Kauno apygardos teismo nutartis

2012-11-23 · Civilinė byla Nr. 2A-1318-221/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-11-23
Bylos Nr.
2A-1318-221/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Žibutė Budžienė, Virginija Lozoraitytė, Albina Rimdeikaitė
Atsakovas
G. G., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, D. M., G. J.
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, A. G., Alytaus miesto 4-ojo notarų biuro
Kategorijos
  • 30.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 95.7pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A- 1318-221/2012Procesinio sprendimo kategorijos: 30.5, 95.7, 121.1; 121.14. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. lapkričio 23 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Žibutės Budžienės, Virginijos Lozoraitytės (pirmininkė ir pranešėja) ir Albinos Rimdeikaitės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. G. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal Kauno apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, G. G., D. M., G. J., tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, A. G., Alytaus miesto 4-ojo notarų biuro notarei N. L. dėl administracinių teisės aktų dalių panaikinimo, hipotekos lakštų dalių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą prašydamas – pripažinti negaliojančiomis Alytaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. Ž-2093-(1.3) ir sprendimo Nr. S-33-24355 dalis, kurių pagrindu G. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, jam perduodant nuosavybėn neatlygintinai 7 žemės ir miško sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), patenkančius į Dzūkijos nacionalinio parko teritoriją; pripažinti negaliojančia sutartinės hipotekos lakšto Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, kuria G. G. įkeitė D. M. žemės sklypą; pripažinti negaliojančiomis sutartinės hipotekos lakšto Nr. (duomenys neskelbtini) dalis, kuriomis Valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkinio plotas perduodami tik esant tam tikrų sąlygų visumai, kurių G. G. neatitinka, kadangi tiek iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. negyveno, tiek šiuo metu negyvena Dzūkijos nacionaliniame parke, kas įtakoja ginčijamo nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumą. Atkuriant nuosavybės teises G. G. Dzūkijos nacionaliniame parke, buvo pažeistos imperatyviosios nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančios įstatymo nuostatos. Atsakovas G. G. pats susiprojektavo žemės sklypą, dėl jo veiksmų atliekamas ikiteisminis tyrimas (t. 1, b. l. 2-8).

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyrius su ieškiniu sutiko ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad, atlikus patikrinimą nuosavybės teisių atkūrimo bylose, nustatyta, kad nacionalinio parko teritorijoje negalima atkurti nuosavybės G. G., todėl kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą (t. 1, b. l. 113-116).

Atsakovas G. G. su ieškiniu nesutiko, nurodydamas, kad prokuroras, prašydamas taikyti restituciją natūra, turėtų siūlyti kitą žemę. Ginant viešąjį interesą, turi būti paisoma ir privataus intereso (t. 1, b. l. 137-140). Mano, kad 2009 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies redakcija prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimo 1 ir 2 punktams (t. 2, b. l. 15-18).

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija prašė ieškinį tenkinti (t. 1, b. l. 119-120). Nurodė, kad G. G. tiek iki 2001 m. rugpjūčio 17 d., tiek šiuo metu negyvena Dzūkijos nacionaliniame parke, todėl nuosavybės teisės jam negalėjo būti atkurtos.

Trečiasis asmuo Alytaus 4-ojo notarų biuro notarė N. L. dėl ieškinyje nurodytų administracinių teisės aktų teisėtumo nuomonės nepareiškė (t. 1, b. l. 110-111).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2012 m. kovo 5 d. sprendimu ieškinį tenkino (t. 1, b. l. 82-85): pripažino negaliojančiomis Alytaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. Ž-2093-(1.3) ir sprendimo Nr. S-33-24355 dalis, kurių pagrindu G. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, jam perduodant neatlygintinai nuosavybėn 7 žemės ir miško sklypus, patenkančius į Dzūkijos nacionalinio parko teritoriją: 0,8 ha Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 0,3 ha Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 0,6 ha Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 0,15 ha Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 2,7 ha Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 1,4 ha Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 0,4 ha Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); pripažino negaliojančia sutartinės hipotekos lakšto Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, kuria G. G. įkeitė D. M. žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); pripažino negaliojančiomis sutartinės hipotekos lakšto Nr. (duomenys neskelbtini) dalis, kuriomis G. G. įkeitė žemės sklypus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). bei taikė restituciją natūra.

Nurodė, kad 2011 m. gegužės 16 d. pateikus G. G. nuosavybės teisių atkūrimo bylą, nustatyta, kad Alytaus rajono Ryliškių kadastro vietovės žemėtvarkos projekto rengimo darbus iki 2007 m. rugpjūčio mėnesio vykdė VĮ „Valstybinis miškotvarkos institutas“ inžinierius G. G.. 2003 m. gegužės 26 d. Alytaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 33-1219Ž patvirtintame projekte G. G. perdavimui nuosavybės teise neatlygintinai suformuota 16 lygiaverčių žemės sklypų bendro 25,8 ha ploto 16 664 Lt vertės. Alytaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 14 d. įsakymas ir sprendimas, kuriais G. G. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, jam perduodant nuosavybėn neatlygintinai 7 žemės ir miško sklypus Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, yra neteisėti, priimti pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, naikintini, taikytina restitucija, kadangi vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau Atkūrimo įstatymo) 16 straipsnio 7 dalimi valstybiniuose parkuose ir draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu plotu, neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik tame pačiame valstybiniame parke ar draustinyje turėtą žemę, mišką ar vandens telkinį ir tik tiems piliečiams, kurie tame parke ar draustinyje iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir tebegyvena. G. G. šeima gyvena Ryliškių kaime, kuris nepatenka į nacionalinio parko teritoriją. Taip pat konstatavo, jog prokuroras nepraleidęs 30 dienų termino ieškiniui pareikšti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas G. G. prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą civilinėje byloje, Kauno apygardos prokuroro ieškinį atmesti ( t. 2, b. l. 90-96). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. 2000 m. spalio 17 d. sutarties dėl teisės į 4,90 ha žemės išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą sudarymo dieną galiojusi 1999 m. gegužės 13 d. Atkūrimo įstatymo redakcija nustatė, kad nuosavybės teisės atkuriamos, žemė, miškas grąžinami perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą tik piliečiams, gyvenantiems tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis. Apeliantas nurodė, kad jis tuo metu gyveno Ryliškių k., Raitininkų sen., Alytaus rajone.

2. 2001 m. gruodžio 11 d. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies redakcija nustatė, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ir vandens telkiniai perduodami neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško, vandens telkinio plotu esant šioms sąlygoms: tik už tame valstybiniame parke ir valstybiniame draustinyje turėtą žemę, mišką ar vandens telkinį; tik tiems piliečiams, kurie šiose teritorijose naudoja žemę asmeniniam ūkiui arba kurie iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis valstybiniame parke ir valstybiniame draustinyje bei su jais besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose. Tuo metu atsakovas gyveno ne tik besiribojančiame su valstybiniu parku ir valstybiniu draustiniu Ryliškių kaime, bet ir kaime, kurio dalis pateko į valstybinį parką ir valstybinį draustinį. Būtent galiojant šiai įstatymo redakcijai 2008 metais buvo atlikti ginčo sklypų projektavimo darbai. Visas nuosavybės projektavimo procesas buvo faktiškai įvykęs, likęs tik formalus nuosavybės teisių atkūrimo sprendimo ir įsakymo priėmimas.

Žemesnės instancijos teismas

3. 2009 m. gegužės 19 d. Atkūrimo įstatymo redakcijos 16 straipsnio 7 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimui. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino remdamasis antikonstituciniu įstatymu. Teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

Šalies argumentai

4. Ieškovas dėl Alytaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. Ž-2093-(1.3) ir sprendimo Nr. S-33-24355 panaikinimo kreipėsi į teismą praleidęs 1 mėnesio terminą, neprašė teismo jį atnaujinti. Terminas ieškiniui paduoti yra praleistas, sprendimas nepagrįstas nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teise.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Kauno apygardos prokuratūros prokuroras prašo atsakovo G. G. apeliacinį skundą atmesti (t. 2, b. l. 106-110). Motyvuose nurodė, kad:

1. Pagal VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą G. G. nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypus įregistravimo pagrindas yra Alytaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 14 d. įsakymas Nr. Ž-2093-(1.3) ir 2010 m. birželio 14 d. sprendimas Nr. S-33-24355. Priimant galutinį sprendimą nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti vadovaujamasi šių sprendimų priėmimo metu galiojančiais įstatymais. Ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo redakcijos 16 straipsnio 7 dalis numatė, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik už tame pačiame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje turėtą žemę, mišką ar vandens telkinį ir tik tiems piliečiams, kurie tame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir tebegyvena. Minėta įstatymo redakcija nenumatė galimybės atkurti nuosavybės teises asmeniui, gyvenančiam su parku ar draustiniu besiribojančiame kaime ar miestelyje.

2. Apeliantas nepagrįstai sieja teismo pareigą vadovautis ankstesnėmis Atkūrimo įstatymo redakcijomis.

3. Projektavimo darbai nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas, o tik vienas iš nuosavybės teisių atkūrimo proceso etapų, kurie nesuponuoja viešojo administravimo subjekto pareigos priimti individualų administracinį aktą.

4. Apeliantas netinkamai interpretavo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimą.

5. Atmestini apelianto argumentai, kad teismas turėjo taikyti senatį. Teismas pagrįstai konstatavo, kad prokuroras nėra materialinių teisinių santykių dalyvis, jo statusas specifinis – pareiga ginti viešąjį interesą. Prokurorai nėra subjektai, dalyvaujantys nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau į teismą gindami viešąjį interesą, su reikalavimu panaikinti administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal įstatymo analogiją gali kreiptis per 30 dienų terminą nuo tada, kada surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia viešąjį interesą.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą civilinėje byloje palikti nepakeistą (t. 2, b. l. 138-140). Motyvuose nurodė, kad teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, nes teismas visapusiškai, teisingai ir objektyviai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė procesines bei materialines teisės normas. Alytaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 14 d. įsakymas Nr. Ž-2093-(1.3) ir sprendimas Nr. S-33-24355 dalyje, kurioje atkurtos G. G. nuosavybės teisės, priimti pažeidžiant įstatymus. Atkuriant nuosavybės teises G. G. neatitiko Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies ir Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ reikalavimų visumos, kadangi apeliantas tiek iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. negyveno, tiek šiuo metu negyvena Dzūkijos nacionaliniame parke, kas įtakojo nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumą.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą, įvertinus rašymo apsirikimo klaidas, palikti nepakeistą (t. 2, b. l. 113-115). Motyvuose nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas pagal apskrities viršininko sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus. Priimant sprendimą dėl nuosavybės teisės grąžinant nekilnojamąjį turtą atkūrimo, būtina įsitikinti, ar nekilnojamasis turtas pagal Įstatymą nėra priskirtas valstybės išperkamam. Sprendžiant dėl Alytaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 14 d. įsakymo ir sprendimo teisėtumo, taikytini tie teisės aktai, kurie galiojo priimant ginčijamus sprendimus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. liepos 5 d. konstatavo, kad ne valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje turėtos žemės, miško vadinamasis perkėlimas į valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritoriją, remiantis vien tuo, kad asmuo gyvena tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis, negali būti konstituciškai pagrįstas. Atkūrimo įstatymo redakcijos, galiojusios 2010 m. birželio 14 d., 16 straipsnio 7 dalies teisinis reguliavimas nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimo.

Atsakovai D. M. ir G. J. teismui nepateikė atsiliepimų į apelianto G. G. apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėjų kolegija skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnis), atsisako priimti apelianto su apeliaciniu skundu pateiktą pranešimą dėl įtarimo, manydama, kad neatsirado būtinybė pateikti tokį įrodymą, jis neturi reikšmės bylai (CPK 314, 180 straipsniai).

Byloje nustatyta, kad Alytaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. Ž-2093-(1.3) ir sprendimo Nr. S-33-24355 pagrindu G. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, jam perduodant nuosavybėn neatlygintinai 7 žemės ir miško sklypus, esančius Druskininkų ir Lizdų kaimuose, Raitininkų seniūnijoje, Alytaus rajone, patenkančius į Dzūkijos nacionalinio parko teritoriją (t. 1, b. l. 34-39, 61). Sutartinės hipotekos lakštais Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) G. G. įkeitė D. M. 1 ginčo žemės sklypą, o G. J. – 3 žemės sklypus. Kauno apygardos prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašė pripažinti negaliojančiais minėtus administracinius aktus bei minėtų hipotekos lakštų dalis, kuriomis įkeisti ginčo sklypai. Teismas ieškinį tenkino.

Apeliantas teismo sprendimą skundžia, motyvuodamas tuo, kad teismas nepagrįstai vadovavosi 2009 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo redakcijos 16 straipsnio 7 dalimi, kuri, anot apelianto, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimui. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka. Kolegija nesutinka ir su apelianto argumentu, kad nuosavybės teisių atkūrimo sprendimo ir įsakymo priėmimas yra tik formalumas, nes visas, anot apelianto, nuosavybės projektavimo procesas buvo faktiškai įvykęs, kai galiojo ankstesnės Atkūrimo įstatymo redakcijos.

Kolegija pažymi, kad projektavimo darbai yra vienas iš nuosavybės teisių atkūrimo proceso etapų, o visas procesas baigiamas individualaus administracinio akto priėmimu, kurio pagrindu įgyjamos nuosavybės teisės. Visi prieš tai atlikti darbai yra tik parengiamieji veiksmai, kurių pagrindu nuosavybės teisės neįgyjamos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad priimant galutinį sprendimą nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti vadovaujamasi šių sprendimų priėmimo metu galiojančiais įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2010 ir kt.). Taigi, ginčo atveju - Alytaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 14 d. sprendimo priėmimo metu galiojusiais teisės aktais. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-976/2009, 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-986/2009, 2009 m. spalio 19 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A146-1189/2009 ir Nr. A525-1257/2009, 2010 m. sausio 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A525-19/2010 ir kt.). Pažymėtina, kad institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikė įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, priimdamos šiuos sprendimus, turi įsitikinti, ar yra visos įstatymų nustatytos sąlygos nuosavybės teisių atkūrimui.

Ginčo sprendimo priėmimo metu galiojusi 2009 m. gegužės 19 d. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis numatė, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik už tame pačiame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje turėtą žemę, mišką ar vandens telkinį ir tik tiems piliečiams, kurie tame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir tebegyvena (arba mirties dieną gyveno, jeigu pilietis, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, yra miręs). Taigi, pagal minėtą įstatymo normą valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu tik esant pirmiau minėtų sąlygų visumai: 1) tik už tame pačiame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje turėtą žemę, mišką ar vandens telkinį; 2) ir tik tiems piliečiams, kurie tame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir tebegyvena (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Al46-280/2010). Apeliantas pagal pateiktus į bylą įrodymus tokių sąlygų visumos neatitinka, nes, kaip nustatyta byloje, gyvena Ryliškių kaime, kuris nepatenka į Dzūkijos nacionalinio parko teritoriją (t. 1, b. l. 64, 71-73), tačiau į jos teritoriją patenka jam perduoti nuosavybėn neatlygintinai 7 žemės ir miško sklypai, esantys Druskininkų ir Lizdų kaimuose.

Kolegija pažymi, kad minėta įstatymo redakcija nenumatė galimybės atkurti nuosavybės teises asmeniui, gyvenančiam su parku ar draustiniu besiribojančiame kaime ar miestelyje, nors tai numatė 2001 m. gruodžio 11 d. redakcijos Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. liepos 5 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės, miško ar vandens telkinio plotą, esantį valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas ar vandens telkinys iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo ne to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, bet kitur, ir tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas ar vandens telkinys iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, tačiau tie piliečiai gyvena ne to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, bet kitur, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsniui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Būtent, atsižvelgdamas į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, įstatymų leidėjas 2009 m. gegužės 19 d. Nr. XI-265 įstatymu ir pakeitė Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalį, kuria pagrįstai, vadovavosi apylinkės teismas.

Kadangi nuosavybės teisių atkūrimas pažeidus draudimą atkurti nuosavybės teises į nacionalinio parko teritorijoje esančią žemę atliktas priėmus neteisėtą apskrities viršininko sprendimą, iš kurio negali atsirasti teisiniai padariniai, nes iš ne teisės teisė neatsiranda (ex iniuria ius non oritur), t. y. apelianto nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypus įgijimas negali būti pripažįstamas teisėtu. Todėl teisėjų kolegija iš nurodytų aplinkybių daro išvadą, kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad Alytaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. Ž-2093-(1.3) ir sprendimo Nr. S-33-24355 dalys, kurių pagrindu G. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, jam perduodant neatlygintinai nuosavybėn 7 žemės ir miško sklypus, patenkančius į Dzūkijos nacionalinio parko teritoriją, yra neteistos, priimtos pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas (CK 1.80 straipsnis) ir jas pagrįstai pripažino negaliojančiomis bei taikė restituciją.

Kolegija atmeta apelianto argumentą, jog prokuroro ieškinys yra pateiktas pažeidus Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą.

Pažymėtina, kad prokuroras, Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tvarka nustatęs reikšmingą asmens, visuomenės, valstybės teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimui pašalinti. Kiekvienu konkrečiu atveju prokurorui reikia surinkti duomenis, kad galėtų padaryti išvadą, ar pažeistas viešasis interesas ir ar reikia jį ginti. Termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007). Tik nuo to momento, kai surenkama pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą ir prasideda termino kreiptis į teismą eigos pradžia (Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008).

Byloje nustatyta, jog Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus žemėtvarkos skyrius 2011 m. balandžio 11 d. raštu kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo (t. 1, b. l. 25-27). Kauno apygardos prokuratūra, gavusi minėtą raštą, tuoj pat ėmė rinkti duomenis apie prokuratūrai pateiktos informacijos patikimumą ir teisingumą (t. 1, b. l. 49, 51, 60, 63, 68, 75, 76-77). Paskutinė informacija, kurios pagrindu prokuroras įsitikino, jog yra pažeistas viešasis interesas, gauta 2011 m. gegužės 30 d. iš Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos (t. 1., b. l. 61-62). Prokuroras, surinkęs visus duomenis, į teismą kreipėsi 2011 m. birželio 6 d., t. y. nepraėjus 1 mėnesiui po to, kai 2011 m. gegužės 30 d. buvo gauti duomenys, būtini galutinai nustatyti viešojo intereso pažeidimą.

Kitus apeliacinio skundo argumentus kolegija laiko neturinčiais teisinės reikšmės vertinant teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Iš visų nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai ištyrė aplinkybes, svarbias teisingam kilusio ginčo sprendimui, teisingai pagal savo vidinį įsitikinimą įvertino byloje surinktus įrodymus, išaiškino ir taikė materialines bei procesinės teisės normas, todėl jo naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-326 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovo G. G. apeliacinį skundą atmesti. Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Žibutė BudžienėVirginija LozoraitytėAlbina Rimdeikaitė