- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-07
- Bylos Nr.
- eA-5014-525/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01183-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Ramutė Ruškytė
- Pareiškėjas
- H. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. S. (H. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas H. S. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis, prieglobsčio prašytojas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2018 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. (15/6-8)12PR-52 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2017 m. birželio 29 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Prašymą grindė tuo, kad negali grįžti į savo kilmės valstybę (duomenys neskelbtini) Respubliką, nes pagrįstai bijo, jog kilmės valstybėje bus baudžiamas dėl savo religinių įsitikinimų (nuo 2014 m. birželio 14 d. yra sekmininkų krikščionių bažnyčios narys). Pagal šios krikščionių bažnyčios skelbiamą mokymą, asmuo prisiekia ir tarnauja tik Dievui, asmeniui draudžiama imti į rankas ginklą bei dalyvauti karinėje tarnyboje. Pareiškėjo religiniai įsitikinimai neleidžia jam atlikti ir alternatyvios karinės tarnybos, nes tokiu atveju jam vis tiek reikėtų prisiekti (duomenys neskelbtini) Respublikai. Pareiškėjui atsisakius atlikti minėtą prievolę, jam būtų iškelta baudžiamoji byla ir grėstų baudžiamoji atsakomybė (tame tarpe ir įkalinimas). Todėl pareiškėjo baimė grįžus į (duomenys neskelbtini) Respubliką patirti baudžiamąjį persekiojimą dėl religinių įsitikinimų yra pagrįsta. Pagal galiojančius (duomenys neskelbtini) Respublikos teisės aktus, jam nebūtų sudaryta galimybė atlikti alternatyviąją tarnybą, nepažeidžiančią jo įsitikinimų. Tokiu būdu pareiškėjo atžvilgiu būtų įgyvendintos baudžiamosios priemonės, diskriminuojant jo tikėjimo išpažinimo laisvę, kurią garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 9 straipsnis.
3. Pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog alternatyvi tarnyba (duomenys neskelbtini) Respublikoje yra sėkmingai įgyvendinama praktikoje, o piliečių teisė į minties, sąžinės ir religijos laisvę yra tinkamai užtikrinama privalomos karinės tarnybos kontekste. Iš tiesų (duomenys neskelbtini) Respublikos privalomos alternatyvios tarnybos laikotarpis neatitinka Europos socialinės chartijos reikalavimų.
4. Pareiškėjas pabrėžė, kad (duomenys neskelbtini) Respublikoje yra masiškai ir nuolat pažeidžiamos žmogaus teisės, o religinių mažumų atstovai, kurie nepriklauso (duomenys neskelbtini) Apaštališkajai Bažnyčiai, patiria didelę diskriminaciją. Migracijos departamento išvada, kad (duomenys neskelbtini) Respublikoje šiuo metu nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, nėra paremta jokiais objektyviais duomenimis. Ši išvada neatitinka viešai skelbiamos informacijos apie karinį konfliktą (duomenys neskelbtini), kuriame dalyvauja (duomenys neskelbtini) Respublika. Skirtinguose šaltiniuose pateikiami duomenys rodo, kad (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) iki šiol kariauja dėl (duomenys neskelbtini) regiono. Tiek (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini) iš esmės pasiruošę pradėti karinį konfliktą, o susidūrimai ir žmonių žūtys įrodo tarp šalių tvyrančią įtampą. Dėl šių priežasčių egzistuoja pagrįsta grėsmė pareiškėjo gyvybei, sveikatai ir saugumui, todėl yra pagrindas suteikti jam papildomą apsaugą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas, UTPĮ) 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą.
Šalies argumentai
5. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamas sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, nemotyvuotas, todėl neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
6. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko 2004 metais būdamas nepilnametis. Nuo 2004 m. gruodžio 5 d. iki 2009 m. balandžio 7 d. mokėsi Vilniaus (duomenys neskelbtini) pagrindinėje mokykloje. Iš Lietuvos Respublikos išvykęs nebuvo. Lietuvoje gyvena jo tėvai, sesuo. Lietuvoje ketina kurti šeimą, yra aktyvus Lietuvos krikščionių sekmininkų bažnyčios „Biblijos kelias“ narys. Jo buvimas Lietuvos Respublikoje nekelia jokios grėsmės valstybės ir visuomenės saugumui. Su kilmės valstybe jo nesieja jokie socialiniai ryšiai. Grąžinus jį į kilmės valstybę, pareiškėjo tvirtinimu, būtų pažeista jo teisė į privatų gyvenimą, kurią garantuoja Konvencijos 8 straipsnis.
Atsiliepimas
7. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė prievartos baime atlikti privalomąją karinę tarnybą ir siuntimu į (duomenys neskelbtini) regiono karinį konfliktą. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas priklauso sekmininkų krikščionių bažnyčiai „Biblijos kelias“, pagal kurios įstatus jos nariai negali laikyti rankose ginklo, juo naudotis. (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečių teisė į minties, sąžinės ir religijos laisvę privalomos karinės tarnybos kontekste yra pripažinta, todėl pareiškėjo baimė, jog jis privalės (duomenys neskelbtini) atlikti privalomąją karinę tarnybą ir jos metu laikyti rankose ginklą ar bus siunčiamas į (duomenys neskelbtini) kariauti, nelaikytina visiškai pagrįsta. Atsakovas pažymėjo, kad Vilniaus krikščionių bendruomenės „Biblijos kelias“ pažymoje nėra nurodyta, jog bendruomenės narys gali prisiekti tik Dievui. Šis pareiškėjo argumentas yra interpretacinio pobūdžio. Be to, pareiškėjas Migracijos departamente apklausos metu baimės patirti persekiojimą šiuo aspektu negrindė, t. y. jis pats savo nenoro tarnauti šia aplinkybe nemotyvavo ir būtent šiuo požiūriu subjektyvaus baimės elemento Migracijos departamentas nenustatė. Užsieniečio pasakojimas dėl nenoro atlikti alternatyviąją karinę tarnybą pasižymėjo abstraktumu, o jo žinios apie (duomenys neskelbtini) regiono konfliktą buvo ribotos.
9. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje ilgą laiką gyvena nelegaliai. Buvo sulaikytas policijos pareigūnų vairuojantis transporto priemonę neturėdamas tam teisės. Prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pateikė siekdamas įteisinti savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje.
10. Atsakovas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) Respublikos privalomos karinės tarnybos sistema, atsižvelgus į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, buvo koreguojama. Šiuo metu religinių bendruomenių atstovai, kuriems religiniai įsitikinimai neleidžia imti ginklo į rankas, sėkmingai atlieka alternatyviąją karinę tarnybą (duomenys neskelbtini) bei ja džiaugiasi. Surinkta informacija patvirtina, kad sekmininkams leidžiama vietoj priesaikos (duomenys neskelbtini) Respublikai duoti pažadą. Pareiškėjo skunde nurodytoje EŽTT praktikoje buvo vertinama (duomenys neskelbtini) Respublikos situacija, buvusi 2011 metais, t. y. pareiškėjas vadovavosi pasenusia ir nebeaktualia informacija apie kilmės valstybę. Tuo tarpu Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi aktualiausia informacija apie kilmės valstybę, pagrįsta kilmės valstybės informacija. Pareiškėjo skunde minimas ilgas tarnavimo laikotarpis yra taikomas visiems, kurie pasirinko alternatyviąją karinę tarnybą, ir, nepaisant to, jog šis terminas yra kritikuojamas 2016 m. Europos socialinių teisių komiteto išvadoje, anot atsakovo, jis savaime nėra diskriminacinio pobūdžio – alternatyvios karinės tarnybos atlikimo terminai yra taikomi visiems be išimčių.
Atsiliepimas
11. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog (duomenys neskelbtini) Respublikoje jam gresia persekiojimas dėl religijos. Pareiškėjui gresiančių veiksmų forma, pobūdis ir pasekmės, kuriuos jis gali patirti (duomenys neskelbtini) Respublikoje dėl išpažįstamos religijos, nėra pakankamai rimti savo pobūdžiu, nesudaro sunkaus pagrindinių žmogaus teisių pažeidimo, neatitinka persekiojimo veiksmų apibrėžimo, įtvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, (toliau – ir Aprašas) 116.1.1 papunktyje, todėl pareiškėjui negali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Pareiškėjo skunde minimose 2016 m. ataskaitose buvo įvertinta žmogaus teisių situacija (duomenys neskelbtini) 2015 m., o tai nėra nei naujausia, nei aktualiausia kilmės valstybės informacija.
12. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento turima informacija, (duomenys neskelbtini) pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Prieglobsčio institutas Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto kontekste nėra taikomas kariškiams, o yra orientuotas į civilius asmenis. Pareiškėjas, jo šeima, seneliai yra kilę iš (duomenys neskelbtini), todėl Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjo gyvenamojoje vietoje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyti veiksmai, yra pagrįsta.
Šalies argumentai
13. Pareiškėjo nurodyti socialiniai ryšiai ir privatus gyvenimas nėra susiję su pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos kriterijais, todėl, atsakovo vertinimu, nagrinėjamos bylos kontekste yra teisiškai nereikšmingi.
14. Taip pat Migracijos departamentas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, jog nagrinėjant užsieniečio prašymą dėl prieglobsčio buvo pažeistos procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio jis išnagrinėjo vadovaudamasis Aprašo nuostatomis.
II.
15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
16. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Šalies argumentai
17. Teismas bylos rašytiniais įrodymais nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) 2017 m. liepos 19 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Prašyme nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis, Lietuvoje gyvena nuo 2004 metų, priklauso sekmininkų krikščionių bažnyčiai, religiniai įsitikinimai neleidžia atlikti privalomosios karinės tarnybos, o alternatyvi neatitinka žmogaus teisių standartų. Pareiškėjas pirminės apklausos, įvykusios 2017 m. liepos 19 d., metu nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis, politinei partijai ir organizacijai nepriklauso. Iš kilmės valstybės išvyko 2004 m. lapkričio 29 d., tikslu gyventi Lietuvos Respublikoje. Kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl neatliktos privalomosios karinės tarnybos.
18. Migracijos valdyba 2017 m. liepos 19 d. pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį perdavė Migracijos departamento Prieglobsčio skyriui. Migracijos departamentas 2017 m. liepos 21 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-7)15PR-174 nagrinėti iš esmės pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje.
Šalies argumentai
19. Pareiškėjas apklausos, vykusios 2018 m. vasario 23 d., metu nurodė, kad į Lietuvos Respubliką atvyko iš (duomenys neskelbtini), kartu su šeima, būdamas nepilnametis. Lietuvoje gyveno neteisėtai, lankė mokyklą, prašymą dėl prieglobsčio pateikė, nes reido metu buvo sustabdytas policijos pareigūnų vairuojantis automobilį be dokumentų, paskirtą baudą sumokėjo. Siekdamas įteisinti gyvenimą Lietuvos Respublikoje, kartu su kitais šeimos nariais kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ambasadą. (duomenys neskelbtini) ambasada atsisakė jam išduoti (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio pasą, nes jis nėra atlikęs privalomos karinės tarnybos, todėl pateikė prašymą suteikti prieglobstį, kurio pagrindinis motyvas – negalėjimas atlikti karinės tarnybos (duomenys neskelbtini) dėl religinių įsitikinimų, nes nuo 2013 m. priklauso krikščionių sekmininkų bažnyčiai, kurios tikintiesiems negalima naudoti ir nešioti ginklų, naudoti prievartą.
20. Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyrius 2018 m. kovo 16 d. parengė išvadą Nr. (15/6-8)13PR-52RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Išvada), kurioje siūloma nesuteikti (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui H. S., gimusiam 1993 m. birželio 13 d., prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Migracijos departamentas, remdamasis šia Išvada, 2018 m. kovo 19 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-8)12PR-52 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“.
Žemesnės instancijos teismas
21. Teismas rėmėsi UTPĮ 76 straipsnio 2 dalimi, 83 straipsnio 1, 2 ir 5 dalimis, 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 1 dalimi, Aprašo 96 ir 116 punktais.
22. Teismas nurodė, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio pasą, iš kurio atsakovas nustatė, jog pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis ir yra už savo kilmės valstybės ribų. Pareiškėjas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nurodė, kad jis priklauso sekmininkų krikščionių bažnyčiai. Pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė liudijimą, kad jis 2014 m. birželio 14 d. buvo pakrikštytas bažnyčios „Biblijos kelias“ pastoriaus A. D., pateikė šios bažnyčios pastoriaus Č. M. pasirašytą pažymą, patvirtinančią, jog jis yra minėtos bažnyčios narys. Aplinkybę, kad pareiškėjas nuo 2014 metų priklauso sekmininkų krikščionių bažnyčios bendruomenei teisme patvirtino ir liudytoju apklaustas bažnyčios „Biblijos kelias“ pastorius A. D.. Todėl Migracijos departamentas faktą, jog pareiškėjas priklauso sekmininkų krikščionių bažnyčiai „Biblijos kelias“, pagrįstai laikė tikrovę atitinkančiu materialiuoju faktu.
23. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas apklausų metu teigė, jog sekmininkų krikščionių bažnyčios nariams draudžiama laikyti rankose ginklą, juo naudotis, žudyti žmones. Bažnyčios „Biblijos kelias“ pastoriaus Č. M. 2017 m. birželio 25 d. pažymoje nurodyta, jog tikintysis, gyvendamas pagal Dievo Žodį, negali naudoti ir nešioti ginklų, naudoti prievartos. Ši nuostata nurodyta ir Vilniaus krikščionių bendruomenės „Biblijos kelias“ įstatų 2.12 papunktyje. Išvadoje nurodyta informacija patvirtina, kad sekmininkai pirmuosius penkis XX a. dešimtmečius buvo atsisakę atlikti karinę tarnybą dėl religinių įsitikinimų. Atsižvelgęs į šių aplinkybių visumą, teismas darė išvadą, jog Migracijos departamentas pagrįstai prieglobsčio prašytojo teiginius, jog jis negali laikyti rankose ginklo ir juo naudotis, laikė nustatytu faktu.
24. Teismas nustatė, kad Išvadoje nurodyta, jog pagal (duomenys neskelbtini) Respublikos įstatymus privalomąją karinę tarnybą turi atlikti jauno amžiaus vyrai nuo 18 iki 27 metų. Šiuo metu pareiškėjui yra 25 metai. Taigi pagal (duomenys neskelbtini) Respublikos įstatymus pareiškėjas turi pareigą atlikti privalomąją karinę tarnybą. Migracijos departamento Išvadoje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) Respublikoje 2013 m. birželio 8 d. buvo priimtos Alternatyvios karinės tarnybos įstatymo ir Baudžiamojo kodekso taikymo įstatymo pataisos, palengvinusios privalomos karinės tarnybos pakeitimą alternatyviąja, todėl šiuo metu (duomenys neskelbtini) yra du būdai, kaip galima ją atlikti. Alternatyvios karinės tarnybos įstatymo 5 straipsnis numato, kad galima atlikti 30 mėnesių trunkančią alternatyvią karinę tarnybą, kuri nėra susijusi su ginklų nešiojimu, laikymu ar naudojimu, bei 36 mėnesius trunkančią alternatyvią darbo tarnybą, kuri nėra susijusi su karinėmis pajėgomis. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad alternatyviosios darbo tarnybos galimybe pasinaudoti gali visi jauni vyrai, kurie dėl įsitikinimų atsisako karinės tarnybos, nepriklausomai nuo to, šie įsitikinimai religiniai ar ne. Abejoti šios informacijos tikrumu ir patikimumu teismas nenustatė pagrindo. Pareiškėjo skunde nurodyta informacija apie (duomenys neskelbtini) Respubliką nepaneigia naujausios ir aktualiausios informacijos, surinktos Migracijos departamento.
25. Teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjas pripažino, jog jis, dėl religinių įsitikinimų negalėdamas atlikti privalomos karinės tarnybos, kilmės valstybėje turi galimybę atlikti alternatyvią karinę tarnybą, kuri nėra susijusi su ginklų nešiojimu, laikymu ar naudojimu. Be to, kaip matyti iš Išvadoje nurodytos informacijos, pareiškėjas kilmės valstybėje turi galimybę atlikti ir alternatyvią darbo tarnybą, kuri atliekama valstybinėse institucijose. Išvadoje nurodyta informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) Respublikos alternatyvios karinės tarnybos įstatymo nuostatos kilmės valstybėje yra įgyvendinamos ir taikomos praktikoje. Jokių duomenų, patvirtinančių neigiamus sprendimus dėl reguliarios karinės tarnybos pakeitimo alternatyviąja, nėra. Šiame kontekste teismas pažymėjo ir tai, kad sprendimus dėl reguliarios karinės tarnybos pakeitimo alternatyviąja priima Alternatyvios tarnybos komitetas, kurį sudaro teritorinės administracijos ministerijos, sveikatos apsaugos ministerijos, darbo ir socialinių reikalų ministerijos, švietimo ir mokslo ministerijos, policijos, gynybos ministerijos, etninių mažumų ir religinių reikalų departamento atstovai.
26. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad prieglobsčio prašytojo baimė, jog jis privalės (duomenys neskelbtini) atlikti privalomąją karinę tarnybą ir jos metu laikyti ginklą rankose ar bus siunčiamas į (duomenys neskelbtini) kariauti, nėra visiškai pagrįsta, todėl jam šiuo pagrindu Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pabėgėlio statusą.
27. Teismas nurodė, kad bylos duomenimis nėra patvirtinta ir pareiškėjo visiškai pagrįsta baimė, jog jis, atlikdamas alternatyvią tarnybą, turės prisiekti (duomenys neskelbtini) Respublikai, nors pagal išpažįstamą religiją gali prisiekti tik Dievui. Prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjas nei prieglobsčio prašyme, nei apklausų metu šios aplinkybės nenurodė. Šį argumentą pareiškėjas nurodė tik skunde. Pagal Migracijos departamento teismui pateiktą informaciją, pareiškėjas, atlikdamas alternatyvią tarnybą, (duomenys neskelbtini) Respublikai gali duoti ne priesaiką, o pažadą. Šią aplinkybę, anot Migracijos departamento atstovės, patvirtino sekmininkų bažnyčios „Biblijos kelias“ vyskupas F. B.. Priešingų įrodymų pareiškėjas teismui nepateikė.
28. Teismas, remdamasis Išvadoje pateikta informacija, nustatė, kad (duomenys neskelbtini) religinę veiklą vykdo 66 registruotos organizacijos. (duomenys neskelbtini) Apaštališkoji Bažnyčia yra didžiausia religinė grupė šalyje, kurioje dalyvauja 93 proc. visų gyventojų (iš 3 mln.). Kitos krikščionių religinės bendruomenės sudaro 2,1 proc. populiacijos, įskaitant katalikus, evangelikus, sekmininkus ir Jehovos liudytojus. Vyriausybė jas laiko oficialiomis religinėmis bendruomenėmis. Sekmininkų bažnyčia (duomenys neskelbtini) yra viena greičiausiai augančių religinių bendruomenių. Duomenų, jog sekmininkų bažnyčios bendruomenės nariai neatlieka alternatyvios karinės ar darbo tarnybos ir už tai yra baudžiami, nėra. Išvadoje taip pat pažymima, jog religinių mažumų atstovai (duomenys neskelbtini) susiduria su visuomenės diskriminacijos apraiškomis.
29. Teismas pripažino aplinkybę, jog pareiškėjas, kaip sekmininkas, kilmės valstybėje gali susidurti su tam tikra socialine atskirtimi, psichologiniu diskomfortu ir, kad ši grėsmė yra individualizuota. Tačiau veiksmai (religinės neapykantos išraiškos), su kuriais užsienietis gali susidurti grįžęs į kilmės valstybę, negali būti laikomi persekiojimu Konvencijos kontekste, nes jie nėra pakankamai rimti savo pobūdžiu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Šią išvadą patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausta liudytoja A. M., kuri parodė, kad ji, kaip ir pareiškėjas, priklauso sekmininkų krikščionių bažnyčiai, jog ji kartu su pareiškėju galėtų vykti į (duomenys neskelbtini) Respubliką gyventi, tačiau pareiškėjas negali ten sugrįžti dėl baimės atlikti privalomą karinę tarnybą.
30. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė persekiojimo baimės pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, t. y. nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų realiai egzistuojančius faktus apie jo individualų persekiojimą kilmės valstybėje, konkrečias priežastis, pagrindžiančias tokio persekiojimo tikimybę. Pareiškėjo teiginiai neįrodo realios, pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies bei Konvencijos prasme. Pareiškėjo skunde nurodyti socialiniai ryšiai prieglobsčio suteikimo kontekste yra teisiškai nereikšmingi.
31. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) Respublikoje šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga.
32. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nenustatė pagrindo išvadai, kad, išsiuntus jį į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra. Pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.
33. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad atsakovas padarė teisingą išvadą, jog nebuvo jokio pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Atsakovas, prieš priimdamas ginčijamą sprendimą dėl prieglobsčio nesuteikimo, ėmėsi protingų priemonių išklausyti asmenį, tinkamai įvertino pareiškėjo paaiškinimus ir, atsižvelgęs į juos, surinko visą naujausią informaciją apie kilmės valstybę. Migracijos departamentas, atlikdamas vertinimą, Aprašo nuostatų nepažeidė.
34. Įvertinęs prieš tai nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Migracijos departamento 2018 m. kovo 19 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.
III.
35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
36. Pareiškėjas pažymi, kad (duomenys neskelbtini) Respublikos alternatyvios karo tarnybos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta pareiga prisiekti valstybei, o tai reiškia, jog jis, norėdamas atlikti alternatyviąją tarnybą ir išvengti baudžiamosios atsakomybės, turėtų elgtis prieš savo sąžinę ir būtų priverstas pažeisti savo bažnyčios religinį mokymą. Šią aplinkybę pareiškėjas nurodė savo Migracijos departamentui pateiktame 2017 m. birželio 29 d. prašyme dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo (toliau – ir Prašymas). Nepaisant to, apklausos metu Migracijos departamento pareigūnas neuždavė jam jokių su šia aplinkybe susijusių klausimų (už tinkamą prieglobsčio prašytojo apklausą ir visų reikšmingų aplinkybių išsiaiškinimą yra atsakingas Migracijos departamentas; Aprašo 99.1, 115 p.), šios aplinkybės nevertino ir Išvadoje apie tai nepasisakė. Dėl šios priežasties analizuojamą aplinkybę pareiškėjas pakartotinai nurodė savo skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui.
37. Pareiškėjas nurodo, kad esant tokiai situacijai, kai Migracijos departamento pareigūnas apklausos metu nesidomi ir nerenka jokios informacijos apie vieną iš jo Prašyme nurodytų aplinkybių, vėliau šios aplinkybės nemini Išvadoje, reiškia neišsamų Prašymo išnagrinėjimą (atitinkamai ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų), kas yra pagrindas iš naujo išnagrinėti Prašymą. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime į nurodytus pažeidimus neatsižvelgė, o dar blogiau – nurodė, kad pareiškėjas analizuojamą aplinkybę nurodė tik savo skunde teismui. Ši teismo sprendimo argumentacija neatitinka faktinės situacijos ir byloje esančių rašytinių įrodymų, o tai lėmė nepagrįsto sprendimo šioje byloje priėmimą.
Atsiliepimas
38. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas, tik sužinojęs apie teisminį procesą, pradėjo domėtis jo nurodyta aplinkybe, jog dėl išpažįstamos religijos jis negali prisiekti (duomenys neskelbtini) Respublikai ir atlikti alternatyvios tarnybos. Tik atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovas nurodė, jog (duomenys neskelbtini) sekmininkams leidžiama duoti pažadą vietoj priesaikos, o teismo posėdžio metu Migracijos departamento atstovė papildomai paaiškino, jog, rengiant atsiliepimą, buvo skambinta sekmininkų bažnyčios „Biblijos kelias“ pastoriui F. B., kuris tokią informaciją patvirtino. Atsakovas pareiškėjo argumentą dėl negalėjimo duoti priesaikos turėjo vertinti surašydamas Išvadą, prieš priimdamas sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo, o ne prasidėjus teismo procesui, tačiau šie atsakovo veiksmai pirmosios instancijos teismo nebuvo įvertinti ir nebuvo pripažinti netinkamais.
39. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo pritarimas atsakovo argumentams, jog jis gali duoti pažadą, o ne priesaiką, yra nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais. Tuo tarpu teismo teiginys, jog pareiškėjas teismui nepateikė priešingų įrodymų, prieštarauja byloje liudijusio bažnyčios „Biblijos kelias“ pastoriaus A. D. paaiškinimams. Atsakovo atstovė nepateikė jokių įrodymų, kad iš tiesų pastoriui F. B. buvo skambinta, kada tai vyko, kokie klausimai buvo užduoti ir kokie atsakymai gauti. Negana to, teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas bažnyčios „Biblijos kelias“ pastorius A. D. nurodė, kad pagal sekmininkų tikėjimą negalima duoti jokio pasižadėjimo konkrečiam subjektui. Sekmininkai gali prisiekti tik Dievui, todėl pareiškėjo atveju ir priesaika, ir pažadas būtų laikomi pažeidžiančiais sekmininkų tikėjimą. Nors teismas pats apklausė liudytoju šį asmenį, tačiau jo parodymais skundžiamame sprendime nesirėmė, jų neįtraukė į teismo sprendimo tekstą bei nusprendė remtis nepatikrintais atsakovo duomenimis. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo nesivadovauti bylos nagrinėjimo teisme metu apklausto liudytojo A. D. paaiškinimais, kurie nėra paneigti jokiais kitais byloje esančiais objektyviais įrodymais. Juo labiau, kad, priešingai negu teigė atsakovas, priesaika tik Dievui, o ne kitiems subjektams, yra sekmininkų išpažįstamų tikėjimo tiesų dalis. Sekmininkų bažnyčios „Biblijos kelias“ įstatuose yra nurodytas teiginys, jog tikėjimas apima „atsisakymą nuo priesaikos davimo“, kas yra paremta Šventojo Rašto tekstu.
Atsiliepimas
40. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė, jog jis galėtų duoti pažadą (duomenys neskelbtini) Respublikai, ir tai nebūtų laikoma sekmininkų tikėjimo pažeidimu. Atsakovas šį savo teiginį atsiliepime pagrindė vienu 2007 metais internete publikuotu straipsniu apie alternatyvią tarnybą (duomenys neskelbtini), kuriame rašoma, jog sekmininkų vyskupas M. K. teigė, jog jų religinės bendruomenės nariams leidžiama duoti pažadą vietoj priesaikos. Pareiškėjo nuomone, šis įrodymas neatitinka įrodymų patikimumo ir leistinumo kriterijų, nes: 1) pradinis minėtos internetinės publikacijos šaltinis yra norvegiškas religinėmis temomis rašančio portalo Forum18.org straipsnis; visi kiti analogiški straipsniai kaip šaltinį nurodo Forum18.org; 2) tokio asmens, kaip sekmininkų vyskupas M. K., google paieška neranda, todėl kyla pagrįsta abejonė, ar toks šventikas apskritai egzistuoja. Toks atsakovo rėmimasis nepagrįstais ir nepatvirtintais įrodymais įrodo, jog Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą atsisakyti suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nesivadovavo Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais principais, tyrimą atliko neobjektyviai bei paviršutiniškai.
41. Pareiškėjas apibendrina, kad byloje esantys duomenys visiškai patvirtina egzistuojant jo pagrįstai baimei, jog, atlikdamas alternatyviąją tarnybą, jis turės prisiekti (duomenys neskelbtini) Respublikai, nors pagal išpažįstamą religiją gali prisiekti tik Dievui, ir todėl bus priverstas arba nusižengti savo tikėjimui, arba atsisakyti atlikti karinę tarnybą, todėl jam bus taikoma baudžiamoji atsakomybė, numatyta (duomenys neskelbtini) Respublikos baudžiamojo kodekso 327 straipsnyje. Ši visiškai pagrįsta pareiškėjo baimė būti baudžiamam būtent dėl jo išpažįstamos religijos yra pakankamas pagrindas prieglobsčiui suteikti.
Šalies argumentai
42. Pareiškėjas teigia, kad šią jo baimę patvirtina ir JAV Valstybės departamento 2018 m. gegužės 29 d. ataskaita apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini) 2017 m., kurioje pažymėta, jog už alternatyvios tarnybos vengimą (duomenys neskelbtini) vis dar gresia laisvės atėmimo grėsmė. Baudžiamąjį persekiojimą dėl savo išpažįstamo tikėjimo pareiškėjas patirtų dėl to, kad pagal galiojančius (duomenys neskelbtini) Respublikos teisės aktus, jam nebūtų sudarytos galimybės atlikti alternatyviąją tarnybą, kuri nepažeistų jo religinių įsitikinimų. Pareiškėjo atžvilgiu būtų įgyvendinamos baudžiamosios priemonės diskriminuojant jo tikėjimo išpažinimo laisvę, kurią garantuoja Konvencijos 9 straipsnis, nes pagal EŽTT praktiką, atsisakymas atlikti karinę tarnybą, jeigu jis grindžiamas rimta ir neįveikiama pareigos tarnauti kariuomenėje ir sąžinės priešprieša, yra pagrindas suteikti asmeniui tarptautinę apsaugą.
43. Pareiškėjas nurodo, kad skunde jis buvo išsamiai nurodęs, jog jo kilmės šalyje yra masiškai ir nuolat pažeidžiamos žmogaus teisės, o religinių mažumų atstovai, kurie nepriklauso (duomenys neskelbtini) apaštalinei bažnyčiai, patiria didelę diskriminaciją. Šiuos savo teiginius pareiškėjas pagrindė 2016 m. JAV Valstybės departamento ataskaita apie religijos laisvę (duomenys neskelbtini), 2016 m. JAV Valstybės departamento ataskaita apie bendrą žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini), 2016 m. Danijos Imigracijos tarnybos faktų paieškos misijos ataskaita. Pareiškėjo argumentų apie padėtį jo kilmės šalyje pirmosios instancijos teismas nevertino ir dėl jų skundžiamame sprendime nepasisakė, todėl apeliaciniame skunde pareiškėjas pateikia naujausią informaciją apie religinių mažumų, kurioms priklauso ir pareiškėjo išpažįstamas sekmininkų tikėjimas, diskriminaciją (duomenys neskelbtini). JAV Valstybės departamento Demokratijos, žmogaus teisių ir darbo biuras 2018 m. gegužės 29 d. pristatė 2017 metų Tarptautinės religijos laisvės ataskaitą, paruoštą remiantis JAV diplomatinių atstovybių teikiama informacija, kurioje apžvelgiama ir religinių mažumų padėtis (duomenys neskelbtini) Respublikoje. Šioje ataskaitoje inter alia pažymėta, kad: (duomenys neskelbtini) nacionalinė pozicija yra „nacionalinis identitetas per (duomenys neskelbtini) Apaštališką Bažnyčią“, kas skatina diskriminaciją prieš bet kokią kitą religinę bendruomenę; mokykliniuose vadovėliuose apie religines mažumas dažnai atsiliepiama klaidinančiai ir netgi menkinančiai; religinės mažumos praneša, kad iš esmės yra priverstos praktikuoti savo religiją slapta ir privačiai, jų bendruomenės ribose, mažumos stengiasi neišsiduoti ir slėpti savo tapatybę; žiniasklaida vengia nušviesti visuomenę apie religines mažumas, tačiau kai kurios žiniasklaidos priemonės, kurios vis dėlto pateikia informaciją, religines mažumas apibūdina kaip „sektas, kurios yra grėsmė nacionaliniam saugumui“; straipsnyje „Zhoghovurd“ sakoma, kad Jehovos liudytojai yra grėsmė nacionaliniam saugumui (duomenys neskelbtini) kontekste, nes jie neima ginklo į rankas (negalės kovoti prieš (duomenys neskelbtini))“; oficialiame AAB Ararato vyskupijos interneto puslapyje 2017 m. lapkričio 16 d. buvo pateiktas straipsnis „Kai privaloma viską toleruoti“, kuriame religinės mažumos prilyginamos virusams; pateikiama atvejų, kai darbo pokalbyje reikia nurodyti, kada paskutinį kartą buvai bažnyčioje, esi ateistas ar priklausai „kultui“; K. K., Rhema sekmininkų bažnyčios pastorė teigia, jog dėl valstybės dviprasmiško požiūrio į religines mažumas bei neprofesionalios žiniasklaidos, sekmininkai ir kitos religinės mažumos yra priverstos atlikti savo apeigas visiškai slaptai, tuo atveju, jei jie norėtų melstis ar atlikti savo apeigas už savo šventovių ribų, tai potencialiai gali grėsti persekiojimu ir diskriminacija mokyklose ir darbo vietose. Tai, pareiškėjo vertinimu, patvirtina, kad diskriminacija dėl tikėjimo (duomenys neskelbtini) yra valstybinio ir plataus masto, todėl jis dėl savo priklausymo sekmininkų tikėjimui bus žeminamas, kas pagal EŽTT jurisprudenciją yra prilyginama kankinimui Konvencijos 3 straipsnio prasme ir sudaro pagrindą suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Skundžiamame sprendime ir pats teismas pripažino, kad pareiškėjas kilmės valstybėje gali susidurti su religinės neapykantos išraiškomis, jausti socialinę atskirtį, individualizuotą grėsmę, tačiau visiškai nepagrįstai nusprendė, jog tokie galimi veiksmai nėra pakankamai rimti savo pobūdžiu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą ir būtų laikomi persekiojimu.
44. Pareiškėjas pažymi, kad jo baimė dėl galimo žiauraus elgesio, persekiojimo ir žeminamo orumo yra ne hipotetinė ar teorinė, o reali. Ji atitinka Aprašo 116.1.1 punkte nurodytą persekiojimo veiksmų apibrėžimą, pagal kurį persekiojimu laikomi persekiojimo vykdytojų veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma, tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus. Apraše minimoje Konvencijos 15 straipsnio 2 dalyje yra kalbama apie Konvencijos 3 straipsnį, kuris įtvirtina kankinimo ir žiauraus elgesio draudimą. Nors, kaip minėta, diskriminacija dėl priklausymo religinei mažumai yra būtent toks Konvencijos 3 straipsniu draudžiamas elgesys, tačiau nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas šių faktų tinkamai neįvertino, todėl pareiškėjo atžvilgiu priėmė nepagrįstus ir naikintinus sprendimus.
45. Pareiškėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010) laikomasi pozicijos, jog papildoma apsauga asmeniui Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu siejama su bendra nestabilia ir pavojinga situacija atitinkamoje jo kilmės šalyje, nereikalaujant, jog asmuo pateiktų įrodymus, kad pavojus jam gresia dėl konkrečiai su jo situacija susijusių priežasčių. Todėl papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai realios grėsmės jam atsiradimą.
Žemesnės instancijos teismas
46. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino pareiškėjo argumentų, kad pagal viešai skelbiamą informaciją (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) iki šiol kariauja dėl (duomenys neskelbtini) regiono, o Lietuvos užsienio reikalų ministerija į tam tikras (duomenys neskelbtini) Respublikos dalis vykti nerekomenduoja dėl ten esančios nestabilios saugumo padėties.
Šalies argumentai
47. Pareiškėjas nurodo, kad savo skunde taip pat išsamiai pasisakė ir dėl savo išskirtinių socialinių ryšių su Lietuva egzistavimo, t. y., kad į Lietuvos Respubliką atvyko kartu su tėvais prieš 14 metų dar būdamas nepilnametis, Lietuvoje lankė mokyklą, kalba lietuvių kalba, draugauja ir ketina tuoktis su Lietuvos Respublikos piliete, aktyviai savanoriauja ir dalyvauja savo religinės bendruomenės veikloje bei pan. Nors pareiškėjo socialiniai ryšiai nėra tiesioginis pagrindas prieglobsčiui ar papildomai apsaugai suteikti, tačiau tik išsiaiškinus pareiškėjo socialinius ryšius su Lietuva ir jo kilmės valstybe galima priimti teisingą, o ne formalų teismo sprendimą, bei nepažeisti pareiškėjo teisės į privatų gyvenimą, kurią garantuoja Konvencijos 8 straipsnis.
Atsiliepimas
48. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
49. Atsakovas, pritardamas pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams bei kartodamas savo atsiliepimo į pareiškėjo skundą, teiktą pirmosios instancijos teismui, argumentus, pažymi, kad pareiškėjas Migracijos departamentui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų jo pasakojimą, todėl jo teiginių (materialinių faktų), nepatvirtintų rašytiniais įrodymais, patikimumas buvo vertinamas remiantis Tvarkos aprašo 116 punkte įtvirtintais kriterijais.
Atsiliepimas
50. Atsakovas nurodo, kad pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, prieglobsčio prašytojas turi pareigą pateikti tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Taigi, būtent prieglobsčio prašytojui tenka pareiga pagrįsti savo prieglobsčio prašymą. Nors pareiškėjas skunde ir teigia, kad jam grįžus į kilmės valstybę, jis bus persekiojamas dėl religinių įsitikinimų, tačiau šių teiginių nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, skunde nepateikė jokios aktualios ir patikimos kilmės valstybės informacijos, kuria remiantis būtų galima pagrįstai teigti, kad pareiškėjas kilmės valstybėje negalės atlikti alternatyvios karinės tarnybos, dėl ko jam bus iškelta baudžiamoji byla. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjo baimė patirti jo nurodytus veiksmus yra iš esmės grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu, kuris nėra pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis.
51. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde minimoje Vilniaus krikščionių bendruomenės „Biblijos kelias“ pažymoje nėra parašyta, jog bendruomenės narys gali prisiekti tik Dievui. Pažymoje cituojami bažnyčios įstatai, t. y. rašoma, kad jų tikėjimas apima ir „atsisakymą nuo priesaikos davimo“, todėl skunde nurodytas argumentas, jog gali prisiekti tik Dievui, yra interpretacinio pobūdžio. Atsižvelgiant į tai, kad vertinimo objektas yra baimė ir jos pagrįstumas, tokių dalykų identifikavimas ir pagrindimas yra pareiškėjo užduotis. Per 2018 m. vasario 23 d. atliktą apklausą pareiškėjo buvo paprašyta paaiškinti, dėl kokių priežasčių jis negali grįžti į (duomenys neskelbtini) Respubliką, kodėl jis negali atlikti alternatyvios karinės tarnybos. Apklausa buvo atliekama jam suprantama lietuvių kalba, tačiau jis neminėjo, kad jis negali duoti priesaikos, kad jis, kaip pats skunde teigia, gali prisiekti tik Dievui. Per apklausą susidarė įspūdis, kad pareiškėjas nelabai žino, dėl kokių priežasčių jam alternatyvios karinės tarnybos atlikimas yra nepriimtinas. Pareiškėjas abstrakčiai pasakojo, kad alternatyvios karinės tarnybos sistema neveikia, nepateikdamas jokių konkrečių pavyzdžių, abstrakčiai teigė, kad siunčia visus kariauti į (duomenys neskelbtini) , nors apie šį konfliktą jo žinios buvo labai ribotos (tiesiog girdėjo, kad toks konfliktas buvo). Migracijos departamento valstybės tarnautoja, atlikusi pareiškėjo apklausą, ne vieną kartą uždavinėjo pareiškėjui klausimus, kodėl jis negali atlikti alternatyvios karinės tarnybos, tačiau pareiškėjas nė karto nebuvo paminėjęs, kad šios tarnybos jis negali atlikti dėl priesaikos. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad apklausos metu jam nebuvo užduodami klausimai, susiję su priesaikos davimu, tačiau Migracijos departamento valstybės tarnautoja pareiškėjui uždavinėjo atvirus klausimus, apklausa buvo vykdoma pareiškėjui suprantama lietuvių kalba, taigi, pareiškėjui buvo suteiktos visos galimybės nurodyti priežastis, dėl kurių jis bijo grįžti į kilmės valstybę, ypač atsižvelgiant į skundo teiginius, kad pareiškėjo nenoras atlikti karinę tarnybą yra siejamas būtent su priesaikos davimu. Taigi, Migracijos departamentas pagrįstai vertino būtent tas priežastis, kurias nurodė pareiškėjas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundo teiginiai, neva pareiškėjui buvo užduodami netinkami klausimai, o tuo atveju, jeigu jo paklaustų apie priesaiką, jis būtų apie tai papasakojęs, vertintini išimtinai kaip pasirinkta gynybinė pozicija. Pasirinkta gynybine pozicija vertintini ir apeliacinio skundo teiginiai neva Migracijos departamento valstybės tarnautoja apklausos metu painiojo pareiškėjo tikėjimą ir vadino jį Jehovos liudytoju. Kaip matyti iš apklausos transkripcijos, duomenys apie Jehovos liudytojus (duomenys neskelbtini) buvo pateikti kaip pavyzdys, kadangi šio tikėjimo asmenys taip pat negali imti ginklo į rankas, todėl jie (duomenys neskelbtini) atlieka alternatyvią karinę tarnybą, kuria yra labai patenkinti.
52. Atsakovas akcentuoja, kad pagal Migracijos departamento Prieglobsčio skyriaus 2018 m. vasario 13 d. parengtą pažymą Nr. ARM-15/6-4 „Apie alternatyvią karinę tarnybą (duomenys neskelbtini) Respublikoje“, kurioje vienas iš klausimų buvo, kaip alternatyvi karinė tarnyba yra atliekama praktikoje, rašoma, kad 2013 m. birželio 8 d. buvo priimtos alternatyvios karinės tarnybos įstatymo ir baudžiamojo kodekso pataisos, pagal kurias atsisakantys atlikti karinę tarnybą asmenys nebaudžiami – jie gali atlikti alternatyviąją karinę tarnybą, alternatyvi karinė tarnyba nėra prižiūrima ir kontroliuojama karinių struktūrų (alternatyvi darbo tarnyba) bei numatyti 2 alternatyvios karinės tarnybos atlikimo būdai: 30 mėnesių trunkanti alternatyvi karinė tarnybą, kuri nėra susijusi su ginklų nešiojimu, laikymu ar naudojimu, arba 36 mėnesius trunkanti alternatyvi darbo tarnyba, kuri nėra susijusi su karinėmis pajėgomis. Šiuo metu, pavyzdžiui, Jehovos liudytojai savo tinklalapyje www.iw.org Jehovos liudytojų (duomenys neskelbtini) atstovas žiniasklaidai T. H. sako: „Džiaugiamės, kad (duomenys neskelbtini) valdžia ėmėsi veiksmų užtikrinti pagrindines žmogaus teises, įskaitant teisę atsisakyti karo tarnybos dėl įsitikinimų. Liudytojų jaunuoliai (duomenys neskelbtini) dabar gali atlikti savo pareigas valstybei nepamindami savo sąžinės ir suteikdami pagalbą kitiems.“ Nuo 2014-ųjų sausio jaunuoliai, atliekantys alternatyvią darbo tarnybą, dirbo įvairius darbus: prižiūrėjo aplinką, valė gatves, talkino sveikatos priežiūros įstaigų personalui ir darbavosi kitose srityse. 2018 metų sausį (duomenys neskelbtini) alternatyvią karinę tarnybą jau buvo atlikęs 161 Jehovos liudytojas. 105 liudytojai šią tarnybą atlieka dabar. Tiek liudytojai, tiek alternatyvią karinę tarnybą programą prižiūrintys pareigūnai džiaugiasi jos sėkme. Ji teikia naudą visuomenei ir yra priimtina vyrams, kurie vietoj karo prievolės nori atlikti alternatyvią tarnybą. Be to, įvedus šią programą, (duomenys neskelbtini) gerbiamos žmogaus teisės. A. C., vienas iš (duomenys neskelbtini) Jehovos liudytojams atstovavusių advokatų, pagyrė valdžią: „Peržiūrėjus EŽTT sprendimus, liečiančius (duomenys neskelbtini) liudytojus, akivaizdžiai matyti, kad nuo Bajatiano bylos 2011-aisiais buvo padaryta didelė pažanga. Sprendimai Chačatriano ir Adiano bylose įtvirtino tokią alternatyvią civilinę tarnybą, kuri neturi nieko bendro su karinėmis institucijomis. Tikimės, kad kitos šalys, kuriose nėra grynai alternatyvios civilinės tarnybos, atkreips dėmesį, kaip sėkmingai (duomenys neskelbtini) vykdoma programa, kuri priimtina asmenims, atsisakantiems karo tarnybos dėl įsitikinimų, ir kartu naudinga visuomenei.“ Akivaizdu, jog Migracijos departamento sprendime pateikti argumentai dėl sėkmingai įgyvendinamos praktikoje alternatyvios karinės tarnybos (duomenys neskelbtini) yra aktualūs ir pagrįsti kilmės valstybės informacija.
53. Atsakovas pažymi, kad pateikta kilmės valstybės informacija nepatvirtina fakto, jog pareiškėjas kilmės valstybėje patirtų „plataus masto“ diskriminacinį elgesį, nes šiuo atveju nebuvo pateikta individualaus pareiškėjo padėties vertinimo minėtų ataskaitų kontekste. Migracijos departamentas išvadoje, kuria buvo grindžiamas ginčijamas sprendimas, konstatavo, kad kilmės valstybės informacija patvirtina, jog religinių mažumų atstovai susiduria su visuomenės diskriminacijos apraiškomis, todėl konstatuota, jog yra pagrįsta tikimybė, jog grįžęs į kilmės valstybę, prieglobsčio prašytojas susidurtų su diskriminacijos apraiškomis, kaip ir kiti religinių mažumų nariai: sunkiai susirastų darbą, jį užgauliotų visuomenės nariai. Ši pareiškėjui kylanti grėsmė yra individualizuota, tačiau Migracijos departamentui įvertinus gresiančių veiksmų formą, pobūdį ir pasekmes, konstatuota, kad jie nėra pakankamai rimti savo pobūdžiu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą ir neatitinka „persekiojimo“ veiksmų apibrėžimo, įtvirtinto Tvarkos aprašo 116.1.1 punkte. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Migracijos departamentui nebuvo nurodęs kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, Migracijos departamentas neturėjo pagrindo konstatuoti pagrįstą tikimybę, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas. Migracijos departamento vertinimu, byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie šią išvadą paneigtų.
54. Migracijos departamentas teigia, kad pareiškėjo socialiniai ryšiai Lietuvos Respublikoje nėra prieglobsčio instituto dalykas. Pareiškėjo socialiniai ryšiai Lietuvoje (gyvenant visus 14 m. neteisėtai) nėra susiję su pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos kriterijais, įtvirtintais Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalyje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
55. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, taip pat atsisakyta sutekti papildomą apsaugą, teisėtumo ir pagrįstumo.
56. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas nesutikimu dėl teisės taikymo ir aiškinimo ginčo santykiams bei faktinių aplinkybių ištyrimo ir objektyvumo trūkumais.
57. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, bei motyvavo teisės normų taikymą ginčo santykiams.
58. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis jų nekartoja ir nekeičia, o tik atsakydama į apeliacinio skundo argumentus papildo pirmosios instancijos teismo išvadas.
59. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.
60. . Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas persekiojimo baimę kilmės šalyje sieja su pareiškėjo pareiga atlikti karinę tarnybą, kai pareiškėjas dėl religinių įsitikinimų negali laikyti, naudoti ginklo, negali duoti priesaikos niekam, išskyrus dievą, taip pat savo baimę sieja su galimu persekiojimu dėl savo religinių įsitikinimų. Teisėjų kolegija šiuos argumentus vertina kaip neįtikinamus, kadangi pareiškėjas nepaneigė atsakovo išvadoje nurodyto faktų, jog pareiškėjo kilmės šalyje įstatymu yra užtikrinta asmenų teisė vietoje karinės tarnybos atlikti alternatyvią tarnybą, nesusijusią su ginklo laikymu ir jo naudojimu, taip pat neduodant priesaikos. Akcentuotina, kad pareiškėjo kilmės šalyje nuo 2013 m. birželio 8 d. buvo priimtos alternatyvios karinės tarnybos įstatymo ir baudžiamojo kodekso pataisos, pagal kurias atsisakantys atlikti karinę tarnybą asmenys nebaudžiami – jie gali atlikti alternatyviąją karinę tarnybą, alternatyvi karinė tarnyba nėra prižiūrima ir kontroliuojama karinių struktūrų (alternatyvi darbo tarnyba) bei numatyti 2 alternatyvios karinės tarnybos atlikimo būdai: 30 mėnesių trunkanti alternatyvi karinė tarnybą, kuri nėra susijusi su ginklų nešiojimu, laikymu ar naudojimu, arba 36 mėnesius trunkanti alternatyvi darbo tarnyba, kuri nėra susijusi su karinėmis pajėgomis ir nėra susijusi su priesaikos davimu.
61. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl baimės kilmės valstybėje būti persekiojimam dėl religinių įsitikinimų, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje pateikta pareiškėjo kilmės valstybės informacija nepatvirtina fakto, jog pareiškėjas kilmės valstybėje patirtų plataus masto diskriminacinį elgesį dėl religinių įsitikinimų, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
62. Dėl pareiškėjui papildomos apsaugos suteikimo pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalį pažymėtina, kad byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjo kilmės valstybėje šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad kilmės valstybėje pareiškėjas galėtų būti kankinamas, su juo galėtų būti žiauriai elgiamasi arba galėtų būti žeminamas jo orumas arba jis galėtų būti tokiu būdu baudžiamas. Taip pat byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė. Taigi pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.
63. Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo H. S. (H. S.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.