Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno, išnagrinėjo nuteistojo A. Š. pareiškimą atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. Švedijos Karalystės Geteborgo apylinkės teismo 2003 m. liepos 11 d. nuosprendžiu už padarytus nusikaltimus nuteistas pagal Įstatymo (1968:64) dėl bausmės už narkotikus 3 §, Įstatymo (1991:1969) dėl uždraudimo kai kuriems dopingo preparatams 3a §, Ginklų įstatymo (1996:67) 9 straipsnio 1 §, Įstatymo (2000:1225) dėl bausmės už kontrabandą 13 § kalėjimo dešimčiai metų bausme. Padaryti nusikaltimai nuosprendyje įvardinti kaip stambaus masto narkotikų nusikaltimas, stambaus masto dopingo nusikaltimas, ginklų nusikaltimas ir stambaus masto neteisėta veikla su kontrabanda.

Pagal 1983 m. Europos nuteistųjų asmenų perdavimo konvenciją A. Š. perduotas iš Švedijos Karalystės atlikti bausmę Lietuvos Respublikoje.

Nuteistasis A. Š. dėl šios nutarties padavė skundą, kurį Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. birželio 7 d. nutartimi atmetė.

Pareiškime atnaujinti baudžiamąją bylą dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo nuteistasis A. Š. prašo jo veiką, kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos naujojo BK 199 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti pagal senojo BK 312 straipsnio 2 dalį ir sušvelninti paskirtą bausmę bei patikrinti, ar kitos veikos teisingai perkvalifikuotos pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir 267 straipsnio 1 dalį. A. Š. nurodo, kad teismai nesivadovavo BK 3 straipsnio nuostatomis, susiklosčiusia teismų praktika (pateikiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 25 d. nutartis byloje 2A – 88/2005), pritaikė ne tą baudžiamąjį įstatymą, kurį reikėjo taikyti, ir neteisingai paskyrė bausmę. BK 199 straipsnio 2 dalis negalėjo būti taikoma kaip neturinti šiuo atveju grįžtamosios galios, nes jos sankcijoje numatyta bausmė yra griežtesnė už veikos padarymo metu galiojusio senojo BK 312 straipsnio 2 dalies sankciją. Nuteistojo manymu, jo padaryta veika turi būti kvalifikuojama būtent pagal senojo BK 312 straipsnio 2 dalį, sankcijoje numatančią laisvės atėmimo nuo trejų iki šešerių metų bausmę. Pagal sąvokų išaiškinimą šio BK 321² straipsnio 4 ir 6 dalyse, stambaus masto kvalifikuojantis požymis, numatytas BK 312 straipsnio 3 dalyje, narkotinių medžiagų kontrabandai netaikomas. Atsižvelgiant į tai veika perkvalifikuotina ir atitinkamai mažintina atliktina laisvės atėmimo bausmė.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atnaujinti bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo atmestinas.

Šioje konkrečioje byloje esminis aspektas, kuriuo būtina atsakyti į prašyme išdėstytus argumentus, yra nuteistajam A. Š. paskirtos bausmės suderinimas su Lietuvos Respublikos įstatymais. Visi kiti klausimai svarbūs tiek, kiek padeda teisingai išspręsti bausmės suderinimo klausimą. Pritaikant paskirtąją bausmę prie Lietuvos Respublikos įstatymų, kaip numatyta Europos nuteistųjų asmenų perdavimo konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje, ji savo esme turi likti tokia pati. Negalima jos nei pasunkinti, nei pailginti trukmės ir viršyti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyto maksimumo.

Švedijos Karalystės teismų sprendimuose užfiksuota, kad A. Š. nuteistas už padarytus keturis nusikaltimus, kiekvienas iš kurių kvalifikuotas atskirai. Laisvės atėmimo dešimčiai metų bausmė paskirta už juos visus, t. y. už nusikaltimų daugetą. Nėra nurodyta, kad už kiekvieną iš nusikaltimų būtų paskirta atskira bausmė, o po to jos tam tikru būdu subendrintos. Ši aplinkybė neduoda galimybės kelti klausimo dėl bausmių už atskirus nusikaltimus dydžio, kaip tą bando daryti nuteistasis, pabrėždamas bausmę vien už kontrabandą. Įmanoma tik patikrinti, ar paskirtoji už visus nusikaltimus ir Lietuvos Respublikos teismų sprendimuose dėl bausmės suderinimo nuteistajam nustatyta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė nėra pernelyg griežta pagal Lietuvos įstatymus.

Švedijos Karalystės teismai konstatavo, kad A. Š. padarė keturis nusikaltimus, ir kiekvieną iš jų kvalifikavo atskirai. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005 m. sausio 21 d. nutartyje du iš šių nusikaltimų pripažinti vienu nusikaltimu, numatytu BK 199 straipsnio 2 dalyje. Toks sprendimas nėra tikslus Lietuvos Respublikos BK taikymas. Pagal nusistovėjusią Lietuvos teismų praktiką asmeniui, kuris, be kontrabandos, padarė ir kitas nusikalstamas veikas, nesudarančias kontrabandos būtino ar kvalifikuojančio požymio, inkriminuojama nusikalstamų veikų sutaptis. Taikant naująjį BK, neteisėtas disponavimas narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis ir jų kontrabanda kvalifikuojami pagal šio BK 199 straipsnio 2 dalį bei atitinkamai 259, 260, 267 straipsnius. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 7 d. nutartyje motyvuotai konstatuota, kad A. Š. turėtų narkotinių medžiagų kiekiai priskiriami prie labai didelių kiekių. Stambaus masto narkotikų nusikaltimas, kaip nurodyta Geteborgo apylinkės teismo nuosprendyje, yra kvalifikuotas pagal Įstatymo (1968:64) dėl bausmės už narkotikus 3 §, numatantį maksimalią dešimties metų kalėjimo bausmę. Kontrabanda, kvalifikuota pagal Įstatymo (2000:1225) dėl bausmės už kontrabandą 13 §, baudžiama švelniau, nes užtraukia laisvės atėmimą iki šešerių metų. Vadinasi, paskirtos bausmės dydį – kalėjimą dešimčiai metų - nulėmė bausmė ne už kontrabandą, bet už vadinamąjį stambaus masto narkotikų nusikaltimą. Išdėstytos aplinkybės reikalauja spręsti klausimą dėl veikos, kurios neapėmė ir negalėjo apimti kontrabanda, atskiro pripažinimo atitinkančia Lietuvos Respublikos senojo BK 232¹ straipsnį arba naujojo BK 260 straipsnį, numatančius griežtesnes negu dešimties metų laisvės atėmimo maksimalias bausmes. A. Š. padarytos veikos, susijusios su narkotikais ir kontrabanda, sudaro nusikaltimų sutaptį, taigi taikant Lietuvos įstatymus negalėjo būti pripažintos vienu nusikaltimu. Tačiau šiuo požiūriu tikslinant Lietuvos Respublikos teismų nutartis ir pagal BK nustatytas taisykles subendrinant bausmes ne už tris, bet už keturis nusikaltimus, neišvengiamai tektų nustatyti didesnę negu dešimties metų laisvės atėmimo bausmę ir taip pabloginti nuteistojo A. Š. padėtį. Šiuo konkrečiu atveju, byloje esant vien nuteistojo prašymui atnaujinti baudžiamąją bylą, tai nėra galima.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų 2005 m. spalio 25 d. nutartyje bausmių suderinimo klausimas spręstas tik dėl padaryto vieno nusikaltimo – kontrabandos, o ne dėl nusikaltimų daugeto, todėl minėtos nutarties motyvais šioje byloje remtis nėra pagrindo.

Prašymas patikrinti, ar Lietuvos Respublikos teismai tinkamai taikė BK 253 straipsnio 1 dalį ir 267 straipsnio 1 dalį, yra deklaratyvus, nes negrindžiamas jokiais argumentais, nurodančiais, kad teismų sprendimų motyvai yra neteisingi ir dėl to baudžiamasis įstatymas pritaikytas aiškiai netinkamai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo A. Š. išdėstyti argumentai nenurodo į tokias baudžiamojo įstatymo taikymo akivaizdžias klaidas, kurios leistų svarstyti klausimą dėl švelnesnės bausmės nustatymo, todėl pagrindo atnaujinti baudžiamąją bylą nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. Š. prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą atmesti.