būtent jie rūpinosi jos asmens dokumentu, jos išvykimu. Baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad J. K. ketino išvykti iš Lietuvos tikslu išvengti jai gresiančių bausmių už padarytus nusikaltimus.

Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad D. N. kaltė yra įrodyta. D. Č. ir V. M. užverbavus nukentėjusiąją J. K. vykti dirbti į užsienį, D. N. davė pinigų asmens dokumentams, fotografavo nukentėjusiąją, davė raktus nuo buto, kuriame iki išvežimo buvo laikoma nukentėjusioji, rūpinosi jos išvežimu, sumokėjo už jos kelionę. D. N. intensyviai kontroliavo nukentėjusiąją jai būnant Ispanijoje. Asmenys, kurie išnaudojo nukentėjusiąją, būtent D. N. informavo apie J. K., apie jos elgesį ir tai patvirtino nukentėjusioji, kuri parodė, kad tie asmenys iš Ispanijos skambino D. ir sakydavo jam, kaip ji dirba, kaip elgiasi.

Apeliantės nuomone, baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad pasinaudodami nukentėjusios J. K. pažeidžiamumu – sunkia jos materialine padėtimi, psichiniu sutrikimu, depresiniu elgesio sutrikimu, mišriu elgesio ir emocijų sutrikimu, apgaule – D. Č. melagingai žadėdamas gerai apmokamą darbą prie daržovių, ją užverbavo, suvaržė jos pasirinkimo laisvę, išteisintieji laikė ją nelaisvėje, tikslu išvežti nukentėjusiąją į Ispaniją dirbti prostitute. Byloje nustatyta, kad D. Č. ir D. N. nukentėjusiosios valią palenkė pasinaudodami jos pažeidžiamumu bei pasitelkdami apgaulę, todėl yra nustatyti du nukentėjusiosios valios palenkimo būdai, kai tuo tarpu baudžiamajai atsakomybei pagal BK 157 str. kilti pakanka nustatyti bent vieną iš straipsnio dispozicijoje numatytų alternatyvių valios palenkimo būdų.

D. N. kaltinamas labai sunkaus ir nesunkaus nusikaltimų padarymu. Labai sunkų nusikaltimą kaltinamas padaręs bendrininkų grupe ir tai yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. D. N. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. D. N. anksčiau teistas, nors teistumas jam yra išnykęs, tai rodo, kad asmuo linkęs nusikalsti. D. N. niekur nedirbo, nuteistas už poveikio nukentėjusiajai darymą ir tai rodo, kad jis dėl savo elgesio išvadų nedarė ir toliau piktybiškai pažeidinėjo įstatymus. D. Č. kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, šį nusikaltimą kaltinamas padaręs bendrininkų grupe ir tai yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. D. Č. tris kartus teistas, taip pat teistas Vokietijoje realia laisvės atėmimo bausme. D. Č. buvo aktyvus nusikaltimo vykdytojas, realizavo didžiausią nusikalstamos veikos apimties dalį. Jis įkalbinėjo nukentėjusiąją pasinaudodamas tuo, kad nukentėjusioji buvo jam neabejinga ir juo pasitikėjo. Pasinaudodamas nukentėjusios jausmais jam, įkalbėjo važiuoti į užsienį, saugojo ją bute iki išvykimo, kartu su V. M. vežiojo dėl asmens dokumento darymo. D. Č. diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant kelias narkotines medžiagas, jis metadono programos dalyvis nuo 2007 m. sausio 30 d. D. Č. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu 5 metams už nusikalstamas veikas, kurios buvo padarytos 2011 m. birželio mėn. Prokurorė skunde nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog D. N. ir D. Č. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, į atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jiems turi būti paskirtos laisvės atėmimo bausmės, didesnės už sankcijoje numatytos bausmės vidurkį.

Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiosios prokurorės apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 10 d. nuosprendžio dalį dėl D. Č. ir D. N. išteisinimo pagal BK 157 str. 1 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį. D. Č. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 157 str. 1 d. bei paskirti bausmę laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų. Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., šią bausmę ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 12 (dvylikai) metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Į bausmę įskaityti bausmės laiką, atliktą pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. nuosprendį, tai yra nuo 2011 m. gruodžio 20 d. D. N. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 157 str. 1 d. bei paskirti bausmę laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 1 p. 6 d., šią bausmę ir skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 259 str. 1 d. paskirtą bausmę subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų. Vadovaujantis BK 66 str., į galutinę subendrintą bausmę įskaityti sulaikymo ir kardomojo kalinimo laiką nuo 2011 m. spalio 4 d. iki 2013 m. balandžio 3 d. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausioji prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu V. M. išteisintas irgi nepagrįstai ir neteisėtai. Nuosprendyje išdėstyti išteisinimo motyvai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, išvados paremtos neobjektyviais duomenimis, prieštarauja logikos dėsniams ir išteisinamasis nuosprendis priimtas nepagrįstai ir neteisėtai.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo išvada, jog byloje nėra įrodyta, kad V. M. žinojo arba siekė, jog vaikas būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš jo prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui, yra abstrakti ir neparemta jokiais objektyviais duomenimis. Prokurorės nuomone, teismas pagrįstai pripažino, kad visi V. M. veiksmai, atlikti nukentėjusiosios atžvilgiu prieš jai išvykstant į Ispaniją – J. K. su motina gabenimas į migracijos tarnybą įgyti J. K. kelionei į užsienį būtiną asmens tapatybės kortelę, sumokėjimas tiek už J. K., tiek ir už galiojančio asmens dokumento neturėjusios jos motinos J. K. dokumentų pagaminimą, rūpinimasis J. K. iki jos išvykimo, jos apgyvendinimas ir išlaikymas (duomenys neskelbtini) išnuomotame bute, transporto priemonės į Ispaniją suradimas ir sumokėjimas už šią kelionę – akivaizdžiai rodo, jog V. M. buvo suinteresuotas J. K. išvykimu ir to siekė. Tačiau teismas, tai pripažinęs, padarė nepagrįstą išvadą, kad jis nežinojo, kur ir kokio pobūdžio darbą ji vyksta dirbti. Aukščiau nurodyti V. M. veiksmai, kuriais jis organizavo J. K. kelionę į Ispaniją, bei po nukentėjusiosios atvykimo į Ispaniją sekę įvykiai – J. K. pasitiko du jai nepažįstami asmenys, o po to ji buvo išnaudojama prostitucijai – atskleidžia nepertraukiamą logišką įvykių grandinę, iš kurios matyti, jog J. K. pasitikimas Ispanijoje ir jos įtraukimas į sekso vergiją buvo V. M. atliktų veiksmų Lietuvoje pasekmė. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pati J. K. būtų ieškojusi darbo, būtų norėjusi išvykti į užsienį, prašiusi padėti susirasti darbą, būtų turėjusi draugų ar pažįstamų užsienyje, mokėjusi kokią nors užsienio kalbą. Nėra jokių duomenų, kad J. K. telefonu būtų bendravusi su užsienyje gyvenančiais asmenimis. Tuo tarpu analizuojant V. M. mobilaus ryšio telefono skambučių ir SMS žinučių išklotines nustatyta, kad 2011 m. sausio 19 d. jis kontaktavo su asmeniu, skambinusiu iš Ispanijos Karalystės, kurio abonentinis numeris (duomenys neskelbtini). Atsakyme, gautame iš Ispanijos Karalystės teisėsaugos institucijų, nurodyta, kad šis numeris yra išankstinio apmokėjimo mobiliojo ryšio telefono kortelė ir jos klientas yra T. M., Lietuvos Respublikos pilietis. Prokurorė apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, kad V. M. teisme neigė pažįstąs tokį asmenį ir su juo kontaktavęs. Tai tik patvirtina, kad V. M. turėjo pažįstamų Ispanijoje ir atsisakė teismui atskleisti savo ryšius su Ispanijos Karalystėje gyvenančiais jam pažįstamais asmenimis. Be to, ir pats V. M. bei D. N. yra gyvenę ir dirbę Ispanijos Karalystėje. Prokurorės nuomone, bylos duomenų visuma suponuoja vienintelę logišką išvadą, kad V. M. suorganizavo J. K. išvežimą į Ispaniją bei suteikė jai materialinę pagalbą turėdamas tikslą J. K. išvežti į Ispaniją tam, jog galėtų pelnytis iš jos prostitucijos.

Prokurorės nuomone, teismas nevertino, kokių tikslų vedinas V. M. įdėjo tiek pastangų ir pinigų J. K. išvežimui į Ispaniją. V. M. teisme nesugebėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl jis taip išskirtinai rūpinosi J. K. išvežimu. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad iki išvykimo J. K. vertėsi prostitucija ar ieškojosi prostitutės darbo. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad prieš išvežant į Ispaniją J. K. buvo fotografuojama. D. Č., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino, kad fotografavo J. todėl, jog V. reikėjo J. nuotraukos, kad būtų galima pažiūrėti darbo bare, teismo posėdžio metu D. Č. nurodė, jog fotografavo jis, nes J. buvo juokingai apsirengusi. V. M. parodė, kad fotografavo, nes D. Č. norėjo pasilikti atsiminimui. J. K. iki nuvykimo į Ispaniją nebuvo žinoma į kokią šalį ji vyksta, kokį darbą ji dirbs, kadangi jai buvo sakoma, kad ji važiuos į Latviją skinti pomidorų.

Apeliaciniame skunde toliau išdėstomi liudytojų J. K., V. J., V. K., A. K., R. K., N. O. parodymai, taip pat D. Č. parodymai ir Ispanijos teisingumo ministerijos pateikti duomenys bei iš Lietuvos Respublikos konsulato Valensijoje gauta informacija. Liudytoja J. K. patvirtino, kad V. M. ir D. Č. siūlė J. K. vykti dirbti į užsienį, sumokėjo už asmens dokumentus. V. M. ir D. Č. jai sakė, kad dukra išvyks ir užsidirbs pinigų, tačiau nei kur, nei kokiam laikui, nesakė. Jai įspėjus dukrą dėl galimos apgaulės, V. M. priekaištavo motinai „kokia tu motina, kad nenori vaikui geriau“. Grįžusi J. K. pasisakė, kad buvo išvežta į Ispaniją, kur dirbo prostitute. Liudytoja V. J. patvirtino girdėjusi, kaip J. K. buvo siūloma važiuoti dirbti į užsienį ir kad grįžusi J. K. pasisakė, jog Ispanijoje turėjo dirbti prostitute. Liudytojas V. K. patvirtino, kad J. K. su D. Č. ruošėsi važiuoti į Latviją skinti apelsinų arba pomidorų. Grįžusi pasisakė, kad buvo išvežta į užsienį prievarta. Liudytojas A. K. patvirtino girdėjęs, kaip D. Č. siūlė J. K. važiuoti į užsienį skinti apelsinų. Prokurorės nuomone, tai, kad J. K. vyksta į Ispaniją, žinojo tik V. M. ir kiti kartu su juo veikę asmenys, kadangi jis surado vairuotoją, mikroautobusu vežantį žmones į Ispaniją, sumokėjo už kelionę, susitarė su asmenimis, kurie pasitiko nuvykusią nukentėjusiąją. Kad nukentėjusioji buvo nugabenta į Ispaniją, patvirtino liudytojai R. K., vežęs nukentėjusiąją, ir G. L., tuo metu dirbęs Lietuvos Respublikos konsulate Valensijoje, kuris sprendė J. K. pervežimo į Lietuvą klausimą. Liudytojas R. K. patvirtino, kad vežė J. K. į Ispaniją, kad ją prieš išvykimą atvežė du vyrukai, kurie mokėjo pinigus už jos nuvežimą, kad kelionės metu pinigų ji neturėjo. Liudytoja N. O. patvirtino, kad 2011 m. kovo 22 d. gavo informaciją, jog iš Ispanijos turėtų grįžti mergina, kuri ten buvo parduota. Grįžusi J. K. jai pasisakė, kad ji buvo Ispanijoje įtraukta į prostituciją ir iš jos buvo pelnomasi. D. Č. patvirtino, kad grįžusi J. K. jam pasisakė, jog jau nuvykus jai pasiūlė prostitutės darbą, o teismo posėdžio metu D. Č. patvirtino, kad J. K. jam skambino ir pasakė, jog ją apgavo. Iš Ispanijos teisingumo ministerijos pateiktų duomenų matyti, kad J. K. Ispanijoje davė parodymus, kurių metu parodė, jog ji buvo apgyvendinta pasimatymų klube „E“. 2011 m. vasario 2 d. atlikus policijos kontrolę pasimatymų klube „E“, buvo aptiktos šešiolika klube dirbančių jaunų merginų iš užsienio. Iš Lietuvos Respublikos konsulato Valensijoje gautos informacijos matyti, kad konsulatas buvo gavęs informaciją apie tai, jog J. K. buvo nepilnamečių apsaugos centre „L T“ ir „Įvertinimo diagnozėje“ nurodyta, kad J. rodo aiškius simptomus, jog yra seksualinio išnaudojimo auka ir kad yra patyrusi fizinę prievartą.

Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad vertinant J. K. parodymus jų patikimumo aspektu nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių nukentėjusioji galėtų būti suinteresuota nepagrįstai apkaltinti V. M. nebūtų nusikaltimų padarymu, duoti melagingus parodymus. Prokurorė sutinka su teismo argumentais, kad nukentėjusiosios parodymuose yra tam tikrų prieštaravimų, tačiau jie nėra esminiai ir negali būti pagrindu pripažinti nukentėjusiosios parodymus nepatikimais bei jais nesivadovauti grindžiant V. M. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kai kurie nesutapimai nukentėjusiosios parodymuose gali būti paaiškinami tiek patirtu stresu, paaštrėjusia psichine liga, tiek narkotinių medžiagų, kuriomis ji, pasak nukentėjusiosios, buvo svaiginama, poveikiu, tiek praėjusiu gana ilgu laiko tarpu nuo nusikaltimo iki ikiteisminio tyrimo pradžios bei teisiamojo posėdžio, kuriame nukentėjusioji vėl davė parodymus. Iš teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, kad iki nusikalstamos veikos padarymo nukentėjusioji J. K. turėjo psichinį sutrikimą. J. K. nenustatyti atminties sutrikimai. Jai nėra būdinga, kad kiti gali įkalbėti jai tam tikrą informaciją, padidintas polinkis fantazuoti taip pat nenustatytas. Pažymima ir tai, kad iš Lietuvos Respublikos konsulato Valensijoje gauto socialinio pranešimo matyti, jog konsulatas buvo gavęs informaciją apie tai, kad J. K. buvo nepilnamečių apsaugos centre „L T“. Iš šio pranešimo matyti, kad 2010 m. gruodžio 16 d. ji atsirado prie (duomenys neskelbtini) nepilnamečių apsaugos centro durų. Kaip nurodyta pranešime, atvykusi ji atsisakė kalbėti, nesikėlė iš lovos, gulėjo joje visą dieną, šlapinosi po savimi, nėjo į tualetą, sakė bijanti išeiti į gatvę, nes ją persekioja ir nori nužudyti. Po kelių dienų bandė nusižudyti persipjaudama venas, todėl buvo perkelta į psichiatrijos skyrių. Ši pateikta informacija, prokurorės nuomone, parodo, kokios būsenos J. K. pateko į nepilnamečių apsaugos centrą, todėl nenuostabu, kad po tokių išgyvenimų ji galėjo prarasti laiko nuovoką ir jai sudėtinga prisiminti visas įvykio detales. Socialinio pranešimo įvertinimo diagnozėje nurodyta, kad J. K. tebėra užblokuota emociniame lygmenyje, todėl jai labai sunku paaiškinti, kas ir kada jai nutiko. Todėl, apeliantės nuomone, akivaizdu, kad Ispanijoje nukentėjusioji patyrė tiek fizinį, tiek ir psichinį smurtą, ji buvo gydoma psichiatrinėje ligoninėje. Tai galėjo nulemti tam tikrą nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumą dėl neesminių bylos aplinkybių. Tačiau šis nenuoseklumas neduoda pagrindo abejoti jos parodymais dėl esminių bylos aplinkybių.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismo išvada, jog byloje nėra įrodyta, kad V. M., siekdamas, jog V. J. būtų įtraukta į prostituciją ar būtų pelnomasi iš jos prostitucijos, verbavo V. J., neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismas nevertino byloje surinktų įrodymų viseto, nepakankamai atsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios turi esminės reikšmės sprendžiant V. M. kaltės klausimą.

Apeliaciniame skunde toliau išdėstomi nukentėjusiosios V. J. ir liudytojų G. L., N. O. parodymai bei teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertizės akto išvados. V. J. patvirtino, kad V. M. jos klausė, ar sutiktų važiuoti dirbti į užsienį, tačiau nepasakė kokį darbą, pasakydamas „pamatys, jei sutiks dirbti“. Jai einant keliu, prie jos privažiavo automobilis ir V. M., pakvietęs prieiti artyn, pasiūlė važiuoti dirbti į užsienį. Ji atsisakė važiuoti, nes suprato, kad ten nuvažiavusi gali dirbti prostitute. Kadangi pro šalį tuo metu važiavo kitas automobilis, jis išsigandęs ją paleido. Liudytoja G. L. patvirtino, kad V. M. su kitais dviem asmenimis buvo jų namuose ir kvietė jos dukrą važiuoti kartu. Taip pat patvirtino, kad jai einant su dukra keliu, prie jų sustojo automobilis ir juo važiavę asmenys norėjo įsitraukti dukrą į mašiną. Liudytoja N. O. patvirtino, kad V. J. jai pasisakė, jog ją kalbino važiuoti į užsienį tie patys, kurie vežė J.. Liudytoja patvirtino, kad jos šeimoje didelis skurdas ir nepriteklius. Iš teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, kad V. J. konstatuojamas įgimtas intelekto defektas – lengvas protinis atsilikimas. Ji neturi ryškių atminties sutrikimų, jai nenustatytas padidintas polinkis meluoti ir fantazuoti. Ekspertizės metu nenustatyta, kad V. J. kiti gali įkalbėti tam tikrą informaciją. Prokurorė pažymi, kad V. J. buvo verbuojama tuo pačiu metu, kai buvo verbuojama, užverbuota ir išvežta J. K.. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad nukentėjusiosios V. J. pareikštas civilinis ieškinys (10 000 Lt) yra pagrįstas nukentėjusios parodymais, jog ji patyrė išgąstį, pastovią baimę, kad jos neišvežtų prostitucijai, ji nemiegojo naktimis, gyveno baimėje, todėl patyrė moralinę žalą.

V. M. kaltinamas dviejų labai sunkių nusikaltimų padarymu, vieną iš jų kaltinamas padaręs bendrininkų grupe ir tai yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. V. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. V. M. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia. Jis buvo šių nusikaltimų iniciatorius ir aktyvus vykdytojas, realizavo didžiausią nusikalstamų veikų apimties dalį. Teismui paskyrus jam šioje byloje kardomąją priemonę – suėmimą, suėmimo vietoje naudodamasis telefonu organizavo poveikio nukentėjusiajai darymą, už ką jis yra nuteistas. Prokurorės nuomone, ši aplinkybė rodo, kad jis iš savo elgesio išvadų nepadarė ir toliau piktybiškai pažeidinėjo įstatymus. Be to, V. M. keturis kartus teistas. Teistumas jam yra išnykęs, todėl asmuo, vadovaujantis LR BK 97 str., laikomas neteistu. Tačiau tai vis dėlto rodo, kad V. M. yra linkęs nusikalsti, nesitaiso, nedaro jokių išvadų ir nesigaili dėl padarytų nusikaltimų. V. M. niekur nedirbo, darbo biržoje neregistruotas, darbo paiešką nutraukė savo noru, buvo pasislėpęs nuo teismo ir buvo paskelbta jo paieška. Todėl, atsižvelgiant į V. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, į atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jis pripažintinas kaltu padarius kaltinime nurodytus nusikaltimus ir jam skirtina bausmė.

Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausioji prokurorė apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį. V. M. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 157 str. 1 d. (J. K. epizode) laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, pagal BK 157 str. 1 d. (V. J. epizode) laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtas bausmes subendrinti bausmių dalinio sudėjimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 12 (dvylikai) metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 str., į V. M. paskirtos galutinės subendrintos bausmės laiką įskaityti sulaikymo bei kardomojo kalinimo laiką nuo 2011 m. liepos 7 d. iki 2013 m. balandžio 3 d. ir nuo 2015 m. sausio 19 d. Nukentėjusiosios V. J. civilinį ieškinį tenkinti ir iš V. M. priteisti žalos atlyginimą V. J..

Teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusiosios J. K. atstovas prašo prokurorės apeliacinius skundus patenkinti. Nuteistasis D. N., išteisintieji D. Č., V. M. ir jų gynėjai prokurorės apeliacinius skundus prašo atmesti.

Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiosios prokurorės apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 10 d. nuosprendžio dalis, kuria D. Č. ir D. N. išteisinti pagal BK 157 str. 1 d., ir to paties teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio dalis, kuria V. M. išteisintas pagal BK 157 str. 1 d. dėl nusikalstamos veikos prieš nukentėjusiąją J. K., naikinamos ir šiose dalyse priimamas naujas nuosprendis. Pirmosios instancijos teismas šiose dalyse priėmė išteisinamuosius nuosprendžius, tačiau apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 str. 2 p.).

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad D. Č., D. N. ir V. M., veikdami bendrininkų grupe, prieš nukentėjusiąją J. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 157 str. 1 d. (Lietuvos Respublikos 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272, įsigaliojusio 2005 m. birželio 30 d., redakciją). Šią nusikalstamą veiką jie padarė tokiomis aplinkybėmis:

D. Č., D. N. ir V. M., iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, 2010 m. lapkričio mėnesį, tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, A. K. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), taip pat V. M. automobilyje „R. L.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) V. M. ir D. Č. bendrais veiksmais per kelis kartus įkalbinėjo 17 metų amžiaus nukentėjusiąją J. K., gim. (duomenys neskelbtini), vykti į Ispaniją, melagingai žadėdami jai gerai apmokamą darbą su daržovėmis. J. K. sutikus, tyrimo metu nenustatytą dieną (duomenys neskelbtini) D. Č. kartu su D. N. J. K. nufotografavo. 2010 m. gruodžio 2 d. D. Č. ir V. M. padėjo J. K. ir jos motinai J. K. pagreitinta tvarka gauti asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus ir sumokėjo už jų išdavimą. 2010 m. gruodžio mėnesį, nenustatytą dieną D. Č., D. N. ir V. M. V. M. vairuojamu automobiliu „R. L.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nugabeno J. K. į išnuomotą butą (duomenys neskelbtini) esančiame name ir ten ją laikė iki 2010 m. gruodžio 9 d., šiame name nukentėjusiąją prižiūrėjo D. Č.. Po 2010 m. gruodžio 9 d., tyrimo metu nenustatytą dieną, V. M. ir D. N. V. M. priklausančiu automobiliu „R. L.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nugabeno J. K. prie (duomenys neskelbtini) esančio pastato ir įsodino ją į mikroautobusą, vairuojamą R. K., vežantį keleivius į Ispanijos Karalystę, turėdami tikslą nukentėjusiąją nugabenti į šią valstybę. Už tai D. N. sumokėjo R. K. 500 Lt. Po 2010 m. gruodžio 9 d., tyrimo metu nenustatytą dieną J. K. išgabenus iš Lietuvos Respublikos į Ispanijos Karalystę, J. K. buvo perleista nenustatytiems asmenims, kurie, pasitikę ją ir įgiję nukentėjusiąją, atėmė iš jos asmens dokumentus, laikė ją nelaisvėje keliose skirtingose vietose, taip pat ir 21 km. nuo (duomenys neskelbtini), kelyje (duomenys neskelbtini) esančiame pasimatymų klube „E“. Ten J. K. įgiję nenustatyti asmenys laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio mėn., tyrimo metu nenustatytos dienos iki 2011 m. vasario mėn. pradžios vertė nukentėjusiąją J. K. užsiimti prostitucija. Tokiu būdu D. Č., D. N. ir V. M., veikdami bendrininkų grupe, žinodami, kad nukentėjusioji J. K. yra vaikas, pasinaudodami jos pažeidžiamumu dėl sunkios materialinės padėties, taip pat psichikos ir elgesio sutrikimais, verbavo, gabeno ir perleido vaiką siekdami, kad jis būtų įtrauktas į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jo prostitucijos.

Iš kaltinamojo akto matosi, kad D. N., D. Č. ir V. M. kaltė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 157 str. 1 d., prieš nukentėjusiąją J. K., buvo grindžiama 2011 m. balandžio 6 d. protokolu – pareiškimu, nukentėjusiosios J. K. parodymais, duotais 2011 m. balandžio 13 d. ir 2011 m. gruodžio 8 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, liudytojų V. J., J. K., V. K., A. K., R. K. parodymais, išteisintųjų D. Č., V. M., D. N. parodymais, D. Č. ir V. M. parodymų patikrinimo vietoje protokolais, nukentėjusiosios J. K. parodymų patikrinimo vietoje bei asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolais, asmens (V. J.) parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokolu, daiktų, dokumentų pateikimo protokolu, daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti apžiūros protokolais, nutarimu kratai daryti ir kratos protokolais, teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertizės aktu, J. K. charakteristika, P. apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus dokumentais, prašymu išduoti asmens tapatybės kortelę, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolais ir pokalbių suvestinėmis, tarnybiniu pranešimu dėl ikiteisminio tyrimo Nr. XXXX išklotinių analizės, Iš Ispanijos Karalystės Teisingumo ministerijos gauta medžiaga. Visi šie bylos duomenys buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme. Nukentėjusioji J. K. papildomai apklausta ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

Kad D. N., D. Č. ir V. M. padarė nusikaltimą prieš nukentėjusiąją J. K., patvirtina visuma išnagrinėtų įrodymų, kurie išdėstomi ir šiame nuosprendyje. Dėl V. M. nusikalstamos veikos prieš V. J. bus pasisakyta vėliau.

Išteisintasis D. Č. teisme kaltu neprisipažino ir parodė, kad su J. K. kartu gyveno maždaug pusmetį. J. K. konfliktuodavo su tėvais, niekur nedirbo, nesimokė. Jis galvojo išvažiuoti dirbti į Ispaniją. Konkrečios darbo vietos ten susiradęs nebuvo, Ispanijoje jis nėra buvęs. J. K. tuo metu laukė teismų. Jis jai pasiūlė kartu važiuoti į Ispaniją, nes namuose ją skriaudžia tėvas, o būdama nuteista patektų į kalėjimą. Ji sutiko. Kadangi jie neturėjo kur gyventi, paprašė V. M., kad jis išnuomotų (duomenys neskelbtini) butą, nes V. M. gyveno (duomenys neskelbtini) ir jam surasti butą buvo lengviau. Jis pats (duomenys neskelbtini) būtų dirbęs statybos darbus. Su V. M. bendraudavo, anksčiau yra kartu dirbę. V. M. jiems su J. K. surado ir už 70 Lt savaitei išnuomojo butą (duomenys neskelbtini). Į tą butą jį ir J. K. nuvežė V. M.. Jokie kiti asmenys nevažiavo. Buto raktus padavė kažkoks žmogus, kurio neatpažintų. Kadangi J. K. neturėjo asmens dokumento, D. Č. nusprendė kreiptis dėl asmens tapatybės kortelės išdavimo J. K. skubos tvarka, kad ji galėtų greičiau išvykti į užsienį. Į Migracijos skyrių J. K., jos motiną ir jį patį nuvežė V. M.. Kadangi J. K. pasas negaliojo, buvo paduotas prašymas išduoti asmens tapatybės kortelę ir J. K.. Už J. K. ir J. K. asmens tapatybės dokumentų išdavimą sumokėjo jis. Pinigų tam skolinosi iš V. M.. Važiuojant į migracijos tarnybą V. M. pinigų neturėjo, todėl jis sustojo (duomenys neskelbtini) ir pinigų pasiėmė iš savo namų. Dėl J. K. išvykimo į užsienį D. Č. kalbėjo su jos motina. Motina neprieštaravo. Kadangi jis dalyvavo metadono programoje ir ketino dalyvauti reabilitacijoje, išvykti į Ispaniją galėjo tik vėliau nei už mėnesio. Jis pasiūlė J. K. palaukti, tačiau ji sakė, kad laukti nebegali dėl teismų. Ji sakė, kad į užsienį turi kur važiuoti – pas draugą ar draugę, o paskui atvažiuos ir jis. J. K. jam davė to žmogaus telefono numerį, tačiau telefono numeris liko sename telefone. J. K. paklausė jo, gal koks draugas važiuos į Ispaniją, tai gal galėtų pavežti ir ją. Tuo metu buvo atvažiavęs V. M.. Jis paprašė V. M., kad šis surastų autobusą, važiuojantį į Ispaniją. V. M. surado, sutarė su vairuotoju. J. K. iki autobuso nuvežė jis su V. M.. D. Č. vairuotojui už J. K. kelionę sumokėjo 500 Lt, pinigų jis tam pasiskolino iš V. M.. Su J. K. atsisveikino ir ji išvyko. Galėjo būti maždaug gruodžio 10-12 d. Kelionės metu J. K. su juo telefonu nekontaktavo, nes jis buvo pametęs telefoną. V. M. sakė, kad kelis kartus skambino ir rašė žinutes. Vėliau J. K. paskambino jam, kad ją apgavo draugė ar draugas, ir sakė, kad yra kažkokioje prieglaudoje. Jis siūlėsi paprašyti, kad kas nors parvežtų, bet ji paskambino, kad nereikia, nes įsidarbino kirpykloje. Kai J. K. grįžo į Lietuvą, iš karto jam paskambino, jis nuvažiavo ir ją parsivežė. Ji nepasakojo, kur gyveno, kur dirbo, ką darė. Sakė tik, kad dirbo kirpykloje. Kažkada jis J. K. prieš jos išvažiavimą yra nufotografavęs. Tada dviese su V. M. grįždami iš žvejybos važiavo pro jos namus. Jis paskambino, kad ji išeitų ant keliuko pasikalbėti, o kadangi ji buvo juokingai apsirengusi, tai ją nufotografavo. Nuotraukos panaudotos nebuvo. Kai pareigūnai paėmė foto juostelę, ji buvo apšviesta ar sugadinta. Su D. N. buvo susitikę būdami suimti. Anksčiau nėra bendravę.

Iš teisme perskaitytų ankstesnių parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matosi, kad apie kai kurias esmines įvykių aplinkybes D. Č. buvo parodęs kitaip. Pirmą kartą apklaustas įtariamuoju 2011 m. birželio 29 d. D. Č. kaltu prisipažino iš dalies ir parodė, kad J. K. pati prašė jo paieškoti kokio nors darbo ir pabrėžė, kad norėtų išvažiuoti į užsienį. Jis jai paaiškino, kad jokio darbo jai pasiūlyti neturi, tačiau galėtų pasiklausinėti savo draugų. Jis pasiteiravo apie darbą užsienyje savo draugo V. M.. V. M. jam pasakė, kad jis pats kažkada gyveno Ispanijoje, todėl yra išlikę kontaktai ir galbūt šiokį tokį darbelį J. K. gal ir galės pasiūlyti. Jis pasakė, kad J. K. ir V. M. reikėtų susitikti patiems ir aptarti. V. M. nieko konkretaus nepasakojo, bet paminėjo, kad tai galėtų būti darbas arba fabrike, arba prie daržovių, arba bare. J. K. su V. M. susitiko pas jį namuose ir pasikalbėjo. Apie ką kalbėjosi, jis negirdėjo, jų pokalbyje nedalyvavo. Praėjus gal savaitei J. K. vėl atėjo į namus ir pasakė, kad ji sutiks su V. M. pasiūlymu ir važiuos į Ispaniją dirbti. Dar paėjus kažkiek laiko pas jį atvažiavo V. M. ir pasakė, kad yra darbelis J. K. ir reikės jai greitai važiuoti. Tik tada jis bei V. M. sužinojo, kad J. K. yra nepilnametė ir neturi paso. V. M. pasiūlė sutvarkyti J. K. bei jos motinai dokumentus. Kurią tiksliai dieną, jis nepamena, bet jis, J. K. ir jos motina V. M. automobiliu nuvažiavo į Panevėžio miestą, kur J. K. ir jos motina pasų poskyryje tvarkėsi dokumentus. Kiek žino, pasai buvo užsakyti padarymui per tris dienas, dėl dokumentų pagaminimo termino sprendė V. M., be to, jis už juos ir mokėjo. Visi kartu nuvažiavo iki „S“ kioskelio, kur V. M. J. K. motinai padavė apie 160 Lt ir nurodė juos sumokėti už dokumentus. J. K. motina sumokėjo, o grįžusi paaiškino, kad pinigus už savo dokumentus ji grąžins V. M., o dėl J. K. jis pasiteiravo V. M., kuris atsakė, kad jis atsiskaičiuos pinigus už dokumentus iš J. K. algos. Kelionės metu J. K. motina V. M. teiravosi kur važiuos jos dukra, o V. M. paaiškino, kad ji važiuos į Ispanijos fabriką dirbti prie daržovių. Grįžus iš P. jie parvežė J. K. motiną, o juos su J. K. V. M. parvežė į G.. Tos pačios dienos vakare pas jį į namus atvažiavo V. M.. J. K. paaiškino, kad V. M. sakė, kad kitos dienos ryte reiks važiuoti į miestą, o kad jam nereiktų važinėti į kaimą V. M. tai padarys iš vakaro. J. K. paprašė kartu su ja pabūti, jis neprieštaravo. Važiuojant į P. V. M. nupirko maisto produktų, sidro bei rūkalų. V. M. aiškino, kad reikės maitintis, o planuojama išvažiuoti kitą dieną po dokumentų gavimo. Arba dviem dienom praėjus. Vėliau jie nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) gatvę prie kažkokio daugiabučio. Juos pasitiko jaunuolis, kuris užvedė į namo ketvirtą ar penktą aukštą ir atrakino buto duris. Atrakinęs buto raktus padavė jam. Šiame bute jis su J. K. prabuvo dvi dienas. Kažkurią dieną ėjo kartu su V. M. pasiimti J. K. asmens tapatybės kortelės. Praėjus parai po dokumentų pasiėmimo, ryte į butą atvažiavo V. M. ir pasakė, kad J. K. išvažiuoja. Jis liko bute, o J. K. išėjo su V. M.. Jį V. M. parvežė į namus. Raktus nuo buto jis atidavė V. M.. Praėjus kelioms dienoms po J. K. išvažiavimo ji jam paskambino ir pasakė, kad jai pasiūlė dirbti visai ne fabrike, o dirbti prostitute. Jis jai liepė eiti iš tos vietos, ji pasakė, kad taip jau ir padarė. Jis V. M. teiravosi, kodėl J. K. nedirba fabrike, o buvo priversta dirbti prostitute. V. M. jam paaiškino, kad jis nežino kodėl taip atsitiko (4 t., 122-124 b.l.). Iš 2011 m. liepos 4 d. įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo matosi, kad D. Č. parodė buto, kuriame gyveno kartu su J. K. prieš jai išvykstant į Ispaniją, duris, t. y. (duomenys neskelbtini) (4 t., 136-138 b.l.). Papildomai apklaustas įtariamuoju 2012 m. sausio 26 d. D. Č. parodė, kad neprisimena savo ankstesnių parodymų. Jis parodė, kad kai buvo pas A. K., J. K. pasakojo, kad nuvažiavus jai pasiūlė prostitutės darbą, ji atsisakė, nuvažiavo į ambasadą ir po to grįžo į Lietuvą. Prieš J. K. išvykstant į Ispaniją, jis paprašė V. M. surasti butą. Kai važiavo V. M. automobiliu į butą (duomenys neskelbtini) gatvėje, tai važiavo jis, J. K. ir V. M.. Priekyje jų važiavo dar kažkoks automobilis, kuriame sėdėjo du jam nepažįstami asmenys. Vienas iš tų vyriškių padavė nuo buto (duomenys neskelbtini) gatvėje, kuriame turėjo gyventi, raktą. J. K. į autobusą įsodino jis su V. M.. Jis sumokėjo autobuso vairuotojui. J. K. fotografavo prie keliuko, vedančio į jos namus. Fotografuojant J. K. buvo jis ir V. M. bei dar kažkoks vyras, V. M. draugas, jis atvažiavo su V. M.. V. M. prašė nufotografuoti tam, kad būtų galima pažiūrėti darbo bare. Pradžioje buvo kalbama apie darbą fabrike, po to pasakė, kad gal tegul pažiūri darbo bare, tuomet V. M. pasakė, kad reikės nuotraukos. Fotografavo su juostiniu savo fotoaparatu (4 t. b. l. 128-129).

Iš 2012 m. sausio 27 d. kratos protokolo matosi, kad D. Č. gyvenamosiose ir pagalbinėse patalpose buvo atlikta krata, kurios metu buvo rasti ir paimti juostinis fotoaparatas, kuriame buvo foto juostelė, taip pat ir dar viena foto juostelė, tačiau foto juostelė, kuri buvo įdėta į fotoaparatą, buvo nukirpta, todėl galimybės ją išryškinti bei padaryti nuotraukas nėra, o kita foto juostelė buvo išryškinta ir padarytos nuotraukos. Iš byloje esančių šių fotonuotraukų nėra tokių, kuriose butų nufotografuota J. K. (2 t., 93-94, 96-97 b.l.).

Apklausas įtariamuoju 2012 m. balandžio 27 d. D. Č. parodė, kad kaltu neprisipažįsta, nes J. K. pati viską derinosi. Visus savo parodymus neigia, neatsimena ką kalbėjo, buvo abstinencijos būsenoje, be to, atsisako duoti bet kokius parodymus (4 t., 133-134 b.l.). Apeliaciniame teisme taip pat buvo atliekamas įrodymų tyrimas. Atsakydamas į V. M. užduotą klausimą, D. Č. parodė, kad nors jam pareikštas kaltinimas, jog jis, D. Č., J. K. bute laikė per prievartą, tačiau ji pati eidavo paskui jį visur, ir į parduotuvę, ir į gimtadienius.

Nuteistasis D. N. teisme kaltu pagal BK 157 str. 1 d. kaltu neprisipažino ir parodė, kad su J. K. išvežimu į užsienį nėra susijęs. V. M. jam yra pasakojęs, kad padėjo savo draugo draugei išvykti į Ispaniją, tačiau ten kažkas atsitiko ir ji paskambino V. M. prašydama atsiųsti pinigų sugrįžti atgal. Nukentėjusiąją J. K. yra matęs du kartus – vieną kartą, kai jis susitiko su V. M. P. prie „(duomenys neskelbtini)“. Kartu su V. M. automobiliu važiavo ir nukentėjusioji. V. M. tada sakė, kad ją veža iš policijos komisariato. Kitą kartą su V. M. buvo nuvažiavę iki kaimo pas savo kažkokį draugą pasišnekėti. Matė išėjusiusius į lauką V. M. draugą ir J. K.. Jis pasiliko automobilyje, gėrė alų ir išlipęs nebuvo. Jis pats su J. K. nėra bendravęs. Su V. M. yra draugai nuo senų laikų, susipažino dirbdami Ispanijoje. 2010 m. gruodžio mėn. skolino V. M. 100 Lt mašinos remontui, V. M. skolą atidavė. Su D. Č. pažįstami nebuvo. Pripažino, jog dalis byloje užfiksuotų telefoninių pokalbių yra jo ir V. M.. Kai V. M. buvo suimtas, šio prašymu per kitą suimtą draugą domėjosi D. Č.. V. M. žadėjo įvykdyti jo prašymus paveikti nukentėjusiąją, tačiau tik tam, kad nuramintų V. M., bet realiai jokių veiksmų nesiėmė. Kodėl J. K. jį apkalba, nežino. J. K. jis nefotografavo ir niekur jos nevežė. 2010 m. gruodžio 2-4 d. buvo jo močiutės K. K. laidotuvės, kuriose jis dalyvavo ir J. K. niekur vežti negalėjo.

Išteisintasis V. M. teisme kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2010 m. lapkričio mėn. nuvažiavo pas A. K. į (duomenys neskelbtini) kaimą. Ten vyko balius, kuriame dalyvavo ir D. Č.. Jis D. Č. pažįsta, nes ne vienerius metus kartu dirbo statybose, dengė stogus. D. Č. jam pasakė, kad nori su savo sugyventine J. K., kurios iki tol nepažinojo, išvažiuoti į užsienį, kad jie ten turi susiradę kažkokį darbą, atrodo, prie pomidorų, bet neturi pinigų kelionei, todėl jo paprašė paskolinti pinigų, žadėdami viską grąžinti, kai užsidirbs. Jis nutarė jiems materialiai padėti, surasti darbo jo neprašė ir šiuo klausimu jis nepadėjo. Dar J. K. paprašė padėti išsiimti pasą. Po kelių dienų jis su J. K., kuri buvo nepilnametė, jos motina bei D. Č., nuvyko į Migracijos skyrių, jis, V. M., sumokėjo tiek už J. K., tiek už jos motinos pasus, kadangi pastaroji galiojančio paso taip pat neturėjo. Migracijos skyriuje reikėjo abiejų tėvų, todėl J. K. prašymu jis prisistatė kaip jos patėvis. J. K. sprendė asmens dokumento pagaminimo laiką. Po to J. K. su D. Č. jo paprašė surasti jiems butą (duomenys neskelbtini), kur iki išvažiavimo galėtų pagyventi. Jis pagal laikraštyje „K“ surastą skelbimą išnuomojo jiems butą (duomenys neskelbtini) name savaitei už 70 Lt. Apie gruodžio 10 d. J. K. pasiėmė pasą, o gruodžio 12 d. viena išvažiavo jo surastu autobusiuku nuo (duomenys neskelbtini) fabriko (duomenys neskelbtini) gatvėje, iki kurio palydėjo ją kartu su D. Č., kuris vairuotojui sumokėjo iš jo gautus 500 Lt. Autobusiuką kelionei taip pat surado pagal skelbimą laikraštyje. Prieš J. K. kelionę jos prašymu buvo ją parvežęs į jos tėvų namus pasiimti drabužių. D. Č. fotografavo J. K., ji buvo išėjusi ant keliuko. Jam atrodo, kad D. Č. fotografavo atminimui. D. Č. kartu su J. K. nevyko dėl to, kad jis buvo narkomanas ir negalėjo susitvarkyti su savimi, žadėjo važiuoti vėliau. Po kokių 3-5 dienų J. K. jam paskambino iš Ispanijos ir pasakė, kad yra nepilnamečių prieglaudoje, draugai, kurie turėjo ją pasitikti, pavedė. Prašė pinigų kelionei atgal į Lietuvą, tačiau jis jai atsakė, nes ji jam jau buvo skolinga apie 800-850 Lt. Važiuodamas automobiliu prie einančios V. J. sustojęs nebuvo ir su ja apie vykimą į užsienį nebendravo. Būdamas suimtas bendravo su D. N., jam guodėsi, nes jis žinojo tą problemą. D. N. nieko neprašė, o tik samprotavo, kaip sužinoti teisybę, kaip viskas buvo. Domėjosi D. Č., taip pat jį matė Š. tardymo izoliatoriuje, tačiau nurodymų jam nedavė. Galbūt D. N. telefonu sakė, kad D. Č. pasakė, jog neduotų parodymų policijos pareigūnams, tačiau jis taip ieškojo teisybės.

Pirmosios instancijos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje V. M. išteisintas pagal BK 157 str. 1 d., V. M. parodymai (10 t., 69-73 b.l.), duoti pirmosios instancijos teisme, buvo perskaityti ir jis patvirtino, kad šie jo parodymai yra teisingi. Atsakydamas į D. N. klausimą, V. M. parodė, kad D. Č. J. K. nufotografavo fotoaparatu, galbūt atminimui. Iš teisme perskaitytų ankstesnių parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matosi, kad apie kai kurias įvykių aplinkybes ir V. M. buvo parodęs kitaip. Pirmą kartą apklaustas įtariamuoju 2011 m. liepos 8 d. V. M. kaltu neprisipažino ir parodė, kad sužinojo, jog J. K. neturi jokio kelionės dokumento ir jis pasiūlė jai bei jos motinai sumokėti už jų dokumentus bei sumokėjo apie 240 Lt. J. K. pasakė, kad susirado darbą Ispanijoje ir viena važiuos, nes susipyko su D. Č.. Jis pagal skelbimą laikraštyje surado autobusiuką, vežantį į Ispaniją, jo vairuotojui sumokėjo 100 Eur ir J. K. išvažiavo (4 t., 180-182 b.l.). Apklausas įtariamuoju 2012 m. sausio 13 d. V. M. parodė, kad jis D. Č. ir J. K. prašymu surado mikroautobusiuką „P K“. Jo vairuotoją žino, nes prieš 10-11 metų su juo yra važiavęs. Padavė 100 Eur D. Č., kuris sumokėjo autobusiuko vairuotojui už J. K. kelionę (1 t., 187 b.l.). Ikiteisminio tyrimo metu V. M. parodė ir tai, kad V. J. važiuoti dirbti prostitute į užsienį nesiūlė (1 t., 186-189 b.l.). Iš 2012 m. sausio 26 d. įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo matosi, kad V. M. parodė butą (duomenys neskelbtini), kurį išnuomojo už 70 Lt ir jame gyveno D. Č. ir J. K. 2010 m. lapkričio mėn. iki išvažiavimo į Ispaniją. Parodė ir Migracijos tarnybą, į kurią savo automobiliu atvežė J. K. ir jos motiną, kurios užpildė dokumentus, o jis už dokumentų pagaminimą sumokėjo apie 240 Lt. V. M. parodė dar ir vietą, kurioje 2010 m. lapkričio mėn., po J. K. asmens tapatybės kortelės padarymo, D. Č. fotoaparatu fotografavo J. K. prisiminimui. Taip pat parodė ir automobilių stovėjimo aikštelę, į kurią atvežė J. K., kuri įsėdo į mikroautobusiuką ir išvyko į Ispaniją (5 t., 17-22 b.l.).

Nors išteisintieji D. Č. ir V. M. kaltais neprisipažino ir neigia savo kaltę, o nuteistasis D. N. neprisipažino ir kategoriškai neigia bet kokį dalyvavimą nusikalstamoje veikoje, tačiau jų parodymus paneigia ir jų kaltę patvirtina kiti išnagrinėti įrodymai: nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, parodymų partikrinimo vietoje ir asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolai, teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertizės aktas ir kiti išnagrinėti įrodymai.

Apklausta pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji J. K. parodė, kad ketvirtą dieną iš eilės girtaujant A. K. namuose, esant jai, A. K., D. Č. ir V. M., V. M. jai pasiūlė važiuoti dirbti į užsienį, neatsimena kokio darbo, bet Lenkijoje ar Latvijoje. Po kurio laiko, kai V. M. ją pavežė iš policijos namo, automobilyje jis dar kartą pasiūlė važiuoti į užsienį dirbti. Kaip ji suprato, darbas bus susijęs su pomidorais. Specialybės įgijusi nebuvo, turėjo sveikatos problemų, bet sutiko važiuoti dirbti į užsienį, nes neturėjo pajamų. Nebūtų sutikusi vykti, jeigu būtų žinojusi ar supratusi, kad tas darbas bus prostitutės. Tiksliai neatsimena, ar V. M., ar D. Č. paklausė, ar ji turi pasą. Jai atrodo, kad D. Č.. Kadangi ji buvo nepilnametė ir neturėjo asmens dokumento, po kurio laiko D. Č. ir V. M. ją ir jos motiną nusivežė į Migracijos skyrių (duomenys neskelbtini) išsiimti asmens tapatybės kortelių. Apmokėti už dokumentų išdavimą nuėjo jos motina ir D. Č.. V. M. Migracijos skyriuje prisistatė kaip jos patėvis. Jai asmens tapatybės kortelę išdavė per penkias dienas, o motinai – per mėnesį. Iki kol atsiėmė kortelę ir laukė išvykimo, ji su D. Č. gyveno bute (duomenys neskelbtini). Su D. Č. kelis mėnesius kartu gyveno ir prieš tai. Į šį butą ją su D. Č. atvežė V. M.. Raktą nuo buto turėjo V. M.. Patalynę iš savo namų paėmė D. Č.. Bute lankydavosi ir maistu aprūpindavo V. M.. D. Č. jai sakė, kad pirma ji nuvažiuos dirbti į užsienį, o po to atvažiuos ir jis pats. Kai gyveno tame bute, buto durys buvo užrakintos, negalėjo eiti kada ir kur nori, viską ribodavo D. Č.. Tik vieną kartą su D. Č. ir V. M. buvo nuvažiavusi pas jos tėvus pasiimti drabužių. Be to, kai ji sutiko važiuoti, D. Č. paskambino ir pasakė ateiti prie keliuko. Automobiliu buvo atvažiavę V. M., D. N. ir D. Č., kuris pasakė atsisėsti į automobilį, o D. N. ją fotoaparatu nufotografavo. Nesakė, kam reikalingos nuotraukos. Ji galvojo, kad dėl darbo. Kai pasiėmė asmens tapatybės kortelę, sekančią dieną ji išvyko į Ispaniją. Ją iš buto iki autobuso atvežė V. M. ir D. N., D. Č. liko bute. D. N. sumokėjo vairuotojui už kelionę ir su juo kalbėjosi, o V. M. jai padavė maišelį su maistu. Apie darbus, ką ji dirbs, kur reikia prisistatyti, niekas jai nesakė, taip pat nesakė, kur ji važiuoja. Kelionės metu vaikinas, sėdėjęs prie vairuotojo, jai davė vaistų, tablečių, ir švirkštu suleido kažkokių vaistų. Į Ispaniją nuvyko vėlų vakarą. Autobuso vairuotojas ją išleido degalinėje prie (duomenys neskelbtini) miesto, iš kur ją išsivežė du vaikinai, kurie iš anksto žinojo apie jos atvykimą. Vaikinai buvo lietuviai, jai nepažįstami. Ją nuvežė į butą (duomenys neskelbtini) mieste. Bute tie vaikinai iš jos atėmė asmens dokumentą ir telefonus. Iš pradžių ji bute buvo viena, paskui atsikraustė dar viena moteris. Vienas iš minėtų dviejų vaikinų paaiškino, kad ji dirbs prostitute. Kai ji pareiškė, jog nesutinka, vienas iš vaikinų ją sumušė ir išprievartavo. Tame bute ji buvo savaitę ar ilgiau. Po to ją nuvežė į klubą „E“, kur ji dirbo prostitute apie savaitę laiko. Jai du kartus per dieną leisdavo narkotikus. Klientus aptarnaudavo ir bute. Pinigus iš klientų pasiimdavo tie vaikinai, jai duodavo tik mažą dalį gautų pinigų. Vėliau teisme parodė, kad pinigus mokėdavo kažkam, bet ne jai. Nukentėjusioji J. K. taip pat parodė, kad vienas iš klientų pasitaikė lietuvis. Jos prašymu šis klientas, ikiteisminio tyrimo metu jį vadino M., ją nuvežė į degalinę. Degalinėje ten buvusių vairuotojų pagalba išsikvietė policiją, ją nuvežė į globos namus ir nuvedė į vidų. Po to iki grįžimo į Lietuvą Ispanijoje ji buvo apgyvendinama keliuose globos namuose. Teisme perskaičius nukentėjusiosios parodymus, duotus pas ikiteisminio tyrimo teisėją, apie tai, kad autobusiuku į Ispaniją kartu važiavo ir V. M. bei D. Č. draugas D., pravarde „D.“ (1 t., 32 b.l.), J. K. teisme paaiškino, kad turėjo omenyje ne D. N., o kitą asmenį. Taip pat teisme buvo perskaityti ir kitos apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją (1 t., 38-43 b.l.) nukentėjusiosios parodymai. Ji buvo parodžiusi, kad Ispanijoje po dviejų savaičių vienas iš vaikinų sumušė, nes ji pasiėmė rusės drabužius. Ji pasakė, kad nori namo, vakare vaikinai ją su daiktais nuvežė į degalinę, atidavė telefonus, asmens tapatybės kortelę, davė 20 Eur ir vairuotojo numerį bei pasakė laukti autobusiuko. Ji paskambino vairuotojui, šis pasakė, kad nieko nežino, jog ją reikia paimti ir jau išvažiavęs. Pirmosios instancijos teisme, perskaičius šiuos jos parodymus, J. K. paaiškino, kad norėjo pasiimti drabužius, bet nespėjo, taip pat patvirtino, jog jie atidavė kortelę ir davė vairuotojo R. numerį, o iki degalinės nuvežė tas pats klientas. Vėliau teisme nukentėjusioji parodė, kad neskambino ir neprašė to paties vairuotojo parvežti į namus.

Iš asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, jog J. K. neatpažino D. N. (6 t., 1-3 b.l.). J. K. teisme parodė ir paaiškino, kad D. N. neatpažino, nes šalia buvo V. J., nenorėjo, kad ji sužinotų, jog jį pažįsta, nes būtų pranešusi visam L., N.. Apklausta teisme nukentėjusioji patvirtino, kad D. N. tas pats asmuo. Taip pat parodė, kad pas ją buvo atvažiavęs iš (duomenys neskelbtini) kaimo K., kuris grasino, kad ji atsiimtų pareiškimą, prašė neatpažinti D. Č., V. M. ir panašiai, taip pat ir D. Č. iš brolio telefono rašė bei liepė atsiimti pareiškimą. J. K. teisme paaiškino ir tai, kad ji neprašė V. J. sakyti, kad kartu važiavo, o prašė ją palaikyti, jog jai būtų lengviau. Be to, teisme parodė ir tai, kad pati V. J. jai sakė, kad ir jai V. M. siūlė važiuoti į Ispaniją. J. K. teisme negalėjo atsakyti, kodėl ikiteisminio tyrimo metu ji davė skirtingus parodymus (10 t., 43-51 b.l.). Teisme nukentėjusioji parodė ir tai, kad davė nevienodus parodymus, nes buvo išgėrusi pusantros tabletės raminamųjų vaistų, kad būtų ramesnė. Juos visada geria (10 t., 116 b.l.).

Pirmosios instancijos teisme, nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje V. M. išteisintas pagal BK 157 str. 1 d., J. K. taip pat buvo apklausta. Ji parodė, kad kai buvo apklausta pirmosios instancijos teisme, ne visus parodymus prisimena. Tačiau tada, kai davė parodymus, viską daug geriau prisiminė. Todėl teisme buvo perskaityti (10 t., 44-51 b.l.) nukentėjusiosios J. K. parodymai teisme bylą nagrinėjant D. N. ir D. Č. atžvilgiu. Nukentėjusioji teisme, nagrinėjant bylą V. M. atžvilgiu, parodė, kad su V. M. susipažino per D. Č., gal mėnuo laiko iki išvažiavimo į Ispaniją. Su D. Č. susipažino anksčiau ir tuo metu, kai susipažino su V. M., su D. Č. gyveno kartu pas A. K.. V. M. ten buvo ne kartą atvažiavęs, susitikdavo su D. Č.. Su D. Č. pas A. K. gyveno iš D. Č. pašalpos 350 Lt, kuriuos gaudavo už vaiką, jis niekur nedirbo. Iki išvažiavimo pažinojo D. Č. apie pusę metų, kartu gyveno apie mėnesį, iki tol ji gyveno pas tėvus ir dažnai susitikinėdavo su D. Č.. Kai V. M. ją vežė iš policijos komisariato, pasiūlė važiuoti dirbti į užsienį ir ji sutiko. Gal prieš savaitę laiko iki tol pas A. K. V. M. buvo pasiūlęs jai važiuoti dirbti į užsienį prie pomidorų. Po to V. M. ją ir D. Č. nuvežė į butą (duomenys neskelbtini) gatvėje, D. N. atvežė to buto raktą. Prieš tai kalbos, kad važiuos gyventi į P., nebuvo, A. K. nėra sakęs, kad jie turi iš jo išsikraustyti. V. M. į tą butą atvažiuodavo kas antrą dieną, atveždavo maisto, o prieš dvi dienas iki jos išvažiavimo D. Č. pasiėmė pašalpą ir pirko maistą. Iki tos pašalpos nei ji, nei D. Č. pinigų neturėjo. Kai atvežė į butą, pradėjo ruoštis važiavimui. V. M. nuvežė ją pas motiną pasiimti drabužių, nuvežė į Migracijos skyrių, padarė jai ir motinai asmens dokumentus. Už dokumentus mokėjo V. M. ir D. Č.. Jos pasą, paimtą iš Migracijos skyriaus, V. M. jai atidavė iš karto. Į Ispaniją važiavo ne dėl to, kad jai buvo pareikšti įtarimai baudžiamojoje byloje. Išvažiavo gruodžio 4 d. Tą dieną į butą atvažiavo V. M. su D. N. ir nuvežė iki aikštelės. D. Č. liko bute, kartu su jais nevažiavo. D. Č. sakė, kad į užsienį vairuotojas pirma nuveš ją, o po 2 savaičių atvažiuos ir jis bei kartu gyvens. Kad užsienyje ją pasiims, pasakė autobusiuko vairuotojas jau būnant Ispanijoje. V. M., D. Č. ar D. N., kad ją kas nors pasitiks, nesakė. Jai sakė, kad važiuoja į užsienį, į Lenkiją, tačiau nesakė kuriam laikui. D. N. bendravo su vairuotoju ir jam padavė pinigus, prieš tai nupirko jai maisto. Kai įsėdo į autobusiuką, su savimi turėjo drabužius, telefoną, asmens tapatybės kortelę ir maisto, pinigų neturėjo. Ispanijoje pasitiko du vaikinai, su kuriais susiskambino autobusiuko vairuotojas. Tie vaikinai atėmė jos dokumentus bei telefoną ir nuvežė į butą, iki kurio nuo degalinės važiavo apie valandą. Vaikinai irgi buvo tame bute. Jai niekas nesakė, kad yra kažkam skolinga. Kai užsiiminėjo prostitucija, su klientais nekalbėjo, apie pinigus su klientais kalbos irgi nebuvo, dėl pinigų tardavosi tie vaikinai, matė, kad jie gauna pinigus iš klientų, o jai sakė, jog ji pinigų negaus. Teko dirbti ir gatvėje, ir bute. Klubo, kuriame dirbo, apibūdinti negali, į ten visada ją nuveždavo automobiliu. Tame name prabuvo ir prostitucija užsiiminėjo apie dvi savaites. Bute ją mušė, skirtingomis dienomis tris ar keturis kartus buvo sumušta, buvo iššokusi pro buto langą, bet buvo sugauta. Tada ją parsivedė į butą ir tą pačią dieną nuvežė į deglinę. Po ankstesnių sumušimų bėgti nebandė. Mušimo žymės buvo ant kojų, rankų, nugaros, reikėjo dirbti būnant sumuštai. Ji gavo 20 Eur iš lietuvio vaikinuko, kai vežė ją į degalinę. Mano, kad vaikinai ją nuvežė į degalinę, jai atidavė dokumentus ir telefoną, nes jų ieškojo policija ir jie matė, kad jiems blogai baigsis (1 t., 68-69 b.l.). Teisme perskaičius kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus (10 t., 36-136 b.l.), duotus teisiamajame posėdyje nagrinėjant bylą D. N. ir D. Č. atžvilgiu, J. K. dar kartą parodė apie tokias pačias aplinkybes. Ji parodė, kad Ispanijoje išlipo degalinėje. Tai, kad ją pasiims, sužinojo iš vairuotojo, o prieš išvažiuojant iš P. D. N. kalbėjo su vairuotoju. V. M., D. N. ir D. Č. nesakė, kad ją pasiims. Kai nuvažiavo į Ispaniją, iš degalinės ją pasiėmė du vaikinai ir nuvežė į butą. Su tais vaikinais susiskambino vairuotojas. Atėmė asmens tapatybės kortelę ir telefoną. Tame bute prabuvo apie dvi savaites. Ji iššoko pro langą, tačiau ją sugavo ir nuvedė atgal į butą, o po to tie patys vaikinai nuvežė į degalinę ir paliko. Ne kartą buvo sumušta. Parodė ir tai, kad važiuojant į Ispaniją važiavo ir „D.“, kuris davė narkotikų, tablečių. Nukentėjusioji, atsakydama į proceso dalyvių klausimus, parodė, kad V. M. ir D. Č. kalbėjo apie tai, kad darbas su pomidorais. D. Č. sakė, kad pas ją atvažiuos po 2 savaičių. Neatsimena, kada sužinojo, kad kažkur važiuos, tačiau ruoštis važiavimui pradėjo tada, kai vežė į butą. V. M. nuvežė pas motiną pasiimti drabužių, taip pat ir į Migracijos skyrių, padarė jai ir motinai asmens dokumentus. Už dokumentus sumokėjo V. M. ir D. Č.. Į Ispaniją važiavo ne todėl, kad jai buvo pareikšti įtarimai. Prie autobusiuko atlydėjo V. M. ir D. N.. Su vairuotoju kalbėjo tik D. N., jis padavė ir pinigus. V. J. nieko blogo nenorėjo daryti, pati buvo sakiusi, kad ji, J. K., sakytų, jog ir ji kartu važiavo į Ispaniją (1 t., 126-127 b.l.).

Nukentėjusioji J. K. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta keletą kartų. Šie jos parodymai irgi buvo ištirti teisiamajame posėdyje.

Pirmos apklausos metu 2011 m. balandžio 6 d. J. K. parodė, kad 2009 m. pradėjo bendrauti su D. Č., netrukus pas jį apsigyveno. Buvo pora, turėjo lytinių santykių. D. Č. matė kokiomis sąlygomis ji ir jos šeima gyvena kaime, ji niekur nedirbo, gyveno skurdžiai, nuolat trūko pinigų. Ji nuolat vartojo alkoholį, taip pat ir kartu su D. Č., alkoholį pirkdavo D. Č.. Kai gyveno su D. Č., jis ją materialiai išlaikė, jis tuo metu kažkur dirbo. 2010 m. lapkričio mėn. jos vaikinas D. Č. pasiūlė važiuoti į užsienį dirbti – pakuoti pomidorų. Tiksliai į kokią valstybę, neatsimena. Sutiko. Jam pasakė, kad yra nepilnametė ir neturi jokio asmens dokumento. D. Č. pasakė, kad sutvarkys dokumentus jai ir jos motinai, kurios asmens dokumentas buvo negaliojantis. D. Č. ir jo draugas V. atvežė savo automobiliu „R. L.“ į Migracijos skyrių, jos užpildė prašymus, o už jos ir jos motinos asmens dokumentų pagaminimą mokėjo D. Č.. V. automobiliu 2010 m. gruodžio 3 d. D. Č. ir V. atvežė į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Raktus nuo buto padavė vaikinas vardu D., pavarde „D.“. D. buvo D. Č. ir V. draugas. Bute ji ir D. Č. gyveno apie savaitę laiko, nieko neveikė, tik gėrė. Buvo nuvažiavę pas jos motiną, nes D. Č. liepė susidėti daiktus, kurių gali prireikti važiuojant į užsienį. Į kaimą važiavo taip pat V. automobiliu. Per tą savaitę, kai gyveno bute, su D. Č. ir V. buvo nuėję pasiimti jos asmens tapatybės kortelės. Kai pasiteiravo, ko jie laukia tame bute, D. Č. atsakė, kad laukia išvažiavimo į užsienį. Ji tada suprato, kad važiuos į užsienį dirbti – pakuoti pomidorų. Kai pasiėmė asmens tapatybės kortelę, kitos dienos ryte V. bute priėjo prie jos ir pasakė, kad šiandien ji važiuoja į Latviją, liepė pasiimti daiktus. D. Č. nieko nesakė, tik pabučiavo. V. daugiau nieko nesakė, tik paėmęs už rankas išvedė į lauką ir liepė sėsti į baltos spalvos autobusiuką, stovintį prie laiptinės. „D.“ vairuotojui R. padavė 200 Lt bei pasakė, kad vežk ją į užsienį. R. išlipo iš autobusiuko ir kalbėjosi su D. lauke, o ji buvo automobilyje ir daugiau nieko negirdėjo. Autobusiuke buvo dar keturios merginos, iš jų pažinojo tik vieną – V. J.. Jai atrodo, važiavo (duomenys neskelbtini) keliu, buvo sustoję kavinėje pavalgyti, po to po vieną įlipo į autobusiuką, kai ji įlipo, D. jai suleido kažkokių vaistų, nuo kurių jai apsvaigo galva, po to ilgai miegojo. Su savimi turėjo asmens tapatybės kortelę, negali pasakyti, ar ją kas nors tikrino. Kai sustojo antrą kartą, V. J. jai pasakė, kad tai jau Ispanija. Vėliau D. pasakė, kad jie atvažiavo į (duomenys neskelbtini) miestą. R. sustojo prie dviaukščio namo, kur jas visas merginas D. nuvedė į penkių kambarių butą. Tame bute buvo moteris N., kalbanti rusų kalba, ir du lietuviai vaikinai. Tą dieną nieko neveikė, nuėjo miegoti. Ji su V. J. apsistojo viename kambaryje. Kitą dieną ji darėsi valgyti, žiūrėjo televizorių, tvarkė kambarį. Apie darbą nieko neklausinėjo. Tos dienos naktį pas ją į kambarį atėjo vienas iš tų lietuvių vaikinų ir liepė patenkinti jį oraliniu būdu. Tuo metu V. J. kambaryje nebuvo. Ji atsisakė, tas vaikinas jai trenkė per galvą, pakaušį, spardė. Ji pradėjo verkti, parkrito ant žemės ir nebenorėdama, kad ją skriaustų, sutiko. Santykiavo su tuo vaikinu oraliniu būdu. Ši apklausa, prašant nukentėjusiajai, nes ji pavargo ir nebegali sukoncentruoti dėmesio, sustabdyta (1 t., 22-24 b.l.).

Apklausta kitą dieną, t. y. 2011 m. balandžio 7 d., papildomos apklausos metu nukentėjusioji patvirtino ankstesnius savo parodymus ir parodė, kad kai patenkino to vaikino poreikius, jis, panaudodamas fizinį smurtą prieš ją, mušdamas, vieną kartą išžagino natūraliu būdu. Nors ji šaukė, tačiau V. J., įėjusi į kambarį ir pamačiusi šį faktą, vaikinui nieko nesakė ir nebandė jo sustabdyti. Po išžaginimo to vaikino daugiau nebematė, jis dingo iš to buto. Kitą dieną kitas vaikinas bendravo su visomis merginomis. Jis davė drabužių ir kiekvienai po 200 Eur bei pasakė, kad joms reikia apsirengti ir jos eis dirbti į gatvę, t. y. turės stabdyti automobilius ir parsidavinėti, nurodė kainą – 50 Eur už valandą, 200 Eur už naktį. Tas vaikinas taip pat nurodė, kad po kontakto su klientu pačioms reikės grįžti į butą ir gautus pinigus atiduoti jam. Pirmą kartą tas vaikinas nuvedė į S. B. gatvę, kur reikėjo ieškoti klientų. Tai buvo ta pati gatvė kaip ir butas, kuriame gyveno. Tas vaikinas taip pat paaiškino, kad duoti pinigai skirti maistui trims dienoms, ir davė vyriškų prezervatyvų. Tą pirmą kartą ji turėjo 8 klientus, su jais santykiavo natūraliu būdu, naudojo apsisaugojimo priemones. Uždirbo 400 Eur. Po to naktį grįžo į butą. Uždirbtų pinigų niekam neatidavė, o susirinkusi savo daiktus, pabėgo iš to buto. Tai padaryti nebuvo sunku, nes grįžusi nieko nesutiko, buto durys buvo nerakintos. Gatvėje susidaro lietuvį klientą, kuris ją pavežė iki degalinės. Degalinėje rusų kalba paprašė padavėjos iškviesti policiją. Ta moteris iškvietė policiją, kuri nuvežė į globos namus. Globos namuose, kurie buvo tame pačiame (duomenys neskelbtini) mieste, gyveno apie 3 mėn. Ji policijoje parašė pareiškimą, buvo atliekamas tyrimas. 2011 m. kovo 30 d. lėktuvu grįžo į Lietuvą. Bilietus parūpino vienuolės. Taip pat jos davė apie 150 Eur. Ji pati pinigų nebeturėjo. Ji tiesiai iš (duomenys neskelbtini) nuvažiavo pas D. Č. į (duomenys neskelbtini) kaimą. D. Č. neapsidžiaugė, kad ji grįžo, rėkė ir jai aiškino, jog jos ieško policija. Pablogėjus sveikatai grįžo pas motiną (1 t., 25-26 b.l.). Iš 2011 m. balandžio 7 d. nukentėjusios J. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matosi, kad nukentėjusioji parodė namą (duomenys neskelbtini), kurio viename iš butų ji gyveno iki buvo išvežta į Ispaniją (l t., 49-51 b.l.). Iš 2011 m. balandžio 7 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matosi, kad J. K. atpažino V. M., apie kurį davė parodymus (1 t., 52-55 b.l.).

2011 m. balandžio 13 d. apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo J. K. parodė, kad gyvenant kartu su D. Č., jis ėmė sakyti, kad jai surado darbą užsienyje, tik dabar nepamena, kurioje konkrečiai šalyje. Jis sakė, kad darbas bus fasuoti pomidorus, apie jokį kitą darbą, juolab apie darbą prostitute, jis jai nebuvo sakęs, o ji dirbti prostitute tikrai nebūtų sutikusi. Niekada prostitute dirbusi nebuvo ir niekada ja dirbti nesiruošė. Ji buvo baigusi 9 klases, daugiau niekur nesimokė ir niekur nedirbo, todėl savų pinigų neturėjo. Gyveno pas tėvus, motina niekur nedirba, registruota darbo biržoje. Tėvas dirba bendrovėje ir gauna minimumą. Dar turi du brolius ir vieną sesę, abu broliai gyvena su tėvais, tačiau jie niekur nedirba. Gyveno tik iš tėvo uždirbamų pinigų, todėl gyveno sunkiai, skurdžiai, pinigų visada trūko. Ji sutiko važiuoti ir dirbti dėl tos priežasties, kad norėjo užsidirbti. Tada D. Č. jai pasakė, kad reikia važiuoti į (duomenys neskelbtini), ten būti iki išvažiavimo. Ji sutiko, nes norėjo išvažiuoti užsidirbti ir pasitikėjo D. Č., su kuriuo jau buvo pragyvenusi apie 6 mėn. ir jį labai mylėjo. Į (duomenys neskelbtini) juos nuvežė V., kurį tada pirmą kartą ir pamatė. Gyveno (duomenys neskelbtini), tačiau kam priklausė tas butas, ji nežino. Raktus nuo buto padavė vaikinas, kurio vardas yra D., o pravardė „D.“. Tas D. buvo D. ir V. draugas. Tame bute ji bei D. Č. gyveno apie savaitę laiko, nieko neveikė, tik gėrė. Kol ji gyveno pas D. Č. jis ją materialiai išlaikė. D. Č., V. ir „D.“ žinojo, kad ji nepilnametė, kad jai tuo metu buvo 17 metų, nes ji pati jiems pasakė. Be to, jiems tai tikrai buvo žinoma, nes jie vežė jos motiną į Migracijos skyrių, nes jai, kaip nepilnametei, buvo reikalingas motinos sutikimas. Jos motiną atsivežė V., kartu važiavo ir ji su D. Č.. Važiavo automobiliu „R. L.“, žalios spalvos, automobilis buvo V.. D. Č. tam, kad ji galėtų išvykti į užsienį, organizavo jai ir jos motinai J. K. pasų gavimą, jis pats savo pinigais apmokėjo pasų išdavimo išlaidas. Motinos paso galiojimo laikas buvo pasibaigęs, o be galiojančio jos paso nebūtų galėjusi gauti paso ir ji. Prašymus pildė pačios Migracijos skyriuje, jas su motina ten buvo atvežęs V. M., kuris Migracijos darbuotojoms prisistatė kaip jos patėvis. Jos motina žinojo, kad ji nori išvažiuoti į užsienį dirbti ir tam prieštaravo. Jos tėvas nežinojo apie norą išvažiuoti. Tame bute jie pragyveno apie savaitę laiko ir po savaitės, t. y. sekančią dieną po to, kai jai buvo išduotas pasas, ji buvo išvežta į Ispaniją. Jei gerai pamena, likus dviems dienoms iki išvykimo į Ispaniją, buvo į butą atėjęs D. Č. pažįstamas V. M., kuris sakė, kad jai gerai seksis Ispanijoje, kad apie jos išvykimą dirbti jam pasakė D. Č.. V. M. jai sakė, kad už trijų savaičių atvažiuos į Ispaniją ir D. Č.. Ji nežinojo ir jai nebuvo pasakyta, kur užsienyje ji gyvens, pas ką dirbs ir kiek uždirbs. Prie buto (duomenys neskelbtini) gatvėje atvažiavo jos paimti baltas mikroautobusas, kurį vairavo vyriškis „R.“. Dar kartu buvo jos minėtas „D.“, kuris taip pat vyko į Ispaniją. „D.“ atvežė savo automobiliu prie buto (duomenys neskelbtini) gatvėje V. M., kuris pats su jais kartu nevyko. (duomenys neskelbtini) „D.“ R. sumokėjo 500 Lt, kaip suprato, už jos nuvežimą. Mikroautobuse dar buvo, be jos, keturios merginos ir jos paminėti du vyriškiai – R. ir D.. Važiuojant ji savo maisto neturėjo. Buvo sustoję kavinėje pavalgyti, valgė ir už jų maistą mokėjo „D.“. Apie tai, kad ji ir kitos merginos yra skolingos už maistą, „D.“ nesakė nieko ir pinigų iš jų neprašė. Jokių pinigų ji neturėjo. Jai nebuvo pasakyta, kiek kainuos jos kelionė, ar reiks atiduoti ar atidirbti tuos pinigus, kurie buvo sumokėti. Važiavo link Lenkijos pusės ir, dar būnant Lietuvoje, D. pasakė, kad visoms joms suleis vaistų, kad nesinervuotų, būtų ramesnės. Jis visoms merginoms į rankos veną švirkštu suleido kažkokių vaistų, kurių jis neminėjo. Nuo vaistų ji užmigo. Buvo kartą prabudusi Vokietijoje ar Prancūzijoje, o sekantį kartą pabudo jau Ispanijoje, kur jie atvyko, kaip pasakė D., į (duomenys neskelbtini) miestą. R. sustojo prie dviaukščio namo, adresu (duomenys neskelbtini), visas merginas D. nuvedė į penkių kambarių butą, jei gerai pamena, Nr. X. Tame bute buvo moteris N., kalbanti rusiškai, ir dar du vaikinai lietuviai, kurių vardų nežino, iki tol jų nepažinojo. Jie kalbėjo su jomis lietuviškai. Ji apsigyveno viename kambaryje su V.. Vienu momentu V. išėjo iš kambario pas kitas drauges, o į kambarį įėjo vaikinas ilgesniais plaukais ir pasakė, kad ji turės jam „čiulpti“, o po to jis ją išžagins. Ji atsisakė tai daryti, vaikinas ėmė ją mušti, rankomis ir kojomis suduodamas eilę smūgių, daugiausiai taikydamas į galvą. Ji pradėjo verkti, o tas vaikinas tada ją spardė, spyrė jai gal apie 10 spyrių į nugarą. Rimtų sužalojimų jai padaryta nebuvo, tik buvo daug mėlynių ir buvo smegenų trauma, kurią jai nustatė Ispanų medikai. Ji parkrito ant žemės ir, nebenorėdama, kad ją skriaustų, sutiko su juo santykiauti oraliniu būdu. Ji santykiavo su tuo vaikinu oraliniu būdu ant grindų, tada jis ją ėmė išrenginėti ir ją išžagino. Po to jis išėjo ir ji jo daugiau niekada nebematė. V. buvo atėjusi į kambarį, tačiau neapgynė. Kitą dieną tas kitas vaikinas, kur trumpais plaukais, jai pasakė, kad reikės dirbti prostitute. Ji jam pasakė, kad nesutinka, kad nieko apie tokį darbą nežinojo. Jis jai į tai atsakė, kad tada ją apgavo, o jei ji atsisakys dirbti prostitute, ją privers suleisdamas narkotikų. Ji nesutiko dirbti, todėl jis jai suleido į rankos veną narkotikų, nuo kurių ji pasidarė mieguista, nebeturėjo noro priešintis ir jau suprato, kad teks dirbti prostitute. Dirbti turėdavo gatvėje, klientus vesdavosi į minėtą butą arba važiuodavo su jais. Per naktį viena mergina turėdavo apie 8 klientus. Miegodavo dieną, o vakare, apie 16-17 val., išeidavo į gatvę, grįždavo paryčiais. Jos stovėdavo gatvėje ir laukdavo klientų, kurie ateidavo ar atvažiuodavo patys. Jų nekontroliavo, tačiau neiti į darbą ir neaptarnauti klientų ji bijojo, nes galėjo būti vėl sumušta. Pinigų joms neduodavo, juos iš klientų paimdavo vaikinas trumpais plaukais, kuris gyveno kartu tame pačiame bute. Pradirbus apie dvi savaites, vieno kliento ji paprašė pinigus sumokėti tiesiogiai jai. Šitas klientas buvo lietuvis, vardu M.. Gavusi iš jo pinigus, ji dar paprašė jo pagalbos – grįžusi į butą, ji pasiėmė savo daiktus ir M. nuvežė ją prie degalinės, kur ji degalinės darbuotojams, kiek sugebėjo, paaiškino savo bėdas, kad buvo išvežta dirbti prostitute, todėl jie iškvietė policijos pareigūnus. Policija pagal jos pareiškimą pradėjo tyrimą, ją apgyvendino globos namuose. Vietos vienuolių pagalba ji išskrido lėktuvu į Lietuvą. Būnant Ispanijoje asmens dokumentą turėjo, niekas jo iš jos nenorėjo paimti. Jau būnant Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) kaime, 2011 m. balandžio 8 d. pastebėjo automobilį, kuriuo važinėjosi V. M.. Priėjus tikrai iš automobilio išlipo V. M. ir D. Č.. V. M. ėmė jai priekaištauti, kodėl parašė pareiškimą policijai, buvo užsimojęs, norėdamas jai suduoti, bet D. Č. jam neleido. Grįžusi į Lietuvą 2011 m. kovo 30 d. ji nuvyko pas D. Č.. Važiavo pas D. Č., nes jį mylėjo ir galvojo, kad jis neprisidėjo prie jos apgaulės, t. y. jos išvežimo. Grįžusi D. Č. pasakė, kur buvo išvežta ir tai, kad turėjo dirbti prostitute. Priekaištavo jam, kad jis ją apgavo, nepasakė tiesos, jog jai reikės dirbti prostitute. D. Č. prisipažino, kad žinojo kokiam darbui ją išveža, prašė jam atleisti. Jis sakė, kad už ją jam ėjo pinigai, tačiau kas būtent ir kiek mokėjo, nesakė. Dar D. Č. sakė, kad jeigu jis jai būtų pasakęs visą tiesą kuo jai reikės dirbti, ji nebūtų sutikusi važiuoti, todėl jis ją ir apgavo. Grįžusi į namus motinai pasakė, kad ji buvo išvežta apgaule, turėjo dirbti prostitute. Motina patarė kreiptis į policiją, todėl ji ir parašė pareiškimą. Ji jaučiasi nukentėjusi nuo D. Č., V. M., „D.“, R. ir tų dviejų vaikinų, kurie ją paėmė Ispanijoje. Ji buvo apgauta, išvežta, nemokėjo jokios kalbos, išskyrus lietuvių, pinigų neturėjo, buvo sumušta, bijojo nepaklusti, patyrė pažeminimą. Kai Ispanijoje jau buvo globos namuose, pas jos motiną buvo atvažiavęs į namus V. M., kuris motinai sakė, kad ji atiduotų pinigus už pasą – 160 litų, o jei ne, sakė, kad dukrą vėl išveš. Tai pasakojo motina, kai ji jau buvo grįžusi į Lietuvą. Motina pinigų neturėjo ir V. M. negrąžino. Kai D. Č. mokėjo už jos ir mamos pasus, jis nesakė, kad pinigus reikės jam grąžinti, apie tai net nebuvo jokios kalbos (1 t., 30-34 b.l.).

Dar kartą 2011 m. gruodžio 8 d. apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo nukentėjusioji J. K. patvirtino savo parodymus, duotus 2011 m. balandžio 13 d., ir parodė, kad šie parodymai yra teisingi, išskyrus tai, jog V. J. kartu su ja važiavo į Ispaniją. Nukentėjusioji parodė, kad pas ją atvažiavo D. Č. ir norėjo, kad ji važiuotų pas A. K. gerti. Ji išvažiavo. Dvi dienas gėrė alkoholinius gėrimus. Per tas dienas buvo atvažiavęs V. M., kurį tada pirmą kartą ir pamatė. Po to grįžo į namus. Paskambino D. Č. ir pasiūlė susitikti. Jie susitiko pas A. K.. D. Č. jai sakė, kad yra darbas užsienyje, minėjo šalį, bet nepamena kokią. Sakė, kad reiks fasuoti pomidorus, bus butas ir kad mokės 2000 Eur per mėnesį. Sakė, kad po trijų savaičių ir pats atvažiuos. Ji atsakė, kad dar pagalvos. Pas A. K. ji su D. Č. išbuvo apie dvi savaites, jie gėrė alkoholinius gėrimus, lytiškai santykiavo. Per tas dvi savaites buvo atvažiavęs V. M., kuris ją įkalbinėjo važiuoti dirbti – fasuoti pomidorų, bet ji nesutiko. Jie abu, t. y. D. Č. ir V. M., įkalbinėjo ją važiuoti dirbti. Kai ją V. M. vežė iš P. rajono policijos komisariato, jis ją toliau įkalbinėjo vykti į užsienį dirbti ir ji sutiko. Tada V. pasakė, kad viską pradeda organizuoti ir liepė jai ruoštis. Jai grįžus namo paskambino V. M. ir pasakė išeiti ant kelio. Jai išėjus atvažiavo „R.“ automobilis, kurį vairavo V. M., su juo kartu buvo D. Č. ir D.. Nukentėjusioji parodė į salėje esantį D. N.. Ji įsėdo į automobilį ir visi trys kalbėjo apie jos darbą užsienyje. D. Č. liepė nebijoti, sakė, kad po kelių savaičių pasirodys. D. Č. jai paliepė trumpam išlipti iš automobilio, D. ir D. sakė ramiai pastovėti ir D. N. ją fotoaparatu nufotografavo. Po to jie išvažiavo. Po savaitės jai V. M. parašė žinutę, kad reikia susitikti ir ji nuėjo pas A. K.. Pas A. K. ji kalbėjosi su V. M. ir D. Č.. V. sakė, kad ji greitai išvažiuos į užsienį dirbti, apie konkretų darbą nekalbėjo, sakė, iki išvažiavimo jai reiks gyventi bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Klausė, ar ji turi pasą. Ji atsakė, kad neturi ir jie abu sakė, jog padarys. Po poros dienų paskambinęs V. M. pasakė, kad rytoj važiuos jai daryti asmens tapatybės kortelę. Kitą dieną ji pareigūnų buvo nuvežta į P. rajono policijos komisariatą. Po to jai paskambino V. M. ir jie susitarė susitikti prie „N“, esančios (duomenys neskelbtini) gatvėje. Atvažiavo V. M., kartu su juo buvo D. N.. V. M. pasakė, kad važiuojam darytis asmens tapatybės kortelės. Ji pasakė, kad reikia tėvų sutikimo, kadangi buvo nepilnametė. V. pasakė, kad jis prisistatys kaip jos patėvis. Nuvažiavus į Migracijos skyrių, darbuotoja pasakė, kad jos motinos pasas negaliojantis ir be jo ji negali darytis asmens tapatybės kortelės. Po to jis nuvyko į „F“ saloną, kuriame padarė jos fotonuotrauką. V. ją parvežė namo, pakeliui pasiimdamas D. Č.. Motinos namuose nerado, todėl nuvyko pas senelį. Kadangi motinos nebuvo ir ten, todėl ją paliko. Po kiek laiko paskambino V. M. ir pasakė, kad rado jos motiną ir ją parvežė namo. Su V. ir D. susitarė, kad kitą dieną 9 val. pas ją į namus atvažiuos ir nuveš kartu su motina į Migraciją skyrių. Atvažiavo kitą dieną, bet motina jau buvo girta. Jas nuvežė į Migracijos skyrių. D. Č. ir V. M. padarė jai bei jos motinai asmens tapatybės korteles ir už viską sumokėjo. Po savaitės V. ją nuvežė pas A. K., kur atvažiavo D. N. su jai nepažįstamu draugu. V. M. savo automobiliu ją nuvežė į butą (duomenys neskelbtini), kartu su juo buvo D. Č., o D. N. važiavo priekyje. D. Č. iš namų atvežė patalynę. Bute su D. ji išgyveno apie savaitę. Maisto atveždavo V.. Jos iš buto neleisdavo vienos išeiti, buvo kelis kartus išėjusi su D.. Į butą per tą savaitę buvo atvažiavęs ir V.. Gruodžio 3 d. ji pasiėmė asmens tapatybės kortelę. Kartu su ja buvo V. ir D.. Tą pačią dieną V. ir D. ją nuvežė į namus pasiimti daiktus ir pasakė jos motinai, kad ji išvažiuoja dirbti į užsienį. Gruodžio 4 d. jai su D. būnant bute atvažiavo V. M. ir D. N., pasakė pasiimti daiktus, nes jau laukia autobusiukas. V. M. ir D. N. nuvežė ją į (duomenys neskelbtini) gatvėje prie (duomenys neskelbtini) prekybos centro esančią aikštelę, kur buvo baltos spalvos autobusiukas. V. įsodino į autobusiuką, o D. sumokėjo vairuotojui už nuvežimą 200 ar 500 Lt. V. jai pasakė, kad jos ten lauks du berniukai. Kartu važiavo 3 ar 4 merginos. Po trijų parų vakare atvažiavo į Ispaniją, sustojo prie (duomenys neskelbtini) degalinės ir laukė dviejų vaikinų, kurie ją turėjo pasiimti. Atvažiavo vaikinai, paliepė jai lipti į jų mašiną ir nuvežė į butą (duomenys neskelbtini) mieste. Vaikinai jai aiškino, kad ji dirbs klube, kuo nesakė. Po dviejų dienų atvažiavo mergina. Pirmą dieną bute buvo užrakinta, iš jos jaunuoliai paėmė asmens tapatybės kortelę ir telefonus. Antrą dieną leido išeiti parūkyti, o trečią dieną pasakė, kad dirbs klube prostitute. Jai atsisakius dirbti jie pasakė, kad jeigu ji nedirbs, suleis vaistų ir vienas atsinešė švirkštą. Ji bandė bėgti, tačiau jis pagavo ir suleido vaistų, nuo ko ją pradėjo imti miegas, tapo drąsesnė. Nuo vaistų ji darydavo viską, ką minėti vaikinai pasakydavo. Tą pačią dieną ją nuvežė į klubą, kur ji dirbo prostitute, aptarnavo klientus. Prostitute dirbo apie 2 savaites. Klientai pinigus mokėdavo vaikinams. Jei ji neklausydavo jaunuolių ar iškildavo kokių problemų, jai girdint jaunuoliai skambindavo D. ir viską sakydavo, ką ji padarė. Po dviejų savaičių vienas iš vaikinų ją sumušė dėl to, kad pasiėmė rusės drabužius. Jai pasakius, kad ji nori namo, vakare vaikinai ją su daiktais nuvežė į degalinę, atidavė telefonus, asmens tapatybės kortelę, davė 20 Eur, vairuotojo numerį ir sakė laukti autobusiuko. Jai paskambinus vairuotojui, šis pasakė nieko nežinantis ir jau išvažiavęs. Tada ji kreipėsi į degalinės darbuotojus, kurie iškvietė policiją. Ispanijos policijoje ji davė parodymus. Ją nuvežė į globos namus, kuriuose gyveno iki 2011 m. vasario 17 d., kol jai suėjo 18 metų, tada ją apgyvendino pas vienuoles, kurios ją grąžino į Lietuvą. Grįžus į Lietuvą ji susiskambino su D. Č. ir su juo susitiko. Ji paklausė D. Č., kodėl jis taip padarė, tai yra kodėl išvežė ją dirbti prostitute. Tačiau jis jai nieko neatsakė. Nukentėjusioji, atsakydama į prokurorės klausimus, parodė, kad salėje yra visi trys jos minėti asmenys, t. y. D. N., V. M., D. Č.. Prieš išvykstant į Ispaniją jos materialinė padėtis buvo bloga, neturėjo nei darbo, nei pinigų, gyveno pas tėvus. Yra baigusi 9 klases, jokių užsienio kalbų nemoka. Jai tuo metu buvo 17 metų. Kai buvo siūlomas darbas, kalbos apie prostitutės darbą nebuvo. Iki išvykimo į Ispaniją prostitute dirbusi nebuvo. Jei būtų žinojusi kokį darbą reiks dirbti, tikrai būtų nevykusi. Nukentėjusioji J. K. patikslino, kad už jos asmens tapatybės kortelę norėjo sumokėti D. Č., bet jam neleido, tada pinigus motinai padavė V. M.. Taip pat parodė, kad į Ispaniją autobusiuku vyko ne D. N., o vairuotojo sūnėnas, kurio vardas D.. Kelionės metu alkoholis ir narkotikai nebuvo vartojami, tik vairuotojo sūnėnas D. duodavo tablečių. Kelionės metu savo pinigų neturėjo. Kalbos apie pinigų grąžinimą ar atlyginimą už kelionės išlaidas nebuvo. Ispanijoje pirmomis dienomis ją buvo išprievartavę, tačiau neatsimena, ar tie vaikinai, ar klientas. D., jai būnant Ispanijoje, tiems vaikinams telefonu liepė padaryti jai nėštumo testą, nes ji sakė, kad nėščia. Kai testas buvo neigiamas, iš jos tie vaikinai atėmė raktą nuo buto. Kelis kartus dirbo gatvėje, nes tie vaikinai pasakė, kad gatvėje gerai moka. Iš klientų, kuriuos susirasdavo gatvėje, pinigus paimdavo ji, tačiau grįžusi atiduodavo vaikinams. Ispanijoje buvo pabėgusi, nuėjo į degalinę paprašyti, kad iškviestų policiją, tačiau ją pamatė tų vaikinų draugas ir ją parvežė pas tuos vaikinus į butą. Ispanijoje drabužiais, maistu ir kitomis būtinomis priemonėmis aprūpindavo jos minėti vaikinai. Grįžus iš Ispanijos ir geriant pas A. K., D. Č. pasakojo, kad kai ji dirbo prostitute Ispanijoje, jam ėjo dideli pinigai. D. Č. sakė, kad pinigai už ją ėjo ne tik jam, bet ir D. N. ir V. M.. Būdama Ispanijoje ji neturėjo galimybės atsisakyti dirbti prostitute. Jei būtų atsisakiusi, būtų sumušta. Atsakydama į V. M. klausimą, J. K. parodė, kad jį apkalbėjo, jog jis išvežė V. J. į Ispaniją dirbti prostitute, nes jis jai siūlė važiuoti ( 1 t., 38-43 b.l.).

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji J. K. buvo apklausta dar kartą. Ji parodė apie tokias pačias aplinkybes kaip ir pirmosios instancijos teisme. Nukentėjusioji J. K. parodė, kad išvyko į Ispaniją 2010 m. gruodžio 4 d., o 2010 m. gruodžio 3 d. iš Migracijos skyriaus pasiėmė asmens tapatybės kortelę. Išvykdama į Ispaniją turėjo telefoną. Ispanijoje neturėjo draugų ar pažįstamų. Tai, kad ją Ispanijoje kažkas pasitiks, sužinojo iš vairuotojo. D. Č. ir V. M. siūlė darbą prie pomidorų ne Ispanijoje, o Lenkijoje. Ji pasitikėjo D. Č. ir sutiko važiuoti į Lenkiją dirbti prie daržovių. Iš pradžių darbą siūlė D. Č., o po to ir V. M.. Ispanijoje prostitute dirbo apie 2 savaites. Per parą turėdavo apie 8 klientus. Lytines paslaugas teikė ir klubuose, ir gatvėje, ir bute, kuriame buvo apgyvendinta. Pinigus už šias paslaugas paimdavo tie vaikinai. Taip pat jie surasdavo ir klientus. Išvykdama nežinojo, kad teks dirbti prostitute. Išvykdama į Ispaniją, nors galvojo, kad į Lenkiją, neturėjo pinigų, nežino iš ko ketino gyventi Lenkijoje. Niekas nesakė, kad ji skolinga už asmens tapatybės kortelę, nors iš motinos reikalavo pinigų. Niekas su ja nederino ir ji nesakė apie tai, kaip tie dokumentai bus išduoti, ar skubos tvarka, ar ne. Niekas nesakė, kiek kainuos kelionė, nors matė, kad D. N. už kelionę vairuotojui padavė 200 ar 500 Lt. Prieš išvažiavimą gyveno su D. Č. Bute (duomenys neskelbtini). Nežino, kiek kainavo buto nuoma, ji už nuomą nemokėjo. Gyvenant tame bute maisto atveždavo V. M.. Niekas nesakė, kad ji skolinga ir turės grąžinti pinigus iš uždirbtų pinigų. Taip pat niekas nesakė, kad ji skolinga už darbo suradimą. Ji neprašė D. Č., V. M., D. N. padėti pasislėpti nuo teismo, nes tuo metu buvo nagrinėjamos baudžiamosios bylos jos atžvilgiu. Į Ispaniją važiavo ir ją lydėjo D.. Ne D. N., o kitas D.. Ispanijoje į globos namus atvežė policija. Perskaičius nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 22-24 b.l.), J. K. parodė, kad neprašė V. J. meluoti, kad kartu į Ispaniją važiavo ir ji. Pasakė, kad kartu į Ispaniją važiavo ir V. J., nes jos labai nekenčia. Negali pasakyti, ar davė tokius parodymus norėdama jai pakenkti. Taip pat J. K. parodė, kad, nors pirmosios instancijos teisme pripažino, jog detaliau kai kurių aplinkybių nurodyti negali, nes neprisimena, tačiau teismui nemelavo. Ji neprisimena, nes jau beveik keturi metai, kaip tęsiasi teismai. Apie tai, kad pirminiuose parodymuose buvo parodžiusi, kad į Ispaniją važiavo D. N., J. K. paaiškino, kad galbūt netyčia apsiriko, nes buvo labai panašus (10 t., 85-88 b.l.).

Apie tai, kad V. M. ir D. Č. įkalbinėjo J. K. važiuoti dirbti į užsienį, parodė ir nukentėjusioji V. J. bei liudytojas A. K..

Nukentėjusioji V. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad negirdėjo, kad kas nors J. K. siūlytų važiuoti dirbti į užsienį. Perskaičius nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 103-104 b.l.) parodė, kad prisimena J. K. ir vyro pokalbį apie tai, jog vyras siūlė J. K. važiuoti dirbti į Angliją. J. K. sutiko. Tam vyrui J. K. pasakė, kad neturi paso, o jis atsakė, jog ji nesirūpintų, padarys. Po to tas vyras pasikvietė į kitą kambarį ir pasiteiravo, kiek jai metų, ar ji nenorėtų važiuoti į užsienį dirbti. Jai paklausus kuo, jis atsakė, kad kai nuvažiuos, pamatys. Ji atsisakė, nes suprato, kad reikės dirbti prostitute. Taip pat jai ir automobilyje siūlė važiuoti dirbti į užsienį. D. Č. tuo metu nebuvo. Vėliau teisme perskaičius ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus (1 t., 107 b.l.) V. J. parodė, kad D. Č. siūlė J. K. važiuoti dirbti į užsienį. V. J. teisme parodė ir tai, kad J. K. jai pasakojo, kad Ispanijoje pabėgo iš ten. Sustabdė važiuojantį automobilį, kurį vairavo lietuvis, jis nuvežė į degalinę. Perskaičius V. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, (1 t., 106-108 b.l.) parodė, kad J. K. jai pasakojo, kad Ispanijoje dirbo prostitute. J. K. prašė jos, kad ji policijos komisariate duotų parodymus, jog į užsienį buvo išvežta kartu su J. K., nors to iš tiesų ji išvežta nebuvo. Be to, nukentėjusioji teisme parodė dar ir tai, kad 2010 m. su motina ėjo iš L. į A. kaimą, kai prie jų sustojo automobilis, kuriame buvo V. M. ir D. Č.. Paklausė, ar ji važiuotų dirbti į užsienį, jai paklausus kuo, V. M. atsakė, kad pasakė, kai nuvažiuosi ir sužinosi. Ji atsakė, kad nevažiuos. Vakare vėl atvažiavo ir paklausė, ar važiuos, ar ne. Ji atsakė, kad nevažiuos. Daugiau jie atvažiavę nebuvo. Ją kalbino V. M.. Iš asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokolo matosi, kad 2011 m. rugsėjo 13 d. asmens parodymų atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokolo matosi, kad V. J. atpažino V. M. kaip asmenį, kuris jai ir J. K. siūlė vykti dirbti į užsienį. Po dviejų savaičių, kai jai buvo pasiūlyta dirbti užsienyje, šis asmuo atvažiavo su D. Č. ir pasakė, kad J. K. jau dirba užsienyje (1 t., 115- 117 b.l.). Iš asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, jog V. J. neatpažino D. N. (6 t., 4-6 b.l.).

Nukentėjusiosios V. J. parodymus patvirtino jos motina G. L.. Liudytoja G. L. teisme parodė, kad einant kartu su dukra V. J. prie jų sustojo automobilis, vienas iš automobilyje buvusių vyrų paėmė V. J. už rankos ir norėjo ją įsitraukti į automobilį. V. J. išbalo ir pradėjo muistytis. Tada važiavo kitas automobilis ir V. J. paleido. Tai nebuvo V. M.. Tačiau pas V. J. buvo atvažiavę vaikinai, vienas iš jų ir V. M.. Tačiau jis nieko nedarė, tik pastovėjo prie durų, o du įėjo į kambarį. Apie ką kalbėjo negirdėjo. V. J. su jais nevažiavo, jie išėjo ir išvažiavo. Ankstesniuose parodymuose, kurie buvo perskaityti teisiamajame posėdyje, ikiteisminio tyrimo metu G. L. buvo parodžiusi, kad girdėjo, jog J. K. buvo išvežta į užsienį dirbti viešnamyje (2 t., 6-7 b.l.).

Liudytojas A. K. teisme parodė, jog pas jį namuose (duomenys neskelbtini) kaime lankydavosi V. M. ir D. Č.. D. Č. pas jį yra nakvojęs su J. K., kurią pristatė kaip savo panelę. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. K. parodė, kad geriant D. Č. pasakė J. K., kad ši važiuotų į užsienį skinti apelsinų, ji atsakė, jog važiuotų, bet neturi paso (1 t., 183 b.l.). Perskaičius minėtus parodymus liudytojas parodė, kad gal taip ir sakė „važiuok skinti apelsinų“.

Apie tai, kad išteisintieji ne tik įkalbinėjo, bet ir atliko aktyvius veiksmus siekiant, kad J. K. kuo skubiau būtų išvežta į užsienį, parodė liudytoja J. K.. Šios aplinkybės nustatytos ir kitais įrodymais.

Liudytoja J. K. teisme parodė, kad V. M. ir D. Č., su kuriuo jos dukra J. K. draugavo, dukrai siūlė vykti dirbti į užsienį. Jie sakė „negi nenori, kad tavo dukra užsidirbtų“. Dukra kalbėjo, kad ruošiasi važiuoti į Angliją, Airiją ar į Latviją skinti pomidorų. Jiems sakė, kad jie meluoja, jog kas priims į darbą nepilnametę. Sakė ir J. K., kad bus blogai, omenyje turėjo prostituciją, tačiau J. K. sakė, jog nemeluoja, dirbs ir užsidirbs. Dukra baigusi 9 klases, specialybės įgijusi nebuvo, šeimoje tik vienas V. K. dirbantis, J. K. turėjo sveikatos problemų. Kadangi be tėvų asmens tapatybę patvirtinančio dokumento nepilnametei neišduoda, V. M. kreipėsi į ją kartu vykti į migracijos tarnybą. Nenorėjo važiuoti, tačiau V. M. pradėjo sakyti „kokia tu motina, kad nenori, jog vaikas užsidirbtų“. Sutiko. Ją su dukra į P. migracijos tarnybą vežė V. M. su D. Č.. Pakeliui (duomenys neskelbtini) V. M. sustojo ir atsinešė pinigų sumokėti už asmens dokumentus. Migracijos tarnyboje V. M. prisistatė J. K. patėviu. V. M. sumokėjo už pasus. Vėliau tos pačios apklausos metu liudytoja J. K. parodė, kad už dokumentus ėjo sumokėti, atrodo, D. Č.. Jai asmens tapatybės kortelė buvo užsakyta išduoti per mėnesį, o J. K. skubos tvarka, gal per savaitę. Kelias dienas pabuvusi namuose, J. K. pabėgo į (duomenys neskelbtini) pas D. Č. su V. M.. Prieš išvykdama į užsienį, su jais dukra dar kartą buvo grįžusi namo pasiimti daiktų. D. Č. sakė, kad su jos dukra nuomojasi butą ir gyvena kartu. D. Č. su V. M. jai sakė, kad dukra išvyks ir užsidirbs pinigų, tačiau nesakė, nei kuriam laikui išvyksta, nei kur. Po Naujųjų Metų jai buvo pranešta, kad dukra yra užsienyje prieglaudoje. Su „Carito“ pagalba dukra grįžo į Lietuvą. Grįžusi iš pradžių ji nieko nepasakojo, buvo ištinusi, sakė, kad nuo narkotikų. Vėliau pasipasakojo, kad buvo išvežta į Ispaniją, kur dirbo prostitute. Sugrįžusi iš Ispanijos dukra iš pradžių nuėjo gyventi pas D. Č., vėliau, pabendravus su „Caritas“ darbuotoja, padavė pareiškimą policijai. J. K. turi sveikatos problemų, ne sykį gydyta, būna priepuoliai. Iki nagrinėjamo įvykio į užsienį dukra niekada nebuvo išvykusi, silpnai kalbėjo rusiškai, o kitų užsienio kalbų visai nemokėjo. Grįžusi J. K. turėjo tą patį asmens dokumentą, su kuriuo ir išvyko. D. N. nėra matytas. Taip pat liudytoja parodė, kad motociklu iš (duomenys neskelbtini) kaimo buvo atvažiavęs K., po to J. K. pasakė, kad jis jai sakė atsisakyti parodymų. Liudytoja J. K. ikiteisminio tyrimo metu apie aplinkybę, kas sumokėjo už asmens dokumentų pagaminimą parodė, kad D. Č. kartu su V. M. sumokėjo už jų asmens dokumentų pagaminimą. V. M. klausė, kada ji atiduos pinigus už asmens dokumentą (1 t., 150-152 b.l.). J. K. kitos apklausos metu teisme parodė, kad V. M. sumokėjo už jos ir J. K. dokumentų pagaminimą (10 t., 199 b.l.). Iš 2011 m. gruodžio 30 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matosi, kad J. K. atpažino V. M. ir parodė, kad 2010 m. lapkričio mėn. jis kartu su D. Č. ją ir J. atvežė imigracijos skyrių. Jis vairavo automobilį, taip pat kartu buvo užėjęs ir į migracijos skyrių (1 t., 157-159 b.l.). Iš 2013 m. lapkričio 20 d. liudytojos parodymų patikrinimo vietoje protokolo matosi, kad be kitų aplinkybių J. K. parodė ir vietą – savo namų kiemą (duomenys neskelbtini), į kurį V. M. ir D. Č. atvažiavo ir ji, J. K., V. M. ir D. Č. nuvažiavo į Migracijos skyrių(duomenys neskelbtini). Taip pat ir kioskelį „P P“, į kurį D. Č. su V. M. nuėjo sumokėti už jos ir J. K. asmens tapatybių kortelių pagaminimą (9 t., 198-204 b.l.).

Liudytoja J. K. pirmosios instancijos teisme buvo apklausta ir nagrinėjant išskirtą baudžiamąją bylą, kurioje V. M. išteisintas pagal BK 157 str. 1 d. Ji teisme parodė, kad V. M. su D. Č. sakė, kad nori padėti jos dukrai J. K., nori, kad ji važiuotų dirbti į Airiją, Latviją, kad ji pinigų užsidirtų ir kad dėl to jai reikia asmens dokumento. M., kuris prisistatė V., tada matė pirmą kartą. J. K., kuri buvo nepilnametė, tuo metu su D. Č. gyveno. Jos paso galiojimas buvo pasibaigęs, kortelės ji neturėjo. Ji kartu su V. M. ir D. Č. nuvažiavo į Migracijos tarnybą. Už jos ir J. K. dokumentus pinigus mokėjo D. Č., kuriuos gavo iš V. M., o pastarasis juos iš kažkur pasiskolino. Ji girdėjo, kaip V. M. mašinoje kalbėjo telefonu, prašė paskolinti pinigų. Po kurio laiko atvažiavęs pas ją V. M. prašė grąžinti pinigus, kurie buvo sumokėti už jos kortelę, pinigų už J. K. kortelės padarymą neprašė. Dukra savo pinigų neturėjo, niekur nedribo. Kai J. K. pasiėmė kortelę, ji buvo atvažiavusi kartu su V. M. ir D. Č.. J. tada pasiėmė savo daiktus ir išvažiavo. J. K. sakė, kad gyvena bute (duomenys neskelbtini). Po to ją pamatė tik balandžio 1 d., kai ji grįžo iš Ispanijos, per tą laiką apie ją jokių žinių neturėjo, tik sausio ar vasario mėn. atvažiavo policija ir pranešė, kad J. K. rado vienuolyne Ispanijoje. Grįžusi ji pati pasakojo, kad lėktuvu grįžo į V., o paskui parvažiavo taksi. Kai dukra grįžo iš Ispanijos, pirmiausia nuvažiavo pas D. Č.. Dukra apie Ispaniją nekalbėjo, nesiskundė, kad prie jos priekabiauja.

Iš 2013 m. lapkričio 22 d. tarnybinio pranešimo dėl informacijos pateikimo matosi, kad 2010 m. gruodžio 2 d. į P. VPK migracijos skyrių kreipėsi J. K. ir J. K. su prašymais išduoti asmens tapatybės korteles. J. K. veido vaizdas nuskaitytas biometrinių duomenų registravimo įranga, o J. K. – iš pateiktos nuotraukos (9 t., 183 b.l.). Iš P. apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus pateiktų dokumentų matosi, kad 2010 m. gruodžio 9 d. J. K. skubos tvarka, t. y. per 5 d., buvo išduota asmens tapatybės kortelė. J. K. asmens tapatybės kortelė išduota bendra tvarka 2010 m. gruodžio 14 d. (1 t., 89-90, 160 b.l.).

Liudytojas V. K. teisme parodė, kad apie J. K. išvykimo į Ispaniją aplinkybes jam žinoma tik tiek, kad buvo gautas raštas, jog dukra yra užsienyje. Prieš tai dukra su D. Č. ruošėsi važiuoti į Latviją skinti apelsinų arba pomidorų. Kai dukra sugrįžo, ji sakė, kad buvo išvežta į užsienį prievarta. Parodė ir tai, kad kai prasidėjo byla, buvo atvažiavęs asmuo motociklu ir ieškojo J. K.. Jam J. K. sakė, kad jai grasina. Turbūt dėl Ispanijos. Liudytojas parodė ir tai, kad iš keturių šeimos narių dirba tik jis.

Iš elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolų matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 14 d. ir 2011 m. liepos 20 d. nutarčių pagrindu buvo klausomasi D. N. bei V. M. telefoninių pokalbių ir daromi pokalbių įrašai. Šiuose garso įrašuose užfiksuota, kad būdamas suimtas V. M. su laisvėje esančiu D. N. telefonu aptarinėjo bylos eigą, prašė, kad D. N. paveiktų nukentėjusiąją J. K., D. N. pažadėjo tą padaryti, teiravosi D. Č. vardo ir pavardės, siūlė jį paveikti. Pokalbių metu D. N. teiraujasi V. M., ar nerodė nuotraukų, V. M. pasako, kad ramu, nieko jie nežino. 2011 m. liepos 28 d. V. M. pasako D. N., kad buvo susitikęs D. Č., kuriam pasakė neduoti parodymų policijos pareigūnams. Be to, V. M. pokalbio metu su A. K. pasakė, kad vienas žmogus D. Č. pasakė ką reikia. V. M. kalbėjosi ir su asmeniu vardu A., kurio prašė įrašyti pokalbį, kuriame nukentėjusioji reikalautų pinigų. (2 t., 121-130, 134-161 b.l.).

Liudytojai J. K., I. N., R. V. parodė, kad 2010 m. gruodžio 2-4 dienomis išteisintasis D. N. buvo kartu su jais laidotuvėse, tačiau kitais bylos įrodymais nustatyta, kad J. K. liudytojų nurodytomis dienomis dar buvo Lietuvoje, o mikroautobusu kelionę pradėjo 2010 m. gruodžio 12 d.

Liudytojas J. K. teisme parodė, jog su D. N. 2010-12-02, apie 12.00-12.30 val., vyko į (duomenys neskelbtini) aerouostą parsivežti D. N. motinos. D. N. 2010-12-03 ir 2010-12-04 kartu su kitais giminaičiais visą laiką buvo močiutės laidotuvėse.

Liudytoja I. N. teisme parodė analogiškai, kaip J. K., kad 2010-12-02 D. N. su J. K. buvo atvykę jos pasiimti į (duomenys neskelbtini) oro uostą, o 2010-12-03 ir 2010-12-04 kartu buvo jos motinos laidotuvėse. Liudytoja taip pat parodė, jog tuo metu D. N. su drauge gyveno (duomenys neskelbtini). Anksčiau jis yra dirbęs Ispanijoje. Liudytoja iš matymo pažįsta V. M., nes kai gyveno Ispanijoje, ten gyveno ir M. šeima. Liudytojos motinai gydytojai buvo išrašę raminančių vaistų. Šių vaistų motina yra davusi nuo nemigos ir D. N..

Liudytoja R. V. teisme parodė, jog su D. N. kartu gyvena nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio. (duomenys neskelbtini) butą nuomojo maždaug nuo 2010 m. pabaigos. 2010 m. gruodžio 3-4 d. kartu su D. N. dalyvavo jo senelės K. K. laidotuvėse. Tada D. N. su dėde J. K. važiavo į oro uostą pasitikti mamos. Pats D. N. neturi vairuotojo teisių ir nevairuoja. Per laidotuves jį paveždavo dėdė J. K.. Prieš mirtį K. K. gyveno (duomenys neskelbtini). Raminamuosius vaistus, kurie buvo paimti kratos metu, D. N. pasiėmė po močiutės mirties tvarkantis iš jos buto, nes jam kartais būdavo sunku užmigti, būdavo nervingas, dėl kojos traumos šlubavo. Ar D. N. kitiems asmenims paskolindavo pinigų, jai nėra žinoma. Kažkada D. N. su tėvu yra dirbęs Ispanijoje, tačiau ji nežino, ar D. N. turi ten pažįstamų ir su jais bendrauja. D. M. liudytoja nepažįsta.

Iš 2012 m. vasario 10 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matosi, kad nukentėjusioji J. K. atpažino R. K. kaip asmenį vardu R., vairavusį mikroautobusą, kuriam D. sumokėjo 200 ar 500 Lt ir kuris nuvežė ją į Ispaniją (1 t., 56-58 b.l.).

Liudytojas R. K. teisme parodė, jog jis mikroautobusu veža keleivius į Ispaniją. Kelionė trunka tris paras, vairuoja vienas. Keleivius įlaipina P. aikštelėje šalia (duomenys neskelbtini) esančio prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“. Pamena tokį atvejį, kai pavežė merginą iki (duomenys neskelbtini) degalinės prie (duomenys neskelbtini) miesto, nes po to kita keleivė pasigedo savo telefono. Ta mergina po 2-3 dienų jam skambino, prašydama parvežti namo, tačiau jis jau buvo išvykęs. Minėtą merginą į aikštelę P. atvežė du vyrukai. Tas, kuris mokėjo pinigus už jos nuvežimą, buvo nedidelio ūgio, panašus į D. Č., o kitas buvo didelio ūgio, stambus, panašus į V. M.. Prieš merginai išvažiuojant, jie atsisveikino, kažką kalbėjosi. Kas šią merginą pasitiko (duomenys neskelbtini) degalinėje, nepamena. Jo autobusiuke nėra buvę tokių įvykių, kad kas nors su švirkštu leistųsi narkotikus ar vaistus. Giminaičio ar pažįstamo vardu D. neturi. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu R. K. parodė, kad neprisimena, jog 2010 m. gruodžio mėnesio pradžioje būtų paėmęs vežti kokią nors merginą nuo parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) gatvėje ar (duomenys neskelbtini) gatvės. Galbūt taip ir buvo, tačiau negali prisiminti, nes nuolatos veža keleivius ir jų labai daug, jie nuolat keičiasi, tol kol nėra ypatingo atvejo, jeigu keleiviai ko nors neprisidirba, tą sunku prisiminti. Kelionė į Ispaniją tęsiasi apie dvi su pusę paros, kainuoja vienam žmogui 150 Eur (1 t., 191-192 b.l.). Iš 2012 m. sausio 12 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matosi, kad R. K. neatpažino J. K. (1 t., 193 b.l.).

Apie aplinkybes, kada J. K. buvo išvežta mikroautobusu į Ispanijos Karalystę ir kada ji buvo Ispanijos Karalystės įstaigų žinioje, nustatytos rašytiniais įrodymais.

Iš tarnybinio pranešimo dėl ikiteisminio tyrimo Nr. XXX išklotinių analizės matosi, kad 2010 m. gruodžio 12 d. 12 val. 13 min. J. K. pradeda kelionę į Ispaniją. 2010 m. gruodžio 12 d., 21 val. 02 min., J. K. telefonas paskutinį kartą prisijungia Lietuvos Respublikos teritorijoje – bazinėje stotyje Nr. X, (duomenys neskelbtini) rajone, kur kontaktavo su D. Č. telefonu. Kelionės dieną J. K. su V. M. kontaktavo 29 kartus. Tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, kad iš J. K. telefono numerio XXXXX skambučių bei SMS žinučių išklotinių analizės matosi, kad J. K. kontaktų per jos skambučių paėmimo laikotarpį su D. Č. buvo 1387, V. M. – 132, su A. K.– 72 kartai, su D. N. kontaktų nėra. Iš V. M. pokalbių analizės matyti, jog laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. balandžio 13 d. V. M. su D. N. kontaktavo 222 kartus, su J. K. – 132 kartus, su A. Č. – 30 kartų, daug kontaktų su A. K.. Be to, V. M. 2010 m. gruodžio 17 d., 18 val. 50 min ir 19 val. 04 min., kontaktavo su asmeniu, kurio telefono Nr. YYYYYY, o 2011 m. sausio 19 d. kontaktavo su asmeniu, kurio telefono Nr. GGGGG. Šie numeriai yra ispaniški(3 t., 1-4 b.l.). Iš Ispanijos Karalystės gautos teisinės pagalbos dokumentų matosi, kad telefono Nr. YYYYYY priklauso Bajo nepilnamečių centrui (9 t., 121 b.l.), o telefono Nr. GGGGG yra išankstinio apmokėjimo mobiliuoju telefonu kortelė, išduota T. M., pateikusiam Lietuvos Respublikos piliečio pasą (9 t., 119 b.l.).

Liudytojas G. L. teisme parodė, jog dirbdamas Lietuvos Respublikos konsulate Valensijoje dalyvavo sprendžiant J. K. parvežimo į Lietuvą klausimus. J. K. tuo metu buvo Ispanijos nepilnamečių globos institucijoje ir jis su ja kalbėjo telefonu. Jis pats į globos įstaigą nuvykęs nebuvo. Nukentėjusioji telefonu prašė užtikrinti kuo greitesnį jos grįžimą namo, kitų pageidavimų nepareiškė. Bendradarbiavo su Ispanijos atsakingomis globos institucijomis, iš kurių gavo su J. K. susijusius dokumentus. Šių dokumentų pagrindu pateikė informaciją 2011 m. sausio 12 d. pranešime Nr. S-11. Su Ispanijos teisėsaugos institucijomis bendradarbiavimas nevyko. Ispanijos teisėsaugos pareigūnai į konsulatą nesikreipė. Duomenis apie J. K. asmenį Ispanijos teisėsaugos pareigūnai galėjo gauti iš Lietuvos policijos institucijų. Konsulate buvo žinoma, kad J. K. buvo liudytoja byloje. Apie apklausų vykdymo eigą bei jų turinį liudytojui nėra žinoma. Apie tai, kada atvyko į Ispaniją, nukentėjusioji telefonu tiksliai pasakyti negalėjo. Vietovardžių ji jokių neminėjo. Ar nukentėjusioji moka ispanų kalbą, ar nemoka, liudytojas su J. K. neaptarinėjo. Iš Lietuvos Respublikos konsulato Valensijoje 2011 m. sausio 12 d. pranešimo Nr. S-11 matosi, kad J. K. nuo 2010 m. gruodžio 16 d. prižiūrima Ispanijos nepilnamečių globos įstaigų (8 t., 92 b.l.).

Iš Lietuvos Respublikos konsulato Valensijoje pateikto nepilnamečių globos centro „L T“ rašto, kuris išverstas iš ispanų į lietuvių kalbą, matosi, kad 2010 m. gruodžio 16 d. J. K. prisistatė prie nepilnamečių globos centro „L C“, kitą dieną perkelta į nepilnamečių globos centrą „E B“, o 2011 m. sausio 3 d. apgyvendinta nepilnamečių globos centre „L T“. Taip pat nurodoma, kad atvykusi J. K. atsisakė kalbėti, nesikėlė iš lovos, šlapinosi po savimi. Kai prakalbo pasakė, kad bijo išeiti į gatvę, nes ją persekioja ir nori nužudyti. J. K. rodo aiškius simptomus, kad yra seksualinio išnaudojimo auka ir yra patyrusi fizinę prievartą (9 t., 2-17 b.l.).

Iš teisinės pagalbos pagrindu gautų duomenų dar matosi, kad ir Ispanijos Karalystėje J. K. buvo apklausta J. K., su ja buvo atlikti procesiniai veiksmai.

Iš Ispanijos Karalystės Teisingumo ministerijos gautos medžiagos matyti, kad buvo atliekamas tyrimas, nepilnametė tarp parodytų nuotraukų atpažino vieną asmenį, lietuvį, identifikuotą kaip D. Č., gimus (duomenys neskelbtini) (Lietuva), registruotą (duomenys neskelbtini). Nepilnametė parodė, kad savo tėvynėje kenčia nuo tėvo blogo elgesio su ja, taip pat ir tai, jog 2010 m. kovo mėn. jos draugas D. Č. pasiūlė jai vykti į Ispaniją, kur dirbdama kaip prostitutė galės užsidirbti daug pinigų. Kadangi ji atsisakė savo draugo pasiūlymo, jis ją užpuolė ir kelis kartus išprievartavo. Atvykus į Ispaniją, jos draugas ją patalpino į pasimatymų klubą „E“ (duomenys neskelbtini), kur ji kalbėjosi su tokiu M., kuris vėliau ją mušė, nes ji netenkino įstaigos klientų norų. 2011 m. vasario 2 d. atlikus policijos kontrolę pasimatymų klube „E“ nebuvo rastas nei vienas nepilnametės nurodytas asmuo, tačiau buvo aptiktos ten dirbančios šešiolika jaunų merginų iš užsienio, jos apklaustos (3 t., 38, 40-200, 4 t., b. 1. 1-116 b.l.).

Cartagenos Tardomojo teismo Nr. 5 2012-01-13 nutarimu byloje dėl nepilnametės J. K. vertimo užsiimti prostitucija konstatuota, jog atlikti tyrimo metu procesiniai veiksmai prideramai neįrodo, kad buvo įvykdytas nusikaltimas, dėl kurio iškelta byla (3 t., b.l. 166).

Apie aplinkybes, susijusias su nukentėjusiosios gyvenimo sąlygomis bei jos sveikata, parodė liudytoja N. O. ir specialistė Ž. P.. Šios aplinkybės nustatytos ir kitais rašytiniais įrodymais.

Teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. XXXX nurodyta, kad iki nusikalstamos veikos padarymo nukentėjusioji J. K. turėjo psichinį sutrikimą, diagnozė: depresinis elgesio sutrikimas, mišrus elgesio ir emocijų sutrikimas. Šiuo metu J. K. yra psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, mišrūs asmenybės sutrikimai. Tai negali būti ankstesnių sutrikimų ar patirto streso dėl įtariamųjų veiksmų pasekmė. Atsižvelgiant į individualias psichologines ypatybes, intelektą bei mąstymą, J. K. galėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų pobūdį ir reikšmę. Atsižvelgiant į individualias psichologines ypatybes, intelektą bei mąstymą, J. K. galėjo aktyviai priešintis įtariamiesiems, išreikšti nesutikimą, galėjo šauktis kieno nors pagalbos. J. K. nenustatyti atminties sutrikimai. Jai nėra būdinga, kad kiti gali jai įkalbėti tam tikrą informaciją. Padidintas polinkis fantazuoti nenustatytas (l t., 66-68 b.l.).

Specialistė Ž. P. teisme parodė, kad J. K. teikė psichologines konsultacijas. J. K. būklę įvertino kaip sudėtingą dėl nukentėjusiosios turėtų bauginančių patirčių. J. K. neturi socialinių įgūdžių, kaip asmenybė ji nelinkusi paklusti socialinėms normoms ir yra ties adaptacijos riba. Labai linkusi prisirišti, ieško globos. Ji elgiasi gynybiškai, visą laiką ieško nebrandžių būdų nerimui numalšinti. J. K. pasakojimuose gali pridėti detalių, bandyti sukurti tokį vaizdą, kad ja patikėtų.

Iš J. K. charakteristikos matyti, kad J. ir V. K. šeima socialiai remtina, įtraukta į N. seniūnijos probleminių šeimų sąrašą (1 t., 79 b.l.).

Liudytoja N. O. teisme parodė, jog yra Lietuvos „Caritas“ projekto „Pagalba prostitucija ir prekyba moterimis aukoms“ darbuotoja. 2011 m. kovo 22 d. gavo informaciją, jog iš Ispanijos turėtų grįžti mergina, kuri ten buvo parduota. Per vaiko teisių apsaugos tarnybos ir socialinius darbuotojus liudytoja rinko informaciją apie nukentėjusiosios šeimą ir išsiaiškino, jog J. K. šeima gyvena labai skurdžiai. 2011 m. kovo 23 d. ir 2011 m. kovo 24 d. ji kalbėjo su nukentėjusiosios tėvais, klausė, kuo galėtų padėti. 2011 m. balandžio 1 d. J. K. motina pranešė, kad dukra grįžo iš užsienio, tačiau ne į namus. 2011 m. balandžio 3 d. J. K. motina informavo, kad dukra grįžo į namus. 2011 m. balandžio 5 d. jos abi atvyko pas ją. J. K. sakė, jog nori rašyti pareiškimą prieš asmenis, kurie ją buvo išvežę. J. K. sakė, kad tie asmenys pasiūlė jai vykti į užsienį dirbti kažkokį darbą, bet apie prostituciją nebuvo kalbėta. Nukentėjusioji jai pasakojo ir tai, kad Ispanijoje buvo įtraukta į prostituciją ir iš jos buvo pelnomasi. Nukentėjusioji minėjo, kad į užsienį ją išvežė tas žmogus, kurį ji mylėjo, minėjo D. Č.. Susisiekė su policijos tyrėju. 2011 m. balandžio 6 d. ir 2011 m. balandžio 7 d. J. K. buvo apklausta policijoje. N. O. parodė, jog J. K. ir V. J. buvo apklausiamos atskirai.

Prokurorės apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino įrodymų viseto, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl priimti išteisinamieji nuosprendžiai yra nepagrįsti. Šie apeliacinių skundų argumentai yra pagrįsti. Išnagrinėjus bylą (dvi sujungtas bylas) apeliacine tvarka, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinių skundų argumentais dėl to, kad vertinant įrodymus ir priimant abu skundžiamus nuosprendžius, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus.

Skundžiamame Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 10 d. nuosprendyje teismas nurodė, kad kaltinimai D. N. grindžiami tik nukentėjusiosios J. K. nenuosekliais parodymais, jog jis ją fotografavo prieš jai išvažiuojant į Ispaniją. Tačiau tai, kad D. N. ją fotografavo, jis pats neigia, taip pat neigia ir D. Č., kuris parodė, jog būtent jis fotografavo nukentėjusiąją ir tuo metu buvo su V. M., o D. N. ten nebuvo. Taip pat dėl to, kad D. N. su D. M. vežė J. K. iš buto iki autobuso, mokėjo autobuso vairuotojui, parodė tik J. K., byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų. D. Č. ir V. M. vienodai parodė, kad iki autobuso J. K. lydėjo abu, vairuotojui pinigus sumokėjo D. Č.. Kaltinimą D. N., jog jis apgaule, siekiant, kad nukentėjusioji J. K. būtų įtraukta į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jos prostitucijos, dalyvavo ją verbuojant, laikant nelaisvėje, gabenant ar perleidžiant, teismas įvertino kaip prielaidą, nepagrįstą byloje surinktų duomenų visuma, ir D. N. pagal BK 157 str. 1 d. išteisino. Dėl D. Č. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 157 str. 1 d., teismas nuosprendyje nurodė, kad D. Č. keletą mėnesių iki J. K. išvykimo su ja kartu gyveno. Taip pat jis ją įkalbinėjo išvykti į užsienį dirbti. Tačiau neįrodyta, kad jis, įkalbinėdamas ją išvykti dirbti užsienyje ir tuo rūpindamasis, siekė, jog ji būtų išnaudojama vergijai, prostitucijai, pornografijai, priverstiniam darbui ar paslaugoms, nusikalstamai veikai daryti ar kitiems išnaudojimo tikslams. J. K. savo noru išvyko gyventi su D. Č. į butą (duomenys neskelbtini), kur laukė, kol bus suorganizuotas jos išvykimas. O nukentėjusiosios fotografavimas kaime, specialiai neparengtomis sąlygomis nevertintinas pakankamu įrodymu, kad ją rengtasi išvežti prostitucijai. Nenustatyta nei jokių D. Č. ryšių Ispanijoje su asmenimis, kurie būtų vertę J. K. užsiimti prostitucija, nei tokių asmenų. Byloje liko nepaneigta D. Č. versija, jog jis rūpinosi sugyventinės J. K. išvykimu į užsienį. Be to, nukentėjusioji, grįžusi iš Ispanijos, pirmiausia skambino ir grįžo ne pas tėvus, o pas D. Č.. Teismas kaltinimą D. Č. dėl siekimo nukentėjusiąją įtraukti į prostituciją, jos verbavimo, perdavimo kitiems asmenims vertino kaip prielaidą ir jį BK 157 str. 1 d. taip pat išteisino.

Kitame skundžiamame to paties teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendyje teismas nurodė, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, jog V. M. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, t. y. kad jis siekė, kad nukentėjusioji J. K. būtų įtraukta į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jos prostitucijos bei tuo tikslu laikė nelaisvėje, gabeno ir ją perleido, o V. J. verbavo, siekdamas, jog ji būtų įtraukta į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jos prostitucijos. Todėl teismas V. M. pagal BK 157 str. 1 d. irgi išteisino.

Iš nurodytų ir kitų nuosprendžių aprašomosiose dalyse išdėstytų motyvų matosi, kad teismas savo išvadas dėl D. Č., D. N. ir V. M. išteisinimo pagal BK 157 str. 1 d. dėl nusikalstamos veikos prieš J. K. iš esmės pagrindė tuo, kad nukentėjusiosios parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Be to, jos parodymus teismas įvertino kaip mažiau patikimus, nes J. K. į Ispaniją išvyko tuoj po to, kai dėl jos nusikalstamų veikų į teismą buvo perduotos dvi baudžiamosios bylos ir jai grėsė atsakomybė, taip pat dėl to, kad nukentėjusioji anksčiau yra apkalbėjusi savo tėvą, ji nepagrįstai kaltino jį dėl jos seksualinio prievartavimo, atsižvelgė ir į teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertizės išvadas, kuriose nurodyta, kad iki nusikalstamos veikos padarymo J. K. turėjo depresinį elgesio sutrikimą, mišrų elgesio ir emocijų sutrikimą, jai nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas. Taip pat į tai, kad nukentėjusioji pirmosios instancijos teismui nurodė išgalvotas neatvykimo į teismo posėdžius priežastis, vėliau pati pripažino, jog neatvyko dėl girtavimo. Teismas nurodė ir apie tai, kad V. M. kaltė grindžiama tik išimtinai J. K. parodymais. Teismas padarė išvadas, jog neįrodyta, kad D. Č., V. M. siekė, kad nukentėjusioji J. K. būtų įtraukta į prostituciją ir iš jos prostitucijos būtų pelnomasi bei tuo tikslu laikė ją nelaisvėje, gabeno ir perleido, taip pat neįrodyta, kad D. N. dalyvavo šioje nusikalstamoje veikoje.

Teisėjų kolegijos nuomone, minėtos priežastys nesuteikia pagrindo J. K. parodymus vertinti kaip nepatikimus, kuriais negali pagrįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Nors teisėjų kolegija, kaip ir prokurorė apeliaciniuose skunduose, sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad nukentėjusiosios J. K. parodymuose yra tam tikrų prieštaravimų, tačiau, kaip prokurorės apeliaciniuose skunduose pagrįstai nurodoma, esmines aplinkybes ji parodė vienodai viso teisminio nagrinėjimo metu, taip pat ir ikiteisminio tyrimo metu, be to, J. K. parodymus patvirtina ir kiti įrodymai. Net ir pats pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodo, kad J. K. parodymus pripažįsta įrodymais tik toje dalyje, kur jos parodymus neabejotinai patvirtina kiti bylos duomenys, o kitame nuosprendyje teismas nurodo, kad V. M. kaltė grindžiama tik išimtinai J. K. parodymais. Tačiau iš abiejų pirmosios instancijos teismo nuosprendžių matosi, kad teismas neįvertino, o kai kuriose dalyse netinkamai įvertino kitus įrodymus, kurie būtent ir patvirtina J. K. parodymus apie esmines nusikalstamos veikos aplinkybes. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus teismas pažeidė BPK reikalavimus. BPK 20 str. 3 d. nustatyta, kad įrodymais gali būti tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. To paties BPK straipsnio 5 d. nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra tai, kad turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė ne visada nustatoma tik tiesioginiais įrodymais. Kaltė gali būti grindžiama ir netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Iš skundžiamų nuosprendžių matosi, kad teismas iš viso neįvertino kai kurių netiesioginių įrodymų, vertino tik įrodymus atskirai, o ne jų visumą, be to, tinkamai neįvertino netgi kai kurių tiesioginių D. Č., D. N. ir V. M. kaltės įrodymų. Pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimus teismas padarė išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių, todėl priimti išteisinamieji nuosprendžiai dėl nusikalstamos veikos prieš J. K. yra neteisėti ir nepagrįsti. Dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio dalies, kuria V. M. pagal BK 157 str. 1 d. išteisintas dėl nusikalstamos veikos prieš nukentėjusiąją V. J., bus pasisakyta vėliau.

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad šioje byloje reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Įrodymai, patvirtinantys D. Č., D. N. ir V. M. kaltę dėl nusikalstamos veikos prieš J. K., jau buvo išdėstyti. Šių įrodymų visuma patvirtina ne tik faktines vaiko – J. K. – verbavimo, gabenimo ir perleidimo aplinkybes, tačiau ir atskleidžia įvykių eigą iki nukentėjusiosios perleidimo nenustatytiems asmenims, žinant ir siekiant, kad ji bus įtraukta į prostituciją ir bus pelnomasi iš jos prostitucijos. Įrodymais nustatyti tarpiniai faktai, iš kurių matosi, kokiomis aplinkybėmis D. Č., V. M. ir D. N., veikdami bendrininkų grupe, žinodami, kad nukentėjusioji J. K. yra vaikas, pasinaudodami jos pažeidžiamumu dėl sunkios materialinės padėties, taip pat psichikos ir elgesio sutrikimais, verbavo, gabeno ir perleido vaiką žinodami ir siekdami, kad jis būtų įtrauktas į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jo prostitucijos. Šie faktai tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine, o jų visuma patvirtina ne tik nukentėjusiosios verbavimą, gabenimą ir perleidimą, bet ir atskleidžia D. Č., V. M. ir D. N. žinojimą ir siekį, kad J. K. būtų įtraukta į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jos prostitucijos. Šie bylos duomenys kartu su kitais įrodymais patvirtina D. Č., V. M. ir D. N. dalyvavimą šio nusikaltimo padaryme ir jų kaltę.

Nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais bei kitais rašytiniais bylos įrodymais nustatyta, kad D. Č. ir V. M. J. K. verbavo – per kelis kartus apgaule įkalbinėjo važiuoti dirbti į užsienį žadėdami darbą, susijusį su daržovėmis, jai sutikus, organizavo nukentėjusiosios bei jos motinos asmens tapatybių kortelių išdavimą bei už tai sumokėjo, D. N. nufotografavo J. K., taip pat D. Č., V. M., kuris surado bei išnuomojo butą, ir D. N. gabeno ją į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame D. Č. prižiūrėjo J. K., o V. M. rūpinosi jos išlaikymu iki tol, kol V. M., kuris sudaro autobusiuką vežantį į Ispanijos Karalystę, ir D. N. nukentėjusiąją gabeno iš šio buto į mikroautobusiuką, kuriuo J. K. buvo išvežta į Ispanijos Karalystę, D. N. už tai sumokėjo mikroautobusiuko vairuotojui. Šį nusikaltimą D. Č., V. M. ir D. N. padarė žinodami, kad nukentėjusioji yra vaikas bei pasinaudodami jos pažeidžiamumu dėl sunkios materialinės padėties, taip pat psichikos ir elgesio sutrikimais.

Iš bylos matosi, kad nusikalstamos veikos padarymo metu J. K., gim. (duomenys neskelbtini), buvo vaikas, t. y. 17 metų amžiaus. Nusikalstamos veikos padarymo metu J. K. buvo pažeidžiama ne tik dėl jos amžiaus, bet ir dėl sunkios materialinės padėties bei dėl psichikos ir elgesio sutrikimų. Teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. XXX nurodyta, kad iki nusikalstamos veikos padarymo nukentėjusioji J. K. turėjo psichinį sutrikimą, diagnozė – depresinis elgesio sutrikimas, mišrus elgesio ir emocijų sutrikimas. Nors pirmosios instancijos teismas dėl šių ekspertizės akto išvadų J. K. parodymus vertino kaip mažiau patikimus, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, būtent šios ekspertizės išvados patvirtina nukentėjusiosios pažeidžiamumą, kuriuo ir pasinaudojo D. Č., V. M. ir D. N.. O skurdžią J. K. socialinę aplinką, kurioje ji gyveno, bei nukentėjusiosios ir jos šeimos sunkią materialinę padėtį patvirtina ne tik J. K. charakteristika, kurioje nurodyta, kad J. ir V. K. šeima socialiai remtina, įtraukta į N. seniūnijos probleminių šeimų sąrašą, tačiau ir pačios J. K. ir liudytojų parodymai. Pati nukentėjusioji parodė, kad specialybės įgijusi nebuvo, turėjo sveikatos problemų, o sutiko važiuoti dirbti į užsienį, nes neturėjo pajamų. J. K. parodė, kad J. K. baigusi 9 klases, specialybės įgijusi nebuvo, šeimoje dirbantis tik vienas – V. K., taip pat parodė, kad J. K. turėjo sveikatos problemų. Liudytojas V. K. taip pat parodė, kad iš keturių šeimos narių dirba tik jis. Ir iš bylos matosi, kad J. K. pinigų kelionei neturėjo, ji netgi neturėjo savo pajamų pragyvenimui Lietuvoje, nes niekur nedirbo, buvo nepilnametė, be to, pati nukentėjusioji parodė, kad kol gyveno su D. Č., tai jis ją ir išlaikė. Be to, ir darant jai asmens tapatybės kortelę, nei ji, nei jos motina neturėjo tam pinigų, o už tai sumokėjo D. Č. ir V. M.. O bute, kuriame buvo nugabenta ir gyveno iki išvežimo į Ispanijos Karalystę, maistu aprūpindavo V. M..

Apie visas šias aplinkybes žinojo ir tuo pasinaudojo D. Č., V. M. ir D. N..

Iš nukentėjusiosios J. K. ir išteisintojo D. Č. parodymų matosi, kad jie iki nukentėjusiosios išvežimo į Ispaniją gyveno kelis mėnesius. D. Č. parodė ir tai, kad J. K. konfliktuodavo su tėvais, niekur nedirbo, nesimokė. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra abejonių, kad D. Č. žinojo, kad J. K. yra nepilnametė, nedirba, nesimoko, gyvena lengvabūdišką gyvenimą. Iš bylos matosi, kad ne kartą abu yra vartoję alkoholinius gėrimus, taip pat matė, jog J. K. neatsisako būti nepažįstamų vyresnių vyrų kompanijose bei su jais vartoti alkoholinius gėrimus net kelias dienas iš eilės, nakvoti ne savo namuose, be to, net ir pats D. Č. ir V. M. yra buvę nukentėjusiosios namuose bei matė kokiomis sąlygomis ji bei jos šeima gyvena. Ir pats V. M. su J. K. susipažino jiems girtaujant A. K. namuose. Ikiteisminio tyrimo metu J. K. parodė, kad D. Č., V. M. ir D. N. žinojo, kad ji yra nepilnametė, tuo metu ji buvo 17 metų amžiaus, apie tai ji pati jiems sakė. Be to, būtent todėl, kad J. K. neturėjo 18 metų, D. Č. ir V. M. organizavo nukentėjusiosios ir jos motinos asmens tapatybių kortelių išdavimą bei už tai sumokėjo. O D. N. nukentėjusiąją matė du kartus, vieną kartą, kai V. M. vežė iš policijos komisariato. Aplinkybė, kad V. M. D. N. pirmą kartą parodė J. K. būtent tada, kai J. K. sutiko važiuoti dirbti į užsienį, suteikia pagrindo išvadai, kad jie, taip pat ir D. Č. jau žinojo, kad būtent J. K. perleidę kitiems asmenims įtrauks į prostituciją ir iš jos prostitucijos bus pelnomasi.

Todėl nėra abejonių, kad D. Č., V. M. ir D. N., būdami gerokai vyresni už J. K., turėdami gyvenimišką patirtį bei žinodami, kad ji yra vaikas ir tikslingai pasinaudodami jos pažeidžiamumu dėl sunkios materialinės padėties bei psichikos ir elgesio sutrikimais, verbavo, gabeno ir perleido ją žinodami ir siekdami, kad ji būtų įtraukta į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jos prostitucijos.

Tai, kad D. Č. ir V. M., žinodami jau aptartas aplinkybes, per kelis kartus įkalbinėjo J. K. važiuoti dirbti į užsienį, melagingai žadėdami gerai apmokamą darbą, susijusį su daržovėmis ir pan., patvirtina ne tik pačios nukentėjusiosios J. K., nukentėjusiosios V. J., liudytojų J. K., A. K. parodymai, bet ir paties išteisintojo D. Č. parodymai. Šiais nukentėjusiųjų, liudytojų ir paties išteisintojo D. Č. parodymais bei kitais rašytiniais bylos duomenimis įrodyta, kad D. Č. ir V. M., naudojant apgaulę, J. K. verbavo, t. y. atliko aktyvius veiksmus, kuriais siekė perimti ir perėmė J. K. savo kontrolėn.

Išteisintasis V. M. parodė, kad D. Č. pasakė, jog nori su J. K. išvažiuoti į užsienį, tačiau neturi pinigų kelionei bei prašė paskolinti. Todėl jis nusprendė jiems materialiai padėti. Teisėjų kolegija šiuos V. M. parodymus vertina kaip bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Iš bylos matosi, kad V. M. ne materialiai padėjo skolindamas jiems pinigus, o atliko aktyvius veiksmus, siekdamas J. K. įkalbėti važiuoti dirbti į užsienio valstybę, o po to, kai ją įkalbėjo, atliko kitus būtinus veiksmus dėl jos gabenimo ir perleidimo nenustatytiems asmenims, žinodamas ir siekdamas, kad ji būtų įtraukta į prostituciją ir iš jos prostitucijos būtų pelnomasi.

Pati nukentėjusioji J. K. pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme parodė, kad D. Č. ir V. M. siūlė darbą, susijusį su pomidorais, užsienyje. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji parodė, kad A. K. namuose V. M. pasiūlė važiuoti dirbti į užsienį, vėliau dar kartą pasiūlė važiuojant automobiliu iš policijos komisariato, kai ją vežė į namus. Ikiteisminio tyrimo metu J. K. davė išsamesnius parodymus. Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją ji parodė, kad A. K. namuose D. Č. pasakė, kad jai užsienyje surado darbą – fasuoti pomidorus. Taip pat ir V. M. atvažiavęs į A. K. namus įkalbinėjo važiuoti dirbti. Jai nesutikus, V. M. įkalbinėjo ir toliau. Vežant ją iš policijos komisariato, automobilyje vėl įkalbinėjo važiuoti dirbti į užsienį ir ji sutiko. Be to, J. K. parodė, kad ne tik ją V. M. įkalbinėjo važiuoti dirbti į užsienį, bet ir V. J.. Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina pačios V. J. parodymai bei kiti įrodymai.

Iš V. J. parodymų matosi, kad ji parodė apie tokias pačias aplinkybes kaip ir J. K., kad D. Č. ir V. M. J. K. siūlė darbą užsienyje, o V. M. siūlė ne tik J. K., bet ir jai. Perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus V. J. parodymus, ji parodė, kad prisimena V. M. ir J. K. pokalbį, kurio metu V. M. pasiūlė J. K. važiuoti dirbti į Angliją. Ji sutiko ir pasakė, kad neturi paso, jis atsakė, jog nesirūpintų. Po to V. M. pasikvietė į kitą kambarį ir ją (V. J.) bei pasiteiravo, kiek jai metų, ar ji nenorėtų važiuoti į užsienį dirbti. Jai pasiteiravus apie darbą, V. M. atsakė, kad kai nuvažiuos, tai pamatys. Ji suprato, kad reikės dirbti prostitute ir atsisakė. V. J. taip pat parodė, kad ir D. Č. siūlė J. K. važiuoti dirbti į užsienį. Nukentėjusioji V. J. parodė ir tai, kad V. M. jai siūlė važiuoti į užsienį ir kitus kartus. Prie V. J. ir jos motinos automobiliu buvo sustojęs V. M. ir D. Č., jie paklausė, ar ji važiuotų dirbti į užsienį, jai vėl paklausus apie darbą, V. M. atsakė, kad kai nuvažiuos, sužinos. Ji atsakė, kad nevažiuos. Tos pačios dienos vakare jie atvažiavo į V. J. namus ir V. M. dar kartą paklausė, ar ji važiuos. Ji atsakė, kad ne. Daugiau jie atvažiavę nebuvo. Šiuos nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir rašytiniai įrodymai – 2011 m. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką ir 2011 m. rugsėjo 13 d. asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokolai. J. K. atpažino V. M., apie kurį davė parodymus. Taip pat ir V. J. atpažino V. M. kaip asmenį, kuris jai ir J. K. siūlė vykti dirbti į užsienį. Protokole taip pat nurodyta, kad po 2 savaičių, kai V. J. buvo pasiūlyta dirbti užsienyje, V. M. ir D. Č. buvo atvažiavę ir pasakė, jog J. K. jau dirba užsienyje. Apie tai, kad automobiliu prie V. J. ir jos motinos buvo sustoję V. M. ir D. Č., iš dalies patvirtina ir V. J. motina G. L.. Ji teisme parodė, kad jai einant su dukra prie jų buvo sustojęs automobilis ir išlipęs vyriškis bei paėmęs V. J. už rankos norėjo įsitempti į automobilį, tačiau sutrukdė kitas automobilis. Nors parodė ir tai, kad tarp automobilyje buvusių vaikinų V. M. nebuvo. Liudytoja parodė ir apie tai, kad į namus buvo atvažiavę vaikinai, tarp kurių buvo V. M., nors jis į kambarį įėjęs nebuvo. Su kitais vaikinais V. J. pasikalbėjo ir jie išvažiavo. Ji negirdėjo pokalbio. Liudytoja parodė dar ir tai, kad girdėjo, jog J. K. buvo išvežta į užsienį dirbti viešnamyje.

Tai, kad D. Č. ir V. M. įkalbinėjo J. K. važiuoti dirbti į užsienį, patvirtina ir kitų liudytojų parodymai. J. K. parodė, kad D. Č. ir V. M. siūlė J. K. važiuoti dirbti į užsienį ir pati J. K. jai sakė, kad ruošiasi važiuoti į Angliją, Airiją ar į Latviją skinti pomidorų, taip pat ir A. K. nepaneigė savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme parodė, kad girdėjo, kaip D. Č. J. K. pasakė, kad geriau ji važiuotų į užsienį skinti pomidorų. O liudytojas V. K. parodė, kad J. K. ir D. Č. ruošėsi važiuoti į Latviją skinti pomidorų ar apelsinų. Net ir pats išteisintasis D. Č. teisme parodė, kad J. K. pasiūlė važiuoti dirbti į Ispaniją, nors parodė ir tai, kad siūlė važiuoti kartu su juo. Nors D. Č. apie aplinkybes, susijusias su J. K. įkalbinėjimu važiuoti dirbti į Ispaniją, parodė palankiau sau, neva siūlė važiuoti kartu su juo, tačiau jis pats ir nepaneigė, o priešingai, patvirtino J. K. parodymus apie tai, kad D. Č. jai siūlė važiuoti dirbti į užsienį.

Pažymėtina tai, kad iš V. J. parodymų matosi, kad ji jau vien iš V. M. kalbos suprato, kad šis siūlo jai dirbti prostitute, taip pat ir J. K. parodė, kad suprato, jog J. K. siūlomas darbas, susijęs su prostitucija ir apie tai įspėjo dukrą. D. Č. ir V. M. nukentėjusiąją tyčia suklaidino dėl darbo pobūdžio, kad ji dėl savo suklydimo, savo noru elgtųsi pagal jų pageidavimą. Nukentėjusioji kategoriškai parodė, kad ji dirbti prostitute nebūtų sutikusi. Iš bylos matosi ir tai, kad ir nukentėjusioji J. K. nežinojo į kurią konkrečiai užsienio šalį ji važiuos dirbti, taip pat ir iš jos tėvų – liudytojų J. K. ir V. K. – parodymų matosi, jog ir jie nežinojo, kur ir kokio darbo konkrečiai J. K. ruošiasi važiuoti dirbti į užsienį. Visos šios aplinkybės yra pakankamos padaryti išvadą, kad J. K. pati darbo neieškojo, tokių duomenų nėra ir byloje, o apie tai, į kokią užsienio šalį, kokio darbo dirbti ir kada išvažiuoja J. K., sprendė ir žinojo D. Č., V. M. ir D. N.. Jie žinojo ir siekė, kad perleista nenustatytiems asmenims J. K. bus įtrauka į prostituciją ir iš jos prostitucijos bus pelnomasi.

Byloje įrodyta, kad D. Č. ir V. M. po to, kai įkalbėjo J. K. važiuoti dirbti į užsienį, apgaule žadėdami darbą, susijusį su daržovėmis, atliko kitus būtinus veiksmus įgyvendinti jų nusikalstamą sumanymą. 2010 m. gruodžio 2 d. nuvežė ją ir jos motiną į Migracijos skyrių P. bei užsakė joms asmens dokumentų pagaminimą tuo tikslu, kad J. K. galėtų kuo skubiau perleisti nenustatytiems asmenims Ispanijos Karalystėje.

Nukentėjusiosios J. K., išteisintųjų D. Č., V. M. ir liudytojos J. K. parodymais, kurie jau buvo išdėstyti šiame nuosprendyje, nustatyta, kad J. K. asmens dokumento galiojimo terminas buvo pasibaigęs, o kadangi J. K. buvo nepilnametė, reikėjo galiojančio J. K. asmens dokumento, kad galėtų būti pagamintas ir asmens dokumentas nukentėjusiajai. O tam, kad į Migracijos skyrių nereikėtų vežti dar ir nukentėjusiosios tėvo, V. M. prisistatė J. K. patėviu.

Pirmiausia į Migracijos skyrių D. Č. ir V. M. nusivežė tik J. K., tačiau jiems buvo pasakyta, kad nukentėjusiosios motinos asmens dokumento galiojimo terminas pasibaigęs, o kadangi, kaip jau minėta, J. K. nepilnametė, tai buvo būtinas ir jos motinos galiojantis asmens dokumentas. Todėl į Migracijos skyrių išteisintieji nusivežė ir J. K., ir J. K.. Nors J. K. nenorėjo važiuoti į Migracijos skyrių, tačiau V. M. įkalbinėjo, kalbėjo apie tai, kokia ji motina, jeigu nenori, kad vaikas užsidirbtų. O ikiteisminio tyrimo metu liudytoja buvo parodžiusi ir tai, kad abu išteisintieji D. Č. ir V. M. sakė, jog nori padėti jos dukrai, kad ji išvažiuotų dirbti į užsienį, todėl ir reikia asmens dokumento. Taigi D. Č. ir V. M., atlikdami aktyvius veiksmus – pirmiausia tik J. K. nusivežė į Migracijos skyrių, o sužinojus, jog jos motinos asmens dokumentas negaliojantis, įkalbėjus, moralizuojant J. K., nusivežė jas abi į Migracijos skyrių – pagamino abejoms asmens tapatybių korteles, o J. K. tai padarė skubos tvarka. Pažymėtina, kad J. K. galiojantis asmens dokumentas buvo būtinas norint užsakyti J. K. asmens tapatybės kortelę, kuri buvo būtina įgyvendinant jų nusikalstamą ketinimą – perleisti vaiką nenustatytiems asmenims, žinant ir siekiant, kad jis būtų įtrauktas į prostituciją ir iš jo prostitucijos būtų pelnomasi.

Aplinkybės, kad J. K. ir jos motiną vežė į Migracijos skyrių P., neneigia net ir patys išteisintieji D. Č. ir V. M.. Taip pat ir nukentėjusioji bei liudytoja J. K. parodė, kad išteisintieji vežė į Migracijos skyrių, kuriame ir buvo pagamintos joms asmens tapatybių kortelės, J. K. – skubos tvarka, o J. K. – bendra tvarka. Šiuos jų parodymus patvirtina ir rašytiniai įrodymai – 2013 m. lapkričio 22 d. tarnybinis pranešimas dėl informacijos pateikimo, kuriame nurodyta, kad 2010 m. gruodžio 2 d. į P. VPK migracijos skyrių kreipėsi J. K. ir J. K. su prašymais išduoti asmens tapatybės korteles ir P. apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus pateikti dokumentai, iš kurių matosi, kad 2010 m. gruodžio 9 d. J. K. skubos tvarka, t. y. per 5 d. d., buvo išduota asmens tapatybės kortelė. J. K. asmens tapatybės kortelė 2010 m. gruodžio 14 d. išduota bendra tvarka.

Byloje nustatyta ir tai, kad už J. K. ir jos motinos J. K. asmens tapatybių korteles sumokėjo D. Č. ir V. M.. Ši aplinkybė įrodyta ne tik nukentėjusiosios J. K., bet ir liudytojos J. K. bei pačių D. Č. ir V. M. parodymais, taip pat parodymų patikrinimo vietoje protokolais.

J. K., teisme parodžiusi, kad už asmens dokumentus sumokėjo D. Č., o V. M. prisistatė jos patėviu, kitame teisiamajame posėdyje, nagrinėjant bylą V. M. atžvilgiu, parodė, kad už asmens tapatybių korteles sumokėjo abu – D. Č. ir V. M.. Šią aplinkybę kategoriškai patvirtino ir atsakydama į proceso dalyvių klausimus teisiamojo posėdžio metu. Taip pat ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad už dokumentus sumokėjo D. Č., tačiau kitoje apklausoje jau parodė, jog sumokėjo D. Č. ir V. M.. Nors šioje dalyje J. K. parodymai nėra tikslūs, tačiau visose apklausose ji parodė, kad D. Č. sumokėjo už dokumentus. Aplinkybę, kad ne tik D. Č., bet ir V. M. sumokėjo už nukentėjusiosios ir jos motinos asmens dokumentus, patvirtina pačių išteisintųjų D. Č. ir V. M. bei liudytojos J. K. parodymai. J. K. apeliaciniame teisme parodė ir apie tai, kad su ja niekas nederino ir ji nesprendė asmens tapatybės kortelės išdavimo termino.

D. Č. teisme parodė, kad jis sumokėjo už asmens dokumentus, o pinigus skolinosi iš V. M., dokumento pagaminimo terminą sprendė jis, D. Č., nors ikiteisminio tyrimo metu buvo parodęs, jog V. M. pasiūlė sutvarkyti J. K. ir jos motinai asmens dokumentus, taip pat jis, V. M., ir sprendė asmens dokumentų pagaminimo terminą bei už juos sumokėjo. Ikiteisminio tyrimo metu pirmos apklausos metu D. Č. parodė dar ir tai, kad paklausus dėl pinigų grąžinimo už J. K. asmens tapatybės kortelės išlaidas, V. M. pasakė, kad už dokumentus atsiskaičiuos iš J. K. algos. Iš baudžiamosios bylos matosi, kad V. M. reikalavo atiduoti pinigus, kuriuos sumokėjo už asmens dokumentus, tik iš J. K.. Todėl ir ši aplinkybė, nors ir netiesiogiai, tačiau patvirtina V. M. nusikalstamą sumanymą, nes iš J. K. jis ir nereikalavo grąžinti pinigus, priešingai nei iš J. K.. Ir pats V. M. parodė, kad jis sumokėjo už dokumentus. V. M. savo parodymus apie tai, kad sumokėjo už dokumentus, patvirtino ir parodymų patvirtinimo vietoje metu. Pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu V. M. netgi buvo parodęs, kad kai sužinojo, jog J. K. neturi jokio kelionės dokumento, jis pasiūlė jai bei jos motinai sumokėti už jų dokumentus. Tai, kad abu sumokėjo už asmens tapatybių korteles, patvirtina liudytoja J. K.. Ji teisme parodė, kad D. Č. sumokėjo už asmens dokumentus, kuriuos gavo iš V. M.. Liudytoja ir parodymų patikrinimo vietoje parodė kioskelį, į kurį D. Č. ir V. M. nuėjo sumokėti už jos bei J. K. asmens tapatybių kortelių pagaminimą. Todėl byloje įrodyta, kad už J. K. ir J. K. asmens dokumentus sumokėjo abu – D. Č. ir V. M. – išteisintieji. Taigi D. Č. ir V. M. įdėtos pastangos bei pinigai ir tai, jog būtent J. K. asmens tapatybės kortelė buvo užsakyta išduoti skubos tvarka jų žinojimą ir siekį, kad perleidus J. K. kitiems asmenims, ji bus įtraukta į prostituciją ir iš jos prostitucijos bus pelnomasi. Šioje byloje dar būtina atkreipti dėmesį ir į ankstesnius pačios nukentėjusiosios J. K. parodymus apie tai, kad jai jau grįžus iš Ispanijos, pats D. Č. jai prisipažino, kad iš jos prostitucijos pinigus gavo tiek jis, tiek ir kiti išteisintieji.

Nustatyta, kai J. K. sutiko važiuoti į užsienį dirbti, neva darbą, susijusį su pomidorais, D. Č., V. M. ir D. N. atliko kitus veiksmus, iš kurių matosi, jų žinojimas ir siekis perleisti nenustatytiems asmenims J. K. ir kad ji bus įtraukta į prostituciją ir iš jos prostitucijos bus pelnomasi. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad D. Č. ir D. N. fotografavo J. K.. Nors pirmosios instancijos teismas D. N. pagal BK 157 str. 1 d. išteisino, padaręs išvadą, kad jo kaltė neįrodyta, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro priešingą išvadą. Tai, kad D. N., veikdamas bendrininkų grupe, dalyvavo šio nusikaltimo padaryme, įrodyta išnagrinėtais įrodymais, taip pat ne tik tiesioginiais, tačiau ir netiesioginiais. Kaip jau minėta, kaltė gali būti grindžiama ir netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.

Pirmosios instancijos teisme J. K. parodė, kad jai sutikus važiuoti dirbti į užsienį, ir dar būnant namuose pas tėvus, D. Č. paskambino ir pasakė ateiti prie keliuko. Automobiliu buvo atvažiavę D. Č., V. M. ir D. N.. D. Č. liepė atsisėsti į automobilį, o D. N. fotoaparatu ją nufotografavo. Nesakė kam reikalingos nuotraukos, bet ji suprato, kad dėl darbo. Tokius pačius parodymus J. K. davė ir ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Nukentėjusioji išsamiau parodė, kad atsisėdus į automobilį, visi trys – D. Č., V. M. ir D. N. – kalbėjo apie jos darbą užsienyje, D. Č. liepė nebijoti, sakė, kad ir pats po kelių savaičių atvažiuos, taip pat jai liepė trumpam išlipti iš automobilio, D. Č. ir D. N. liepė ramiai pastovėti ir D. N. fotoaparatu ją nufotografavo. Šiuos nukentėjusios parodymus iš dalies patvirtina ir patys išteisintieji D. Č. ir V. M.. Jie parodė, kad J. K. buvo fotografuojama, tačiau parodė, jog fotografavo D. Č.. Šiuos parodymus V. M. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje. Pirmosios instancijos teisme D. Č. parodė, kad dviese su V. M. važiavo pro J. K. namus, paskambino jai, kad ji išeitų pasikalbėti. Ji buvo juokingai apsirengusi, todėl ją ir nufotografavo. Tačiau šias aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu D. Č. buvo parodęs kitaip. Jis ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad fotografuojant buvo ne tik jis su V. M., bet ir V. M. draugas. Be to, J. K. buvo fotografuojama V. M. prašymu, kad būtų galima paieškoti darbo bare. O V. M. parodė, kad D. Č. fotografavo J. K. atsiminimui. Tačiau išteisintųjų parodymų dalis apie tai, kas ir kodėl fotografavo J. K., atmetama. Teisėjų kolegijos nuomone, D. Č. ir V. M. duodami parodymus, kad būtent D. Č., o ne D. N. fotografavo J. K., yra bandymas D. N. padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės ir siekis paneigti J. K. parodymus. Nors ir netiesiogiai, tačiau byloje esantys telefoninių pokalbių tarp V. M. ir D. N. įrašai patvirtina aplinkybę, kad D. Č. būtent su D. N. nufotografavo J. K.. Iš pokalbių įrašų matosi, kad D. N. intensyviai domėjosi bylos eiga, klausė V. M., ar nerodė nuotraukų, kada jis bus vežamas į apklausas. V. M. patikino, kad nieko nesakys, taip pat D. N. rodė iniciatyvą surasti D. Č. ir jam padaryti poveikį. V. M. D. N. informavo, kad jie nieko nežino, po to informavo ir apie tai, kad vienas žmogus D. Č. pasakė, ką reikia, taip pat ir tai, jog iš D. Č. gavo raštelį, kad jis parodymų nedavė. Nors D. N. paaiškino, kad domėjosi, ar V. M. būnant suimtam rodė kokių nors jų pažįstamų nuotraukų, tačiau toks paaiškinimas neįtikinantis ir atmetamas. Teisėjų kolegijos nuomone, iš to daromos atitinkamos išvados. D. N., nors ir netiesiogiai, bet V. M. klausia, ar jam nerodė būtent nuotraukų, kurias jis padarė nufotografuodamas J. K.. Kita išvada, kad D. N. klausia, ar asmens atpažinimo pagal jų fotonuotraukas metu rodė jo nuotrauką. Bet kokiu atveju, D. N. intensyvus domėjimasis nuotraukomis, kartu su kitais bylos duomenimis, taip pat ir jau išdėstytus ankstesnius nukentėjusiosios J. K. parodymus, patvirtina jo dalyvavimą nusikalstamoje veikoje prieš J. K.. Šie pokalbiai patvirtina, kad būtent D. N. rūpinasi savo padėtimi, domisi kokius parodymus duoda V. M. ir D. Č., taip pat rodo iniciatyvą surasti ir padaryti poveikį D. Č.. Akivaizdu, kad toks poveikis ir buvo padarytas. D. Č., ikiteisminio tyrimo metu parodęs, kad kartu su juo ir V. M. buvo dar ir V. M. draugas, teisme jau parodė, jog buvo tik su V. M.. Taip pat D. Č. pakeitė savo parodymus ir apie tai, kokiam tikslui J. K. buvo fotografuojama. Iš baudžiamosios bylos matosi, kad pas D. Č. buvo rastas ir paimtas juostinis fotoaparatas, kuriame buvo foto juostelė, taip pat ir dar viena foto juostelė, tačiau foto juostelė, kuri buvo įdėta į fotoaparatą, buvo nukirpta, todėl galimybės jos išryškinti bei padaryti nuotraukas, nėra, o kita foto juostelė buvo išryškinta ir padarytos nuotraukos (2 t., 93-94, 96-97 b.l.). Tarp byloje esančių šių fotonuotraukų nėra nuotraukų, kuriose būtų nufotografuota J. K.. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad D. Č., gavęs nurodymą, kokius parodymus reikia duoti ir bandydamas padėti D. N. išvengti baudžiamosios atsakomybės bei paneigti J. K. parodymus, parodė, jog jis fotografavo J. K. savo fotoaparatu ir fotografuojant J. K. buvo tik jis su V. M.. Šie jo parodymai atmetami ir tikima jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie patvirtina nukentėjusiosios J. K. parodymus. Teisėjų kolegija sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentu, kad nors J. K. apie šią aplinkybę parodė tik vėlesnių apklausų metu, tačiau jos parodymus patvirtina ir D. Č. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Be to, kaip minėta, J. K. parodymus, nors ir netiesiogiai, patvirtina ir V. M. ir D. N. pokalbių įrašai. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiosios fotografavimas kaime, specialiai neparengtomis sąlygomis, nevertintinas pakankamu įrodymu, kad ji buvo fotografuojama ruošiantis išvežti prostitucijai. Priešingai, J. K. fotografavimas, nors ir tam specialiai neparengtomis sąlygomis, bet būtent po to, kai ji sutiko važiuoti dirbti į užsienį, taip pat parodo D. Č., D. N. ir V. M. žinojimą bei siekimą, kad J. K. būtų perleista nenustatytiems asmenims ir bus išnaudojama prostitucijai ir iš jos prostitucijos bus pelnomasi. Darbui, susijusiam su pomidorais, tikrai nėra svarbi darbuotojo išvaizda, o būtent prostitucijos srityje tai ypač aktualu. Tai suprato ir D. Č., V. M., ir D. N., todėl J. K. fotografavimas taip pat parodo jų nusikalstamą sumanymą.

Iš bylos matosi, kad D. N. dalyvavimą šioje nusikalstamoje veikoje patvirtina ir kiti jo kartu su D. Č. ir V. M. atlikti veiksmai.

Byloje įrodyta, kad laikotarpiu, kol laukė J. K. asmens kortelės pagaminimo, D. Č., V. M. ir D. N. nukentėjusiąją nugabeno į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės neneigia ir patys D. Č. ir V. M., tačiau nurodo, kad buto raktus padavė jiems nepažįstamas asmuo. Tačiau byloje išnagrinėtais įrodymais nustatyta, kad būtent D. N. padavė minėto buto raktus, o D. Č. ir J. K. gyvenant tame bute maistu rūpinosi V. M., D. Č. prižiūrėjo J. K., be jo ji niekur nebuvo išėjusi iš buto. Tik kartu su V. M. ir D. Č. buvo nuėję pasiimti J. K. asmens tapatybės kortelės į Migracijos skyrių ir nuvažiavę pas jos motiną pasiimti daiktų, reikalingų kelionei.

J. K. teisme parodė, kad iki tol, kol atsiėmė asmens tapatybės kortelę ir laukė išvykimo, ji su D. Č. gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Į šį butą atvežė D. Č. ir V. M., kuris ir turėjo buto raktus. D. Č. iš savo namų paėmė patalynę, o V. M. aprūpindavo maistu. Kai gyveno šiame bute, buto durys buvo užrakintos, ji negalėjo eiti kada ir kur nori, viską ribodavo D. Č.. Nukentėjusioji, apklausta kito teisiamojo posėdžio metu, nagrinėjant bylą V. M. atžvilgiu, parodė tokias pačias aplinkybes, tačiau jau parodė, kad buto raktą atvežė D. N.. Tuo laikotarpiu, kol gyveno tame bute, ją D. Č. ir V. M. buvo nuvežę pas jos motiną pasiimti drabužių. Nors nukentėjusioji J. K. teisme parodė, kad buto raktus turėjo V. M., tačiau kito teisiamojo posėdžio metu parodė, kad raktus padavė D. N.. Apie tai, kad būtent D. N. padavė buto raktus, nukentėjusioji parodė ir ikiteisminio tyrimo pirmos apklausos metu ir du kartus apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją J. K. apie šią aplinkybę parodė išsamiau. Ji parodė, kad kai D. Č. ir V. M. ją ir jos motiną nusivežė į Migracijos skyrių, jog joms būtų padarytos asmens tapatybės kortelės bei už tai sumokėjo, po savaitės V. M. ją nuvežė pas A. K., kur atvažiavo D. N. su jai nepažįstamu draugu. V. M. ir D. Č. nuvežė į butą (duomenys neskelbtini), o D. N. važiavo priekyje jų. Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina D. Č. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Jis parodė, kad kai važiavo V. M. automobiliu į butą (duomenys neskelbtini) gatvėje, priekyje jų važiavo kitas automobilis, kuriame sėdėjo du nepažįstami asmenys, vienas iš jų padavė raktus nuo buto. Jis taip pat ir teisme parodė, kad buto raktus padavė žmogus, kurio neatpažintų. Kolegijos nuomone, D. Č. ir vėl pakeitė parodymus siekdamas padėti D. N. išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau iš nukentėjusiosios parodymų, kad raktus padavė būtent D. N., kuris automobiliu važiavo priekyje jų automobilio, ir D. Č. parodymų ikiteisminio tyrimo metu, kad priekyje jų automobilio važiavo jam nepažįstami asmenys, iš jų vienas ir padavė raktus, daroma vienareikšmiška išvada, kad būtent D. N. ir važiavo tame automobilyje, o jie, D. Č., V. M. ir J. K., važiavo kitu automobiliu paskui D. N. ir taip nugabeno J. K. į butą (duomenys neskelbtini), o D. N. dar ir padavė raktus nuo šio buto. Ir V. M., ir J. K. parodymų patikrinimo vietoje metu parodė butą – (duomenys neskelbtini), kuriame D. Č. ir J. K. gyveno iki jos nugabenimo iki autobusiuko, kuriuo ji ir buvo nuvežta bei perleista nenustatytiems asmenims.

Teisėjų kolegija tik iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. K. savo noru išvyko gyventi su D. Č. į butą (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos nuomone, J. K., sutikusi važiuoti dirbti į užsienį, elgėsi pagal išteisintųjų, o pirmiausia, pagal D. Č., pageidavimus. Ji pati nesprendė net ir savo buvimo vietos. Pati nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad jai sutikus važiuoti dirbti į užsienį, D. Č. pasakė, jog iki jos išvažiavimo reikia pabūti P.. Ji sutiko, nes norėjo išvažiuoti užsidirbti, be to, pasitikėjo D. Č., su kuriuo buvo pragyvenusi 6 mėnesius ir jį labai mylėjo. Parodė ir tai, kad per tą laiką, kol gyveno bute, ji su V. M. ir D. Č. buvo nuėjusi pasiimti asmens tapatybės kortelės į Migracijos skyrių, tą pačią dieną jie ją nuvežė ir pas jos motiną pasiimti daiktų. Aplinkybę, kad kartu su D. Č. ir V. M. J. K. buvo grįžusi pas motiną pasiimti daiktų, patvirtina ir J. K.. Ji taip pat parodė, kad D. Č. sakė, kad jie nuomojasi butą ir kartu gyvena.

BK 157 str. 1 d. dispozicijoje numatytos alternatyvios veikos, t. y. vaiko gabenimas ir vaiko laikymas nelaisvėje žinant ar siekiant, kad tas vaikas būtų išnaudojamas prostitucijai, nėra tapačios ir jos skiriasi. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kaltinimo dalis dėl nukentėjusiosios J. K. laikymo nelaisvėje neįrodyta. Apie tai šiame nuosprendyje dar bus pasisakyta. Tačiau ir sutinkant su pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. K. į butą (duomenys neskelbtini), vyko savo noru, tai nepaneigia kaltinimo dalies dėl nukentėjusiosios gabenimo žinant ir siekiant, kad vaikas bus išnaudojamas prostitucijai. Jau aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad D. Č., V. M. ir D. N. nugabeno J. K. į butą (duomenys neskelbtini), t. y. laikinai transportavo nukentėjusiąją ne į būsimo išnaudojimo vietą, o į butą, kuriame ją prižiūrėjo D. Č., o sulaukę J. K. asmens tapatybės kortelės išdavimo, V. M. ir D. N. gabeno ir iki autobusiuko, vežančio į Ispanijos Karalystę, t. y. į būsimo išnaudojimo vietą.

Byloje įrodyta, kad V. M. ir D. N. J. K. iš buto (duomenys neskelbtini) gabeno iki mikroautobusiuko, į jį įsodino, o D. N. vairuotojui sumokėjo 500 Lt už tai, kad J. K. būtų nuvežta ir perleista nenustatytiems asmenims.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiuose nurodo, kad J. K. parodymai nenuoseklūs ir jų nepatvirtina kiti bylos įrodymai. Tačiau apie tai, kad būtent V. M. ir D. N. ją nuvežė iki mikroautobusiuko, D. N. vairuotojui už jos kelionę sumokėjo, o D. Č. liko bute (duomenys neskelbtini) gatvėje, J. K. parodymai nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu. Be to, šiuos jos parodymus patvirtina ir asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas, taip pat, nors ir netiesiogiai, patvirtina ir D. Č. parodymai.

J. K. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, taip pat ir apeliacinės instancijos teisme, nuosekliai parodė, kad kitą dieną, kai pasiėmė asmens tapatybės kortelę, ją iš buto (duomenys neskelbtini) gatvėje V. M. ir D. N. nuvežė iki autobusiuko, o D. Č. liko bute. D. N. vairuotojui sumokėjo už jos kelionę ir su juo kalbėjosi. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji J. K. buvo parodžiusi, kad autobusiukas stovėjo prie buto laiptinės, tačiau net ir parodžiusi, kad autobusiukas stovėjo prie buto laiptinės, esminę aplinkybę vėlgi kategoriškai patvirtino ir parodė, kad D. N. vairuotojui padavė pinigus, o ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad V. M. ir D. N. nuvežė į aikštelę, kurioje laukė autobusiukas ir vėl parodė apie tą pačią aplinkybę, kad D. N. sumokėjo vairuotojui 200 Lt ar 500 Lt. Taip pat šiuos parodymus patvirtina ir 2012 m. vasario 10 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas. Jame nurodyta, kad J. K. atpažino R. K., vairavusį autobusiuką, kuriam D. N. sumokėjo 200 Lt ar 500 Lt ir jis nuvežė ją į Ispaniją. Teisėjų kolegija sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentu, kad liudytojo R. K. parodymai kelia pagrįstų abejonių ir pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis šiais jo parodymai priimant išteisinamąjį nuosprendį. Ikiteisminio tyrimo metu, apklaustas po įvykio praėjus maždaug 2 metams, jis parodė, kad neprisimena, jog 2010 m. gruodžio mėnesio pradžioje būtų paėmęs vežti kokią nors merginą nuo parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) gatvėje ar (duomenys neskelbtini) gatvės. Taip pat ir iš 2012 m. sausio 12 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matosi, kad R. K. neatpažino J. K.. Tačiau praėjus dar mėnesiui nuo šios apklausos, teisme jis jau davė išsamius parodymus. Ir netgi teisiamojo posėdžio metu parodė, kad J. K. į aikštelę (duomenys neskelbtini) atvežė du vyrukai. Tas, kuris mokėjo pinigus už jos nuvežimą, buvo nedidelio ūgio, panašus į D. Č., o kitas buvo didelio ūgio, stambus, panašus į V. M.. Teisėjų kolegijos nuomone, normalu, kad R. K., kuris užsiima keleivių pervežimu, taip pat kuris važiuoja įvairiais maršrutais į įvairias Europos Sąjungos šalis, apklaustas maždaug po 2 metų, neprisimena būtent J. K., tuo labiau kas ją atvežė, kas mokėjo už jos kelionę. O tai, kad praėjus dar ilgesniam laikui, teisme jau detaliai parodė apie šios bylos detales ir netgi nurodė naujas aplinkybes apie tai, kad kai J. K. pavežė iki (duomenys neskelbtini) degalinės prie (duomenys neskelbtini) miesto, kita keleivė pasigedo savo telefono, be to, teisme netgi ir atpažino, kad būtent panašus asmuo, kuris mokėjo jam, buvo D. Č., šio liudytojo parodymai tikrai kelia pagrįstų abejonių.

Nukentėjusiosios parodymus patvirtina D. Č. parodymai, duoti pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu. Jis buvo parodęs, kad V. M., atvažiavęs į butą (duomenys neskelbtini) gatvėje, išsivedė J. K. ir jie išvažiavo, o jis liko bute. Tačiau šiuos parodymus D. Č. pakeitė. Kaip jau minėta, iš V. M. ir D. N. pokalbių įrašų matosi, kad D. Č. buvo pasakyta kaip reikia kalbėti arba iš viso neduoti parodymų pareigūnams. Pakeitęs parodymus, D. Č. parodė, kad jis su V. M. įsodino J. K. į autobusiuką ir jis, D. Č., sumokėjo vairuotojui. Kitoje ikiteisminio tyrimo apklausoje išviso atsisakė duoti parodymus. O teisme jau davė parodymus, kurie buvo priderinti prie V. M. ir palankūs D. N. siekiant padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės. D. Č. parodė, kad V. M. paprašė surasti autobusiuką, važiuojantį į Ispaniją, jis su V. M. nuvežė J. K. iki autobusiuko. Jis sumokėjo autobusiuko vairuotojui 500 Lt, kuriuos pasiskolino iš V. M., už J. K. kelionę. Kaip matosi iš V. M. parodymų, iš tikrųjų šie pakeisti D. Č. parodymai priderinti prie jo parodymų. V. M. parodė, kad jis surado autobusiuką ir su D. Č. nuvežė J. K. iki autobusiuko, D. Č. sumokėjo 500 Lt, gautus iš jo, vairuotojui. Nors ikiteisminio tyrimo metu V. M. buvo parodęs, kad jis sumokėjo 100 Eur vairuotojui už J. K. kelionę, o kitos apklausos metu parodė, kad D. Č. jo paduotus100 Eur sumokėjo vairuotojui. O D. N. parodė, kad J. K. niekur nevežė, nes 2010 m. gruodžio 2-4 dienomis dalyvavo močiutės K. K. laidotuvėse. Liudytojai J. K., I. N. ir R. V. patvirtino ir parodė, kad D. N. 2010 m. gruodžio 2-4 dienomis buvo kartu su jais ir dalyvavo močiutės laidotuvėse. Tačiau J. K. minėtomis dienomis dar net neturėjo asmens tapatybės kortelės, kuri buvo būtina J. K. išvažiavimui į užsienio valstybę. Nors ir pati J. K. parodė, kad 2010 m. gruodžio 3 d. pasiėmė asmens tapatybės kortelę iš Migracijos skyriaus, o kitą dieną, t. y. 2010 m. gruodžio 4 d., ji buvo įsodinta į autobusiuką ir išvažiavo į Ispaniją. Tačiau rašytiniais bylos duomenimis (2010 m. gruodžio 2 d. J. K. prašymas išduoti asmens tapatybės kortelę (1 t., 89-90 b.l.) ir 2011 m. gruodžio 15 d. tarnybinis pranešimas dėl išklotinių analizės (3 t., 1-4 b.l.)) nustatyta, kad J. K. asmeniškai asmens tapatybės kortelę, kuri buvo išduota skubos tvarka per 5 d., atsiėmė 2010 m. gruodžio 9 d., o 2010 m. gruodžio 12 d. buvo įsodinta ir išvežta į Ispanijos Karalystę. Todėl šiais rašytiniais bylos įrodymais D. N. parodymai apie tai, kad jis negalėjo vežti J. K., paneigti, o nukentėjusiosios J. K. parodymais, kuriuos patvirtina ne tik minėti rašytiniai bylos duomenys bei asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas, bet ir paties D. Č. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, įrodyta, kad būtent D. N. ir V. M. po 2010 m. gruodžio 9 d. nugabeno J. K. iš buto, kuriame ji buvo, iki autobusiuko, o D. N. dar ir sumokėjo vairuotojui už jos nuvežimą į Ispanijos Karalystę bei tokiu būdu perleido nenustatytiems asmenims Ispanijoje, žinant ir siekiant, kad J. K. būtų įtraukta į prostituciją ir iš jos prostitucijos būtų pelnomasi.

Iš tikrųjų J. K. parodymai apie tai, kad kartu autobusiuke važiavo ir V. J. ir D. N., nėra nuoseklūs. Tačiau apie tai, kad V. J. važiavo kartu su ja į Ispaniją, buvo parodžiusi pirmosiose ikiteisminio tyrimo apklausose, o apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat ir teisme ji kategoriškai paneigė šią aplinkybę ir paaiškino, kad ji parodė šią aplinkybę, nes V. M. ir V. J. siūlė važiuoti dirbti į užsienį. J. K. ikiteisminio tyrimo metu buvo parodžiusi ir tai, kad į Ispaniją autobusiuke važiavo ir D. N.. Be to, kaip matosi iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolą, J. K. neatpažino D. N.. Apie šią aplinkybę J. K. pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad omenyje turėjo ne D. N., o kitą asmenį „D.“. Ji taip pat paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu neatpažino D. N., nes šalia buvo V. J.. Tačiau J. K. neatpažino D. N., nes jai buvo padarytas poveikis. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad J. K. ikiteisminio tyrimo metu darytas poveikis neturėjo įtakos dėl D. N., nes K. prašė neatpažinti D. Č. ir V. M.. Prokurorė apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino to, kad nukentėjusiajai J. K. buvo daromas poveikis, jog ji pakeistų savo parodymus, neatpažintų visų įtariamųjų ir tas faktas yra patvirtintas. Byloje yra apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo D. N. ir V. M. yra pripažinti kaltais ir nuteisti būtent už poveikio darymą nukentėjusiajai J. K. byloje dėl vaiko pirkimo, pardavimo. Iš tikrųjų Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžiu V. M., D. N. ir K. M. pripažinti kaltais ir nuteisti V. M. pagal BK 24 str. 4 d. ir 233 str. 3 d., o D. N. ir K. M. – pagal BK 233 str. 3 d. Šie asmenys nuteisti už poveikį būtent nukentėjusiajai J. K. 2011 m. liepos – rugsėjo mėnesiais būtent šioje dabar apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje. Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 14 d. nuosprendžiu šią baudžiamąją bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, V. M. bei D. N. nusikalstamos veikos perkvalifikuotos, atitinkamai V. M. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 24 str. 4 d. ir 233 str. 3 d. į BK 24 str. 4 d., 233 str. 1 d., o D. N. nusikalstama veika iš BK 233 str. 3 d. į 233 str. 1 d. bei jiems paskirtos kitos rūšies bausmės, o K. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė sumažinta. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis įsiteisėjęs, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinius skundus atmetė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194/2014).

Byloje taip pat įrodyta, kad J. K. autobusiuku buvo nuvežta į Ispanijos Karalystę ir perleista nenustatytiems asmenims.

Nors iš tikrųjų nukentėjusiosios parodymai apie tai, kur ji buvo pristatyta Ispanijoje, taip pat ir tai, kiek laiko ji dirbo prostitute, prieštaringi, tačiau apie esminę aplinkybę, kad nuvežta autobusiuku ji buvo perleista dviejų vaikinų kontrolėn, ji parodė nuosekliai.

J. K. teisme parodė, kad autobuso vairuotojas ją išleido degalinėje Ispanijoje, o iš degalinės ją pasiėmė du vyrai, kurie nuvežė į butą, atėmė asmens tapatybės kortelę, telefonus. Su tais vyrais susiskambino vairuotojas. D. Č., V. M., D. N. nesakė, kad kas nors ją pasiims, apie tai sužinojo iš vairuotojo. Prostitute dirbo apie dvi savaites, dirbo ir bute, ir klube. Ji pinigų negavo, matė, kad minėti vaikinai gauna pinigus iš klientų. Taip pat ir apklausta apeliacinės instancijos teisme ji parodė, kad iš vairuotojo sužinojo, jog ją kažkas pasitiks Ispanijoje. Lytines paslaugas teikė ir bute, ir klube, ir gatvėje, o pinigus už tai paimdavo tie vaikinai. Tokias aplinkybes nukentėjusioji nurodė tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme. Tačiau pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu ir apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo J. K. buvo parodžiusi, kad vairuotojas sustojo prie buto, o D. nuvedė į butą, kuriame buvo du lietuviai vaikinai ir N., kalbanti rusiškai. Kitos apklausos metu ikiteisminio tyrimo teisėjui nukentėjusioji jau parodė, kad V. M. įsodinant ją į autobusiuką pasakė, kad jos lauks du vaikinai. Atvažiavus į Ispaniją, vairuotojas sustojo prie (duomenys neskelbtini) degalinės ir laukė tų dviejų vaikinų, kurie ją turėjo pasiimti. Atvažiavę vaikinai ją pasiėmė ir nuvežė į butą (duomenys neskelbtini) mieste. Prostitute dirbo apie dvi savaites. Klientai pinigus mokėdavo tiems vaikinams, o kai ji dirbdavo gatvėje, ji paimdavo pinigus, kuriuos atiduodavo tiems vaikinams.

Nors J. K. parodė, kad Ispanijoje prostitute dirbo apie dvi savaites, tačiau iš bylos rašytinių duomenų matosi, kad ji į Ispaniją buvo išvežta 2010 m. gruodžio 12 d., paskutinį kartą jos telefonas Lietuvos Respublikoje prisijungė 21 val. 02 min., o 2010 m. gruodžio 16 d. J. K. jau buvo Ispanijos nepilnamečių globos įstaigoje. Liudytojas R. K., vairavęs autobusiuką, kuriuo J. K. ir nuvežė į Ispaniją, parodė, kad kelionė iš Lietuvos į Ispaniją trunka apie dvi su pusę ar tris paras, jis vairuoja vienas. Dėl to galima teigti, kad J. K. Ispanijoje buvo 2010 m. gruodžio 14-15 dienomis, o 2010 m. gruodžio 16 d. ji jau buvo Ispanijos nepilnamečių globos įstaigoje.

Taip pat nukentėjusioji J. K. apie aplinkybes, kaip ji pabėgo iš buto, kuriame dirbo prostitute ir iš jos prostitucijos buvo pelnomasi, parodė skirtingai.

Teisme J. K. parodė, kad vienas iš klientų buvo lietuvis M., kuris jos prašymu ją nuvežė į degalinę. Degalinėje buvusių vairuotojų pagalba išsikvietė policiją, kuri nuvežė į globos namus. Kito teisiamojo posėdžio metu, nagrinėjant bylą V. M. atžvilgiu, J. K. parodė, kad ji buvo iššokusi pro langą, bet buvo sugauta ir parvesta į butą bei tą pačią dieną nuvežta į degalinę. Apie tai, kas ją nuvežė į degalinę J. K. tos pačios apklausos metu parodė skirtingai. Parodė, kad į degalinę nuvežė tie patys vaikinai, kurie ir ją sugavo, kai ji iššoko pro langą, nors parodė ir tai, kad ji gavo 20 Eur iš lietuvio vaikino, kai vežė ją į degalinę. Tai, kad J. K. lietuvis nuvežė į degalinę patvirtina V. J. parodymai. Liudytoja teisme parodė, kad J. K. pasakojo, jog pabėgo iš buto ir susistabdė automobilį, vairuojamą lietuvio, kuris ją ir nuvežė į degalinę.

Ikiteisminio tyrimo metu J. K. apie aplinkybes, kaip ji pabėgo iš buto ir nuvažiavo į degalinę, parodė vėl kitaip. Ji parodė, kad pirmą kartą ji turėjo 8 klientus, uždirbo 400 Eur, jų niekam neatidavė, naktį grįžusi į butą susirinko daiktus ir pabėgo, o gatvėje susirado klientą lietuvį, kuris ją pavežė iki degalinės. Degalinėje padavėjos paprašė iškviesti policiją, kuri nuvežė į globos namus. Apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo nukentėjusioji parodė, kad pradirbusi dvi savaites, kliento lietuvio paprašė sumokėti jai, gavusi iš jo pinigus, ji paprašė, kad jis nuvežtų į degalinę, prieš tai grįžusi į butą susirinko daiktus. Degalinės darbuotojai jos prašymu iškvietė policiją, kuri nuvežė ją į globos namus. Kitos apklausos ikiteisminio tyrimo teisėjui, J. K. parodė, kad prostitute pradirbus apie dvi savaites, vienas iš vaikinų ją sumušė, nes ji paėmė rusės drabužius, todėl ji pasakė, jog nori namo, vakare vaikinai ją su daiktais nuvežė į degalinę, atidavė asmens tapatybės kortelę ir telefonus bei davė 20 Eur ir vairuotojo numerį, pasakė laukti vairuotojo. Paskambinus vairuotojus, šis pasakė, kad nieko nežino ir jau išvažiavęs, todėl kreipėsi į degalinės darbuotojus, kurie iškvietė policiją. Policija nuvežė į globos namus. Parodė ir tai, kad prieš tai ji dar buvo pabėgusi iš buto į degalinę, tačiau tų vaikinų draugas, pamatęs ją, vėl parvežė į butą.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad byloje neabejotai nustatyta, kad J. K., patekusi į Ispaniją, laikotarpiu 2010 m. gruodžio 15-16 dienomis patyrė seksualinę prievartą, tai patvirtina ir Arcos del Castilla pranešimo duomenys, ir specialistės Ž. P. paaiškinimai, tačiau, teismo nuomone, byloje nėra surinkta patikimų duomenų, kokiomis aplinkybėmis tai įvyko. Kitame nuosprendyje teismas nurodė, jog J. K. parodymai apie įvykius Ispanijoje yra visiškai prieštaringi, iš dalies akivaizdžiai neteisingi ir prieštaraujantys byloje esančių įrodymų visetui, be to, jos parodymų nepatvirtina ir dėl jų nelogiškumo negali patvirtinti jokie kiti byloje esantys įrodymai. Todėl tikėti J. K. parodymais, kad ją Ispanijoje pasitiko kažkokie asmenys ir vertė užsiimti prostitucija ar bent informavo ją, kad ji tai turės daryti, o juo labiau susieti šiuos asmenis, net ir darant prielaidą, kad jie egzistavo, su V. M., nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro priešingą išvadą. Nors pati nukentėjusioji J. K. parodė skirtingai apie tai, kur ji buvo išlaipinta Ispanijoje, kiek laiko ji dirbo prostitute ir kaip ji pabėgo iš buto, tai nepaneigia kitų įrodymų, taip pat ir pačios J. K. parodymų apie tai, kad D. Č., V. M. ir D. N. pastangomis ir atliktais aktyviais veiksmais J. K. buvo perleista nenustatytiems asmenims, žinant ir siekiant, kad ji būtų įtraukta į prostituciją ir iš jos prostitucijos buvo pelnomasi. Byloje įrodyta, kad D. Č., V. M. ir D. N., veikdami bendrininkų grupe, padarė nusikalstamą veiką. Nukentėjusiosios ir liudytojų bei specialistės parodymais, net ir paties D. Č. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, bei rašytinių įrodymais nustatyta, kad J. K., perleidus ją nenustatytiems asmenims Ispanijos Karalystėje, buvo išnaudojama prostitucijai ir iš jos prostitucijos buvo pelnomasi.

Pati nukentėjusioji viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad vaikinai, kurie ją pasiliko Ispanijos Karalystėje, vertė užsiimti prostitucija ir iš jos prostitucijos gavo pinigus. Apie tai, kad J. K. dirbo prostitute, parodė ir pats D. Č.. Ikiteisminio tyrimo metu D. Č. parodė, kad praėjus kelioms dienoms po J. K. išvažiavimo, ji paskambino ir pasakė, jog jai pasiūlė darbą ne fabrike, o dirbti prostitute. Pasiteiravus V. M., kodėl J. K. priversta dirbti prostitute, šis negalėjo paaiškinti, kodėl taip atsitiko. Apklaustas papildomai jis parodė, kad būnant pas A. K. J. K. pasakojo, jog nuvažiavus jai pasiūlė prostitutės darbą. Nukentėjusioji V. J. ir liudytojos J. K. ir N. O. taip pat parodė, kad J. K. pasakojo, jog Ispanijoje dirbo prostitute. Specialistė Ž. P. teisme parodė, kad J. K. būklė sudėtinga dėl nukentėjusiosios turėtų bauginančių patirčių. Be to, iš asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų metu protokolo matosi, kad V. J. parodė, kad po dviejų savaičių, kai jai irgi buvo pasiūlyta važiuoti dirbti į užsienį, V. M. ir D. Č. buvo atvažiavę ir pasakė, jog J. K. jau dirba užsienyje. Liudytojas V. K. parodė, kad jam dukra pasakojo, jog buvo išvežta prievarta.

Apie tai, kad J. K., perleista nenustatytiems asmenims, buvo išnaudojama prostitucijai ir iš jos prostitucijos buvo pelnomasi, patvirtina ne tik jau aptarti, bet ir kiti įrodymai.

J. K. parodė, kad pabėgusi iš buto, kuriame buvo priversta dirbti prostitute, ji buvo apgyvendinta keliose Ispanijos globos įstaigose. Šiuos jos parodymus patvirtina ir liudytojo G. L. parodymai bei rašytiniai duomenys. Liudytojas G. L. teisme parodė, kad dirbdamas Lietuvos Respublikos konsulate Valensijoje dalyvavo sprendžiant J. K. parvežimo į Lietuvą klausimus, ji tuo metu buvo Ispanijos nepilnamečių globos institucijoje ir su ja bendravo telefonu. Iš Lietuvos Respublikos konsulato Valensijoje pateikto nepilnamečių globos centro „L T“ rašto, kuris išverstas iš ispanų į lietuvių kalbą, matosi, kad 2010 m. gruodžio 16 d. J. K. prisistatė į nepilnamečių globos centrą „L C“, kitą dieną ji buvo perkelta į nepilnamečių globos centrą „E B“, o 2011 m. sausio 3 d. apgyvendinta nepilnamečių globos centre „L T“. Taip pat nurodoma, kad atvykusi J. K. atsisakė kalbėti, nesikėlė iš lovos, šlapinosi po savimi. Kai prakalbo pasakė, kad bijo išeiti į gatvę, nes ją persekioja ir nori nužudyti. J. K. rodo aiškius simptomus, kad yra seksualinio išnaudojimo auka ir yra patyrusi fizinę prievartą. Iš Ispanijos Karalystės Teisingumo ministerijos gautos medžiagos matosi, kad 2011 m. vasario 2 d. atlikus policijos kontrolę pasimatymų klube „E“ nebuvo rastas nei vienas nepilnametės nurodytas asmuo, tačiau buvo aptiktos ten dirbančios šešiolika jaunų merginų iš užsienio, jos apklaustos.

Teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. XXX nurodyta, kad iki nusikalstamos veikos padarymo nukentėjusioji J. K. turėjo psichinį sutrikimą, diagnozė: depresinis elgesio sutrikimas. Mišrus elgesio ir emocijų sutrikimas. Šiuo metu J. K. yra psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas. Mišrūs asmenybės sutrikimai. Tai negali būti ankstesnių sutrikimų, ar patirto streso dėl įtariamųjų veiksmų pasekmė. Atsižvelgiant į individualias psichologines ypatybes, intelektą bei mąstymą, J. K. galėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų pobūdį ir reikšmę. Atsižvelgiant į individualias psichologines ypatybes, intelektą bei mąstymą, J. K. galėjo aktyviai priešintis įtariamiesiems, išreikšti nesutikimą, galėjo šauktis kieno nors pagalbos. J. K. nenustatyti atminties sutrikimai. Jai nėra būdinga, kad kiti gali įkalbėti tam tikrą informaciją. Padidintas polinkis fantazuoti nenustatytas. Tačiau teismo psichiatrijos – teismo psichologijos aktas yra tik vienas iš duomenų šaltinių ir tik rekomendacinio pobūdžio. Kaip minėta, specialistė Ž. P. teisme parodė, kad J. K. teikė psichologines konsultacijas. J. K. būklę įvertino kaip sudėtingą dėl nukentėjusiosios turėtų bauginančių patirčių.

Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, nors nukentėjusiosios parodymuose apie tai, kaip ji buvo pristatyta asmenims, kurie ją privertė užsiimti prostitucija ir iš jos pelnėsi, kiek laiko dirbo prostitute, taip pat ir apie tai, kaip ji pabėgo iš buto, kuriame dirbo prostitute, yra tam tikrų prieštaravimų, tačiau apie esmines įvykių aplinkybes ji parodė vienodai. Nukentėjusiosios parodymų prieštaringumą galima paaiškinti ne tik patirtu stresu, jos sveikatos būkle – nusikalstamos veikos padarymo metu sirgo mišriu elgesio ir emocijų sutrikimais, tačiau ir nuo nagrinėjamo įvykio praėjusiu laiku. Iš bylos matosi, kad nusikalstama veika prieš nukentėjusiąją padaryta 2010 m., ji ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą apklausta tik 2011 m. balandžio 6 d., o teisme apklausta 2012 m. spalio 12 d. praėjus dar ilgesniam laikui nuo nusikalstamos veikos padarymo. Be to, ji buvo apklausta keletą kartų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Pažymėtina ir tai, kad nusikalstamą veiką prieš nukentėjusiąją padarė trys asmenys, kurie atliko intensyvius ir aktyvius veiksmus apgaule, o vieną iš jų ji mylėjo bei juo pasitikėjo. Ir specialistė Ž. P. teisme parodė, kad J. K. yra labai linkusi prisirišti, ieško globos. Būtina atsižvelgti dar ir į tai, kad ir jau pradėjus tyrimą šioje byloje prieš J. K. buvo naudojamas neteisėtas poveikis, ji buvo verčiama keisti parodymus arba neduoti parodymų apie nusikaltimą padariusius asmenis, o dėl tokio poveikio V. M. ir D. N. jau netgi yra nuteisti kitu įsiteisėjusiu nuosprendžiu. Kolegijos nuomone, tai ir yra pagrindinė priežastis, kuria paaiškinamas tam tikras nukentėjusiosios parodymų prieštaringumas.

Išnagrinėti įrodymai tikrai patvirtina, kad J. K. tikrai buvo išvežta į Ispaniją vėliau, negu nurodo ji pati, taip pat nustatyta, kad ji Ispanijoje buvo verčiama dirbti prostitute trumpesnį laikotarpį, galimai tik kelias dienas. Tačiau pažymėtina, kad tai nepaneigia nei išteisintųjų šioje byloje asmenų kaltės, taip pat ir neturi reikšmės jų padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Kaltinamajame akte J. K. išgabenimo į Ispaniją laikas nurodytas teisingai, atmetus šioje dalyje neteisingus J. K. parodymus ir remiantis kitais, abejonių nekeliančiais bylos duomenimis. Be to, pažymėtina dar ir tai, kad D. Č., D. N. ir V. M. J. K. vertimu dirbti prostitute arba pačių pelnymosi iš jos prostitucijos net ir nebuvo kaltinami. Pagal BK 157 str. 1 d. jie kaltinami tik tuo, kad nepilnametę nukentėjusiąją verbavo, gabeno, laikė nelaisvėje ir ją perleido, siekdami, kad nukentėjusioji būtų įtraukta į prostitucija kitų asmenų ir iš to būtų pelnomasi. Būtent tokius kaltinimus, išskyrus J. K. laikymą nelaisvėje, kolegijos nuomone, neabejotinai patvirtina teismo išnagrinėtų ir jau aptartų įrodymų visuma.

Visuma jau išdėstytų įrodymų patvirtina, kad D. Č. ir V. M. verbavo J. K. vykti į Ispaniją, melagingai žadėdami jai gerai apmoką darbą su daržovėmis, D. Č., D. N. ir V. M. V. M. vairuojamu automobiliu nugabeno J. K. į išnuomotą butą, V. M. ir D. N., žinant D. Č., V. M. priklausančiu automobiliu nugabeno J. K. prie (duomenys neskelbtini) esančio pastato ir įsodino į mikroautobusą bei nenustatytiems asmenims perleido nukentėjusiąją siekdami ir žinodami, kad ji bus įtraukta į prostituciją ir bus pelnomasi iš jos prostitucijos.

Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neįrodyta, jog D. Č., V. M. ir D. N. J. K. laikė nelaisvėje išnuomotame bute. Todėl prokurorės apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Vaiko laikymas nelaisvėje – jo fizinio judėjimo laisvės apribojimas, turėjimas kaltininko dispozicijoje, yra tuo atveju, kai vaikas sulaikomas ar uždaromas tam tikroje vietoje, jam sutinkant ar prieš jo valią, panaudojant smurtą, taip pat apgaulės būdu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad J. K. savo noru išvyko gyventi su D. Č. į butą (duomenys neskelbtini), kur laukė, kol bus suorganizuotas jos išvykimas. Byloje nėra įrodymų, kad nukentėjusioji šiame bute buvo laikoma per prievarta ir kad jai būtų buvę trukdoma iš to buto išeiti arba kaip nors kitaip būtų varžoma laisvė. Todėl kaltinimo dalis, kad D. Č., D. N. ir V. M. J. K. laikė nelaisvėje – išnuomotame bute, esančiame (duomenys neskelbtini) name, iš kaltinimo šalinama.

Pagal kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios redakcijos BK 157 str. 1 d. (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu, redakciją) baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas siūlė pirkti ar kitaip įgyti vaiką arba pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo vaiką, arba verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje vaiką žinodamas arba siekdamas, kad jis būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš jo prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui. Pagal šiuo metu galiojančios redakcijos BK 157 str. 1 d. atsako tas, kas siūlė pirkti, kitaip įgyti, pardavė, pirko, kitaip perleido, įgijo, verbavo, gabeno arba laikė nelaisvėje vaiką žinodamas ar siekdamas, kad, neatsižvelgiant į vaiko sutikimą, jis būtų neteisėtai įvaikintas, išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai, kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitiems išnaudojimo tikslams. Abiejų redakcijų BK 157 str. 1 d. sankcija numato vienodas bausmes – laisvės atėmimą nuo trejų iki dvylikos metų.

BK 157 str. numatyta nusikalstama veika yra speciali prekybos žmonėmis sudėtis. Dėl šios nusikalstamos veikos nukentėjusiuoju gali būti tik vaikas, t. y. asmuo, neturintis 18 metų. Kartu specifinis nusikalstamos veikos dalykas lemia, jog, skirtingai nei prekybos žmonėmis atveju, baudžiamasis įstatymas nereikalauja nustatyti nukentėjusiojo valią palenkiančių būdų panaudojimo, kadangi vaikas jau savaime dėl savo amžiaus yra pažeidžiamas. Tokiu būdu objektyviai BK 157 str. 1 d. numatytas nusikaltimas padaromas vienu ar keliais alternatyviais straipsnio dispozicijoje numatytais veiksmais. Vaiko verbavimas pasireiškia aktyviais kaltininko veiksmais, kuriais siekiama jį perimti savo ar kito asmens kontrolėn, naudojant apgaulę, fizinį smurtą, pasinaudojant vaiko priklausomumu, pažeidžiamumu ir pan. Verbavimas laikomas baigtu, kai vaikas pradeda elgtis pagal verbuotojo nurodymą, t. y. patenka į kaltininko ar kito asmens faktinę kontrolę. Gabenimu laikytinas vaiko fizinis perkėlimas ar transportavimas į kitą vietą Lietuvoje ar užsienio valstybėje. O neteisėtas vaiko perleidimas pasireiškia vaiko neteisėtu perleidimu kito asmens kontrolėn. Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. būtinas kaltininko žinojimas arba siekimas, kad vaikas būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš jo prostitucijos, arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui. Kaltininko žinojimas, kad vaikas bus įtrauktas į prostituciją ar bus pelnomasi iš jo prostitucijos arba jis bus išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui, reiškia, kad kaltininkas suvokia kitų asmenų nusikalstamus ketinimus ir nors pats jų neturi, bet padeda jiems juos realizuoti. Žinojimui konstatuoti pakanka, kad kaltininkas suvokia, jog vaiką ruošiamasi panaudoti prostitucijai ar priverstiniam darbui.

Pagal BK 24 str. 1 d. bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. BK 24 str. 3 d. nurodyta, kad vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju). Bendrininkavimo formos yra išvardintos BK 25 str. 1 d. Pagal BK 25 str. 2 d. bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Iš anksto numatytas, detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, vaidmenų paskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai, nes tai sudėtingesnės ir pavojingesnės bendrininkavimo formos – organizuotos grupės (BK 25 straipsnio 3 dalis) požymiai. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-43-942/2016). Pagal BK 26 str. 1 d. bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia.

Šiame nuosprendyje jau išdėstyti ir aptarti įrodymai patvirtina, kad D. Č., V. M. ir D. N. padarė kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką (išskyrus kaltinimo dalį dėl nukentėjusiosios J. K. laikymą nelaisvėje, tai jau buvo aptarta), taip pat įrodyta, kad šią nusikalstamą veiką jie padarė veikdami bendrininkų grupe ir būdami bendravykdytojais. Įrodyta, kad veikiant bendrininkų grupe, D. Č. ir V. M., apgaule, žadant darbą, susijusį su daržovėmis, intensyviai įkalbinėdami vaiką J. K., pasinaudojant jos pažeidžiamumu dėl sunkios materialinės padėties bei psichiniu ir depresiniu elgesio sutrikimais, verbavo J. K.. Jai sutikus, D. Č. ir V. M. skubos tvarka jai pagamino ir sumokėjo už asmens tapatybės kortelės pagaminimą, D. N. J. K. fotografavo, taip pat D. Č., V. M. ir D. N. J. K. gabeno į butą (duomenys neskelbtini), kuriame D. Č. prižiūrėjo nukentėjusiąją, o V. M. ir D. N. gabeno ją iš šio buto iki mikroautobusiuko, D. N. autobusiuko vairuotojui sumokėjo už jos nuvežimą į Ispanijos Karalystę. J. K. buvo perleista nenustatytiems asmenims, kurie ją pasitikę ir įgiję nukentėjusiąją, atėmė iš jos asmens dokumentą, laiką ją nelaisvėje bute ir pasimatymų klube bei vertė J. K. užsiimti prostituciją. Byloje įrodyta, kad D. Č., D. N. ir V. M. susitarė daryti nusikalstamą veiką, suvokė, kad kėsinasi į tą patį objektą ir bendrais veiksmais įgyvendino nusikalstamą sumanymą.

D. Č., V. M. ir D. N. atliktų veiksmų kryptingumas, tikslingumas ir intensyvumas suteikia pagrindo tik vienareikšmiškai išvadai, kad perleidę J. K. nenustatytiems asmenims, jie žinojo ir to siekė, kad nukentėjusioji būtų įtraukta į prostituciją ir bus pelnomasi iš jos prostitucijos. Įkalbėję J. K. važiuoti dirbti į užsienį neva darbui, susijusiam su daržovėmis, skubos tvarka pagaminę kelionei reikalingą asmens dokumentą ir už tai sumokėję, prieš kelionę nufotografavę nukentėjusiąją, ją gabenę iki buto, kuriame ją prižiūrėjo, o sulaukę pagamintos kelionei reikalingos asmens tapatybės kortelės bei ją gabenę iki surasto autobusiuko, į kurį buvo įsodinta, o už jos kelionę sumokėję, D. Č., V. M. ir D. N., taip perleidę nukentėjusiąją nenustatytiems asmenims, negalėjo nežinoti, kad ji bus įtraukta į prostituciją ir iš jos prostitucijos bus pelnomasi. D. Č., V. M. ir D. N. žinojimą ir siekį patvirtina ne tik šie atlikti jų veiksmai, tačiau ir kiti bylos duomenys. Iš bylos matosi, kad jie tarpusavyje intensyviai bendravo, taip pat ir su pačia nukentėjusiąja, be to, iš liudytojų I. N. ir A. V. parodymų matosi, kad D. N. ir V. M. anksčiau yra dirbę Ispanijoje, o D. N. nusikalstamos veikos padarymo metu Ispanijoje turėjo ir ryšių. Taip pat matyti, kad ir V. M. turėjo ryšių su asmeniu, kuris buvo Ispanijoje.

Iš tarnybinio pranešimo dėl ikiteisminio tyrimo Nr. XXX išklotinių analizės laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. balandžio 13 d. matosi, kad 2010 m. gruodžio 12 d. J. K. pradėjo kelionę į Ispaniją, o jos telefonas 21 val. 02 min. paskutinį kartą prisijungė Lietuvos Respublikoje –(duomenys neskelbtini) rajone, kur kontaktavo su D. Č. telefonu. Kelionės dieną J. K. su V. M. kontaktavo 29 kartus. Tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, kad iš J. K. telefono numerio skambučių bei SMS žinučių išklotinių analizės matosi, kad J. K. kontaktų per jos skambučių paėmimo laikotarpį su D. Č. buvo 1387, V. M. – 132, su A. K.– 72 kartai, su D. N. kontaktų nėra. O iš V. M. pokalbių analizės matosi, jog minėtu laikotarpiu V. M. su D. N. kontaktavo 222 kartus, su J. K. – 132 kartus, su A. Č. – 30 kartų, daug kontaktų su A. K.. Be to, V. M. 2010 m. gruodžio 17 d. 18 val. 50 min ir 19 val. 04 min. kontaktavo su asmeniu, kurio telefono Nr. YYYYY, o 2011 m. sausio 19 d. kontaktavo su asmeniu, kurio telefono Nr. GGGGG. Šie numeriai yra ispaniški. Iš Ispanijos Karalystės gautos teisinės pagalbos dokumentų matosi, kad telefono Nr. YYYYY priklauso Bajo nepilnamečių centrui, o telefono Nr. GGGGG yra išankstinio apmokėjimo mobiliuoju telefonu kortelė, išduota T. M., pateikusiam Lietuvos Respublikos piliečio pasą.

Be to, iš nukentėjusiosios ir liudytojų, net ir pačių D. Č. ir V. M. parodymų matosi, kad nusikalstamos veikos padarymo metu J. K. neturėjo pajamų. Tačiau jai niekas nekainavo ruošiantis išvažiuoti dirbti į užsienį, taip pat nekainavo ir kelionė, apie tai, jog reikės grąžinti pinigus, kuriuos sumokėjo, niekas jai nesakė. Be to, nei ji, nei liudytojai negalėjo tiksliai įvardinti, į kokią šalį J. K. ruošiasi važiuoti.

Todėl ir D. Č., V. M., ir D. N. įdėtos pastangos, taip pat ir pinigai, parodo jų nusikalstamą sumanymą. Priešingai nei pirmosios instancijos teismo, apeliacinės instancijos teismo kolegijos D. Č. versija, kad jis norėjo padėti savo sugyventinei, neįtikino. Teisėjų kolegijos nuomone, D. Č. pasinaudojo tuo, jog J. K. juo pasitikėjo ir jį mylėjo. Be to, ir specialistė parodė, kad J. K. linkusi prisirišti, ieško artimų ryšių. Tai parodo ir tai, kad ji tik grįžusi į Lietuvą paskambino ir nuvažiavo būtent pas D. Č.. Taip pat V. M. parodymai apie tai, kad jis tik materialiai padėjo D. Č. draugei J. K. neįtikinami ir atmesti. Jis ne materialiai padėjo J. K., o įdėjo savo pastangas bei pinigus į tai, jog ji būtų perleista nenustatytiems asmenims, žinant ir siekiant, kad ji būtų įtraukta į prostituciją bei iš jos prostitucijos gautų pelną. Net ir sveikas protas neprieštarauja išvadai, kad D. Č., V. M. ir D. N., bendrininkų grupe atlikti veiksmai parodo suinteresuotumą, kad J. K. būtų perleista kitiems asmenims bei žinojo ir siekė, kad ji būtų įtraukta į prostituciją bei pelnomasi iš jos prostitucijos. Nėra abejonių, kad jie suvokė, jog vaiką ruošiamasi panaudoti prostitucijai ir to siekė. Todėl šią nusikalstamą veiką prieš J. K. padarė tiesiogine tyčia.

Teisėjų kolegija dar kartą konstatuoja, jog byloje įrodyta, kad D. Č., V. M. vaiką, t. y. J. K., vykti į užsienio valstybę Ispaniją verbavo. Jie ir D. N. nukentėjusiąją gabeno į išnuomotą butą, po to V. M. ir D. N. gabeno J. K. dar ir iki mikroautobusiuko, važiuojančio į Ispaniją. Byloje nustatyta, kad patys kaltinamieji betarpiškai J. K. nenustatytiems asmenims, kurie Ispanijoje ją vertė dirbti prostitute, neperdavė. Šie asmenys, veikę Ispanijoje nenustatyti. J. K. į Ispaniją vežęs asmuo R. K. baudžiamojon atsakomybėn nepatrauktas, kaltinimai jam nebuvo pareikšti, o kaltinamajame akte buvo netgi pažymėta, kad R. K. dėl šio nusikaltimo nėra kaltas. J. K. nenustatytiems asmenims Ispanijoje buvo perduota per R. K., kuris dėl šios veikos nėra kaltas, todėl pagal jau nurodytas BK 24 str. 3 d. nuostatas J. K. perleidimo nenustatytiems asmenims vykdytojais irgi laikomi tie patys D. Č., V. M. ir D. N.. Kiekvieno iš jų vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme jau buvo išdėstyti ir aptarti. Ne visus kaltinime nurodytus veiksmus jie padarė kartu ir bendrai. Tačiau išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina, kad D. Č., V. M. ir D. N. veikė iš anksto susitarę ir visus kaltinime nurodytus veiksmus apėmė jų tyčia. Todėl visi trys jie buvo nusikaltimo bendrininkai, veikė bendrininkų grupe ir turi atsakyti ne tik savo pačių, bet ir už bendrininkų padarytas veikas (BK 26 str. 1 d.). Nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai šioje byloje taip pat nustatyti ir tai irgi jau buvo aptarta. Išnagrinėti įrodymai, ne tik nukentėjusiosios, liudytojų, o iš dalies ir pačių išteisintųjų parodymai, rašytiniai įrodymai, o ypač duomenys apie nukentėjusiosios ir išteisintųjų, išteisintųjų ir nenustatytų asmenų daugkartinius telefoninius pokalbius tiek J. K. dar esant Ispanijoje, tiek ir vėliau, netgi ikiteisminio tyrimo metu, neabejotinai patvirtina, kad D. Č., V. M. ir D. N. gerai žinojo, kad J. K. Ispanijoje buvo verčiama dirbti prostitute, tuo pačiu patvirtina ir tai, kad atlikdami kaltinime nurodytus veiksmus Lietuvoje, D. Č., V. M. ir D. N. veikė žinodami ir siekdami, kad nukentėjusioji butų įtraukta į prostituciją ir iš jos prostitucijos būtų pelnomasi. Jie veikė tiesiogine tyčia (BK 15 str. 2 d. 2 p.).

Išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina, kad D. Č., V. M. ir D. N. veikose yra visi būtini nusikaltimo, numatyto BK 157 str. 1 d., sudėties ir objektyvieji, ir subjektyvieji požymiai, todėl visi jie pripažįstami kaltais.

Jau buvo paminėta, kad BK 157 str. 1 d. redakcija keitėsi. Nors ir nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios, ir dabar galiojančios redakcijos BK 157 str. 1 d. sankcija ta pati, tačiau šiuo metu galiojančios redakcijos BK 157 str. 1 d. dispozicija, lyginant ją su ankstesne, išplečia alternatyvių įstatymo draudžiamų veikų sąrašą. Todėl teisėjų kolegija šiuo atveju vadovaujasi bendrąja BK 3 str. 1 d. nuostata apie tai, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. D. Č., V. M. ir D. N. pripažįstami kaltais padarę nusikaltimą, numatytą BK 157 str. 1 d. (Lietuvos Respublikos 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272, įsigaliojusio 2005 m. birželio 30 d., redakciją).

Be to, V. M. buvo kaltinamas ir tuo, kad padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 157 str. 1 d., prieš V. J..

V. M. buvo kaltinamas ir tuo, kad jis 2010 m. rudenį, ikiteisminio tyrimo nenustatytą mėnesį ir dieną, (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad V. J. yra vaikas – 17 metų amžiaus ( gim. (duomenys neskelbtini)), siekdamas, kad ji būtų įtraukta į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jo prostitucijos, pasinaudodamas nukentėjusiosios pažeidžiamumu, tai yra jos sunkia materialine padėtimi, įgimtu intelekto defektu – lengvu protiniu atsilikimu, verbavo nukentėjusiąją V. J. vykti dirbti į užsienio valstybę, leisdamas jai suprasti, kad ji turės dirbti prostitute, tačiau nukentėjusioji vykti atsisakė.

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendyje nurodyta, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, jog V. M. V. J. verbavo, siekdamas, jog ji būtų įtraukta į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jos prostitucijos. Todėl teismas V. M. pagal BK 157 str. 1 d. dėl nusikalstamos veikos prieš V. J. išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka ir su šia teismo išvada. Prokurorės nuomone, tokia teismo išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismas nevertino byloje surinktų įrodymų visumos, be to, nepakankamai atsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios turi esminės reikšmės dėl V. M. kaltės. Be to, V. J. buvo verbuojama tuo pačiu metu, kai J. K. buvo verbuojama, užverbuota ir išvežta.

Šioje dalyje prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

Iš kaltinamojo akto matosi, kad V. M. kaltė dėl šio nusikaltimo prieš V. J. buvo grindžiama nukentėjusiosios V. J., liudytojos G. L. parodymais, asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų ir akistatos protokolais, teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. YYYYY. Nukentėjusiosios V. J., liudytojos G. L. parodymai ir asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokolas šiame nuosprendyje jau buvo išdėstyti. Teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. Nr. YYYYY nurodyta, kad iki nusikalstamos veikos padarymo nukentėjusiajai V. J. buvo konstatuojamas įgimtas intelekto defektas – lengvas protinis atsilikimas. Šiuo metu V. J. konstatuojamas įgimtas intelekto defektas – lengvas protinis atsilikimas. Atsižvelgiant į individualias psichologines ypatybes, intelektą bei mąstymą, V. J. galėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų pobūdį ir reikšmę. Atsižvelgiant į individualias psichologines ypatybes, intelektą bei mąstymą, V. J. galėjo aktyviai priešintis įtariamiesiems, išreikšti nesutikimą, galėjo šauktis kieno nors pagalbos. V. J. neturi ryškių atminties sutrikimų, jai nenustatytas padidintas polinkis meluoti ir fantazuoti. Ekspertizės metu nenustatyta, kad V. J. kiti gali įkalbėti tam tikrą informaciją.

V. M. teisme parodė, kad prie V. J. automobiliu sustojęs nebuvo ir su ja apie užsienį nekalbėjo. Nors V. J. teisme parodė, kad V. M. ne tik J. K., bet tą pačią dieną ir jai siūlė darbą užsienyje. O nukentėjusioji J. K. parodė, kad V. J. V. M. siūlė važiuoti dirbti į užsienį, todėl ji ir ikiteisminio tyrimo metu sakė, jog kartu į Ispaniją važiavo ir V. J.. Pati V. J. teisme parodė dar ir tai, kad jai ir jos motinai G. L. einant į namus sustojo automobilis, kuriame buvo V. M. ir D. Č.. Paklausė, ar ji važiuotų dirbti į užsienį, jai paklausus, kuo, V. M. atsakė, kad „kai nuvažiuosi ir sužinosi“. Ji atsakė, kad nevažiuos. Vakare vėl atvažiavo ir paklausė, ar važiuos, ar ne. Ji atsakė, kad nevažiuos. Daugiau jie atvažiavę nebuvo. Ją kalbino V. M.. Iš 2011 m. rugsėjo 13 d. asmens parodymų atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokolo matosi, kad V. J. atpažino V. M. kaip asmenį, kuris jai ir J. K. siūlė vykti dirbti į užsienį. Liudytoja G. L., V. J. motina, teisme parodė, kad automobilyje, kuris sustojo prie jos ir V. J., V. M. nebuvo. Ji taip pat parodė, kad tarp pas V. J. atvažiavusių vaikinų buvo V. M., tačiau jis nieko nedarė, tik pastovėjo prie durų.

Kaip jau minėta, pagal BK 157 str. 1 d. vaiko verbavimas pasireiškia aktyviais kaltininko veiksmais, kuriais siekiama jį perimti savo ar kito asmens kontrolėn, naudojant apgaulę, fizinį smurtą, pasinaudojant vaiko priklausomumu, pažeidžiamumu ir pan. Verbavimas laikomas baigtu, kai vaikas pradeda elgtis pagal verbuotojo nurodymą, t. y. patenka į kaltininko ar kito asmens faktinę kontrolę.

Teisėjų kolegijos nuomone, V. M. V. J. atžvilgiu neatliko aktyvių veiksmų, kuriuos būtų pagrindas vertinti kaip verbavimą. Nors jis tuo pačiu metu, kaip ir J. K., klausė ir V. J., ar ji važiuotų dirbti į užsienį, tačiau, priešingai nei J. K., jis V. J. intensyviai neįkalbinėjo važiuoti dirbti į užsienį. Be to, V. J., taip pat priešingai nei J. K., nepradėjo elgtis pagal V. M. nurodymą, t. y. nepateko į jo ar kito asmens faktinę kontrolę. Teisėjų kolegijos nuomone, V. M. nepadarė nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.) ir jis pagal BK 157 str. 1 d. pagrįstai išteisintas dėl nusikalstamos veikos prieš V. J.. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad V. M. atlikti veiksmai V. J. atžvilgiu tik patvirtina jo nusikalstamą sumanymą, kurį įgyvendino J. K. atžvilgiu. Taigi šioje dalyje prokurorės apeliacinis skundas atmetamas ir Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio dalis, kuria V. M. pagal BK 157 str. 1 d. išteisintas dėl nusikalstamos veikos prieš V. J., paliekama nepakeista. O Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 10 d. nuosprendžio dalis, kuria D. Č. ir D. N. išteisinti pagal BK 157 str. 1 d., ir to paties teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio dalis, kuria V. M. išteisintas pagal BK 157 str. 1 d. dėl nusikalstamos veikos prieš nukentėjusiąją J. K., naikinamos ir šiose dalyse priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Kadangi V. M. pagal BK 157 str. 1 d. dėl nusikalstamos veikos prieš V. J. pagrįstai išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.), pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nukentėjusiosios V. J. civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą (BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Prokurorės apeliacinio skundo dalis dėl šio ieškinio patenkinimo atmetama.

Prokurorė apeliaciniuose skunduose prašo D. Č., D. N. ir V. M. paskirti konkretaus dydžio bausmes, kurios didesnės už sankcijos vidurkį. Šiose dalyse teisėjų kolegija apeliacinius skundus tenkina taip pat iš dalies.

Skiriant D. Č., D. N. ir V. M. bausmes teisėjų kolegija vadovaujasi BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties ir BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Jokių D. Č., D. N. ir V. M. atsakomybių lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Kaltinamajame akte nurodyta D. Č., D. N. ir V. M. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Byloje įrodyta, kad D. Č., D. N. ir V. M. nusikalstamą veiką, numatytą BK 157 str. 1 d., prieš nukentėjusiąją J. K. padarė veikdami bendrininkų grupe. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta tai nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 1 d.). Skiriant D. Č., D. N. ir V. M. bausmes teisėjų kolegija atsižvelgia ir į kitas BK 54 str. išvardintas aplinkybes, taip pat ir į kaltininkų asmenybes. D. Č., D. N. ir V. M. padarė labai sunkų nusikaltimą. Žinodami, kad nukentėjusioji yra vaikas, ją verbavo, gabeno ir perleido vaiką nenustatytiems asmenims, kurie ją vertė užsiimti prostitucija. Nusikaltimas buvo baigtas ir nukentėjusiajai padaryta didelė žala. Šį nusikaltimą jie padarė pasinaudodami J. K. pažeidžiamumu dėl sunkios materialinės padėties bei psichikos ir elgesio sutrikimais. D. Č. ir V. M. buvo labiau aktyvūs šios nusikalstamos veikos bendravykdytojai. Iš baudžiamosios bylos matosi, kad D. Č. anksčiau teistas keletą kartų, tačiau tie teistumai jau yra išnykę. Tačiau Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu vėl buvo nuteistas pagal BK 294 str. 2 d., 165 str. 1 d., 24 str. 4 d., 180 str. 2 d., 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., 302 str. 1 d. ir jam buvo paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 5 metams. Iš bylos duomenų matosi, kad D. Č. keliolika kartų buvo baustas ir už administracinius teisės pažeidimus (4 t., 150-154 b.l.). Šios aplinkybės rodo D. Č. jau susiformavusį polinkį daryti teisės pažeidimus. Vis dėlto iš D. Č. charakteristikos matosi, kad seniūnija nusiskundimų dėl netinkamo jo elgesio ir gyvenimo būdo iš kaimynų ir gyventojų negavo, seniūnijoje nesvarstytas (4 t., 164 b.l.). O iš Priklausomybės ligų centro rašto matosi tai, kad nuo 2007 m. sausio 30 d. D. Č. yra PPLC metadono programos dalyvis, kuris priimtas antrą kartą (4 t., 161 b.l.). Iš baudžiamosios bylos matosi, kad D. N. anksčiau teistas, tačiau jo teistumas irgi jau yra išnykęs. Iš byloje esančių duomenų matosi, kad D. N. administracine tvarka nebaustas (6 t., 103, 107 b.l.), o iš D. N. charakteristikos matosi, kad apylinkės gyventojai ir kaimynai jokių nusiskundimų jo atžvilgiu neturi, Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto policijos komisariate skundų, nei rašytinių, nei žodinių, jo atžvilgiu negauta (6 t., 106 b.l.). Taip pat iš baudžiamosios bylos matosi, kad V. M. keletą kartų anksčiau teistas, tačiau ir jo teistumai yra išnykę. Jis taip pat keletą kartų baustas ir administracine tvarka (5 t., 161-162 b.l.). Tačiau iš tarnybinio pranešimo matosi, kad kaimynai V. M. atžvilgiu nusiskundimų nepareiškė, taip pat ir kompromituojančios medžiagos jo atžvilgiu negauta (5 t., 164 b.l.).

BK 157 str. 1 d. (ir galiojusios, ir dabar galiojančios įstatymo redakcijos) sankcija numato tik griežčiausios rūšies, t. y. terminuoto laisvės atėmimo bausmę nuo trejų iki dvylikos metų. Sankcijos vidurkis yra laisvės atėmimas septyneriems metams ir šešiems mėnesiams. Prokurorės apeliaciniuose skunduose prašoma visiems nuteistiesiems paskirti bausmes, didesnes už sankcijos vidurkį ir netgi artimesnes sankcijos viršutinei ribai. Tačiau apeliaciniai skundai dėl skirtinų bausmių taip pat tenkinami iš dalies.

Nusikalstama veika, nurodyta BK 157 str. 1 d., priskiriama labai sunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 6 d.). Sankcija numato tik griežtas laisvės atėmimo bausmes. Jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas taikyti BK 62 str. arba BK 54 str. 3 d. nuostatas ir skirti nuteistiesiems švelnesnes, negu įstatymo numatyta, bausmes, nenustatyta, todėl šios bausmės skiriamos sankcijos ribose ir laikantis BK bendrosios dalies nuostatų. Aplinkybės, į kurias skiriant bausmes šioje byloje atsižvelgiama (BK 54 str. 2 d.), jau buvo išdėstytos. Jau buvo nurodyta, kad nenustatyta jokių D. Č., V. M. ir D. N. atsakomybę lengvinančių, o nustatyta tik jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Jau buvo aptartos konkrečios bausmės skyrimui reikšmės turinčios padaryto nusikaltimo aplinkybės ir kiekvieno kaltininko vaidmuo to nusikaltimo padaryme. Kolegijos nuomone, D. N., kaip nusikaltimo bendravykdytojo, vaidmuo buvo mažiau ženklus, todėl ir bausmė jam skiriama kiek mažesnė negu jo bendrininkams. Skiriant bausmes teismas taip pat atsižvelgia dar ir į tai, kad po nusikaltimo padarymo praėjo jau daugiau negu penkeri metai laiko. Dėl šios aplinkybės, nors dėl jos ir nėra pagrindo skirti nuteistiesiems švelnesnes bausmes negu numato įstatymas, vis dėlto, kolegijos nuomone, dėl to yra pagrindas skirti bausmes, artimas sankcijos vidurkiui, tačiau už sankcijos vidurkį švelnesnes. Tokių bausmių paskyrimas, teismo nuomone, ne tik atitiks padarymo nusikaltimo aplinkybes bei kaltininkų asmenybes, tačiau ir atitiks bausmės paskirtį, taip pat ir užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 str. 2 d. 5 p.).

Nuteistiesiems D. Č., V. M. ir D. N. paskyrus bausmes pagal BK 157 str. 1 d., taip pat sprendžiamas klausimas ir dėl galutinių subendrintų bausmių paskyrimo (BK 63 str.), taip pat kardomojo kalinimo (suėmimo) įskaitymo į bausmes (BK 66 str.) klausimai. Prokurorės apeliaciniuose skunduose dėl to dėstomi prašymai yra netikslūs.

Nustatyta, kad nuteistajam D. Č. šioje byloje jokia kardomoji priemonė nebuvo taikoma. Jis buvo suimtas tiriant ir nagrinėjant kitą baudžiamąją bylą, kurioje Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu jam paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 5 metams. Šiuo nuosprendžiu D. Č. nuteistas už keletą nusikalstamų veikų, taip pat ir pagal BK 180 str. 2 d., t. y. už sunkų tyčinį nusikaltimą. Todėl, tenkinant prokurorės apeliacinį skundą, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., šiuo nuosprendžiu D. Č. pagal BK 157 str. 1 d. paskirta bausmė ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė subendrinamos dalinio bausmių sudėjimo būdu. Pagal BK 63 str. 9 d. nuostatas, šiuo atveju į galutinės subendrintos bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Iš Panevėžio miesto 2012 m. balandžio 10 d. nuosprendžio matosi, kad bausmės atlikimo pradžią D. Č. buvo nuspręsta pradėti skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos, tačiau į bausmę įskaitytas ir laikinajame sulaikyme bei suėmime išbūtas laikas nuo 2011 m. birželio 20 d. iki 2012 m. balandžio 10 d. Taip pat nustatyta, kad vykdant šį nuosprendį D. Č. 2016 m. kovo 31 d. iš M. pataisos namų paleistas lygtinai, vadovaujantis BVK 157 str. (11 t., 137 b.l.). Todėl į šiuo nuosprendžiu paskirtą galutinę subendrintą bausmę, vadovaujantis BK 63 str. 9 d., įskaitoma pagal ankstesnį nuosprendį iš dalies atlikta laisvės atėmimo bausmė nuo 2011 m. birželio 20 d. iki 2016 m. kovo 31 d.

D. N. skundžiamu Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 10 d. nuosprendžiu dar buvo nuteistas ir pagal BK 259 str. 1 d. Dėl šios nuosprendžio dalies apeliaciniai skundai nebuvo paduoti, todėl ši bylos dalis apeliacine tvarka nebuvo tikrinama. BK 259 str. 1 d. ir BK 157 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms kategorijoms pagal BK 11 str. Todėl D. N. skiriant galutinę subendrintą bausmę šiuo nuosprendžiu pagal BK 157 str. 1 d. paskirta bausmė ir skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 259 str. 1 d. paskirta bausmė subendrinamos bausmių apėmimo būdu (BK 63 str. 5 d. 2 p.). Vadovaujantis BK 66 str., į D. N. paskirtą bausmę įskaitomas jam taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas). Nustatyta, kad D. N. laikinai sulaikytas pagal BPK 140 str. 2011 m. spalio 4 d., kitą dieną buvo suimtas ir suėmime išbuvo iki 2013 m. balandžio 4 d. (2013 m. balandžio 3 d. teismo nutartimi atsisakius toliau tęsti suėmimo terminą, ankstesne nutartimi nustatytas suėmimo terminas pasibaigė ir kaltinamasis buvo paleistas 2013 m. balandžio 4 d. (8 t., 190-191 b.l.).

Kardomasis kalinimas (suėmimas) įskaitomas ir į V. M. paskirtą bausmę. Byloje nustatyta, kad V. M. šioje byloje 2011 m. liepos 7 d. buvo laikinai sulaikytas pagal BPK 140 str., kitą dieną suimtas ir suėmime išbuvo iki 2013 m. balandžio 8 d. (2013 m. balandžio 3 d. teismo nutartimi atsisakius toliau tęsti suėmimo terminą, ankstesne nutartimi nustatytas suėmimo terminas pasibaigė ir kaltinamasis buvo paleistas 2013 m. balandžio 8 d. (8 t., 190-191 b.l.). 2014 m. balandžio 4 d. teismo nutartimi V. M. pakeitus kardomąją priemonę namų areštą vėl į suėmimą, V. M. vėl buvo sulaikytas ir suimtas 2015 m. sausio 19 d. (išskirtos bylos 1 t., 19, 23-24 b.l.) ir paleistas iš suėmimo skundžiamu nuosprendžiu 2015 m. rugsėjo 11 d.

Šiame nuosprendyje jau buvo nurodyta ir apie tai, kad V. M. ir D. N. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. buvo nuteisti pagal BK 233 str. 3 d. dėl poveikio nukentėjusiajai J. K.. Ši byla jau buvo išnagrinėta apeliacine, taip pat ir kasacine tvarka ir nurodytas nuosprendis su pakeitimais jau yra įsiteisėjęs. Toje byloje V. M. ir D. N. taip pat buvo taikomas kardomasis kalinimas (suėmimas). Tačiau nei bendrinti V. M. ir D. N. nurodytu ankstesniu nuosprendžiu ir šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes, nei įskaityti jiems suėmime išbūtą laiką toje ankstesnėje byloje šiuo metu nėra teisinio pagrindo. Kitoje byloje išbūtas suėmime laikas galėtų būti įskaitytas tik į galutinę subendrintą bausmę, paskirtą pagal BK 63 str. 9 d. taisykles. Tačiau bendrinti pagal BK 157 str. 1 d. paskirtas bausmes su bausmėmis, kurios V. M. ir D. N. paskirtos Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžiu, prokurorė paduotuose apeliaciniuose skunduose neprašo. Toks bausmių subendrinimas reikštų nuteistųjų padėties pabloginimą ir tai daryti, nesant dėl to paduoto prokuroro apeliacinio skundo, apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės vadovaujantis BPK 320 str. 4 d. nuostatomis. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistiesiems V. M. ir D. N. šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir ankstesniu 2013 m. kovo 28 d. paskirtos bausmės ateityje galės būti subendrintos BPK 347 str. nustatyta tvarka. Tuo pačiu į galutinę subendrintą bausmę bus įskaityta ir bausmės dalis, jau atlikta pagal ankstesnį nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 10 d. nuosprendžio dalį, kuria D. Č. ir D. N. išteisinti pagal BK 157 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio dalį, kuria V. M. išteisintas pagal BK 157 str. 1 d. dėl nusikalstamos veikos prieš nukentėjusiąją J. K., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, panaikinti ir šiose dalyse priimti naują nuosprendį.

D. Č. pripažinti kaltu pagal BK 157 str. 1 d. (Lietuvos Respublikos 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272, įsigaliojusio 2005 m. birželio 30 d., redakciją) ir paskirti jam bausmę laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 str., 1 d., 4 d., 9 d., šią bausmę ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę subendrinti bausmių dalinio sudėjimo būdu, ir galutinę subendrintą bausmę nuteistajam D. Č. paskirti laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, nustatant šią bausmę atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., į nuteistajam D. Č. paskirtą galutinę subendrintą bausmę įskaityti laisvės atėmimo bausmę, iš dalies atliktą nuo 2011 m. birželio 20 d. iki 2016 m. kovo 31 d. pagal ankstesnį Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. nuosprendį.

Galutinės subendrintos bausmės pradžią pradėti skaičiuoti nuo nuteistojo D. Č. sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

D. N. pripažinti kaltu pagal BK 157 str. 1 d. (Lietuvos Respublikos 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272, įsigaliojusio 2005 m. birželio 30 d., redakciją) ir paskirti jam bausmę laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., šią bausmę ir Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 10 d. nuosprendžiu pagal BK 259 str. 1 d. paskirtą bausmę subendrinti bausmių apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę nuteistajam D. N. paskirti laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams, nustatant šią bausmę atlikti pataisos namuose.

Į nuteistajam D. N. paskirtą galutinę subendrintą bausmę įskaityti kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2011 m. spalio 4 d. iki 2013 m. balandžio 4 d.

Galutinės subendrintos bausmės pradžią pradėti skaičiuoti nuo nuteistojo D. N. sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

V. M. pripažinti kaltu pagal BK 157 str. 1 d. (Lietuvos Respublikos 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272, įsigaliojusio 2005 m. birželio 30 d., redakciją) (dėl nusikalstamos veikos prieš nukentėjusiąją J. K.) ir paskirti jam bausmę laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams, nustatant šią bausmę atlikti pataisos namuose.

Į nuteistajam V. M. paskirtą bausmę įskaityti kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2011 m. liepos 7 d. iki 2013 m. balandžio 8 d. ir nuo 2015 m. sausio 19 d. iki 2015 m. rugsėjo 11 d.

Bausmės pradžią pradėti skaičiuoti nuo nuteistojo V. M. sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

Kitos Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 10 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio dalies nekeisti.