- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-12-06
- Bylos Nr.
- 2-1516-188/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-22-3-01255-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramyna Šidlauskienė
- Pareiškėjas
- BĮ Lietuvos agrarinių
- Suinteresuotas asmuo
- Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui R, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 30.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėja Ramyna Šidlauskienė, sekretoriaujant Gintarei Adomaitienei,
dalyvaujant: pareiškėjo BĮ Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro atstovui advokato padėjėjui G. U., suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui R. Z.,
nedalyvaujant suinteresuotų asmenų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Kėdainių rajono savivaldybės atstovams,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo BĮ Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro patikslintą pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas pateiktu pareiškimu ir pareiškimo patikslinimu (b.l.1-2,39-41), prašo nustatyti faktą, kad pareiškėjas BĮ Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į pastatą – žolių valymo punktą- sandėlį, esantį Žemaičių g. 6A, Akademija, Kėdainių r. sav., kadastro byloje pažymėtą Nr. 1F2p (unikalus numeris 5391-0004-6019). Nurodė, kad remiantis 1991-12-20 Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos įsakymu Nr. 360, Lietuvos žemdirbystės institutui buvo pavesta sudaryti komisiją, kuri paruoštų Lietuvos žemdirbystės instituto valdomo turto privatizavimo projektą, atskiriant mokslo ir mokymo paskirties neprivatizuojamą žemę ir kitą turtą nuo privatizuojamos dalies. 1992-01-02 Lietuvos žemdirbystės instituto direktoriaus įsakymu sudaryta komisija, kurios paskirtis - atskirti mokslo paskirties neprivatizuojamą žemę ir kitą turtą nuo privatizuojamos dalies. 1992-08-03 komisija patvirtino neprivatizuojamo turto sąrašą, kuris lieka Lietuvos žemdirbystės instituto nuosavybe. Komisijos sudaryto sąrašo I dalies „Pastatai“ 1 punkte neprivatizuojamu objektu pripažintas žolių valymo punktas. 1996-10-16 Lietuvos žemdirbystės instituto užsakymu sudaryta nekilnojamojo turto objekto – žolių valymo punkto-sandėlio kadastrinių matavimų byla. VĮ Registrų centro Kauno filialas 2007-11-22 sprendimu atsisakė tenkinti Lietuvos žemdirbystės instituto prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į šį statinį, pareiškėjui nepateikus pakankamų įrodymų apie daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą. Remiantis 2009-12-23 Vyriausybės nutarimu Nr. 1798 „Dėl Lietuvos žemdirbystės instituto, Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto ir Lietuvos miškų instituto reorganizavimo“ visas Lietuvos žemdirbystės instituto turtas ir teisės į jį perduotos naujai įsteigtam BĮ Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centrui. 2009-12-31 Lietuvos žemdirbystės instituto direktoriaus įsakymu Nr. 1-114 Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centrui perduotas žolių valymo punktas-sandėlis Nr. 998 (sąrašo Nr. 36). Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis matyti, jog žolių valymo punktą-sandėlį, esantį Žemaičių g. 6A, Akademija, Kėdainių r. sav., kadastro byloje pažymėtą Nr. 1F2p (unikalus numeris 5391-0004-6019), Lietuvos žemdirbystės institutas ir jo teisių perėmėjas BĮ Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras atvirai ir nepertraukiamai valdo nuo 1992-08-03 iki šios dienos. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras ir Lietuvos žemdirbystės institutas buvo ir yra sąžiningi ir teisėti daikto valdytojai, daiktą atvirai ir nepertraukiamai valdo daugiau kaip dešimt metų, tretieji asmenys nėra įregistravę daiktinių teisių į nekilnojamojo turto objektą, nėra Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nurodytų apribojimų nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą. Žemės, esančios po nekilnojamojo turto objektu, nuosavybės teisė yra įregistruota viešame registre ir priklauso Lietuvos Respublikai.
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas pareiškėjo prašymą palaikė. Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje buvo pareiškęs ir papildomą reikalavimą – įpareigoti Valstybės įmonę Registrų centras objekto savininku registruoti Lietuvos Respubliką, tačiau vėliau šio papildomo reikalavimo atsisakė.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, pateiktu atsiliepimu į patikslintą pareiškimą prašo sprendimą priimti remiantis bylos nagrinėjimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš valstybės biudžeto, jos valdomas, naudojamas ir disponuojamas turtas yra valstybės nuosavybė. CK 4.69 str. 3 d. įtvirtinta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. VĮ Registrų centre į norimą įteisinti nekilnojamąjį daiktą daiktinės teisės neįregistruotos. Daiktas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas nežinomas, laikomas bešeimininkiu (CK 4.57 str. 1 d.), o bešeimininkis daiktas nuosavybėn gali būti perduotas tik valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu (CK 4.58 str. 1 d.). Bešeimininkio turto perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis tvarka nustato Bešeimininkio, konfiskuotino, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-05-26 nutarimu Nr. 634. Pareiškėjas nenurodė, kokiomis lėšomis ir kokiu teisiniu pagrindu siekia įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus. Kadangi pareiškėjas yra biudžetinė įstaiga, finansuojama iš Lietuvos Respublikos biudžeto, tai turtas, kurį jis valdo, naudojasi ir disponuoja juo, turėtų būti perduotas valstybei ar savivaldybei Lietuvos Respublikos CK 4.58 str. 1 d. nustatyta tvarka. Pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina nei Lietuvos Respublikos valstybės, nei pareiškėjo daiktinių teisių, nes juose nėra išreikštos Lietuvos Respublikos savininko teises įgyvendinančių institucijų valios turėti nuosavybės teisę į pareiškime nurodytą nekilnojamąjį daiktą. Pareiškėjo prašymą prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Teismo posėdžio metu suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas R. Z. paaiškino, kad Žemės ūkio ministerija, kuri atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybę, nesutinka su pareiškėjo reikalavimu. Nurodė, jog tvirtina tai, kas išdėstyta teismui pateiktame atsiliepime į pareiškimą, prašo pareiškėjo prašymą atmesti, kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškime nurodytas turtas yra nuosavybės teise valdomas Lietuvos valstybės turtas. Kadangi šis turtas priklauso Lietuvos Respublikos valstybei, todėl pareiškėjas neturi teisės kreiptis Lietuvos Respublikos valstybės vardu į teismą dėl juridinio fakto nustatymo nuosavybės teisės įtvirtinimui, pareiškėjui nėra suteikta įgaliojimo teisė atstovauti Lietuvos Respublikos Vyriausybę dėl juridinio fakto nustatymo. Pareiškėjas, patikėjimo teise valdantis tą turtą, turėjo kreiptis į valstybę ir prašyti, kad šis turtas būtų patikėjimo teise perleistas jam valdyti ir kreiptis į valstybę dėl tinkamo dokumentų sutvarkymo ir juridinio fakto nustatymo dėl įregistravimo VĮ ,,Registrų centras“. Šis turtas nėra įregistruotas VĮ ,,Registrų centras“, tačiau teisinė registracija atlieka tik daiktinių teisių išviešinimo funkciją, daiktinių teisių ji nenustato. Prašo pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Suinteresuoto asmens Kėdainių rajono savivaldybės administracijos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą, datą ir laiką pranešta tinkamai. Pateiktu atsiliepimu į patikslintą pareiškimą suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškime išdėstytiems reikalavimams neprieštarauja. Raštu informavo, kad byloje nurodytas statinys nėra įrašytas į Kėdainių rajono savivaldybės administracijos statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi) sąrašą ir statinio pripažinimo bešeimininkiu procedūra nevykdoma, bei kad minėtas pastatas Kėdainių rajono savivaldybės administracijos balanse neapskaitomas. Atsiliepime nurodė, kad nagrinėjant bylą teisme, jų atstovas nedalyvaus (b.l.64-66).
Suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą, datą ir laiką pranešta tinkamai. Atsiliepime nurodė, kad sprendimą prašo priimti teismo nuožiūra, bei kad nagrinėjant bylą teisme jų atstovas nedalyvaus (b.l.70-71).
Apie šios civilinės bylos iškėlimą ir nagrinėjimą teisme paskelbta viešai, 2013-10-04 paskelbiant internetiniame tinklapyje pranešimą (b.l.95). Per nustatytą terminą prašymų dėl įtraukimo dalyvauti procese ir prieštaravimų dėl pareikštų teisme pareiškimų negauta.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas atmestinas.
Pareiškėjo pateiktais dokumentais nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1991-12-20 įsakymu Nr. 360, vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-12-09 nutarimą Nr. 540, buvo pavesta žemės ūkio mokslo ir mokymo įstaigų direktoriams kartu su laikinosiomis administracijomis sudaryti komisijas, kurios paruoštų žemės ūkio mokslo įstaigų eksperimentinių bei aukštųjų žemės ūkio mokyklų mokomųjų bandymų ūkių ir kitų žemės ūkio mokyklų gamybinės dalies privatizavimo projektus, atskiriant mokslo ir mokymo paskirties neprivatizuojamą žemę ir turtą nuo privatizuojamos dalies (b.l.4-8). Lietuvos žemdirbystės instituto direktoriaus 1992-01-02 įsakymu Nr. 1, vykdant minėtą Lietuvos žemės ūkio ministerijos įsakymą, buvo sudaryta komisija atskirti mokslo paskirties neprivatizuojamą žemę ir turtą nuo privatizuojamos LŽI eksperimentinio ūkio dalies (b.l.9). Komisija parengė Lietuvos žemdirbystės institutui perduodamo iš eksperimentinio ūkio neprivatizuojamo turto sąrašą, į kurį buvo įtrauktas žolių valymo punktas (sąrašo I d. „Pastatai“, eilės Nr. 1., b.l.10-21). Lietuvos žemdirbystės instituto užsakymu 1996-10-16 buvo atlikti žolių valymo punkto-sandėlio, plane pažymėto 1F2p, inventorinis numeris 998, esančio Žemaičių g. 6A, Akademija, Dotnuvos sen., Kėdainių r., kadastriniai matavimai (b.l.22-26). VĮ Registrų centro Kauno filialas 2007-11-22 sprendimu netenkino Lietuvos žemdirbystės instituto prašymo įregistruoti daiktines teises į statinį 1F2p, esantį Žemaičių g. 6A, Akademija, Dotnuvos sen., Kėdainių r., nes pateikti dokumentai nepatvirtina daiktinių teisių į statinį atsiradimą (b.l.27). VĮ Registro centro Kauno filialo rašte ir 1996-10-16 Lietuvos žemdirbystės instituto užsakymu sudarytoje kadastrinių matavimų byloje (bylos išrašas) nurodyta, kad daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą - žolių valymo punktą-sandėlį, pažymėtą šifru 1F2p, unikalus Nr. 5391-0004-6019, esantį Žemaičių g. 6A, Akademijos mstl. Kėdainių r., šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti, minėtas pastatas baigtas statyti 1970 metais (b.l.22-26,42). Iš 2009-12-31 Lietuvos žemdirbystės instituto direktoriaus įsakymo Nr. 1-114 matyti, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-12-23 nutarimu Nr. 1798 „Dėl Lietuvos žemdirbystės instituto, Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto ir Lietuvos miškų instituto reorganizavimo“ po reorganizavimo veiklą tęsiančiam Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centrui buvo perduotas žolių valymo punktas-sandėlis Nr. 998 (sąrašo Nr. 36) (b.l.28-33). Kėdainių rajono savivaldybės administracijos 2013-08-14 raštuose nurodyta, kad žolių valymo punktas-sandėlis, esantis Žemaičių g. 6A, Akademijos mstl., Dotnuvos sen., Kėdainių r., unikalus Nr. 5391-0001-6019, pažymėtas plane 1F2p, nėra įrašytas į Kėdainių rajono savivaldybės administracijos statinių, kurie neturi savininkų, sąrašą, statinio pripažinimo bešeimininkiu procedūra nevykdoma, pastatas savivaldybės administracijos balanse neapskaitomas (b. l. 67, 68).
Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šie reikalavimai ne kartą aptarti kasacinio teismo praktikoje ir apibendrinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-7-67/2011), nurodant tokias nuosavybės teisės įgijimui įgyjamąja senatimi būtinas sąlygas: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisės pripažinimo įgyjamąja senatimi į daiktą, kuris buvo pripažintas valstybės turto neprivatizuojamu objektu. Byloje taikytinos CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostatos, kurios nustato draudimą tam tikrą turtą įgyti nuosavybės teise įgyjamosios senaties būdu.
Pagal 1964 metų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d., buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma - valstybės nuosavybė. Savivaldybių nuosavybės, kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos, įstatyme nebuvo nustatyta. 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu 1964 m. CK 95, 97, 98 ir 99 straipsniai buvo pakeisti, taip pat kodeksas buvo papildytas 95(1) ir 98(2) straipsniais. Šiuose straipsniuose buvo įtvirtinta antra viešosios nuosavybės teisės forma - savivaldybių nuosavybė. CK 98 (2) straipsnyje buvo nustatyta, kad savivaldybių nuosavybėn turtas priskiriamas įstatymų nustatyta tvarka. Aptartų teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-3 8/2008). Žolių valymo punktas-sandėlis savivaldybės nuosavybėn perduotas nebuvo, tai patvirtina Kėdainių rajono savivaldybės raštas (b.l.68). Civilinio kodekso 98 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad valstybei priklauso pagrindinės gamybos priemonės pramonėje, statyboje ir žemės ūkyje, transporto ir ryšių priemonės, bankai, valstybės įsteigtų prekybos, komunalinių ir kitokių įmonių turtas, pagrindinis miestų butų fondas, taip pat kitas turtas, būtinas valstybės uždaviniams įgyvendinti. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 str.), ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Kaip matyti iš pareiškėjo pateiktų rašytinių įrodymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991-12-09 nutarimu Nr. 540 patvirtino neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašą, į kurį buvo įtrauktas ir Lietuvos žemdirbystės institutas. Įgyvendinant šį nutarimą, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija 1991-12-20 įsakymu Nr. 360 pavedė žemės ūkio mokslo ir mokymo įstaigų direktoriams kartu su laikinosiomis administracijomis sudaryti komisijas, kurios paruoštų žemės ūkio mokslo įstaigų eksperimentinių ūkių ir kitų žemės ūkio mokyklų gamybinės dalies privatizavimo projektus, atskiriant mokslo ir mokymo paskirties neprivatizuojamą žemę ir turtą nuo privatizuojamos dalies. Lietuvos žemdirbystės instituto direktoriaus 1992-01-02 įsakymu Nr. 1 sudaryta komisija parengė Lietuvos žemdirbystės institutui perduodamo iš eksperimentinio ūkio neprivatizuojamo turto sąrašą (1992-08-03 patvirtintą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos), į kurį buvo įtrauktas pareiškime nurodomas žolių valymo punktas (sąrašo I d. „Pastatai“, eilės Nr. 1. b.l.9, 10-21). Taigi žolių valymo punktas-sandėlis buvo neprivatizuotas ir išliko valstybės nuosavybė. Tai, jog biudžetinės įstaigos turtas yra valstybės nuosavybė, teismo posėdžio metu pripažino ir pareiškėjo atstovas.
Lietuvos žemdirbystės institutas, o po jo reorganizavimo - pareiškėjas BĮ Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras, negalėjo įgyti ir neįgijo nuosavybės teisių į ginčo nekilnojamąją turtą.
Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje pagal V. Mickevičiaus ir T. M. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-345/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje pagal UAB ,,Stoties turgus“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-586/2006; 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje pagal UAB „Tomis“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-58/2007; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-41/2011).
Kadangi CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, todėl negali būti nustatomas faktas, kad pareiškėjas pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į pareiškime nurodomą nekilnojamąjį turtą. Pareiškime nurodytas statinys buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn, todėl jis vertintinas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise, ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama jį pripažinti kaip įgytą nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jo ilgalaikio valdymo. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje pagal A. Maksvyčio pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje pagal AB ,,Pakruojo arka“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-535/2008). Kaip matyti iš byloje esančio VĮ Registro centro Kauno filialo rašto, daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą - žolių valymo punktą-sandėlį, pažymėtą šifru 1F2p, unikalus Nr. 5391-0004-6019, esantį Žemaičių g. 6A, Akademijos mstl. Kėdainių r., šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti (b.l.42). Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 2 dalis numato, kad tik įregistravus nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą, gali būti registruojamos kitos daiktinės teisės į tą daiktą, tų teisių suvaržymai, juridiniai faktai. Teismas sutinka su suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo nuomone, kad pareiškėjas, patikėjimo teise valdantis tą turtą, turėjo kreiptis į valstybę ir prašyti, kad šis turtas būtų patikėjimo teise perleistas jam valdyti ir po tinkamo dokumentų sutvarkymo kreiptis dėl daiktinių teisių (patikėjimo teisės) įregistravimo VĮ ,,Registrų centras“.
Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo prašomas nustatyti nuosavybės teisės įgijimo į pagal įgyjamąją senatį faktas į nekilnojamąjį daiktą - žolių valymo punktą-sandėlį, pažymėtą šifru 1F2p, unikalus Nr. 5391-0004-6019, esantį Žemaičių g. 6A, Akademijos mstl. Kėdainių r., negali būti nustatomas, todėl pareiškimas atmestinas.
Iš pareiškėjo į valstybės biudžetą priteistina 52,84 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 str., 263 str., 265 str., 268 str. 3 d., 270 str., 533 str., teismas
nusprendžia:
Biudžetinės įstaigos Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro pareiškimą atmesti.
Priteisti iš pareiškėjo Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro, kodas 302471203, 52,84 Lt (penkiasdešimt du litus 84 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (mokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Kėdainių rajono apylinkės teismą.