Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės mažosios bendrijos „Signumus“ ieškinį atsakovui B. P. dėl baudos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai. Gautas prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, kadangi jis savo įmonėje MB „Signumus“ dirba vienas ir neturi galimybė atvykti į teismo posėdį. Esant šioms aplinkybėms, byla išnagrinėtina ieškovo atstovui nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 246 straipsnio 2 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad 2014 m. balandžio 19 d. ieškovas MB „Signumus“ (vykdytojas) ir atsakovas S. P. (užsakovas) sudarė Paslaugų teikimo sutartį Nr. 124 (toliau – Sutartis), pagal kurią vykdytojas įsipareigojo teikti konsultacijas mokesčių susigrąžinimo klausimais ir parengti dokumentus, reikalingus mokesčių permokoms atgauti ir atostoginius pinigus susigrąžinti iš Danijos mokesčių inspekcijos „SKAT“ pagal Danijos galiojančius įstatymus (Sutarties 1.1 punktas). Pagal sutartį atsakovas įsipareigojo sumokėti už paslaugas šios Sutarties 2.1. punkte numatytą užmokestį laikydamasis Sutarties 2.2, 2.3., 2.4., 2.5. punktuose numatytos tvarkos.

Ieškovas nurodo, kad atsakovas gavęs informaciją iš Danijos institucijų apie grąžinamą sumą per 5 dienas įsipareigojo atsiųsti šios informacijos kopiją į ieškovo elektroninį paštą. Neatsiuntus šio dokumento, atsakovas įsipareigojo sumokėti papildomą 10 proc. nuo jam grąžinamos sumos už ieškovo patirtas išlaidas išieškant šio dokumento (Sutarties 2.2.3. p.). Ieškovas taip pat nurodo, kad atsakovui suteikė sutartyje numatytas paslaugas, tačiau atsakovas nevykdė savo įsipareigojimo, numatyto sutarties 2.2.3. punkte, todėl 2015-09-22 el. paštu pateikė apmokėti atsakovui sąskaitą - faktūrą Nr.20150922-01, už 849,99 Eur (bauda už sutarties nevykdymą). Atsakovas šios sąskaitos neapmokėjo, todėl prašo šią sumą priteisti iš atsakovo.

Sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.156 str.). Šalių pasiektas susitarimas įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka tampa teisiškai įpareigojančiu aktu; jame nustatomos teisės ir pareigos. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 str.), viešajai tvarkai (CK 1.81 str.) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK6.157 str.).

CK 6.716 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti.

Iš atsakovo teismui pateiktų dokumentų – sąskaitos už konsultacinę pagalbą Nr. 20150701-01, mokėjimo pavedimo Danske Bank, šalių susirašinėjimo elektroniniu paštu – matyti, kad ieškovas už atsakovui suteiktas paslaugas pagal Sutartį išrašė sąskaitą 907,91 Eur sumai. Šią sumą atsakovas 2015-07-24 mokėjimo pavedimu sumokėjo ieškovui. Taigi už suteiktas paslaugas pagal sutartį atsakovas yra visiškai atsiskaitęs.

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas, ar pagal šalių sudarytą Sutarties 2.2.3 punktą, atsakovui kyla pareiga mokėti papildomai 10 procentų nuo atsakovui grąžintos sumos, t.y. 849,99 Eur baudos, taip kaip šią sumą ieškovas įvardina ieškinyje.

Remiantis CPK 12 straipsniu civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (LR CPK 177 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). CPK 185 str. nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas nuostata, jog visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK3 str. 7 d.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009).

Nagrinėjamu atveju, ieškovas prašydamas priteisti iš atsakovo 849,99 Eur baudą pateikia teismui sąskaitą už konsultacinę pagalbą Nr. 20150922-01 bei 2011, 2012, 2013, 2014 metų pajamų deklaracijas. Pažymėtina, kad šie pateikti dokumentai neįrodo, kad atsakovas nevykdė savo įsipareigojimo, numatyto Sutarties 2.2.3 punkte. Pateiktos pajamų deklaracijos gali patvirtinti, kad ieškovas suteikė atsakovui paslaugas už kurias buvo išrašyta sąskaita ir kurią atsakovas jau apmokėjo, tačiau ieškovo reikalavimo priteisti baudą šie dokumentai nepagrindžia. Kaip minėta aukščiau, Sutarties 2.2.3 punkte numatyta, kad atsakovas gavęs informaciją iš Danijos institucijų apie grąžinamą sumą per 5 dienas įsipareigojo atsiųsti šios informacijos kopiją į ieškovo elektroninį paštą. Neatsiuntus šio dokumento, atsakovas įsipareigojo sumokėti papildomą 10 proc. nuo jam grąžinamos sumos už ieškovo patirtas išlaidas išieškant šio dokumento. Byloje nėra duomenų, o ieškovė irgi jų nepateikė, kokius dokumentus, informaciją atsakovas turėjo ar galėjo gauti iš Danijos institucijų apie grąžinimą sumą, be to, ieškovas ir neįrodinėjo, kad apie informacijos ar dokumentų trūkumus ar jų nepateikimą informavo atsakovą. Iš atsakovo teismui pateikto šalių elektroninio susirašinėjimo matyti, kad atsakovas 2014 m. rugpjūčio 13 d. ieškovui elektroniniu paštu, kuris ir nurodytas Sutarties 2.2.3 punkte, nusiuntė dokumentus gautus iš Danijos mokesčių inspekcijos „SKAT“, ieškovas elektroniniu laišku patvirtino, kad siųstus dokumentus gavo, be to, 2014 m. rugsėjo 12 d. siųstame atsakyme atsakovui nurodo, „kad jis neturėjo visos informacijos, bet ją gavo dabar, ir kai jau gavo, gali jiems siųsti, kad patvirtintų“. Taigi ieškovas šiame susirašinėjime patvirtino, kad reikiamus dokumentus gavo ir jų pakanka siuntimui Danijos mokesčių inspekcijai, kad mokesčiai būtų sugrąžinti. Ieškovas nepateikė teismui įrodymų, kad šių dokumentų neužteko, ar atsakovas būtų gavęs papildomą informaciją iš Danijos mokesčių inspekcijos. Nors atsakovas ieškinyje nurodo, kad atsakovas pažeidė Sutarties 2.2.3 punktą, neinformuodamas jo apie Danijos institucijų apie grąžinamą sumą, todėl jis negalėjo gauti iš atsakovo jam priklausančio užmokesčio, tačiau iš teismui pateiktų šalių elektroninio susirašinėjimo galima daryti priešingą išvadą. Ieškovas, 2015 m. liepos 2 d. rašytame elektroniniame laiške nurodo, kad „suprasdamas, jog esi ne itin geroje finansinėje padėtyje, rašau tau sąskaitą, skaičiuotą tik nuo pervestos sumos, o ne nuo Skat grąžintos sumos“. Šiame laiške ieškovas taip pat nurodo, kad viso mokėtina suma už jo suteiktas paslaugas yra 907,91 Eur. Taigi ieškovas šiame laiške taip pat patvirtina, kad dėl atsakovo sunkios finansinės padėties, sąskaitą už suteiktas paslaugas skaičiuoja tik nuo pervestos sumos, papildomų dokumentų jokių pateikti neprašo ir prašo apmokėti sąskaitą 907,91 Eur. Kaip minėta aukščiau, šią sumą atsakovas už suteiktas paslaugas pagal sutartį ieškovui sumokėjo. Teismas dar kartą pažymi, kad vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia, todėl ieškovas teigdamas, kad atsakovas pažeidė tarp šalių sudarytos Sutarties 2.2.3 punktą ir privalo mokėti baudą, šias aplinkybes ir turėjo įrodyti.

Teismui nėra žinoma, kokią informaciją ar dokumentus Danijos institucijos turi pateikti atsakovui ar pačiam ieškovui, ieškovas šių dokumentų irgi nenurodo, taip pat ir sutartyje šis dokumentas ar konkreti jo forma nėra įvardijama. Kad sutartis būtų tinkamai vykdoma, jos sąlygos turi būti aiškios ir nedviprasmiškos, o šiuo atveju Sutarties 2.2.3 punkto sąlygos nėra aiškios, tikslios ir suprantamos. Pažymėtina, kad antroji šios sutarties punkto sakinio konstrukcija („neatsiuntus šio dokumento, atsakovas įsipareigojo sumokėti papildomą 10 proc. nuo jam grąžinamos sumos už ieškovo patirtas išlaidas išieškant šio dokumento“) suponuoja išvadą, kad bauda gali būti skiriama tik tada, kai vykdytojas patiria išlaidas išieškant šio dokumento. Tačiau ieškovas šių aplinkybių nenurodė ir jų neįrodinėjo, be to, kaip minėta, nėra aiški sutarties punkto nuostata kokio „šio dokumento“. Tokios sutarties sąlygos yra neproporcingos šalių teisėms ir pareigoms, sudaro prielaidas paslaugų teikėjui piktnaudžiauti reikalavimo teise, elgtis neatsakingai ir neprofesionaliai (CK 1.2 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas ieškinyje taip pat nurodo, kad jis gindamas savo pažeistas teises ir teisėtus interesus pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo kreipėsi į Plungės rajono apylinkės teismą ir buvo priimtas teismo įsakymas, tačiau atsakovas su pateiktu pareiškimu nesutiko ir pateikė prieštaravimus. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad Plungės rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. eL2-2759-514/2016 priėmė teismo įsakymą, kuriuo buvo nuspręsta iš skolininko B. P. išieškoti 1789,50 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2016-12-06 iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 13 Eur bylinėjimosi išlaidų kreditoriui MB „Signumus“. 2017 m. sausio 4 d. teismo nutartimi buvo nuspręsta panaikinti 2016-12-07 teismo įsakymą dėl 1789,50 Eur skolos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš skolininko B. P., kadangi teismui buvo pateiktas ieškinys. Pažymėtina, kad ieškinys buvo pateiktas civilinėje byloje Nr. e2-183-225/2017 1789,50 Eur sumai už konsultacijas mokesčių grąžinimo klausimais, tačiau ieškovui nepašalinus trūkumų, jis buvo laikomas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šioje civilinėje byloje pateiktas ieškinys yra 849,99 Eur sumai, ieškovo pateiktoje sąskaitoje faktūroje nurodyta, kad ši suma yra nuobauda pritaikyta pagal sutartyje nurodytą 2.2.3 punktą, todėl visiškai neaišku, kodėl šioje civilinėje byloje jau yra keičiamas ieškinio reikalavimas bei suma ir kokiais įrodymais šis reikalavimas yra grindžiamas. Ieškovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, nei pateiktame ieškinyje, nei prašyme dėl nedalyvavimo teismo posėdyje jokie paaiškinimai dėl šių nesutapimų nepateikti. Be to, teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad ieškovas jam dar ankščiau, t.y. 2015-07-16 pateikė PVM sąskaitą faktūrą už paslaugas 2697 Eur sumai, kurios paskui po tarpusavio pokalbio ir diskusijų nebeprašė ieškovas apmokėti. Visi šie veiksmai rodo ieškovo nesąžiningumą, be to, kaip nurodyta aukščiau, ieškovas teismui nepateikė nei vieno įrodymo pagrindžiančio savo reikalavimą dėl prašomos sumos priteisimo.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad pagal byloje esančius įrodymus nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas pažeidė tarp šalių sudarytos Sutarties 2.2.3 punktą ir kada jam gali būti taikoma bauda už sutarties nevykdymą, todėl ieškovo ieškinys dėl baudos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškinys atmestinas, ieškovui jo bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263-265, 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovo mažosios bendrijos „Signumus“ ieškinį atsakovui B. P. dėl baudos priteisimo atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Plungės rajono apylinkės teismą.