- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-13
- Bylos Nr.
- A-525-64-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Artūras Drigotas, Stasys Gagys, Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- S. R.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus
- Kategorijos
- 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Drigoto, Stasio Gagio ir Ričardo Piličiausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. prašymą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinei dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas S. R. prašymu (b. l. 2–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinę (toliau – ir Vilniaus rinktinė) išmokėti darbo užmokestį ir delspinigius už šią sumą, apskaičiuotus Vyriausybės nustatyta tvarka už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį, tai yra, nuo 2002 m. vasario 8 d. iki 2006 m. kovo 16 d., bei įpareigoti atsakovą įskaityti į vidaus tarnybos stažą nušalinimo nuo pareigų laikotarpį, tai yra, nuo 2002 m. vasario 8 d. iki 2006 m. kovo 16 d.
Pareiškėjas nurodė, kad 2001 m. gruodžio 6 d. Šalčininkų rajono apylinkės prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 05-1-485-01, kurioje jis buvo įtariamas dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse (toliau – ir BK) (BK 312 str. 3 d., o nuo 2003 m. gegužės 1 d. – BK 199 str. 1 d.). 2002 m. sausio 7 d. pareiškėjui pareikštas kaltinimas, kurio pagrindu 2002 m. sausio 11 d. priimtas Šalčininkų rajono apylinkės prokuratūros (toliau – ir Šalčininkų prokuratūra) prokuroro nutarimas (toliau – ir Nutarimas) nušalinti pareiškėją nuo pareigų iki kaip kaltinamojo, atidavimo teismui klausimo išsprendimo. 2002 m. sausio 11 d. minėtas Nutarimas sankcionuotas Šalčininkų prokuratūros vyriausiosios prokurorės. Atsižvelgiant į tai, kad Nutarime nebuvo nurodytas nušalinimo laikotarpis, o Šalčininkų prokuratūros prokuroras nepriėmė galutinio sprendimo ikiteisminio tyrimo byloje, pareiškėjas 2005 m. lapkričio 16 d. kreipėsi su skundu į Šalčininkų rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėją, tačiau skundas nepatenkintas, nurodant, kad pareiškėjas turi kreiptis į Vilniaus apygardos prokuratūrą. 2006 m. vasario 15 d. kreipusis su skundu į Vilniaus apygardos prokuratūrą, 2006 m. kovo 16 d. Šalčininkų prokuratūra laikinąjį nušalinimą nuo pareigų panaikino. Pareiškėjas 2006 m. kovo 23 d. kreipėsi į Vilniaus rinktinės vadą su prašymu grąžinti pareiškėją į pareigas, išmokėti darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį bei delspinigius už šią sumą. 2006 m. kovo 23 d. Vilniaus rinktinės vadas pasirašė įsakymą Nr. TE-107, kuriuo nuo 2006 m. kovo 24 d. grąžino pareiškėją į pareigas. 2006 m. balandžio 6 d. raštu Nr. (21/20)-12-1149, Vilniaus rinktinė informavo pareiškėją, kad darbo užmokesčio už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį išmokėti negali motyvuodama tuo, jog pareiškėjas galimai patyrė žalą ne dėl Vilniaus rinktinės galimai neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas nurodė, kad 2006 m. gegužės mėnesį su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, tačiau teismas priėmė sprendimą, kuriuo atmetė pareiškėjo skundą motyvuodamas tuo, kad reikalavimai Vilniaus rinktinei dėl darbo užmokesčio ir delspinigių bei reikalavimai teismui pareikšti dar nesibaigus ikiteisminiam baudžiamosios bylos tyrimui. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2007 m. kovo mėnesį gavo Šalčininkų apylinkės prokuratūros 2006 m. gruodžio 29 d. raštą Nr. 01-4750, kuriuo pranešta, kad baudžiamojoje byloje Nr. 05-1-485-01 pareiškėjo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 212 str. 2 p.). 2007 m. gegužės 22 d. pareiškėjui pakartotinai kreipusis į Vilniaus rinktinės vadą dėl darbo užmokesčio ir delspinigių išmokėjimo, Vilniaus rinktinė 2007 m. birželio 14 d. raštu informavo, kad pareiškėjo prašymo patenkinti negali, kadangi pareiškėjas galimai patyrė žalą ne dėl Vilniaus rinktinės galimų neteisėtų veiksmų, taip pat atsisakė nušalinimo nuo pareigų laikotarpį įskaityti į vidaus tarnybos stažą. Pareiškėjas pažymi, kad toks atsakovo atsisakymas yra neteisėtas, remiantis jo nušalinimo nuo pareigų metu galiojusių teisės aktų (Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr.304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 87 punktą) ir šiuo metu galiojančių teisės aktų (Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 28 str. 5 – 6 d., Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 34 str. 4 d.) nuostatomis. Pareiškėjas teigė, kad nušalinimas nuo pareigų laikytinas neteisėtu, nes Nutarimas panaikintas ne Šalčininkų prokuratūros iniciatyva, o pareiškėjui kreipusis į Vilniaus apygardos prokuratūrą. Pabrėžė, kad jo kaltumas įstatymo nustatyta tvarka nėra įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į prašymą (b. l. 10 – 11) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad visi ikiteisminio tyrimo organų priimti sprendimai Vilniaus rinktinės vadui buvo privalomi vykdyti. Pabrėžė, jog Vilniaus rinktinės vadas 2002 m. vasario 8 d. išleido įsakymą Nr. 48 TE, kadangi prokuroro Nutarimas buvo privalomas. Pažymėjo, kad pareiškėjas nušalintas tarnybinio patikrinimo laikotarpiu ne darbdavio valia, o tardymo organų iniciatyva. Atsakovas nurodė, jog šiuo metu galiojančiame Vidaus tarnybos statute nušalinimui BPK nustatyta tvarka taikytini tik Statuto 28 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimai. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A2–847/2006), teigė, kad Statuto 28 straipsnio 5 dalis, nustatanti darbo užmokesčio už nušalinimo laiką užmokėjimą, taikytina tik tais atvejais, kai nušalinama vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, iniciatyva. Padarė išvadą, kad šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo nušalintas ne darbdavio iniciatyva, jam negali būti taikomi Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 87 punktas ir Statuto 28 straipsnio 5 dalis ir darbo užmokestis už prašomą nušalinimo laikotarpį išmokėtas būti negali.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 18 d. sprendimu (b. l. 47 – 50) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, atsižvelgdamas į Statuto 28 straipsnio 3 ir 4 dalis bei į tai, kad pareiškėjas nušalintas tardymo organų iniciatyva BPK 173 straipsnio pagrindu, nurodė, kad nušalinimui BPK tvarka taikytini tik Statuto 28 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimai. Padarė išvadą, kad Statuto 28 straipsnio 5 dalis taikytina tik tais atvejais, kai nušalinama vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas iniciatyva, kai nušalinama tarnybinio patikrinimo laikui. Pažymėjo, kad pareiškėjo atžvilgiu negalėjo būti taikomos ir Tarnybos vidaus reikalų sistemoje statuto 87 punkto nuostatos. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 5 dalimi, konstatavo, kad nušalindamas pareiškėją nuo pareigų atsakovas tik vykdė įstatyme numatytus įpareigojimus. Pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju atsakovo atsakomybė atsirastų tik tuo atveju, jeigu jis, žinodamas apie nušalinimo laiko pasibaigimą, negrąžintų pareiškėjo į tarnybą, tačiau pabrėžė, kad, remiantis bylos aplinkybėmis, atsakovas laiku sugrąžino pareiškėją į pareigas. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 7 d. nutartimi (byla Nr. A2 – 847/2006), dar kartą konstatavo, kad nušalinimui nuo pareigų BPK nustatyta tvarka taikytini tik Statuto 28 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimai ir negali būti taikomi nei Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 87 punktas, nei Statuto 28 straipsnio 5 dalis.
III.
Pareiškėjas S. R. apeliaciniu skundu (b. l. 54–56) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 18 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nepagrįstas teismo argumentas, kad pareiškėjo atžvilgiu netaikytini Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 87 punktas ir Statuto 28 straipsnio 5 dalis. Nurodo, kad nušalinimo nuo pareigų metu tarnybos santykius reglamentavo Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statutas, kuriame nebuvo specialios normos dėl pareigūno nušalinimo nuo pareigų, kai jam pareikštas kaltinimas baudžiamojoje byloje. Remdamasis minėto statuto 87 straipsnio 2 dalimi ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 9 d. sprendimu, daro išvadą, kad pareiga išmokėti vidutinį darbo užmokestį siejama su nepagrįstu nušalinimu nuo pareigų. Teigia, kad tokia pati išvada seka tiek iš Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 87 punkto, tiek ir iš Statuto 28 straipsnio.
2. Nepagrįsta teismo išvada, kad pareiškėjas savo pažeistas teises gali ginti remdamasis Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 5 dalimi.
3. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 10 punktu ir tuo, kad atsakovas teismo posėdžio metu pripažino, jog pareiškėjo atžvilgiu tarnybinis patikrinimas atliktas nebuvo, daro išvadą, kad atsakovas privalėjo, siekdamas atsisakyti išmokėti pareiškėjui priklausantį darbo užmokestį, jo atžvilgiu atlikti tarnybinį patikrinimą tam, kad nustatytų, ar pareiškėjo veiksmuose yra kaltė. Nurodo, kad jam ne tik išlieka teisinė galimybė gauti priklausantį darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį, bet ir, remiantis Statuto 28 straipsnio 6 dalimi, reikalauti, kad būtų įskaitytas į vidaus tarnybos stažą nušalinimo nuo pareigų laikotarpis.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 63–64) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime atsakovas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Kartu pažymėjo, kad nesutinka su atsakovo argumentu, jog, atsižvelgiant į Tvarkos 10 punktą, atsakovas privalėjo jo atžvilgiu atlikti tarnybinį patikrinimą. Atsakovas, remdamasis Statuto 6 straipsniu, 26 straipsnio 7 ir 10 dalimis, Tvarkos 1, 4.2 ir 10 punktais, pabrėžia, jog tarnybinis patikrinimas gali būti atliekamas ir tarnybinė nuobauda skiriama tik už tarnybinį nusižengimą, o ne už nusikalstamą veiką.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 11 d. nutartimi (b. l. 72 – 73) atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir nutarė išreikalauti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šalčininkų rajono skyriaus duomenis apie pareiškėjo nuo 2002 m. vasario 8 d. iki 2006 m. kovo 16 d. turėtus darbo santykius bei su darbo santykiais susijusias gautas pajamas.
2008 m. liepos 28 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šalčininkų skyriaus raštas Nr. (6.17)R1-3356 (b. l. 75 – 77), kuriame pateikta informacija apie pareiškėjo valstybinio socialinio draudimo laikotarpius.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Šioje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo atsisakymo pareiškėjui išmokėti darbo užmokestį už laikotarpį, kurį jis buvo galimai nepagrįstai nušalintas nuo pareigų, taip pat delspinigius už šią sumą, apskaičiuotus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, bei šį laikotarpį įskaityti į S. R. vidaus tarnybos stažą. Atsakovas atsisakymą patenkinti minėtą pareiškėjo prašymą motyvuoja aplinkybe, jog pastarasis nuo pareigų buvo nušalintas ne atsakovo iniciatyva, bet ikiteisminį tyrimą pareiškėjui iškeltoje baudžiamojoje byloje atlikusio prokuroro nutarimu.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjo atžvilgiu 2001 m. gruodžio 6 d. buvo iškelta baudžiamoji bylą. Šios bylos ikiteisminio tyrimo metu Šalčininkų rajono apylinkės prokuratūros prokuroras, vadovaudamasis tuo metu galiojusio Baudžiamojo proceso kodekso 173 straipsniu, 2002 m. sausio 11 d. nutarimu nušalino pareiškėją nuo pareigų ir išsiuntė šį nutarimą vykdyti atsakovui (b. l. 17–18). Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės vadas, vykdydamas minėtą Šalčininkų rajono apylinkės prokuratūros nutarimą, 2002 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 48TE „Dėl tarnybos eigos“ nušalino pareiškėja nuo pareigų iki jo, kaip kaltinamojo, atidavimo teismui klausimo išsprendimo (b. l. 16). Šalčininkų rajono apylinkės prokuratūra 2006 m. kovo 16 d. nutarimu panaikino procesinę prievartos priemonę – nušalinimą nuo pareigų (b. l. 15). Atsakovui gavus šią informaciją, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės vado 2006 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. TE-107 S. R. buvo grąžintas į tarnybą (b. l. 14).
Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, jog S. R. laikinai nuo pareigų buvo nušalintas ne atsakovo iniciatyva, bet vykdant ikiteisminį tyrimą atlikusio prokuroro nutarimą, todėl siekiant išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, būtina išsiaiškinti ar atsakovas privalo išmokėti vidutinį tarnybinį atlyginimą ir priklausančius delspinigius, kai vidaus tarnybos pareigūnas nuo pareigų nušalinamas baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka ir pagrindais.
V.
Pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų metu, 2002 m. vasario 8 d., tarnybos vidaus reikalų sistemos institucijose santykius be kita ko reglamentavo Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 (toliau – ir Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statutas). Šio Statuto 87 punkto pirma pastraipa nustatė, kad tarnybinio patikrinimo metu pareigūnai gali būti nušalinti nuo pareigų, sustabdant jiems darbo užmokesčio mokėjimą. Šio punkto antroje pastraipoje nurodoma, kad pareigūnams, nepagrįstai nušalintiems nuo pareigų, už laiką, kurį jie buvo nušalinti, išmokamas vidutinis darbo užmokestis.
Šių nuostatų lingvistinė analizė, leidžia pagrįstai teigti, kad ji numatė galimybę nušalinti pareigūną ir tokio nušalinimo teisines pasekmes tik tarnybinio patikrinimo metu, t. y. darbdavio iniciatyva, tuo tarpu nušalinimas ikiteisminio tyrimo (kvotos, tardymo) įstaigų pareigūnų, prokuroro, teismo ar kitų valstybės institucijų nurodymu šiame teisės akte nebuvo aptartas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, būtent tai sąlygoja, kad, skirtingai nei teigia apeliantas, Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 87 punkto antra pastraipa turi būti aiškinama šio Statuto reguliuojamų teisinių santykių kontekste ir neatsiejamai nuo 87 punkto pirmos pastraipos. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad minėto Statuto 87 punkte įtvirtintos nuostatos taikomos tik tais atvejais, kai pareigūnas nuo tarnybos nušalinamas atliekant jo veiklos tarnybinį patikrinimą, t. y. darbdavio iniciatyva, ir netaikytinos pareigūną nušalinus Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka.
Iš esmės analogiškas teisinis reglamentavimas buvo įtvirtintas ir Drausminių nuobaudų skyrimo vidaus reikalų sistemos statutiniams pareigūnams bei tarnybinių patikrinimų atlikimo tvarkoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 263. Šios Tvarkos 20 punkte be kita ko buvo nustatyta, kad, jeigu tarnybinio patikrinimo metu tikrinamas pareigūnas buvo nušalintas nuo pareigų, kartu išsprendžiamas klausimas dėl jo grąžinimo į pareigas, o nenustačius jo veikoje tarnybinio nusižengimo sudėties – apmokėjimo už nepagrįstą nušalinimą klausimas. Tačiau šiame poįstatyminiame teisės akte nebuvo jokių nuostatų, reglamentuojančių tarnybos teisinius santykius pareigūną nušalinus Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka.
Tarnybos apmokėjimo, kai pareigūnas nušalinamas Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, klausimas nebuvo aptartas nei Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatyme, nei kituose pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų metu galiojusiuose tarnybos vidaus reikalų sistemos institucijose teisinius santykius reglamentavusiuose teisės aktuose. Šiuo atžvilgiu atkreiptinas dėmesys į minėtą Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymą (2000 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. VIII-1996 redakcija), kurio 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnas – Lietuvos Respublikos pilietis, priimtas statutiniu valstybės tarnautoju į Tarnybą ir turintis viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldiems asmenims. S. R. nušalinimo nuo pareigų metu galiojusio Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2001 m. balandžio 12 d. įstatymo Nr. IX-247 redakcija) 4 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta, kad šio įstatymo straipsniai statutiniams valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja atskiri įstatymai ar statutai.
Minėto Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 4 dalis be kita ko nustatė, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrą vykdančiai įstaigai priėjus prie išvados, kad valstybės tarnautojui skirti tarnybinę nuobaudą nėra pagrindo, jis asmens, priėmusio sprendimą dėl nušalinimo, sprendimu grąžinamas į eitas pareigas ir ne vėliau kaip per 15 darbo dienų jam išmokamas gautos minimalios mėnesinės algos ir darbo užmokesčio skirtumas, kurio jis negavo dėl nušalinimo nuo pareigų, taip pat delspinigiai už šį skirtumą, apskaičiuoti Vyriausybės nustatyta tvarka. Tačiau ir iš šios nuostatos yra aiškiai matyti, jog ji yra taikytina tik tais atvejais, kai valstybės tarnautojas yra nušalinamas darbdavio iniciatyva tarnybinio patikrinimo metu.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį, kuris, vadovaujantis to paties įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, statutiniams valstybės tarnautojams yra taikomas be išlygų. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog darbo įstatymai bei kiti teisės aktai, reglamentuojantys darbo santykius ir socialines garantijas, viešojo administravimo valstybės tarnautojams galioja tiek, kiek jų tarnybos santykių ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas, kiti jų statusą reglamentuojantys įstatymai (statutai). Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo nušalinimo metu tarnybos (darbo) apmokėjimo teisinius santykius, pareigūną nušalinus Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, reglamentavo Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo (2001 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. IX-373 redakcija) (toliau – ir Darbo sutarties įstatymas) 25 straipsnio 2 dalis, nustačiusi, kad nušalinti darbuotoją nuo darbo (pareigų) ir sustabdyti jam darbo užmokesčio mokėjimą galima ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Taigi, pagrindas pareiškėjui nemokėti darbo užmokesčio nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu buvo įtvirtintas būtent šioje įstatyminėje nuostatoje.
Darbo sutarties įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog darbuotojas, nesutikdamas su atleidimu iš darbo, nušalinimu nuo darbo ar perkėlimu į kitą darbą, per vieną mėnesį nuo dokumento, patvirtinančio atleidimą, nušalinimą ar perkėlimą, gavimo turi teisę kreiptis į teismą. Jeigu darbuotojas atleistas iš darbo, perkeltas į kitą darbą arba nušalintas nuo darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, tai teismas grąžina jį į pirmesnįjį darbą. Teismas, grąžindamas neteisėtai atleistą, perkeltą ar nušalintą darbuotoją į pirmesnįjį darbą, išieško atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką arba atlyginimo skirtumą, kai darbuotojas dirbo mažiau apmokamą darbą (Darbo sutarties įstatymo 42 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju pareigūnas nuo pareigų nušalintas prokuroro nutarimu atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, todėl būtina išsiaiškinti, ar Darbo sutarties įstatymo 42 straipsnio nuostatos taikytinos ir tais atvejais, kai asmuo nušalinamas nuo pareigų Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka ir pagrindais.
Nušalinimas nuo pareigų ikiteisminio tyrimo (tardymo, kvotos) metu yra procesinė prievartos priemonė, kuri buvo numatyta tuo metu galiojusio Baudžiamojo proceso kodekso 173 straipsnyje. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse buvo nustatyta, kad tardytojas, patraukęs kaltinamuoju valstybės pareigūną ar tarnautoją, privalo išspręsti klausimą, ar reikia kaltinamąjį iki atidavimo teismui klausimo išsprendimo nušalinti nuo pareigų. Esant reikalui kaltinamąjį nušalinti nuo pareigų, tardytojas priima motyvuotą nutarimą, kurį turi sankcionuoti prokuroras arba jo pavaduotojas, o šis nutarimas pasiunčiamas kaltinamojo darbovietei vykdyti. Iš esmės analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnio 1 dalyje.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad procesinės prievartos priemonės – nušalinimo nuo pareigų baudžiamojo proceso metu – paskirtis – neleisti atitinkamam valstybės pareigūnui likti tarnyboje (darbe), jeigu nenušalintas nuo pareigų jis turėtų galimybę trukdyti baudžiamosios bylos tyrimui ar net daryti nusikaltimus. Šio nušalinimo atveju darbdavys negali atsisakyti ir privalo vykdyti prokuroro (tardytojo) nutarimą. Kadangi nušalinimas nuo pareigų gali būti panaikinamas tik prokuroro (tardytojo) nutarimu, nušalinimo trukmė ir nušalinimo pasekmės pareigūno tarnybos santykiams nepriklauso nuo darbdavio valios. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai konstatuoti, kad siekiant pripažinti asmens nušalinimą nuo pareigų Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka neteisėtu ir (ar) nutraukti šios procesinės prievartos priemonės taikymą, turi būti ginčijamas ne darbdavio, bet tardytojo (nagrinėjamu atveju – prokuroro) sprendimas (nutarimas).
Kvotėjo, tardytojo ar prokuroro veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarka buvo nustatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (2001 m. rugsėjo 11 d. įstatymo Nr. IX-500 redakcija) 242–244¹ straipsniuose, kuriuose įtvirtintos nuostatos laikytinos specialiosiomis Darbo sutarties įstatymo 42 straipsnio nuostatų atžvilgiu. Todėl, esant išdėstytoms aplinkybėms, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Darbo sutarties įstatymo 42 straipsnio 1 ir 2 dalys atvejams, kai asmuo nuo pareigų (darbo) nušalinamas Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka ir pagrindais, netaikomos.
VI.
Pareiškėjo grąžinimo į vidaus tarnybą metu, t. y. 2006 m. kovo 23 d., galiojusio Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo Nr. IX-1538 (įstatymo redakcija galiojusi iki 2007 m. gegužės 29 d.), (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) 28 straipsnio 5 dalis nustatė, jog tarnybinio patikrinimo metu nustačius, kad pareigūnas nepadarė tarnybinio nusižengimo, kad nėra įstatymo nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo ar nusikalstamos veikos padarymo, taip pat tais atvejais, kai nustatoma, kad pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau tarnybinei nuobaudai paskirti yra pasibaigęs senaties terminas, jis toliau eina pareigas ir per 5 darbo dienas nuo tada, kai vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo pareigų, taip pat delspinigiai už šią sumą, apskaičiuoti Vyriausybės nustatyta tvarka.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija lingvistiniu teisės aiškinimo būdu analizuodama šią Vidaus tarnybos statuto nuostatą, daro išvadą, jog pareigūnui darbo užmokestis ir delspinigiai už nušalinimo laikotarpį šios nuostatos pagrindu be kita ko turi būti mokami kai tarnybinio patikrinimo metu nustatoma, 1) kad pareigūnas nepadarė tarnybinio nusižengimo, arba (ir), 2) kad nėra įstatymo nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo ar nusikalstamos veikos padarymo, t. y. šių aplinkybių nebuvimas turi būti konstatuotas pareigūno atžvilgiu pradėto tarnybinio patikrinimo metu.
Šiuo atžvilgiu atkreiptinas dėmesys į Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 6 dalį, kurioje buvo nustatyta, jog tarnybinis patikrinimas atliekamas esant duomenų apie pareigūno padarytą tarnybinį nusižengimą, bei to paties straipsnio 7 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog jei paaiškėja, kad tarnybinis nusižengimas turi nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo požymių, tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra sustabdoma ir tarnybinio patikrinimo medžiaga perduodama tirti kompetentingai institucijai. Jeigu atsisakoma pradėti ikiteisminį tyrimą, bylos dėl administracinio teisės pažeidimo teiseną arba asmuo nėra patraukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn ir procesas yra pasibaigęs, tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra tęsiama ir tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šių sąlygų atsiradimo, jei po ikiteisminį tyrimą atlikti ar administracinę bylą tirti kompetentingos institucijos sprendimo priėmimo nepraėjo daugiau kaip vieni metai. Jei šis terminas praėjo, tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra nutraukiama.
Sistemiškai analizuodama šias įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 dalis, ta apimtimi, kuria numato darbo užmokesčio ir delspinigių už nušalinimo nuo tarnybos laikotarpį išmokėjimą kai pareigūnas nėra įstatymo nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo ar nusikalstamos veikos padarymo, yra taikytina tik tuo atveju, kai į pareigas skiriančio asmens (darbdavio) iniciatyva ir sprendimu (įsakymu) pareigūnas, pradėjus jo veiklos tarnybinį patikrinimą, yra nušalinamas nuo pareigų ir, nustačius galimo nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo požymius, tarnybinis patikrinimas sustabdomas, o jo medžiaga perduodama kompetentingoms institucijoms. Taigi, laikantis prielaidos, jog įstatymų leidėjas teisės akte nevartoja bereikalingų žodžių bei dviprasmybių, darytina išvada, kad Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 ir 6 dalys yra taikoma tik tuo atveju, kai pareigūnas nuo pareigų nušalinamas atliekant tarnybinį patikrinimą, t. y. Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 2 dalies pagrindu, esant į pareigas pareigūną priėmusio (ar jo įgalioto) asmens įsakymui ir jo iniciatyvai.
Baudžiamojo proceso kodekso tvarka nušalinto vidaus tarnybos pareigūno tarnybos apmokėjimo santykius reglamentuoja Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad jei pareigūnas nušalinamas nuo pareigų, taip pat tais atvejais, kai nušalinamas Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu pareigūnui darbo užmokestis nemokamas ir jam netaikomi šio Statuto 24 straipsnio 3 punkte nustatyti apribojimai. Tačiau jokios kitos Vidaus tarnybos statuto nuostatos nereglamentuoja darbdavio veiksmų gavus ikiteisminio tyrimo pareigūnų (prokuroro, teismo) sprendimą (nutarimą, nutartį) dėl nušalinimo nuo pareigų bei darbo užmokesčio grąžinimo už laikotarpį, kurį pareigūnas buvo nušalintas nuo pareigų Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka.
Atsižvelgdama į išdėstytą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareigūno nušalinimo nuo pareigų Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka ir pagrindais atveju, Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 ir 6 dalyse, Darbo sutarties įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje ir Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304, 87 punkte įtvirtintos nuostatos netaikytinos.
VII.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) 4 straipsnio 2 dalimi, statutiniams valstybės tarnautojams, šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai. Kadangi atsiskaitymas už laikotarpį, kurį pareigūnas buvo nušalintas nuo pareigų Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, Vidaus tarnybos statute ir kituose tarnybą reglamentuojančiuose įstatymuose nebuvo ir nėra aptartas, šių santykių atžvilgiu taikytina Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) 34 straipsnio 5 dalis, kurioje nustatyta, kad valstybės tarnautojas, kuris jį į pareigas priėmusio asmens arba pareigūnų reikalavimu buvo nušalintas nuo pareigų nepagrįstai, turi teisę reikalauti, kad jam būtų įstatymų nustatyta tvarka atlyginta žala. Iš esmės analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso 123 straipsnio 5 dalyje, nustatančioje, kad tuo atveju, jeigu darbuotojas darbdavio arba tam įgaliotų organų pareigūnų reikalavimu buvo nušalintas nuo darbo (pareigų) nepagrįstai, jis turi teisę reikalauti, kad įstatymų nustatyta tvarka jam būtų atlyginta žala. Taigi, asmuo, kuriam žala atsirado dėl neteisėtos procesinės prievartos priemonės – nušalinimo nuo pareigų – pritaikymo, turi teisę į žalos atlyginimą teisės aktų nustatyta tvarka.
Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Žalos, padarytos neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimą reglamentuoja ir specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atlyginimo įstatymas, kurio 1 straipsnyje yra aiškiai nurodyta, jog šis įstatymas be kita ko nustato žalos, atsiradusios dėl neteisėto procesinių prievartos priemonių pritaikymo, atlyginimo ne teismo tvarka tvarką.
Esant šioms aplinkybėms bei atsižvelgdama į tai, kad procesinių prievartos priemonių taikymas nėra darbo (tarnybos) teisinių santykių dalis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegija konstatuoja, kad esant ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo sprendimui pritaikyti procesinę prievartos priemonę – nušalinimą nuo pareigų, ginčui dėl negauto darbo užmokesčio, delspinigių bei tarnybos stažo išspręsti taikomos ne Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 ir 6 dalių (ar Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 87 punkto), bet Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 5 dalies ir (ar) atitinkamai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso bei Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo nuostatos.
VIII.
Apeliaciniame skunde S. R. taip pat nurodo, kad atsakovas nesilaikė Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. IV-308, (toliau – ir Tvarka) 10 punkto reikalavimų, pagal kuriuos, siekdamas atsisakyti išmokėti pareiškėjui priklausantį darbo užmokestį, privalėjo jo atžvilgiu atlikti tarnybinį patikrinimą tam, kad nustatytų, ar pareiškėjo veiksmuose yra kaltė.
Šiuo atžvilgiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pareiškėjo nurodomo tarnybinio patikrinimo tikslas, ne spręsti klausimą dėl pareigūnui priklausančio darbo užmokesčio bei delspinigių už nušalinimo laikotarpį išmokėjimo, bet įvertinti ar pareigūnas savo veiksmais (neveikimu) padarė tarnybinį nusižengimą bei ar yra pagrindas tarnybinei (drausminei) nuobaudai skirti (Vidaus tarnybos statuto 26 str. 6 d.). Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 3 dalis aiškiai nustato, kad negalima skirti tarnybinės nuobaudos, jei nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo vieni metai. Analogiška nuostata buvo numatyta ir Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 64 punkte. Atsižvelgiant į tai, kad S. R. veiksmus, dėl kurių jam buvo iškelta baudžiamoji byla atliko 2001 m. gruodžio 6 d., konstatuotina, jog pareiškėjo tarnybinis patikrinimas (drausminės nuobaudos skyrimo procedūra) negali būti atliekama.
Kita vertus, net ir pripažinus, jog nagrinėjamu atveju atsakovas, gavęs informaciją apie pareiškėjo galimai padarytas nusikalstamas veikas, turėjo pagrindą įtarti S. R. padarius tarnybinį nusižengimą bei pradėti tarnybinį patikrinimą dėl drausminės (tarnybinės) nuobaudos skyrimo, ši aplinkybė nagrinėjamu atveju neturėtų įtakos sprendžiant klausimą dėl darbo užmokesčio ir delspinigių už laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo galimai nepagrįstai nušalintas nuo pareigų, išmokėjimo bei šio laikotarpį įskaitymo į S. R. vidaus tarnybos stažą, nes, kaip jau buvo minėta, Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 ir 6 dalies (Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 87 punkto) nuostatos taikytinos tik tais atvejais, kai sprendimas nušalinti nuo pareigų tarnybinio patikrinimo metu yra priimamas asmens, turinčio teisę skirti drausminę (tarnybinę) nuobaudą iniciatyva.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti S. R. apeliacinį skundą nėra.
Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog ši nutartis neužkerta kelio pareiškėjui siekti žalos atlyginimo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir (ar) Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atlyginimo įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytais pagrindais ir tvarka.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. R. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.