Kauno apygardos teismo nutartis

2014-05-07 · Civilinė byla Nr. B2-1558-254/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-05-07
Bylos Nr.
B2-1558-254/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Dalė Burdulienė
Kreditorius
J. G.
Atsakovas
akcinei bendrovei Ūkio bankui
Advokatai
Saulis Urbana
Civilinė byla Nr. B2-1558-254/2014Teisminio proceso numeris 2-69-3-12850-2013-2Procesinio sprendimo kategorija (S) 117.1; 11.7.4
KAUNO APYLINKĖS TEISMASNUTARTIS2014 m.gegužės 7 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėja Dalė Burduliene, sekretoriaujant Vaidai Litvaitei, dalyvaujant atsakovės atstovui advokatui Sauliui Urbanavičiui, teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditorės J. G. prašymą dėl finansinio reikalavimo atsakovei akcinei bendrovei Ūkio bankui padidinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kreditorė pateikė atsakovei 24 899,29 Lt finansinį reikalavimą ir nurodė, kad jis susideda iš: 12 628,26 Lt išeitinės pašalpos ( 83,7 d. d.), 5 663,85 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas (37,54 d. d.), 2220,04 Lt atlygio už 2013-05 mėn. 22 prastovos dienas, 1930,19 Lt atlygio už 2013-06-mėn. 19 prastovos dienų ir 480,96 Lt atlygio už 2013-07 mėn. 4 prastovos dienas ir 1975,98 Lt skirtumo nuo 2/3 vidutinio ir minimalaus darbo užmokesčio nuo 2013-03-16 iki 2013-05-01. Finansiniame reikalavime nurodė, kad jos darbą atliko kiti darbuotojai, todėl jos darbo sutartis turi būti nutraukta pagal DK 129 straipsnį, išmokant didesnę išeitinę išmoką bei atlygį už prastovos laiką.

Atsiliepimas

Atsakovė prašė atmesti kreditorės prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo. Atsiliepime nurodė, kad Lietuvos bankas, kaip priežiūros institucija, 2013-02-12 paskelbė AB Ūkio bankui veiklos laikiną dalinį apribojimą (moratoriumą) ir paskyrė laikinąjį administratorių. Bankui buvo pranešta, kad jis neteiks jokių finansinių ar kitų paslaugų, taip pat laikinai neveiks banko filialai bei skyriai. 2013-02-18 bankas buvo pripažintas nemokiu ir visam laikui atšaukta licencija, kas reiškia, kad bankas finansinių ir kitų paslaugų jau neteiks, todėl buvo pradėtos procedūros, susijusios su veiklos užbaigimu. 2013-02-12 bankui paskelbus moratoriumą ir jam negalint vykdyti įprastinės veiklos ne dėl nuo jo priklausančių priežasčių, visiems darbuotojams, įskaitant ieškovę, buvo paskelbta prastova (įsakymas Nr. 7). Banko veiklos užbaigimui laikinasis administratorius 2013 m. vasario 12-18 d. priėmė įsakymus atšaukti iš darbo kai kuriuos darbuotojus, kurie buvo reikalingi patikimo ir riziką ribojančio atsakovo valdymo po moratoriumo paskelbimo užtikrinimui bei informacijos, reikalingos išnagrinėti ir įvertinti atsakovo finansinę būklę, sudaryti tarpines finansines ataskaitas ir kt. dokumentų pateikimą laikinajam administratoriui. Po 2013-02-23 buvo iš prastovos atšaukti darbuotojai, kurių darbas buvo reikalingas pasiruošti galimam dalies atsakovo turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimui, o po 2013-02-23 – užtikrinti dalies atsakovo turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą Šiaulių bankui. 2013-03-16 buvo priimtas įsakymas Nr. 46/2, kuriuo visiems darbuotojams, buvusiems prastovoje, įskaitant pareiškėją, buvo numatyta už prastovą mokėti Vyriausybės numatytą minimalų valandinį atlygį, nes atsakovė neturėjo galimybių pasiūlyti kreditorei kito darbo. Ji buvo priimta į darbą vadybininkės pareigose Banko produktų plėtros departamente, o iki prastovos paskelbimo dirbo Pardavimų departamento pardavimų kokybės skyriaus vadybininke. Po banko veiklos moratoriumo paskelbimo nebuvo vykdomi banko produktų pardavimai, nei vienas šio skyriaus darbuotojas nebuvo atšauktas iš prastovos, liko dirbti tik departamento vadovė A. Ž., kad užtikrintų tinkamą departamento veiklos nutraukimą. Atsakovė iš darbo buvo atleista dėl banko bankroto, išmokant dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio (41,8 d.d.) išeitinę išmoką ir kompensaciją už 37,54 d.d. arba 13 815,4 Lt už nepanaudotas atostogas. Šioje dalyje jos finansinis reikalimas yra pagrįstas, o likusioje atmestinas, kadangi atsakovė neturėjo pagrindo skaičiuoti didesnį atlygį už prastovas ar išmokėti keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.

Prašymas padidinti finansinį reikalavimą netenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, kad kreditorė 2006-02-14 sudarė darbo sutartį Nr. 513 su atsakovu, pagal kurią buvo priimta dirbti į AB Ūkio banko produktų plėtros departamentą vadybininkės pareigoms. Iki 2013-06-26 atsakovės įsakymo Nr.688-K dėl jos atleidimo iš darbo pagal DK 137 straipsnį ir ĮBĮ 9 straipsnį kreditorė dirbo Pardavimų departamente, pardavimų kokybės skyriuje, vadybininke ( b.l. 31, 146). Jos darbą reglamentavo šio skyriaus vadybininko pareiginiai nuostatai (b.l. 62). Ieškovės pagrindinis uždavinys buvo teikti skyriaus viršininkui analizes, vertinimus, rekomendacijas, patarimus ir kitą informaciją, susijusią su banko padalinių ir jų darbuotojų vykdomomis funkcijomis, klientų aptarnavimo kokybe, banko produktų/paslaugų pardavimu.

2013-02-12 Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 03-29 „Dėl akcinės bendrovės Ūkio banko veiklos apribojimo (moratoriumo)“ iki 2013-04-30 buvo paskelbtas veiklos apribojimas (moratoriumas) ir paskirtas laikinasis administratorius, o 2013-02-18 nutarimu Nr. 03-31 AB Ūkio bankas buvo pripažintas nemokiu ir visam laikui atšaukta licencija. 2013 m. vasario 23 d. AB Ūkio bankas, AB Šiaulių bankas ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ sudarė trišalę sutartį dėl bankrutuojančio banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo kitam bankui – AB Šiaulių bankui (Bankų įstatymo 76 ¹ straipsnio 1 dalis).

Paskelbus moratoriumą, laikinasis administratorius 2013-02-12 įsakymu Nr. 7 „Dėl AB Ūkio bankas veiklos bei darbuotojų darbo laikotarpiu nuo 2013-02-13“ paskelbė visiems darbuotojams prastovą ne dėl jų kaltės ir 2.1 punktu įsakė mokėti darbo užmokestį už prastovą pagal DK 195 straipsnio 3 dalį – 2/3 vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio, buvusio iki prastovos, atlygį, bet ne mažesnį nei Vyriausybės patvirtintą minimalų valandinį atlygį už kiekvieną prastovos valandą (b.l. 14-16). Byloje yra laikinojo administratoriaus 2013-03-15 įsakymas Nr. 46/1 (b.l. 130-144), kuriame nurodytos atsakovės prieštaravimus patvirtinančios aplinkybės, kad vėliau laikinasis administratorius savo įsakymais (2013-02-12 įsakymu Nr. 9 (kuris buvo tikslinamas), 2013-02-14 įsakymu Nr. 17 (kuris buvo tikslintas), 2013-02-23 įsakymu Nr. 23, 2013-03-15 įsakymu Nr. 46/1) atšaukė dalį darbuotojų iš prastovos, tačiau tai nelietė ieškovės darbo ir ji iš prastovos nebuvo atšaukta. Teismas mano, kad negalima kvestionuoti laikinojo administratoriaus pasirinkimo teisės spręsti dėl banko darbuotojų skaičiaus, reikalingo konkrečioms jo Bankų įstatyme numatytoms funkcijoms įgyvendinti bei kaip organizuoti darbuotojų darbą. Laikinojo administratoriaus funkcijos reglamentuotos Bankų įstatymo 76 straipsnio 9 dalyje ir jis darbo sutartis savo iniciatyva gali nutraukti be įspėjimo tik su banko valdybos nariais ir administracijos vadovais, t.y. į jo funkcijas neįeina darbo sutarčių nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, t.y. darbo sutarčių nutraukimas kreditorės nurodytu pagrindu - pagal DK 129 straipsnį, kuomet išmokama darbuotojui keturių vidutinių jo darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, kuo ir grindžiamas finansinio reikalavimo padidinimas. Darbo sutartis Darbo kodekso nustatyta tvarka nutraukia įmonės administratorius po bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 11 str. 3 d. 11 p., 19 str., DK 137 str.), kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta kreditorės atžvilgiu, išmokant jai ĮBĮ 19 straipsnio 2 dalyje numatytą dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Todėl ieškovės argumentai dėl kito atleidimo iš darbo pagrindo bei didesnės išeitinės išmokos yra nepagrįsti ir finansinis reikalavimas šiuo pagrindu negali būti padidintas. Pažymėtina, kad kreditorė atleidimo iš darbo įstatymo nustatyta tvarka neginčijo, tik pareiškė finansinį reikalavimą atsakovei bendra tvarka ir jį grindė argumentais, kurie galėjo būti šalių ginčo pagrindu.

2013-03-16 buvo priimtas laikinojo administratoriaus įsakymas Nr. 46/2 „Dėl apmokėjimo už prastovą AB Ūkio banko darbuotojams“ (b.l. 145). Jame nurodyta, kad 2013 m. vasario 23 d. AB Ūkio bankas, AB Šiaulių bankas ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pasirašė AB Ūkio banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo sutartį, kurios pagrindu dalis banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų yra perduodama Šiaulių bankui. Taip pat įsakyme konstatuota, kad jo priėmimo metu jau yra užbaigiamas dalies turto perdavimas, todėl yra aišku, kad prastovoje esantiems darbuotojams bankas neturi galimybių pasiūlyti jokio kito darbo, kuris atitiktų prastovoje esančių banko darbuotojų profesiją, specialybę, kvalifikaciją, todėl įsakyta nuo 2013-03-18, vadovaujantis DK 195 straipsnio 1 dalimi, už kiekvieną prastovos valandą visiems prastovoje esantiems banko darbuotojams mokėti Vyriausybės nustatyto minimaliojo valandinio atlygio (6,06 Lt) dydžio apmokėjimą už kiekvieną prastovos valandą. Iš šio įsakymo motyvų galima daryti išvadą, kad laikinasis administratorius galutinai nusprendė dėl darbuotojų skaičiaus, reikalingo jo funkcijoms įgyvendinti ir todėl sprendė dėl atlygio už prastovą.

Prastova ne dėl darbuotojo kaltės yra tokia padėtis darbovietėje, kai darbdavys neduoda darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (gamybinių ar kt.) ( DK 122 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad kreditorė įstatymo nustatyta tvarka neginčijo 2013-03-16 laikinojo administratoriaus įsakymo Nr. 46/2 „Dėl apmokėjimo už prastovą AB Ūkio banko darbuotojams“. Jis yra galiojantis ir atlygis už prastovą jai negalėjo būti toliau skaičiuojamas pagal 2013-02-12 įsakymo „Dėl AB Ūkio bankas veiklos bei darbuotojų darbo laikotarpiu nuo 2013-02-13“ 2.1 punktą, t.y. už prastovą mokama pagal DK 195 straipsnio 3 dalį, kas suponuotų pagrindą padidinti kreditorės finansinį reikalavimą atsakovei. Pastaruoju aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gegužės 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2011, aiškinant DK 195 straipsnio 3 dalį, buvo konstatuoja, kad jos taikymui turi egzistuoti šių aplinkybių visetas: 1) darbuotojo buvimas prastovoje ne dėl jo kaltės; 2) darbovietėje egzistavimas kito darbo (laisvos darbo vietos), atitinkančio prastovoje esančio darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis (darbuotojas) galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai; 3) tokio egzistuojančio kito darbo nepasiūlymas prastovoje esančiam darbuotojui. Atvejis, kai darbovietėje nėra (neegzistuoja) kito darbo (laisvos darbo vietos), atitinkančio prastovoje esančio darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis (darbuotojas) galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai, nepatenka į DK 195 straipsnio 3, 4 dalių reguliavimo sritį. Tokiu atveju, jeigu prastovoje esantis darbuotojas jo rašytiniu sutikimu neperkeliamas į kitą darbą, už prastovos laiką, išskyrus buvimą darbo vietoje darbdavio reikalavimu ( DK 195 straipsnio 5 dalis), jam mokama pagal DK 195 straipsnio 1 dalį, t. y. apmokama ne mažesniu nei Vyriausybės nustatytu minimaliuoju valandiniu atlygiu už kiekvieną prastovos valandą. Atsakovė prieštaravimuose nurodė, kad laikinasis administratorius savo funkcijoms įgyvendinti iš prastovos atšaukė tik Pardavimų departamento vadovę A. Ž., kad būtų tinkamai nutraukta departamento veikla. Kadangi nebuvo vykdomi banko produktų pardavimai, kreditorės argumentai dėl jos darbo būtinumo ar , kad jos darbo funkcijos ir uždavinius įgyvendino kiti skyriaus darbuotojai yra nepagrįsti, todėl šiuo pagrindu finansinis reikalavimas dėl didesnio atlygio už prastovą iki darbo sutarties nutraukimo netenkinamas.

Apibendrinant daroma išvada, kad teismas neturi pagrindo padidinti kreditorės 13815,40 Lt finansinio reikalavimo, kuris buvo patvirtintas Kauno apygardos teismo 2013-10-17 nutartimi ((duomenys neskelbtini) str., ĮBĮ 26 str., BĮ 97 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 290, 291 straipsniais,

nutaria:

Kreditorės J. G. prašymą dėl finansinio reikalavimo padidinimo netenkinti.

Nutartis per 7 dienas gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Teisėja Dalė Burdulienė